Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Kaip mes esame matę, kapitalistinė gamyba iš tikrųjų prasideda nuo to momento, kada tas pats individualinis kapitalas tuo pačiu metu samdo didesnį darbininkų skaičių, vadinasi, darbo procesas išplečia savo dydį ir teikia didesnį produkto kiekį. Didesnio darbininkų skaičiaus veikimas tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje (arba, jeigu norite, toje pačioje darbo srityje), tai pačiai prekių rūšiai gaminti, tam pačiam kapitalistui komanduojant, istoriškai ir logiškai sudaro kapitalistinės gamybos išeities tašką. Paties gamybos būdo atžvilgiu manufaktūra, pavyzdžiui, savo užuomazginiu pavidalu vargu ar skiriasi nuo cechinės amatininkų gamybos kuo kitu, kaip didesniu skaičiumi tuo pačiu metu to paties kapitalo samdomų darbininkų. Cechinio meistro dirbtuvė tiktai praplėsta.
Taigi, pradžioje skirtumas yra grynai kiekybinis. Kaip mes esame matę, tam tikro kapitalo pagaminama pridedamosios vertės masė yra lygi tai pridedamajai vertei, kurią teikia atskiras darbininkas, padauginus ją iš visų tuo pačiu metu dirbančių darbininkų skaičiaus. Šis skaičius pats savaime nė kiek nekeičia pridedamosios vertės normos, arba darbo jėgos išnaudojimo laipsnio; kai dėl kokybinių darbo proceso pakitimų, tai jie, atrodo, aplamai prekių vertės gaminimui neturi reikšmės. Tai išplaukia iš vertės prigimties. Jei viena dvylikos valandų darbo diena sudaiktinama 6 šilinguose, tai 1 200 tokių darbo dienų — 6 šilinguose . Vienu atveju produkte įsikūnijo , kitu atveju tik 12 darbo valandų. Vertės gaminime daugybė visuomet turi tiktai daugelio atskirų vienetų sumos reikšmę. Vadinasi, vertės gaminimo požiūriu yra visiškai tas pat, ar 1 200 darbininkų gamina kiekvienas atskirai ar jie yra suvienyti draugėn, komanduojant tam pačiam kapitalui.
Beje, čia tam tikrose ribose vyksta modifikacija. Vertėje sudaiktintas darbas yra vidutinės visuomeninės kokybės darbas, t. y. vidutinės darbo jėgos pasireiškimas. Bet vidutinis dydis visuomet yra daugelio tos pačios rūšies įvairių individualinių dydžių vidurkis. Kiekvienoje pramonės šakoje individualinis darbininkas, Petras ar Povilas, daugiau ar mažiau nukrypsta nuo vidutinio darbininko. Šie individualiniai nukrypimai, matematikų kalba vadinami «paklaidomis», tarpusavyje išsilygina ir išnyksta, kai mes imame didesnį darbininkų skaičių. Žinomas sofistas ir sikofantas Edmundas Berkas, pasiremdamas savo kaip žemės nuomininko praktiniu patyrimu, net teigia, kad visi individualiniai darbo skirtumai išnyksta jau «tokiame menkame būryje», kaip 5 žemės ūkio samdiniai,— vadinasi, penki pirmi pasitaikiusieji suaugusio amžiaus žemės ūkio samdiniai anglai kartu, pagal Berką, per tą patį laiko tarpą atliks visiškai tokį pat darbą, kaip penki bet kurie kiti žemės ūkio samdiniai anglai(8). Kaip ten bebūtų, yra aišku, kad didelio tuo pačiu metu dirbančių darbininkų skaičiaus visuminė darbo diena, padalyta iš darbininkų skaičiaus, savaime jau yra visuomeninio vidutinio darbo diena. Tarkime, kad vieno žmogaus darbo diena trunka, pvz., dvylika valandų. Tuomet dvylikos tuo pačiu metu dirbančių darbininkų darbo diena sudaro visuminę 144 valandų darbo dieną, ir nors kiekvieno iš šio tuzino darbininkų darbas daugiau ar mažiau nukrypsta nuo vidutinio visuomeninio darbo, nors dėl to atskiras darbininkas tam pačiam darbui sunaudoja kiek daugiau ar kiek mažiau laiko, kiekvieno atskiro darbininko darbo diena, būdama viena dvyliktoji visuminės 144 valandų darbo dienos, turi vidutinę visuomeninę kokybę. Bet kapitalistui, kuris samdo tuziną darbininkų, darbo diena egzistuoja tik kaip viso tuzino visuminė darbo diena. Kiekvieno atskiro darbininko darbo diena egzistuoja tik kaip atitinkama visuminės darbo dienos dalis, visiškai nepriklausomai nuo to, ar šie 12 žmonių dirba kartu ar visą jų darbų ryšį sudaro tik tai, kad jie dirba tam pačiam kapitalistui. O jeigu iš šių 12 darbininkų kiekviena pora dirbtų pas smulkųjį savininkėlį, tai tik atsitiktinai kiekvienas iš šių savininkėlių galėtų pagaminti vienodą vertės sumą, vadinasi, ir realizuoti bendrą pridedamosios vertės normą. Šiomis sąlygomis bus individualinių nukrypimų. Jei darbininkas prekei pagaminti sunaudoja žymiai daugiau laiko, negu tai visuomeniškai yra būtina, jei individualiai jam būtinas darbo laikas žymiai nukrypsta nuo visuomeniškai būtino arba vidutinio darbo laiko, tai jo darbas negali būti laikomas vidutiniu darbu, o jo darbo jėga negali būti laikoma vidutine darbo jėga. Tokia darbo jėga arba visai negali būti parduota, arba bus parduota žemiau vidutinės darbo jėgos vertės. Tuo būdu numatomas tam tikras darbingumo minimumas, ir vėliau mes pamatysime, kad kapitalistinė gamyba suranda būdą šiam minimumui matuoti. Vis dėlto šis minimumas nukrypsta nuo vidutinio lygio, nepaisant to, kad už darbo jėgą reikia mokėti pagal vidutinę jos vertę. Todėl iš šešių smulkiųjų savininkėlių vieni gaus daugiau pridedamosios vertės, kiti mažiau, palyginti su bendra pridedamosios vertės norma. Nukrypimai išsilygins visai visuomenei, bet ne atskiram savininkėliui. Vadinasi, vertės augimo dėsnis aplamai atskiram gamintojui pilnai realizuojasi tik tuo atveju, kai pastarasis gamina kaip kapitalistas, tuo pačiu metu naudoja daugelį darbininkų, t. y. jau nuo pat pradžios paleidžia veikti vidutinį visuomeninį darbą(9).
Net ir nesikeičiant darbo būdui, žymaus darbininkų skaičiaus vienu metu naudojimas sukelia revoliuciją materialinėse darbo proceso sąlygose. Pastatai, kuriuose dirba daug žmonių, žaliavų sandėliai ir t. t., indai, įrankiai, aparatai ir t. t., kurie vienu metu ar pakaitomis tarnauja daugeliui,— žodžiu sakant, dalis gamybos priemonių darbo procese dabar naudojama bendrai. Iš vienos pusės, prekių, vadinasi, ir gamybos priemonių, mainomoji vertė nė kiek nekyla dėl didesnio jų vartojamosios vertės eksploatavimo. Iš antros pusės, bendrai naudojamų gamybos priemonių mastas didėja. Patalpa, kurioje dirba 20 audėjų prie 20 staklių, turi būti erdvesnė negu kambarys, kuriame dirba savarankiškas audėjas su dviem pameistriais. Bet pastatyti dirbtuvę 20-iai darbininkų yra pigiau negu pastatyti 10 dirbtuvių, kiekvieną 2 darbininkams; ir aplamai masiškai koncentruotų ir bendrų gamybos priemonių vertė auga ne sutinkamai su šių gamybos priemonių apimtimi ir jų naudingu efektu. Bendrai naudojamos gamybos priemonės perkelia mažesnę savo vertės sudėtinę dalį į produkto vienetą iš dalies dėl to, kad visa ta vertė, kurią jos atiduoda, vienu metu pasiskirsto tarp didesnės produktų masės, iš dalies dėl to, kad, palyginti su atskirai naudojamomis gamybos priemonėmis, jos įeina į gamybos procesą nors absoliučiai ir didesne, bet jų veikimo sferos atžvilgiu — santykinai mažesne verte. Kartu sumažėja ir toji vertės sudėtinė dalis, kuri tenka pastoviajam kapitalui, vadinasi, proporcingai jos dydžiui sumažėja ir visuminė prekės vertė. Rezultatas gaunamas toks pat, kaip ir tuo atveju, jei prekių gamybos priemonės būtų gaminamos pigiau. Ši gamybos priemonių naudojimo ekonomija atsiranda tik dėl to, kad daugelio asmenų darbo procese jos naudojamos bendrai. Gamybos priemonės įgauna šį visuomeninio darbo sąlygų arba visuomeninių darbo sąlygų pobūdį, skirtingai nuo pavienių savarankiškų darbininkų arba smulkiųjų savininkėlių suskaidytų ir palyginti brangių gamybos priemonių, net ir tuo atveju, kai daugelį darbininkų vienija tik erdvės, o ne darbo bendrumas. Dalis darbo priemonių įgauna šį visuomeninį pobūdį net anksčiau, negu jį įgauna pats darbo procesas.
Gamybos priemonių ekonomiją aplamai reikia nagrinėti dvejopu požiūriu. Pirma, kiek ji atpigina prekes ir tuo sumažina darbo jėgos vertę. Antra, kiek ji keičia pridedamosios vertės santykį su visu avansuotuoju kapitalu, t. y. su jo sudėtinių dalių — pastoviosios ir kintamosios — verčių suma. Pastarasis punktas bus išnagrinėtas tik šio veikalo trečiosios knygos pirmajame skyriuje, kur išdėstymo vidinio nuoseklumo sumetimais mes nukeliame ir daug ką kita, kas priklauso čia paliestai temai. Analizės eiga reikalauja taip suskaldyti objektą, be to, tai atitinka ir kapitalistinės gamybos dvasią. Būtent, kadangi kapitalistinėje gamyboje darbo sąlygos stovi priešais darbininką kaip kažkas savarankiško, tai ir jų ekonomija atrodo esanti atskira operacija, kuri nė kiek neliečia darbininko ir, vadinasi, yra atskirta nuo metodų, keliančių individualinį jo našumą.
Toji darbo forma, kuriai esant daug asmenų planingai vienas šalia kito dalyvauja tame pačiame gamybos procese arba skirtinguose, bet tarpusavyje susijusiuose gamybos procesuose, vadinasi kooperacija(10).
Panašiai kaip raitelių eskadrono puolimo jėga arba pėstininkų pulko pasipriešinimo jėga iš esmės skiriasi nuo sumos tų puolimo ir pasipriešinimo jėgų, kurias pajėgia išvystyti pavieniai raiteliai ir pėstininkai, taip ir mechaninė pavienių darbininkų jėgų suma skiriasi nuo to visuomeninio jėgos potencialo, kuris išsivysto, kai daug rankų vienu metu dalyvauja atliekant tą pačią nedalomą operaciją, pvz., kai reikia pakelti sunkumą, sukti suktuvą arba pašalinti iš kelio kliūtį(11). Visais tokiais atvejais kombinuoto darbo rezultatas pavienėmis pastangomis arba visai negali būti pasiektas, arba gali būti pasiektas tiktai per žymiai ilgesnį laiko tarpą, arba tiktai nykštukiniu mastu. Čia reikalas liečia ne tiktai individualinio gamybinio pajėgumo kėlimą su kooperacijos pagalba, bet ir sukūrimą naujo gamybinio pajėgumo, kuris pats savaime turi būti masinė jėga(11a).
Tačiau ir be to naujo jėgos potencialo, kuris atsiranda daugelį jėgų suliejus į vieną bendrą jėgą, daugumoje gamybinių darbų jau pats visuomeninis kontaktas sukelia lenktyniavimą ir savotišką gyvybinės energijos (animal spirits) pakilimą, didinantį individualinį atskirų asmenų gamybinį pajėgumą. Dėl to 12 asmenų, dirbdami kartu, per vieną bendrą 144 valandų darbo dieną pagamins žymiai didesnį visuminį produktą, negu dvylika izoliuotų darbininkų, dirbančių kiekvienas po 12 valandų, arba vienas darbininkas per dvylika iš eilės darbo dienų(12). Taip yra dėl to, kad žmogus pagal savo prigimtį yra, jei ir ne politinis, kaip manė Aristotelis(13), tai, šiaip ar taip, visuomeninis gyvulys.
Nors daugelis tuo pačiu metu ir kartu dirba tą patį arba vienodos rūšies darbą, vis dėlto kiekvieno atskiro asmens individualinis darbas, kaip dalis visuminio darbo, gali sudaryti įvairias paties darbo proceso fazes, kurias darbo objektas kooperacijos dėka greičiau išeina, Pvz., jei mūrininkai sudaro eilę, kad galėtų perduoti plytas nuo statomo pastato pamatų iki jo viršūnės, tai kiekvienas iš jų daro tą patį, ir vis dėlto atskiros jų operacijos sudaro nenutrūkstamas vienos bendros operacijos pakopas, atskiras jos fazes, kurias darbo proceso metu turi išeiti kiekviena plyta ir kurių dėka plyta, pereidama per 24 visuminio darbininko rankas, greičiau pristatoma į vietą negu tuo atveju, jeigu ją kilnotų dvi rankos pavienio darbininko, čia kopiančio į pastolius, čia nusileidžiančio žemyn(14). Darbo objektas tą patį atstumą nueina per trumpesnį laiką. Iš antros pusės, darbo kombinavimas vyksta ir tuo atveju, kai, pvz., pastatą vienu metu pradedama statyti iš įvairių galų, nors kooperuojantieji darbininkai čia dirbtų tą patį arba vienodos rūšies darbą. Esant kombinuotai 144 valandų darbo dienai, darbo objektas vienu metu apdirbamas iš įvairių pusių, nes kombinuotas arba visuminis darbininkas turi akis ir rankas ir iš priekio ir iš užpakalio, ir tam tikru laipsniu jis yra visur esantis. Čia visuminio produkto užbaigimas vyksta greičiau negu tuo atveju, jei per dvylikos valandų darbo dieną dirbtų 12 daugiau ar mažiau izoliuotų darbininkų, kurie turi imtis savo darbo tik vienpusiškai. Tuo pačiu metu subręsta erdviškai skirtingos produkto dalys.
Mes pabrėžiame, kad daugelis vienas kitą papildančių darbininkų atlieka tą patį arba vienodos rūšies darbą, nes ši paprasčiausioji bendro darbo forma vaidina didelį vaidmenį ir labiausiai išsivysčiusiose kooperacijos formose. Jei darbo procesas yra sudėtingas, tai jau vien žymios kartu dirbančiųjų masės sujungimo faktas leidžia paskirstyti skirtingas operacijas tarp įvairių darbininkų, vadinasi, atlikti jas vienu metu ir tuo būdu sutrumpinti darbo laiką, būtiną visuminiam produktui pagaminti(15).
Daugelyje gamybos šakų būna kritinių momentų, t. y. tam tikrų, pačios darbo proceso prigimties apsprendžiamų laiko tarpų, per kuriuos būtinai turi būti pasiekti tam tikri darbo rezultatai. Pvz., jei reikia apkirpti kaimenę avių arba nupiauti ir suvežti nuo tam tikro morgenų kiekio javus, tai gaunamo produkto kiekis ir kokybė priklausys nuo to, ar ši operacija bus pradėta ir baigta tam tikru laiku. Laiko tarpas, per kurį turi būti atliktas darbo procesas, čia yra iš anksto nustatytas, kaip, pvz., gaudant silkes. Atskiras žmogus iš paros negali išspausti daugiau kaip vieną, sakysime, 12 valandų darbo dieną, tuo tarpu kai, pvz., 100 žmonių kooperacija dvylikos valandų dieną išplečia į darbo dieną, turinčią 1 200 valandų. Darbo laiko trumpumą kompensuoja dydis darbo masės, kuri lemiamu momentu metama į darbo areną. Savalaikis rezultato gavimas čia priklauso nuo daugelio kombinuotų darbo dienų panaudojimo vienu metu, naudingo efekto dydis — nuo darbininkų skaičiaus; tačiau pastarasis visuomet yra mažesnis už skaičių tų darbininkų, kurie, dirbdami izoliuotai, per tą patį laiko tarpą galėtų atlikti tą patį darbą(16). Tokios kooperacijos nebuvimas yra priežastis, dėl kurios Jungtinių Valstybių vakaruose kasmet žūva daugybė grūdų, o tose Ost-Indijos dalyse, kur Anglijos viešpatavimas sugriovė senąją bendruomenę, daugybė medvilnės(17).
Kooperacija, iš vienos pusės, įgalina plėsti erdvinę darbo sierą, ir todėl tam tikruose darbo procesuose jos reikalauja jau pats darbo objektų išsidėstymas erdvėje; pvz., ji būtina vykdant nusausinimo darbus, statant užtvankas, atliekant drėkinimo darbus, kasant kanalus, tiesiant vieškelius, geležinkelius ir pan. Iš antros pusės, kooperacija leidžia santykinai, t. y. palyginti su gamybos mastu, erdviškai susiaurinti gamybos sritį. Šį erdvinės darbo sferos apribojimą, tuo pačiu metu plečiant darbo veikimo sferą, kas įgalina sutaupyti žymią dalį neproduktyvių gamybos kaštų (faux frais), sukelia darbininkų sutelkimas, įvairių darbo procesų suliejimas ir gamybos priemonių koncentravimas(18).
Lyginant su vienodo dydžio atskirų individualinių darbo dienų suma, kombinuota darbo diena pagamina didesnes vartojamųjų verčių mases ir todėl sumažina darbo laiką, būtiną tam tikram naudingam efektui pasiekti. Kiekvienu atskiru atveju toks gamybinio pajėgumo pakilimas gali būti pasiektas įvairiais būdais: arba didinant mechaninę darbo jėgą, arba erdviškai praplečiant jos veikimo sferą, arba gamybos areną erdviškai susiaurinant palyginti su gamybos mastu, arba kritiniu momentu panaudojant daug darbo per trumpą laiko tarpą, arba sužadinant atskirų darbininkų lenktyniavimą ir įtempiant jų gyvybinę energiją, arba daugelio žmonių vienodos rūšies operacijoms suteikiant tolydumo ir daugiapusiškumo pavidalą, arba įvairias operacijas pradedant vykdyti vienu metu, arba taupant gamybos priemones bendro jų naudojimo dėka, arba individualiniam darbui suteikiant vidutinio visuomeninio darbo pobūdį. Bet visais šiais atvejais specifinis kombinuotos darbo dienos gamybinis pajėgumas yra visuomeninis darbo gamybinis pajėgumas, arba visuomeninio darbo gamybinis pajėgumas. Jis atsiranda iš pačios kooperacijos. Planingai bendradarbiaudamas su kitais, darbininkas išdildo savo individualines ribas ir išvysto savo padermės potencijas(19).
Jei darbininkai, nebūdami kartu, aplamai negali stoti į betarpiško bendradarbiavimo procesą, jei dėl to jų kooperavimas priklauso nuo jų susitelkimo tam tikroje vietoje, tai reiškia, kad samdomieji darbininkai gali kooperuotis tik tuo atveju, kai tas pats kapitalas, tas pats kapitalistas juos panaudoja vienu metu, t. y. vienu metu perka jų darbo jėgas. Vadinasi, visuminė šių darbo jėgų vertė, arba darbininkų dienos, savaitės ir t. t. darbo užmokesčio suma, turi būti kapitalisto kišenėje sujungta anksčiau, negu pačios šios darbo jėgos bus sujungtos gamybos procese. Kad būtų galima iš karto apmokėti 300 darbininkų darbą, nors ir už vieną dieną, reikia sunaudoti daugiau kapitalo, negu jo reikėtų sunaudoti tam, kad būtų galima savaitė po savaitės apmokėti mažesnio darbininkų skaičiaus darbą per ištisus metus. Tuo būdu, kooperuojančių darbininkų skaičius, arba kooperacijos mastas, pirmiausia priklauso nuo dydžio to kapitalo, kurį atskiras kapitalistas gali sunaudoti darbo jėgai pirkti, t. y. nuo to, kuriuo mastu kiekvienas atskiras kapitalistas disponuoja daugelio darbininkų pragyvenimo reikmenimis.
Ir tai liečia ne tiktai kintamąjį, bet ir pastovųjį kapitalą. Pavyzdžiui, kapitalistas, turintis 300 darbininkų, sunaudoja žaliavos 30 kartų daugiau, negu kiekvienas iš trisdešimties kapitalistų, turinčių po 10 darbininkų. Bendrai naudojamų darbo priemonių kiekis, tiek savo verte, tiek ir savo medžiagine mase, auga, tiesa, ne tokia proporcija, kaip samdomųjų darbininkų skaičius, tačiau vis dėlto labai žymiai. Tuo būdu žymios gamybos priemonių masės koncentracija atskirų kapitalistų rankose yra materialinė samdomųjų darbininkų kooperacijos sąlyga, o kooperacijos mastas, arba gamybos mastas, priklauso nuo šios koncentracijos laipsnio.
Iš pradžių tam tikras minimalus individualinio kapitalo dydis buvo būtinas tam, kad vienu metu išnaudojamų darbininkų skaičius, vadinasi, ir jų pagaminamos pridedamosios vertės masė būtų pakankami pačiam išnaudotojui nuo rankinio darbo atpalaiduoti, smulkiajam savininkėliui paversti kapitalistu ir tuo būdu kapitalistiniam santykiui formaliai sukurti. Dabar šis minimumas yra materialinė sąlyga daugeliui susiskaidžiusių, vienas nuo kito nepriklausomų individualinių darbo procesų pavirsti vienu kombinuotu visuomeniniu darbo procesu.
Lygiai taip pat iš pradžių kapitalo komandavimas darbui buvo tik formali pasekmė to, kad darbininkas dirba ne sau, o kapitalistui ir, vadinasi, yra kapitalisto valdomas. Daugelio samdomųjų darbininkų kooperacijai besivystant, kapitalo komandavimas darosi būtinas pačiam darbo procesui atlikti, darosi tikrąja gamybos sąlyga. Kapitalisto komandavimas gamybos lauke dabar darosi toks pat būtinas, kaip generolo komandavimas kautynių lauke.
Kiekvienas betarpiškai visuomeninis arba bendras darbas, dirbamas palyginti stambiu mastu, yra daugiau ar mažiau reikalingas valdymo, kuris nustato harmoniją tarp individualinių darbų ir atlieka bendrąsias funkcijas, kylančias iš viso gamybinio kūno judėjimo skirtingai nuo savarankiškų jo organų judėjimo. Atskiras smuikininkas pats sau diriguoja, bet orkestras yra reikalingas dirigento. Valdymo, priežiūros ir derinimo funkcijos pasidaro kapitalo funkcijomis, kai tik pastarajam pajungtas darbas pasidaro kooperatinis. Bet kaip specifinė kapitalo funkcija, valdymo funkcija įgauna tam tikras specifines būdingas ypatybes.
Pirmiausia, kapitalistinio gamybos proceso skatinamasis motyvas ir apsprendžiantis tikslas yra kuo didesnis savaiminis kapitalo vertės augimas(20), t. y. kuo didesnis pridedamosios vertės gaminimas ir, vadinasi, kuo didesnis kapitalisto vykdomas darbo jėgos išnaudojimas. Didėjant vienu metu dirbančių darbininkų masei, didėja ir jų pasipriešinimas, vadinasi, neišvengiamai didėja ir kapitalo spaudimas, siekiąs nuslopinti tą pasipriešinimą. Kapitalisto vykdomas valdymas yra ne tiktai ypatinga funkcija, kylanti iš pačios darbo visuomeninio proceso prigimties ir įeinanti į šio darbo proceso sudėtį, jis kartu yra šio darbo visuomeninio proceso išnaudojimo funkcija ir kaip tokią ją sąlygoja nepašalinamas antagonizmas tarp išnaudotojo. Ir jo išnaudojimo žaliavos. Toliau, didėjant kiekiui gamybos priemonių, stovinčių priešais samdomąjį darbininką kaip svetima nuosavybė, didėja būtinumas kontroliuoti, ar jos tikslingai panaudojamos(21). Toliau, samdomųjų darbininkų kooperacija yra tik vienu metu juos naudojančio kapitalo veikimo rezultatas. Jų funkcijų sąryšis, jų kaip gamybinio kolektyvinio kūno vieningumas glūdi už jų, kapitale, kuris juos suriša ir laiko kartu. Todėl jų darbų sąryšis stovi priešais juos ideališkai kaip planas, praktiškai — kaip kapitalisto autoritetas, kaip svetimos valios, pajungiančios jų veiklą savo tikslams, galia.
Tuo būdu savo turiniu kapitalistinis valdymas yra dvejopo pobūdžio sutinkamai su dvejopumu paties jam pajungto gamybinio proceso, kuris, iš vienos pusės, yra visuomeninis darbo procesas tam tikram produktui pagaminti, iš antros pusės — kapitalo vertės savaiminio augimo procesas. Savo forma kapitalistinis valdymas yra despotiškas. Besivystant kooperacijai platesniu mastu, ir šis despotizmas išvysto savotiškas, jam savybingas formas. Kaip jau esame matę, kapitalistas atsipalaiduoja nuo rankinio darbo, kai tik jo kapitalas pasiekia tą minimalų dydį, kuriam esant pasidaro galima kapitalistinė gamyba tikrąja to žodžio prasme. Panašiai jis ir dabar betarpiškos ir nuolatinės atskirų darbininkų ir darbininkų grupių priežiūros funkcijas perduoda specialiai samdomųjų darbininkų kategorijai. Kaip armijai yra reikalingi kariniai vadai, lygiai taip pat ir darbininkų masei, sujungtai bendru darbu, komanduojant tam pačiam kapitalui, yra reikalingi pramoniniai karininkai (valdytojai, managers) ir puskarininkiai (meistrai, foremen, overlookers, contremaîtres), kapitalo vardu komanduojantieji darbo proceso metu. Priežiūros darbas įsigali kaip išimtinė jų funkcija. Lygindamas nepriklausomų valstiečių arba savarankiškų amatininkų gamybos būdą su vergove besiremiančiu plantatoriniu ūkiu, ekonomistas šį priežiūros darbą priskiria prie gamybos faux frais [neproduktyvių kaštų](21a). Priešingai, nagrinėdamas kapitalistinį gamybos būdą, jis valdymo funkciją, kiek ji išplaukia iš pačios bendro darbo proceso prigimties, sutapatina su ta pačia funkcija, kiek ji išplaukia iš kapitalistinio, vadinasi, iš antagonistinio šio proceso pobūdžio(22). Kapitalistas ne dėl to yra kapitalistas, kad jis valdo pramonės įmonę,— atvirkščiai, jis pasidaro pramonės vadovu dėl to, kad jis yra kapitalistas. Aukščiausia valdžia pramonėje pasidaro kapitalo atributu, panašiai kaip feodalinėje epochoje aukščiausia valdžia kare ir teisme buvo žemės nuosavybės atributas(22a).
Darbininkas tik tol yra savo darbo jėgos savininkas, kol jis kaip jos pardavėjas derasi su kapitalistu, bet jis gali parduoti tik tai, ką jis turi, tik savo individualinę, atskirą darbo jėgą. Ši aplinkybė nė kiek nesikeičia nuo to, kad kapitalistas perka 100 darbo jėgų vietoj vienos, sudaro sutartį ne su vienu darbininku, o su šimtu vienas nuo kito nepriklausomų darbininkų. Kapitalistas gali panaudoti šį 100 darbininkų, neįvesdamas tarp jų kooperacijos. Vadinasi, jis apmoka 100 savarankiškų darbo jėgų vertę, o ne kombinuotos šimto darbininkų darbo jėgos vertę. Kaip nepriklausomi asmenys, darbininkai yra individai, suėję į tam tikrą santykį su tuo pačiu kapitalu, bet ne vienas su kitu. Jų kooperacija prasideda tik darbo procese, bet darbo procese jie jau nebepriklauso patys sau. Stoję į šią sritį, jie pasidarė kapitalo dalis. Kaip tarpusavyje besikooperuojantieji, kaip vieno veikiančio organizmo nariai, darbininkai patys yra tik ypatingas kapitalo egzistavimo būdas. Todėl tas gamybinis pajėgumas, kurį išvysto darbininkas kaip visuomeninis darbininkas, yra kapitalo gamybinis pajėgumas. Visuomeninis darbo gamybinis pajėgumas vystosi neatlyginamai, kai tik darbininkai pastatomi į tam tikras sąlygas, o kapitalas kaip tik ir stato juos į šias sąlygas. Kadangi visuomeninis darbo gamybinis pajėgumas kapitalui nieko nekainuoja, kadangi, iš antros pusės, darbininkas jo nevysto, kol pats jo darbas nepriklauso kapitalui, tai jis atrodo esąs gamybinis pajėgumas, priklausantis kapitalui iš jo prigimties, atrodo esąs kapitalui imanentinis gamybinis pajėgumas.
Apie milžinišką paprastosios kooperacijos veikimą liudija tie didžiuliai įrenginiai, kuriuos buvo pastačiusios senovės azijinės tautos, egiptiečiai, etruskai ir t. t. «Senovės laikais atsitikdavo, kad šios azijinės valstybės, padengusios išlaidas savo civiliniams ir kariniams reikalams, pasirodydavo turinčios tam tikrą perteklių pragyvenimo reikmenų, kuriuos jos galėdavo sunaudoti puikiems ir naudingiems įrenginiams. Dėka to, kad jų valdžioje buvo beveik visų nežemdirbinių gyventojų darbo rankos… ir dėka to, kad teisė disponuoti tuo nurodytuoju pertekliumi priklausė išimtinai monarchui ir šventikams, jos turėjo išteklių pastatyti tiems didingiems monumentams, kuriais pripildė šalį… Perkeliant milžiniškas statulas ir nepaprastai didelius akmens blokus, kurių transportavimas kelia nusistebėjimą, buvo besaikiškiausiu būdu eikvojamas beveik išimtinai žmogaus darbas… Tam užteko didelio darbininkų skaičiaus ir jų pastangų sutelkimo. Taip iš vandenyno gilumos iškyla galingi koraliniai rifai ir sudaro salas bei pastovią sausumą, nepaisant to, kad kiekvienas individualinis šio proceso dalyvis (depositary) yra menkas, silpnas ir niekingas. Nežemdirbiniai azijinės monarchijos darbininkai galėjo panaudoti beveik vien tik savo individualines fizines jėgas, bet pats jų skaičius buvo jų jėga, ir vieningo šių masių valdymo galia padarė pradžią aukščiau minėtiems milžiniškiems įrenginiams. Tik dėka to, kad vieno arba nedaugelio asmenų rankose buvo sukoncentruotos tos pajamos, iš kurių gyveno darbininkai, buvo galima atlikti tokius darbus»(23). Ši Azijos ir Egipto karalių arba etruskų teokratų ir pan. valdžia šiuolaikinėje visuomenėje atiteko kapitalistui ir nepriklausomai nuo to, ar šis pastarasis pasireiškia kaip atskiras kapitalistas ar kaip kombinuotas kapitalistas, kaip kad yra akcinėse bendrovėse.
Kooperacija darbo procese, kurią mes randame užuomazginėse žmonijos kultūros pakopose, pvz., medžiotojų tautose(23a) arba žemdirbinėse indų bendruomenėse, remiasi, iš vienos pusės, bendra gamybos sąlygų nuosavybe, iš antros pusės — tuo, kad atskiras individas dar nėra nutraukęs bambagyslės, rišančios jį su gimine arba bendruomene, ir yra su ja susijęs taip pat glaudžiai, kaip atskira bitė su bičių aviliu. Viena ir kita skiria šią kooperaciją nuo kapitalistinės kooperacijos. Sporadinis kooperacijos panaudojimas stambiu mastu antikiniame pasaulyje, viduramžiais ir šiuolaikinėse kolonijose remiasi betarpiško viešpatavimo ir pajungtumo santykiais, dažniausiai vergove. Priešingai, kapitalistinė kooperacijos forma jau iš pat pradžių kaip prielaidą numato laisvą samdomąjį darbininką, parduodantį savo darbo jėgą kapitalui. Tačiau kapitalistinė kooperacijos forma istoriškai vystosi kaip priešybė valstiečių ūkiui ir nepriklausomai amatinei gamybai, vis tiek, ar ši pastaroji yra cechinės formos ar ne(24). Jų atžvilgiu kapitalistinė kooperacija pasireiškia ne kaip ypatinga istorinė kooperacijos forma, ne, pati kooperacija stovi priešais juos kaip kapitalistiniam gamybos procesui būdinga ir specifinę jo ypatybę sudaranti istorinė forma.
Panašiai kaip kooperacijos dėka padidėjęs visuomeninis darbo gamybinis pajėgumas atrodo esąs kapitalo gamybinis pajėgumas,— taip ir pati kooperacija atrodo esanti specifinė kapitalistinio gamybos proceso forma, priešingai išsiskaidžiusių nepriklausomųjų darbininkų arba smulkiųjų savininkėlių gamybos procesui. Tatai — pirmas pakitimas, kurį patiria pats darbo procesas dėl jo pajungimo kapitalui. Šis pakitimas vyksta stichiškai. Vienalaikis didesnio samdomųjų darbininkų skaičiaus naudojimas tame pačiame darbo procese, būdamas šio pakitimo sąlyga, sudaro kapitalistinės gamybos išeities tašką. Jis sutampa su pačiu kapitalo buvimu. Dėl to, jeigu, iš vienos pusės, kapitalistinis gamybos būdas yra istorinė būtinybė darbo procesui virsti visuomeniniu procesu, tai, iš antros pusės, ši visuomeninė darbo proceso forma yra kapitalo naudojamas būdas pelningiau išnaudoti tą procesą, didinant jo gamybinį pajėgumą.
Aukščiau išnagrinėta savo paprastąja forma kooperacija sutampa su gamyba plačiu mastu, bet ji nesudaro jokios atskiros kapitalistinio gamybos būdo vystymosi epochos tvirtos, charakteringos formos. Geriausiu atveju ji vaidina apytikriai tokį vaidmenį dar amatinėse manufaktūros užuomazgose(25) ir toje stambiosios žemdirbystės formoje, kuri pagal savo tipą atitinka manufaktūrinį laikotarpį, iš esmės skirdamasi nuo valstiečių ūkio tik vienu metu naudojamų darbininkų mase ir sukoncentruotų gamybos priemonių dydžiu. Paprastoji kooperacija visuomet yra viešpataujanti forma tose gamybos šakose, kur kapitalas operuoja plačiu mastu, o darbo pasidalijimas ir mašinos dar nevaidina žymaus vaidmens.
Kooperacija pasilieka pagrindinė kapitalistinio gamybos būdo forma, nors paprastuoju savo pavidalu ji pati tėra tik ypatinga forma greta kitų, labiau išsivysčiusių jos formų.
(8)«Be abejonės, yra didelis skirtumas tarp įvairių žmonių darbo vertės priklausomai nuo jų jėgos, įgudimo ir sąžiningumo. Bet, pasiremdamas savo kruopščiais stebėjimais, aš esu visiškai tikras, kad bet kurie 5 žmonės kaip visuma pateiks tokį pat darbo kiekį, kaip ir kurie nors kiti penki žmonės, būdami mano nurodyto amžiaus. Tai reiškia, kad šių penkių žmonių tarpe vienas turi visas gero darbininko savybes, kitas yra blogas darbininkas, o likusieji trys yra vidutiniai darbininkai, artėjantieji čia prie vieno, čia prie kito. Tuo būdu jau tokiame būryje, kaip 5 žmonės, jūs rasite pilną komplektą viso to, ką aplamai gali duoti penki žmonės» (E. Burke: «Thoughts and Details on Scarcity». London 1800, 15, 16 psl.). Plg., be to, Ketlė apie vidutinį individą.
(9)Ponas profesorius Rošeris mums praneša apie savo atradimą, kad siuvėja, dirbanti poniai profesorienei dvi dienas, atlieka daugiau darbo negu dvi siuvėjos, kartu dirbančios poniai profesorienei vieną dieną. [Roscher: «Die Grundlagen der Nationalökonomie», 3-sis leid., 1858, 88—89 psl.] Ponas profesorius turėtų suprasti, kad kapitalistinės gamybos procesas nestebimas vaikų kambaryje ir aplinkybėmis, kur nėra svarbiausio veikėjo — kapitalisto.
(10)«Concours des forces» [«jėgų sujungimas»] (Destutt de Tracy: «Traité de la Volonté et de ses effets». Paris 1826, 80 psl.).
(11)«Yra daugybė darbų tokių paprastų, kad jų negalima skirstyti į dalis, bet kuriuos galima atlikti tiktai kooperuojant daugelį darbo rankų. Toks, pvz., yra didelio rąsto įkėlimas į vežimą… ir aplamai bet kuris darbas, kurį gali atlikti tik didelis kiekis rankų, tuo pačiu metu padedančių viena kitai toje pačioje operacijoje» (E. G. Wakefield: «A View of the Art of Colonization». London 1849, 168 psl.).
(11a)«Jei vienas žmogus visiškai negali, o 10 žmonių tik nepaprastai įtempdami visas savo jėgas gali pakelti vienos tonos svorio sunkumą, tai šimtas žmonių tai padarys kiekvienam veikiant tik vienu pirštu» (John Bellers: «Proposals for Raising a College of Industry». London 1696, 21 psl.).
(12)«Čia (t. y. kai vienas nuomininkas 300-uose akrų naudoja tą patį darbininkų skaičių, kurį 10 nuomininkų naudoja 30-yje akrų kiekvienas) žymus kartu dirbančių darbininkų skaičius taip pat teikia pranašumą, kurį sunku suprasti žmonėms, nesusipažinusiems su tuo praktikoje; iš tikrųjų, kas ims ginčyti, kad 1 santykiauja su 4, kaip 3 santykiauja su 12; tačiau praktika parodo visai ką kita: rugiapiūtės metu ir atliekant daugelį kitų skubių darbų darbai vykdomi geriau ir sparčiau, jei sujungiamas kartu žymus darbo jėgų skaičius: antai, per rugiapiūtę 2 vežėjai, 2 krovėjai, 2 padavėjai, 2 grėbėjai ir keli žmonės stirtose arba klojime atliks antra tiek darbo, kiek jo atliks toks pat skaičius darbo rankų, suskirstytų smulkiomis grupėmis (gangs) atskirose fermose» («An Inquiry into the Connection between the present Price of Provisions and the Size of Farms. By a Farmer». London 1773, 7, 8 psl.).
(13)Aristotelio apibrėžimas iš tikrųjų reiškia, kad žmogus iš prigimties yra miesto pilietis. Šis apibrėžimas klasikinei senovei yra taip pat būdingas, kaip Franklino apibrėžimas, kad žmogus iš prigimties yra įrankių kūrėjas, yra būdingas jankių amžiui.
(14)«Be to, reikia pažymėti, kad toks dalinis darbo pasidalijimas gali būti net ir tuo atveju, kai visi darbininkai dirba tą patį darbą. Pvz., mūrininkai, perduodantieji plytas iš rankų į rankas į aukštus pastolius, visi atlieka tą patį darbą, ir vis dėlto tarp jų yra savotiškas darbo pasidalijimas, kurį sudaro tai, kad kiekvienam iš jų perkelia plytą tam tikru atstumu ir kad visi kartu pristato ją į vietą daug greičiau negu tuo atveju, jei kiekvienas iš jų atskirai kilnotų savo plytas į aukštus pastolius» (F. Skarbek: «Théorie des richesses sociales», 2-sis leid., Paris 1840, I t., 97, 98 psl.).
(15)«Kai reikia atlikti sudėtingą darbą, įvairios operacijos turi vykti vienu metu. Vienas daro viena, kitas — kita, ir visi kartu padeda pasiekti rezultatą, kuris vieno žmogaus pastangomis iš viso negalėtų būti pasiektas. Vienas iria, tuo tarpu kai antras vairuoja, trečias meta tinklą arba duria žuvį žeberklu,— ir žvejyba duoda rezultatą, kuris be tokio pastangų sujungimo (concours) nebūtų galimas» (Destutt de Tracy: «Traité de la Volonté et de ses effets». Paris 1826, 78 psl.).
(16)«Jų (žemdirbystės darbų) atlikimas lemiamu momentu yra nepaprastai svarbus» («An Inquiry into the Connection between the present Price etc», 7 psl.). «Žemdirbystėje nėra svarbesnio veiksnio kaip laiko veiksnys» (Liebig: «Ueber Theorie und Praxis in der Landwirtschaft», 1856, 23 psl.).
(17)«Tolesnė blogybė yra tokia, kad jos vargiai kas galėtų laukti šalyje, kuri darbo eksportuoja daugiau negu bet kuri kita pasaulio šalis, išskyrus, gal būt, Kiniją ir Angliją,— būtent, kad negalima rasti pakankamo darbo rankų kiekio medvilnei surinkti. Dėl to žymi derliaus dalis lieka nesurinkta, o kita jo dalis surenkama nuo žemės, medvilnei jau nubyrėjus, vadinasi, ir netekus reikiamos spalvos ar iš dalies supuvus; tuo būdu, reikiamu metų laiku stokodamas darbo rankų, plantatorius faktiškai yra priverstas netekti didelės dalies to medvilnės derliaus, kurio Anglija taip nekantriai laukia» (Bengal Hurkaru. Bi-Monthly Overland Summary of News, 22nd July 1861).
(18)«Žemdirbystės pažangos dėka visas tas,— o, gal būt, ir dar didesnis,— kapitalo ir darbo kiekis, kuris kadaise buvo sunaudojamas paviršutiniškam 500 akrų įdirbimui, dabar yra sutelktas nuodugnesniam 100 akrų įdirbimui», Nors «naudojamo kapitalo ir darbo kiekio atžvilgiu erdvė ir sumažėjo (is concentrated), gamybos sfera išsiplėtė, palyginti su ta gamybos sfera, kurią anksčiau atskiras savarankiškas gamintojas valdė arba eksploatavo» (R. Jones: «An Essay on the Distribution of Wealth On Rent». London 1831, 191 psl.). [Plg. Ричард Джонс: «Экономические сочинения». Соцэкгиз, 1937, 131 psl.]
(19)«Atskiro žmogaus jėga yra visiškai menka, bet šių menkučių jėgų sujungimas sukuria bendrą jėgą, stambesnę negu šių visų dalinių jėgų suma, tad jau vien jėgų sujungimas gali sumažinti jų veikimo laiką ir padidinti jų veikimo sferą» (Dž. R. Karlis, past. P. Verri veikalui: «Meditazioni sulla Economia Politica» (pirmą kartą išleistas 1773 metais), italų ekonomistų Custodi leidinyje, Parte Moderna, XV t., 196 psl.).
(20)«Pelnas… yra vienintelis gamybos tikslas» (J. Vanderlint: «Money answers all Things». London 1734, 11 psl.).
(21)Anglijos filisterių laikraštis «Spectator» 1866 m. birželio 3 d. numeryje praneša, kad bendrovėje «Wirework Company of Manchester» [«Mančesterio kompanijoje vielai gaminti»] įsteigus tarp kapitalistų ir darbininkų savotišką asociaciją, «pirmas rezultatas buvo staigus medžiagų eikvojimo sumažėjimas, nes darbininkai suprato, kad jiems, kaip ir bet kuriems kitiems savininkams, nėra reikalo eikvoti savo turtą, o po lengvabūdiško skolinimo medžiagos eikvojimas yra, gal būt, didžiausias pramonės nuostolių šaltinis». Tas pats laikraštis atskleidžia šį esminį Rochdale cooperative experiments [Ročdelio kooperatinių bandymų] trūkumą: «They showed that associations of workmen could manage shops, mills, and almost all forms of industry with success, and they immensely improved the condition of the men, but then they did not leave a clear place for masters» («Jie parodė, kad darbininkų asociacijos gali sėkmingai vadovauti krautuvėms, fabrikams ir beveik visoms pramonės formoms, jie nepaprartai pagerino pačių darbininkų padėti, bet! bet jie visiškai nepalieka žymesnės vietos kapitalistams». Quelle horreur! [Kaip baisu!]
(21a)Profesorius Kernsas, nurodęs į «superintendence of labour» [«darbo priežiūrą»] kaip į vergovinės gamybos pietinėse Šiaurės Amerikos valstijose būdingą bruožą, toliau sako: «Valstietis-savininkas (šiaurės), gaudamas visą savo darbo produktą, nėra reikalingas kitokių darbo akstinų. Priežiūra čia visiškai nereikalinga» (Cairnes: «The Slave Power». London 1862, 48, 49 psl.).
(22)Seras Džemsas Stiuartas, kuris aplamai pasižymi tuo, kad mato būdingus visuomeninius įvairių gamybos būdų skirtumus, pažymi: «Kodėl gi stambios pramonės įmonės sugriauna smulkiąsias įmones (private industry), jei ne todėl, kad jos labiau priartėja prie vergovinio darbo paprastumo?» («Principles of Political Economy». London 1767, I t., 167, 168 psl.).
(22a)Todėl Ogiustas Kontas ir jo mokykla lygiai taip pat galėtų įrodinėti amžiną feodalinių ponų būtinumą, kaip jie įrodinėjo ponų kapitalistų būtinumą.
(23)R. Jones: «Textbook of Lectures etc.». Hertford 1852, 77, 78 psl. [Plg. Ричард Джонс: «Экономические сочинения». Соцэкгиз, 1937, 348, 349 psl.] Senovės Asirijos, Egipto ir pan. kolekcijos Londone bei kitose Europos sostinėse liudija apie šiuos kooperatinius darbo procesus.
(23a)Lengė savo «Théorie des lois civiles», gal būt, ne be pagrindo medžioklę vadina pirmąja kooperacijos forma, o žmonių medžiojimą (karą) — viena iš pirmųjų medžioklės formų.
(24)Tiek smulkusis valstiečių ūkis, tiek ir nepriklausoma amatinė gamyba iš dalies sudaro feodalinio gamybos būdo bazę, o iš dalies, jam suirus, pasirodo greta kapitalistinės gamybos. Tuo pačiu metu jie yra ekonominis klasikinės visuomenės pagrindas didžiausio jos klestėjimo laikotarpiu, po to, kai pirmykštė rytų bendruomeninė nuosavybė jau buvo suirusi, o vergovė dar nebuvo suspėjusi bent kiek žymiai įvaldyti gamybos.
(25)«Argi įgudimo, darbštumo ir daugelio lenktyniavimo tame pačiame darbe sujungimas nėra būdas tam darbui patobulinti? Ir argi Anglija būtų galėjusi kuriuo nors kitu būdu išvystyti savo vilnos manufaktūrą iki tokio tobulumo laipsnio?» (Berkeley: «The Querist». London 1750, 56 psl, 521 §).