Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Darbo pasidalijimu besiremianti kooperacija savo klasikinę formą susikuria manufaktūroje. Kaip būdinga kapitalistinio gamybos proceso forma, ji viešpatauja tikruoju manufaktūriniu laikotarpiu, t. y. apytikriai nuo XVI šimtmečio vidurio iki XVIII šimtmečio paskutinio trečdalio.
Manufaktūra atsiranda dvejopu būdu.
Pirmuoju atveju vienoje dirbtuvėje, tam pačiam kapitalistui komanduojant, sujungiami įvairių savarankiškų amatų darbininkai, per kurių rankas iš eilės turi pereiti produktas, kol jis bus galutinai išbaigtas. Antai, karieta iš pradžių buvo bendras didelio skaičiaus nepriklausomų amatininkų, kaip kad: račiaus, pakinktininko, siuvėjo, šaltkalvio, varininko, tekintojo, pozumentininko, stikliaus, dažytojo, lakuotojo, auksuotojo ir t. t. darbų produktas. Karietų manufaktūra visus šiuos įvairius amatininkus jungia vienoje dirbtuvėje, kur jie bendrai ir vienu metu atlieka savo darbą. Žinoma, karietos negalima paauksuoti anksčiau, negu ji padaryta. Bet jei vienu metu gaminama daug karietų, tai dalis jų nepaliaujamai gali būti auksuojama, tuo tarpu kai kita dalis išeina ankstesnes gamybos proceso fazes. Tuo tarpu mes dar nagrinėjame paprastąją kooperaciją, kuri savo žmonių ir daiktų medžiagą randa gatavą. Bet greitai įvyksta esminis pakitimas. Siuvėjas, šaltkalvis, varininkas ir t. t., dirbdami vien tik karietų gamyboje, pamažu atpranta nuo savo senojo amato, o kartu netenka ir sugebėjimo dirbti savo amato darbą pilnu jo mastu. Iš antros pusės, vienpusiška jo veikla šios susiaurintos sferos ribose dabar įgauna kuo tikslingiausias formas. Iš pradžių karietų manufaktūra buvo savarankiškų amatų kombinacija. Palaipsniui karietų gaminimas susiskaido į įvairias atskiras operacijas, iš kurių kiekviena išsikristalizuoja į išimtinę vieno darbininko funkciją ir kurių visumą atlieka tokių dalinių darbininkų sąjunga. Lygiai taip pat gelumbės manufaktūra ir visa eilė kitų manufaktūrų atsirado iš įvairių amatų kombinacijos, komanduojant tam pačiam kapitalui(26).
Bet manufaktūra atsiranda ir priešingu būdu. Daugelis amatininkų, atliekančių tą patį arba vienodos rūšies darbą, pvz., gaminančių popierių, šriftus arba adatas, to paties kapitalo tuo pačiu metu panaudojami toje pačioje dirbtuvėje. Tai — kooperacija paprasčiausios formos. Kiekvienas iš šių amatininkų (gal būt, su vienu arba dviem pameistriais) pagamina visą prekę, t. y. iš eilės atlieka įvairias jai pagaminti būtinas operacijas. Jis dirba toliau savo senuoju amatiniu būdu. Tačiau išorinės aplinkybės netrukus priverčia kitaip panaudoti darbininkų sutelkimą vienoje patalpoje ir jų darbų vienalaikiškumą. Pavyzdžiui, reikia tam tikru laiku patiekti didesnį gatavų prekių kiekį. Todėl darbas padalijamas. Užuot pavedus tam pačiam amatininkui iš eilės atlikti įvairias operacijas, šios operacijos atskiriamos viena nuo kitos, izoliuojamos, išdėstomos erdvėje viena šalia kitos, be to, kiekviena iš jų pavedama atskiram amatininkui, ir visos drauge tuo pačiu metu atliekamos kooperuojančių darbininkų. Šis atsitiktinis padalijimas kartojasi, atskleisdamas jam būdingus pranašumus, ir pamažu kristalizuojasi į sistemingą darbo pasidalijimą. Iš daugelį operacijų atliekančio savarankiško amatininko individualinio produkto prekė pavirsta visuomeniniu produktu amatininkų sąjungos, kurių kiekvienas nuolatos atlieka tik tą pačią dalinę operaciją. Tos pačios operacijos, kurios susiliedavo viena su kita kaip vokiečių cechų popieriaus gamintojo vienas po kito atliekami darbai, Olandijos popieriaus manufaktūroje virsta savarankiškomis ir čia jos vyksta vienu metu kaip daugelio kooperuojančių darbininkų dalinės operacijos. Adatas gaminantis Niurnbergo cecho meistras sudaro pagrindinį Anglijos adatų manufaktūros elementą. Bet tuo metu, kai Niurnbergo amatininkas iš eilės atlieka vieną po kitos, gal būt, 20 operacijų, Anglijos manufaktūroje vienu metu dirba 20 amatininkų, kiekvienas atlikdamas tik vieną iš 20 operacijų, kurios, didėjant patyrimui, dar toliau skaldomos, izoliuojamos ir paverčiamos išimtinėmis atskirų darbininkų funkcijomis.
Taigi, manufaktūra atsiranda, susidaro iš amatų, dvejopu būdu. Iš vienos pusės, ji remiasi kombinacija įvairių savarankiškų amatų, kurie netenka savo savarankiškumo ir darosi vienpusiški ligi lokio laipsnio, kad jie sudaro viena kitą papildančias dalines operacijas, tos pačios prekės gamybos procese. Iš antros pusės, manufaktūra remiasi vienos rūšies amatininkų kooperacija, suskaido tam tikrą individualinį amatą į įvairias atskiras jo operacijas, izoliuoja šias pastarąsias ir daro jas savarankiškas ligi tokio laipsnio, kad kiekviena iš jų pasidaro išimtine atskiro darbininko funkcija. Todėl, iš vienos pusės, manufaktūra į gamybos procesą įveda darbo pasidalijimą arba išvysto jį toliau, iš antros pusės — ji kombinuoja amatus, kurie anksčiau buvo savarankiški. Tačiau koks bebūtų jos išeities taškas, galutinė jos forma visuomet yra ta pati: gamybinis mechanizmas, kurio organai yra žmonės.
Norint teisingai suprasti darbo pasidalijimą manufaktūroje, svarbu yra atkreipti dėmesį į šiuos momentus. Pirmiausia gamybos proceso suskaidymas į atskiras jo fazes šiuo atveju visiškai sutampa su amatinės veiklos suskaidymu į įvairias jos dalines operacijas. Ar tokia operacija yra sudėtinga ar paprasta, ji, šiaip ar taip išlaiko amatinį savo pobūdį ir, vadinasi, priklauso nuo kiekvieno atskiro darbininko jėgos, miklumo, spartumo ir įgudimo, nuo jo mokėjimo valdyti savo įrankį. Amatas pasilieka baze. Ši siaura techninė bazė neduoda galimybės tikrai moksliškai suskaidyti gamybos procesą, nes kiekvienas dalinis procesas, per kurį pereina produktas, turi būti atliktas kaip dalinis amatinis darbas. Kaip tik dėl to, kad amatinis įgudimas tuo būdu pasilieka gamybos proceso pagrindu, kiekvienas darbininkas prisitaiko vien tik prie šios dalinės funkcijos atlikimo, ir jo darbo jėga visam jo gyvenimui pavirsta šios dalinės funkcijos organu. Pagaliau, šis darbo pasidalijimas jau pats savaime yra ypatinga kooperacijos rūšis, ir daugelis jo pranašumų išplaukia iš kooperacijos bendrosios esmės, o ne iš šios ypatingos jos formos.
Pradėdami smulkesnę analizę, pirmiausia turime konstatuoti tą aiškų faktą, kad darbininkas, visą gyvenimą atliekantis tą pačią paprastą operaciją, visą savo kūną paverčia automatiškai vienpusišku jos organu ir dėl to jai sunaudoja mažiau laiko, negu amatininkas, pakaitomis vykdantis ištisą eilę operacijų. Bet kombinuotas visuminis darbininkas, sudarantis gyvąjį manufaktūros mechanizmą, susideda vien tik iš tokių vienpusiškų dalinių darbininkų. Tuo būdu, palyginti su savarankišku amatu, čia per trumpesnį laiką pagaminama daugiau produkto, t. y. darbo gamybinis pajėgumas padidėja(27). Pats to dalinio darbo metodas tobulėja dėl to, kad tas darbas darosi savarankiška, išimtinė tam tikro darbininko funkcija. Nuolatinis tos pačios nesudėtingos operacijos kartojimas ir dėmesio sutelkimas šioje siauroje srityje moko patyrimo būdu pasiekti ieškomą naudingą rezultatą sunaudojant kuo mažiausiai jėgos. O kadangi įvairios darbininkų kartos gyvena vienu metu ir dirba kartu tose pačiose manufaktūrose, tai nurodytuoju būdu įsigyti techniniai įgūdžiai tvirtėja, kaupiasi ir greitai perteikiami iš vienos kartos kitai(28).
Manufaktūra, dirbtuvės viduje atgamindama ir sistemingai iki kraštutinių ribų išvystydama tradicinį amatų atsiskyrimą, kurį ji randa visuomenėje, tuo pačiu iš tikrųjų sukuria dalinių darbininkų virtuoziškumą. Iš antros pusės, jos vykdomas dalinio darbo pavertimu žmogaus gyvenimo pašaukimu atitinka pirmesnių visuomenių siekimą padaryti amatus paveldimus, suteikti jiems sustingusias kastų formas arba cechų formas, jei tam tikros istorinės sąlygos sukelia individų kitimą, nesuderinamą su kastų buvimu. Kastos ir cechai atsiranda veikiant tam pačiam gamtos dėsniui, kuris reguliuoja, pvz., gyvūnų ir augalų suskilimą į rūšis ir atmainas,— tik su tuo skirtumu, kad tam tikroje išsivystymo pakopoje kastų paveldimumas arba cechų išimtinumas dekretuojamas kaip visuomenės įstatymas(29). «Dakos muslinas savo plonumu, Koromandelio kartūnai bei kitos medžiagos savo puikumu ir dažų patvarumu dar niekad nebuvo pralenkti. Ir, vis dėlto, jie gaminami be kapitalo, be mašinų, be darbo pasidalijimo, juos gaminant nenaudojamas nė vienas iš tų metodų, kurie teikia tokių pranašumų europinei gamybai. Audėjas ten — izoliuotas individas, gaminantis audinį pagal vartotojo užsakymą ir dirbantis paprasčiausios konstrukcijos staklėmis, kurios kartais tėra paprasti grubiai sukalti mediniai stovai. Jis dargi neturi jokio prietaiso metmenims įtempti, ir dėl to staklės visą laiką turi būti ištęstos visu savo ilgiu; todėl jos yra tokios griozdiškos ir užima tiek daug vietos, kad nebetelpa gamintojo troboje; dėl to pastarasis savo darbą turi dirbti lauke, kaskart jį nutraukdamas esant nepalankiam orui»(30). Tik iš kartos į kartą sukauptas, sūnaus iš tėvo paveldimas specialus įgudimas suteikia indui, kaip ir vorui, jo virtuoziškumą. Ir vis dėlto, palyginti su dauguma manufaktūrinių darbininkų, toks indų audėjas atlieka labai sudėtingą darbą.
Amatininkas, atliekantis vieną po kito įvairius dalinius procesus, iš kurių susideda produkto gaminimas, turi čia keisti vietą, čia įrankius. Perėjimai nuo vienos operacijos prie kitos nutraukia jo darbo eigą ir sudaro, taip sakant, tarpus jo darbo dienoje. Šie tarpai sumažėja, jeigu jis visą dieną nenutrūkstamai atlieka tą pačią operaciją, arba jie išnyksta tuo mastu, kuriuo mažėja jo operacijos kitimas. Didesnį darbo našumą čia sukelia arba didesnis darbo jėgos sunaudojimas per tam tikrą laiko tarpą, t. y. didėjantis darbo intensyvumas, arba darbo jėgos neproduktyvaus sunaudojimo sumažėjimas. Ir būtent, perviršinis jėgų sunaudojimas, kurį sukelia kiekvienas perėjimas iš rimties į judėjimą, kompensuojamas didesne kartą pasiektos normalios spartos darbo trukme. Iš antros pusės, nuolatinis darbo monotoniškumas silpnina dėmesio įtempimą ir energingumą, nes atima darbininkui tą poilsį ir malonumą, kuriuos sudaro pats veiklos pasikeitimo faktas.
Tačiau darbo gamybinis pajėgumas priklauso ne tiktai nuo darbininko virtuoziškumo, bet taip pat ir nuo jo įrankių tobulumo. Tos pačios rūšies įrankiai, pvz., piaunamieji, gręžiamieji, kertamieji, smogiamieji ir t. t. įrankiai, yra naudojami skirtinguose darbo procesuose, ir, iš antros pusės, tame pačiame darbo procese tas pats įrankis naudojamas skirtingoms operacijoms. Bet nuo to momento, kai įvairios darbo proceso operacijos viena nuo kitos atsiskyrė, be to, kiekviena dalinė operacija dalinio darbininko rankose įgavo jam labiausiai tinkamą, vadinasi, ir išimtinę formą,— nuo to momento atsiranda reikalas pakeisti įrankius, kurie anksčiau buvo naudojami įvairiems tikslams. Šio įrankių formos keitimo kryptis paaiškėja iš patyrimo, parodančio, kuriuos būtent sunkumus sukelia nepakeistos formos įrankių naudojimas. Darbo įrankių diferencijavimas, kurio dėka tos pačios rūšies įrankiai įgauna tvirtas formas, specialias kiekvienam specialiam naudojimui, ir jų specializavimas, kurio dėka kiekvienas toks atskiras įrankis pilnu mastu yra panaudojamas tik specifinio dalinio darbininko rankose,— tokios yra manufaktūros būdingos ypatybės. Vien tik Birmingame gaminama iki 500 rūšių plaktukų, iš kurių kiekvienas ne tiktai naudojamas specialiam gamybiniam procesui, bet dažnai tam tikra rūšių visuma naudojama atskiroms to paties proceso operacijoms. Manufaktūrinis laikotarpis supaprastina, pagerina ir gausina darbo įrankius, pritaikydamas juos išimtinėms specialioms dalinių darbininkų funkcijoms(31). Tuo pačiu jis sudaro vieną iš materialinių prielaidų mašinos, kuri yra daugelio paprastų įrankių kombinacija.
Dalinis darbininkas ir jo įrankis sudaro paprastuosius manufaktūros elementus. Pažiūrėkime dabar į manufaktūrą kaip į visumą.
Pagal savo vidinę sandarą manufaktūros skirstomos į dvi pagrindines formas, kurios, nors kartais ir sutinkamos mišriu pavidalu, tačiau yra iš esmės dvi skirtingos rūšys ir, manufaktūrai vėliau pavirstant stambiąja mašinine pramone, vaidina visiškai skirtingą vaidmenį. Šį dvejopą manufaktūros pobūdį apsprendžia pati gaminamojo produkto prigimtis. Šis produktas gaunamas arba grynai mechaniškai sujungiant savarankiškus dalinius produktus, arba jis savo gatavą formą įgauna dėl nuoseklios eilės tarpusavyje susijusių procesų ir manipuliacijų.
Pvz., garvežys susideda daugiau kaip iš 5 000 savarankiškų dalių. Tačiau jis negali būti laikomas pirmosios rūšies manufaktūros, tikrąja to žodžio prasme, pavyzdžiu, nes yra stambiosios pramonės gaminys. Bet puikų pavyzdį mums teikia laikrodis, kuriuo jau Viljamas Petis iliustruoja manufaktūrinį darbo pasidalijimą. Iš Niurnbergo amatininko individualinio gaminio laikrodis pavirto ištisos dalinių darbininkų masės visuomeniniu produktu. Tie daliniai darbininkai yra: paruošėjas; darbininkas, gaminantis laikrodžio spyruoklėles; gaminantis ciferblatus; gaminantis plunksneles; darbininkas, gaminantis akmenis laikrodžiui; paletininkas; darbininkas, gaminantis rodykles; darbininkas, gaminantis laikrodžio dėžutę; darbininkas, gaminantis sraigtus; auksuotojas, skirstant į daugelį specialybių; toliau darbininkas, gaminantis račiukus (be to, atskirai žalvario račiukus ir atskirai plieno račiukus); darbininkas, gaminantis švaistiklius; gaminantis prisukimo ir rodyklių perstatymo mechanizmą; acheveur de pignon (įtvirtinantis račiukus švaistikliuose, poliruojantis nuožambius ir t. t.); kakliukų gamintojas; planteur de finissage [angrenažistas] (įdedantis įvairius račiukus ir švaistiklius į mechanizmą); finisseur de barillet [darbininkas, išbaigiantis būgnelį spyruoklėlei] (įpiaunantis dantis, baigiantis gręžti skyles iki reikiamo dydžio, įtvirtinantis reketo strektelės spyruoklėlę ir strektelę); darbininkas, gaminantis eigos detales, o, esant cilindrinei eigai, dar gaminantis cilindrus; gaminantis eiginius račiukus; darbininkas, gaminantis švytuokles; darbininkas, gaminantis raketę (mechanizmą, su kurio pagalba reguliuojamas laikrodis); planteur d’échappement [eigos nustatytojas] (darbininkas, gaminantis eigos mechanizmą tikrąja prasme); paskui repasseur de barillet (užbaigia būgnelio spyruoklėlei montavimą ir strektelės montavimą); plieno poliruotojas; račiukų poliruotojas; sraigtų poliruotojas; ciferblato piešėjas; emaliuotojas (aptraukia emaliu varį); fabricant de pendants (darantis tik laikrodžio dėžutės būgnelį arba ąselę); finisseur de charnière [šarnyrininkas] (įstatantis žalvario štiftą į dėžutės šarnyrus ir t. t.); faiseur de secret (pritaiso prie dėžutės spyruoklėlę, atidarančią dangtelį); graveur [graviruotojas]; ciseleur [akintojas]; polisseur de boîte [laikrodžio dėžutės poliruotojas] ir t. t. ir t. t. ir, pagaliau, repasseur [montuotojas], galutinai surenkantis visą laikrodžio mechanizmą ir pateikiantis jį jau veikiantį. Tik nedaugelis laikrodžio dalių pereina įvairias rankas ir galų gale visi šie membra disjecta [atskiri nariai] sueina į vienas rankas, kurios juos ir sutelkia į vieną mechaninę visumą. Dėl grynai išorinio santykio tarp gatavo produkto ir įvairių jo sudėtinių dalių šioje gamyboje, kaip ir kitose į ją panašiose, daugelio dalinių darbininkų sujungimas vienoje dirbtuvėje yra tik atsitiktinis. Daliniai darbai, savo ruožtu, gali būti atliekami kaip atskiri savarankiški amatai; taip ir yra Vaadto ir Neušatelio kantonuose, tuo tarpu kai Ženevoje, pvz., yra stambios laikrodžių manufaktūros, vadinasi, ten yra betarpiška dalinių darbininkų kooperacija vadovaujant vienam kapitalui. Bet ir šiuo pastaruoju atveju ciferblatai, spyruoklėlės ir dėžutės retai gaminami pačioje manufaktūroje. Kombinuotas manufaktūrinis gaminimo būdas čia yra pelningas tik išimtiniais atvejais, nes konkurencija tarp namie dirbančių darbininkų yra visų didžiausia, o gamybos susiskaidymas į daugybę heterogeninių procesų beveik atima galimybę bendrai naudoti darbo įrankius; tuo tarpu, esant erdviškai išsiskaidžiusiai gamybai, kapitalistas atpalaiduojamas nuo išlaidų fabrikų pastatams ir pan.(32). Tačiau reikia pastebėti, kad padėtis ir šių dalinių darbininkų, kurie dirba pas save namie, bet ne sau, o kapitalistui (Fabricant, établisseur), visiškai skiriasi nuo padėties savarankiško amatininko, dirbančio vien savo užsakytojams(33).
Kita manufaktūros rūšis, išbaigtinė jos forma, gamina produktus, kurie išeina tarpusavyje susijusias vystymosi fazes, nuoseklią eilę procesų; tokia yra, pvz., adatų manufaktūra, kurioje viela pereina per 72 ir netgi 92 specifinių dalinių darbininkų rankas.
Kadangi tokia manufaktūra kombinuoja pirmiau susiskaidžiusius amatus, ji sumažina erdvišką atstumą tarp atskirų produkto gamybos fazių. Kartu sumažėja laikas, reikalingas produktui pereiti iš vienos stadijos į kitą, vadinasi, ir darbas, sunaudojamas šiems perėjimams(34). Tokiu būdu pasiekiamas didesnis gamybinis pajėgumas palyginti su amatu, be to, šiuo atveju gamybinio pajėgumo augimas išplaukia iš bendro kooperatinio manufaktūros pobūdžio. Iš antros pusės, manufaktūrai būdingas darbo pasidalijimo principas sukelia izoliavimą įvairių gamybos fazių, kurios atsiskiria viena nuo kitos savarankiškų atitinkamo skaičiaus amatinio pobūdžio dalinių darbų pavidalu. Ryšio tarp izoliuotų funkcijų nustatymas ir palaikymas reikalauja nuolat perkelti produktą iš vienų rankų į kitas, iš vieno proceso į kitą. Stambiosios pramonės požiūriu ši aplinkybė pasireiškia kaip manufaktūrai būdingas ribotumas, kuris didina kaštus ir kuris išplaukia iš paties manufaktūros principo(35).
Jei panagrinėsime tam tikrą kiekį žaliavos, pvz., skudurų popieriaus manufaktūroje arba vielos adatų manufaktūroje, tai pasirodys, kad ji įvairių dalinių darbininkų rankose išeina nuoseklią gamybos fazių skalę, kol, pagaliau, produktas įgauna galutinę savo formą. Bet jei mes dirbtuvę kaip visumą laikysime visuminiu mechanizmu, tai pasirodys, kad žaliava vienu metu yra visose gamybos fazėse. Iš dalinių darbininkų sudarytas visuminis darbininkas viena dalimi savo gausių, įrankiais apginkluotų rankų tempia vielą, tuo tarpu kai kitos jo rankos ir įrankiai tuo pačiu metu tiesina tą vielą, piausto ją, nusmailina galus ir t. t. Įvairių proceso stadijų išsidėstymas vienos paskui kitą laiko atžvilgiu pavirto erdvišku jų išsidėstymu viena šalia kitos. Todėl per tą patį laiko tarpą gaunama daugiau gatavų prekių(36). Nors šis vienalaikiškumas išplaukia iš bendros kooperatinės visuminio proceso formos, vis dėlto manufaktūra ne tiktai gatavu pavidalu randa kooperacijos sąlygas, bet iš dalies pati jas sukuria, suskaidydama amatinę veiklą į sudėtinius elementus. Iš antros pusės, ji pasiekia šią visuomeninę darbo proceso organizaciją, tik pririšdama tam tikrą darbininką prie tos pačios detalės.
Kadangi kiekvieno dalinio darbininko dalinis produktas tuo pačiu metu yra tik tam tikra to paties produkto išsivystymo pakopa, tai vienas darbininkas pristato kitam arba viena darbininkų grupė — kitai jų žaliavą. Vieno darbininko darbo rezultatas sudaro kito darbininko darbo išeities tašką. Tuo būdu čia vienas darbininkas betarpiškai duoda darbo kitiems. Darbo laikas, būtinas ieškomam naudingam efektui kiekviename daliniame procese pasiekti, nustatomas patyrimo, ir visuminis manufaktūros mechanizmas remiasi prielaida, kad per tam tikrą darbo laiką bus pasiektas tam tikras rezultatas. Tiktai šia sąlyga įvairūs, vienas kitą papildantieji darbo procesai gali vykti nenutrūkstamai, vienas greta kito laiko ir erdvės atžvilgiu. Aišku, kad šis betarpiškas atskirų darbų, vadinasi, ir darbininkų tarpusavio priklausomumas verčia kiekvieną iš jų savo funkcijai sunaudoti tik būtinąjį darbo laiką, ir dėl to susidaro visiškai kitoks darbo nenutrūkstamumas, vienodumas, taisyklingumas, tvarka(37) ir ypač intensyvumas, negu tai yra savarankiškame amate ir net paprastojoje kooperacijoje. Dėsnis, pagal kurį produktui pagaminti turi būti sunaudotas tiktai visuomeniškai būtinas darbo laikas, prekinės gamybos sąlygomis aplamai pasireiškia tik priverstinio išorinio konkurencijos spaudimo pavidalu, nes, paviršutiniškai išsireiškiant, kiekvienas atskiras gamintojas savo prekę turi parduoti rinkos kaina. Tuo tarpu manufaktūroje produkto tam tikro kiekio pagaminimas per tam tikrą darbo laiką darosi techninis paties gamybos proceso dėsnis(38).
Tačiau įvairios operacijos reikalauja nevienodo laiko ir dėl to per lygius laiko tarpus duoda skirtingus dalinių produktų kiekius. Vadinasi, jei kiekvienas darbininkas diena iš dienos nuolat turi atlikti tą pačią operaciją, tai skirtingoms operacijoms reikalingas skirtingas darbininkų skaičius, pvz., raidžių liejykloje 4 liejikams reikia 2 atskėlėjų ir vieno poliruotojo, nes liejikas per valandą nulieja 2 000 raidžių, atskėlėjas atskelia 4 000 raidžių, o poliruotojas nupoliruoja 8 000. Čia kooperacijos principas sugrįžta į paprasčiausiąją savo formą: į daugelio vienodą darbą atliekančių žmonių panaudojimą vienu metu, bet dabar šis principas išreiškia tam tikrą organinį santykį. Tuo būdu manufaktūrinis darbo pasidalijimas ne tiktai supaprastina ir pagausina kokybiškai skirtingus visuomeninio visuminio darbininko organus, bet ir sukuria tvirtą matematinį santykį tarp kiekybinio šių organų dydžio, t. y. tarp santykinio darbininkų skaičiaus arba santykinio darbininkų grupių dydžio kiekvienoje iš šių specialių funkcijų. Kartu su kokybiniu visuomeninio darbo proceso suskaidymu jis išvysto kiekybines to proceso normas ir proporcijas.
Jei tam tikram gamybos dydžiui patyrimo yra nustatytas tikslingiausias skaičiaus santykis tarp įvairių dalinių darbininkų grupių, tai išplėsti gamybos mastą galima tik paėmus kiekvienos iš šių atskirų grupių darbininkų skaičiaus kartotinį(39). Prie to prisideda dar ta aplinkybė, kad tam tikrus darbus tas pats individas gali atlikti vienodai gerai, nepriklausomai nuo to, ar jie vykdomi dideliu ar mažu mastu; tokie yra, pvz., vyriausiosios priežiūros darbas, dalinių produktų perkėlimas iš vienos gamybos fazės į kitą ir t. t. Todėl šių darbų išskyrimas į atskirų darbininkų atliekamas savarankiškas funkcijas yra naudingas tik padidinant gamyboje dirbančių darbininkų skaičių, bet toks padidinimas turi tuo pačiu metu atitinkama proporcija paliesti visas grupes.
Kiekviena atskira grupė, tam tikras skaičius darbininkų, atliekančių tą pačią dalinę funkciją, susideda iš vienalyčių elementų ir sudaro atskirą visuminio mechanizmo organą. Tačiau kai kuriose manufaktūrose kiekviena atskira grupė jau yra suskaidytas darbo kūnas, tuo tarpu kai visuminis mechanizmas sudaromas pakartojant arba padauginant šiuos elementarius gamybinius organizmus. Kaip pavyzdį paimkime butelių manufaktūrą. Ji suskyla į tris iš esmės skirtingas fazes. Pirma, parengiamoji fazė: paruošimas šichtos,— smėlio, kalkių ir t. t. mišinio,— iš kurios gaunamas stiklas, ir šio mišinio sulydymas į skystą stiklo masę(40). Šioje pirmojoje, lygiai kaip ir baigiamojoje fazėje — butelių pašalinimas iš degimo krosnies, jų rūšiavimas, pakavimas ir pan.— dirba įvairūs daliniai darbininkai. Tarp šių dviejų fazių yra butelių gaminimas tikrąja to žodžio prasme, t. y. skystos stiklo masės pavertimas į butelius. Prie tos pačios stiklo krosnies angos dirba ištisa grupė, kuri Anglijoje vadinama «hole» [langas] ir kuri susideda iš vieno bottle maker [butelininko] arba finisher [išbaigėjo], vieno blower [pūtėjo], vieno gatherer [surinkėjo], vieno putter up [dėjiko] arba whetter off [šalmelių valytojo] ir vieno taker in [nešiotojo]. Šie penki daliniai darbininkai sudaro penkis atskirus organus vieningo darbo kūno, kuris gali funkcionuoti tiktai visas, t. y. tiktai kaip betarpiška penkių žmonių kooperacija. Visas kūnas yra paraližuotas, jei trūksta vieno iš penkių jo narių. Bet ta pati stiklo krosnis turi keletą angų,— Anglijoje, pvz., nuo 4 iki 6,— prie kiekvienos iš jų yra atsparus ugniai lydomasis puodas su skystu stiklu, prie kiekvieno puodo dirba atskira grupė, sudaryta iš tų pačių penkių specialybių. Kiekvienos atskiros grupės suskaidymas čia betarpiškai remiasi darbo pasidalijimu, tuo tarpu kai sąjunga tarp įvairių vienalyčių grupių yra paprastoji kooperacija, skirta tam, kad bendrai naudojant būtų ekonomiškiau eksploatuojama viena iš gamybos priemonių, šiuo atveju stiklo krosnis. Kiekviena tokia krosnis su savo 4—6 grupėmis sudaro tarytum savarankišką stiklo dirbtuvę, ir stiklo manufaktūra apima keletą tokios rūšies dirbtuvių kartu su prietaisais ir darbininkais pradinėms ir baigiamosioms gamybos fazėms.
Pagaliau, manufaktūra, kai kuriais atvejais pati atsirasdama iš įvairių amatų kombinacijos, savo ruožtu, gali išsivystyti į įvairių manufaktūrų kombinaciją. Antai, Anglijoje stambios stiklo įmonės pačios gaminasi atsparius ugniai lydomuosius puodus, nes nuo pastarųjų kokybės žymiai priklauso, vykęs ar nevykęs bus produktas. Tam tikros gamybos priemonės manufaktūra čia yra susiejama su produkto manufaktūra. Atvirkščiai, tam tikro produkto manufaktūra gali būti susiejama su tokiomis manufaktūromis, kurioms pats tas produktas yra žaliava arba vėliau sujungiamas su šių manufaktūrų produktais. Pvz., flintglaso manufaktūra kartais jungiama su stiklo šlifavimo manufaktūra ir su žalvario liejimo manufaktūra,— pastaroji gamina metalinius aptaisus įvairiems stikliniams daiktams. Tokiu atveju viena su kita sujungtos įvairios manufaktūros sudaro daugiau ar mažiau erdviškai atskirtus vienos visuminės manufaktūros skyrius ir tuo pačiu metu vienas nuo kito nepriklausomus gamybos procesus, iš kurių kiekvienas turi savąjį darbo pasidalijimą. Nepaisant kai kurių kombinuotos manufaktūros teikiamų pranašumų, ji savo pagrindu nepasiekia tikro techninio vieningumo. Tas vieningumas atsiranda tiktai manufaktūrai pavirstant mašinine gamyba.
Manufaktūrinis laikotarpis, kuris prekėms gaminti būtino darbo laiko mažinimą greitai paskelbia savo sąmoningu principu(41), sporadiškai išvysto ir mašinų naudojimą, ypač kai kuriuose elementariuose parengiamuosiuose procesuose, kuriems atlikti reikia didelio skaičiaus žmonių ir didelio jėgos sunaudojimo. Antai, popieriaus manufaktūroje greitai buvo įrengti specialūs malūnai skudurams malti, o metalurgijoje — mašininės grūstuvės rūdai smulkinti(42). Elementariausios formos mašina dar Romos imperijos laikais atsirado vandens manlūno pavidalu(43). Amatinis laikotarpis taip pat paliko mums didžius atradimus: kompasą, paraką, knygų spausdinimą ir automatinį laikrodį. Bet ir po to mašina, aplamai ir ištisai imant, vis tebevaidina tą antraeilį vaidmenį, kurį Adomas Smitas skiria jai greta darbo pasidalijimo(44). Labai svarbų vaidmenį suvaidino sporadinis mašinų naudojimas XVII šimtmetyje, nes jis didiesiems to meto matematikams davė praktinius atramos taškus bei akstinus šiuolaikinei mechanikai sukurti.
Manufaktūriniam laikotarpiui specifiniu mechanizmu pasilieka pats visuminis darbininkas, sudarytas iš daugelio dalinių darbininkų. Įvairios operacijos, kurias pakaitomis atlieka prekių gamintojas ir kurios jo darbo procese susilieja į vieną visumą, reikalauja iš jo įvairių sugebėjimų. Vienu atveju jis turi išvystyti daugiau jėgos, kitu atveju — daugiau miklumo, trečiu — daugiau atidumo ir t. t., bet tas pats individas neturi visų šių savybių lygiu mastu. Po to, kai įvairios operacijos buvo atskirtos, kai jos pasidarė savarankiškos ir izoliuotos, darbininkai skirstomi, klasifikuojami ir grupuojami pagal jiems būdingus sugebėjimus. Tad jei įgimtos darbininkų ypatybės sudaro tą dirvą, kurioje išauga darbo pasidalijimas, tai, iš antros pusės, manufaktūra, kartą ją įvedus, išvysto darbo jėgas, kurios iš prigimties tinka tiktai vienpusiškoms specifinėms funkcijoms. Visuminis darbininkas dabar vienodu virtuoziškumo laipsniu turi visus gamintojo sugebėjimus ir kartu naudoja juos kuo ekonomiškiausiai, nes kiekvieną savo organą, individualizuotą atskiro darbininko arba atskiros darbininkų grupės pavidalu, jis naudoja vien tiktai jo specifinėms funkcijoms atlikti(45). Dalinio darbininko vienpusiškumas ir net tiesioginiai jo trūkumai sudaro jo pranašumą, kai tik jis tampa visuminio darbininko organu(46). Pripratimas prie vienpusiškos funkcijos paverčia jį instinktyviai tvirtai veikiančiu organu, o visuminio mechanizmo sąryšis verčia jį veikti taip reguliariai, kaip veikia atskira mašinos dalis(47).
Kadangi įvairios visuminio darbininko funkcijos gali būti paprastesnės ir sudėtingesnės, primityvesnės ir aukštesnio lygio, tai jo organams, individualinėms darbo jėgoms, yra reikalingas labai skirtingas apmokymo laipsnis, ir dėl to jie turi labai skirtingą vertę. Tuo būdu manufaktūra išvysto darbo jėgų hierarchiją, kurią atitinka darbo užmokesčių skalė. Jei, iš vienos pusės, individualinis darbininkas prisitaiko prie tos vienpusiškos funkcijos, su kuria jis yra surištas visą savo gyvenimą, tai, iš antros pusės, įvairios darbo operacijos tokiu pat mastu prisitaiko prie šios prigimtinių ir įsigytų sugebėjimų hierarchijos(48). Be to, kiekvienas gamybinis procesas reikalauja tam tikrų paprastų judesių, kuriuos vienodai gali atlikti kiekvienas žmogus. Ir tokie judesiai nutraukia dabar savo nepastovų ryšį su sudėtingesniais gamybinės veiklos momentais ir sustingsta atskirų išimtinių funkcijų pavidalu.
Todėl kiekviename savo įvaldytame amate manufaktūra sukuria kategoriją vadinamųjų neapmokytų darbininkų, kurie su amatinės gamybos organizacija buvo visiškai nesuderinami. Iki virtuoziškumo vystydama vienpusišką specialybę aplamai sugebėjimo dirbti sąskaita, ji pačią bet kurio išsilavinimo stoką paverčia tam tikra specialybe. Greta hierarchinių laipsnių atsiranda paprastas darbininkų skirstymas į apmokytus ir neapmokytus. Pastarųjų atžvilgiu apmokymo kaštai visiškai atkrinta, pirmųjų atžvilgiu jie, dėl jų funkcijų supaprastėjimo, yra mažesni negu amatininkų atžvilgiu. Abiem atvejais krinta darbo jėgos vertė(49). Išimčių būna tuo atveju, kai darbo proceso suskaidymas sukuria naujų jungiamųjų funkcijų, kurių amatinėje gamyboje arba visiškai nebuvo, arba buvo ribotu mastu. Santykinis darbo jėgos nuvertėjimas, kuris yra apmokymo kaštų nereikalingumo arba sumažėjimo rezultatas, betarpiškai reiškia žymesnį kapitalo vertės savaiminį augimą, nes visa, kas trumpina darbo jėgai atgaminti būtiną laiką, išplečia pridedamojo darbo sritį.
(26)Norėdami nurodyti moderniškesnį šio manufaktūros susidarymo būdo pavyzdį, pateiksime šią citatą. Lijone ir Nime šilko verpimas ir šilko audimas «yra grynai patriarchalinio pobūdžio; šios pramonės šakos samdo daug moterų ir vaikų, bet nepervargina jų ir nepakerta jų sveikatos; darbininkai pasilieka savo puikiuosiuose Dromos, Varos, Izeros ir Vokliuzės slėniuose, veisdami šilkaverpius ir išvyniodami jų kokonus; ši gamyba niekad neįgauna tikrosios fabrikinės gamybos pobūdžio. Geriau įsižiūrėję… darbo pasidalijimo principe čia atrasime savotiškų ypatybių. Yra specialistų lenkėjų, šilkinių siūlų sukėjų, dažytojų, šliktuotojų ir, pagaliau, audėjų; bet jie nesujungti toje pačioje dirbtuvėje ir nepriklauso nuo to paties šeimininko; visi jie dirba savarankiškai» (A. Blanqui: «Cours d’Économie Industrielle. Recueilli par A. Blaise». Paris 1838—1839, 79 psl.). Nuo to laiko, kai Blanki tai parašė, įvyko pasikeitimų, ir dalis darbininkų, kadaise nepriklausomų, dabar jau sujungta fabrikuose. {4-jam leidimui. O nuo to laiko, kai Marksas tai parašė, šiuose fabrikuose įsigalėjo mechaninės audimo staklės ir jos sparčiai išstumia rankines. Krefeldo šilko pramonė taip pat galėtų šį tą apie tai papasakoti.— F. E.}
(27)«Kuo labiau darbas sudėtingoje manufaktūroje yra suskaidytas į atskiras operacijas ir padalytas tarp įvairių dalinių darbininkų, tuo geriau ir intensyviau jis atliekamas ir tuo mažiau prarandama laiko ir darbo» («The Advantages of the East India Trade», London 1720, 71 psl.).
(28)«Lengvas darbas yra… tik paveldėtas įgudimas» (Th. Hodgskin: «Popular Political Economy». London 1827, 48 psl.).
(29)«Amatai… Egipte taip pat pasiekė žymų tobulumo laipsnį. Nes tiktai šioje vienoje šalyje amatininkams anaiptol nebuvo leidžiama imtis darbų, kuriais verčiasi kitos piliečių klasės, o jie turėjo verstis vien tik ta profesija, kurią įstatymas paveldimai pritvirtindavo jų giminei… Kitose tautose mes randame, kad amatininkai paskirsto savo dėmesį perdaug įvairiems objektams… Čia jie mėgina dirbti žemę, čia imasi prekybos, čia verčiasi iš karto dviem arba trimis amatais. Laisvosiose valstybėse jie paprastai laksto į tautos susirinkimus… Priešingai, Egipte kiekvienas amatininkas, kuris kišasi į valstybės reikalus arba vienu metu verčiasi keliais amatais, yra sunkiai baudžiamas. Tuo būdu niekas jam negali sukliudyti atsidėti savo profesijai… Be to, daugelį taisyklių paveldėję iš protėvių, jie uoliai stengiasi išrasti naujų pagerinimų» («Diodor’s von Sicilien Historische Bibliothek», 1 kn., 74 sk., [117, 118 psl.]).
(30)«Historical and descriptive Account of British India etc.» by Hugh Murray, James Wilson etc. Edinburgh 1832, II t., 449 psl. Indų audimo staklės yra labai aukštos, nes metmenys jose įtempiami vertikaliai.
(31)Dėl augalų ir gyvūnų natūralinių organų Darvinas savo epochiniame veikale «Rūšių kilmė» sako: «Organų kintamumo priežastį tais atvejais, kai tas pats organas atlieka skirtingus darbus, sudaro, gal būt, tai, kad čia gamtinė atranka ne taip rūpestingai palaiko ar slopina kiekvieną mažą formos nukrypimą, negu tais atvejais, kai vienas organas esti skirtas tik tam tikram atskiram uždaviniui. Pvz., peiliai, skirti įvairių įvairiausiems daiktams piauti, gali, aplamai imant, būti daugiau ar mažiau vienodos formos; bet jei įrankis yra skirtas vartoti kuriam nors vienam tikslui, jis, pradedant jį vartoti kitam tikslui, turi turėti ir kitą formą» [Charles Darwin: «The Origin of Species» etc. London 1859, 149 psl. Plg. Чарльз Дарвин: «Происхождение видов», K. A. Timiriazevo vertimas, Сельхозгиз, Maskva—Leningradas, 1935, 246 psl.].
(32)Ženeva 1854 metais pagamino 80 000 laikrodžių, o tai sudarė mažiau kaip vieną penktadalį Neušatelio kantono laikrodžių gamybos. Šo-de-Fonas, kurį galima laikyti viena laikrodžių manufaktūra, per metus pagamina dvigubai daugiau negu Ženeva. Nuo 1850 iki 1861 metų Ženeva pagamino 750 000 laikrodžių. Žr. «Report from Geneva on the Watch Trade» leidinyje «Reports by H. M’s Secretaries of Embassy and Legation on the Manufactures, Commerce etc.», Nr. 6, 1863. Jei nepriklausomumas atskirų procesų, į kuriuos suskyla sudėtingo produkto gamyba, jau pats savaime nepaprastai apsunkina tokių manufaktūrų pavirtimą mašinine stambiosios pramonės gamyba, tai laikrodžių gamyboje prie to dar prisideda dvi specialios kliūtys: sudėtinių elementų smulkumas ir delikatumas ir ta aplinkybė, kad laikrodžiams kaip prabangos dalykui yra būdingas nepaprastas formų įvairumas. Geriausios Londono firmos per ištisus metus vargu ar pagamina bent tuziną visiškai panašių laikrodžių. Vašerono ir Konstanteno laikrodžių fabrikas, sėkmingai panaudojantis mašinas, pagamina pagal didumą ir formą daugiausia 3—4 laikrodžių variantus.
(33)Iš laikrodžių gamybos, šio klasikinio heterogeninės manufaktūros pavyzdžio, yra labai patogu tirti aukščiau minėtąjį amatinės veiklos susiskaidymą ir iš jo išplaukiančią darbo įrankių diferenciaciją ir specializaciją.
(34)«Žmonėms taip glaudžiai išsidėstant, transportavimas turi būti kuo mažiausias» («The Advantages of the East India Trade», 106 psl.).
(35)«Įvairių gamybos stadijų, kurias produktas pereina manufaktūroje, izoliavimas, neišvengiamas naudojant rankinį darbą, nepaprastai padidina gamybos kaštus; nuostolis daugiausia susidaro dėl to, kad atskiri gamybiniai procesai erdviškai yra labai nutolę vienas nuo kito» («The Industry of Nations». London 1855, II d., 200 psl.).
(36)«Jis (darbo pasidalijimas) taip pat sukuria laiko ekonomiją, padalydamas darbą į įvairias operacijas, iš kurių kiekviena gali būti atliekama tuo pačiu metu… Vykdant kartu visus įvairius darbo procesus, kuriuos atskiras žmogus turėtų atlikti iš eilės vieną po kito, susidaro, pvz., galimybė daugybę visiškai išbaigtų segtukų pagaminti per tokį laiką, kuris kitokiu atveju yra būtinas vien tam, kad būtų galima apipiaustyti arba nusmailinti vieną segtuką» (Dugald Stewart, Works, ed. by Sir W. Hamilton, Edinburgh 1855, VIII t., «Lectures on Political Economy», 319 psl.).
(37)«Kuo daugiau įvairumo kiekvienos manufaktūros darbininkų [artists] tarpe… tuo tvarkingesnis ir reguliaresnis yra kiekvienas darbas, tuo mažesnis yra jam sunaudojamo laiko ir darbo kiekis» («The Advantages of the East India Trade». London 1720, 68 psl.).
(38)Beje, daugelyje gamybos šakų manufaktūrinės įmonės tik netobulai pasiekia šį rezultatą, nes manufaktūra nepajėgia tiksliai kontroliuoti bendrųjų cheminių bei fizinių gamybinio proceso sąlygų.
(39)«Kadangi patyrimas, žiūrint kiekvienos manufaktūros produkto ypatingos prigimties, parodė, koks turi būti naudingiausias gamybos paskirstymo į dalines operacijas būdas ir koks darbininkų skaičius yra reikalingas kiekvienai operacijai, tai visos tos įmonės, kurios nesilaiko tikslaus šio skaičiaus kartotinio, gamins su didesniais kaštais… Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių taip milžiniškai plečiamos pramonės įmonės» (Ch. Babbage: «On the Economy of Machinery». London 1832, XXI sk., 172, 173 psl.).
(40)Anglijoje lydomoji krosnis atskiriama nuo stiklo krosnies, skirtos stiklo gaminių galutiniam apdirbimui, bet, pvz., Belgijoje ta pati krosnis naudojama abiem procesams.
(41)Tai, tarp kita ko, matyti iš V. Pečio, Džono Belerso, Endriaus Jarentono veikalų, iš «The Advantages of the East India Trade» ir Dž. Vanderlinto veikalų.
(42)Dar XVI šimtmečio pabaigoje Prancūzijoje rūdai smulkinti ir plauti buvo naudojami grūstuvė ir sietas.
(43)Visa mašinų vystymosi istorija gali būti pasekama iš malūnų vystymosi istorijos. Angliškai fabrikas dar iki šiol tebevadinamas mill [malūnas]. Vokiškuose technologijos veikaluose pirmaisiais XIX amžiaus dešimtmečiais mes taip pat sutinkame žodį Mühle [malūnas] žymėti ne tiktai gamtos jėgų varomoms mašinoms, o aplamai bet kuriai manufaktūrai, naudojančiai mechaninius aparatus.
(44)Kaip skaitytojas pamatys iš ketvirtosios šio veikalo knygos, A. Smitas nėra iškėlęs nė vieno naujo teiginio dėl darbo pasidalijimo. Kaip apibendrinančiam manufaktūrinio laikotarpio ekonomistui jam būdinga tai, kad jis akcentuoja darbo pasidalijimą. Besivystant stambiajai pramonei, antraeilis vaidmuo, kurį jis skirdavo mašinoms, sukėlė Loderdelio, o vėlesnėje epochoje Juro prieštaravimus. Be to, A. Smitas painioja įrankių diferencijavimą, kuriame stambų vaidmenį vaidino patys daliniai manufaktūros darbininkai, su mašinų išradimu. Šioje pastarojoje srityje atitinkamą vaidmenį suvaidino ne manufaktūriniai darbininkai, bet mokslininkai, amatininkai, net valstiečiai (Brindley) ir t. t.
(45)«Kadangi manufaktūroje darbas yra dalijamas į keletą skirtingų operacijų, iš kurių kiekviena reikalauja skirtingo įgudimo ir jėgos laipsnio, tai manufaktūros savininkas gali apsirūpinti kaip tik kiekvienai operacijai būtinu jėgos ir įgudimo kiekiu. O jei visą produkto gaminimo procesą atliktų vienas darbininkas, tai tas pats individas turėtų būti pakankamai įgudęs delikačiausioms ir pakankamai stiprus sunkiausioms operacijoms» (Ch. Babbage: «On the Economy of Machinery». London 1832, XIX sk.).
(46)Pavyzdžiui, vienpusiškas raumenų išsivystymas, kaulų iškrypimas ir pan.
(47)Ponas V. Maršalas, vienos stiklo manufaktūros general manager [vyriausiasis valdytojas], labai gerai atsakė į tyrimo komisijos nario klausimą, kuriuo būdu palaikomas darbo intensyvumas darbininkų-paauglių tarpe. «Jie negali nepaisyti savo darbo,— pasakė jis: — pradėję dirbti, jie turi dirbti ir toliau; jie yra lyg tos pačios mašinos dalys» («Children’s Employment Commission. Fourth Report 1865», 247 psl.).
(48)Dr. Juras savo stambiosios pramonės apoteozėje giliau suvokia specifinį manufaktūros pobūdį negu ankstesnieji, jo poleminiam uždaviniui svetimi ekonomistai ir net negu jo amžininkai, kaip, pvz., matematikoje ir mechanikoje už jį pranašesnis Bebedžas, kuris, tiesą sakant, stambiąją pramonę nagrinėja manufaktūriniu požiūriu. Juras sako: «Darbininkų pritaikymas kiekvienai dalinei operacijai sudaro darbo pasidalijimo esmę». Iš antros pusės, jis šį pasidalijimą vadina «darbų pritaikymu skirtingiems individualiniams sugebėjimams» ir, pagaliau, visą manufaktūrinę sistemą jis apibūdina kaip «gradacijų sistemą pagal įgudimo laipsni», kaip «darbo pasidalijimą pagal skirtingus įgudimo laipsnius» ir t. t. (Ure: «Philosophy of Manufactures», 19—23 psl., įvairiose vietose).
(49)«Kiekvienas amatininkas… gaudamas galimybę tobulintis darbe lavinant įgudimą viena kryptimi… darosi pigesniu darbininku» (Ure: «Philosophy of Manufactures», 19 psl.).
4. Darbo pasidalijimas manufaktūros viduje ir darbo pasidalijimas visuomenės viduje