Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Iš pradžių mes išnagrinėjome manufaktūros kilmę, paskui paprastus jos elementus — dalinį darbininką ir jo įrankį,— pagaliau, jos mechanizmą kaip visumą. Dabar trumpai paliesime santykį tarp darbo manufaktūrinio pasidalijimo ir darbo visuomeninio pasidalijimo, kuris sudaro bendrą bet kokios prekinės gamybos pagrindą.
Jei turėsime galvoje tik patį darbą, tai visuomeninės gamybos pasidalijimą į stambiąsias jos grupes, kaip žemės ūkis, pramonė ir t. t., galima pavadinti bendruoju [im allgemeinen] darbo pasidalijimu, šių gamybos grupių suskilimą į rūšis ir porūšius — specialiuoju [im besondren] darbo pasidalijimu, o darbo pasidalijimą dirbtuvės viduje — pavieniniu [im einzelnen] darbo pasidalijimu(50).
Darbo pasidalijimas visuomenės viduje ir atitinkamas individo apsiribojimas tam tikros profesijos sfera, kaip ir darbo pasidalijimas manufaktūros viduje, turi du priešingus vystymosi išeities taškus. Šeimos ribose(50a), o toliau besivystant — giminės ribose, natūralinis darbo pasidalijimas atsiranda dėl lyties ir amžiaus skirtumų, t. y. grynai fiziologiniu pagrindu, ir jis plečia savo sferą besiplečiant visuomeniniam gyvenimui, didėjant gyventojų skaičiui, o ypač kylant konfliktams tarp įvairių giminių ir vienai giminei pajungiant kitą. Iš antros pusės, kaip aš jau anksčiau esu pastebėjęs, produktų mainai atsiranda tuose punktuose, kur sueina į sąlytį įvairios šeimos, giminės, bendruomenės, nes žmonijos kultūros užuomazgose ne atskiri individai, bet šeimos, giminės ir t. t. tarpusavyje sueina į santykius kaip savarankiški vienetai. Įvairios bendruomenės jas supančioje gamtoje randa įvairių gamybos priemonių ir įvairių pragyvenimo reikmenų. Todėl jos tarpusavyje skiriasi pagal gamybos būdą, gyvenimo būdą ir gaminamus produktus. Tai yra tie natūraliai susidarę skirtumai, kurie, bendruomenėms sueinant į sąlytį, sukelia tarpusavio produktų mainus, vadinasi, laipsnišką tų produktų virtimą prekėmis. Mainai nesukuria skirtumo tarp gamybos sferų, bet nustato ryšį tarp sferų, kurios jau yra skirtingos, ir paverčia jas daugiau ar mažiau viena nuo kitos priklausančiomis visuomeninės visuminės gamybos šakomis. Čia visuomeninis darbo pasidalijimas atsiranda per mainus tarp pradžioje skirtingų, bet viena nuo kitos nepriklausančių gamybos sferų. Ten, kur išeities tašką sudaro fiziologinis darbo pasidalijimas, atskiri betarpiškai tarpusavyje susijusios visumos organai atsiskiria vienas nuo kito, susiskaido,— be to, tam skaidymosi procesui svarbiausią postūmį duoda prekių mainai su svetimomis bendruomenėmis,— ir darosi savarankiški, išlaikydami tarpusavyje tik tą ryšį, kuris susidaro tarp įvairių darbų mainant jų produktus kaip prekes. Vienu atveju netenka savarankiškumo tai, kas anksčiau buvo savarankiška, kitu atveju darosi savarankiška tai, kas anksčiau buvo nesavarankiška.
Bet kurio išsivysčiusio darbo pasidalijimo, kuriam tarpininkauja prekių mainai, pagrindas yra miesto atsiskyrimas nuo kaimo(51). Galima sakyti, kad visą ekonominę visuomenės istoriją reziumuoja šios priešybės judėjimas, priešybės, ties kuria betgi mes čia daugiau nebesustosime.
Kaip mes esame matę, darbo pasidalijimo manufaktūros viduje materialinė prielaida yra tam tikras skaičius vienu metu dirbančių darbininkų; darbo pasidalijimui visuomenės viduje tokį pat vaidmenį vaidina gyventojų skaičius ir jų tankumas, į kurį čia žiūrima kaip į žmonių susitelkimą toje pačioje dirbtuvėje(52). Bet šis gyventojų tankumas yra kažkas santykinio. Palyginti retai apgyventoje šalyje, turinčioje išvystytas susisiekimo priemones, yra didesnis gyventojų tankumas negu labiau apgyventoje šalyje, neturinčioje išvystytų susisiekimo priemonių; šia prasme Amerikos sąjungos šiaurinės valstijos yra tankiau apgyventos, negu, pvz., Indija(53).
Kadangi prekinė gamyba ir prekinė cirkuliacija yra bendra kapitalistinio gamybos būdo prielaida, tai manufaktūrinis darbo pasidalijimas reikalauja, kad darbo pasidalijimas visuomenės viduje jau būtų pasiekęs tam tikrą subrendimo laipsnį. Atvirkščiai, manufaktūrinis darbo pasidalijimas, savo ruožtu, daro įtakos visuomeniniam darbo pasidalijimui, jį toliau vystydamas ir skaidydamas. Vykstant darbo įrankių diferenciacijai, vis labiau ir labiau diferencijuojasi ir tos gamybos šakos, kuriose tie įrankiai gaminami(54). Kai pagal manufaktūros tipą organizuota gamyba apima pramonės šaką, kuri iki šiol buvo susijusi su kitomis kaip svarbiausioji arba šalutinė pramonės šaka ir kurioje dirbo tie patys gamintojai, tuojau įvyksta atsiskyrimas ir tarpusavio izoliavimasis. Jei manufaktūra įvaldo atskirą tam tikros prekės gamybos pakopą, įvairios tos prekės gamybos pakopos pasidaro savarankiškais verslais. Aukščiau jau buvo nurodyta, kad ten, kur gatavas produktas yra grynai mechaninis dalinių produktų junginys, daliniai darbai, savo ruožtu, gali įgauti savarankiškumą atskirų amatų pavidalu. Kad būtų galima kuo pilniau įdiegti darbo pasidalijimą manufaktūros viduje, tam tikra gamybos šaka skaldoma,— priklausomai nuo jos žaliavų skirtingumo ir skirtingų formų, kurias gali įgauti ta pati žaliava,— į įvairias, iš dalies visiškai naujas manufaktūras. Antai, vien tik Prancūzijoje jau pirmojoje XVIII šimtmečio pusėje buvo audžiama daugiau kaip 100 rūšių įvairiausių šilkinių medžiagų, ir Avinjone, pvz., veikė įstatymas, pagal kurį «kiekvienas mokinys turėjo visiškai pasiskirti vienai gamybos rūšiai ir tuo pačiu metu nesimokyti daugelio produktų gaminimo būdų». Teritorinis darbo pasidalijimas, kuris tam tikras gamybos šakas pritvirtina prie tam tikrų šalies sričių, gauna naują postūmį dėka manufaktūrinės gamybos, išnaudojančios visokias ypatybes(55). Manufaktūriniu laikotarpiu gausią medžiagą darbo pasidalijimui visuomenės viduje teikia pasaulinės rinkos išsiplėtimas ir kolonijinė sistema, be to, ir viena ir antra įeina į darbo visuomeninio pasidalijimo bendrųjų egzistavimo sąlygų kompleksą. Čia ne vieta tyrinėti, kuriuo būdu darbo pasidalijimas apima greta ekonominės visas kitas visuomenės sferas ir visur padeda pagrindą vystytis tam siauram profesionalizmui ir specializacijai, tam žmogaus parceliavimui, dėl kurio jau A. Fergiusonas, A. Smito mokytojas, sušuko: «Mes — helotų nacija, ir tarp mūsų nėra laisvų žmonių!»(56).
Tačiau, nepaisant gausių analogijų ir ryšio tarp darbo pasidalijimo visuomenės viduje ir darbo pasidalijimo dirbtuvės viduje, abu šie tipai skiriasi tarpusavyje ne tik laipsniu, bet ir iš esmės. Be abejonės, visų ryškiausiai ši analogija iškyla ten, kur vidinis ryšys apima skirtingas gamybos šakas. Pvz., gyvulių augintojas gamina kailius, odininkas paverčia juos odomis, batsiuvys paverčia odą batais. Kiekvienas čia pagamina tik naują gaminio pakopą, o gatavas daiktas savo galutiniu pavidalu yra kombinuotas šių atskirų darbų produktas. Čia dar prisideda įvairios darbo šakos, teikiančios gyvulių augintojui, odininkui ir batsiuviui jų gamybos priemones. Kas nors gali įsivaizduoti, panašiai kaip A. Smitas, kad, esą, toks visuomeninis darbo pasidalijimas tesiskiria nuo manufaktūrinio tik subjektyviai, būtent, tik stebėtojui, kuris manufaktūroje vienu žvilgsniu aprėpia įvairius erdviškai sujungtus dalinius darbus, tuo tarpu kai visuomeninėje gamyboje šį ryšį užtemdo tai, kad atskiros jos šakos išmėtytos dideliame plote, ir tai, kad kiekvienoje šakoje dirba didelis darbininkų skaičius(57). Bet kas sudaro ryšį tarp gyvulių augintojo, odininko ir batsiuvio nepriklausomų darbų? Ta aplinkybė, kad atitinkami jų produktai egzistuoja kaip prekės. Priešingai, kas yra būdinga darbo pasidalijimui manufaktūroje? Tas faktas, kad čia dalinis darbininkas negamina prekės(58). Tiktai bendras dalinių darbininkų produktas pavirsta preke(58a). Darbo pasidalijimui visuomenės viduje tarpininkauja įvairių darbo šakų produktų pirkimas ir pardavimas; o ryšiui tarp dalinių darbų manufaktūros viduje — įvairių darbo jėgų pardavimas tam pačiam kapitalistui, kuris jas naudoja kaip kombinuotą darbo jėgą. Darbo manufaktūrinio pasidalijimo prielaida yra gamybos priemonių koncentracija vieno kapitalisto rankose, darbo visuomeninio pasidalijimo prielaida yra gamybos priemonių susiskaidymas tarp daugelio vienas nuo kito nepriklausomų prekių gamintojų. Manufaktūroje geležinis kiekybinio santykio arba nustatytų proporcijų dėsnis paskirsto tam tikras darbininkų mases tarp tam tikrų funkcijų; atvirkščiai, įnoringas atsitiktinumo ir savivalės žaismas nulemia prekių gamintojų ir jų gamybos priemonių pasiskirstymą tarp įvairių visuomeninio darbo šakų. Tiesa, įvairios gamybos sferos nuolat siekia pusiausvyros, nes, iš vienos pusės, kiekvienas prekių gamintojas turi gaminti vartojamąją vertę, t. y. tenkinti tam tikrą visuomeninį poreikį,— be to, šių poreikių dydžiai yra kiekybiškai skirtingi ir įvairūs poreikiai yra iš vidaus tarpusavyje susiję į vieną natūralinę sistemą,— iš antros pusės, prekių vertės dėsnis apsprendžia, kokią visuomenės žinioje esančią darbo laiko dalį visuomenė gali sunaudoti kiekvienai tam tikrai prekių rūšiai pagaminti. Tačiau ši nuolatinė įvairių gamybos sferų tendencija pasiekti pusiausvyrą yra tik reakcija prieš nuolatinį šios pusiausvyros pažeidimą. Norma, kuri, esant darbo pasidalijimui dirbtuvės viduje, taikoma a priori [iš anksto] ir planingai, esant darbo pasidalijimui visuomenės viduje, veikia tik a posteriori [atgaline data], kaip vidinė, akla gamtos būtinybė, įveikianti chaotišką prekių gamintojų savivalę ir suvokiama tik rinkos kainų barometrinių svyravimų pavidalu. Darbo manufaktūrinio pasidalijimo prielaida yra visiškas kapitalisto autoritetas darbininkams, kurie tesudaro paprastus jam priklausančio visuminio mechanizmo narius; visuomeninis darbo pasidalijimas priešpastato vieną kitam nepriklausomus prekių gamintojus, nepripažįstančius jokio kito autoriteto, išskyrus konkurenciją, išskyrus tą prievartą, kuri yra jų tarpusavio interesų kovos rezultatas,— panašiai kaip gyvūnijos pasaulyje bellum omnium contra omnes [karas visų prieš visus] didesniu ar mažesniu laipsniu yra visų rūšių egzistavimo sąlyga. Todėl ta pati buržuazinė sąmonė, kuri manufaktūrinį darbo pasidalijimą, darbininko pritvirtinimą visam gyvenimui prie vienos kurios nors operacijos ir visišką dalinio darbininko pajungimą kapitalui garbina kaip darbo organizaciją, keliančią jo gamybinį pajėgumą,— ta pati buržuazinė sąmonė vienodai karštai koneveikia bet kurią sąmoningą visuomeninio gamybos proceso visuomeninę kontrolę ir reguliavimą kaip pasikėsinimą prieš neliečiamas individualinio kapitalisto nuosavybės teises, jo laisves ir apsisprendžiantį «genialumą». Labai būdinga, kad entuziastingi fabrikinės sistemos apologetai neranda prieš visuotinę visuomeninio darbo organizaciją stipresnio prieštaravimo negu nurodymas, kad tokia organizacija visą visuomenę paverstų fabriku.
Jei kapitalistinio gamybos būdo visuomenėje darbo visuomeninio pasidalijimo anarchija ir darbo manufaktūrinio pasidalijimo despotija tarpusavyje viena kitą sąlygoja, tai, atvirkščiai, visuomenės ankstesnės formos, kuriose amatų atsiskyrimas natūraliai vystosi, paskui kristalizuojasi ir, pagaliau, yra įstatymo užtvirtinamas, teikia, iš vienos pusės, planingos ir autoritarinės visuomeninio darbo organizacijos vaizdą, iš antros pusės — daro visiškai negalimą darbo pasidalijimą dirbtuvės viduje arba išvysto jį tik nykštukiniu mastu, arba tik sporadiškai ir atsitiktinai(59).
Antai, pirmykštės smulkiosios indų bendruomenės, iš dalies išlikusios ir iki šiol, remiasi bendruomeniniu žemės valdymu, betarpišku žemdirbystės sujungimu su amatais ir tvirtu darbo pasidalijimu, kuris, įkuriant kiekvieną naują bendruomenę, galioja kaip gatavas gamybos planas ir schema. Kiekviena tokia bendruomenė yra pati save aprūpinanti gamybinė visuma, kurios gamybos sritis apima nuo 100 iki kelių tūkstančių akrų. Pagrindinė produktų masė gaminama betarpiškam pačios bendruomenės vartojimui, o ne kaip prekės, ir todėl pati gamyba nepriklauso nuo to darbo pasidalijimo visoje Indijos visuomenėje, kuriam tarpininkauja prekių mainai. Tik produkto perteklius pavirsta preke, ir žymia savo dalimi tik valstybės rankose, kuriai nuo neatmenamų laikų įplaukia tam tikras produkto kiekis natūrinės rentos pavidalu. Įvairiose Indijos dalyse yra įvairių bendruomenės formų. Paprasčiausio tipo bendruomenėse žemė dirbama bendrai ir produktas paskirstomas tarp atskirų narių, tuo tarpu kai verpimu, audimu ir t. t. kiekviena šeima verčiasi savarankiškai kaip naminiu šalutiniu verslu. Greta šios masės, dirbančios vienodos rūšies darbą, mes randame: bendruomenės «galvą», jungiantį viename asmenyje teisėją, policijos viršininką ir mokesčių rinkėją; buhalterį, vedantį žemdirbystės operacijų sąskaitybą ir kadastruojantį bei registruojantį visa, kas su tuo yra susiję; trečiąjį valdininką, persekiojantį nusikaltėlius, apsaugantį svetimšalius keliautojus ir palydintį juos nuo kaimo iki kaimo; pasienietį, kuris saugo bendruomenės sienas nuo kaimyninių bendruomenių pasikėsinimo; vandens talpyklų prižiūrėtoją, kuris paskirsto bendruomeninių vandens talpyklų vandenį žemdirbystės reikalams; braminą, atliekantį religinio kulto funkcijas; mokytoją, smėlyje mokantį bendruomenės vaikus skaityti ir rašyti; kalendorinį braminą, kuris kaip astrologas nurodo sėjos, piūties laiką ir aplamai palankų ir nepalankų laiką įvairiems žemdirbystės darbams; kalvį ir dailidę, kurie gamina ir taiso visus žemdirbystės padargus; puodininką, gaminantį indus visam kaimui; kirpėją; skalbėją, skalbiantį drabužius; sidabrininką ir, atskirais atvejais, poetą, kuris vienose bendruomenėse yra vietoj sidabrininko, o kitose — vietoj mokytojo. Šis tuzinas žmonių išlaikomas visos bendruomenės sąskaita. Jei gyventojų padaugėja, neįdirbtoje žemėje įkuriama nauja bendruomenė senosios pavyzdžiu. Bendruomenės mechanizmas parodo planingą darbo pasidalijimą, bet manufaktūrinis jo pasidalijimas yra neįmanomas, nes kalviui, dailidei ir t. t. rinka lieka nekintama, ir geriausiu atveju, priklausomai nuo kaimų didumo, pasitaiko vietoj vieno du trys kalviai, puodininkai ir t. t.(60). Bendruomeninio darbo pasidalijimą reguliuojantis įstatymas čia veikia su nepalenkiama gamtos dėsnio galia: kiekvienas atskiras amatininkas, pvz., kalvis ir t. t., visas su jo profesija susijusias operacijas atlieka griežtai nustatytu tradiciniu būdu, bet visiškai savarankiškai, nepripažindamas jokio autoriteto savo dirbtuvės ribose. Šių save aprūpinančių bendruomenių gamybinio mechanizmo paprastumas, bendruomenių, kurios nuolat atgamina save ta pačia forma ir, atsitiktinai būdamos sugriautos, vėl atsiranda toje pačioje vietoje, tuo pačiu pavadinimu(61), paaiškina paslaptį azijinių visuomenių nekintamumo, sudarančio tokį ryškų kontrastą nuolatiniam Azijos valstybių suirimui bei susidarymui iš naujo ir greitai jų dinastijų kaitai. Politikos padebesių sferoje vykstančios audros nepaliečia pagrindinių ekonominių šios visuomenės elementų struktūros.
Kaip jau buvo anksčiau minėta, cechų įstatymai, griežtai apribodami skaičių pameistrių, kuriems turėjo teisę duoti darbo vienas meistras, tuo pačiu planingai trukdė cechų meistrams pavirsti kapitalistais. Lygiai taip pat meistras galėjo laikyti pameistrius vien tik tame amate, kurio meistras jis pats buvo. Cechas uoliai gynė save nuo pasikėsinimų, kuriuos darė pirklinis kapitalas,— ši cechų atžvilgiu buvusi vienintelė laisva kapitalo forma. Pirklys galėjo pirkt bet kurias prekes, bet ne darbą kaip prekę. Jis buvo toleruojamas tik kaip amatų produktų supirkėjas. Jei išorinės aplinkybės sukeldavo progresuojantį darbo pasidalijimą, tai esami cechai susiskaldydavo į padalinius arba greta esamų kūrėsi nauji cechai, tačiau nesujungdami įvairių amatų toje pačioje dirbtuvėje. Tuo būdu, nors cechinės organizacijos įvykdytas amatų atskyrimas, izoliavimas ir išvystymas buvo materialinė manufaktūrinio laikotarpio prielaida, vis dėlto pati cechinė organizacija buvo nesuderinama su manufaktūriniu darbo pasidalijimu. Aplamai ir ištisai imant, darbininkas suaugdavo su savo gamybos priemonėmis taip glaudžiai, kaip sraigė su savo kriaukle, ir, vadinasi, trūko pirmutinio manufaktūros pagrindo: gamybos priemonių, kaip kapitalo, stovinčio priešais darbininką, atsiskyrimo.
Tuo metu, kai darbo pasidalijimas visoje visuomenėje — ar jis vyksta tarpininkaujant prekių mainams ar nepriklausomai nuo jų — yra būdingas įvairiausioms visuomeninėms-ekonominėms formacijoms, manufaktūrinis darbo pasidalijimas yra visiškai specifinis kapitalistinio gamybos būdo darinys.
(50)«Darbo pasidalijimas, prasidėjęs įvairiausių profesijų atsiskyrimu, vyksta iki pasidalijimo į specialias grupes tų darbininkų, kurie gamina tą patį produktą, o tai yra manufaktūroje» (Storch: «Cours d’Économie Politique», Paryžiaus leidimas, I t., 173 psl.). [Plg. Г. Шторх: «Курс политической экономии», I. V. Vernadskio red. vert., I t., S. Peterburgas, 1881 m., 79 psl.] «Tautose, pasiekusiose tam tikrą civilizacijos pakopą, mes randame tris darbo pasidalijimo grupes: pirmoji, kurią mes pavadinsime bendrąja, yra gamintojų pasidalijimas į žemdirbius, pramonininkus ir prekybininkus — į šias tris svarbiausiąsias nacionalinės gamybos šakas; antroji, kurią būtų galima pavadinti specialiąja, yra gamybos kiekvienos grupės pasidalijimas į rūšis… pagaliau, trečioji gamybos pasidalijimo grupė, kurią būtų galima pavadinti darbo atlikimo pasidalijimu arba darbo pasidalijimu tikrąja to žodžio prasme ir kuri susidaro atskirų amatų arba profesijų ribose… yra taikoma daugumoje manufaktūrų ir dirbtuvių» (Skarbeck: «Théorie des richesses sociales», 2-sis leid., Paris 1840, I t., 84, 85 psl.).
(50a)3-jo leid. pastaba. Vėlesnieji nuodugnūs žmonijos pirmykštės būklės tyrinėjimai atvedė autorių prie išvados, kad pradžioje ne šeima išsivystė į giminę, o, atvirkščiai, giminė buvo pirminė natūraliai susiformavusi kraujo giminyste besiremiančios žmonių visuomenės forma, vadinasi, šeimos įvairios formos išsivysto tik vėliau iš prasidėjusio gimininės sąjungos irimo. {F. E.}
(51)Seras Džemsas Stiuartas geriau už kitus nušvietė šį momentą. Kaip mažai šiuo metu yra žinomas jo veikalas, pasirodęs dešimt metų anksčiau už Adomo Smito «Wealth of Nations» [«Tautų turtas»], matyti, tarp kita ko, iš to, kad Maltaus gerbėjai net nežino, jog pastarojo veikalo apie «gyventojų skaičiaus dėsnį» pirmasis leidimas, paliekant nuošalyje to veikalo grynai deklamacinę dalį, beveik ištisai nurašytas iš Stiuarto, o taip pat iš kunigų Uoleso ir Taunsendo.
(52)«Reikalingas tam tikras gyventojų tankumas tiek tam, kad galėtų vystytis socialiniai santykiai, tiek ir tam, kad susidarytų tokia jėgų kombinacija, kuriai esant auga darbo našumas» (James Mill: «Elements of Political Economy». London 1821, 50 psl.). «Kai didėja darbininkų skaičius,… visuomenės gamybinis pajėgumas didėja sudėtinga proporcija, gaunama padauginus darbininkų skaičiaus didėjimą iš darbo pasidalijimo tarp jų rezultato» (Th. Hodgskin: «Popular Political Economy», 120 psl.).
(53)Nuo 1861 metų dėl didelės medvilnės paklausos kai kuriuose gausiai apgyventuose Ost-Indijos rajonuose medvilnės gamyba buvo išplėsta ryžių gamybos sąskaita. Daugelyje vietų kilo badas, nes dėl susisiekimo priemonių trūkumo, t. y. dėl fizinio ryšio nebuvimo, nepakankama ryžių gamyba viename rajone negalėjo būti papildyta atvežant jų iš kitų rajonų.
(54)Antai, Olandijoje audimo šaudyklių gaminimas jau XVII šimtmetyje sudarė atskirą pramonės šaką.
(55)«Argi Anglijos vilnos pramonė nėra suskirstyta į įvairias dalis arba šakas, įsitvirtinusias tam tikrose vietose, kur visą gamybą ištisai arba daugiausia sudaro tos šakos; plonosios gelumbės gaminamos Somersetšire, storosios — Jorkšire, dvigubo platumo — Ekzetere, šilkas — Sedberyje, krepas — Norviče, pusvilnonės medžiagos — Kendele, antklodės — Uitnyje ir t. t.» (Berkeley: «The Querist», 1750, 520 §).
(56)A. Ferguson: «History of Civil Society». Edinburgh 1767, IV d., II sk., 285 psl.
(57)Tikrosiose manufaktūrose, sako jis, darbo pasidalijimas atrodo esąs didesnis, nes «čia darbininkai, dirbantieji kiekvienoje iš įvairių darbo šakų, dažnai gali būti sujungiami toje pačioje dirbtuvėje, ir tuo būdu stebėtojo žvilgsnis visus iš karto aprėpia. Atvirkščiai, tokiose didelėse manufaktūrose (!), kurių paskirtis yra patenkinti plačiųjų gyventojų masių svarbiausius poreikius, kiekvienoje atskiroje darbo šakoje dirba toks didelis darbininkų skaičius, kad negalima visų jų sujungti toje pačioje dirbtuvėje… darbo pasidalijimas toli gražu ne taip ryškiai krinta į akis» (A. Smith: «Wealth of Nations», I t., 1 sk.) [А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 9 psl.]. Garsioji to paties skirsnio vieta, kuri prasideda žodžiais: «Pažvelkite į gyvenimo išteklius, kurie tenka civilizuotos ir klestinčios šalies paprastam amatininkui arba padieniam darbininkui…» [ten pat, rus. vert. 14 psl.] ir kurioje paskui plačiai aprašoma, kiek daug gamybos šakų jungia savo pastangas paprasto darbininko poreikiams patenkinti,— ši vieta beveik pažodžiui nurašyta iš B. de Mandevilio pastabų jo veikalui «Fable of the Bees, or Private Vices, Publick Benefits» (Pirmasis leidimas be pastabų 1706 m., su pastabomis 1714 m.).
(58)«Čia jau daugiau nebėra nieko, ką būtų galima pavadinti natūraliniu atlyginimu už individo darbą. Kiekvienas darbininkas pagamina tik dalį visumos, ir kadangi kiekviena dalis pati savaime neturi jokios vertės arba naudingumo, tai čia nėra nieko tokio, ką darbininkas galėtų paimti ir pasakyti: «Tai mano produktas, tai aš pasiliksiu sau» («Labour Defended against the Claims of Capital». London 1825, 25 psl.). Šio puikaus veikalo autorius yra aukščiau cituotasis T. Hodskinas.
(58a)2-jo leid. pastaba. Jankiai praktiškai pailiustravo šį skirtumą tarp darbo visuomeninio ir manufaktūrinio pasidalijimo. Vienas iš naujų mokesčių, sugalvotų Vašingtone pilietinio karo metu, buvo «visų pramoninių produktų» 6% akcizas. Bet štai klausimas: kas yra pramoninis produktas? Įstatymų leidėjas atsako: kiekvienas daiktas yra produktas, «jeigu jis yra padarytas» (when it is made), o jis yra padarytas, jeigu jis yra gatavas pardavimui. Štai vienas iš daugelio pavyzdžių. Niujorko ir Filadelfijos manufaktūros anksčiau «darė» skėčius su visomis jų dalimis. Bet kadangi skėtis yra visiškai skirtingų sudėtinių dalių mixtum compositum [junginys], tai šitų dalių gaminimas pamažu pasidarė objektas specialių gamybos šakų, nepriklausomų viena nuo kitos ir išdėstytų įvairiose vietose. Daliniai jų produktai įeidavo kaip savarankiškos prekės į skėčių manufaktūrą, kuri tik sujungia šias įvairias sudėtines dalis į vieną visumą. Jankiai tokios rūšies produktus pavadino «assembled articles» (surenkamaisiais gaminiais) — tai pavadinimas, kurį pastarieji iš tikrųjų užsitarnavo kaip mokesčių surinkimo punktai. Tuo būdu skėtis «surenka» 6% mokestį nuo kiekvieno iš savo elementų kainos ir dar 6% nuo gatavo produkto kainos.
(59)«Galima net laikyti bendra taisykle, kad kuo mažiau autoritetas apsprendžia darbo pasidalijimą visuomenės viduje, tuo smarkiau vystosi darbo pasidalijimas dirbtuvės viduje ir tuo labiau jis ten yra pajungtas vieno asmens autoritetui. Tuo būdu darbo pasidalijimo atžvilgiu autoritetas dirbtuvėje ir autoritetas visuomenėje yra atvirkščiai proporcingi vienas kitam» (Karl Marx: «Misère de la philosophie». Paris 1847, 130, 131 psl.). [К. Маркс: «Нищета философии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 4 t., 1955, 154 psl.]
(60)Papulkininkis Mark Wilks: «Historical Sketches of the South of India». London 1810—1817, I t., 118—120 psl. Gerą įvairių indų bendruomenių formų sugretinimą galima rasti George Campbell veikale: «Modern India». London 1852.
(61)«Šiomis paprastomis formomis… gyveno šalies gyventojai nuo neatmenamų laikų. Kaimų ribos keitėsi retai; ir nors patys kaimai dėl karo, bado arba epidemijų dažnai nukentėdavo ir net būdavo galutinai nusiaubiami, vis dėlto jie naujai atsikurdavo, išsaugodami tuos pačius pavadinimus, tas pačias ribas, tuos pačius interesus ir net tas pačias šeimas, ir egzistavo toliau ištisus amžius. Valstybių žlugimas ar jų padalijimas mažai terūpi kaimo gyventojams; jei tik kaimas išliko sveikas, jiems vis vien, kieno valdžion jis pateko, kurio valdovo turi klausyti; vidinis ekonominis jų gyvenimas lieka nepasikeitęs» (Th. Stamford Raffles, buvęs Javos salos leitenantas-gubernatorius: «The History of Java», London 1817, I t., 285 psl.).