Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Didesnio darbininkų skaičiaus sutelkimas, komanduojant tam pačiam kapitalui, sudaro natūralinį tiek aplamai kooperacijos, tiek ir manufaktūros išeities tašką. Savo ruožtu manufaktūrinis darbo pasidalijimas daro technine būtinybė naudojamų darbininkų skaičiaus didėjimą. Dabar minimumą darbininkų, kuriuos turi naudoti atskiras kapitalistas, nustato esamas darbo pasidalijimas. Iš antros pusės, darbo tolesnio pasidalijimo pranašumai yra susiję su nauju darbininkų skaičiaus padidinimu, kurį galima realizuoti tik iš karto tam tikromis proporcijomis padidinus visas įvairias gamybines grupes. Bet kartu su kintamąja kapitalo sudėtine dalimi turi augti ir pastovioji jo dalis, ne tik bendrųjų gamybos sąlygų — pastatų, krosnių ir t. t.— dydis, bet ypač žaliavos kiekis, kuris, be to, didėja žymiai sparčiau negu darbininkų skaičius. Masė žaliavų, kurias per tam tikrą laiko tarpą sunaudoja tam tikras darbo kiekis, didėja ta pačia proporcija, kaip ir darbo gamybinio pajėgumo augimas dėl to darbo pasidalijimo. Tuo būdu atskiram kapitalistui būtino kapitalo minimalios sumos augimas, arba didėjantis visuomeninių pragyvenimo reikmenų ir gamybos priemonių pavirtimas kapitalu, yra dėsnis, kuris atsiranda iš paties techninio manufaktūros pobūdžio(62).
Manufaktūroje, kaip ir paprastojoje kooperacijoje, funkcionuojantis darbo kūnas yra kapitalo egzistavimo forma. Iš daugelio individualinių dalinių darbininkų sudarytas visuomeninis gamybinis mechanizmas priklauso kapitalistui. Todėl iš įvairių darbo rūšių kombinacijos atsirandantis gamybinis pajėgumas atrodo esąs kapitalo gamybinis pajėgumas. Tikroji manufaktūra anksčiau buvusį savarankišką darbininką ne tik pajungia kapitalo komandavimui ir jo drausmei, bet sukuria dar ir hierarchinį paskirstymą pačių darbininkų tarpe. Tuo metu, kai paprastoji kooperacija atskirų asmenų darbo būdą palieka pagrindiniais bruožais nepakeistą, manufaktūra jį iš pagrindų revoliucionizuoja ir paveikia individualinę darbo jėgą iš pat šaknų. Manufaktūra darbininką suluošina, dirbtinai ugdydama jame tik vienpusišką įgudimą ir slopindama visus jo gamybinius polinkius ir gabumus. Antai, La Platos valstybėse gyvulys užmušamas tam, kad būtų gautas jo kailis arba taukai. Ne tik atskiri daliniai darbai paskirstomi tarp įvairių individų, bet ir pats individas padalijamas, paverčiamas automatiniu tam tikro dalinio darbo įrankiu(63), ir tuo būdu įgyvendinama tikrovėje absurdiška Menenijaus Agripos pasakėčia, kuri vaizduoja žmogų tik kaip jo paties kūno dalį(64). Jei pradžioje darbininkas parduoda savo darbo jėgą kapitalui nes jis neturi materialinių priemonių prekei gaminti, tai dabar pati individualinė jo darbo jėga negali būti panaudota tol, kol ji neparduota kapitalui. Ji gali funkcionuoti tik būdama susieta su kitomis, bet ši sąsaja realizuojasi tik darbo jėgą pardavus, kapitalisto dirbtuvėje. Neturėdamas galimybės daryti ką nors savarankiškai pagal savo įgimtus gabumus, manufaktūrinis darbininkas išvysto gamybinę veiklą jau vien tik kaip kapitalisto dirbtuvės priklausinys(65). Kaip išrinktosios tautos kaktoje buvo parašyta, kad ji yra Jehovos nuosavybė, lygiai taip pat darbo pasidalijimas uždeda manufaktūriniam darbininkui kapitalo nuosavybės antspaudą.
Žinių, apdairumo ir valios, kuriuos kad ir nežymiu mastu parodo savarankiškas valstietis arba amatininkas,— panašiai kaip laukinis įvairius viso karinio meno elementus išreiškia savo asmeniniu gudrumu ir miklumu,— čia reikalaujama tik iš visos dirbtuvės kaip visumos. Gamybos dvasinės potencijos išplečia savo mastą vienoje pusėje kaip tik dėl to, kad daugelyje kitų pusių jos visiškai išnyksta. Tai, ko netenka daliniai darbininkai, susitelkia priešais juos esančiame kapitale(66). Manufaktūrinis darbo pasidalijimo rezultatas yra tas, kad materialinio gamybos proceso dvasinės potencijos priešpastatomos darbininkams kaip svetima nuosavybė ir pavergianti juos jėga. Šis atsiskyrimo procesas prasideda paprastojoje kooperacijoje, kur kapitalistas atskiro darbininko atžvilgiu yra visuomeninio darbo kūno vieningumas ir valia. Jis toliau vystosi manufaktūroje, kuri luošina darbininką, paversdama jį daliniu darbininku. Jis užsibaigia stambiojoje pramonėje, kuri mokslą, kaip savarankišką gamybos potenciją, atskiria nuo darbo ir verčia jį tarnauti kapitalui(67).
Manufaktūroje visuminis darbininkas, vadinasi, ir kapitalas visuomeninio gamybinio pajėgumo atžvilgiu darosi turtingesnis dėl to, kad individualinis darbininkas gamybinio pajėgumo atžvilgiu darosi vis skurdesnis. «Tamsumas yra ne tik prietarų, bet ir pramonės motina. Mąstymas ir vaizduotė linkę klysti; bet įpratimas tam tikru būdu judinti ranką arba koją nepriklauso nei nuo vieno, nei nuo kito. Todėl manufaktūros daugiausia klesti ten, kur labiausiai nuslopintas dvasinis gyvenimas, vadinasi, kur dirbtuvė gali būti laikoma mašina, kurios dalis sudaro žmonės»(68). Ir iš tikrųjų kai kurios manufaktūros XVIII amžiaus viduryje tam tikroms paprastoms operacijoms, kurios betgi buvo fabriko paslaptis, atlikti verčiau panaudodavo pusiau idiotus(69).
«Didesnės dalies žmonių protiniai sugebėjimai,— sako A. Smitas,— būtinai formuojasi sutinkamai su įprastiniais jų darbais. Žmogus, kurio visas gyvenimas praeina jam atliekant nedaugelį paprastų operacijų… neturi progos lavinti savo nuovoką… Jis aplamai darosi toks atbukęs ir tamsus, kokiu tik begali tapti žmogiškoji būtybė». Pavaizdavęs dalinio darbininko bukumą, A. Smitas toliau rašo: «Jo sustingusio gyvenimo vienodumas pakerta, žinoma, ir jo dvasios tvirtumą… Jis dargi silpnina jo kūno veiklą ir daro jį nesugebantį įtempti bent kiek ilgesnį laiką savo jėgas kitam kuriam nors darbui, išskyrus tą dalinį darbą, prie kurio jis pripratintas. Tuo būdu atrodo, jog savo miklumą ir įgudimą savo specialioje profesijoje jis yra įgijęs savo intelektualinių, socialinių ir karinių savybių sąskaita. Bet kiekvienoje pramoninėje ir civilizuotoje visuomenėje kaip tik į tokią būklę neišvengiamai turi patekti dirbantysis varguolis (the labouring poor), t. y. didžioji tautos masė»(70). Kad būtų galima užkirsti kelią visiškam tautos masės suluošinimui, kuris yra darbo pasidalijimo rezultatas, A. Smitas rekomenduoja valstybinį liaudies švietimo organizavimą, beje, kuo atsargiausiomis, homeopatinėmis dozėmis. Visiškai nuosekliai tam prieštarauja jo prancūziškasis vertėjas ir komentatorius Ž. Garnjė, kuris pirmosios prancūzų imperijos laikais, savaime suprantama, pavirto senatoriumi. Jo nuomone, liaudies švietimas prieštarauja pirmajam darbo pasidalijimo dėsniui; organizuodami liaudies švietimą, mes «pasmerktume išnykimui visą mūsų visuomeninę sistemą». «Fizinio darbo atsiskyrimas nuo protinio(71),— sako jis,— kaip ir bet kuris kitas darbo pasidalijimas, darosi tuo ryškesnis ir griežtesnis, kuo labiau turtėja visuomenė (jis teisingai vartoja šį posakį kapitalui, žemės nuosavybei ir jų valstybei pažymėti). Šis darbo pasidalijimas, kaip ir kitos jo rūšys, yra ankstesnės pažangos rezultatas ir būsimos pažangos priežastis… Tad nejaugi vyriausybė turi trukdyti šiam darbo pasidalijimui ir stabdyti natūralią jo eigą? Nejaugi ji turi sunaudoti dalį valstybės pajamų eksperimentui, kurio tikslas būtų suraizgyti ir kartu sumaišyti dvi darbo klases, siekiančias atsidalyti ir atsiskirti?»(72).
Tam tikras dvasinis ir fizinis suluošinimas yra neišvengiamas net esant darbo pasidalijimui visuomenės, kaip visumos, viduje. Bet kadangi manufaktūrinis laikotarpis šį visuomeninį įvairių darbo šakų skaidymą vykdo žymiai toliau ir kadangi, iš antros pusės, tik specifiškai manufaktūrinis darbo pasidalijimas paveikia individą iš pat gyvybinių jo pašaknų, tai pramoninei patologijai medžiagą ir akstiną pirmą kartą teikia taip pat manufaktūrinis laikotarpis(73).
«Žmogaus padalijimas vadinamas egzekucija, jeigu jam padarytas mirties nuosprendis, nužudymu, jeigu jis teismo nėra pasmerktas mirti. Darbo padalijimas yra tautos nužudymas»(74).
Darbo pasidalijimu besiremianti kooperacija, arba manufaktūra, iš pradžių yra stichinis, natūraliai išaugęs darinys. Bet kai tik ji bent kiek sutvirtėja ir pakankamai plačiai paplinta, ji darosi sąmoninga, planinga ir sisteminga kapitalistinio gamybos būdo forma. Tikrosios manufaktūros istorija parodo, kaip jai būdingas darbo pasidalijimas įgauna tinkamas formas, iš pradžių grynai empiriškai, tarytum už veikiančių asmenų nugaros, o vėliau, panašiai kaip cechiniai amatai, stengiasi pagal tradiciją išlaikyti kartą surastą formą ir, atskirais atvejais, išlaikyti ją per ištisus šimtmečius. Jei ši forma pasikeičia, tai,— išskyrus visiškai antraeilius pasikeitimus,— visuomet tiktai kaip darbo įrankių revoliucijos rezultatas. Šiuolaikinė manufaktūra,— aš čia nekalbu apie mašinų naudojimu besiremiančią stambiąją pramonę,— arba savo disjecta membra poetae jau randa gatavu pavidalu tuose stambiuose miestuose, kur ji atsiranda, ir jai tenka tik surinkti tuos susiskaidžiusius narius,— pvz., drabužių manufaktūra,— arba pasidalijimo principas matomas kaip ant delno, reikalaudamas atskiras amatinės gamybos operacijas (pvz., knygrišystėje) tiesiog ir išimtinai priskirti specialiems daliniams darbininkams. Tokiais atvejais nereikia nė savaitės patyrimo, kad būtų galima surasti reikiamą proporciją tarp skaičiaus rankų, būtinų kiekvienai funkcijai atlikti(75).
Suskaidydamas amatinę veiklą, specializuodamas darbo įrankius, sukurdamas dalinius darbininkus, juos grupuodamas ir kombinuodamas į vieną visuminį mechanizmą, manufaktūrinis darbo pasidalijimas sukuria visuomeninių gamybos procesų kokybinį susiskaidymą ir kiekybinį proporcingumą, t. y. sukuria tam tikrą visuomeninio darbo organizaciją ir kartu išvysto naują, visuomeninį darbo gamybinį pajėgumą. Kapitalistinis darbo pasidalijimas, kaip specifiškai kapitalistinė visuomeninio gamybos proceso forma,— o tuo istoriniu pagrindu, kuriuo jis atsirado, jis ir tegali vystytis tiktai kapitalistine forma,— tėra tik ypatingas metodas santykinei pridedamajai vertei gaminti arba darbininko sąskaita kapitalo savaiminiam augimui didinti,— kapitalo, kuris paprastai vadinamas visuomeniniu turtu, «Wealth of Nations» [«tautų turtu»] ir t. t. Jis ne tiktai išvysto visuomeninį darbo gamybinį pajėgumą kapitalistui, o ne darbininkui, bet ir išvysto jį, luošindamas individualinį darbininką. Jis sukuria naujas kapitalo viešpatavimo darbui sąlygas. Todėl, jei, iš vienos pusės, jis ekonominiame visuomenės vystymesi yra istorinė pažanga ir būtinas vystymosi momentas, tai, iš antros pusės, jis yra civilizuoto ir ištobulinto išnaudojimo įrankis.
Politinė ekonomija, kuri kaip savarankiškas mokslas atsiranda tik manufaktūriniu laikotarpiu, visuomeninį darbo pasidalijimą aplamai nagrinėja tik darbo manufaktūrinio pasidalijimo požiūriu(76), t. y. kaip priemonę sunaudojant tą patį darbo kiekį pagaminti daugiau prekių, vadinasi, kaip priemonę prekėms atpiginti ir kapitalo kaupimui paspartinti. Tiesiog priešingai šiam kiekybinės dalyko pusės ir mainomosios vertės pabrėžimui, klasikinės senovės rašytojai kreipia dėmesį vien tik į kokybinę pusę ir į vartojamąją vertę(77). Dėl visuomeninių gamybos šakų atsiskyrimo prekės geriau gaminamos, įvairūs žmonių polinkiai ir talentai gauna galimybę pasirinkti tinkamą veikimo sferą(78), o neapribojus veikimo sferos, jokioje srityje nieko reikšmingo negalima atlikti(79). Tuo būdu ir produktas ir jo gamintojas tobulėja esant darbo pasidalijimui. Jei klasikinės senovės rašytojai kartais ir užsimena apie gaminamųjų produktų masės didėjimą, tai čia juos tedomina tik vartojamųjų verčių gausumas. Nė vienos eilutės nėra skirta mainomajai vertei, prekių atpiginimui. Vartojamosios vertės požiūris viešpatauja tiek veikaluose Platono(80), kuris darbo pasidalijimą laiko visuomenės suskilimo į luomus priežastimi, tiek ir veikaluose Ksenofonto(81), kuris su jam būdingu buržuaziniu instinktu labiau priartėja prie darbo pasidalijimo dirbtuvės viduje. Kadangi Platono respublikoje darbo pasidalijimas yra pagrindinis valstybės principas, toji respublika tėra atėniška Egipto kastų santvarkos idealizacija; Egiptas ir kitiems rašytojams, Platono amžininkams, pvz., Izokratui(82), buvo pramoninės šalies pavyzdys, ir šią savo reikšmę jis išlaiko net Romos imperijos laikų graikų akyse(83).
Tikruoju manufaktūriniu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu, kai manufaktūra yra viešpataujanti kapitalistinio gamybos būdo forma, visiškas savybingų jai tendencijų realizavimas susiduria su įvairiomis kliūtimis. Nors manufaktūra, kaip mes esame matę, greta hierarchinio darbininkų suskaidymo sukuria paprastą jų suskirstymą į apmokytus ir neapmokytus, pastarųjų skaičius pasilieka labai ribotas dėl vyraujančios pirmųjų reikšmės. Nors manufaktūra atskiras operacijas pritaiko įvairiems savo gyvųjų darbo organų subrendimo, jėgos ir išsilavinimo laipsniams ir, vadinasi, skina kelią moterų ir vaikų gamybiniam išnaudojimui, vis dėlto ši tendencija, aplamai ir ištisai imant, sužlunga dėl suaugusiųjų darbininkų vyrų, kurių įpročiams ji prieštarauja, pasipriešinimo. Nors amatinės veiklos suskaidymas sumažina apmokymo išlaidas, taigi, ir darbininko vertę, vis dėlto sunkesniems daliniams darbams ilgas apmokymo laikas pasilieka būtinas ir darbininkų jis uoliai ginamas net ten, kur jis nereikalingas. Pvz., mes matome, kad Anglijoje laws of apprenticeship [mokinystės įstatymai] su jų septynerių metų mokymo laiku pilnai galioja iki manufaktūrinio laikotarpio pabaigos ir panaikinami tik stambiajai pramonei spaudžiant. Kadangi amatinis įgudimas pasilieka manufaktūros pagrindas ir funkcionuojantis joje visuminis mechanizmas neturi objektyvaus, nuo darbininkų nepriklausomo skeleto, tai kapitalui nuolat tenka kovoti su darbininkų vykdomu subordinacijos pažeidimu. «Tokia yra žmogaus prigimties silpnybė,— sušunka mūsų mielasis Juras,— kad, kuo darbininkas labiau yra įgudęs, tuo jis yra daugiau savivališkas, tuo sunkiau yra pajungti jį drausmei ir, vadinasi, tuo didesnę žalą jis savo užgaidomis daro visuminiam mechanizmui»(84). Todėl per visą manufaktūrinį laikotarpį nesiliauja skundai dėl darbininkų nedrausmingumo(85). Ir jei mes net neturėtume to meto rašytojų parodymų, tai jau vien šie paprasti faktai, kad pradedant nuo XVI šimtmečio ir iki pat stambiosios pramonės epochos kapitalui nepavykdavo pajungti sau viso to darbo laiko, kuriuo disponuoja manufaktūrinis darbininkas, kad manufaktūros yra neilgaamžės ir kartu su darbininkų imigracija ir emigracija pasitraukia iš vienos šalies, kad atsirastų kitoje,— jau vien šie faktai sako mums daugiau negu ištisos bibliotekos. «Tvarka turi būti įvesta vienokiu ar kitokiu būdu»,— 1770 metais ne kartą ragina mūsų cituotasis «Essay on Trade and Commerce» autorius. «Tvarkos»,— pakartoja, praslinkus 66 metams, dr. Endrius Juras,— «tvarkos» nebuvo manufaktūroje, kuri rėmėsi «scholastine darbo pasidalijimo dogma», ir «Arkraitas sukūrė tvarką».
Kartu manufaktūra nepajėgė nei apimti visuomeninės gamybos visa jos apimtimi, nei pertvarkyti jos iš pat pašaknų. Ji išsiskirdavo kaip architektūrinė puošmena ant ekonomikos rūmų, kurių platus pamatas buvo miesto amatai ir kaimo šalutiniai verslai. Jos pačios siaura techninė bazė tam tikroje išsivystymo pakopoje ėmė prieštarauti jos pačios sukurtiems gamybos poreikiams.
Vienas iš tobuliausių manufaktūros kūrinių buvo dirbtuvė, gaminanti pačius darbo įrankius, ypač sudėtingus mechaninius aparatus, kurie tuo metu jau buvo naudojami. «Tokia dirbtuvė,— sako Juras,— teikė darbo pasidalijimo su visomis gausiomis jo pakopomis vaizdą. Grąžtas, kaltas, tekinimo staklės — kiekvienas turėjo savo darbininką, hierarchiškai vienu ar kitu būdu susijusį su kitais priklausomai nuo jo įgudimo laipsnio». Šis darbo manufaktūrinio pasidalijimo produktas, savo ruožtu, gamino mašinas. Pastarosios pašalina amatinį darbo tipą kaip pagrindinį visuomeninės gamybos principą. Tuo, iš vienos pusės, pašalinamas techninis pagrindas, kuriuo remiantis darbininkas ligi gyvos galvos buvo pritvirtinamas prie tam tikros dalinės funkcijos. Iš antros pusės, griūva tos kliūtys, kurias šis principas dar statė kapitalo viešpatavimui.
(62)«Dar nepakanka to, kad visuomenėje būtų kapitalo (reikėjo pasakyti: pragyvenimo reikmenų ir gamybos priemonių), būtino tam tikram amatų padaliniui; be to, yra būtina, kad tas kapitalas būtų sukauptas įmonininkų rankose pakankamai didelėmis masėmis, kurios įgalintų vykdyti gamybą stambiu mastu… Besivystant darbo pasidalijimui, tas pats skaičius dirbančių darbininkų reikalauja vis didesnių ir didesnių kapitalo sąnaudų įrankių, žaliavų ir t. t. pavidalu» (Storch: «Cours d’Économie Politique», Paryžiaus leidimas, I t., 250, 251 psl.). [Plg. Г. Шторх: «Курс политической экономии», I t., I. V. Vernadskio red. vert., S. Peterburgas, 1881, 135 psl.] «Gamybos įrankių koncentracija ir darbo pasidalijimas yra taip pat neatskiriami vienas nuo kito, kaip politikos srityje viešosios valdžios koncentracija ir privačių interesų susiskirstymas» (Karl Marx: «Misère de la philosophie». Paris 1847, 134 psl.). [Plg. К. Маркс: «Нищета философии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 4 t., 1955, 156 psl.]
(63)Dugaldas Stiuartas manufaktūrinius darbininkus vadina «living automatons… employed in the details of the work» [«gyvais automatais… naudojamais dalinėms darbo operacijoms»] (Works, ed. by Sir W. Hamilton, Edinburgh 1855, VIII t., «Lectures on Political Economy», 318 psl.).
(64)Koralų tarpe kiekvienas atskiras individas iš tikrųjų yra visos grupės skrandis. Bet jis teikia grupei maistingų medžiagų, o ne atima jas, kaip kad Romos patricijai iš plebėjų.
(65)«Darbininkas, kuris yra įsisavinęs amatą visu jo mastu, visur gali verstis gamybine veikla ir gauti sau pragyvenimo reikmenų; atvirkščiai, antrasis (manufaktūrinis darbininkas) yra tik priklausinys, kuris atskirai nuo savo draugų neturi nei sugebėjimo dirbti, nei būtino tam savarankiškumo ir dėl to yra priverstas priimti tas sąlygas, kurias darbdavys teiksis jam pasiūlyti» (Storch: «Cours d’Économie Politique», Petersbourg 1815 m. leidimas, I t., 204 psl.). [Plg. Г. Шторх: «Курс политической экономии», I t., I. V. Vernadskio red. vert., S. Peterburgas, 1881, 78 psl.]
(66)A. Ferguson: «History of Civil Society». Edinburgh 1767, IV d., I sk., 281 psl.: «Pirmasis gali laimėti tai, ko antrasis neteko».
(67)«Mokslo žmogų nuo gamybinio darbininko skiria ištisa praraja, ir mokslas, užuot buvęs darbininko rankose priemonė jo paties gamybiniam pajėgumui didinti, beveik visur stato save priešais jį… Žinojimas pasidaro įrankiu, kuris gali atsiskirti nuo darbo ir stoti priešais jį» (W. Thompson: «An Inquiry into the Principles of the Distribution of Wealth». London 1824, 274 psl.).
(68)A. Ferguson: «History of Civil Society». Edinburgh 1767, IV d., I sk. 280 psl.
(69)J. D. Tuckett: «A History of the Past and Present State of the Labouring Population». London 1846, I t., 149 psl.
(70)A. Smith: «Wealth of Nations», V kn., I skyrius, II skirsnis [А. Смит: «Исследование о природе и причинах богатства народов», II t., Соцэкгиз, 1935, 303 psl.]. Kaip mokinys Fergiusono, kuris išnagrinėjo žalingus darbo pasidalijimo padarinius, A. Smitas visai aiškiai įsivaizdavo šį dalyką. Savo veikalo pradžioje, kur ex professo garbinamas darbo pasidalijimas, jis tik probėgomis nurodo į jį kaip į visuomeninių nelygybių šaltinį. Tik penktojoje knygoje, skirtoje valstybės pajamoms, jis atkartoja Fergiusoną. Veikale «Misère de la philosophie» [«Filosofijos skurdas»] aš jau esu pasakęs visa, kas yra būtina pasakyti apie istorinį ryšį tarp Fergiusono, A. Smito, Lemontėjaus ir Sėjaus jiems kritikuojant darbo pasidalijimą; ten pat aš pirmą kartą pavaizdavau manufaktūrinį darbo pasidalijimą kaip specifinę kapitalistinio gamybos būdo formą. (Karl Marx: «Misère de la philosophie». Paris 1847, 122 ir sek. psl.). [К. Маркс: «Нищета философии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 4 t., 1955, 148—150 psl.]
(71)Fergiusonas jau veikale «History of Civil Society», Edinburgh 1767, IV d. I sk., 281 psl., sako: «Ir pats mąstymas šiame darbo pasidalijimų (of separations) amžiuje pasidaro atskira profesija».
(72)G. Garnier, jo atlikto vertimo [Smito] V tomas, 4—5 psl.
(73)Ramadzinis, praktinės medicinos profesorius Padujoje, 1713 metais paskelbė savo veikalą: «De morbis artificum», kuris vėliau, 1781 metais, buvo išverstas į prancūzų kalbą ir 1841 metais vėl išspausdintas leidinyje «Encyclopédie des sciences médicales. 7-ème discours: Auteurs classiques». Stambiosios pramonės laikotarpis, žinoma, labai padidino jo darbininkų profesinių susirgimų katalogą. Žr. tarp kita ko: «Hygiène physique et morale de l’ouvrier dans les grandes villes en général, et dans la ville de Lyon en particulier. Par le Dr. A. L. Fonterel», Paris 1858, ir «Die Krankheiten, welche verschiedenen Ständen, Altern und Geschlechtern eigentümlich sind». 6 tomai. Ulm 1860. 1854 metais Society of Arts paskyrė komisiją pramoninei patologijai tirti. Šios komisijos surinktų dokumentų sąrašą skaitytojas ras kataloge «Twickenham Economic Museum». Labai svarbią medžiagą teikia oficialūs «Reports on Public Health». Žr. taip pat med. dr. Eduard Reich: «Ueber die Entartung des Menschen». Erlangen 1868.
(74)«To subdivide a man is to execute him, if he deserves the sentence, to assassinate him, if he does not… the subdivision of labour is the assassination of a people» (D. Urquhart: «Familiar Words». London 1855, 119 psl.). Hegelis laikėsi labai eretiškų pažiūrų į darbo pasidalijimą. «Išmokslintu žmogumi reikia pirmiausia laikyti tą, kuris gali padaryti visa, ką daro kiti»,— sako jis savo «Teisės filosofijoje» [Hegel: «Grundlinien der Philosophie des Rechts», 2-sis leid., Berlin 1840. 247 psl. Plg. Гегель: «Философия права», 1934, VII t., II sk., 187 §, 216 psl.].
(75)Naivus tikėjimas išradėjų genialumu, atskirų kapitalistų a priori rodomu darbo pasidalijimo srityje, dar išliko, matyti, tiktai tarp vokiškųjų profesorių, tokių, kaip, pvz., ponas Rošeris, kuris kapitalistui skiria «diverse Arbeitslöhne» [«įvairius darbo užmokesčius»] kaip padėką už tai, kad iš pastarojo jupiteriškos galvos visiškai užbaigtu pavidalu iššoka darbo pasidalijimas. Didesnis ar mažesnis darbo pasidalijimas priklauso nuo piniginės dydžio, o ne nuo genialumo laipsnio.
(76)Senesnieji rašytojai, kaip, pvz., Petis, anoniminis «Advantages of the East India Trade» autorius ir kt., ryškiau negu A. Smitas nurodo kapitalistinį darbo manufaktūrinio pasidalijimo pobūdį.
(77)Naujųjų laikų autorių tarpe išimtį sudaro tik kai kurie XVIII šimtmečio rašytojai, kurie darbo pasidalijimo klausimu apsiriboja beveik vien senovės rašytojų kartojimu. Tokie yra Bekarija ir Džemsas Harisas. Bekarija rašo: «Kiekvienas iš savo patyrimo žino, kad, visuomet naudojant rankas ir protą vienodai darbo rūšiai ir tiems patiems produktams gaminti, žymiai lengviau pasiekiama didesnių ir geresnių rezultatų… negu tuo atveju, jei kiekvienas pats gamintų sau reikalingus daiktus… Tuo būdu, siekdami bendros ir individualinės naudos, žmonės yra susiskirstę į įvairias klases ir luomus» (Cesare Beccaria: «Elementi di Economia Publica», Custodi leid., Parte Moderna, XI t., 28 psl.). Džemsas Harisas, vėliau Malmsberio grafas, pagarsėjęs «Diaries» [«dienoraščiais»] apie savo kaip ambasadoriaus buvimą Peterburge, vienoje iš pastabų savo «Dialogue concerning Happiness», London 1741 (vėliau pakartotinai išleista leidinyje «Three Treatises etc», 3-sis leid., London 1772), pats sako: «Visus visuomenės natūralumo įrodymus (būtent įrodymus, pagrįstus «užsiėmimų pasidalijimo» principu)… aš paėmiau iš Platono «Respublikos» antrosios knygos».
(78)Antai, «Odisėjoje», XIV giesmė, 228 eil., mes skaitome: «Ἄλλος γάρ τ᾽ἄλλοισιν ἀνὴρ ἐπιτέρπεται ἔργοις» [«Žmonės visoki juk būna: viens tą yr pamėgęs, kits kita». J. Ralio vertimas. «Odisėja», Kaunas, 1948, 251 psl.], o Archilochas Seksto Empiriko veikale sako: «Ἄλλος ἄλλῳ έπ᾽ ἔργῳ καρδίηυ ἰαίυεται» [«Vienas dalykas džiugina širdį vieno, kitas — kito»].
(79)«Πολλ᾽ ήπίστατο ἔργα, κακῶς δ᾽ὴπίστατο πάυτα» [«Daug darbų jis mokėjo, bet visus juos blogai mokėjo»].— Atėnietis kaip prekių gamintojas jautė savo pranašumą prieš spartiečius, nes pastarieji karui teturėjo tik žmonių, bet ne pinigų, ką Tukididas ir verčia Periklą pareikšti kalboje, raginančioje atėniečius į Peloponeso karą: «Σῶμασί τε ἑτοιμότεροι οἱ αὐτοργοὶ τῶυ ἀυθρῶπωυ ἢ ϰρήμασι πολεμεῖν» [«Žmonės, gaminantieji savo vartojimui, verčiau paaukos karui savo kūnus negu pinigus»] (Tukididas, I kn.. 141 sk.). [Plg. Фукидид: «История Пелопоннесской войны», Kuznecovo leid., Maskva 1887, I t., 135 psl.] Ir vis dėlto jų idealas, net materialinės gamybos srityje, buvo αὐτάρκεία [autarkija], prieštaraujanti darbo pasidalijimui: «παρ᾽ὧυ γὰρ τὸ εὖ, παρὰ τούτωυ καὶ τὸ αὕταρκες» [«Iš kur atsiranda gerovė, iš ten ir savarankiškumas»]. Čia reikia turėti galvoje, kad net 30 tironų nuvertimo metu nebuvo nė 5 000 atėniečių, kurie nebūtų turėję žemės nuosavybės.
(80)Platonas darbo pasidalijimą bendruomenės viduje išveda iš individų poreikių įvairiapusiškumo ir jų gabumų vienpusiškumo. Pagrindinį jo teiginį sudaro tai, kad darbininkas turi prisitaikyti prie darbo, o ne darbas prie darbininko,— o pastarasis dalykas būtų neišvengiamas, jei darbininkas iš karto verstųsi keliomis profesijomis, t. y. vienoje iš jų atliktų šalutinį darbą. «Οὐ γὰρ… ἐθέλει τὸ πραττόμενον τὴν τοῦ πράττοντος σχολὴν περιμένειν, ἀλλ’ἀνάγκη τὸν πράττοντα τῷ πραττομένῳ ἐπακολουθεῖν μὴ ἐν παρέργου μέρει. — Ἀνάγκη. — Ἐκ δὴ τούτων πλείω τε ἕκαστα γίγνεται καὶ κάλλιον καὶ ῥᾷον ὅταν εἷς ἓν κατὰ φύσιν καὶ ἐν καιρῷ, σχολὴν τῶν ἄλλων ἄγων, πράττῃ» [«Nes darbas neturi laukti gamintojo laisvalaikio, bet būtina, kad gamintojas savo darbą atliktų stropiai, o ne bet kaip.— Tai yra būtina.— Juk kiekvienas daiktas gaminamas lengviau ir geriau ir didesniu kiekiu, kai žmogus dirba tik vieną darbą, atitinkantį jo gabumus, ir tinkamu laiku, laisvu nuo bet kurių kitų užsiėmimų»] («Republica», I kn., Baiter, Orelli etc. 2-sis leid.) [Plg. Сочинения Платона, III d.. prof. Karpovo vert., S. Peterburgas», 1863. «Политика, или государство», II kn., 117 psl.] Panašias mintis mes randame ir Tukidido raštuose, 1 kn., 142 sk.: «Jūreivystė yra tokia pat profesija, kaip ir bet kuri kita, ir ja negalima verstis tarp kita ko, kaip šalutiniu užsiėmimu; veikiau atvirkščiai, ji nepakenčia greta savęs jokio kito šalutinio užsiėmimo. [Plg. Фукидид: «История Пелопоннесской войны», Kuznecovo leid., Maskva 1887, I t., 136 psl.] Jei darbas lauks darbininko, sako Platonas, tai kritinis gamybos momentas dažnai bus praleistas ir produktas bus sugadintas, «ἔργου καιρὸς βιόλλυται» [«darbo rezultatas žus»]. Tą pačią platoninę idėją mes randame Anglijos balinimo įmonių savininkų proteste prieš tą fabrikų akto paragrafą, kuriuo visiems darbininkams buvo nustatoma tam tikra valanda pietums. Jų gamyba negali prisiderinti prie darbininkų, nes «įvairiose deginimo, plovimo, balinimo, kočiojimo, blizginimo ir dažymo operacijose darbo nutraukimas iš anksto nustatytu momentu yra negalimas be pavojaus sugadinti… Nustatyti visiems darbininkams tą pačią privalomą pietų pertrauką — reikštų sudaryti pavojų, kad vertingi produktai kartais gali būti sugadinti dėl neužbaigtų operacijų». Le platonisme où va-t-il se nicher! [Ir kur tik neslypi tas platonizmas!]
(81)Ksenofontas pasakoja, jog gauti valgių nuo Persijos karaliaus stalo malonu ne tik dėl to, kad tai didelė garbė, bet ir dėl to, kad tie valgiai yra skanesni už kitus. «Ir tai nenuostabu, nes, kaip visos kitos specialybės yra ypač ištobulintos stambiuosiuose miestuose, taip ir karališki valgiai yra nepaprastai puikiai paruošti. Mažuose miestuose tas pats žmogus dirba lovas, duris, plūgus, stalus; kartais jis, be to, stato namus ir labai džiaugiasi turėdamas pakankamai šios rūšies užsakymų, būtinų jo gyvybei palaikyti. Visiškai neįmanoma, kad žmogus, dirbantis tokius įvairius darbus, viską darytų gerai. Bet stambiuose miestuose, kur kiekvienas darbininkas randa daugelį pirkėjų, jam pakanka mokėti vieną amatą, kad galėtų išsimaitinti. Kartais net nereikia mokėti viso amato; būna taip, kad vienas dirba tik vyriškus batus, kitas — tik moteriškus. Atskirais atvejais vienas tik siuva batus, kitas tik sukerpa jiems odą, arba vienas tik sukerpa drabužius, kitas tik sujungia medžiagos gabalus. Neišvengiama yra tai, kad atliekantis paprasčiausią darbą atlieka jį visų tobuliausiai. Tas pat ir su virėjo specialybe» (Xenophon: «Cyropaedia», VIII kn., 2 sk.). [Plg. Ксенофонт: «Киропедия». Kijevas 1878, VIII kn., 2 sk., 259—260 psl.] Dėmesys čia nukreiptas vien tik į vartojamosios vertės kokybę, nors Ksenofontas jau žino, kad darbo pasidalijimo mastas priklauso nuo rinkos didumo.
(82)«Jis (Buziris) visus suskirstė į atskiras kastas… įsakė, kad tie patys žmonės visuomet dirbtų tą patį darbą, nes jis žinojo, kad tie, kurie dažnai keičia profesijas, nė vienos iš jų giliai neįsisavina; o tie, kurie nuolat dirba tą patį darbą, jį atlieka visų tobuliausiai. Ir iš tikrųjų, mes matome, kad profesijų ir amatų srityje egiptiečiai pralenkė savo varžovus daugiau, negu meistras pralenkia neapmokytą darbininką, ir karaliaus valdžiai bei valstybės santvarkai apsaugoti sukūrė tokius tobulus institutus, kad garsūs filosofai, pasisakydami šiuo klausimu, aukština Egipto valstybės santvarką labiau negu kurią nors kitą» (Isocrates: «Busiris», 8 sk.).
(83)Plg. Diodorus Siculus [«Diodor’s v. Sicilien Historische Bibliothek», I kn., 1831 m.].
(84)Ure: «Philosophy of Manufactures», 20 psl.
(85)Tai, kas pasakyta tekste, kur kas labiau yra taikytina Anglijai negu Prancūzijai, ir Prancūzijai daugiau negu Olandijai.