Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Džonas Stiuartas Milis savo «Politinės ekonomijos pagrinduose» sako: «Abejotina, ar visi iki šiol padaryti mechaniniai išradimai palengvino bent vieno žmogaus darbą»(86). Bet kapitalistiniu būdu naudojamoms mašinoms toks tikslas visiškai ir nekeliamas. Panašiai kaip visi kiti darbo gamybinio pajėgumo išvystymo metodai, jos turi atpiginti prekes, sutrumpinti tą darbo dienos dalį, kurią darbininkas sunaudoja sau, ir tuo būdu prailginti kitą jo darbo dienos dalį, kurią jis veltui atiduoda kapitalistui. Mašinos yra priemonė pridedamajai vertei gaminti.
Manufaktūroje gamybos būdo perversmo išeities taškas yra darbo jėga, stambiojoje pramonėje — darbo priemonė. Todėl pirmiausia reikia ištirti, kokiu būdu darbo priemonė iš įrankio pavirsta mašina, arba kuo skiriasi mašina nuo amatinio įrankio. Žinoma, čia kalbama tik apie stambius, bendrus, būdingus bruožus, nes visuomenės istorijos epochos, kaip ir žemės istorijos epochos, neatskiriamos viena nuo kitos abstrakčiomis griežtomis atribojimo linijomis.
Matematikai ir mechanikai — ir tai kartoja kai kurie anglų ekonomistai — sako, kad įrankis yra paprasta mašina, o mašina yra sudėtingas įrankis. Jie nemato tarp jų jokio esminio skirtumo ir net paprastus mechaninius prietaisus, kaip svertas, nuožulnioji plokštuma, sraigtas, pleištas ir t. t., vadina mašinomis(87). Iš tikrųjų, kiekviena mašina susideda iš tokių paprastų prietaisų, kad ir kaip jie būtų keičiami ir derinami. Tačiau ekonominiu požiūriu šis apibrėžimas yra visiškai netikęs, nes jame nėra istorinio elemento. Iš antros pusės, skirtumą tarp įrankio ir mašinos norima įžiūrėti tame, kad vartojant įrankį varomoji jėga yra žmogus, priešingai, mašinos varomoji jėga yra nuo žmogaus jėgos skirtinga gamtos jėga, pvz, gyvulys, vanduo, vėjas ir t. t.(88). Bet tada jaučių traukiamas plūgas, naudojamas įvairiausiose gamybos epochose, būtų mašina, o Claussens circular loom [Klauseno žiedinės audimo staklės], kurias varo vieno darbininko ranka ir kurios mezga 96 000 akių per minutę, būtų paprastas įrankis. Maža to: tos pačios loom [audimo staklės] būtų įrankis, jei jos yra ranka varomos, ir — mašina, jei garo varomos. Kadangi gyvulių jėgos naudojimas yra vienas iš seniausiųjų žmonijos išradimų, tai atrodytų, kad mašininė gamyba buvo pirmesnė už amatinę gamybą. Kai Džonas Uaietas 1735 metais paskelbė apie savo verpimo mašiną, o kartu su ja — apie XVIII amžiaus pramonės revoliuciją, jis nei vienu žodžiu nepaminėjo apie tai, kad asilas, o ne žmogus varys šią mašiną, ir, nežiūrint to, šis vaidmuo atiteko asilui. Mašina «verpti be pirštų» — taip skelbė jo programa(89).
Kiekvieną išvystytą mašinų visumą [entwickelte Maschinerie] sudaro trys iš esmės skirtingos dalys: mašina-variklis, perduodamasis mechanizmas, pagaliau, mašina-įrankis, arba darbo mašina. Mašina-variklis veikia kaip viso mechanizmo varomoji jėga. Ji arba pati gamina savo varomąją jėgą, kaip garo mašina, kalorinė mašina, elektromagnetinė mašina ir t. t., arba gauna impulsą iš šalies, iš kurios nors gatavos gamtinės jėgos, kaip vandens ratas iš krintančio vandens, vėjo malūno sparnas iš vėjo ir t. t. Perduodamasis mechanizmas, susidedantis iš smagračių, judamųjų velenų, dantračių, ekscentrikų, virbalų, transmisinių juostų, diržų, įvairių įvairiausios rūšies tarpinių prietaisų ir detalių, reguliuoja judėjimą, keičia, jei tai būtina, jo formą, pvz., paverčia jį iš statmeno rotaciniu, paskirsto jį ir perkelia į darbo mašinas. Abi šios mechanizmo dalys yra tik tam, kad varytų darbo mašiną, kuri to dėka pagauna darbo objektą ir jį tikslingai keičia. XVIII amžiaus pramonės revoliucija kaip tik prasideda nuo šios mašinos dalies — nuo darbo mašinos. Ir dabar kiekvieną kartą, kai amatinė arba manufaktūrinė gamyba pavirsta mašinine, išeities taškas yra darbo mašina.
Jei mes atidžiau įsižiūrėsime į mašiną-įrankį, arba darbo mašiną tikrąja to žodžio prasme, tai mes, aplamai ir ištisai imant, pamatysime joje, nors dažnai ir labai pakeista forma, vis tuos pačius aparatus ir įrankius, kuriais dirba amatininkas ir manufaktūros darbininkas; bet tai jau nebe žmogaus įrankiai, o mechanizmo įrankiai, arba mechaniniai įrankiai. Mes pamatysime, kad arba visa mašina yra tik senojo amatinio įrankio daugiau ar mažiau pakeistas mechaninis variantas, kaip, pvz., mechaninės audimo staklės(90), arba prie darbo mašinos korpuso pritaisyti veikiantieji organai yra seni pažįstami, kaip, pvz., verpimo mašinos verpstės, kojinių mezgimo mašinos virbalai, gaterio piūklai, piovimo mašinos peiliai ir t. t. Šių įrankių skirtumas nuo tikrojo darbo mašinos kūno yra toks didelis, jog pasireiškia net vienų ir kitų gamyboje. Būtent, šie įrankiai daugiausia vis dar tebegaminami amatiniu arba manufaktūriniu būdu ir tik paskui pritvirtinami prie mašininiu būdu pagaminto darbo mašinos korpuso(91). Taigi, darbo mašina yra toks mechanizmas, kuris, įgavęs atitinkamą judesį, savo įrankiais atlieka tas pačias operacijas, kurias anksčiau atlikdavo darbininkas tokiais pat įrankiais. Ar varomoji jėga eina iš žmogaus ar, savo ruožtu, iš mašinos — tai dalyko esmės nė kiek nekeičia. Po to, kai įrankis tikrąja to žodžio prasme yra perėjęs nuo žmogaus į mechanizmą, mašina užima paprasto įrankio vietą. Skirtumas tarp mašinos ir įrankio jau iš pirmo žvilgsnio krinta į akis, nors pirminis variklis vis dar tebėra pats žmogus. Darbo įrankių kiekis, kuriuo žmogus gali vienu metu veikti, yra apribotas natūralinių jo gamybos įrankių kiekiu, jo kūno organų kiekiu. Vokietijoje kažkaip buvo mėginta priversti verpėją varyti du verpiamuosius ratelius, t. y. dirbti kartu abiem rankomis ir abiem kojomis. Bet tai reikalavo per didelio įtempimo. Vėliau buvo išrastas pavaros varomas ratelis su dviem verpstėmis, bet, tokie verpėjai-virtuozai, kurie tuo pačiu metu galėtų verpti du siūlus, buvo beveik tokia pat retenybė, kaip dvigalviai žmonės. Priešingai, dženi jau nuo pat savo pasirodymo verpia 12—18 verpščių, kojinių mezgimo mašina iš karto mezga daugeliu tūkstančių virbalų ir t. t. Tuo būdu kiekis įrankių, kuriais vienu metu veikia ta pati darbo mašina, iš pat pradžių yra emancipuotas nuo tų organinių apribojimų, kurie varžo amatinį darbininko įrankį.
Daugelyje rankinių įrankių skirtumas tarp žmogaus kaip paprastos varomosios jėgos ir kaip darbininko, atliekančio darbą tik tikrąją prasme, įgauna jutimais suvokiamą formą. Pavyzdžiui, dirbant prie ratelio koja veikia tiktai kaip varomoji jėga, tuo tarpu kai ranka, dirbanti prie verpstės, peša ir suka, t. y. atlieka verpimo operaciją tikrąja to žodžio prasme. Kaip tik šią pastarąją amatinio įrankio dalį pirmiausia ir pasigauna pramonės revoliucija, kuri iš pradžių paveda žmogui ne tik naują darbą — prižiūrėti mašiną ir savo rankomis taisyti jos klaidas,— bet ir grynai mechaninį varomosios jėgos vaidmenį. Priešingai, įrankiai, kuriuos žmogus iš pat pradžių veikė tik kaip paprasta varomoji jėga,— kaip, pvz, sukant girnų milinį(92), naudojant siurblius, keliant ir nuleidžiant dumplių kotą, grūdant grūstuvėje ir t. t.,— šie įrankiai pirmiausia reikalauja panaudoti gyvulius, vandenį, vėją(93) kaip varomąją jėgą. Iš dalies manufaktūriniu laikotarpiu, o pavieniais atvejais daug laiko prieš jį, šie įrankiai išsivysto į mašinas, bet jie nerevoliucionizuoja gamybos būdo. Kad jie net savo amatine forma jau yra mašinos, tai išryškėja stambiosios pramonės laikotarpiu. Pvz., siurbliai, kuriais olandai 1836—1837 metais išpumpavo Harlemo ežerą, buvo sukonstruoti pagal paprastų siurblių principą, tik su tuo skirtumu, kad jų stūmoklius varė ne žmogaus rankos, o ciklopinės garo mašinos. Paprastos ir labai netobulos kalvės dumplės dar kartais ir dabar Anglijoje paverčiamos mechaninėmis dumplėmis, tiesiog sujungiant jų kotą su garo mašina. Ir net pati garo mašina tuo pavidalu, kuriuo ji XVII amžiaus pabaigoje, manufaktūriniu laikotarpiu, buvo išrasta ir išliko iki XVIII amžius 80-jų metų pradžios(94), nesukėlė jokios pramonės revoliucijos. Atvirkščiai, kaip tik darbo mašinų sukūrimas padarė būtiną garo mašinos revoliuciją. Nuo to laiko, kai žmogus, užuot įrankiu veikęs darbo objektą, pradeda tiesiog kaip varomoji jėga veikti darbo mašiną, tas faktas, kad varomajai jėgai atstovauja žmogaus raumenys, jau yra atsitiktinė aplinkybė, jie gali būti pakeisti vėju, vandeniu, garu ir t. t. Tai, savaime suprantama, nereiškia, kad toks pakeitimas dažnai nereikalauja didelių techninių pakeitimų mechanizme, kuris iš pradžių buvo sukonstruotas orientuojantis vien tik į žmogaus varomąją jėgą. Šiuo metu visos mašinos, kurioms dar tenka skintis sau kelią, kaip, pvz., siuvamosios mašinos, mašinos duonai paruošti ir t. t., jeigu jų paskirtis iš pat pradžių nepašalina mažo jų panaudojimo masto, yra taip gaminamos, kad joms vienodai tinka ir žmogaus ir grynai mechaninė varomoji jėga.
Mašina, kuri yra pramonės revoliucijos išeities taškas, darbininką, veikiantį tuo pačiu metu tik vienu įrankiu, pakeičia tokiu mechanizmu, kuris iš karto operuoja daugybe vienodų arba vienarūšių įrankių ir yra varomas vienos varomosios jėgos, kad ir kokia būtų pastarosios forma(95). Čia mes turime mašiną, bet tuo tarpu tiktai kaip paprastą mašininės gamybos elementą.
Darbo mašinos apimties ir jos vienu metu veikiančių įrankių kiekio padidinimas reikalauja stambesnio varomojo mechanizmo, o šis mechanizmas, kad įveiktų savo paties pasipriešinimą, yra reikalingas galingesnės varomosios jėgos negu žmogaus varomoji jėga,— mes jau nekalbame apie tai, kad žmogus yra labai netobulas įrankis vienodam ir nenutrūkstamam judėjimui gaminti. Jei mes tarėme, kad žmogus jau veikia tiktai kaip paprasta varomoji jėga ir kad, vadinasi, jo įrankio vietą užėmė darbo mašina, tai gamtos jėgos gali jį pakeisti ir kaip varomąją jėgą. Iš visų manufaktūrinio laikotarpio paliktų stambių varomųjų jėgų arklio jėga buvo visų blogiausia iš dalies dėl to, kad arklys turi savo galvą, iš dalies dėl to, kad jis yra brangus ir tik ribotu mastu gali būti panaudojamas fabrikuose(96). Vis dėlto stambiosios pramonės vaikystės laikotarpiu arklys buvo naudojamas gana dažnai, ką liudija ne tik anų laikų agronomų skundai, bet ir iki šiol išlikęs būdas mechaninės jėgos dydį išreikšti arklio jėgomis. Kai dėl vėjo, tai jis perdaug nepastovus ir nesileidžia kontroliuojamas, o be to, vandens jėgos naudojimas Anglijoje, stambiosios pramonės tėvynėje, jau manufaktūriniu laikotarpiu turėjo vyraujančią reikšmę. Jau XVII amžiuje buvo pamėginta vienu vandens ratu varyti dvejas statgirnes, taip pat ir dvejas malūno girnas. Bet perduodamojo mechanizmo apimties padidėjimas dabar suėjo į konfliktą su nepakankama vandens jėga, ir tai buvo viena iš tų aplinkybių, kurios paskatino tiksliau tirti trinties dėsnius. Lygiai taip pat varomosios jėgos veikimo nereguliarumas malūnuose, kurie buvo varomi stumiant ir traukiant svirtimis, atvedė į smagračio teoriją ir praktinį jo pritaikymą(97), kuris vėliau stambiojoje pramonėje ėmė vaidinti tokį svarbų vaidmenį. Tuo būdu manufaktūrinis laikotarpis vystė pirmuosius mokslinius ir techninius stambiosios pramonės elementus. Arkraito vaterinė verpimo mašina iš pat pradžių buvo vandens varoma. Tačiau ir vandens jėgos, kaip vyraujančios varomosios jėgos, naudojimas buvo susijęs su įvairiais sunkumais. Jos negalima buvo pagal norą didinti, jos trūkumo negalima buvo pašalinti; kartais ji išsekdavo ir, kas svarbiausia, ji buvo grynai lokalinio pobūdžio(98). Tik išradus antrąją Uato mašiną, vadinamąją dvigubo veikimo garo mašiną, buvo rastas pirmas variklis, kuris, suvartodamas anglį ir vandenį, pats gamina varomąją jėgą ir kurio galingumą visiškai kontroliuoja žmogus; variklis, kuris yra judamas ir pats yra kilnojimo priemonė, kuris, būdamas miesto, o ne kaimo, kaip, pvz., vandens ratas, kūrinys, leidžia koncentruoti gamybą miestuose, užuot ją išsklaidžius — kaip, pvz., naudojant vandens ratą — kaime(99); variklis, universalus pagal savo techninį pritaikymą ir savo buvimo vietos atžvilgiu palyginti mažai priklausomas nuo vienų ar kitų lokalinių sąlygų. Didysis Uato genijus pasireiškia tuo, kad patentas, jo paimtas 1784 m. balandžio mėnesį, patelkdamas garo mašinos aprašymą, ją atvaizduoja ne kaip išradimą vien tik specialiems tikslams, bet kaip universalų stambiosios pramonės variklį. Jis čia užsimena apie mašinos panaudojimo būdus, iš kurių kai kurie, pvz., garinis kūjis, įvesti tik daugiau kaip po pusės šimtmečio. Tačiau jis abejojo, ar garo mašina gali būti panaudojama jūrų laivininkystėje. Jo įpėdiniai, Boltonas ir Uatas, Londono 1851 m. pramonės parodoje eksponavo milžinišką garo mašiną okeaniniams garlaiviams.
Tik po to, kai įrankiai iš žmogaus organizmo įrankių pavirto mechaninio aparato, darbo mašinos, įrankiais, mašina-variklis įgauna savarankišką formą, visiškai laisvą nuo tų apribojimų, kurie yra susiję su žmogaus jėga. Nuo šio laiko toji atskira darbo mašina, kurią mes iki šiol nagrinėjome, nusmunka iki paprasto mašininės gamybos elemento. Viena mašina-variklis dabar gali vienu metu varyti daug darbo mašinų. Didėjant vienu metu varomų darbo mašinų kiekiui, auga ir mašina-variklis, o kartu perduodamasis mechanizmas išauga į plačiai išsišakojusį aparatą.
Dabar mes turime skirti dviejų rūšių dalykus: daugelio vienodų mašinų kooperaciją ir mašinų sistemą.
Vienu atveju visą darbą atlieka ta pati darbo mašina. Ji vykdo visas tas įvairias operacijas, kurias amatininkas atlikdavo savo įrankiu, pvz., audėjas savo audimo staklėmis, arba kurias amatininkai iš eilės atlikdavo įvairiais įrankiais, vis vien, ar jie buvo savarankiški amatininkai ar vienos manufaktūros nariai(100). Pavyzdžiui, naujausioje pašto vokų manufaktūroje vienas darbininkas lankstė popierių lankstytuvu, kitas užtepdavo klijus, trečias atlenkdavo kampą, kuriame išspausdinama monograma, ketvirtas štampuodavo monogramą ir t. t., ir kiekvienoje iš šių dalinių operacijų kiekvienas atskiras vokas turėjo eiti iš rankų į rankas. Viena vienintelė vokų gaminimo mašina iš karto atlieka visas šias operacijas ir per valandą pagamina 3 000 ir daugiau vokų. Londono 1862 metų pramonės parodoje eksponuota amerikinė popierinių maišelių gaminimo mašina piausto popierių, užtepa klijus, lanksto ir išbaigia 300 maišelių per minutę. Visą procesą, kuris manufaktūroje yra padalytas ir pagal tam tikrą eilę atliekamas, čia vykdo viena darbo mašina, kuri veikia su įvairių įrankių kombinacijos pagalba. Ar tokia darbo mašina būtų tik mechaninis sudėtingo amatinio įrankio atkūrimas ar įvairiarūšių, manufaktūros specializuotų paprastų įrankių kombinacija, vis vien fabrike, t. y. mašinine gamyba besiremiančioje dirbtuvėje, nuolat vėl pasirodo paprastoji kooperacija, ir, be to, pirmiausia kaip vienarūšių ir vienu metu kartu veikiančių darbo mašinų (darbininką mes čia paliekame nuošalyje) erdviškas susitelkimas. Antai, audimo fabriką sudaro daugelio mechaninių audimo staklių išdėstymas greta, o siuvimo fabriką — daugelio siuvamųjų mašinų išdėstymas greta toje pačioje dirbtuvėje. Bet čia yra techninė vienybė, kadangi daugelis vienarūšių darbo mašinų vienu metu ir tolyginai gauna impulsą iš bendro pirminio variklio širdies plakimo, o tą impulsą joms perteikia perduodamasis mechanizmas, kuris iš dalies joms visoms taip pat yra bendras, nes nuo jo šakojasi tik atskiros atšakos kiekvienai atskirai darbo mašinai. Panašiai kaip daugelis įrankių sudaro tik vienos darbo mašinos organus, taip daugelis darbo mašinų dabar sudaro tik vienarūšius to paties varomojo mechanizmo organus.
Bet mašinų sistema tikrąja to žodžio prasme užima atskiros savarankiškos mašinos vietą tik tuo atveju, kai darbo objektas išeina nuoseklią eilę tarpusavyje susijusių dalinių procesų, kuriuos atlieka įvairiarūšių, bet tarpusavyje viena kitą papildančių darbo mašinų grandinė. Čia vėl pasireiškia manufaktūrai būdinga darbo pasidalijimu besiremianti kooperacija, bet dabar ji jau yra dalinių darbo mašinų kombinacija. Specifiniai įvairių dalinių darbininkų įrankiai — pvz., vilnos manufaktūroje vilnos kedentojų, vilnos karšėjų, vilnos šiaušėjų, vilnos verpėjų ir t. t. įrankiai — dabar pavirsta įrankiais specifikuotų darbo mašinų, iš kurių kiekviena yra atskiras organas, atliekantis atskirą funkciją kombinuoto vykdomojo mechanizmo sistemoje. Tose šakose, kur mašinų sistema įvedama pirmą kartą, pati manufaktūra, aplamai ir ištisai imant, teikia jai natūralinį gamybos proceso padalijimo pagrindą, vadinasi, ir to proceso organizacijos pagrindą(101). Tačiau iš pat pradžių iškyla ir vienas esminis skirtumas tarp manufaktūrinės ir mašininės gamybos. Manufaktūroje darbininkai, pavieniai arba sujungti į grupes, kiekvieną atskirą dalinį procesą turi atlikti savo rankiniais įrankiais. Jei darbininkas čia ir pritaikomas procesui, tai ir procesas, savo ruožtu, jau iš anksto yra pritaikytas darbininkui. Mašininėje gamyboje šis subjektyvus darbo pasidalijimo principas atkrinta. Visas procesas čia objektyviai, priklausomai nuo jo paties pobūdžio, suskaidomas į jo sudėtines fazes, ir kiekvieno dalinio proceso atlikimo ir įvairių dalinių procesų sujungimo problema išsprendžiama techniškai panaudojant mechaniką, chemiją ir t. t.(102), be to, žinoma, kiekviena teorinė koncepcija, kaip ir anksčiau, turi būti tobulinama pasiremiant gausiai sukauptu praktiniu patyrimu. Kiekviena dalinė mašina teikia kitai, betarpiškai paskui ją sekančiai mašinai žaliavą, ir kadangi visos jos veikia vienu metu, tai produktas nuolatos yra ir įvairiose savo susidarymo proceso pakopose ir be paliovos pereina iš vienos gamybos fazės į kitą. Kaip manufaktūroje betarpiška dalinių darbininkų kooperacija sukuria tam tikrus kiekybinius santykius tarp atskirų darbininkų grupių, taip ir suskaidytoje mašinų sistemoje vienos dalinės mašinos nenutrūkstamas aptarnavimas kitos dalinės mašinos sukuria tam tikrą santykį tarp jų skaičiaus, dydžio ir greičio. Kombinuota darbo mašina, kuri dabar yra suskaidyta įvairiarūšių atskirų darbo mašinų ir jų grupių sistema, yra tuo tobulesnė, kuo labiau nenutrūkstamas yra visas jos atliekamas procesas, t. y. kuo mažiau yra pertraukų žaliavai išeinant nuo pirmosios iki paskutinės proceso fazės, vadinasi, kuo daugiau ją iš vienos gamybos fazės į kitą perkelia ne žmogaus ranka, bet pats mechanizmas. Tad jei manufaktūroje atskirų procesų izoliavimas yra iš paties darbo pasidalijimo išplaukiantis principas, tai, priešingai, išsivysčiusiame fabrike viešpatauja kitoks principas: nenutrūkstamas atskirų procesų sąryšis.
Mašinų sistema, ar ji remiasi paprastąja vienarūšių darbo mašinų kooperacija, kaip audimo srityje, ar įvairiarūšių mašinų deriniu, kaip verpimo srityje, pati savaime yra didelis automatas, jeigu ją varo vienas pirminis variklis, pats sukeliantis savo judėjimą. Tačiau sistema kaip visuma gali būti varoma, pvz., garo mašinos, tuo tarpu kai atskiros darbo mašinos tam tikriems judesiams atlikti vis dar tebėra reikalingos darbininkų pagalbos, kaip, pvz., iki įvedant selfaktorius jos reikėjo dirbant prie miulių, o verpiant plonuosius verpalus reikia dar ir dabar; arba vėl tam tikros mašinų dalys, kad galėtų atlikti savo operacijas, turi būti kaip įrankis darbininko vairuojamos, kaip kad buvo mašinų gamyboje iki slide rest (sukamajam suportui) pavirstant selfaktorium. Kai darbo mašina visus žaliavai apdirbti reikalingus judesius atlieka be žmogaus pagalbos ir kai ji yra reikalinga tik darbininko vykdomos kontrolės, mes turime automatinę mašinų sistemą, kurios detalės betgi gali būti toliau tobulinamos. Šio tobulinimo pavyzdys gali būti tokie šiuolaikiniai išradimai kaip aparatas, automatiškai stabdantis verpimo mašiną, kai tik nutrūksta bent vienas siūlas, ir selfacting stop [automatinis jungiklis], stabdantis patobulintas garines audimo stakles, kai tik audimo šaudyklėje pasibaigia visas ataudų siūlas. Tiek gamybos nenutrūkstamumo, tiek ir automatinio principo įgyvendinimo pavyzdys gali būti šiuolaikinis popieriaus fabrikas. Iš popieriaus gamybos aplamai būtų galima kuo detaliausiai ištirti tiek skirtumą tarp įvairių gamybos būdų, besiremiančių įvairių gamybos priemonių baze, tiek ir visuomeninių-gamybinių santykių sąryšį su tais įvairiais gamybos būdais; šioje pramonės šakoje senovinė vokiečių popieriaus gamyba teikia amatinės gamybos pavyzdį, XVII amžiaus Olandija ir XVIII amžiaus Prancūzija — manufaktūros tikrąja to žodžio prasme pavyzdį, o šiuolaikinė Anglija — automatinės gamybos pavyzdį, be to, Kinijoje ir Indijoje iki šiol egzistuoja dar dvi skirtingos senovinės azijinės šios pramonės formos.
Suskaidytoje sistemoje darbo mašinų, kurios perduodamojo mechanizmo varomos iš vieno centrinio automato, mašininė gamyba įgauna savo labiausiai išvystytą pavidalą. Į atskiros mašinos vietą čia stoja mechaninė pabaisa, kurios kūnas užima ištisus fabrikų pastatus ir kurios demoniška jėga, iš pradžių paslėpta beveik iškilmingai ritminguose jos milžiniškų narių judesiuose, išsiveržia nesuskaitomų darbo organų tikrąja to žodžio prasme karštligiškai padūkusiame šokyje.
Miulės, garo mašinos ir t. t. atsirado anksčiau, negu atsirado darbininkas, kurio vienintelis darbas yra gaminti garo mašinas, miules ir t. t., lygiai taip pat kaip žmogus nešiojo drabužius anksčiau, negu atsirado siuvėjai. Bet Vokansono, Arkraito, Uato ir t. t. išradimai galėjo būti įgyvendinti tik dėka to, kad šie išradėjai rado žymų skaičių įgudusių mechaninių darbininkų, kuriuos jau buvo paruošęs manufaktūrinis laikotarpis. Dalį šių darbininkų sudarė savarankiški įvairių profesijų amatininkai, kita dalis buvo suvienyta į manufaktūras, kur, kaip anksčiau buvo minėta, viešpatavo ypatingai griežtas darbo pasidalijimas. Didėjant išradimų skaičiui ir augant naujai išrastų mašinų paklausai, vis labiau vystėsi, iš vienos pusės, mašinų gamybos suskilimas į daugelį savarankiškų šakų, iš antros pusės — darbo pasidalijimas mašinų gamybos manufaktūrų viduje. Tuo būdu mes čia manufaktūroje atrandame betarpišką techninį stambiosios pramonės pagrindą. Ji gamino mašinas, su kurių pagalba stambioji pramonė šalino amatinę ir manufaktūrinę gamybą tose gamybos šakose, kurias ji pirmiausia įvaldydavo. Vadinasi, mašininė gamyba savaimingai atsirado jos neatitinkančioje materialinėje bazėje. Tam tikroje išsivystymo pakopoje ji turėjo padaryti perversmą pačiame tame pagrinde, kurį ji pirma rado gatavą, o paskui toliau vystė, išlaikydama jo senąją formą, ir sukurti sau naują bazę, atitinkančią jos pačios gamybos būdą. Kaip atskira mašina pasilieka nykštukinė mašina, kol ji tik žmogaus yra varoma, kaip mašinų sistema negalėjo laisvai vystytis, kol anksčiau naudojamų varomųjų jėgų — gyvulių, vėjo ir net vandens — vietos neužėmė garo mašina, taip ir visas stambiosios pramonės vystymasis buvo paraližuojamas tol, kol jos būdinga gamybos priemonė — pati mašina — galėjo egzistuoti tik asmeninės jėgos, asmeninio įgūdimo dėka, t. y. priklausė nuo raumenų jėgos, akies tikslumo ir rankų virtuoziškumo, kuriais dalinis darbininkas manufaktūros viduje arba amatininkas už jos ribų valdo savo nykštukinį įrankį. Jei paliksime nuošalyje mašinų brangumą kaip tokio jų atsiradimo pasekmę,— aplinkybė, kuria kapitalas vadovaujasi kaip sąmoningu motyvu,— tai tolesnis jau mašininio pobūdžio pramonės šakų plėtimas ir mašinų skverbimasis į naujas gamybos šakas ištisai priklausė nuo didėjimo tokios darbininkų kategorijos, kuri, turint galvoje, kad jai priklausantieji darbininkai savo darbe yra pusiau menininkai, gali augti ne šuoliais, o tik palaipsniui. Bet tam tikroje išsivystymo pakopoje tarp stambiosios pramonės ir jos amatinės ir manufaktūrinės bazės kyla techninis prieštaravimas [Widerstreit]. Mašinų-variklių, perduodamojo mechanizmo ir darbo mašinų apimties didinimas; darbo mašinos sudėtinių dalių sudėtingumo ir įvairumo, taip pat jų griežto taisyklingumo didinimas tuo mastu, kuriuo darbo mašina atitrūksta nuo amatinio savo modelio, kuris iš pradžių ištisai apspręsdavo jos konstrukciją, ir įgauna laisvą formą, kurią apsprendžia vien tik mechaninis jos uždavinys; automatinės sistemos vystymas ir vis labiau neišvengiamas naudojimas sunkiai apdirbamų medžiagų, pvz., geležies vietoj medžio(103),— visų šių natūraliai išaugusių uždavinių išsprendimas visur susidurdavo su rėmais, kuriuos sąlygoja darbų priklausomybė nuo darbininko asmens ir kuriuos net kombinuotas darbininkų personalas manufaktūroje galėjo tik šiek tiek praplėsti, bet ne panaikinti iš esmės. Manufaktūra negalėtų sukurti tokių mašinų, kaip, pvz., šiuolaikinė spaustuvinė mašina, šiuolaikinės garinės audimo staklės ir šiuolaikinė karšimo mašina.
Vienoje pramonės sferoje įvykęs gamybos būdo perversmas sąlygoja tokį pat perversmą kitose sferose. Tai pirmiausia liečia tokias pramonės šakas, kurios tarpusavyje susipina kaip vieno bendro proceso fazės, nors visuomeninis darbo pasidalijimas yra jas taip izoliavęs, kad kiekviena iš jų gamina savarankišką prekę. Antai, mašininis verpimas padarė būtiną mašininį audimą, o abu kartu — mechaninės-cheminės revoliucijos būtinumą balinimo, kartūnų marginimo ir dažymo procesuose. Tokiu pat būdu, iš antros pusės, medvilnės verpimo revoliucija nulėmė džino mašinos, skirtos medvilnės pluoštui atskirti nuo sėklos, išradimą, ir to dėka pasidarė galima gaminti medvilnę dabar reikalingu stambiu mastu(104). Bet kaip tik pramonės ir žemės ūkio gamybos būdo revoliucija padarė būtiną ir bendrųjų visuomeninio-gamybinio proceso sąlygų, t. y. susisiekimo ir transporto priemonių, revoliuciją. Susisiekimo ir transporto priemonės tokios visuomenės, kurios pivôt [pagrindinė ašis], anot Furjės, buvo smulkioji žemdirbystė su jos pagalbine namine pramone ir miestų amatai, jau toli gražu nebepatenkino gamybos poreikių manufaktūriniu laikotarpiu su jo išsiplėtusiu visuomeninio darbo pasidalijimu, su jo darbo priemonių ir darbininkų koncentracija, su jo kolonijinėmis rinkomis, ir dėl to jose iš tikrųjų ir įvyko perversmas. Lygiai taip pat transporto ir susisiekimo priemonės, paveldėtos iš manufaktūrinio laikotarpio, greitai pavirto nepakenčiamais pančiais stambiajai pramonei su jos karštligišku gamybos tempu, jos masiniu mastu, su jos vykdomu kapitalo ir darbininkų masių nuolatiniu permetinėjimu iš vienos gamybos sferos į kitą ir su jos sukurtais pasauliniais rinkos ryšiais. Todėl, jau nekalbant apie visišką perversmą burinių laivų statyboje, susisiekimo ir transporto priemonės, įvedus ištisą upių garlaivių, geležinkelių, okeaninių garlaivių ir telegrafų sistemą, pamažu buvo pritaikytos stambiosios pramonės gamybos būdui. Bet didžiulės geležies masės, kurias dabar reikėjo kalti, suvirinti, piaustyti, gręžti ir formuoti, savo ruožtu, reikalavo tokių ciklopinių mašinų, kurių manufaktūrinė mašinų gamyba sukurti nepajėgė.
Taigi, stambioji pramonė turėjo įvaldyti būdingą jai gamybos priemonę, pačią mašiną, turėjo mašinomis gaminti mašinas. Tik tuo būdu ji galėjo susikurti adekvatinę sau techninę bazę ir atsistoti ant savo kojų. Tuo mastu, kuriuo pirmaisiais XIX amžiaus dešimtmečiais augo mašininė gamyba, mašina iš tikrųjų palaipsniui įvaldė darbo mašinų gamybą. Tačiau tik pastarajame dešimtmetyje milžiniška geležinkelių statyba ir okeaninė laivininkystė sukėlė atsiradimą tų ciklopinių mašinų, kurios naudojamos statant pirminius variklius.
Mašininės mašinų gamybos esmingiausia gamybinė sąlyga buvo mašina-variklis, kuri gali išvystyti bet kurio laipsnio jėgą ir kuri tu pačiu metu ištisai leidžiasi kontroliuojama. Ji jau egzistavo garo mašinos pavidalu. Bet kartu dar reikėjo mašininiu būdu gaminti atskiroms mašinų dalims būtinas griežtai geometrinės formas: linijas, plokštumas, skritulius, cilindrus, konusus ir rutulius. Pirmajame XIX šimtmečio dešimtmetyje Henris Modslėjus išsprendė šią problemą, išrasdamas slide rest [sukamąjį suportą], kuris greitai buvo paverstas automatiniu mechanizmu ir modifikuota forma perkeltas iš tekinimo staklių, kurioms jis iš pradžių buvo skiriamas, į kitas mašinų gamybos mašinas. Šis mechaninis prietaisas pavaduoja ne kokį nors specialų įrankį, bet pačią žmogaus ranką, kuri sukuria tam tikrą formą, atitinkamais būdais priartindama, pridėdama piaunamojo įrankio ašmenis prie darbo medžiagos arba nukreipdama jį į darbo medžiagą, pvz., į geležį. Tuo būdu pavyko gaminti geometrinės atskirų mašinų dalių formas «taip lengvai, tiksliai ir greitai, kaip negalėtų gaminti ir didžiausią patyrimą turinčio labiausiai įgudusio darbininko ranka»(105).
Jei mes dabar išnagrinėsime tą mašinų gamyboje naudojamų mašinų dalį, kuri sudaro mašiną-įrankį tikrąja to žodžio prasme, tai mes vėl turėsime prieš akis amatinį įrankį, tik ciklopinio dydžio. Pavyzdžiui, gręžimo mašinos vykdomasis mechanizmas — tai didžiulis grąžtas, kurį suka garo mašina ir be kurio, savo ruožtu, negalėtų būti pagaminami didelių garo mašinų ir hidraulinių presų cilindrai. Mechaninės tekinimo staklės yra ciklopinis paprastų kojomis sukamų tekinimo staklių atkūrimas; drožimo mašina yra geležinis dailidė, apdirbantis geležį tokiu pat įrankiu, kokiu dailidė apdirba medį; įrankis, kuris Londono laivų statyklose piauna fanerą,— tai milžiniškas skustuvas; mechaninės žirklės, piaunančios geležį, kaip siuvėjo žirklės piauna gelumbę, tai — milžiniško dydžio žirklės, o garinis kūjis veikia paprasto plaktuko galvute, bet tokio svorio, kad juo negalėtų užsimoti pats Toras(106). Pavyzdžiui, vienas iš tokių garinių kūjų, kurie yra Nesmiso išrasti, sveria daugiau kaip 6 tonas ir statmeniškai krinta iš 7 pėdų aukščio ant 36 tonų svorio priekalo. Jis žaisdamas paverčia dulkėmis granito luitą ir nemažiau tinka tam, kad eile lengvų smūgių įkaltų vinį į minkštą medį(107).
Kaip mašina, darbo priemonė įgauna tokią materialinio egzistavimo formą, kuri sąlygoja žmogaus jėgos pakeitimą gamtos jėgomis ir empirinių rutininių metodų — sąmoningu gamtos mokslo pritaikymu. Manufaktūroje darbo visuomeninio proceso suskaidymas yra grynai subjektyvus,— tiesiog yra dalinių darbininkų kombinacija; mašinų sistemoje stambioji pramonė turi visiškai objektyvų gamybinį organizmą, kurį darbininkas randa jau kaip gatavą materialinę gamybos sąlygą. Paprastojoje kooperacijoje ir net dėl darbo pasidalijimo specifikuotoje kooperacijoje suvisuomeninto darbininko vykdomas izoliuoto darbininko išstūmimas vis dar tebėra daugiau ar mažiau atsitiktinis. O mašinos, išskyrus kai kurias išimtis, kurios bus vėliau minimos, funkcionuoja tik betarpiškai suvisuomeninto arba bendro darbo rankose. Vadinasi, kooperatinis darbo proceso pobūdis dabar pasidaro techninė būtinybė, kurią diktuoja pačios darbo priemonės prigimtis.
(86)«It is questionable, if all the mechanical inventions yet made have lightened the day’s toil of any human being». Milis turėtų pasakyti: «of any human being not fed by other people’s labour» [bent vieno žmogaus, negyvenančio iš svetimo darbo], nes mašinos, be abejonės, smarkiai padidino kilmingųjų dykinėtojų skaičių.
(87)Žr., pvz., Hutton: «Course of Mathematics» [London 1841—1843, I—II t.].
(88)«Šiuo požiūriu taip pat galima išvesti ryškią ribą tarp įrankio ir mašinos: kastuvą, kūjį, kaltą ir t. t., svertus ir sraigtus, kuriems, kad ir kaip tobulai jie būtų pagaminti, varomoji jėga yra žmogus… visus juos apima įrankio sąvoka; tuo tarpu plūgą su jį traukiančia gyvulio jėga, vėjo ir kt. malūnus tenka priskirti prie mašinų» (Wilhelm Schulz: «Die Bewegung der Produktion», Zürich 1843, 38 psl.). Veikalas kai kuriais atžvilgiais vertas pagyrimo.
(89)Jau iki jo buvo naudojamos verpimo mašinos, nors labai netobulos, pirmiausia, matyti, Italijoje. Kritinė technologijos istorija aplamai parodytų, kaip mažai bet kuris XVIII šimtmečio išradimas priklauso vienam ar kitam atskiram individui. Bet iki šiol tokio veikalo nėra. Darvinas nukreipė mūsų dėmesį į gamtos technologijos istoriją, t. y. į susidarymą augalų ir gyvūnų organų, kurie augalų ir gyvūnų gyvenime vaidina gamybos įrankių vaidmenį. Ar neverta tokio pat dėmesio visuomeninio žmogaus gamybinių organų susidarymo istorija, šios kiekvienos atskiros visuomeninės organizacijos materialinės bazės istorija? Ir ar nebūtų lengviau ją parašyti, nes, kaip Viko yra pasakęs, žmonijos istorija tuo skiriasi nuo gamtos istorijos, kad pirmoji yra mūsų sukurta, o antroji nėra mūsų sukurta? Technologija atskleidžia aktyvų žmogaus santykį su gamta, betarpišką jo gyvenimo gamybos, o kartu ir visuomeninių jo gyvenimo sąlygų bei iš jų kylančių protinių vaizdinių gamybos procesą. Net kiekviena religijos istorija, paliekanti nuošalyje šią materialinę bazę, yra nekritinė. Iš tikrųjų yra žymiai lengviau analizės būdu rasti žemišką miglotų religinių vaizdinių branduolį negu, atvirkščiai, iš esamų realaus gyvenimo santykių išvesti juos atitinkančias religines formas. Pastarasis metodas yra vienintelis materialistinis, vadinasi, vienintelis mokslinis metodas. Abstraktaus gamtamokslinio materializmo, paliekančio nuošalyje istorijos procesą, trūkumai jau pastebimi abstrakčiose ir ideologinėse jo gynėjų pažiūrose, kai tik jie išdrįsta išeiti už savo specialybės ribų.
(90)Ypač pirminėje mechaninių audimo staklių formoje iš pirmo žvilgsnio galima atpažinti senovines audimo stakles. Šiuolaikine savo forma jos yra žymiai pakeistos.
(91)Apytikriai tik nuo 1850 metų vis didesnė ir didesnė darbo mašinų įrankių dalis Anglijoje pradedama gaminti mašininiu būdu, nors ir ne tų fabrikantų, kurie gamina pačias mašinas. Mašinos tokiems mechaniniams įrankiams gaminti yra, pvz., automatic bobbin-making engine [automatinė ričiavimo mašina], card-setting engine [karšimo juostų surinkimo mašina], mašinos skietams ir miulių bei vaterių verpstėms gaminti.
(92)Mozė-egiptietis sako: «Neužriši nasrų jaučiui, kuliančiam klojime tavo javus» [«Biblija», Mozės V knyga, 25 prsk., 4 sak.]. Priešingai, krikščioniškieji vokiečių filantropai savo baudžiauninkams, kuriuos jie panaudodavo kaip varomąją jėgą malant, uždėdavo ant kaklo didelius medinius ratus, kad baudžiauninkai ranka negalėtų dėti miltų į burną.
(93)Iš dalies natūralinių krioklių stoka, iš dalies kova su vandens pertekliumi kitomis formomis privertė olandus panaudoti vėją kaip varomąją jėgą. Pačius vėjo variklius olandai perėmė iš Vokietijos, kur šis išradimas buvo sukėlęs rimtą kovą tarp bajorijos, kunigų ir imperatoriaus dėl to, kam iš jų trijų «priklauso» vėjas. Vokietijoje buvo sakoma, kad oras paverčiąs žmogų svetima nuosavybe [Luft macht eigen], o tuo tarpu kaip tik vėjas išvadavo Olandiją. Čia jis nuosavybe pavertė ne olandus, o žemę olandams. Jau 1836 metais Olandijoje veikė 12 000 vėjo variklių 6 000 arklio jėgų galingumo, kurie du trečdalius šalies ploto saugojo, kad jie vėl nepavirstų bala.
(94)Tiesa, ją jau buvo žymiai patobulinęs Uatas savo pirmąja, vadinamąja paprasto veikimo garo mašina, bet šia forma ji buvo pasilikusi paprasta vandens ir druskos tirpalo kėlimo mašina.
(95)«Sujungimas visų šių paprastų įrankių, varomų vieno bendro variklio, sudaro mašiną» (Babbage: «On the Economy of Machinery». London 1832 [136 psl.]).
(96)1861 m. sausio mėnesį Džonas Č. Mortonas Society of Arts [Amatų draugijoje] padarė pranešimą apie «žemdirbystėje naudojamas jėgas». Jame tarp kita ko sakoma štai kas: «Kiekvienas dirvos vienodumą padidinantis pagerinimas įgalina naudoti garo mašiną grynai mechaninei jėgai gaminti… Arklio jėgos reikia ten, kur kreivos gyvatvorės ir kitos kliūtys vienodus judesius daro negalimus. Tokių kliūčių kasdien vis daugiau pašalinama. Tose operacijose, kurios reikalauja palyginti daugiau valios ir mažiau fizinės jėgos, vienintelė jėga, kuri gali būti naudojama, yra žmogaus jėga, kaip jėga, nepaliaujamai žmogaus proto vairuojama». Paskui p. Mortonas garo jėgą, arklio jėgą ir žmogaus jėgą suveda į garo mašinoms priimtą matavimo vienetą, t. y. į jėgą, įstengiančią pakelti 33 000 svarų į vienos pėdos aukštį per minutę, ir apskaičiuoja vienos garinės arklio jėgos kaštus: naudojant garo mašiną — 3 pensai, naudojant arklį — penso per valandą. Toliau, kad arklys būtų sveikas, jis neturi dirbti daugiau kaip 8 valandas per dieną. Naudojant garo jėgą žemei įdirbti, kiekvieną septynetą arklių galima sumažinti bent 3 arkliais, be to, garo mašinos kaštai per visus metus nebus didesni už šių pašalintų arklių išlaikymo kaštus per tuos 3 arba 4 mėnesius, kai jie iš tikrųjų kaip reikiant ir naudojami. Pagaliau, tose žemdirbystės operacijose, kur galima panaudoti garo jėgą, gaunamas geresnės kokybės produktas, negu naudojant arklio jėgą. Norint atlikti garo mašinos darbą, tektų panaudoti 66 darbininkus su bendra 15 šil. darbo užmokesčio suma už valandą, o norint atlikti arklio darbą, tektų panaudoti 32 darbininkus su bendra 8 šil. užmokesčio suma už valandą.
(97)Faulhaberis, 1625. De Ko, 1688.
(98)Naujausias turbinų išradimas pramoninį vandens jėgos eksploatavimą atpalaiduoja nuo daugelio anksčiau buvusių apribojimų.
(99)«Pirmuoju tekstilės manufaktūrų egzistavimo metu fabriko buvimo vieta priklausė nuo to, ar yra tokia upė, kurios vandens kritimas būtų pakankamas sukti vandens ratui; ir nors vandens varomų fabrikų įrengimas buvo pirmas smūgis naminės pramonės sistemai, tačiau šie fabrikai,… kurie būtinai turėjo būti statomi prie upių ir dažnai žymiu atstumu vienas nuo kito, buvo veikiau kaimo, negu miesto sistemos elementas; ir tik įvedus garo jėgą vietoj vandens jėgos, atsiranda galimybė fabrikus telkti miestuose ir vietovėse, kur galima rasti pakankamą kiekį vandens ir anglies, būtinų garui gaminti. Garo mašina yra pramonės miestų motina» (A. Redgreivas leidinyje «Reports of the Insp. of Fact. for 30th April 1866», 36 psl.).
(100)Darbo manufaktūrinio pasidalijimo požiūriu audimas buvo anaiptol ne paprastas, bet, priešingai, sudėtingas amatinis darbas, ir dėl to mechaninės audimo staklės yra mašina, atliekanti labai sudėtingas operacijas. Aplamai klaidinga yra ta pažiūra, kad, esą, šiuolaikinės mašinos iš pradžių įvaldė tokias operacijas, kurias manufaktūrinis darbo pasidalijimas buvo supaprastinęs. Verpimas ir audimas manufaktūriniu laikotarpiu atsiskyrė kaip naujos rūšys, atitinkami įrankiai buvo patobulinti ir pakeisti, bet pats darbo procesas, nė kiek nepadalytas, pasiliko amatinis. Mašinos išeities taškas yra ne darbas, o darbo priemonė.
(101)Iki stambiosios pramonės epochos vilnos manufaktūra buvo viešpataujanti Anglijos manufaktūra. Todėl pirmojoje XVIII šimtmečio pusėje joje buvo atlikta didesnė eksperimentų dalis. Kaip vilnos gamyboje įgytas patyrimas buvo naudingas gaminant medvilnę, kurios mechaninis perdirbimas nereikalauja tokio sunkaus paruošiamojo proceso, taip vėliau, atvirkščiai, mechaninė vilnos pramonė išsivystė mechaninio medvilnės verpimo ir audimo pagrindu. Atskirus vilnos manufaktūros elementus, pvz., vilnos karšimą, fabrikinė sistema apėmė tik paskutiniais dešimtmečiais. «Mechaninės jėgos panaudojimas vilnai karšti… plačiai paplitęs nuo to laiko, kai buvo įvesta «karšimo mašina», ypač Listerio mašina,… neabejotinai buvo ta priežastis, dėl kurios labai didelis skaičius darbininkų neteko darbo. Anksčiau vilna buvo karšiama rankomis, daugiausia karšėjo namuose. Dabar ji paprastai karšiama fabrike, ir rankinis darbas pasidarė nebereikalingas, išskyrus kai kurias specialias darbo rūšis, kurias atliekant vis dar teikiama pirmenybė ranka iškarštai vilnai. Daugelis rankinių karšėjų surado darbą fabrikuose, bet, palyginti su mašinos produktu, rankinio karšėjo produktas yra toks mažas, kad labai didelis skaičius karšėjų taip ir liko be darbo» («Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1856», 16 psl.).
(102)«Vadinasi, fabrikinės sistemos principą sudaro… darbo proceso suskaidymas į jo esmines sudėtines dalis vietoj darbo padalijimo arba suskaidymo tarp atskirų amatininkų» (Ure: «Philosophy of Manufactures», 20 psl.).
(103)Mechaninės audimo staklės pirmine savo forma padarytos daugiausia iš medžio, o patobulintos, šiuolaikinės — iš geležies. Ligi kokio laipsnio senoji gamybos priemonės forma iš pradžių viešpatauja naujajai jos formai, parodo, tarp kita ko, net visiškai paviršutiniškas šiuolaikinių garinių audimo staklių palyginimas su senosiomis, šiuolaikinių dumplių ketaus liejyklose palyginimas su pirminiu bejėgiu mechaniniu paprastų kalvės dumplių atkūrimu. Gal būt, dar įtikinamesnis pavyzdys negu visa kita yra pirmas mėginimas pagaminti garvežį, padarytas iki išrandant dabartinius garvežius: jis iš esmės turėjo dvi kojas, kurias pakaitomis keldavo, kaip arklys. Tik toliau besivystant mechanikai ir besikaupiant praktiniam patyrimui, mašinos formą ištisai pradeda apspręsti mechanikos principai ir dėl to ji visiškai emancipuojasi nuo senovinės materialinės formos to įrankio, kuris dabar išsivysto į mašiną.
(104)Jankio Elio Uitnio išrastas cotton-gin [medvilnės džinas] iki pastarojo laiko iš esmės mažiau tebuvo keičiamas negu bet kuri kita XVIII amžiaus mašina. Tik pastaraisiais dešimtmečiais (iki 1867 metų) kitas amerikietis, p. Emeris iš Olbanio, Niujorko valstijos, labai paprastu ir tikslingu patobulinimu Uitnio mašiną išstūmė iš vartojimo.
(105)«The Industry of Nations». London 1855, II d., 239 psl. Čia pat sakoma: «Kad ir koks paprastas ir iš pirmo žvilgsnio nežymus atrodytų šis tekinimo staklių priedėlis, mes manome, kad neperdedant galima pasakyti, jog jo įtaka mašinų tobulinimui ir jų paplitimui buvo tokia pat didelė, kaip pačioje garo mašinoje Uato atliktų patobulinimų įtaka. Jo įvedimas iš karto patobulino ir atpigino visokias mašinas ir paskatino naujus išradimus bei patobulinimus».
(106)Londone viena iš tokių mašinų paddle-wheel shafts [laivaračių velenams] kalti vadinasi «Tor». Ji tonos svorio veleną nukala taip pat lengvai, kaip kalvis pasagą.
(107)Medžio apdirbimo mašinos, kurios tinka ir mažu mastu naudoti, yra daugiausia amerikiečių išrastos.