Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Mes esame matę, kad iš kooperacijos ir darbo pasidalijimo atsirandančios gamybinės jėgos kapitalui nieko nekainuoja. Jos yra visuomeninio darbo prigimtinės jėgos. Gamtos jėgos, kaip garas, vanduo ir t. t., kurios įjungiamos į gamybinius procesus, taip pat nieko nekainuoja. Bet lygiai kaip žmogui kvėpuoti yra reikalingi plaučiai, taip jis yra reikalingas «žmogaus rankos kūrinio», kad galėtų gamybiškai vartoti gamtos jėgas. Vandens varomajai jėgai eksploatuoti yra reikalingas vandens ratas, garo stangrumui eksploatuoti — garo mašina. Su mokslu yra taip pat, kaip ir su gamtos jėgomis. Kai tik dėsnis apie magneto rodyklės nukrypimą elektros srovės veikimo sferoje arba dėsnis apie geležies įsimagnetinimą veikiant elektros srovei, tekančiai aplink geležį, yra atrasti, jie jau nė skatiko nekainuoja(108). Bet šiems dėsniams eksploatuoti telegrafijoje ir t. t. reikalingas labai brangus ir sudėtingas aparatas. Įrankis, kaip mes matėme, mašinos nėra išstumiamas. Iš žmogaus organizmo nykštukinio įrankio jis savo dydžiu ir kiekiu išauga į žmogaus sukurto mechanizmo įranki. Kapitalas dabar verčia darbininką dirbti ne rankiniu įrankiu, o mašina, kuri pati operuoja savo įrankiais. Bet jei tuo būdu iš pat pirmo žvilgsnio yra aišku, kad stambioji pramonė, įjungusi į gamybos procesą milžiniškas gamtos jėgas ir gamtos mokslą, turėjo nepaprastai pakelti darbo produktyvumą, tai toli gražu ne taip jau aiškų, ar šis gamybinio pajėgumo padidėjimas, iš antros pusės, nėra įgyjamas didesnio darbo sunaudojimo dėka. Panašiai kaip bet kuri kita pastoviojo kapitalo sudėtinė dalis, mašinos nesukuria jokios vertės, bet savo pačių vertę perkelia į produktą, kuriam pagaminti jos tarnauja. Kadangi jos turi vertę ir dėl to perkelia vertę į produktą, jos sudaro pastarojo vertės sudėtinę dalį. Užuot jį atpiginusios, jos jį pabrangina sutinkamai su savo pačių verte. Juk netenka abejoti, kad mašina ir išvystyta mašinų sistema [systematisch entwickelte Maschinerie], ši būdinga stambiosios pramonės darbo priemonė, sudaro nepalyginti didesnę vertę negu darbo priemonės amatinėje ir manufaktūrinėje gamyboje.
Pirmiausia reikia pažymėti, kad mašinos visada ištisai dalyvauja darbo procese ir visada tik iš dalies vertės kūrimo procese. Jos niekad neprijungia daugiau vertės, negu vidutiniškai praranda dėl savo nusidėvėjimo. Tuo būdu yra didelis skirtumas tarp mašinos vertės ir tos vertės dalies, kuri yra periodiškai perkeliama iš jos į produktą. Yra didelis skirtumas tarp mašinos kaip vertės kūrimo elemento ir mašinos kaip produkto kūrimo elemento. Kuo didesnis yra laikotarpis, per kurį tos pačios mašinos nenutrūkstamai tarnauja tame pačiame darbo procese, tuo didesnis yra šis skirtumas. Tiesa, mes esame matę, kad bet kuri darbo priemonė arba gamybos įrankis tikrąja to žodžio prasme visada ištisai dalyvauja darbo procese ir visada tik dalimis, proporcingai vidutiniam kasdieniniam jo nusidėvėjimui,— vertės kūrimo procese. Tačiau šis skirtumas tarp naudojimo ir nusidėvėjimo yra žymiai didesnis mašinose negu įrankyje, nes mašinos, pagamintos iš tvirtesnės medžiagos, gyvena ilgiau, o jų naudojimas, griežtai reguliuojamas mokslo dėsnių, daro galimą didesnę ekonomiją sunaudojant jų sudėtines dalis ir jų suvartojamas medžiagas, ir pagaliau jos turi nepalyginti platesnę gamybos areną negu įrankis. Jei mes nuo mašinos ir įrankio atimsime vidutinius jų vienos dienos kaštus, arba tą vertės sudėtinę dalį, kurią jie kasdieniniu vidutiniu nusidėvėjimu ir pagalbinių medžiagų, pvz., tepalo, anglies ir t. t., sunaudojimu prijungia produktui, tai pasirodys, kad jie veikia veltui, visiškai taip pat kaip gamtos jėgos, egzistuojančios be žmogaus darbo pagalbos. Kuo didesnis yra gamybinio mašinų veikimo mastas palyginti su gamybiniu įrankio veikimu, tuo didesnis yra neatlyginamo jų tarnavimo mastas palyginti su tokiu pat įrankio tarnavimu. Tik stambiojoje pramonėje žmogus išmoksta priversti savo ankstesniojo, jau sudaiktinto darbo produktą stambiu mastu veikti veltui, panašiai kaip gamtos jėgos(109).
Nagrinėdami kooperaciją ir manufaktūrą, mes matėme, kad tam tikros bendros gamybos sąlygos, pvz., pastatai ir t. t., bendrai jas naudojant teikia ekonomiją palyginti su tuo, kaip izoliuoti darbininkai naudoja suskaidytas gamybos sąlygas, vadinasi, santykinai mažiau pabrangina produktus. Mašininės gamybos sąlygomis ne tik darbo mašinos korpusas yra daugelio jos įrankių bendrai naudojamas, bet ir tą pačią mašiną-variklį kartu su perduodamojo mechanizmo dalimi bendrai naudoja daugelis darbo mašinų.
Esant tam tikram skirtumui tarp mašinų vertės ir tos vertės dalies, kurią jos kasdien perkelia į savo produktą, tas laipsnis, kuriuo ši vertės dalis pabrangina produktą, pirmiausia priklauso nuo produkto dydžio, tarytum nuo jo paviršiaus. Vienoje paskaitoje, paskelbtoje 1857 metais, p. Beinsas iš Blekberno apskaičiuoja, kad «kiekviena reali mechaninė arklio jėga(109a) varo 450 selfaktorinių miulių verpsčių su atitinkamais paruošiamaisiais įrengimais, arba 200 vaterinių verpsčių, arba 15 audimo staklių 40-ties colių audiniui kartu su mestuvais, šliktavimo ir t. t. įrengimais». Vienos garinės arklio jėgos dienos kaštai ir tos arklio jėgos varomų mašinų nusidėvėjimas pirmuoju atveju pasiskirsto dieniniame 450 miulinių verpsčių produkte, antruoju — 200 vaterinių verpsčių produkte, trečiuoju — 15 mechaninių audimo staklių produkte, tuo būdu į verpalų unciją arba į uolektį audinio perkeliama tik menkutė vertės dalis. Tas pat yra aukščiau pateiktame pavyzdyje su gariniu kūju. Kadangi dieninis jo nusidėvėjimas, anglies suvartojimas ir t. t. pasiskirsto milžiniškoje jo kasdien nukalamos geležies masėje, tai kiekvienam centneriui geležies tenka tik labai nedidelė vertės dalis; bet ji būtų labai didelė, jei šiuo ciklopiniu įrankiu būtų įkalamos smulkios vinys.
Esant tam tikroms darbo mašinos veikimo riboms, t. y. esant tam tikram kiekiui jos įrankių arba, jei kalbama apie jėgą, esant tam tikrai jų apimčiai, produkto masė priklauso nuo greičio, kuriuo ji veikia, t. y., pvz., nuo verpsčių sukimosi greičio arba nuo skaičiaus smūgių, kuriuos kūjis daro per vieną minutę. Kai kurie iš tų milžiniškų kūjų daro 70 smūgių per minutę, o patentuota Raiderio kalvės mašina, kuri kalant verpstes veikia mažo dydžio gariniais kūjais, daro 700 smūgių per minutę.
Jei duota ta proporcija, kuria mašinų vertė perkeliama į produktą, tai šios vertės dalies dydis priklauso nuo pačių mašinų vertės dydžio(110). Kuo mažiau jose pačiose yra darbo, tuo mažiau vertės jos prijungia produktui. Kuo mažiau vertės jos perteikia produktui, tuo jos produktyvesnės ir tuo labiau jos savo tarnavimu priartėja prie gamtos jėgų. O mašinų gaminimas mašinomis mažina jų vertę palyginti su jų dydžiu ir jų veikimu.
Rankiniu būdu pagamintų arba manufaktūrinių prekių ir mašinomis pagamintų tų pačių prekių kainų palyginamoji analizė, bendrai paėmus, duoda tą rezultatą, kad mašininiame produkte vertės sudėtinė dalis, pereinanti iš darbo priemonių, santykinai išauga, bet absoliučiai sumažėja. Tai yra, absoliutinis jos dydis sumažėja, bet jos dydis visos produkto, pvz., svaro verpalų, vertės atžvilgiu padidėja(111).
Aišku, kad jei tam tikrai mašinai pagaminti reikia tiek pat darbo, kiek jo sutaupoma ją panaudojant, tai tiesiog įvyksta darbo persikėlimas, t. y. bendroji prekei pagaminti reikalingo darbo suma nesumažėja, arba darbo gamybinis pajėgumas nepadidėja. Tačiau skirtumas tarp darbo, sunaudojamo mašinai pagaminti, ir darbo, kurį ji sutaupo, arba jos produktyvumo laipsnis, aišku, nepriklauso nuo skirtumo tarp jos pačios vertės ir jos pavaduojamo įrankio vertės. Pirmasis skirtumas pasilieka tol, kol mašinai pagaminti reikalingi darbo kaštai, dėl to ir toji vertės dalis, kuri perkeliama nuo jos į produktą, tebėra mažesni už tą vertę, kurią darbininkas savo įrankiu būtų prijungęs darbo objektui. Todėl mašinos produktyvumas matuojamas tuo laipsniu, kuriuo ji pavaduoja žmogaus darbo jėgą. Anot p. Beinso, 450-čiai miulinių verpsčių su atitinkamais paruošiamaisiais įrengimais, kuriuos varo viena garinė arklio jėga, tenka darbininko(112); tuo būdu čia kiekvienas selfacting mule spindle [selfaktorinė verpstė], esant dešimties valandų darbo dienai, suverpia 13 uncijų verpalų (vidutinių numerių), vadinasi, darbininko per savaitę suverpia sv. verpalų. Taigi, pavirsdami verpalais, apytikriai 366 sv. medvilnės (paprastumo dėlei mes nuobiras paliekame nuošalyje) iš viso absorbuoja tik 150 darbo valandų, arba 15 dešimties valandų darbo dienų, tuo tarpu naudojant rankinį ratelį, kai verpėjas per 60 valandų pagamina 13 uncijų verpalų, tas pats medvilnės kiekis absorbuotų 2 700 dešimties valandų darbo dienų, arba 27 000 darbo valandų(113). Ten, kur senasis blockprinting, arba kartūno rankinio marginimo, metodas yra pakeistas mašininiu marginimu, viena mašina, vieno suaugusio darbininko arba paauglio aptarnaujama, per valandą margina tiek pat keturspalvio kartūno, kiek anksčiau margindavo 200 suaugusių darbininkų(114). Kol Elis Uitnis 1793 metais neišrado cotton-gin [medvilnės džino], vienam svarui medvilnės atskirti nuo sėklos vidutiniškai reikėjo vienos darbo dienos. Jo išradimo dėka viena negrė per dieną gali išvalyti 100 sv. medvilnės, o nuo to laiko cotton-gin produktyvumas yra dar labiau padidintas. Medvilnės pluošto svaras, kurį pagaminti anksčiau kainavo 50 centų, vėliau buvo parduodamas po 10 centų, ir, be to, su didesniu pelnu, t. y. jame buvo įjungtas didesnis neapmokėto darbo kiekis. Indijoje pluoštui nuo sėklos atskirti naudojamas pusiau mašininis įrankis, čurka, su kuria vienas vyras ir viena moteris per dieną išvalo 28 sv. Su čurka, kurią prieš keletą metų išrado dr. Forbsas, 1 vyras ir 1 paauglys per dieną išvalo 250 sv.; o panaudojant kaip varomąją jėgą jaučius, garą arba vandenį, tereikia kelių paauglių ir mergaičių, atliekančių feeders (t. y. medžiagos dėjikų į mašiną) darbą. Šešiolika tokių, jaučių varomų, mašinų kasdien atlieka darbą, kuriam atlikti anksčiau reikėjo vidutiniškai 750 žmonių(115).
Kaip jau buvo minėta, garo mašina su gariniu plūgu per 1 valandą atlieka už 3 pensus, arba už šil., tiek darbo, kiek per valandą 66 žmonės atlieka už 15 šil. Nenorėdamas būti klaidingai suprastas, grįžtu prie šio pavyzdžio. Būtent: šie 15 šil. anaiptol neišreiškia 66 darbininkų per 1 valandą prijungto darbo. Jei pridedamojo darbo santykis su būtinuoju darbu sudarė 100%, tai šie 66 darbininkai per valandą gamino 30 šil. vertę, nors jų gaunamame ekvivalente, t. y. jų 15-kos šil. darbo užmokestyje, yra tik 33 iš bendro 66 valandų kiekio. Vadinasi, jei mes tarsime, kad mašina kainuoja lygiai tiek, kiek sudaro jos išstumtų 150 darbininkų metinis užmokestis, sakysim, 3 000 sv. st., tai šie 3 000 sv. st. yra piniginė išraiška anaiptol ne viso darbo, kurį šie 150 darbininkų atliko ir prijungė prie darbo objekto, bet tik tos jų metinio darbo dalies, kuriai jiems atstovauja darbo užmokestis. Priešingai, piniginė mašinos vertė, 3 000 sv. st., išreiškia visą jai pagaminti sunaudotą darbą, nežiūrint kokiu santykiu šis darbas besudarytų darbininko darbo užmokestį ir kapitalisto pridedamąją vertę. Vadinasi, nors mašina ir kainuotų tiek pat, kiek jos pavaduojama darbo jėga, vis dėlto joje sudaiktintas darbas visuomet yra kur kas mažesnis už jos pavaduojamą gyvąjį darbą(116).
Laikant mašinas vien tik priemone produktui atpiginti, jų panaudojimo ribą apsprendžia tai, kad darbas, kurio reikia joms pagaminti, yra mažesnis už tą darbą, kuris pavaduojamas jas naudojant. Tačiau kapitalui ši riba yra siauresnė. Kadangi jis apmoka ne panaudojamą darbą, bet panaudojamos darbo jėgos vertę, tai jam mašinos panaudojimas yra tikslingas tik skirtumo tarp mašinos vertės ir jos pavaduojamos darbo jėgos vertės ribose. Kadangi darbo dienos pasiskirstymas į būtinąjį darbą ir pridedamąjį darbą įvairiose šalyse yra skirtingas, lygiai kaip jis yra skirtingas toje pačioje šalyje, bet įvairiais laikotarpiais arba tuo pačiu laikotarpiu, bet įvairiose gamybos šakose; toliau, kadangi tikrasis darbininko darbo užmokestis čia krinta žemiau, čia pakyla aukščiau jo darbo jėgos vertės, tai šis skirtumas tarp mašinos kainos ir jos pavaduojamos darbo jėgos kainos gali labai svyruoti, nors skirtumas tarp mašinai pagaminti būtino darbo kiekio ir jos pavaduojamo darbo bendro kiekio ir liktų nepasikeitęs(116a). Bet pačiam kapitalistui tik pirmasis skirtumas ir apsprendžia prekės gamybos kaštus ir daro jam įtakos veikiant priverstiniams konkurencijos dėsniams. Todėl Anglijoje dabartiniu metu išrandamos mašinos, kurios panaudojamos tik Šiaurės Amerikoje, kaip kad Vokietija XVI ir XVII amžiais išrasdavo mašinas, kurios buvo naudojamos tik Olandijoje, ir kaip prancūzų kai kurie XVIII amžiaus išradimai buvo eksploatuojami tik Anglijoje. Seniau išsivysčiusiose šalyse pati mašina, panaudota kai kuriose pramonės šakose, kitose šakose sukelia tokį darbo perteklių (redundancy of labour, sako Rikardo), kad darbo užmokesčio sumažėjimas jose žemiau darbo jėgos vertės trukdo panaudoti mašinas ir požiūriu kapitalo, kuriam pelnas juk išplaukia ne iš aplamai naudojamo darbo sumažinimo, bet iš apmokamo darbo sumažinimo, tą mašinų panaudojimą daro nereikalingą, dažnai tiesiog negalimą. Kai kuriose Anglijos vilnos manufaktūros šakose pastaraisiais metais vaikų darbas smarkiai sumažėjo, vietomis jis beveik visiškai yra išstumtas. Kodėl? Fabrikų įstatymas privertė įvesti dvi vaikų pamainas, iš kurių viena pakaitomis dirba 6 valandas, kita 4 valandas, arba kiekviena tik po 5 valandas. Bet tėvai nenorėjo parduoti half-timers (darbininkų, dirbančių pusę laiko) pigiau, negu anksčiau pardavinėjo full-timers (darbininkus, dirbančius pilną laiką). Todėl half-timers ir buvo pakeisti mašinomis(117). Iki uždraudžiant moterų ir vaikų (jaunesnių kaip 10 metų) darbą rūdynuose, kapitalas, versdamas nuogas moteris ir merginas, dažnai kartu su vyrais, dirbti anglies ir kitose kasyklose, laikė tai tokiu jo moralinį kodeksą, o ypač jo didžiąją buhalterijos knygą atitinkančiu dalyku, jog jis tik po to uždraudimo griebėsi mašinų. Jankiai išrado mašinas akmenims skaldyti. Anglai jų nenaudoja, nes šį darbą atliekantieji «nelaimingieji» («wretch» — nelaimingas — techninis terminas, kurį anglų politinė ekonomija vartoja žemės ūkio darbininkams žymėti) gauna užmokestį tik už tokią menkutę savo darbo dalį, kad mašinos kapitalistams pabrangintų gamybą(118). Anglijoje baidokams kanalais traukti ir t. t. vietoj arklių kartais vis dar tebenaudojamos moterys(119), nes arkliams ir mašinoms gaminti būtinas darbas yra matematiškai apibrėžtas dydis, tuo tarpu kai darbas išlaikyti moterims iš perteklinių gyventojų tarpo yra žemesnis už bet kurį apskaičiavimą. Todėl niekur begėdiškiau neeikvojamos žmogaus jėgos visokiausiems niekams, kaip būtent Anglijoje, mašinų šalyje.
(108)Mokslas aplamai «nieko» nekainuoja kapitalistui, bet tai jam netrukdo jį eksploatuoti. Kapitalas pasigrobia «svetimą» mokslą taip pat, kaip jis pasigrobia svetimą darbą. Bet «kapitalistinis» pasisavinimas ir «asmeninis» pasisavinimas ar tai mokslo, ar materialinio turto yra visiškai skirtingi dalykai. Pats dr. Juras nusiskundė tuo, kad jo mylimieji mašinas eksploatuojantieji fabrikantai visiškai nenusimano apie mechaniką, o Libichas galėtų papasakoti apie pasibaisėtiną Anglijos chemijos fabrikantų nemokšiškumą chemijos srityje.
(109)Rikardo kartais tokį nepaprastą dėmesį skiria šiam mašinų veikimui.— beje, jo taip pat mažai išaiškintam, kaip ir bendras skirtumas tarp darbo proceso ir vertės kūrimo proceso,— kad jis kartais net užmiršta tą vertės sudėtinę dalį, kurią mašinos perkelia į produktą, ir visiškai sutapatina mašinas su gamtos jėgomis. Pvz.: «Adomas Smitas visur pripažįsta patarnavimus, kuriuos mums teikia gamtos jėgos ir mašinos. Bet jis labai teisingai skiria prigimtį vertės, kurią jos prijungia prekėms,… kadangi jos savo darbą (work) atlieka veltui, tai jų pagalba, kurią jos mums teikia, nieko neprideda prie mainomosios vertės» (Ricardo: «Principles of Political Economy», 3-sis leid., London 1821, 336, 337 psl.). [Plg. Д. Рикардо: «Начала политической экономии». Соцэкгиз, 1935, XX sk., 180 psl.] Žinoma, Rikardo pastaba yra teisinga, kiek ji liečia Ž. B. Sėjų, kuris plepa, kad, esą, mašinos teikia tą «patarnavimą», jog jos sukuria vertę, sudarančią dalį «pelno».
(109a){3-jo leid. pastaba. Viena «arklio jėga» yra lygi 33 000 pėdų-svarų jėgai per minutę, t. y. jėgai, kuri per 1 minutę 33 000 svarų pakelia per 1 pėdą (angliškąją) arba 1 svarą per 33 000 pėdų. Tai ir yra toji arklio jėga, apie kurią kalbama aukščiau. Bet paprastoje komercinėje kalboje, taip pat kai kur ir šios knygos citatose skiriamos tos pačios mašinos «nominalios» ir «komercinės», arba «indikatorinės», arklio jėgos. Senovinė, arba nominali, arklio jėga apskaičiuojama vien tik pagal stūmoklio eigą ir cilindro diametrą, visiškai neatsižvelgiant į garo slėgimą ir stūmoklio greitį. Faktiškai tai reiškia štai ką: ši mašina turi, pvz., 50 arklio jėgų, jeigu ji varoma tokiu pat silpnu garo slėgimu ir tokiu pat nedideliu stūmoklio greičiu, kaip Boltono ir Uato epochoje. Bet pastarieji abu veiksniai nuo to laiko nepaprastai išaugo. Išmatuoti tai mechaninei jėgai, kurią dabar iš tikrųjų duoda mašina, buvo išrastas indikatorius, kuris rodo garo slėgimą. O stūmoklio eigos greitį nustatyti nesunku. Tuo būdu matavimo vienetas, kuris yra «indikatorinė», arba «komercinė», arklio jėga, yra matematinė formulė, kurioje kartu atsižvelgiama į cilindro diametrą, į stūmoklio pakilimo aukštį, į stūmoklio greitį ir garo slėgimą ir kuri parodo, kiek kartų po 33 000 pėdų-svarų ta mašina iš tikrųjų išvysto per minutę. Todėl viena nominali arklio jėga iš tikrųjų gali duoti tris, keturias ir net penkias indikatorines, arba tikrąsias, arklio jėgas. Ši pastaba — įvairioms vėlesnėms citatoms paaiškinti.— F. E.}
(110)Kapitalistinių pažiūrų valdžioje esantis skaitytojas, žinoma, pasakys, kad čia nieko nėra apie «palūkanas», kurias mašina pro rata [proporcingai] savo kapitalinei vertei prijungia produktui. Tačiau lengva įsitikinti, kad mašina, panašiai kaip bet kuri kita pastoviojo kapitalo sudėtinė dalis, negamindama naujos vertės, negali jos ir prijungti «palūkanų» pavadinimu. Toliau aišku, kad čia, kur kalbama apie pridedamosios vertės gaminimą, negalima nė vienai jos daliai taikyti a priori «palūkanų» pavadinimo. Kapitalistinis skaičiavimo būdas, kuris prima facie [iš pirmo žvilgsnio] atrodo esąs absurdiškas ir prieštaraujantis vertės susidarymo dėsniams, bus išaiškintas šio veikalo trečiojoje knygoje.
(111)Ši mašinos prijungiama vertės sudėtinė dalis absoliučiai ir santykinai sumažėja tais atvejais, kai mašina išstumia arklius, aplamai darbinius gyvulius, kurie naudojami tik kaip varomoji jėga, o ne kaip medžiagų apykaitos mašina. Tarp kita ko, Dekartas, apibrėždamas gyvulius kaip paprastas mašinas, į dalyką žiūri manufaktūrinio laikotarpio akimis skirtingai nuo vidurinių amžių, kuriems gyvulys atrodė esąs žmogaus pagalbininkas, kaip vėliau atrodė ir p. fon Haleriui jo veikale «Restauration der Staatswissenschaften». Kad Dekartas, kaip ir Bekonas, pasikeitusį gamybos būdą ir praktinį žmogaus viešpatavimą gamtai laikė pasikeitusio mąstymo metodo rezultatu, parodo jo «Discours de la Méthode», kur tarp kita ko sakoma: «Galima (su pagalba metodo, jo įvesto į filosofiją) įgyti žinių, labai naudingų gyvenime, ir vietoj tos spekuliatyvinės filosofijos, kuri dėstoma mokyklose, rasti praktinį tų žinių pritaikymą, su kurio pagalba, taip gerai žinodami ugnies, vandens, oro, žvaigždžių ir visų kitų mus supančių kūnų jėgą ir veikimą, kaip kad žinome įvairius mūsų amatininkų verslus, mes lygiai taip pat galėtume panaudoti savo žinias įvairių įvairiausiam, joms būdingam pritaikymui ir tuo pačiu pasidaryti gamtos šeimininkais ir valdovais», o kartu «prisidėti tobulinant žmogaus gyvenimą». Sero Dedlio Norso «Discourses upon Trade» (1691) pratarmėje sakoma, kad Dekarto metodas, būdamas betgi pritaikytas politinei ekonomijai, pradėjo ją atpalaiduoti nuo senovės pasakų ir prietaringų įsivaizdavimų apie pinigus, prekybą ir t. t. Aplamai paėmus, ankstesniųjų laikų anglų ekonomistai prisideda prie Bekono ir Hobso filosofijos, tuo tarpu kai vėliau Anglijai, Prancūzijai ir Italijai politinės ekonomijos «filosofu» κατ’ἐξοϰήν [daugiausia] tapo Lokas.
(112)Pagal Eseno prekybos rūmų metinę ataskaitą (1863 m. spalis) Krupo plieno liejykla, turėdama 161 lydymo, kaitinimo ir cementavimo krosnį, 32 garo mašinas (1800 metais buvo apytikriai toks bendras Mančesteryje naudojamų garo mašinų skaičius) ir 14 garinių kūjų,— kurie visi bendrai sudarė 1 236 arklio jėgas,— 49 kalvės žaizdrus, 203 mašinas-įrankius ir apytikriai 2 400 darbininkų, 1862 metais pagamino 13 mil. svarų lietinio plieno. Vienai arklio jėgai čia tenka net mažiau kaip 2 darbininkai.
(113)Bebedžas apskaičiuoja, kad Javoje beveik vien tik verpimo darbu medvilnės vertė padidinama 117%. Tuo pačiu metu (1832 m.) Anglijoje bendra vertė, kurią mašinos ir darbas verpiant plonuosius verpalus prijungia medvilnei, sudaro apie 33% žaliavos vertės («On the Economy of Machinery». London 1832, 214 psl.).
(114)Be to, marginant mašininiu būdu sutaupoma dažų.
(115)Plg. Paper read by Dr. Watson, Reporter on Products to the Government of India, before the Society of Arts, 17 April 1860.
(116)«Šie nebyliai agentai (mašinos) visuomet yra produktas žymiai mažesnio darbo negu tas, kurį jie pavaduoja, nors jie ir turėtų visiškai tokią pat piniginę vertę» (Ricardo: «Principles of Political Economy», 3-sis leid., London 1821, 40 psl.). [Plg. Рикардо: «Начала политической экономии». Соцэкгиз, 1935, I sk., 26 psl.]
(116a)2-jo leid. pastaba. Todėl komunistinėje visuomenėje mašinos rastų visiškai kitokią areną, negu buržuazinėje visuomenėje.
(117)«Įmonininkai be reikalo nelaikys dviejų iki 13 metų amžiaus vaikų pamainų… Iš tikrųjų, dalis fabrikantų, vilnos verpėjai, dabar retai tenaudoja jaunesnių kaip 13 metų vaikų, t. y. half-timers, darbą. Jie įvedė patobulintas įvairių rūšių naujas mašinas, kurios beveik pašalino vaikų (t. y. vaikų iki 13 metų) darbą. Kaip pavyzdį tokiam vaikų skaičiaus sumažėjimui pailiustruoti aš nurodysiu vieną darbo procesą, kuriame dėka to, kad prie esamų mašinų buvo prijungtas vienas aparatas, vadinamoji piecing machine [prisukimo mašina], šešių arba keturių half-timers darbą, priklausomai nuo kiekvienos mašinos ypatybių, gali atlikti vienas paauglys (vyresnis kaip 13 metų)… Half-time system [pusinio laiko sistema]» buvo akstinas «piecing machine [prisukimo mašinai] išrasti» («Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1858»).
(118)«Mašinos… dažnai negali būti panaudotos tol, kol nepakils darbas (jis turi galvoje darbo užmokestį)» (Ricardo: «Principles of Political Economy», 3-sis leid., London 1821, 479 psl.). [Plg. Д. Рикардо: «Начала политической экономии». Соцэкгиз, XXXI sk., 256 psl.]
(119)Žr. «Report of the Social Science Congress at Edinburgh. October 1863».