Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Kaip mes esame matę, stambiosios pramonės išeities taškas buvo darbo priemonės revoliucija, o perversmą patyrusi darbo priemonė savo labiausiai išvystytą pavidalą įgauna suskaidytoje mašinų sistemoje fabrike. Prieš pradėdami nagrinėti, kaip prie šio objektyvaus organizmo prijungiama žmonių medžiaga, susipažinkime su kai kuriais bendraisiais šios revoliucijos poveikiais pačiam darbininkui.
Kadangi mašinos daro raumenų jėgą nereikalingą, jos pasidaro priemone tam, kad būtų galima panaudoti darbininkus, neturinčius raumenų jėgos arba fiziškai nepakankamai išsivysčiusius, bet turinčius lankstesnius kūno narius. Todėl moterų ir vaikų darbas buvo pirmasis kapitalistinio mašinų panaudojimo žodis! Tuo būdu ši galinga darbo ir darbininkų pavadavimo priemonė tuojau pavirto priemone samdomųjų darbininkų skaičiui didinti, pajungiant betarpiškam kapitalo viešpatavimui visus darbininko šeimos narius be lyties ir amžiaus skirtumo. Priverstinis darbas kapitalistui uzurpavo ne tik vaikų žaidimų laiką, bet taip pat laisvo darbo laiką namų aplinkoje, papročių nustatytose ribose, pačios šeimos reikalams(120).
Darbo jėgos vertę mums apspręsdavo darbo laikas, būtinas ne tik atskiram suaugusiam darbininkui, bet ir darbininko šeimai išlaikyti. Išmesdamos visus darbininko šeimos narius į darbo rinką, mašinos vyro darbo jėgos vertę paskirsto tarp visų jo šeimos narių. Todėl jos sumažina jo darbo jėgos vertę. Galimas dalykas, kad į 4 darbo jėgas suskaidytos šeimos pirkimas kainuoja brangiau, negu anksčiau kainavo šeimos galvos darbo jėgos pirkimas, bet užtat dabar 4 darbo dienos užima vienos darbo dienos vietą, ir jų kaina sumažėja ta proporcija, kuria keturių pridedamasis darbas viršija vieno pridedamąjį darbą. Kad galėtų pragyventi viena šeima, turi dabar keturi tiekti kapitalui ne tik darbą, bet ir pridedamąjį darbą. Tuo būdu mašinos, didindamos žmogiškąją išnaudojimo medžiagą, šią tikrąją kapitalistinio išnaudojimo areną(121), jau iš pat pradžių didina ir išnaudojimo laipsnį.
Mašinos taip pat iš pagrindų revoliucionizuoja formalią kapitalistinio santykio išraišką, sutartį tarp darbininko ir kapitalisto. Prekių mainų pagrindu pirmiausia buvo laikomasi prielaidos, kad kapitalistas ir darbininkas stovi vienas priešais kitą kaip laisvi asmenys, kaip nepriklausomi prekių savininkai: vienas — kaip pinigų ir gamybos priemonių savininkas, kitas — kaip darbo jėgos savininkas. Bet dabar kapitalas perkasi nepilnamečius arba pusiau pilnamečius. Anksčiau darbininkas parduodavo savąją darbo jėgą, kuria jis disponavo kaip formaliai laisvas asmuo. Dabar jis parduoda žmoną ir vaikus. Jis pasidaro vergų prekiautojas(122). Vaikų darbo paklausa dažnai ir savo forma primena vergų-negrų paklausą, kurios pavyzdžių paprastai buvo galima rasti Amerikos laikraščių skelbimuose. «Mano dėmesį,— pasakoja, pvz., vienas anglų fabrikų inspektorius,— patraukė skelbimas, išspausdintas vieno iš stambiausiųjų mano apygardos manufaktūrinių miestų vietiniame laikraštyje. Skelbime sakoma: «Reikalingi 12—20 berniukų tokio amžiaus, kad jie galėtų būti laikomi trylikamečiais. Užmokestis 4 šil. per savaitę. Kreiptis» ir t. t.»(123). Frazė «kad jie galėtų būti laikomi trylikamečiais» paaiškinama tuo, kad pagal Factory Act [fabrikų aktą] jaunesni kaip 13 metų vaikai gali dirbti tik 6 valandas. Oficialus gydytojas (certifying surgeon) turi paliudyti amžių. Todėl fabrikantas reikalauja tokių berniukų, kurie atrodo taip, tarytum jiems jau yra sukakę 13 metų. Fabrikantų samdomų jaunesnių kaip 13 metų vaikų skaičiaus mažėjimas, vykstantis dažnai šuoliais ir keliantis tokį nusistebėjimą Anglijos pastarųjų 20 metų statistikoje, pačių fabrikų inspektorių žodžiais, žymia dalimi priklausė nuo šių certifying surgeons, kurie vaikų amžių keitė sutinkamai su išnaudotojišku kapitalistų gobšumu ir vertelgiškais tėvų poreikiais. Betnel Grine, liūdnai pagarsėjusiame Londono rajone, kiekvieno pirmadienio ir antradienio rytą vyksta atviras turgus, kuriame abiejų lyčių vaikai nuo 9 metų amžiaus patys parsisamdo Londono šilko manufaktūroms. «Įprastinės sąlygos — 1 šil. 8 pensai per savaitę (tai priklauso tėvams), 2 pensai man pačiam ir arbata». Sutartys sudaromos tik savaitei. Scenos ir kalba šiame turguje yra tikrai biaurios(124). Anglijoje dar iki šiol atsitinka, kad moterys «ima berniukus iš darbo namų ir juos parsamdo bet kuriam pirkėjui už 2 šil. 6 pensus per savaitę»(125). Nepaisydami įstatymų, Didžiojoje Britanijoje patys tėvai vis dar parduoda mažiausiai 2 000 berniukų kaip gyvas kaminų krėtimo mašinas (nors yra tikros mašinos, galinčios juos pakeisti)(126). Mašinų sukelta revoliucija juridiniame santykyje tarp darbo jėgos pirkėjo ir jos pardavėjo, atimdama visam šiam santoriui net regimybę sutarties tarp laisvų asmenų, vėliau davė Anglijos parlamentui juridinį pagrindą, pateisinantį valstybės įsikišimą į fabrikų reikalus. Kiekvieną kartą, kai fabrikų įstatymas vaikų darbą iki to laiko nepaliestose pramonės šakose apriboja 6 valandomis, pasigirsta vis naujos fabrikantų aimanos: dalis tėvų,— sako jie,— atima savo vaikus iš reguliuotinės pramonės tiktai tam, kad parduotų juos į tokias šakas, kuriose dar tebeviešpatauja «darbo laisvė», t. y. kuriose jaunesni kaip 13 metų vaikai yra priverčiami dirbti lygiomis su suaugusiais ir į kurias, vadinasi, juos galima parduoti brangiau. Bet kadangi kapitalas iš prigimties yra leveleris, t. y. reikalauja, kaip savo prigimtinės žmogaus teisės, darbo išnaudojimo sąlygų lygybės visose gamybos šakose, tai įstatyminis vaikų darbo apribojimas vienoje pramonės šakoje pasidaro priežastimi jam apriboti kitoje šakoje.
Mes jau anksčiau esame nurodę į vaikų ir paauglių, taip pat ir darbininkų žmonų fizinę degradaciją; visus juos mašina pajungia kapitalo vykdomam išnaudojimui iš pradžių tiesiogiai — fabrikuose, atsirandančiuose jos pagrindu,— o paskui netiesiogiai — visose kitose pramonės šakose. Todėl mes čia sustosime tiktai ties vienu dalyku, ties milžinišku darbininkų vaikų mirtingumu pirmaisiais jų gyvenimo metais. Anglijoje yra 16 registracijos apygardų, kuriose 100-ui tūkstančių gimusių gyvų vaikų iki vienerių metų vidutiniškai tenka tik 9 000 mirties atsitikimų per metus (vienoje apygardoje tik 7 047); 24-se apygardose daugiau kaip 10 000, bet mažiau kaip 11 000; 39 apygardose daugiau kaip 11 000, bet mažiau kaip 12 000; 48 apygardose daugiau kaip 12 000, bet mažiau kaip 13 000; 22 apygardose daugiau kaip 20 000; 25 apygardose daugiau kaip 21 000; 17-oje — daugiau kaip 22 000; 11-oje — daugiau kaip 23 000; Hu, Vulveremptone, Ešton-ander-Laine ir Prestone daugiau kaip 24 000; Notingeme, Stokporte ir Bredforde daugiau kaip 25 000; Uizbiče 26 000 ir Mančesteryje 26 125(127). Kaip parodė 1861 metais įvykdytas oficialus sanitarinis ištyrimas, tokio didelio mirtingumo priežastis, paliekant nuošalyje vietines sąlygas, daugiausia yra motinų darbas ne namie ir iš to išplaukiantis nepakankamas rūpinimasis vaikais, blogas elgimasis su jais, tarp kita ko, netinkamas maistas, maisto stoka, maitinimas opijaus preparatais ir t. t.; prie to prisideda nenatūralus motinystės jausmo atbukimas savo vaikams, o paskui sąmoningas vaikų marinimas badu ir nuodijimas(128). Priešingai, tokiose žemdirbinėse apygardose, «kur moterys kuo mažiausiai parsisamdo darbui, ir mirtingumo procentas yra mažiausias»(129). Tačiau 1861 m. tyrimo komisija priėjo tą nelauktą išvadą, kad kai kuriose grynai žemdirbinėse apygardose, esančiose Šiaurės jūros pakrantėje, iki vienerių metų vaikų mirtingumas beveik pasiekia šiuo atžvilgiu labiausiai pagarsėjusiose fabrikinėse apygardose esantį mirtingumą. Todėl dr. Julianui Hanteriui buvo pavesta ištirti šį reiškinį vietoje. Jo ataskaita pridėta prie «Sixth Report on Public Health»(130). Iki tol buvo manoma, kad vaikus žudanti maliarija bei kitos žemoms ir pelkėtoms vietoms būdingos ligos. Ištyrimas atvedė į visiškai priešingą išvadą, būtent, «kad ta pati priežastis, kuri panaikino maliariją, t. y. žemės, kuri žiemą būdavo pelkė ir vasarą menka ganykla, pavertimas derlinga ariama žeme, sukėlė nepaprastai didelį žindomų vaikų mirtingumą»(131). 70 šioje apygardoje praktikuojančių gydytojų, kuriuos apklausė dr. Hanteris, šiuo klausimu buvo «nepaprastai vieningos nuomonės». Būtent, kartu su revoliucija žemdirbystės kultūroje čia buvo įvesta ir pramoninė sistema. «Ištekėjusias moteris, dirbančias kartu su merginomis ir paaugliais, už tam tikrą sumą pristato nuomininko žiniai ištisomis partijomis specialus asmuo, kuris vadinamas «gang-master» [«artelės seniūnas»] ir kuris samdo visą grupę. Tos artelės dažnai keliauja už daugelio mylių nuo savo kaimų; iš ryto ir vakare jas galima sutikti vieškeliuose; moterys būna apsirengusios trumpais apatinukais ir taip pat trumpais sijonais, apsiavusios batais, kartais su kelnėmis, iš pažiūros labai stiprios ir sveikos, bet sugadintos įpročiu pavirtusio paleistuvavimo ir nė kiek nesirūpinančios tais žalingais padariniais, kurie dėl jų tokio veiklaus ir nepriklausomo gyvenimo pamėgimo užgriūva namuose nykstančius jų vaikus»(132). Čia kartojasi, be to, didesniu laipsniu, visi fabrikinių apygardų reiškiniai: užmaskuotas vaikų žudymas ir vaikų maitinimas opiatais(133). «Mano susipažinimas su blogybe, kurią sukelia kiekvienas ilgai trunkantis suaugusių moterų pramoninis darbas, turi pateisinti mano pasišlykštėjimą juo»,— sako dr. Saimonas, Anglijos Privy Council [Slaptosios tarybos] gydytojas ir ataskaitų apie «Public Health» [tautos sveikatingumą] vyriausiasis redaktorius(134). «Iš tikrųjų,— sušunka fabrikų inspektorius R. Bekeris vienoje oficialioje ataskaitoje,— manufaktūrinėms Anglijos apygardoms bus laimė, jei visoms ištekėjusioms moterims, turinčioms šeimą, bus uždrausta dirbti bet kuriame fabrike»(135).
Iš kapitalistinio moterų ir vaikų darbo išnaudojimo kylantis moralinis suluošinimas yra taip išsamiai aprašytas F. Engelso jo veikale «Darbininkų klasės padėtis Anglijoje» ir kitų rašytojų, kad aš čia apsiriboju vien primindamas apie tai. O intelektualinis sulaukėjimas, dirbtinai sukeliamas paverčiant nesubrendusius žmones paprastomis mašinomis pridedamajai vertei gaminti, kurį lengva atskirti nuo pirmykščio tamsumo, paliekančio protą visiškai nepaliestą, bet nedarančio žalos pačiam jo sugebėjimui vystytis, natūraliniam jo vaisingumui,— šis sulaukėjimas privertė, pagaliau, net Anglijos parlamentą paskelbti pradžios mokslą privaloma sąlyga «produktyviai» naudoti vaikams iki 14 metų amžiaus visose pramonės šakose, kuriose veikia fabrikų įstatymai. Kapitalistinės gamybos dvasia aiškiai pasireiškia netvarkingu suredagavimu fabrikų aktuose vadinamųjų punktų apie auklėjimą, nebuvimu to administracinio aparato, be kurio šis privalomas mokymas daugumoje atvejų ir vėl pasidaro iliuzinis, taip pat fabrikantų opozicija net prieš tokį mokymo įstatymą bei jų išsisukinėjimais ir gudrybėmis, kuriomis siekiama praktikoje jį apeiti. «Kaltinti tenka tik įstatymų leidžiamąją valdžią, nes ji išleido fiktyvinį įstatymą (delusive law), kuris, dėl akių rūpindamasis vaikų auklėjimu, neturi nė vieno nuostato, užtikrinančio šio tikslo įgyvendinimą. Jis nieko daugiau nenustato, išskyrus tai, kad vaikai tam tikrą valandų skaičių (3 valandas) per dieną turi būti uždaromi tarp keturių sienų patalpoje, vadinamoje mokykla, ir kad vaikų šeimininkas kas savaitė turi gauti iš asmens, pasirašančio mokytojo arba mokytojos vardu, pažymėjimą, kad tai vykdoma»(136). Iki išleidžiant 1844 m. pataisytą fabrikų aktą, neretai pasitaikydavo mokyklos lankymo pažymėjimų, kuriuos mokytojas arba mokytoja pasirašydavo kryželiu, nes patys nemokėjo rašyti. «Lankydamasis vienoje mokykloje, išduodančioje tokius pažymėjimus, aš taip buvau nustebintas mokytojo nemokšiškumo, kad paklausiau jį: «Pasakykite, prašau, ar jūs mokate skaityti?» — «Bendrai paėmus, taip (summat)»,— atsakė jis. Norėdamas pasiteisinti, jis pridūrė: «Šiaip ar taip, aš moku daugiau negu mano mokiniai»». Ruošiant 1844 m. aktą fabrikų inspektoriai skundėsi dėl gėdingos būklės mokyklomis vadinamų įstaigų, kurių pažymėjimus jie pagal įstatymą turėjo pripažinti visiškai galiojančiais. Bet visa, ką jie pasiekė, buvo tai, kad nuo 1844 metų «mokytojas savo ranka turėjo įrašyti skaitmenis į mokyklos pažymėjimą, ditto [taip pat] savarankiškai jį pasirašyti savo vardu ir pavarde»(137). Seras Džonas Kinkeidas, Škotijos fabrikų inspektorius, panašiai pasakoja iš savo tarnybinio patyrimo. «Pirmoji mokykla, kurią mes aplankėme, buvo laikoma kažkokios ponios En Kilin. Man pasiūlius jai parašyti savo pavardę, ji iš karto padarė klaidą, pradėjusi ją C raide, bet tuojau pasitaisė, pareikšdama, kad jos pavardė prasideda K raide. Tačiau, žiūrėdamas jos parašus mokyklos pažymėjimų knygoje, aš pastebėjau, kad ji pasirašo įvairiai, tuo tarpu kai rašysena nepaliko jokios abejonės, kad ji nesugeba mokyti. Ji ir pati prisipažino, kad negali vesti žurnalo… Kitoje mokykloje aš pamačiau 15 pėdų ilgio ir 10 pėdų pločio mokyklinį kambarį ir šioje patalpoje suskaičiavau 75 vaikus, kurie murmėjo kažką nesuprantamo»(138). «Tačiau tokia praktika, kuriai esant vaikai gauna mokyklinius pažymėjimus, bet negauna mokyklinio apmokymo, esti ne tik tokiose pasigailėjimo vertose lindynėse,— yra daug mokyklų su pakankamai paruoštais mokytojais, bet pastarųjų beveik visos pastangos sužlunga dėl labai didelio susikimšimo įvairaus amžiaus vaikų, pradedant nuo trejų metų. Materialinė mokytojo padėtis, geriausiu atveju elgetiška, visiškai priklauso nuo skaičiaus pensų, kuriuos pasiseka gauti iš vaikų, o jų gaunama tuo daugiau, kuo daugiau vaikų pavyksta prigrūsti į mokyklos kambarį. Prie to prisideda skurdus mokyklinis inventorius, knygų bei kitų mokslo priemonių trūkumas ir slegiantis tvankaus ir biauraus oro poveikis patiems vargšams vaikams. Aš buvau daugelyje tokių mokyklų ir mačiau daugybę vaikų, kurie absoliučiai nieko neveikė; ir tai paliudijama kaip mokyklos lankymas, ir tokie vaikai oficialioje statistikoje figūruoja kaip išėjusieji mokslą (educated)»(139). Škotijoje fabrikantai kiek galėdami stengiasi atleisti vaikus, privalančius lankyti mokyklą. «To pakanka, norint įrodyti didelį fabrikantų nepalankumą nuostatams dėl vaikų mokymo»(140). Pasibaisėtinai biauriomis formomis tai pasireiškia kartūno ir kitokių audinių marginimo įmonėse, kuriose veikia specialus fabrikų įstatymas. Pagal pastarojo nuostatus «kiekvienas vaikas, prieš stodamas dirbti į tokią marginimo įmonę, turi bent 30 dienų ir ne mažiau kaip 150 valandų lankyti mokyklą per 6 mėnesius, betarpiškai ligi tos dienos, kurią jis stoja į fabriką. Dirbdamas marginimo įmonėje, jis taip pat turi kiekvieną pusmetį 30 dienų arba 150 valandų lankyti mokyklą… Mokykla turi būti lankoma tarp 8 valandos ryto ir 6 valandos vakaro. Joks lankymas, trunkantis mažiau kaip valandos, arba lankymas virš 5 valandų per dieną, neturi būti įskaitomas į minėtąsias 150 valandų. Normaliomis aplinkybėmis vaikai lanko mokyklą iš ryto ir vakare 30 dienų, po 5 valandas per dieną, ir, praslinkus 30 dienų, pasiekę įstatymo nustatytą 150 valandų sumą, tariant jų žodžiais, pabaigę su savo knyga, jie vėl grįžta į įmonę, kur vėl pasilieka 6 mėnesius, kol nesueina naujas mokėjimo terminas,— mokyklos lankymo terminas; po to jie vėl pasilieka mokykloje, kol nepabaigs su savo knyga… Daugelis vaikų, lankiusių mokyklą įstatymo nustatytas 150 valandų, grįždami į ją, išbuvę šešis mėnesius marginimo įmonėje, turi viską pradėti iš naujo. Jie, žinoma, būna užmiršę visa, ką buvo išmokę anksčiau lankydami mokyklą… Kitose kartūno marginimo įmonėse mokyklos lankymas padarytas visiškai priklausomu nuo padėties fabrike, nuo jo reikalų. Reikalaujamas valandų skaičius per kiekvieną šešių mėnesių laikotarpį užpildomas iš karto įskaitant 2—5 valandų lankymus, kurie paskirstomi, gal būt, 6 mėnesiams. Pavyzdžiui, vieną dieną mokykla lankoma nuo 8 iki 11 valandos ryto, kitą dieną nuo 1 iki 4 valandos po pietų, ir po to vaikas, keletą dienų iš viso neateidamas, vėl staiga ateina nuo 3 iki 6 valandos vakaro; paskui jis, gal būt, 3 ar 4 dienas arba ištisą savaitę ateina iš eilės, paskui vėl dingsta kokioms 3 savaitėms arba visam mėnesiui ir grįžta kelioms valandoms tuščiomis dienomis, kai įmonininkui jis atsitiktinai nėra reikalingas; tokiu būdu vaiką, taip sakant, mėto (buffet) tai šen, tai ten, iš mokyklos į fabriką, iš fabriko į mokyklą, kol susidarys 150 valandų suma»(141). Prijungdama didelį skaičių vaikų ir moterų prie kombinuoto darbininkų personalo, mašina pagaliau palaužia pasipriešinimą, kurį darbininkas vyras manufaktūroje dar rodė kapitalo despotizmui(142).
(120)Amerikos pilietinį karą lydėjusios medvilnės krizės metu dr. Eduardas Smitas buvo Anglijos vyriausybės pasiųstas į Lankaširą, Češirą ir t. t. medvilnės pramonės darbininkų sveikatos būklės ištirti. Jis tarp kita ko praneša: higienos atžvilgiu krizė, jau nekalbant apie tai, kad ji išstūmė darbininkus iš fabriko atmosferos, turėjo ir daugelį kitų teigiamų pasekmių. Darbininkų žmonos dabar turi reikalingą laisvalaikį, kad pamaitintų vaikus krūtimi, užuot nuodijusios juos Godfrėjaus cordial’iu (opijaus preparatu). Joms dabar atsirado laiko išmokti virti. Tik nelaimei, šio virimo meno jos turėjo mokytis tokiu metu, kai neturėjo ko valgyti. Bet iš to matyti, ligi kokio laipsnio kapitalas savo vertės savaiminiam augimui uzurpavo darbą, būtiną šeimos poreikiams. Lygiai taip pat krizė buvo panaudota tam, kad darbininkų dukterys specialiose mokyklose būtų išmokytos siūti. Reikėjo Amerikos revoliucijos ir pasaulinės krizės, kad darbininkų mergaitės, kurios verpia visam pasauliui, išmoktų siūti!
(121)«Darbininkų skaičius smarkiai išaugo dėl to, kad vis labiau didėjo vyrų darbo pakeitimas moterų darbu ir ypač suaugusiųjų darbo pakeitimas vaikų darbu. Trys 13 metų amžiaus mergaitės, kurių darbo užmokestis yra nuo 6 iki 8 šil. per savaitę, išstūmė suaugusį vyrą, kurio užmokestis svyruoja tarp 18 ir 45 šil.» (Th. de Quincey: «The Logic of Political Economy». London 1844, 147 psl. pastaba). Kadangi be kai kurių šeimoje būtinų funkcijų, pvz., vaikų priežiūros ir jų maitinimo, negalima visiškai apsieiti, tai kapitalo atimtoms motinoms, šiaip ar taip, tenka samdyti pavaduotojas. Darbus, kurių reikalauja šeimos poreikiai, pvz., siuvimas, lopymas ir t. t., tenka pakeisti gatavų prekių pirkimu. Vadinasi, naminio darbo sunaudojimo sumažėjimą atitinka piniginių išlaidų padidėjimas. Todėl darbininko šeimos gamybos kaštai išauga ir išlygina pajamų padidėjimą. Prie to prisideda dar ta aplinkybė, kad darosi negalimi taupymas ir tikslingumas vartojant pragyvenimo reikmenis ir juos paruošiant. Gausią medžiagą apie šiuos faktus, kuriuos nuslepia oficialioji politinė ekonomija, galima rasti fabrikų inspektorių «Report’uose», «Children’s Employment Commission» ataskaitose, o ypač leidinyje «Reports on Public Health».
(122)Priešingai tam reikšmingam faktui, kad moterų ir vaikų darbo apribojimas Anglijos fabrikuose buvo iš kapitalo iškovotas suaugusiųjų darbininkų vyrų, dar visiškai neseniai «Children’s Employment Commission» ataskaitos yra pažymėjusios tikrai pasipiktinimą keliančius ir visiškai vergų prekiautojams būdingus darbininkų-tėvų bruožus jiems pelnininkaujant vaikais. O kapitalistiniai fariziejai, kaip galima matyti iš tų pačių «Reports», pliekia šį jų pačių sukurtą, įamžintą ir išnaudojamą žvėriškumą, kurį jie paprastai vadina «darbo laisve». «Vaikų darbas buvo pasitelktas… net jų pačių duonai kasdieninei uždirbti. Be jėgų reikalingų tokiam nepaprastai sunkiam darbui pakelti, be nurodymų, kuriais turėtų vadovautis tolesniame savo gyvenime, jie buvo įstumti į tokią padėtį, kuri griauna fiziškai ir doroviškai. Žydų istorikas dėl Tito įvykdyto Jeruzalės sugriovimo yra pastebėjęs, jog nėra nieko nuostabaus, kad sugriovimo metu ji buvo taip nepaprastai nusiaubta, jei viena nežmoniška motina baisaus bado kančioms numalšinti paaukojo savąjį vaiką» («Public Economy Concentrated». Carlisle 1833, 66 psl.).
(123)A. Redgreivas leidinyje «Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1858», 40, 41 psl.
(124)«Children’s Employment Commission. 5th Report». London 1866, 81 psl., Nr. 31. {4-jam leidimui. Šilko pramonė Betnel Grine dabartiniu metu beveik visiškai panaikinta.— F. E.}
(125)«Children’s Employment Commission, 3rd Report». London 1864, 53 psl., Nr. 15.
(126)Ten pat, 5th Report, XXII psl., Nr. 137.
(127)«Sixth Report on Public Health». London 1864, 34 psl.
(128)«Jis (1861 m. ištyrimas)… be to dar parodė, kad aprašytomis aplinkybėmis vaikai miršta, iš vienos pusės, dėl nepakankamo rūpinimosi ir blogos priežiūros, kurią sąlygoja jų motinų darbas, iš antros pusės, dėl to, kad motinos ligi tokio laipsnio praranda natūralius jausmus savo vaikams, jog paprastai nesisieloja dėl jų mirties, o kartais net… tiesiog imasi priemonių jai sukelti» (ten pat).
(129)«Sixth Report on Public Health». London 1864, 454 psl.
(130)Ten pat, 454—463 psl. «Report by Dr. Henry Julian Hunter on the excessive mortality of infants in some rural districts of England».
(131)«Sixth Report on Public Health». London 1864, 35, 455, 456 psl.
(132)Ten pat, 456 psl.
(133)Tiek fabrikinėse, tiek ir žemdirbinėse Anglijos apygardose suaugusieji darbininkai ir darbininkės vis daugiau vartoja opijų. «Didinti opijaus pardavimą… yra svarbiausias kai kurių verslių prekiautojų didmenininkų tikslas. Medicininių prekių pardavėjai laiko opijų labiausiai perkama preke» (ten pat, 459 psl.). Žindomi vaikai, kuriems duodami opiatai, «susitraukia į mažus senelius arba susigūžia į beždžionėles» (ten pat, 460 psl.). Štai kaip Indija ir Kinija keršija Anglijai!
(134)Ten pat, 37 psl.
(135)«Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1862», 59 psl. Šis fabrikų inspektorius anksčiau buvo gydytojas.
(136)Leonardas Horneris leidinyje «Reports of Insp. of Fact. for 30th June [30th April] 1857», 17 psl.
(137)Leonardas Horneris leidinyje «Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1855», 18, 19 psl.
(138)Seras Džonas Kinkeidas leidinyje «Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1858», 31, 32 psl.
(139)Leonardas Horneris leidinyje «Reports etc. for 31st October 1857», 17, 18 psl.
(140)Seras Dž. Kinkeidas leidinyje «Reports of Insp. etc. for 31st October 1856», 66 psl.
(141)A. Redgreivas leidinyje «Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1857», 41, 42 psl. Tose Anglijos pramonės šakose, kuriose jau seniau veikia tikrasis fabrikų aktas (ne Print Works Act [įstatymas dėl kartūno marginimo fabrikų], apie kurį dabar buvo kalbama tekste), pastaraisiais metais iki tam tikro laipsnio buvo įveiktos nuostatams dėl mokymo daromos kliūtys. O tose pramonės šakose, kuriose fabrikų aktas neveikia, dar iki šiol tebėra plačiai paplitusios pažiūros, kurias išdėstė stiklo fabrikantas Dž. Gedsas; pastarasis tyrimo komisijos narį Uaitą yra štai kaip pamokęs: «Kiek aš suprantu, didesnis mokslas, kurį pastaraisiais metais gauna tam tikra darbininkų klasės dalis, yra blogybė. Jis pavojingas, nes darbininkus daro perdaug nepriklausomus» («Children’s Employment Commission. 4th Report». London 1865, 253 psl.).
(142)«Ponas E., fabrikantas, man pranešė, kad savo mechaninėms audimo staklėms jis samdo vien tik moteris; jis verčiau samdo ištekėjusias moteris, ypač moteris, turinčias namie jų pačių išlaikomą šeimą; jos yra žymiai atidesnės ir paklusnesnės negu neištekėjusios, jos priverstos nepaprastai įtempti savo jėgas, kad gautų pragyvenimui būtinų lėšų. Tuo būdu dorybės, moterims būdingos dorybės, pasidaro joms žalingos,— dorovinga ir švelni jų prigimties savybė paverčiama priemone joms pavergti, paverčiama jų kančių šaltiniu» («Ten Hours’ Factory Bill. The Speech of Lord Ashley, 15th March». London 1844, 20 psl.).