Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Jei mašina yra galingiausia priemonė darbo našumui padidinti, t. y. tam tikrai prekei pagaminti būtinam darbo laikui sutrumpinti, tai kaip kapitalo atstovas ji, pirmiausia betarpiškai jos užvaldytose pramonės šakose, pasidaro galingiausia priemone darbo dienai prailginti už visų natūralių ribų. Iš vienos pusės, ji sukuria naujas sąlygas, leidžiančias kapitalui visiškai nežabotai plėsti šią savo nuolatinę tendenciją; iš antros pusės — sukuria naujus motyvus, didinančius jo nepasotinamą svetimo darbo troškimą.
Pirmiausia darbo priemonės judėjimas ir gamybinis veikimas įgauna mašinoje savarankišką pobūdį darbininko atžvilgiu. Darbo priemonė pati savaime pasidaro pramoniniu perpetuum mobile [tolydžio veikiančiu mechanizmu] ir ji galėtų gaminti nenutrūkstamai, jei nesusidurtų su tam tikromis natūraliomis ribomis, kurios atsiranda dėl jos padėjėjų-žmonių kūno silpnumo ir savavališkumo. Kaip kapitalas, automatas turi kapitalisto asmenyje sąmonę ir valią ir todėl yra įkvėptas siekimo jam nepaklusnios, bet lanksčios žmogaus prigimties pasipriešinimą sumažinti iki minimumo(143). O tas pasipriešinimas jau ir šiaip yra susilpnėjęs dėl darbo prie mašinos tariamo lengvumo, taip pat dėl didesnio moterų ir vaikų nuolaidumo bei nuolankumo(144).
Mašinų produktyvumas, kaip mes esame matę, yra atvirkščiai proporcingas dydžiui tos vertės sudėtinės dalies, kurią jos perkelia į produktą. Kuo ilgesnis yra laikotarpis, kurį funkcionuoja mašina, tuo didesnė yra produkto masė, kurioje pasiskirsto mašinos prijungiama vertė, ir tuo mažesnė yra toji vertės dalis, kurią ji prijungia prekės vienetui. O aktyvųjį mašinos gyvenimo laikotarpį apsprendžia, aišku, darbo dienos ilgumas arba kasdieninio darbo proceso trukmė, padauginta iš skaičiaus dienų, per kurias šis procesas pasikartoja.
Mašinų nusidėvėjimas anaiptol ne matematiniu tikslumu atitinka jų naudojimo laiką. Bet ir darant prielaidą, kad toks atitikimas yra, mašina, kuri kasdien tarnauja po 16 valandų per metų, apima lygiai tokio pat didumo gamybos laikotarpį ir prijungia visuminiam produktui tokią pat vertę, kaip ir ta mašina, kuri tarnauja 16 metų kasdien tik po 8 valandas. Bet pirmuoju atveju mašinos vertė būtų atgaminta dvigubai greičiau negu antruoju, ir kapitalistas pirmuoju atveju su tos mašinos pagalba tiek pat pridedamojo darbo surytų per metų, kiek antruoju atveju — per 15 metų.
Materialinis mašinos nusidėvėjimas yra dvejopas. Vienas atsiranda nuo jos vartojimo,— kaip monetos nusidėvi nuo cirkuliavimo,— kitas nuo nevartojimo,— kaip kardas neveikdamas rūdija makštyse. Pastaruoju atveju ją sugriauna stichijos. Pirmojo pobūdžio nusidėvėjimas didesniu ar mažesniu mastu yra tiesiog proporcingas mašinos naudojimui, antrojo pobūdžio nusidėvėjimas — ligi tam tikro laipsnio yra atvirkščiai proporcingas jos naudojimui(145).
Tačiau be materialinio nusidėvėjimo mašina, taip sakant, ir morališkai nusidėvi. Ji praranda mainomąją vertę tuo mastu, kuriuo tokios pat konstrukcijos mašinas pradedama atgaminti pigiau arba geresnės mašinos pradeda su ja konkuruoti(146). Abiem atvejais, kad ir kokia dar nauja ir gyvybinga būtų mašina, jos vertę apsprendžia jau nebe tas darbo laikas, kuris faktiškai yra joje sudaiktintas, o tas, kuris dabar yra būtinas jai pačiai atgaminti arba geresnei mašinai atgaminti. Todėl ji daugiau ar mažiau praranda savo vertę. Kuo trumpesnis yra laikotarpis, per kurį atgaminama visa jos vertė, tuo mažesnis yra moralinio nusidėvėjimo pavojus, o kuo ilgesnė darbo diena, tuo trumpesnis yra šis laikotarpis. Kai tik mašinos pirmą kartą įvedamos į kurią nors gamybos šaką, tai vienas paskui kitą seka vis nauji jų atpiginto atgaminimo metodai(147) bei nauji patobulinimai, apimantieji ne tik atskiras mašinos dalis arba aparatus, bet ir visą jos konstrukciją. Todėl pirmuoju mašinos gyvavimo laikotarpiu šis ypatingas motyvas darbo dienai prailginti veikia kuo smarkiausiai(148).
Kitoms sąlygoms esant lygioms ir esant tam tikram darbo dienos ilgumui, padvigubinto skaičiaus darbininkų išnaudojimas reikalauja padvigubinti tiek tą pastoviojo kapitalo dalį, kuri sunaudojama mašinoms ir pastatams, tiek ir tą jo dalį, kuri sunaudojama žaliavai, pagalbinėms medžiagoms ir t. t. Prailginus darbo dieną, gamybos mastas padidėja, tuo tarpu kai kapitalo dalis, sunaudota mašinoms ir pastatams, lieka nepasikeitusi(149). Dėl to ne tik padidėja pridedamoji vertė, bet ir sumažėja sąnaudos, būtinos jai gauti. Žinoma, šis reiškinys didesniu ar mažesniu mastu ir šiaip pastebimas esant bet kuriam darbo dienos prailginimui, bet šiuo atveju jis yra visiškai lemiamas, nes kapitalo dalis, kuri paverčiama darbo priemonėmis, čia aplamai vaidina didesnį vaidmenį(150). Iš tikrųjų, mašininės gamybos vystymasis suriša nuolat didėjančią kapitalo dalį tokia forma, kuria ši dalis, iš vienos pusės, gali būti nuolat naudojama savaiminiam jos vertės augimui, o iš antros pusės, kuria ji praranda savo vartojamąją ir mainomąją vertę, kai tik nutrūksta jos kontaktas su gyvuoju darbu. «Kai žemdirbys,— pamokė p. Ešvortas, Anglijos medvilnės magnatas, profesorių Nasau V. Seniorą,— kai žemdirbys meta savo kastuvą, jis tam laikui 18 pensų kapitalą padaro nenaudingą. Kai vienas iš mūsų žmonių (t. y. iš fabrikų darbininkų) pasitraukia iš fabriko, jis padaro nenaudingu kapitalą, kuris kainavo 100 000 sv. st.»(151). Tik pagalvokite! Padaryti «nenaudingu», kad ir vienai akimirkai, kapitalą, kuris kainavo 100 000 sv. st.! Tai iš tikrųjų yra pasipiktinimą keliantis dalykas, jei kuris nors iš mūsų žmonių aplamai kai kada pasitraukia iš fabriko! Nuolatinis mašininių įrengimų apimties didėjimas daro «pageidaujamu dalyku»,— mano Ešvorto pamokytas Senioras,— kad darbo dienos ilginimas nuolat progresuotų(152).
Mašina gamina santykinę pridedamąją vertę ne tik tuo, kad ji tiesiogiai mažina darbo jėgos vertę ir atpigina ją netiesiogiai, atpigindama jai atgaminti būtinas prekes, bet ir tuo, kad, būdama pirmą kartą sporadiškai įvesta, ji mašinos savininko naudojamą darbą paverčia potencijuotu darbu, pakelia visuomeninę mašininio produkto vertę aukščiau individualinės jo vertės ir tuo būdu duoda kapitalistui galimybę dieninę darbo jėgos vertę padengti palyginti mažesne dienos produkto vertės dalimi. Todėl tokiu pereinamuoju laikotarpiu, kai mašininė gamyba dar tebėra savo rūšies monopolis, pelnas yra nepaprastai didelis, ir kapitalistas, kiek tik galima ilgindamas darbo dieną, stengiasi kuo pilniausiai išnaudoti tą «erste Zeit der jungen Liebe» [«meilės medaus mėnesį»]. Didelis pelnas aštrina nepasotinamą dar didesnio pelno troškimą.
Kai tam tikroje gamybos šakoje mašina visuotinai paplinta, visuomeninė mašininio produkto vertė sumažėja iki individualinės jo vertės, ir tada pradeda veikti tas dėsnis, kad pridedamoji vertė kyla ne iš tų darbo jėgų, kurias kapitalistas pavadavo savo mašina, bet, atvirkščiai, iš tų darbo jėgų, kurias jis prie jos naudoja. Pridedamosios vertės šaltinis yra tik kintamoji kapitalo dalis, o mes jau matėme, kad pridedamosios vertės masę apsprendžia du veiksniai: pridedamosios vertės norma ir vienu metu dirbančių darbininkų skaičius. Esant tam tikram darbo dienos ilgumui, pridedamosios vertės normą apsprendžia tas santykis, kuriuo darbo diena suskyla į būtinąjį darbą ir pridedamąjį darbą. O vienu metu dirbančių darbininkų skaičius, savo ruožtu, priklauso nuo kintamosios kapitalo dalies santykio su pastoviąja jo dalimi. Dabar yra aišku, kad mašininė gamyba, kad ir kaip ji, pasinaudodama darbo gamybinio pajėgumo didėjimu, plėstų pridedamąjį darbą būtinojo darbo sąskaita, šį rezultatą pasiekia tik mažindama to kapitalo naudojamų darbininkų skaičių. Ji paverčia mašinomis, t. y. pastoviuoju kapitalu, negaminančiu jokios pridedamosios vertės, tam tikrą dalį kapitalo, kuris anksčiau buvo kintamasis, t. y. pavirsdavo gyvąja darbo jėga. Pvz., iš dviejų darbininkų neįmanoma išspausti tiek pridedamosios vertės, kiek iš 24. Jei kiekvienas iš 24 darbininkų per kiekvienas dvylika darbo valandų duoda tik vieną valandą pridedamojo darbo, tai kartu jie duoda 24 valandas pridedamojo darbo, tuo tarpu kai visas dviejų darbininkų darbas sudaro tik 24 valandas. Vadinasi, mašinų naudojime pridedamajai vertei gaminti glūdi tas imanentinis prieštaravimas, kad iš dviejų tam tikro dydžio kapitalo duodamos pridedamosios vertės veiksnių mašinos didina vieną veiksnį, pridedamosios vertės normą, tik mažindamos kitą veiksnį, darbininkų skaičių. Šis imanentinis prieštaravimas iškyla aikštėn, kai kartu su visuotiniu mašinos paplitimu tam tikroje pramonės šakoje mašininiu būdu gaminamos prekės vertė pasidaro reguliuojančia visų šios rūšies prekių visuomenine verte; ir kaip tik šis prieštaravimas, nežiūrint to, kad kapitalistas jo nesuvokia(153), vėl skatina kapitalą iki kraštutinumų ilginti darbo dieną, kad santykinį išnaudojamųjų darbininkų skaičiaus sumažėjimą būtų galima kompensuoti ne tik santykinio, bet ir absoliutinio pridedamojo darbo padidėjimu.
Taigi, kapitalistinis mašinų naudojimas sukuria, iš vienos pusės, naujus galingus motyvus neribotai ilginti darbo dieną ir revoliucionizuoja tiek patį darbo būdą, tiek ir visuomeninio darbo organizmo charakterį tokiu būdu, kad palaužia bet kokį pasipriešinimą šiai tendencijai; iš antros pusės, jis gamina,— iš dalies pajungdamas kapitalui anksčiau jam neprieinamus darbininkų klasės sluoksnius, iš dalies palikdamas be darbo mašinų išstumtus darbininkus,— perteklinius gyventojus darbininkus(154), kurie priversti klausyti kapitalo jiems diktuojamų įstatymų. Iš to kyla tas nuostabus šiuolaikinės pramonės istorijos reiškinys, kad mašina sugriauna visas moralines ir natūralines darbo dienos ribas. Iš to kyla tas ekonominis paradoksas, kad visų galingiausia priemonė darbo dienai trumpinti pavirsta patikimiausia priemone tam, kad visas darbininko ir jo šeimos gyvenimo laikas būtų paverstas darbo laiku, suteikiamu kapitalui jo vertei didinti. «Jei,— svajojo Aristotelis, didžiausias senovės mąstytojas,— jei kiekvienas įrankis pagal įsakymą arba pagal numatymą galėtų jam tenkantį darbą atlikti savaime arba savo valia, kaip Dedalo kūriniai judėjo savaime arba kaip Hefesto trikojai savo valia stodavo dirbti šventą darbą, jei, tuo būdu, audimo šaudyklės pačios austų, tai nereikėtų nei meistrui padėjėjų, nei ponui vergų»(155). Ir Antipatras, Cicerono laikų graikų poetas, sveikino išradimą vandens malūno grūdams malti, šią elementarią visų gamybinių mašinų formą, kaip vergių išvaduotoją ir aukso amžiaus atkūrėją!(156) «Pagonys! O šie pagonys!» Jie, kaip atrado įžvalgusis Bastija, o iki jo dar išmintingesnis Mak-Kulochas, nieko nenusimanė apie politinę ekonomiją ir krikščionybę. Jie, tarp kita ko, nesuprato, kad mašina yra patikimiausia priemonė darbo dienai ilginti. Ir jeigu jie teisino vergovę vienų, tai tik kaip priemonę kitiems kaip žmonėms pilnutinai išsivystyti. Bet tam, kad galėtų skelbti masių vergovę kaip priemonę nedaugeliui storžievių ir pusmokslių praturtėjėlių paversti «eminent spinners» [«įžymiais audėjais»], «extensive sausage makers» [«stambiais dešrininkais»] ir «influential shoe black dealers» [«įtakingais prekiautojais batų tepalu»],— tam jiems trūko specifinių krikščionišų jausmų.
(143)«Nuo to laiko, kai brangios mašinos visuotinai paplito, žmogus buvo priverstas dirbti virš jo vidutinių jėgų» (Robert Owen: «Observations on the Effects of the Manufacturing System», 2-sis leid. London 1817 [16 psl.]).
(144)Anglai, kurie yra linkę pirmą pasitaikiusią išorinę bet kurio dalyko pasireiškimo formą laikyti jo priežastimi, ilgo darbo laiko fabrikuose priežastimi dažnai laiko tą didžiulį erodišką vaikų naikinimą, kurį kapitalas, tik ką atsiradus fabrikinei sistemai, vykdė neturtėlių ir našlaičių prieglaudose ir kurio dėka jis įsigijo visiškai nuolankią žmonių medžiagą. Antai, Fildenas, pats būdamas Anglijos fabrikantas, sako: «Aišku, jog darbo laiko ilginimą sukėlė ta aplinkybė, kad skaičius beglobių vaikų, kurie buvo pristatomi iš įvairių šalies dalių, buvo toks didelis, jog įmonininkai pasidarė nepriklausomi nuo darbininkų ir po to, kai su pagalba šiuo būdu gautų nelaimingų vaikų ilgas darbas pasidarė įpročiu, jiems nebuvo sunku primesti jį ir savo kaimynams» (J. Fielden: «The Curse of the Factory System». London 1836, 11 psl.). Dėl moterų darbo fabrikų inspektorius Sondersas 1844 metų fabrikų ataskaitoje sako: «Darbininkių tarpe esama moterų, kurios daugelį savaičių iš eilės, išskyrus tik nedaugelį dienų, dirba nuo 6 valandos ryto iki 12 valandos nakties, su mažesne kaip 2 valandų pietų pertrauka, tad 5 dienas per savaitę joms kas parą pasilieka tik 6 valandos nueiti į darbą ir atgal ir pailsėti lovoje».
(145)«Žala… padaroma plonoms judamoms metalinio mechanizmo dalims pastarojo neveikimu» (Ure: «Philosophy of Manufactures», London 1835, 281 psl.).
(146)Jau anksčiau minėtasis «Manchester Spinner» [«Mančesterio verpėjas»] («Times», 26 November 1862) prie mašinos kaštų priskiria «tai (kalbama apie «nurašymą mašinų nusidėvėjimui»), kas skirta padengti nuostoliams, kurie nuolat atsiranda dėl vienų mašinų pakeitimo kitomis, naujomis ir geresnės konstrukcijos, prieš pirmosioms nusidėvint».
(147)«Aplamai imant, manoma, kad pagaminti pirmąjį naujai išrastos mašinos egzempliorių kainuoja beveik penkis kartus brangiau negu pagaminti antrąjį» (Babbage: «On the Economy of Machinery». London 1832, 349 psl.).
(148)«Per pastaruosius keletą metų tiulio gamyboje taip gausiai buvo padaryta rimtų patobulinimų, kad gerai išsilaikiusi mašina, iš pradžių kainavusi 1 200 sv. st., po kelerių metų buvo parduodama už 60 sv. st… Patobulinimai buvo daromi vienas po kito taip sparčiai, kad mašinos likdavo pas mašinų gamintojus nebaigtos, nes dėl sėkmingesnių išradimų jos jau suspėdavo pasenti». Šiuo audros ir veržimosi laikotarpiu tiulio fabrikantai kaip tik dėl to pradinę 8 valandų darbo dieną, dirbant dviem pamainomis, padidino iki 24 valandų (ten pat, 233 psl.).
(149)«Savaime aišku, kad, esant potvyniams bei atoslūgiams rinkoje ir pakaitomis išsiplečiant ir vėl sumažėjant paklausai, nuolat bus atvejų, kai fabrikantas galės panaudoti papildomą apyvartinį (floating) kapitalą, nedidindamas įmonėje esančio pagrindinio kapitalo,… jei papildomas žaliavos kiekis galės būti apdirbtas be papildomų sąnaudų pastatams ir mašinoms» (R. Torrens: «On Wages and Combination». London 1834, 64 psl.).
(150)Tekste minėtoji aplinkybė pateikiama tik pilnumo dėlei, nes pelno normą, t. y. pridedamosios vertės santykį su visu avansuotuoju kapitalu, aš nagrinėju tik trečiojoje knygoje.
(151)«When a labourer», said Mr. Ashworth, «lays down his spade, he renders useless, for that period, a capital worth 18 d. When one of our people leaves the mill, he renders useless a capital that has cost 100 000 pounds» (Senior: «Letters on the Factory Act». London 1837, 13, 14 psl.).
(152)«Tai, kad pagrindinis kapitalas žymiai vyrauja prieš apyvartinį… daro pageidaujamu dalyku ilgą darbo dieną». Didėjant mašininių įrengimų apimčiai ir t. t., «motyvai darbo dienai ilginti sustiprėja, nes tai — vienintelė priemonė tam, kad didžiulė pagrindinio kapitalo masė galėtų duoti pelno» (ten pat, 11—13 psl.). «Kiekviename fabrike yra įvairių išlaidų, kurios lieka pastovios nepriklausomai nuo to, ar darbo laikas fabrike yra ilgesnis ar trumpesnis, pvz., pastatų nuomos mokestis, vietiniai ir valstybiniai mokesčiai, draudimas nuo ugnies, įvairių nuolatinių darbininkų darbo užmokestis, mašinų gedimas ir eilė kitų išlaidų, kurių santykis su pelnu tuo labiau mažėja, kuo labiau auga gamybos dydis» («Reports of the Insp. of Fact. for 31st October 1862», 19 psl.).
(153)Kodėl šio imanentinio prieštaravimo nesuvokia atskiras kapitalistas, taip pat ir jo pažiūrų valdžioje esanti politinė ekonomija, tai mes pamatysime iš pirmųjų trečiosios knygos skyrių.
(154)Vieną iš didžiųjų Rikardo nuopelnų sudaro tai, kad jis mašinas laikė ne tik priemone prekėms gaminti, bet ir priemone «redundant population» [«pertekliniams gyventojams»] gaminti.
(155)F. Biese: «Die Philosophie des Aristoteles». Berlin 1842, II t., 408 psl.
(156)Pateikiu čia šias Štolbergo išverstas eiles, nes jos, kaip ir anksčiau pateiktos citatos apie darbo pasidalijimą, apibūdina priešingumą tarp antikinių ir šiuolaikinių pažiūrų:
«Schonet der mahlenden Hand, o Müllerinnen, und schlafet
Sanft! es verkünde der Hahn euch den Morgen umsonst!
Däo hat die Arbeit der Mädchen den Nymphen befohlen,
Und itzt hüpfen sie leicht über die Räder dahin,
Dass die erschütterten Achsen mit ihren Speichen sich wälzen,
Und im Kreise die Last drehen des wälzenden Steins.
Lasst uns leben das Leben der Väter, und lasst uns der Gaben
Arbeitslos uns freun, welche die Göttin uns schenkt».
(«Gedichte aus dem Griechischen übersetzt von Christian Graf zu Stolberg. Hamburg 1782» [312 psl.]).
[«Leiskite pailsėti savo rankoms, o malėjos, ir miegokite ramiai! Veltui praneš jums gaidys rytą ateinant! Deo merginų darbą pavedė nimfoms, ir jos dabar lengvai šokinėja ratais, tad sukrėstos ašys sukasi kartu su savo stipinais ir verčia suktis sunkias girnas. Tad gyvenkime tėvų gyvenimu ir be darbo džiaukimės dovanomis, kurias mums dovanojo deivė».]