Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas

c) Darbo intensifikavimas

Neribotas darbo dienos ilginimas, kurį vykdo kapitalo rankose esančios mašinos, vėliau, kaip mes matėme, sukelia reakciją tos visuomenės, kurios gyvybinėms šaknims gresia pavojus, o kartu ir įstatyminį ribotos normalios darbo dienos nustatymą. Pastarojo pagrindu įgauna lemiamą reikšmę reiškinys, su kuriuo mes jau esame anksčiau susidūrę, būtent, darbo intensifikavimas. Analizuojant absoliutinę pridedamąją vertę, pirmiausia buvo kalbama apie ekstensyvųjį darbo dydį ir buvo tariama, kad jo intensyvumo laipsnis yra duoto dydžio. Dabar mes turime išnagrinėti ekstensyviojo dydžio pavirtimą į intensyvųjį arba į laipsniu išreikštą dydį.

Savaime suprantama, kad, besivystant mašinoms ir besikaupiant specialios mašininių darbininkų klasės patyrimui, natūraliai didėja darbo spartumas, o kartu ir jo intensyvumas. Antai, Anglijoje darbo dienos ilginimas pusę šimtmečio vyksta kartu su fabrikinio darbo intensyvumo didėjimu. Tačiau suprantama, kad esant tokiam darbui, kuris neturi karštligiškos veiklos laikinų paroksizmų pobūdžio, o vyksta diena iš dienos su besikartojančiu reguliariu vienodumu, neišvengiamai turi ateiti posūkio momentas, kada darbo dienos ilginimas ir darbo intensyvumas tarpusavyje pašalina vienas kitą, ir tokiu atveju darbo dienos ilginimas tėra suderinamas tik su darbo intensyvumo laipsnio sumažėjimu ir, atvirkščiai, intensyvumo laipsnio pakilimas — tik su darbo dienos sutrumpinimu. Kai palaipsniui stiprėjantis darbininkų klasės pasipiktinimas privertė valstybę prievarta sutrumpinti darbo laiką ir padiktuoti — pirmiausia fabrike tikrąja to žodžio prasme — normalią darbo dieną, t. y. nuo to momento, kai kartą visam laikui pasidarė nebegalima didinti pridedamosios vertės gaminimą ilginant darbo dieną, kapitalas su visa energija ir visiškai sąmoningai griebėsi gaminti santykinę pridedamąją vertą sparčiai vystydamas mašininę sistemą. Kartu pasikeičia santykinės pridedamosios vertės pobūdis. Aplamai imant, santykinės pridedamosios vertės gaminimo metodą sudaro tai, kad darbininkas, pakilus darbo gamybiniam pajėgumui, gauna galimybę, per tokį pat laiką sunaudodamas tiek pat darbo, pagaminti daugiau. Toks pat darbo laikas produktui kaip visumai prijungia vis tokią pat vertę, kaip ir anksčiau, nors ši nepasikeitusi mainomoji vertė dabar reiškiasi didesniu vartojamųjų verčių kiekiu, ir todėl prekės vieneto vertė sumažėja. Tačiau visai kitaip yra tuo atveju, kai priverstinis darbo dienos sutrumpinimas, duodantis galingą postūmį vystyti darbo gamybinį pajėgumą ir gauti ekonomijos naudojant gamybos sąlygas, kartu verčia darbininką per tą patį laiką sunaudoti daugiau darbo, labiau įtempti darbo jėgą, glaudžiau užpildyti darbo laiko poras, t. y. kondensuoti darbą ligi tokio laipsnio, kuris yra pasiekiamas tik sutrumpintos darbo dienos rėmuose. Ši didesnė darbo masė, suspausta tam tikro laiko tarpo ribose, dabar skaičiuojama kaip didesnis darbo kiekis, kuo ji iš tikrųjų ir yra. Greta darbo laiko kaip «tįsaus dydžio» matavimo dabar iškyla jo suglaudinimo laipsnio matavimas⁽¹⁵⁷⁾. Intensyvesnėje dešimties valandų darbo dienos valandoje dabar yra tiek pat arba daugiau darbo, t. y. sunaudotos darbo jėgos, kaip mažiau suglaudintoje dvylikos valandų darbo dienos valandoje. Todėl jos produktas turi tokią pat arba didesnę vertę kaip mažiau suglaudintos $1\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$5$}\right.$ valandos produktas. Jau nekalbant apie tai, kad dėl darbo gamybinio pajėgumo pakilimo didėja santykinė pridedamoji vertė, dabar, pvz., $3\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$3$}\right.$ valandos pridedamojo darbo, esant $6\raisebox{1ex}{$2$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$3$}\right.$ valandos būtinojo darbo, duoda kapitalistui tokią pat vertės masę, kaip ankščiau 4 valandos pridedamojo darbo, esant 8 valandoms būtinojo darbo.

Dabar kyla klausimas, kokiu būdu darbas intensifikuojamas?

Pirmoji darbo dienos sutrumpinimo pasekmė remiasi tuo savaime suprantamu dėsniu, kad darbo jėgos sugebėjimas dirbti yra atvirkščiai proporcingas jos veikimo laikui. Todėl tam tikrose ribose tai, kas prarandama ilgo jėgos veikimo atžvilgiu, laimima jos intensyvumo atžvilgiu. O kad darbininkas iš tikrųjų daugiau darbo jėgos paverstų darbu, tuo kapitalas rūpinasi, taikydamas apmokėjimo metodą⁽¹⁵⁸⁾. Manufaktūrose, pvz., puodų dirbtuvėse, kuriose mašinos nevaidina jokio vaidmens arba vaidina tik nežymų vaidmenį, fabrikų įstatymo įvedimas visiškai įtikinamai parodė, kad paprastas darbo dienos sutrumpinimas nuostabiai padidina darbo taisyklingumą, vienodumą, tvarką, nenutrūkstamumą ir energiją⁽¹⁵⁹⁾. Tačiau atrodė abejotina, kad toks pat rezultatas bus gautas ir tikrajame fabrike, nes darbininko priklausomumas nuo nenutrūkstamo ir vienodo mašinos judesio labai seniai čia sukūrė kuo griežčiausią drausmę. Todėl, kai 1844 metais buvo svarstomas klausimas dėl darbo dienos sutrumpinimo žemiau 12 valandų, fabrikantai beveik vienbalsiai pareiškė, kad «jų prižiūrėtojai įvairiose darbo patalpose žiūri, kad rankos negaištų nė minutės laiko», kad «darbininkų budrumo ir atidumo laipsnis («the extent of vigilance and attention on the part of the workmen») vargu ar gali būti padidintas» ir jei visos kitos sąlygos, kaip, pvz., mašinų greitis ir t. t., liktų nepasikeitusios, tai «būtų beprasmiška gerai sutvarkytuose fabrikuose laukti bent kiek žymesnio rezultato iš darbininkų atidumo ir t. t. padidinimo»⁽¹⁶⁰⁾. Šis teigimas buvo bandymais paneigtas. Ponas R. Gardneris dviejuose savo dideliuose fabrikuose Prestone nuo 1844 m. balandžio 20 d. vietoj 12 valandų įvedė 11 valandų darbo dieną. Praslinkus beveik metams, paaiškėjo rezultatas, kad «esant pirmesniems kaštams buvo gautas pirmesnis produkto kiekis ir kad visi darbininkai per 11 valandų uždirbdavo lygiai tiek pat, kiek anksčiau per 12 valandų»⁽¹⁶¹⁾. Aš čia neliečiu verpimo ir karšimo skyriuose atliktų eksperimentų, nes jie buvo susiję su mašinų greičio padidėjimu (2%). Priešingai, audimo skyriuje, kur, be to, buvo gaminamos nepaprastai įvairios lengvų raštuotų medžiagų rūšys, neįvyko jokių objektyviųjų gamybos sąlygų pasikeitimų. Rezultatas buvo toks: «Nuo 1844 m. sausio 6 d. iki balandžio 20 d., esant 12 valandų darbo dienai, vidutinis kiekvieno darbininko darbo užmokestis sudarė 10 šil. $1\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ penso per savaitę, nuo 1844 m. balandžio 20 d. iki birželio 29 d., esant 11 valandų darbo dienai, vidutinis darbo užmokestis — 10 šil. $3\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ penso per savaitę»⁽¹⁶²⁾. Šiuo atveju per 11 valandų buvo pagaminama daugiau negu anksčiau per 12 valandų vien tik dėl darbininkų didesnio ir tolygiau paskirstomo darbingumo ir dėl jų laiko tausojimo. Tuo metu, kai jie gaudavo tą patį darbo užmokestį ir laimėdavo valandą laisvalaikio, kapitalistas gaudavo pirmesnę masę produktų ir sutaupydavo anglies, dujų ir t. t. vienos valandos sąnaudas. Tokie pat eksperimentai ir su tokiu pat rezultatu buvo atlikti ponų Horokso ir Džeksono fabrikuose⁽¹⁶³⁾.

Kai darbo dienos trumpinimas, kuris iš pradžių sukuria subjektyvią sąlygą darbui kondensuoti, t. y. duoda darbininkui galimybę sunaudoti daugiau jėgos per tam tikrą laiką, vykdomas priverstinai, t. y. įstatymine tvarka, mašina kapitalo rankose pasidaro objektyvia ir sistemingai naudojama priemone tam, kad būtų galima per tam tikrą laiką išspausti daugiau darbo. Tai pasiekiama dvejopu būdu: didinant mašinų greitį ir didinant to paties darbininko prižiūrimų mašinų kiekį, t. y. didinant jo darbo areną. Mašinų konstrukcijos patobulinimai iš dalies yra reikalingi tam, kad būtų galima padidinti spaudimą darbininkui, iš dalies jie patys savaime atsiranda dėl darbo intensifikavimo, nes darbo dienos apribojimas skatina kapitalistą kuo griežčiausiai taupyti gamybos kaštus. Garo mašinos tobulinimas didina jos stūmoklio smūgių skaičių per minutę ir tuo pačiu metu, didesnio jėgos sutaupymo dėka, duoda galimybę ankstesnio dydžio motoru varyti didesnės apimties mechanizmą, be to, anglies suvartojimas lieka nepasikeitęs arba net sumažėja. Perduodamojo mechanizmo tobulinimas mažina trintį ir,— kas taip nuostabiai skiria šiuolaikines mašinas nuo senųjų,— didžiųjų ir mažųjų velenų skersmenį ir svorį redukuoja iki nuolat mažėjančio minimumo. Pagaliau, darbo mašinos patobulinimai, didindami jos greitį ir plėsdami jos veikimą, mažina jos tūrį,— kaip rodo šiuolaikinių garinių audimo staklių pavyzdys,— arba kartu su korpusu didina jos valdomų įrankių tūrį ir skaičių,— kaip verpimo mašinoje,— arba beveik nepastebimi detalių pakeitimai didina šių įrankių judrumą,— kaip, pvz., penkiasdešimtųjų metų viduryje tuo būdu buvo $\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$5$}\right.$ padidintas verpsčių greitis selfacting mule [selfaktoriuje].

Anglijoje darbo diena buvo sutrumpinta iki 12 valandų 1832 metais. Jau 1836 metais vienas Anglijos fabrikantas buvo pareiškęs: «Palyginti su ankstesniu laiku darbas fabrikuose smarkiai padidėjo dėl to, kad žymiai padidėjęs mašinų greitis reikalauja iš darbininko didesnio atidumo ir veiklumo»⁽¹⁶⁴⁾. 1844 metais lordas Ešlis, šiuo metu Šeftsberio grafas, pateikė bendruomenių rūmuose šiuos dokumentais paremtus duomenis:

«Fabrikiniuose procesuose dirbančių asmenų darbas šiuo metu yra trigubai didesnis, negu buvo įvedant šias operacijas. Nėra abejonės, kad mašinos atlieka darbą, kuris pavaduoja milijonų žmonių gyslas ir raumenis, bet jos taip pat nuostabiai (prodigiously) padidina darbą žmonių, kuriuos jos pajungė savo baisiam judėjimui… Darbas verpiant verpalus Nr. 40 dviem miulėmis per 12 valandų 1825 metais reikalavo nueiti ten ir atgal, prižiūrint miules, 8 mylių kelią. 1832 metais, verpiant tą patį numerį, atstumas, kurį per 12 valandų tekdavo nueiti prižiūrint dvi miules, sudarė 20 mylių, o dažnai ir daugiau. 1825 metais verpėjui per 12 valandų tekdavo kiekvienoje miulėje atlikti 820 ištempimų, o tai sudaro bendrą 1 640 ištempimų sumą per 12 valandų. 1832 metais verpėjas per savo dvylikos valandų darbo dieną kiekvienoje miulėje turėjo padaryti 2 200 ištempimų, iš viso 4 400; 1844 metais kiekvienoje miulėje 2 400, iš viso 4 800; o kai kuriais atvejais buvo reikalinga dar didesnė darbo masė (amount of labour)… Čia aš savo rankose turiu kitą 1842 m. dokumentą, parodantį, kad darbas progresyviai didėja ne tik dėl to, kad reikia nueiti didesnį atstumą, bet ir dėl to, kad pagaminamų prekių kiekis didėja, tuo tarpu kai rankų skaičius atitinkamai mažėja; ir, toliau, dėl to, kad dabar dažnai verpiama blogesnė medvilnė, kuri reikalauja daugiau darbo… Karšimo skyriuje darbas taip pat žymiai padidėjo. Dabar vienas žmogus atlieka tokį darbą, kuris anksčiau buvo paskirstomas tarp dviejų… Audimo skyriuje, kuriame dirba didžiulis žmonių skaičius, daugiausia moterys, dėl mašinų greičio padidėjimo darbas per pastaruosius kelerius metus padidėjo visais 10%. 1838 metais per savaitę buvo suverpiama 18 000 hanks [verpalų sruogų], o 1843 metais šis skaičius pakilo iki 21 000. 1819 metais picks [šaudyklės dūžių] skaičius garinėse audimo staklėse buvo 60 per minutę, 1842 metais — 140; tai rodo milžinišką darbo padidėjimą»⁽¹⁶⁵⁾.

Matant tokį nuostabų intensyvumą, kurį darbas, viešpataujant įstatymui dėl 12 valandų darbo dienos, jau buvo pasiekęs 1844 metais, atrodė, jog Anglijos fabrikantai turi pagrindo teigti, kad tolesnė pažanga šia kryptimi yra neįmanoma ir kad bet kuris tolesnis darbo laiko trumpinimas tolygus gamybos mažinimui. Kad jų samprotavimai buvo tik iš pažiūros teisingi, tai visų geriausiai įrodo šis tuo pačiu metu pasirodęs nenuilstamo fabrikantų cenzoriaus, fabrikų inspektoriaus Leonardo Hornerio pareiškimas:

«Kadangi gaminamų produktų kiekį daugiausia reguliuoja mašinų greitis, tai fabrikantas turi būti suinteresuotas varyti jas maksimaliu greičiu, kiek tai yra suderinama su šiomis sąlygomis: mašinų išsaugojimas nuo per greito sugedimo, gaminamųjų prekių geros kokybės išlaikymas, darbininko sugebėjimas neatsilikti nuo mašinos, be to, darbininko įtempimas neturi viršyti to laipsnio, kurį jis gali vystyti nenutrūkstamai. Dažnai esti taip, kad fabrikantas, beskubėdamas, per daug paspartina judėjimą. Tuomet lūžimai ir bloga produkto kokybė nusveria greičio naudą, ir fabrikantas yra priverstas sulėtinti mašinų eigą. Kadangi veiklus ir protingas fabrikantas tikrai suras maksimumą to, kas pasiekiama, tai aš padariau išvadą, kad negalima per 11 valandų pagaminti tiek pat, kiek per 12. Aš, be to, laikiausi prielaidos, kad vienetinį darbo užmokestį gaunantis darbininkas įtempia savo jėgas iki tokio kraštutinio intensyvumo laipsnio, kurį jis gali nuolat išlaikyti»⁽¹⁶⁶⁾. Todėl Horneris, priešingai Gardnerio ir t. t. bandymams, priėjo tą išvadą, kad tolesnis 12 valandų darbo dienos sutrumpinimas būtinai sumažins produkto kiekį⁽¹⁶⁷⁾. Jis pats, praslinkus 10 metų, cituoja abejones, jo pareikštas 1845 metais, norėdamas įrodyti, kaip jis tuomet nebuvo supratęs lankstumo mašinų ir žmogaus darbo jėgos, kurios dėl priverstinio darbo dienos sutrumpinimo lygiu mastu įsitempia iki aukščiausio laipsnio.

Pereisime dabar prie laikotarpio po 1847 metų, kai įstatymiškai buvo įvesta 10 valandų darbo diena Anglijos medvilnės, vilnos, šilko ir linų fabrikuose.

«Verpsčių greitis vateriuose padidėjo 500, miulėse 1 000 apsisukimų per minutę, t. y. vaterinių verpsčių greitis, 1839 metais pasiekęs 4 500 apsisukimų per minutę, dabar (1862 m.) sudaro 5 000, o miulinių verpsčių greitis, pasiekęs 5 000, dabar sudaro 6 000 per minutę; tai pirmuoju atveju duoda greičio padidėjimą $\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$10$}\right.$-iu, o antruoju — $\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$5$}\right.$-iu»⁽¹⁶⁸⁾. Džemsas Nesmisas, garsusis civilinis inžinierius iš Petrikrofto ties Mančesteriu, 1852 metais viename laiške Leonardui Horneriui išdėstė 1848—1852 metų laikotarpiu padarytus garo mašinos patobulinimus. Pažymėjęs, kad garinė arklio jėga, kuri oficialioje fabrikų statistikoje vis dar apibūdinama pagal jos veikimą 1828 metais⁽¹⁶⁹⁾, yra grynai nominali ir gali būti tik sąlyginis tikrosios jėgos rodiklis, jis tarp kita ko rašo: «Nėra jokios abejonės, kad ankstesnio svorio garo mašinos, dažnai net visiškai identiškos mašinos, tik su tuo skirtumu, kad jose padaryti šiuolaikiniai patobulinimai, vidutiniškai atlieka 50% daugiau darbo negu anksčiau ir kad daugeliu atvejų tos pačios mašinos, kurios tuo metu, kai kraštutinis greitis buvo 220 pėdų per minutę, išvystydavo 50 arklio jėgų, šiuo metu, suvartodamos mažiau anglies, išvysto daugiau kaip 100 arklio jėgų… Šiuolaikinė garo mašina, turėdama tiek pat nominalių arklio jėgų, kiek ir anksčiau, patobulinus jos konstrukciją, sumažinus garo katilo tūrį ir pakeitus jo įrengimą ir t. t., veikia su didesne jėga negu anksčiau… Todėl, nors dabar palyginti su nominalia arklio jėga dirba toks pat rankų skaičius, kaip ir anksčiau, rankų skaičius palyginti su darbo mašinomis dabar sumažėjo»⁽¹⁷⁰⁾. 1850 metais Jungtinės karalystės fabrikuose buvo naudojama 134 217 nominalių arklio jėgų, variusių 25 638 716 verpsčių ir 301 495 audimo stakles. 1856 metais verpsčių ir audimo staklių skaičius buvo atitinkamai 33 503 580 ir 369 205. Jei reikalinga arklio jėga būtų pasilikusi tokia pat, kaip 1850 metais, tai 1856 metais būtų reikėję 175 000 arklio jėgų. Bet oficialiais duomenimis, jų skaičius sudarė tik 161 435, t. y. 10 000 su viršum arklio jėgų mažiau, negu būtų reikėję remiantis 1850 m. apskaičiavimais⁽¹⁷¹⁾. «Paskutinė 1856 m. ataskaita (oficiali statistika) nustato tą faktą, kad fabrikinė sistema plinta nepaprastai greitai, rankų skaičius palyginti su mašinomis sumažėjo, garo mašina dėl jėgos taupymo ir kitų patobulinimų varo didesnio svorio mašinas ir kad pagaminamas didesnis produkto kiekis dėl darbo mašinų patobulinimo, gaminimo metodų pakeitimo, mašinų greičio padidinimo ir daugelio kitų priežasčių»⁽¹⁷²⁾. «Visokios rūšies mašinose padaryti stambūs patobulinimai žymiai pakėlė jų gamybinį pajėgumą. Nėra jokios abejonės, kad darbo dienos sutrumpinimas buvo… akstinas šiems patobulinimams. Šių patobulinimų ir darbininko jėgų intensyvesnio įtempimo padarinys buvo tas, kad per sutrumpintą (2 valandomis, arba $\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$6$}\right.$-iu) darbo dieną mažiausia buvo pagaminama tiek pat produkto, kiek anksčiau buvo pagaminama per ilgesnę dieną»⁽¹⁷³⁾.

Kaip padidėjo fabrikantų turtėjimas ryšium su intensyvesniu darbo jėgos išnaudojimu, parodo jau vien ta aplinkybė, kad vidutinis kasmetinis Anglijos medvilnės ir t. t. fabrikų skaičiaus padidėjimas nuo 1838 iki 1850 metų buvo 32, o nuo 1850 iki 1856 metų — 86.

Kad ir kokia didelė buvo Anglijos pramonės pažanga per 8 metus nuo 1848 iki 1856 metų, viešpataujant 10 valandų darbo dienai, sekančių šešerių metų nuo 1856 iki 1862 metų laikotarpiu ji buvo vėl toli pralenkta. Pavyzdžiui, šilko fabrikuose 1856 metais verpsčių buvo 1 093 799, 1862 metais — 1 388 544; audimo staklių 1856 metais buvo 9 260, 1862 metais — 10 709. Priešingai, darbininkų skaičius 1856 metais buvo 56 137, 1862 metais — 52 429. Tuo būdu verpsčių skaičius padidėjo 26,9% ir audimo staklių skaičius — 15,6%, kai tuo pačiu metu darbininkų skaičius sumažėjo 7%. 1850 metais šukuotinės vilnos fabrikuose veikė 875 830 verpsčių, 1856 metais — 1 324 549 (padidėjo 51,2%), o 1862 metais — 1 289 172 (sumažėjo 2,7%). Bet jei turėsime galvoje, kad dvejinimo verpstės įeina į 1856 m. apskaičiavimą, bet neįeina į 1862 m. apskaičiavimą, tai pasirodys, kad verpsčių skaičius nuo 1856 metų beveik nesikeitė. Priešingai, verpsčių ir audimo staklių greitis nuo 1850 metų daugeliu atvejų padvigubėjo. Garinių audimo staklių skaičius šukuotinės vilnos fabrikuose 1850 metais sudarė 32 617, 1856 metais — 38 956 ir 1862 metais — 43 048. Prie jų dirbo 1850 metais 79 737 žmonės, 1856 metais — 87 794 ir 1862 metais — 86 063, bet jų tarpe vaikų iki 14 metų amžiaus buvo 1850 metais 9 956, 1856 metais — 11 228 ir 1862 metais — 13 178. Taigi, nepaisant to, kad audimo staklių skaičius 1862 metais žymiai padidėjo palyginti su 1856 metais, bendras dirbančiųjų darbininkų skaičius sumažėjo, o išnaudojamųjų vaikų skaičius padidėjo⁽¹⁷⁴⁾.

1863 m. balandžio 27 d. parlamento narys Ferendas padarė žemuosiuose rūmuose šį pareiškimą: «Lankaširo ir Ceširo 16 apygardų darbininkų delegatai, kurių pavestas aš kalbu, man pranešė, kad dėl mašinų tobulinimo darbas fabrikuose vis didėja. Anksčiau vienas darbininkas su padėjėjais aptarnaudavo dvejas audimo stakles, dabar vienas darbininkas be padėjėjų aptarnauja trejas stakles ir nebūna nieko nepaprasto, kai vienas darbininkas aptarnauja net ketverias stakles ir t. t. Kaip matyti iš praneštų faktų, dvylikos valandų darbas dabar įspraustas į mažiau kaip 10 darbo valandų tarpą. Todėl savaime suprantama, kokiu didžiuliu mastu pastaraisiais metais padidėjo fabrikų darbininkų darbas»⁽¹⁷⁵⁾.

Todėl, nors fabrikų inspektoriai nenuilstamai ir visiškai teisėtai aukština palankius 1844 ir 1850 metų fabrikų įstatymų rezultatus, vis dėlto jie pripažįsta, kad darbo dienos sutrumpinimas jau sukėlė tokį darbo intensyvumą, kuris sudaro pavojų darbininkų sveikatai ir, vadinasi, griaunamai veikia pačią darbo jėgą. «Daugumoje medvilnės, šukuotinės vilnos ir šilko fabrikų išsekinantis įjaudinimas, neišvengiamas dirbant prie mašinų, kurių judėjimas pastaraisiais metais taip nepaprastai paspartėjo, buvo, matyti, viena iš priežasčių to padidėjusio mirtingumo nuo plaučių ligų, kurį atskleidė dr. Grinhau savo paskutinėje puikiojoje ataskaitoje»⁽¹⁷⁶⁾. Nėra jokios abejonės, kad, įstatymui kartą visiems laikams atėmus kapitalui galimybę ilginti darbo dieną, kapitalo tendencija kompensuoti save už tai sistemingu darbo intensyvumo laipsnio kėlimu ir bet kurį mašinų patobulinimą paversti priemone darbo jėgai vis labiau išsiurbti — ši tendencija greitai vėl turi atvesti į tą posūkio tašką, kai darosi neišvengiamas naujas darbo laiko sutrumpinimas⁽¹⁷⁷⁾. Iš antros pusės, audringas Anglijos pramonės vystymasis nuo 1848 metų iki dabartinio laiko, t. y. dešimties valandų darbo dienos laikotarpiu, kur kas labiau pralenkia 1833—1847 metų epochą, t. y. dvylikos valandų darbo dienos laikotarpį, negu pramonės vystymasis šiuo pastaruoju laikotarpiu savo spartumu buvo pralenkęs jos vystymąsi per pirmąją šimtmečio pusę, įvedus fabrikinę sistemą, t. y. neribotos darbo dienos laikotarpiu⁽¹⁷⁸⁾.

Išnašos

⁽¹⁵⁷⁾Suprantama, įvairiose gamybos šakose aplamai pastebima darbo intensyvumo skirtumų. Juos, kaip jau yra parodęs A. Smitas, iš dalies išlygina šalutinės aplinkybės, būdingos kiekvienai specialiai darbo rūšiai. Bet ir šie skirtumai darbo laikui kaip vertės matui tik tiek tedaro įtakos, kiek intensyvieji ir ekstensyvieji dydžiai yra priešingos ir tarpusavyje viena kitą pašalinančios to paties darbo kiekio išraiškos.

⁽¹⁵⁸⁾Ypač vienetinio užmokesčio forma, kuri nagrinėjama šeštajame skyriuje.

⁽¹⁵⁹⁾Žr. «Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1865».

⁽¹⁶⁰⁾«Reports of Insp. of Fact. for 1844 and the quarter ending 30th April 1845», 20, 21 psl.

⁽¹⁶¹⁾Ten pat, 19 psl. Kadangi vienetinis užmokestis liko nepasikeitęs, tai savaitinio uždarbio dydis priklausė nuo produkto kiekio.

⁽¹⁶²⁾«Reports of Insp. of Fact. for 1844 and the quarter ending 30th April 1845», 22 psl.

⁽¹⁶³⁾Ten pat, 21 psl. Moralinis elementas vaidino aukščiau minėtuose eksperimentuose žymų vaidmenį. «Mes,— pareiškė darbininkai fabrikų inspektoriui,— mes dirbame su didesniu pakilimu, mes nuolat turime galvoje atlyginimą: galimybę anksčiau išeiti namo vakare; veiklus ir džiugus ūpas persunkia visą fabriką, nuo jauniausio padėjėjo iki seniausio darbininko, ir mes dabar daugiau padedame vienas kitam» (ten pat).

⁽¹⁶⁴⁾John Fielden: «The Curse of the Factory System». London 1836, 32 psl.

⁽¹⁶⁵⁾Lord Ashley: «The Ten Hours’ Factory Bill. Speech of the 15th March». London 1844, 6—9 psl., įvairiose vietose.

⁽¹⁶⁶⁾«Reports of Insp. of Fact. [for quarter ending 30th September 1844, and from 1st October 1844] to 30th April 1845», 20 psl.

⁽¹⁶⁷⁾Ten pat, 22 psl.

⁽¹⁶⁸⁾«Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1862», 62 psl.

⁽¹⁶⁹⁾Tai pasikeitė nuo 1862 m. «Parliamentary Return» [«Parlamentinės ataskaitos»] laikų. Čia nominalios garinės arklio jėgos vietą užima jau tikroji šiuolaikinių garo mašinų ir vandens ratų garinė arklio jėga {žr. 109a past., 347 psl.}. Lygiai taip pat ir dvejinimo verpstės jau nebesuplakamos su tikrosiomis verpimo verpstėmis (kaip kad buvo 1839, 1850 ir 1856 metų «Returns» [«Ataskaitose»]); toliau, kalbant apie vilnos fabrikus, pateiktas «gigs» [šiaušimo mašinų] skaičius, skiriami džiuto ir kanapių fabrikai, iš vienos pusės, ir linų fabrikai — iš antros; pagaliau, pirmą kartą į ataskaitą įtraukta kojinių mezgimo gamyba.

⁽¹⁷⁰⁾«Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1856», 14—20 psl.

⁽¹⁷¹⁾Ten pat, 14, 15 psl.

⁽¹⁷²⁾Ten pat, 20 psl.

⁽¹⁷³⁾«Reports etc. for 31st October 1858», 9, 10 psl. Plg. «Reports etc. for 30th April 1860», 30 ir sek. psl.

⁽¹⁷⁴⁾«Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1862», 100 ir 130 psl.

⁽¹⁷⁵⁾Naudojant šiuolaikines garines audimo stakles, vienas audėjas 2 staklėmis dabar per 60 savaitinių valandų pagamina 26 gabalus tam tikros nustatyto ilgio ir pločio audinių rūšies, o anksčiau, kai buvo naudojamos senos garinės audimo staklės, jis galėjo pagaminti tik 4 gabalus. Audimo kaštai vienam tokiam gabalui jau 1850 m. pradžioje sumažėjo nuo 2 šil. 9 pensų iki $5\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$8$}\right.$ penso.

2-jo leid. priedas. «Prieš 30 metų (1841 metais) iš medvilnės verpėjo su 3 padėjėjais buvo reikalaujama prižiūrėti tik vieną porą miulių su 300—324 verpstėmis. Dabar (1871 m. pabaiga) jis su 5 padėjėjais turi prižiūrėti miules, kurių verpsčių skaičius sudaro 2 200, ir gamina mažiausia septynis kartus daugiau verpalų, negu gamino 1841 metais» (Aleksandras Redgreivas, fabrikų inspektorius, leidinyje «Journal of the Society of Arts», January 5, 1872).

⁽¹⁷⁶⁾«Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1861», 25, 26 psl.

⁽¹⁷⁷⁾Šiuo metu (1867 m.) Lankašire fabrikų darbininkų tarpe prasidėjo agitacija už aštuonių valandų darbo dieną.

⁽¹⁷⁸⁾Šie negausūs skaičiai parodo Didžiosios Britanijos ir Airijos «factories» [fabrikų] tikrąja to žodžio prasme pažangą nuo 1848 metų:

(Žr. Mėlynąsias knygas «Statistical Abstract for the United Kingdoms, Nr. 8 ir 13. London 1861 ir 1866).

Lankašire 1839—1850 metų laikotarpiu fabrikų skaičius iš viso padidėjo tik 4%, 1850—1856 metų laikotarpiu — 19%, 1856—1862 metų laikotarpiu — 33%, tuo tarpu kai dirbančių asmenų skaičius per abu vienuolikos metų laikotarpius absoliučiai padidėjo, o santykinai sumažėjo. Žr. «Reports of Insp. of Fact. for 31st Oct. 1862», 63 psl. Lankašire vyrauja medvilnės fabrikai. O kokį didžiulį vaidmenį jie aplamai vaidina verpalų ir audinių gamyboje, matome iš to, kad iš bendro Anglijos, Uelso, Škotijos ir Airijos šios rūšies fabrikų skaičiaus jiems tenka 45,2%, iš bendro verpsčių skaičiaus — 83,3%, iš bendro garinių audimo staklių skaičiaus — 81,4%, iš bendro tekstilės fabrikus varančių garinių arklio jėgų skaičiaus — 72,6%, iš bendro dirbančių asmenų skaičiaus — 58,2% (ten pat, 62, 63 psl.).

4. Fabrikas

Turinys | Markso-Engelso archyvas