Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Šio skirsnio pradžioje mes nagrinėjome fabriko kūną, suskaldytą mašinų sistemą. Paskui mes matėme, kaip mašinos, pasisavindamos moterų ir vaikų darbą, didina kapitalo išnaudojamą žmonių medžiagą, kaip jos, neribotai ilgindamos darbo dieną, pagrobia visą darbininko gyvenimą ir kaip, pagaliau, jų vystymasis, įgalinantis milžiniškai didėjančią produktų masę gaminti vis per trumpesnį laiką, yra sisteminga priemonė tam, kad per kiekvieną laiko tarpą būtų paleidžiama veikti kaskart daugiau darbo, t. y. kad vis intensyviau būtų išnaudojama darbo jėga. Dabar pereisime prie fabriko kaip visumos, be to, labiausiai išvystyta jo forma.
Dr. Juras, automatinio fabriko Pindaras, aprašo jį, iš vienos pusės, kaip «kooperaciją įvairių kategorijų darbininkų, suaugusių ir nepilnamečių, įgudusiai ir stropiai prižiūrinčių gamybinių mašinų sistemą, kuri nepaliaujamai varoma centrinės jėgos (pirminio variklio)», iš antros pusės — kaip «didžiulį automatą, sudarytą iš daugelio mechaninių ir sąmoningų organų, kurie suderintai ir nenutrūkstamai veikia gamindami tą patį daiktą, vadinasi, visi šie organai pajungti vienai varomajai jėgai, kuri pati save varo». Šie du apibrėžimai anaiptol nėra tolygūs. Viename kombinuotas visuminis darbininkas, arba visuomeninis darbo organizmas, yra aktyviai veikiantis subjektas, o mechaninis automatas — objektas; antrame pats automatas yra subjektas, o darbininkai tėra prijungti kaip sąmoningi organai prie sąmonės neturinčių jo organų ir kartu su pastaraisiais pajungti centrinei varomajai jėgai. Pirmasis apibrėžimas galioja visais galimais atvejais, kai mašinos panaudojamos stambiu mastu; antrasis apibūdina kapitalistinį jų panaudojimą ir, vadinasi, šiuolaikinę fabrikinę sistemą. Todėl Juras ir yra pamėgęs vaizduoti centrinę mašiną, iš kurios kyla judėjimas, ne tiktai kaip automatą, bet ir kaip autokratą. «Šiose didžiulėse dirbtuvėse geradariška garo jėga surenka apie save miriadus savo pavaldinių»(179).
Kartu su darbo įrankiu ir jo valdymo virtuoziškumas pereina iš darbininko mašinai. Įrankio sugebėjimas dirbti atsipalaiduoja nuo tų apribojimų, kuriuos jam uždeda žmogaus darbo jėgos ryšys su darbininko asmeniu. Tuo būdu pašalinama ta techninė bazė, kuria remiasi darbo pasidalijimas manufaktūroje. Todėl vietoj jai būdingos specializuotų darbininkų hierarchijos automatiniame fabrike pasireiškia tendencija išlyginti arba niveliuoti tuos darbus, kuriuos turi atlikti mašinų padėjėjai(180), vietoj dirbtinai sukeltų skirtumų tarp dalinių darbininkų įgauna persvarą natūralūs amžiaus ir lyties skirtumai.
Kadangi automatiniame fabrike atkuriamas darbo pasidalijimas, jis pirmiausia yra darbininkų paskirstymas pagal specializuotąsias mašinas ir darbininkų masių,— nesudarančių betgi iš vidaus organizuotų grupių,— paskirstymas pagal įvairius fabriko skyrius, kur jos dirba prie viena šalia kitos esančių vienodų darbo mašinų, t. y. sudarydamos tik paprastąją kooperaciją. Suskaidyta manufaktūros grupė čia pakeičiama pagrindinio darbininko ir nedaugelio padėjėjų deriniu. Esminis skirtumas yra tarp darbininkų, kurie iš tikrųjų dirba prie darbo mašinų (prie jų priklauso kai kurie darbininkai, kurie prižiūri mašiną-variklį arba jos maitinimą), ir paprastų šių mašininių darbininkų parankinių (beveik išimtinai vaikų). Prie parankinių daugiau ar mažiau taip pat priklauso ir visi feeders [maitintojai] (kurie tik deda į mašiną darbo medžiagą). Greta šių pagrindinių kategorijų dirba kiekybiškai negausus personalas, kuris prižiūri visas mašinas ir nuolat rūpinasi jų taisymu, pvz., inžinieriai, mechanikai, staliai ir t. t. Tai — aukštesnis, iš dalies moksliškai išsilavinęs, iš dalies amatinio pobūdžio darbininkų sluoksnis, kuris neįeina į fabrikų darbininkų personalą, bet tiesiog prie jo yra prijungtas(181). Šis darbo pasidalijimas yra grynai techninio pobūdžio.
Kiekvienas darbas prie mašinos reikalauja darbininko paruošimo nuo jaunų dienų tam, kad jis išmoktų derinti savo judesius su vienodais nepaliaujamais automato judesiais. Kadangi mašinų visuma pati sudaro įvairių, vienu metu veikiančių ir kombinuotų mašinų sistemą, tai ir ja besiremianti kooperacija reikalauja, kad įvairios darbininkų grupės būtų paskirstytos tarp įvairių mašinų. Bet mašininė gamyba panaikina būtinumą manufaktūriškai įtvirtinti šį paskirstymą tuos pačius darbininkus visam laikui pritvirtinant prie tų pačių funkcijų(182). Kadangi fabriko judėjimas, paimtas kaip visuma, priklauso ne nuo darbininko, bet nuo mašinos, tai nuolatinė personalo kaita gali vykti nesukeldama darbo proceso pertraukų. Visų įtikinamiausiai tai įrodo Relaissystem, kuri buvo pritaikyta Anglijos fabrikantų 1848—1850 metų maišto metu. Pagaliau tai, kad žmogus jaunystėje labai greitai išmoksta dirbti prie mašinos, savo ruožtu šalina reikalą ugdyti specialią išimtinai mašininių darbininkų kategoriją(183). O paprasto parankinio darbas fabrike iš dalies gali būti pakeičiamas mašina(184), iš dalies dėl visiško savo elementarumo jis leidžia greitai ir nuolat keisti jį dirbančius asmenis.
Nors mašina tuo būdu techniškai iš pašaknų pakerta senąją darbo pasidalijimo sistemą, vis dėlto pastaroji tebesilaiko fabrike iš pradžių dėl įpročio, kaip manufaktūros tradicija, o paskui ji kapitalo sistemingai atkuriama ir įtvirtinama dar šlykštesne forma kaip priemonė darbo jėgai išnaudoti. Specialybė iki gyvos galvos — valdyti dalinį įrankį pavirsta specialybe iki gyvos galvos — tarnauti dalinei mašinai. Mašina piktnaudžiaujama tam, kad darbininkas jau nuo pat vaikystės būtų paverstas dalinės mašinos dalimi(185). Tuo būdu ne tik žymiai sumažėja jam pačiam atgaminti būtini kaštai, bet kartu įgauna išbaigtą pavidalą ir jo bejėgiškas priklausomumas nuo fabriko kaip visumos, vadinasi, nuo kapitalisto. Čia, kaip ir visur, reikia skirti produktyvumo didėjimą, išplaukiantį iš visuomeninio gamybos proceso vystymosi, nuo produktyvumo didėjimo, išplaukiančio iš šio proceso kapitalistinio išnaudojimo.
Manufaktūroje ir amatuose darbininkas verčia įrankį tarnauti sau, fabrike jis tarnauja mašinai. Tenai darbo įrankio judesys kyla iš jo, čia jis turi sekti paskui darbo įrankio judesį. Manufaktūroje darbininkai sudaro vieno gyvo mechanizmo narius. Fabrike negyvas mechanizmas egzistuoja nepriklausomai nuo jų ir jie yra prijungti prie jo kaip gyvi priedėliai. «Niūrus nuolat tą patį mechaninį procesą atliekančio darbo begalinės kančios vienodumas yra panašus į Sizifo darbą; darbo sunkumas, kaip uola, nuolat vėl užgriūva iškamuotus darbininkus»(186). Mašininis darbas, nepaprastai įtempdamas nervų sistemą, slopina daugiapusišką raumenų veikimą ir atima žmogui bet kurią galimybę fiziškai ir dvasiškai laisvai veikti(187). Net darbo palengvėjimas pasidaro kankinimo priemone, nes mašina ne darbininką atpalaiduoja nuo darbo, o jo darbą nuo bet kokio turinio. Kiekvienai kapitalistinei gamybai, kadangi ji yra ne tik darbo procesas, bet kartu ir kapitalo vertės augimo procesas, yra bendra ta aplinkybė, kad ne darbininkas panaudoja darbo sąlygą, bet, atvirkščiai, darbo sąlyga panaudoja darbininką; bet tik panaudojus mašinų sistemą šis iškreiptas santykis įgauna techniškai apčiuopiamą realumą. Pavirtusi automatu, darbo priemonė paties darbo proceso metu stovi priešais darbininką kaip kapitalas, kaip negyvasis darbas, kuris pajungia sau gyvąją darbo jėgą ir ją išsiurbia. Intelektualinių gamybos proceso galių atsiskyrimas nuo rankinio darbo ir jų pavirtimas kapitalo valdžia darbui įgauna savo išbaigtą pavidalą, kaip mes jau anksčiau esame nurodę, mašinų pagrindu sukurtoje stambiojoje pramonėje. Atskiro išsekinto mašininio darbininko dalinis įgudimas išnyksta kaip menkutė ir jokios reikšmės neturinti detalė akivaizdoje mokslo, akivaizdoje milžiniškų gamtos jėgų ir akivaizdoje visuomeninio masinio darbo, kurie yra įkūnyti mašinų sistemoje ir kartu su pastarąja sudaro «šeimininko» (master) valdžią. Kaip tik todėl šis šeimininkas, kurio smegenyse mašinos yra neišardomai suaugusios su jo monopoliu joms, susidūrimų su «rankomis» atvejais su panieka sušunka jų adresu: «Teneužmiršta fabrikų darbininkai, kad jų darbas iš tikrųjų yra labai žemo įgudimo darbas; kad joks kitas darbas nėra lengviau įsisavinamas ir, turint galvoje jo kokybę, nėra geriau apmokamas; kad, išėjus tokį trumpą apmokymą, jokio kito darbo negalima gauti per tokį trumpą laiką ir tokiu gausiu kiekiu. Šeimininko mašinos gamyboje faktiškai vaidina žymiai svarbesnį vaidmenį negu darbininko darbas ir įgudimas, kurio galima išmokyti per 6 mėnesius ir kurio gali išmokti kiekvienas kaimo bernas»(188).
Techninis darbininko pajungimas monotoniškai darbo priemonės eigai ir savotiška darbo organizmo sandara iš abiejų lyčių ir įvairių įvairiausio amžiaus individų sukuria kareivinių drausmę, kuri pavirsta išbaigtu fabrikų režimu ir pilnutinai išvysto jau aukščiau paminėtą priežiūros darbą, vadinasi, kartu ir darbininkų padalijimą į rankinio darbo darbininkus ir darbo prižiūrėtojus, į pramonės eilinius ir pramonės puskarininkius. «Didžiausią sunkumą automatiniame fabrike… sudarė… drausmė, kuri buvo reikalinga tam, kad būtų galima priversti žmones atsisakyti nuo jų įprasto netvarkingumo darbe ir padaryti, kad jie veiktų su nekintamu stambaus automato reguliarumu. Bet išrasti ir sėkmingai pritaikyti automatinės sistemos poreikius ir greitį atitinkantį drausmės kodeksą — tai buvo Herkuleso vertas žygis, kilnus Arkraito žygis! Dargi dabartiniu metu, kai ši sistema yra pilnutinai organizuota, beveik nebegalima subrendusio amžiaus darbininkų tarpe rasti naudingų padėjėjų automatinei sistemai»(189). Fabrikų kodeksas, kuriame kapitalas, nesilaikydamas buržuazijos kadaise taip mėgiamo valdžių suskirstymo principo ir dar labiau mėgiamos atstovavimo sistemos, privatinės teisės galia ir savavališkai formuluoja savo absoliutinę valdžią darbininkams,— šis kodeksas yra tik kapitalistinė karikatūra to darbo proceso visuomeninio reguliavimo, kuris darosi būtinas esant stambaus masto kooperacijai ir bendrai naudojant darbo priemones, ypač mašinas. Vergų varovo botagas pakeičiamas prižiūrėtojo pabaudų knyga. Visos bausmės, savaime suprantama, suvedamos į pinigines pabaudas ir išskaitymus iš darbo užmokesčio, ir fabrikų Likurgų įstatymų leidybos įžvalgumo dėka jų įstatymų pažeidimas, gal būt, jiems yra dar pelningesnis negu jų laikymasis(190).
Mes čia tepažymime materialines sąlygas, kuriomis vyksta fabrikų darbas. Visi jutimo organai vienodai kenčia nuo dirbtinai pakeltos temperatūros, nuo žaliavos dalelytėmis užteršto oro, nuo kurtinančio triukšmo ir t. t., jau nekalbant apie gyvybei gresiantį pavojų tarp ankštai pastatytų mašinų, kurios metų laikų kaitos taisyklingumu pateikia savo pramoninius užmuštųjų ir sužeistųjų biuletenius(190a). Visuomeninių gamybos priemonių ekonomija, tik fabrikų sistemoje prinokusi pirmą kartą lyg šiltadaržyje, tuo pačiu metu kapitalo rankose pavirsta sistemingu plėšimu visų darbo metu darbininko gyvenimui būtinų sąlygų: erdvės, oro, šviesos, taip pat visų priemonių, ginančių darbininką nuo gyvybei pavojingų arba sveikatai žalingų gamybos proceso sąlygų, jau nekalbant apie prietaisus darbininko patogumui(191). Ar neteisus yra Furjė, vadindamas fabrikus «sušvelninta katorga»?(192)
(179)Ure: «Philosophy of Manufactures», 18 psl.
(180)Ten pat, 31 psl. Plg. Karl Marx: «Misère de la philosophie». Paris 1847, 140, 141 psl. [К. Маркс: «Нищета философии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 4 t., 1955, 160 psl.].
(181)Sąmoningai statistinei apgaulei,—o ją būtų galima atskleisti iki pat smulkmenų,— yra būdinga tai, kad, iš vienos pusės, Anglijos fabrikų įstatymai kategoriškai pašalina iš savo veikimo sferos teksto pabaigoje paminėtus darbininkus, nepripažindami jų fabrikų darbininkais, o iš antros pusės, parlamento skelbiamos «Ataskaitos» į fabrikų darbininkų kategoriją lygiai taip pat įsakmiai įtraukia ne tik inžinierius, mechanikus ir t. t., bet ir fabrikų valdytojus, tarnautojus, pasiuntinius, sandėlių prižiūrėtojus, pakuotojus ir t. t.,— trumpai tariant, visus, išskyrus patį fabriko savininką.
(182)Juras tai pripažįsta. Jis sako, kad darbininkai «esant reikalui» valdytojo noru gali būti perkeliami nuo vienos mašinos prie kitos, ir triumfuodamas sušunka: «Toks perkėlimas atvirai prieštarauja senajai rutinai, kuri dalija darbą ir vieną įpareigoja gaminti segtukų galvutes, kitą — nusmailinti jų galą» [«Philosophy of Manufactures», 22 psl.]. Jis veikiau turėtų iškelti klausimą, kodėl ši «senoji rutina» automatiniame fabrike metama į šalį tik «esant reikalui».
(183)Vargui slegiant, kaip, pvz., Amerikos pilietinio karo metu, buržua panaudoja fabrikų darbininkus, kaip išimtį, grubiausiems darbams, kaip kad gatvių grindimas ir t. t. Anglijos 1862 ir sekančių metų «ateliers nationaux» [«nacionalinės dirbtuvės»] bedarbiams medvilnės darbininkams tuo skyrėsi nuo Prancūzijos 1848 m. nacionalinių dirbtuvių, kad pastarosiose darbininkai turėdavo valstybės sąskaita atlikti neproduktyvius darbus, o pirmosiose — produktyvius miestų darbus buržua naudai, be to, pigiau už reguliarius darbininkus, su kuriais tuo būdu jie buvo priversti konkuruoti. «Medvilnės fabrikų darbininkų išvaizda fiziniu atžvilgiu neabejotinai pagerėjo. Aš tai priskiriu,… kalbant apie vyrus, tam, kad viešieji darbai dirbami tyrame ore». (Čia kalbama apie Prestono fabrikų darbininkus, kurie buvo panaudoti «Prestono pelkėms» nusausinti.) («Reports of Insp. of Fact. October 1865», 59 psl.)
(184)Pavyzdys: Įvairūs mechaniniai aparatai, kurie, 1844 m. įstatymui įsigaliojus, buvo įvesti vilnos fabrikuose vaikų darbui pavaduoti. Kai pačių ponų fabrikantų vaikai turės išeiti «savo mokyklą» kaip paprasti padėjėjai fabrike, ši beveik dar nepaliesta mechanikos sritis sparčiai padarys puikią pažangą. «Vargu ar atsiras kokia nors kita tokia pavojinga mašina, kaip selfacting mules [selfaktoriai]. Daugiausia nelaimingų atsitikimų įvyksta su mažais vaikais, ir kaip tik dėl to, kad jie grindų šluoti palenda po veikiančiomis miulėmis. Daugelis «minders» (darbininkų prie miulių) už tokius prasižengimus buvo (fabrikų inspektorių) patraukti teismo atsakomybėn ir jiems buvo uždėtos piniginės pabaudos, bet be jokių žymesnių bendrų rezultatų. Jei mašinų gamintojai išrastų šlavimo mašiną, kuri pašalintų reikalą šitiems mažiems vaikams lįsti po mašinomis, tatai būtų labai vertingas mūsų apsauginių priemonių papildymas» («Reports of Insp. of Factories for 31st October 1866», 63 psl.).
(185)Todėl galima įvertinti neįtikimą sumanymą Prudono, kuris «konstruoja» mašinas ne kaip darbo priemonių sintezę, o kaip dalinių darbų patiems darbininkams sintezę.
(186)F. Engels: «Die Lage der arbeitenden Klasse in England». Leipzig 1845, 217 psl. [Plg. Ф. Энгельс: «Положение рабочего класса в Англии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 2 t., 1955, 405 psl.] Net visiškai ordinarinis optimistinis fritrederis p. Molinaris pažymi: «Žmogus, kasdien 15 valandų prižiūrėdamas monotonišką mechanizmo eigą, išsenka kur kas greičiau negu tuo atveju, jeigu jis per tokį pat laiką būtų įtempęs savo fizinę jėgą. Šis priežiūros darbas, kuris, gal būt, galėtų būti naudinga proto mankšta, jeigu jis nebūtų per ilgas, savo besaikiškumu galų gale sugriauna ir protą ir patį kūną» (G. de Molinari: «Études économiques». Paris 1846 [49 psl.]).
(187)F. Engels: «Die Lage» ir t. t., 216 psl. [Plg. Ф. Энгельс: «Положение рабочего класса в Англии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 2 t., 1955, 404 psl.].
(188)«The factory operatives should keep in wholesome remembrance the fact that theirs is really a low species of skilled labour; and that there is none which is more easily acquired, or of its quality more amply remunerated, or which by a short training of the least expert can be more quickly, as well as abundantly, acquired… The master’s machinery really plays a far more important part in the business of production than the labour and the skill of the operative, which six months’ education can teach, and a common labourer can learn» (The Master Spinners’ and Manufacturers’ Defence Fund. Report of the Committee. Manchester 1854, 17 psl.). Vėliau mes pamatysime, kad «šeimininkas» ima visai kitaip giedoti, kai jam gresia pavojus netekti savo «gyvų» automatų.
(189)Ure: «Philosophie of Manufactures», 15 psl. Kas yra susipažinęs su Arkraito biografija, tas šio genialaus kirpėjo niekad nepavadins «kilniu». Iš visų didžiųjų XVIII amžiaus išradėjų jis buvo neabejotinai didžiausias svetimų išradimų vagis ir niekšiškiausias subjektas.
(190)«Vergovės grandinės, kuriomis buržuazija supančiojo proletariatą, niekur neiškyla taip aiškiai, kaip fabrikinėje sistemoje. Čia ir teisiškai ir faktiškai išnyksta bet kokia laisvė. Pusę šeštos ryto darbininkas turi būti fabrike. Jeigu jis pasivėluoja kelias minutes, jo laukia pabauda, o jeigu jis pasivėluoja dešimt minučių, jis visai nebeįleidžiamas, kol pasibaigs pusryčių pertrauka, ir jis netenka darbo užmokesčio už ketvirtį dienos… Jis pagal komandą turi valgyti, gerti ir miegoti… Despotiškas varpas atitraukia jį nuo miego, nuo pusryčių, nuo pietų. O kas dedasi pačiame fabrike! Čia fabrikantas — absoliutinis įstatymų leidėjas. Jis leidžia fabriko taisykles, kaip jam patinka. Jis keičia ir papildo savo kodeksą, kaip jam ateina į galvą, ir nors jis į šitą kodeksą įtrauktų visišką nesąmonę, teismai sako darbininkui: Kadangi jūs laisvu noru sutikote su šia sutartimi, jūs dabar turite ją ir vykdyti… Šie darbininkai yra pasmerkti nuo devynerių metų amžiaus iki pat mirties fiziškai ir dvasiškai gyventi po lazda» (F. Engels: «Die Lage der arbeitenden Klasse in England». Leipzig 1845, 217 ir sek. psl.). [Plg. Ф. Энгельс: «Положение рабочего класса в Англии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 2 t., 1955, 405 ir 406 psl.] Ką «sako teismai», aš paaiškinsiu pora pavyzdžių. Vienas atsitikimas buvo Šefilde 1866 metų pabaigoje. Tenai vienas darbininkas dvejiems metams parsisamdė į metalo fabriką. Dėl ginčo su fabrikantu jis pasitraukė iš fabriko ir pareiškė, kad jokiu būdu daugiau nedirbsiąs šito fabrikanto įmonėje. Pripažintas kaltu sulaužęs sutartį, jis buvo nuteistas 2 mėnesius kalėti. (Jei fabrikantas sulaužo sutartį, jis gali būti patrauktas tik civilinėn atsakomybėn ir rizikuoja tik pinigine pabauda.) Jam iškalėjus tuos du mėnesius, tas pats fabrikantas ragina jį pagal senąją sutartį sugrįžti į fabriką. Darbininkas atsisako. Jis jau atliko bausmę už sutarties sulaužymą. Fabrikantas vėl jį patraukia atsakomybėn, teismas vėl jį nuteisia, nors vienas iš teisėjų, misteris Ši, atvirai pripažįsta, kad juridiškai yra pasibaisėtina tokia tvarka, kai žmogus visą savo gyvenimą gali būti periodiškai vėl ir vėl baudžiamas už tą patį prasižengimą arba nusikaltimą. Šį nuosprendį padarė ne koks nors «Great Unpaid» [«didysis neatlyginamas» — kaimo taikos teisėjas], provincialus Dogberis, jį padarė Londone viena iš aukščiausiųjų teismo instancijų. {4-jam leidimui. Dabar tai panaikinta. Šiuo metu Anglijoje, išskyrus kai kuriuos negausius atvejus,— pvz., viešosiose dujų gamyklose,— darbininkas sutarties sulaužymo pasekmių atžvilgiu sulygintas su įmonininku ir gali būti traukiamas tik civilinėn atsakomybėn.— F. E.} Antras atsitikimas buvo Uiltšire 1863 m. lapkričio pabaigoje. Apie 30 darbininkių, dirbančių prie garinių audimo staklių pas kažkokį Herepą, gelumbės fabrikantą Leoers Milyje, Uestberi Li, sustreikavo, nes šis Herepas turėjo malonų įprotį daryti joms išskaitymus iš darbo užmokesčio už pavėlavimą iš ryto: 6 pensus už 2 minutes, 1 šil. už 3 minutes ir 1 šil. 6 pensus už 10 minučių. Tai sudaro 9 šil. per valandą, arba 4 sv. st. 10 šil. per dieną, tuo tarpu kai vidutinis jų darbo užmokestis ištisus metus niekad neviršija 10—12 šil. per savaitę, Be to, Herepas pavedė vienam paaugliui trimitu skelbti fabriko valandas, ką tas kartais darė anksčiau kaip 6 val. ryto, ir jei rankos tuo metu, kai jis baigdavo trimituoti, dar nebūdavo vietoje, vartus užrakindavo ir pasilikusioms už jų būdavo uždedamos pabaudos; o kadangi fabrike nebuvo laikrodžio, tai nelaimingosios rankos buvo visiškoje Herepo inspiruoto jauno budėtojo valdžioje. Streikuojančios rankos, šeimų motinos ir merginos, pareiškė, kad jos vėl stosiančios dirbti, jei budėtojas bus pakeistas laikrodžiu ir jei bus įvestas protingesnis pabaudų tarifas. Herepas patraukė į teismą 19 moterų ir merginų už sutarties sulaužymą. Publikai garsiai reiškiant savo pasipiktinimą, jos buvo nuteistos kiekviena sumokėti 6 pensų pabaudą ir 2 šil. 6 pensus teismo išlaidų. Žmonių minia Herepą iš teismo palydėjo švilpimu.— Vienas iš fabrikantų pamėgtųjų metodų yra išskaitymais iš darbo užmokesčio bausti darbininkus už blogą jiems išduodamos medžiagos kokybę. Šis metodas 1866 metais sukėlė visuotinį streiką Anglijos puodininkystės apygardose. «Children’s Employment Commission» (1863—1866) ataskaitos pateikia atsitikimų, kai darbininkai, užuot gavę darbo užmokestį, savo darbo išdavoje dėl pabaudų reglamento net tapdavo savo šaunaus «šeimininko» skolininkais. Pamokomus fabrikų patvaldžių išradingumo bruožus darant išskaitymus iš darbo užmokesčio taip pat atskleidė paskutinė medvilnės krizė. «Man pačiam,— sako fabrikų inspektorius R. Bekeris,— neseniai teko patraukti teismo atsakomybėn vieną medvilnės fabrikantą, kuris šiuo sunkiu ir kankinamu metu iš kai kurių pas jį dirbančių «paauglių» (t. y. vyresnių kaip 13 metų) išskaitė po 10 pensų už gydytojo liudijimą dėl amžiaus, kuris jam tekainuoja tik 6 pensus ir už kurį įstatymas leidžia išskaityti tik 3 pensus, o paprotys neleidžia daryti jokių išskaitymų… Kitas fabrikantas, norėdamas pasiekti tą patį tikslą nesusiduriant su įstatymu, kiekvienam iš dirbančių pas jį vargingų vaikų uždeda 1 šil. mokestį už apmokymą verpimo specialybės ir verpimo paslapčių; mokestis imamas, kai tik gydytojo liudijimas patvirtina pakankamą jų subrendimą tam darbui. Vadinasi, yra povandeninių srovių, kurių nežinant negalima suprasti tokių nepaprastų reiškinių, kaip streikai tokiu metu kaip dabartinis» (kalbama apie mechaninių audėjų streiką Darvene esančiame fabrike, 1863 m. birželio mėn.). «Reports of Insp. of Fact. for 30th April 1863», 50, 51 psl. (Fabrikų ataskaitos visuomet apima didesnius laikotarpius, negu numato jų oficialios datos.)
(190a)Įstatymai dėl apsaugojimo nuo pavojingų mašinų turėjo teigiamos įtakos. «Bet… šiuo metu yra naujos nelaimingų atsitikimų priežastys, kurių nebuvo prieš 20 metų, būtent, padidėjęs mašinų greitis. Ratai, velenai, verpstės ir audimo staklės dabar varomi padidėjusia ir nuolat didėjančia jėga; pirštai turi greičiau ir tvirčiau nutverti nutrūkusį siūlą, nes delsimas ir netvirtumas juos pražudys… Didelis skaičius nelaimingų atsitikimų įvyksta dėl darbininkų siekimo greičiau atlikti savo darbą. Reikia prisiminti, jog fabrikantams yra nepaprastai svarbu, kad mašinos nenutrūkstamai veiktų, t. y. kad nenutrūkstamai būtų gaminami verpalai ir audiniai. Bet kuris vienos minutės sustojimas yra ne tik varomosios jėgos, bet ir produkto nuostolis. Todėl prižiūrėtojai, suinteresuoti produkto kiekiu, ragina darbininkus laikyti mašinas veikiančias be pertraukos; o tai ne mažiau svarbu ir darbininkams, jeigu jiems mokama pagal svorį arba vienetus. Todėl, nors daugumoje fabrikų formaliai draudžiama valyti mašinas joms veikiant, praktikoje taip visuomet daroma. Vien dėl šios priežasties per pastaruosius 6 mėnesius buvo 906 nelaimingi atsitikimai… Nors valymas atliekamas kasdien, tačiau šeštadieniais paprastai turi būti atliekamas nuodugnus mašinų valymas, ir daugiausia mašinoms veikiant… Ši operacija neapmokama, ir dėl to darbininkai stengiasi kiek galint greičiau ją užbaigti. Todėl penktadienį, o ypač šeštadienį, nelaimingų atsitikimų skaičius yra žymiai didesnis negu kitomis savaitės dienomis. Palyginti su pirmųjų 4 savaitės dienų vidurkiu penktadieniui tenkantis nelaimingų atsitikimų perviršis sudaro apie 12%, šeštadieniui tenkantis nelaimingų atsitikimų perviršis palyginti su pirmesniųjų 5 dienų vidurkiu — 25%; o turint galvoje, kad fabriko diena šeštadieniais sudaro iš viso valandos, o kitomis darbo dienomis valandos, tai perviršis sudarys daugiau kaip 65%» («Reports of Insp. of Factories for 31st October 1866». London 1867, 9, 15, 16, 17 psl.).
(191)Pirmajame trečiosios knygos skyriuje aš papasakosiu apie Anglijos fabrikantų dabartinių laikų žygį prieš tuos fabrikų akto straipsnius, kurių tikslas yra apsaugoti «rankų» kūno narius nuo gyvybei pavojingų mašinų. Čia užteks pateikti vieną citatą iš oficialios fabrikų inspektoriaus Leonardo Hornerio ataskaitos: «Aš esu girdėjęs, kaip nedovanotinai lengvai fabrikantai atsiliepia apie kai kuriuos nelaimingus atsitikimus; pvz., piršto netekimas, jų nuomone, yra menkniekis. Iš tikrųjų darbininko gyvenimas ir visos jo ateities perspektyvos taip priklauso nuo jo pirštų, kad piršto netekimas jam yra nepaprastai rimtas atsitikimas. Girdėdamas tokius tuščius plepalus, aš klausdavau: «Tarkime, kad jums reikia dar vieno papildomo darbininko, o pas jus atėjo du darbininkai, abu visais kitais atžvilgiais vienodai geri, bet vienas neturi nykščio arba smiliaus; kurį jūs pasirinksite?» Jie, nė kiek nedvejodami, pasisakydavo už tą, kurio visi pirštai sveiki… Tie ponai fabrikantai turi klaidingų nusistatymų prieš tai, ką jie vadina pseudofilantropiniais įstatymais» («Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1855»). Tie ponai yra «sumanūs žmonės», ir ne be reikalo jie simpatizavo vergvaldžių maištui!
(192)Fabrikuose, kuriuose jau seniai veikia fabrikų aktas su jo priverstiniu darbo laiko apribojimu ir kitais nuostatais, išnyko kai kurios iš anksčiau buvusių blogybių. Pats mašinų tobulinimas, pasiekęs tam tikrą tašką, reikalauja «patobulintos fabrikų pastatų konstrukcijos», o tai naudinga darbininkams (plg. «Reports etc. for 31st October 1863», 109 psl.).