Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas

5. KOVA TARP DARBININKO IR MAŠINOS

Kova tarp kapitalisto ir samdomojo darbininko prasideda nuo pat kapitalistinio santykio atsiradimo. Ji siaučia per visą manufaktūrinį laikotarpį⁽¹⁹³⁾. Tačiau tik įvedus mašinas darbininkas pradeda kovoti prieš pačią darbo priemonę, šią materialinę kapitalo buvimo formą. Jis sukyla prieš šią konkrečią gamybos priemonių formą kaip prieš materialinį kapitalistinio gamybos būdo pagrindą.

Beveik visoje Europoje XVII amžiuje vyko darbininkų maištai prieš vadinamąją Bandmühle ([kaspininę mašiną], kuri taip pat buvo vadinama Schnurmühle arba Mühlenstuhl) — mašiną kaspinams ir pozumentams austi⁽¹⁹⁴⁾. XVII amžiaus pirmojo trečdalio pabaigoje vėjo lentpiūvė, vieno olando pastatyta netoli Londono, buvo per prastuomenės maištą sugriauta. Dar XVIII amžiaus pradžioje vandens varomos lentpiūvių mašinos tik su dideliais sunkumais įveikdavo Anglijoje parlamento remiamą liaudies pasipriešinimą. Kai 1758 metais Everetas pagamino pirmąją vandens varomą vilnos kirpimo mašiną, ją sudegino keli šimtai žmonių, kurie buvo pasilikę be darbo. Prieš scribbling mills [kočiojamąsias pusverpes] ir Arkraito karšimo mašinas 50 000 darbininkų, kurie iki tol gyveno iš vilnos karšimo, kreipėsi su peticija į parlamentą. Masinis mašinų naikinimas manufaktūrinėse Anglijos apygardose per XIX amžiaus pirmuosius 15 metų, ypač nukreiptas prieš garinių audimo staklių panaudojimą ir žinomas luditų judėjimo pavadinimu, buvo pagrindas antijakobininei Sidmauso, Kestlrio ir t. t. vyriausybei imtis kuo reakcingiausių prievartos priemonių. Reikia tam tikro laiko ir patyrimo, kad darbininkas išmoktų atskirti mašiną nuo kapitalistinio jos panaudojimo ir kartu nukreiptų savo puolimus ne prieš materialines gamybos priemones, o prieš visuomeninę jų eksploatavimo formą⁽¹⁹⁵⁾.

Kovojant manufaktūroje dėl darbo užmokesčio dydžio, į manufaktūrą buvo žiūrima kaip į faktą ir dėl to toji kova nebuvo nukreipta prieš patį manufaktūros egzistavimą. Prieš manufaktūrų steigimą kovoja ne samdomieji darbininkai, o cechų meistrai ir privilegijuotieji miestai. Todėl manufaktūrinio laikotarpio rašytojų tarpe viešpatauja pažiūra į darbo pasidalijimą kaip į priemonę potencialiems darbininkams pakeisti, o ne tikriesiems išstumti. Šis skirtumas yra visiškai aiškus. Kai, pvz., sakoma, kad Anglijoje reikėtų 100 milijonų žmonių tam, kad senuoju verpimo rateliu būtų galima suverpti tą medvilnę, kurią dabar mašinomis suverpia 500 000 žmonių, tai, žinoma, visiškai nereiškia, kad mašina užėmė vietą šių milijonų, kurių iš tikrųjų niekad nė nebuvo. Tai tereiškia, kad verpimo mašinoms pavaduoti reikėtų daugelio milijonų darbininkų. Priešingai, kai sakoma, kad garinės audimo staklės Anglijoje išmetė 800 000 audėjų į gatvę, tai čia kalbama ne apie esamas mašinas, kurias turėtų pakeisti tam tikras darbininkų skaičius, bet apie buvimą tam tikro skaičiaus darbininkų, kurie faktiškai buvo mašinų pavaduoti arba jų išstumti. Manufaktūriniu laikotarpiu pagrindas tebebuvo amatinis gaminimo būdas, nors ir suskaidytas į atskiras operacijas. Esant palyginti mažam iš vidurinių amžių paveldėtam miestų darbininkų skaičiui, naujų kolonijinių rinkų poreikiai negalėjo būti patenkinti, ir tikrosios manufaktūros atidengė tuomet kaimo gyventojams, kurie feodalizmui irstant buvo nuvaromi nuo žemės, naujas gamybos sritis. Todėl darbo pasidalijimas ir kooperacija dirbtuvėje tuomet daugiau išryškindavo savo teigiamą pusę — dirbančiųjų darbininkų darbo našumo kilimą⁽¹⁹⁶⁾. Tiesa, žemdirbystėje panaudota kooperacija ir darbo priemonių kombinacija nedaugelio rankose sukėlė,— daugelyje šalių seniai prieš stambiosios pramonės laikotarpį,— gilius, staigius ir prievartinius perversmus gamybos būde, dėl to ir kaimo gyventojų gyvenimo sąlygose ir uždarbiavimo priemonėse. Bet ta kova iš pradžių vyksta daugiau tarp stambiųjų ir smulkiųjų žemės savininkų negu tarp kapitalo ir samdomojo darbo; iš antros pusės, kadangi darbininkus išstumia darbo priemonės — avys, arkliai ir t. t.,— betarpiškos prievartos aktai čia sudaro pirmą pramonės revoliucijos prielaidą. Iš pradžių darbininkai nuvaromi nuo žemės, o tik paskui ateina avys. Ir tik žemės išgrobstymas stambiu mastu, kaip, pvz., Anglijoje, sudaro areną stambiam žemės ūkiui^(196a). Todėl šis žemdirbystės perversmas pradžioje daugiau atrodė kaip politinio pobūdžio revoliucija.

Kai darbo priemonė įgauna mašinos formą, ji tuojau pat pasidaro paties darbininko konkurentu⁽¹⁹⁷⁾. Savaiminis kapitalo vertės augimas naudojant mašinas yra tiesiog proporcingas skaičiui darbininkų, kurių egzistavimo sąlygas jos sugriauna. Visa kapitalistinės gamybos sistema remiasi tuo, kad darbininkas parduoda savo darbo jėgą kaip prekę. Darbo pasidalijimas šią darbo jėgą daro vienpusišką, paversdamas ją visiškai daliniu įgudimu valdyti atskirą dalinį įrankį. Kai tik įrankio valdymas atitenka mašinai, kartu su darbo jėgos vartojamąja verte išnyksta ir jos mainomoji vertė. Darbininkas nesuranda sau pirkėjų, kaip kad iš apyvartos išėję popieriniai pinigai. Toji darbininkų klasės dalis, kurią mašina tuo būdu paverčia pertekliniais gyventojais, t. y. tokiais, kurie savaiminiam kapitalo augimui jau betarpiškai nėra reikalingi, iš vienos pusės, žūva nelygioje senosios amatinės ir manufaktūrinės gamybos kovoje prieš mašininę gamybą, o iš antros — užtvindo visas lengviau prieinamas pramonės šakas, užtvindo darbo rinką ir dėl to sumažina darbo jėgos kainą žemiau jos vertės. Sakoma, kad didelė paguoda pauperizuotiems darbininkams turinti būti iš dalies ta aplinkybė, kad jų kančios yra tik «laikinos» («a temporary inconvenience»), iš dalies ta, kad mašina tik palaipsniui įvaldo visą gamybos sferą, ir dėl to sumažėja jos griaunamojo poveikio užmojis ir intensyvumas. Tačiau šios dvi paguodos pašalina viena kitą. Kai mašina palaipsniui įvaldo tam tikrą gamybos sferą, ji sukelia chronišką skurdą konkuruojančiuose su ja darbininkų sluoksniuose. Kai perėjimas vyksta greitai, jos poveikis yra masinio ir aštraus pobūdžio. Pasaulinė istorija neteikia baisesnio vaizdo, kaip lėtas, dešimtmečius užtrukęs ir, pagaliau, 1838 metais užsibaigęs Anglijos medvilnės rankinių audėjų žuvimas. Daugelis iš jų mirė bado mirtimi, daugelis ilgai skurdo su savo šeimomis už $2\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ penso per dieną⁽¹⁹⁸⁾. Priešingai, Anglijos medvilnės mašinos aštriai paveikė Ost-Indiją, kurios generalgubernatorius 1834—1835 metais konstatavo: «Prekybos istorijoje vargu ar atsiras analogija šiai nelaimei. Indijos lygumos yra nuklotos medvilnės audėjų kaulais». Žinoma, kadangi šie audėjai atsiskyrė nuo šio laikino gyvenimo, tai mašina atnešė jiems tik «laikinas kančias». Beje, «laikinas» mašinų poveikis pasirodo esąs nuolatinis, nes jos užkariauja vis naujas ir naujas gamybos sferas. Tuo būdu tas savarankiškumo ir atskirumo pobūdis, kurį kapitalistinis gamybos būdas aplamai suteikia darbo sąlygoms ir darbo produktui darbininkų atžvilgiu, pasirodžius mašinoms, išsivysto į visišką priešingumą tarp darbininkų, iš vienos pusės, ir darbo sąlygų bei darbo produkto — iš antros⁽¹⁹⁹⁾. Todėl kartu su mašinomis pirmą kartą pasirodo stichinis darbininko maištavimas prieš darbo priemones.

Darbo priemonė žudo darbininką. Žinoma, visų apčiuopiamiausiai šis tiesioginis priešingumas pasireiškia tais atvejais, kai naujai įvedamos mašinos pradeda konkuruoti su tradicine amatine arba manufaktūrine gamyba. Bet ir pačios stambiosios pramonės ribose nuolatinis mašinų tobulinimas ir automatinės sistemos vystymas veikia analogiškai. «Nuolatinis mašinų tobulinimo tikslas yra mažinti rankinį darbą arba tobulinti atskiras gamybos proceso grandis fabrike, pakeičiant jose žmonių aparatus geležiniais aparatais»⁽²⁰⁰⁾. «Garo arba vandens jėgos panaudojimas mašinoms, kurios iki tol buvo varomos ranka, įvyksta kasdien… Nuolat daromi vis nauji palyginti smulkūs mašinų patobulinimai, kurių tikslas yra taupyti varomąją jėgą, gerinti produkto kokybę, didinti per tą patį laiką išleidžiamą produkciją arba išstumti vaiką, moterį ar vyrą, ir nors iš pirmo žvilgsnio jie neturi didelės reikšmės, jie vis dėlto duoda svarbių rezultatų»⁽²⁰¹⁾. «Visais atvejais, kai tam tikra operacija reikalauja didelio įgudimo ir tvirtos rankos, ją stengiamasi kiek galint greičiau paimti iš per daug įgudusio ir dažnai į visokį netvarkingumą linkusio darbininko rankų ir perduoti specialiam mechanizmui, kuris veikia taip reguliariai, jog jį prižiūrėti gali vaikas»⁽²⁰²⁾. «Automatinėje sistemoje darbininko talentas progresyviai išstumiamas»⁽²⁰³⁾. «Mašinų tobulinimas leidžia ne tik mažinti skaičių dirbančių suaugusiųjų darbininkų, reikalingų tam tikram rezultatui pasiekti, bet ir pakeisti vieną dirbančiųjų kategoriją kita kategorija: labiau įgudusius — mažiau įgudusiais, suaugusius — vaikais, vyrus — moterimis. Visi šie pakitimai sukelia nuolatinius darbo užmokesčio lygio svyravimus»⁽²⁰⁴⁾. «Mašinos be paliovos išmeta suaugusius iš fabriko»⁽²⁰⁵⁾. Darbo dienos sutrumpinimo sukeltas audringas mašininės sistemos vystymasis pademonstravo mums nepaprastą šios sistemos lankstumą, kuris yra pasiektas kaip sukaupto praktinio patyrimo rezultatas, kaip jau esamo mechaninių priemonių kiekio ir technikos nuolatinės pažangos rezultatas. Bet kas būtų galėjęs 1860 metais, kai Anglijos medvilnės pramonė buvo pasiekusi zenitą, numatyti tuos šuoliškai vienas kitą pakeitusius mašinų patobulinimus ir juos atitinkantį rankinio darbo išstūmimą, kuriuos sekančių trejų metų laikotarpyje sukėlė toks akstinas, kaip Amerikos pilietinis karas? Čia pakaks poros pavyzdžių iš Anglijos fabrikų inspektorių oficialių duomenų šiuo klausimu. Vienas Mančesterio fabrikantas pareiškia: «Vietoj 75 karšimo mašinų mums dabar reikia tik 12, kurios duoda ankstesnį kiekį tokios pat, jei ne geresnės kokybės… Darbo užmokesčio ekonomija sudaro 10 sv. st. per savaitę, medvilnės nuobirų ekonomija — 10%». Vienoje Mančesterio plonųjų verpalų verpykloje, «spartinant judėjimą ir įvedant įvairius automatinius procesus, viename skyriuje pašalintas ketvirtadalis, kitame daugiau kaip pusė darbininkų personalo, tuo tarpu kai šukavimo mašina, pakeitusi antrąją karšimo mašiną, smarkiai sumažino skaičių rankų, kurios anksčiau dirbo karšimo skyriuje». Kitas verpimo fabrikas savo bendrą «rankų» ekonomiją įvertina 10%. Ponai Džilmeriai, verpimo fabrikų savininkai Mančesteryje, pareiškia: «Mūsų blowing departement [kedenimo skyriuje] rankų ir darbo užmokesčio ekonomiją, kuri yra pasiekta naujųjų mašinų dėka, mes įvertiname visu trečdaliu… jack frame room [knatelinių mašinų skyriuje] ir drawing frame room [sluoksninių mašinų skyriuje] kaštų ir rankų ekonomija sudaro apie trečdalį; verpimo skyriuje kaštų ekonomija sudaro apie trečdalį. Bet ir tai ne viskas: mūsų verpalai, kuriuos perduodame audėjams, naujųjų mašinų dėka yra tiek pagerinti, kad audėjai pagamina iš jų daugiau audinio ir geresnės kokybės, negu naudojant ankstesnius mašininius verpalus»⁽²⁰⁶⁾. Fabrikų inspektorius A. Redgreivas ta proga pažymi: «Darbininkų skaičiaus mažėjimas didėjant gamybai sparčiai progresuoja; vilnos fabrikuose neseniai prasidėjo naujas rankų skaičiaus mažinimas, kuris ir dabar tebevyksta; prieš keletą dienų vienas mokyklos mokytojas, gyvenantis netoli Ročdelio, man pasakė, kad didžiulis mokyklose besimokančių mergaičių skaičiaus sumažėjimas paaiškinamas ne tik slegiamu krizės poveikiu, bet ir vilnos fabrikų mašinų pakitimais, ir dėl to atleista, apvaliais skaičiais imant, 70 short-timers [vaikų, dirbančių dalį darbo dienos]»⁽²⁰⁷⁾.

Dedama lentelė parodo bendrą rezultatą mechaninių patobulinimų, kurie Anglijos medvilnės pramonėje buvo padaryti Amerikos pilietinio karo dėka.

Taigi, nuo 1861 iki 1868 metų išnyko 338 medvilnės fabrikai, t. y. mašinos, kurios pasidarė našesnės ir stambesnės, susitelkė mažesnio kapitalistų skaičiaus rankose. Garinių audimo staklių skaičius sumažėjo 20 663 vienetais; bet jų produktas tuo pačiu metu padidėjo, vadinasi, patobulintos audimo staklės dabar duoda daugiau negi senosios. Pagaliau, verpsčių skaičius padidėjo 1 612 547 vienetais, tuo tarpu kai dirbančių darbininkų skaičius sumažėjo 50 505 žmonėmis. Taigi, tą «laikiną» skurdą, kuriuo medvilnės krizė slėgė darbininkus, padidino ir įtvirtino spartus ir nenutrūkstamas mašinų tobulinimas.

Tačiau mašina veikia ne tik kaip nenugalimas konkurentas, nuolat pasiruošęs samdomąjį darbininką padaryti «pertekliniu». Kapitalas garsiai ir turėdamas apgalvotą tikslą skelbia apie ją kaip apie darbininkui priešišką jėgą ir naudojasi ja kaip tokia. Ji pasidaro galingiausia kovos priemone slopinti periodiniams darbininkų maištams, streikams ir t. t., nukreiptiems prieš kapitalo autokratiją⁽²⁰⁸⁾. Pasak Gaskelio, garo mašina iš pat pradžių pasidarė «žmogaus jėgos» antagonistu ir davė kapitalistams galimybę triuškinti augančias darbininkų pretenzijas, kurios grėsė sukelti dar tik gimstančios fabrikinės sistemos krizę⁽²⁰⁹⁾. Būtų galima parašyti, pradedant nuo 1830 metų, ištisą istoriją tokių išradimų, kurie atsirado vien tik kaip kapitalo kovos prieš darbininkų maištus priemonės. Visų pirma mes priminsime apie selfacting mule [selfaktorių], nes jis pradeda naują automatinės sistemos epochą⁽²¹⁰⁾.

Savo parodymuose Trades’ Unions Commission [tredjunionų komisijai] Nesmisas, garinio kūjo išradėjas, štai ką praneša apie tuos mašinų patobulinimus, kuriuos jis įvedė dėl didelio ir ilgai trukusio mašinų gamybos darbininkų streiko 1851 metais: «Būdingas mūsų šiuolaikinių mechaninių patobulinimų bruožas yra automatinių darbo mašinų įvedimas. Dabar mechaniniam darbininkui ne pačiam tenka dirbti, bet tik prižiūrėti puikų mašinos darbą, o tai prieinama kiekvienam paaugliui. Šiuo metu yra pašalinta visa klasė darbininkų, kurie priklauso vien tik nuo savo įgudimo. Anksčiau mano įmonėje vienam mechanikui tekdavo keturi paaugliai. Šių naujų mechaninių patobulinimų dėka aš suaugusių vyrų skaičių sumažinau nuo 1 500 iki 750. Rezultatas buvo tas, kad mano pelnas žymiai padidėjo».

Apie vieną spalvoto marginimo mašiną kartūno marginimo įmonėse Juras sako: «Pagaliau kapitalistai pasistengė išsivaduoti iš šios nepakenčiamos vergovės (t. y. iš juos apsunkinančių sutarčių su darbininkais sąlygų) ir, pasinaudodami mokslo pagalba, jie greitai susigrąžino savo įstatymines teises,— galvos teises kitoms kūno dalims». Apie vieną išradimą metmenims šliktuoti, kurį betarpiškai sukėlė streikas, jis sako: «Nepatenkintųjų gauja, kuri už senųjų darbo pasidalijimo įtvirtinimų įsivaizdavo esanti nenugalima, pamatė kad, naudojantis šiuolaikine mechanine taktika, ji buvo užpulta iš flango ir kad jos gynybinės priemonės buvo sunaikintos. Ji turėjo pasiduoti nugalėtojų malonei ir nemalonei». Apie selfacting mule [selfaktoriaus] išradimą jis sako: «Jis turėjo vėl atstatyti tvarką tarp pramoninių klasių… Šis išradimas patvirtina mūsų jau išdėstytą doktriną, kad kapitalas, priversdamas mokslą jam tarnauti, visuomet priverčia maištingąsias darbo rankas būti paklusnias»⁽²¹¹⁾. Nors Juro veikalas pasirodė 1835 metais, vadinasi, tuo metu, kai fabrikinė sistema dar buvo palyginti silpnai išsivysčiusi, jis ne tik savo atviru cinizmu, bet ir tuo naivumu, su kuriuo jis išplepa absurdiškus kapitalistinių smegenų prieštaravimus, iki šiol tebėra klasikinė fabriko dvasios išraiška. Pavyzdžiui, išdėstęs tą «doktriną», kad kapitalas su jo pasisamdyto mokslo pagalba «nuolat verčia maištingąsias darbo rankas būti paklusnias», jis paskui reiškia savo pasipiktinimą tuo, «kad tam tikri sluoksniai mechanikos ir fizikos mokslą kaltina už jo parsisamdymą turtingųjų kapitalistų despotizmui ir už tai, kad jis yra vargingųjų klasių engimo priemonė». Po plačių ir ilgų pamokslų apie tai, koks naudingas yra darbininkams spartus mašinų vystymasis, jis juos įspėja, kad savo nepaklusnumu, streikais ir t. t. jie tik spartina mašinų vystymąsi. «Toks smurtas ir maištai,— sako jis,— atskleidžia visų niekingiausią žmogaus trumparegiškumą, tokį trumparegiškumą, kuris žmogų daro savo paties budeliu». Atvirkščiai, keliais puslapiais anksčiau sakoma: «Be šių stiprių susidūrimų ir pertraukų, kurias sukelia klaidingos darbininkų pažiūros, fabrikinė sistema vystytųsi žymiai sparčiau ir su dar didesne nauda visoms suinteresuotosioms pusėms». Paskui jis vėl sušunka: «Fabrikinių Didžiosios Britanijos apygardų gyventojų laimei patobulinimai mechanikoje tik palaipsniui tevykdomi». «Neteisinga,— sako jis,— kaltinti mašinas tuo, kad jos, esą, sukeliančios suaugusiųjų darbo užmokesčio mažėjimą, išstumdamos tam tikrą dalį pastarųjų, ir dėl to jų skaičius pradeda viršyti esamą darbo pareikalavimą. Bet juk jos didina vaikų darbo paklausą ir tuo būdu kelia jų uždarbius». Tačiau, iš antros pusės, tas pats ramintojas žemą vaikų darbo užmokestį gina, sakydamas, «kad tai sulaiko tėvus nuo savo vaikų siuntimo į fabrikus perdaug jauname amžiuje». Visa jo knyga yra neribotos darbo dienos apologija, ir įstatymai, draudžiantieji 13 metų vaikus kankinti daugiau kaip 12 valandų per parą, jo liberalinei dvasiai primena niūriausius viduramžių laikus. Tai nekliudo jam raginti fabrikų darbininkus kalbėti padėkos maldas apvaizdai, kuri mašinų dėka «suteikė jiems laisvalaikį savo nemirtingiems interesams apmąstyti»⁽²¹²⁾.

Išnašos

⁽¹⁹³⁾Žr., tarp kita ko, John Houghton: «Husbandry and Trade improved», London 1727. «The Advantages of the East India Trade, 1720». John Bellers: «Proposals for Raising a College of Industry». London 1696. «Deja, įmonininkai (masters) ir jų darbininkai nuolat kovoja tarp savęs. Pirmųjų nuolatinis tikslas — mokėti už atliekamą darbą kiek galint pigiau; ir jie, siekdami šio tikslo, nesivaržo panaudoti bet kokias gudrybes, tuo tarpu kai antrieji su tokiu pat atkaklumu naudojasi kiekviena proga, kad pateiktų savo šeimininkams didesnius reikalavimus». «An Inquiry into the Causes of the Present High Price of Provisions», 1767, 61, 62 psl. (Autorius — kunigas Natenielis Forsteris — yra visiškai darbininkų pusėje.)

⁽¹⁹⁴⁾«Bandmühle buvo išrasta Vokietijoje. Italijos abatas Lančelotis veikale, pasirodžiusiame Venecijoje 1636 metais, pasakoja: «Antonas Miuleris iš Dancigo beveik prieš 50 metų (Lančelotis rašė 1579 metais) matė Dancige labai puikią mašiną, kuri iš karto gamino nuo 4 iki 6 gabalų audinio; bet kadangi miesto taryba bijojo, kad šis išradimas nepaverstų daugybės darbininkų elgetomis, ji uždraudė naudoti mašiną, o jos išradėją įsakė slapta pasmaugti arba paskandinti». Leidene tokia pat mašina pirmą kartą buvo panaudota 1629 metais. Pozumentininkų maištai iš pradžių privertė magistratą ją uždrausti; Generaliniai štatai 1623, 1639 metų ir t. t. nutarimais turėjo apriboti jos naudojimą; pagaliau, 1661 m. gruodžio 15 d. nutarimu ją tam tikromis sąlygomis buvo leista naudoti. «Šiame mieste,— sako Bokshornas («Institutiones Politicae», Leyden 1663) apie kaspininių mašinų įvedimą Leidene,— maždaug prieš 20 metų buvo išrastas audimo prietaisas, su kuriuo vienas darbininkas galėjo pagaminti daugiau audinių ir lengviau, negu keli žmonės per tokį pat laiką galėtų pagaminti be jo. Bet tai sukėlė audėjų skundų ir nepasitenkinimą, kol magistratas galų gale uždraudė šio prietaiso naudojimą». Ta pati mašina 1676 metais buvo uždrausta Kelne, o tuo pačiu laiku jos įvedimas Anglijoje sukėlė darbininkų neramumų. Imperatoriaus 1685 m. vasario 19 d. ediktu jos naudojimas buvo uždraustas visoje Vokietijoje. Hamburge ji, magistratui įsakius, buvo viešai sudeginta. 1719 m. vasario 9 d. Karolis VI atnaujino 1685 m. ediktą, o Saksonijos kurfiurstystėje tik 1765 metais buvo leista visiems ją naudoti. Ši mašina, kuri pasaulyje sukėlė tiek triukšmo, iš tikrųjų buvo verpimo ir audimo mašinų, vadinasi, XVIII amžiaus pramonės revoliucijos, pirmtakė. Naudodamasis ja, audimo darbe visiškai neįgudęs paauglys, stumdydamas ten ir atgal virbalą, galėjo varyti visas stakles su visais jų priklausiniais; savo patobulinta forma ši mašina iš karto gamino 40—50 gabalų.

⁽¹⁹⁵⁾Senoviškose manufaktūrose dar ir dabar retkarčiais pasikartoja grubios darbininkų maištavimo prieš mašinas formos. Pvz., Šefildo dildžių gamyboje 1865 metais.

⁽¹⁹⁶⁾Seras Džemsas Stiuartas net ir mašinų veikimą vertina dar visiškai šia prasme. «Taigi, į mašinas aš žiūriu tarytum į priemonę padidinti (potencialiai) skaičiui darbininkų, kurių nereikia maitinti (qu’on n’est pas obligé de nourrir)… Kuo mašinos poveikis skiriasi nuo poveikio, kurį sukelia naujų gyventojų atsiradimas?» («Principes d’Économie Politique», prancūziškasis vertimas, I t., 1-ji kn., XIX sk.). Kur kas naivesnis yra Petis, kuris sako, kad ji pavaduoja «poligamiją». Šis požiūris geriausiu atveju tinka Jungtinių Valstybių kai kurių dalių atžvilgiu. Priešingai: «Retai tegalima sėkmingai pasinaudoti mašinomis atskiro darbininko darbui sumažinti; joms pagaminti reikia daugiau laiko, negu galima sutaupyti pasinaudojant jomis. Jos gali būti tikrai naudingai panaudotos tiktai tuo atveju, jeigu jos veikia stambiu mastu, jeigu viena mašina gali padėti tūkstančių darbui. Todėl mašinos dažniausiai panaudojamos tankiausiai apgyventose šalyse, kur visų daugiausia bedarbių… Jų panaudojimą sukelia ne darbininkų trūkumas, bet tai, kad darbininkų mases lengvai galima pritraukti prie darbo» (Piercy Ravenstone: «Thoughts on the Funding System and its Effects». London 1824, 45 psl.).

^(196a){4-jam leidimui. Tai liečia ir Vokietiją. Ten, kur mes turime stambią žemdirbystę, vadinasi, ypač rytuose, ji pasidarė galima tik dėl «Bauernlegen» [valstiečių eksproprijavimas, jų nuvarymas nuo žemės], kuris buvo vykdomas pradedant nuo XVI amžiaus, o ypač po 1648 metų.— F. E.}

⁽¹⁹⁷⁾«Mašinos ir darbas nuolat konkuruoja» (Ricardo: «Principles of Political Economy», 3rd ed. London 1821, 479 psl.). [Д. Рикардо: «Начала политической экономии». Соцэкгиз, 1935, 256 psl.]

⁽¹⁹⁸⁾Iki įvedant 1833 m. įstatymą dėl beturčių, konkurencija tarp rankinio audimo ir mašininio audimo Anglijoje buvo užtrukusi dėl to, kad gerokai žemiau minimumo nukritęs darbo užmokestis buvo papildomas parapijų pašalpomis. «1827 metais kunigas Terneris buvo rektorius Uilmslove, pramoninėje Češiro apygardoje. Komiteto emigracijai tirti klausimai ir p. Ternerio atsakymai parodo, kokiu būdu buvo palaikoma rankinio darbo konkurencija prieš mašinas. Klausimas: «Ar mechaninių staklių naudojimas neišstūmė rankinių staklių naudojimo?» Atsakymas: «Be abejonės; jis būtų buvęs išstumtas dar labiau, negu tai įvyko tikrovėje, jei rankiniai audėjai nebūtų turėję galimybės sutikti su darbo užmokesčio sumažinimu». Klausimas: «Bet juk rankiniai audėjai, su tuo sutikdami, parsisamdo už mokestį, nepakankamą jų egzistavimui, tikėdamiesi parapijos paramos padengti pragyvenimo reikmenų deficitui?» Atsakymas: «Taip, konkurencija tarp rankinių staklių ir mechaninių staklių faktiškai palaikoma mokesčiu beturčiams». Taigi, žeminantis pauperizmas arba emigracija — štai ta nauda, kurią mašinų įvedimas davė darbo žmonėms; iš gerbiamų ir iki tam tikro laipsnio nepriklausomų amatininkų jie nusmukdomi ligi būklės keliaklupsčiaujančių nuskurdėlių, valgančių žeminančią labdarybės duoną. Štai ką jie vadina laikina kančia» («A Prize Essay on the Comparative Merits of Competition and Co-operation». London 1834, 29 psl.).

⁽¹⁹⁹⁾«Ta pati priežastis, kuri gali padidinti šalies pajamas (t. y., kaip čia pat paaiškina Rikardo, pajamas lendlordų ir kapitalistų, kurių turtas ekonominiu požiūriu ＝ Wealth of the Nation [nacijos turtui]), tuo pačiu metu gali sukelti gyventojų perteklių ir pabloginti darbininko būklę» (Ricardo: «Principles of Political Economy», 3-sis leid., London 1821, 469 psl.). [Д. Рикардо: «Начала политической экономии». Соцэкгиз, 1935, 251 psl.] «Bet kurio mechanizmo patobulinimo nuolatinis tikslas ir tendencija faktiškai yra visiškai atsikratyti nuo žmogaus darbo arba sumažinti jo kainą pakeičiant suaugusiųjų darbininkų vyrų darbą moterų ir vaikų darbu arba apmokytų darbininkų darbą — juodadarbių darbu» (Ure: [«Philosophy of Manufactures», 23 psl.]).

⁽²⁰⁰⁾«Reports of Insp. of Fact. 31st October 1858», 43 psl.

⁽²⁰¹⁾«Reports etc. for 31st October 1856», 15 psl.

⁽²⁰²⁾Ure: «Philosophy of Manufactures», 19 psl. «Didžiulį plytinėse naudojamų mašinų pranašumą sudaro tai, kad jos daro savininkus visiškai nepriklausomus nuo įgudusių darbininkų» («Children’s Employment Commission. 5th Report». London 1866, 130 psl., Nr. 46).

2-jo leid. priedas. Ponas A. Sterokas, «Great Northern Railway» mašinų skyriaus vyriausiasis vedėjas, dėl mašinų (garvežių ir t. t.) gamybos pareiškia: «Brangių (expensive) Anglijos darbininkų reikia kasdien vis mažiau. Gamyba didinama panaudojant patobulintus įrankius, o tuos įrankius savo ruožtu aptarnauja žemesnioji darbininkų kategorija (a low class of labour)… Anksčiau visas garo mašinos dalis gamino būtinai kvalifikuotas darbas. Tas pačias dalis dabartiniu metu gamina mažiau kvalifikuotas darbas, bet naudodamas gerus įrankius… Įrankiais aš laikau mašinas, naudojamas mašinų gamyboje» («Royal Commission on Railways. Minutes of Evidence, Nr. 17862 ir 17863». London 1867).

⁽²⁰³⁾Ure: «Philosophy of Manufactures», 20 psl.

⁽²⁰⁴⁾Ten pat, 321 psl.

⁽²⁰⁵⁾Ten pat, 23 psl.

⁽²⁰⁶⁾«Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1863», 108 ir sek. psl.

⁽²⁰⁷⁾«Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1863», 109 psl. Spartus mašinų tobulinimas medvilnės krizės metu leido Anglijos fabrikantams, vos tik pasibaigus Amerikos pilietiniam karui, greitai vėl perpildyti pasaulinę rinką. Jau 1866 m. per paskutinius 6 mėnesius beveik nebuvo galima parduoti audinių. Tuomet prasidėjo prekių gabenimas konsignacijai į Kiniją ir Indiją, o tai, suprantama, sukėlė dar didesnį rinkos perpildymą [glut]. 1867 m. pradžioje fabrikantai griebėsi įprastinės savo gelbėjimosi priemonės — 5% sumažino darbo užmokestį. Darbininkai pasipriešino ir pareiškė,— teoriškai tai buvo visiškai teisinga,— kad vienintelė išeitis iš padėties yra dirbti trumpesnį laiką, 4 dienas per savaitę. Po ilgo priešinimosi ponai, vadinantieji save pramonės kapitonais, turėjo su tuo sutikti, bet kartu kai kuriose vietose užmokestis buvo 5% sumažintas, o kitose liko nepakeistas.

⁽²⁰⁸⁾«Santykiai tarp šeimininkų ir rankų flintglaso ir butelių fabrikuose — tai chroniškas streikas». Todėl sparčiai vystosi presuoto stiklo gamyba, kurioje svarbiausios operacijos atliekamos mašinomis. Viena Niukestlio firma, kuri anksčiau gamino 350 000 sv. pūsto flintglaso per metus, dabar vietoj to gamina 3 000 500 sv. presuoto stiklo («Children’s Employment Commission. 4th Report, 1865», 262, 263 psl.).

⁽²⁰⁹⁾Gaskell: «The Manufacturing Population of England». London 1833, 3, 4 psl.

⁽²¹⁰⁾Kai kuriuos labai svarbius mašinų pritaikymus mašinų gamyboje p. Ferbernas išrado verčiamas streikų, kurie vyko jo paties mašinų gamykloje.

⁽²¹¹⁾Ure: «Philosophy of Manufactures», 367—370 psl.

⁽²¹²⁾Ure: «Philosophy of Manufactures», 368, 7, 370, 280, 321, 281, 475 psl.

6. Kompensacijos teorija ryšium su mašinų išstumiamais darbininkais

Turinys | Markso-Engelso archyvas