Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Visa eilė buržuazinių ekonomistų, kaip Džemsas Milis, Mak-Kulochas, Torensas, Senioras, Džonas Stiuartas Milis ir t. t., teigia, kad visos mašinos, kurios išstumia darbininkus, tuo pačiu metu visuomet ir būtinai išlaisvina atitinkamą kapitalą, kuris duoda darbo tiems patiems išstumtiems darbininkams(213).
Tarkime, kad kapitalistas naudoja 100 darbininkų, pvz., apmušalų manufaktūroje, mokėdamas kiekvienam po 30 sv. st. per metus. Vadinasi, kapitalisto kasmet sunaudojamas kintamasis kapitalas sudaro 3 000 sv. st. Tarkime, kad 50 darbininkų jis atleidžia, o kitus 50 palieka dirbti prie mašinų, kurios jam kainuoja 1 500 sv. st. Paprastumo dėlei mes paliekame nuošalyje pastatus, anglį ir t. t. Tarkime toliau, kad kasmet suvartojama žaliava, kaip ir anksčiau, kainuoja 3 000 sv. st.(214). Ar dėl šio pakitimo «išsilaisvino» koks nors kapitalas? Esant senajam gaminimo būdui, visa sunaudotoji 6 000 sv. st. suma susidėjo pusiau iš pastoviojo ir pusiau iš kintamojo kapitalo. Dabar ji susideda iš 4 500 sv. st. (3 000 sv. st. vertės žaliavos ir 1 500 sv. st. vertės mašinų) pastoviojo ir 1 500 sv. st. kintamojo kapitalo. Kintamoji, arba gyvąja darbo jėga paverstoji, kapitalo dalis sudaro jau ne pusę, o tik viso kapitalo. Vietoj išlaisvinimo čia įvyksta kapitalo surišimas tokia forma, kuria jis nustoja buvęs mainomas į darbo jėgą, t. y. kintamasis kapitalas pavirsta pastoviuoju kapitalu. Dabar 6 000 sv. st. kapitalas, kitoms sąlygoms nesikeičiant, negali duoti darbo daugiau kaip 50-iai darbininkų. Po kiekvieno mašinų patobulinimo jis samdo vis mažiau ir mažiau darbininkų. Jei naujai įvedamos mašinos kainuotų mažiau negu jų išstumiamų darbo jėgos ir darbo įrankių vertės suma, pvz., vietoj 1 500 tik 1 000 sv. st., tai 1 000 sv. st. kintamasis kapitalas pavirstų pastoviuoju kapitalu, t. y. būtų surištas, o 500 sv. st. kapitalas išsilaisvintų. Laikantis prielaidos, kad metinis darbo užmokestis pasilieka toks pat, kaip ir anksčiau, šis kapitalas sudarytų fondą, įgalinantį pasamdyti beveik 16 darbininkų,— tuo tarpu kai buvo atleista 50,— ir net žymiai mažiau kaip 16 darbininkų, nes, norint šiuos 500 sv. st. paversti kapitalu, dalį jų tektų paversti pastoviuoju kapitalu ir, vadinasi, tik likusiąją dalį būtų galima paversti darbo jėga.
Bet tarkime net, kad naujų mašinų gaminimas duos darbo didesniam skaičiui mechanikų; ar gali tai būti kompensacija į gatvę išmestiems apmušalininkams? Geriausiu atveju mašinų gaminimas pareikalaus mažiau darbininkų, negu išstumiama mašinų panaudojimu. 1 500 sv. st. suma, kuri anksčiau tebuvo tik atleistųjų apmušalininkų darbo užmokestis, dabar, įgavusi mašinų formą, yra: 1) mašinoms gaminti reikalingų gamybos priemonių vertė; 2) jas gaminančių mechanikų darbo užmokestis; 3) jų «šeimininkui» atitenkanti pridedamoji vertė. Toliau: jei mašina jau pagaminta, jos netenka atkurti iki pat jos mirties. Vadinasi, kad papildomas mechanikų skaičius galėtų nuolat turėti darbo, apmušalų fabrikantai vienas po kito mašinomis nuolat turi išstumti darbininkus.
Beje, iš tikrųjų minėtieji apologetai ir neturi galvoje tokio kapitalo išlaisvinimo būdo. Jie turi galvoje atleistųjų darbininkų pragyvenimo reikmenis. Pvz., negalima neigti, kad aukščiau pateiktuoju atveju mašinos ne tik išlaisvina 50 darbininkų ir tuo pačiu paverčia juos «disponuojamais», bet kartu nutraukia jų ryšį su 1 500 sv. st. vertės pragyvenimo reikmenimis ir tuo būdu «išlaisvina» šiuos pragyvenimo reikmenis. Taigi, tas paprastas ir anaiptol ne naujas faktas, kad mašinos išlaisvina darbininką nuo pragyvenimo reikmenų, kalbant ekonomistų kalba, reiškia, kad mašinos išlaisvina pragyvenimo reikmenis darbininkui, arba paverčia juos kapitalu, kuris panaudoja darbininką. Kaip matome, viskas priklauso nuo išsireiškimo būdo. Nominibus mollire licet mala. [Blogybę dera dailinti žodžiais.]
Pagal šią teoriją 1 500 sv. st. vertės pragyvenimo reikmenys buvo kapitalas, kuris didino savo vertę, naudodamas penkiasdešimties atleistųjų apmušalininkų darbą. Vadinasi, šis kapitalas netenka savo užsiėmimo, jei penkiasdešimt žmonių atleidžiama, ir negali nusiraminti tol, kol nesuras naujo «pritaikymo», kuriam esant šie penkiasdešimt darbininkų vėl gauna galimybę gamybiškai jį naudoti. Taigi, išeina, kad anksčiau ar vėliau kapitalas ir darbininkai vėl susijungs, ir tada įvyks kompensacija. Vadinasi, mašinų išstumiamų darbininkų kančios yra tokios pat laikinos, kaip ir šio pasaulio turtai.
1 500 sv. st. vertės pragyvenimo reikmenys atleistųjų darbininkų atžvilgiu niekad nebuvo kapitalas. Jų atžvilgiu kaip kapitalas buvo 1 500 sv. st., kurie dabar paversti mašinomis. Smulkiau nagrinėjant pasirodo, kad šie 1 500 sv. st. atstovauja tik tai penkiasdešimties atleistųjų darbininkų kasmet pagamintų apmušalų daliai, kurią jie gaudavo iš savo samdytojo kaip darbo užmokestį — ne in natura [natūra], bet pinigine forma. Už šiuos apmušalus, paverstus 1 500 sv. st., jie tai pačiai sumai pirkdavo pragyvenimo reikmenų. Todėl pastarieji jiems egzistavo ne kaip kapitalas, bet kaip prekės, ir patys jie šių prekių atžvilgiu buvo ne samdomieji darbininkai, bet pirkėjai. Ta aplinkybė, kad mašinos «išlaisvino» juos nuo perkamųjų lėšų, paverčia juos iš pirkėjų nepirkėjais. Iš to kyla atitinkamų prekių paklausos sumažėjimas. Voilà tout. [Štai ir viskas.] Jei šio paklausos sumažėjimo nekompensuoja jos padidėjimas iš kur nors kitur, tai sumažėja rinkos kaina tų prekių, kurių paklausa krito. Jei tai trunka palyginti ilgai ir žymiu mastu, tai atleidinėjami tam tikrų prekių gamyboje dirbantieji darbininkai. Dalis kapitalo, kuris anksčiau gamino būtinus pragyvenimo reikmenis, dabar bus atgaminama kita forma. Rinkos kainų kritimo ir kapitalo kilnojimosi metu darbininkai, dirbantieji būtinų pragyvenimo reikmenų gamyboje, taip pat «išlaisvinami» nuo kai kurios savo darbo užmokesčio dalies. Tuo būdu, užuot įrodęs, kad mašinos, išlaisvindamos darbininkus nuo pragyvenimo reikmenų, tuo pačiu metu pastaruosius paverčia kapitalu, panaudojančiu šiuos darbininkus, ponas apologetas savo išmėgintuoju paklausos ir pasiūlos dėsniu įrodo, atvirkščiai, kad mašinos išmeta darbininkus į gatvę ne tik toje gamybos šakoje, kurioje jos yra įvestos, bet ir tose gamybos šakose, kuriose jos nėra įvestos.
Ekonominio optimizmo visiškai iškreipti tikrieji faktai yra šie: mašinų išstumiami darbininkai išmetami iš dirbtuvės į darbo rinką ir ten didina skaičių darbo jėgų, kuriomis jau disponuoja kapitalistinis išnaudojimas. Septintajame skyriuje mes pamatysime, kad šis mašinų poveikis, kuris čia mums vaizduojamas kaip kompensacija darbininkų klasei, iš tikrųjų yra jai baisiausia rykštė. Čia tepažymėsime štai ką: žinoma, iš vienos pramonės šakos išmesti darbininkai gali ieškoti darbo kurioje nors kitoje šakoje. Jeigu jie darbą suranda ir jei tuo būdu vėl atkuriamas ryšys tarp jų ir pragyvenimo reikmenų, kurie buvo išlaisvinti kartu su jais, tai tat įvyksta tarpininkaujant naujam, papildomam kapitalui, kuris ieško pritaikymo, o anaiptol ne tam kapitalui, kuris funkcionavo jau anksčiau ir dabar yra paverstas mašinomis. Bet jei ir taip būtų,— kaip maža jie turi vilties rasti naują darbą! Darbo pasidalijimo suluošinti, šie vargšai už savo senojo darbo sferos turi tokią mažą vertę, kad jiems gali būti prieinamos tik nedaugelis žemiausių, nuolat perpildytų ir blogai apmokamų darbo šakų(215). Toliau, kiekviena pramonės šaka kasmet pritraukia naują žmonių srautą, kuris jai teikia būtiną kontingentą reguliariam papildymui ir augimui. O kai mašinos išlaisvina dalį darbininkų, kurie iki tol dirbo tam tikroje pramonės šakoje, tai ir pavaduotojų kontingentas iš naujo paskirstomas ir absorbuojamas kitose darbo šakose, tuo tarpu kai pirminės aukos dažniausiai nusigyvena ir žūva pereinamuoju laikotarpiu.
Negali būti jokios abejonės, kad mašinos kaip tokios nėra kaltos dėl to, kad jos «išlaisvina» darbininkus nuo pragyvenimo reikmenų. Jos atpigina ir padidina produktą toje šakoje, kurią jos įvaldo, ir iš pradžių palieka be pakeitimų kitose pramonės šakose gaminamą pragyvenimo reikmenų masę. Vadinasi, įvedus mašinas, kaip ir prieš tai, visuomenės žinioje yra vis toks pat arba net didesnis pragyvenimo reikmenų atleistiems darbininkams kiekis, visiškai paliekant nuošalyje didžiulę metinio produkto dalį, kurią išeikvoja nedarbininkai. Ir čia — ekonominės apologetikos pointe [esmė]! Prieštaravimų ir antagonizmų, kurie yra neatskiriami nuo kapitalistinio mašinų naudojimo, nėra, nes jie kyla ne iš pačių mašinų, o iš kapitalistinio jų naudojimo! O kadangi mašinos kaip tokios trumpina darbo laiką, tuo tarpu kai kapitalistiniu būdu naudojamos jos ilgina darbo dieną; kadangi kaip tokios jos lengvina darbą, o kapitalistiniu būdu naudojamos jos didina jo intensyvumą; kadangi kaip tokios jos reiškia žmogaus pergalę prieš gamtos jėgas, o kapitalistiniu būdu naudojamos jos pavergia žmogų su gamtos jėgų pagalba; kadangi kaip tokios jos didina gamintojo turtą, o kapitalistiniu būdu naudojamos jos paverčia jį pauperiu ir t. t., tai buržuazinis ekonomistas tiesiog pareiškia, kad mašinų kaip tokių nagrinėjimas kuo įtikinamiausiai įrodo, jog visi šie akivaizdūs prieštaravimai tiesiog yra vulgarios tikrovės išorinė regimybė, o patys kaip tokie, vadinasi, ir teorijoje jie visiškai neegzistuoja. Tuo būdu jis atsikrato nuo bet kurio tolesnio galvos sukimo ir, be to, priskiria savo priešininkui tokią kvailystę, kad, esą, jis kovoja ne prieš kapitalistinį mašinų naudojimą, o prieš pačias mašinas.
Žinoma, buržuazinis ekonomistas visiškai neneigia, kad kartu čia iškyla ir laikinų nemalonumų; bet juk kiekvienas medalis turi savo atvirkščiąją pusę! Jam neįmanomas kitoks mašinų naudojimo būdas, išskyrus kapitalistinį. Vadinasi, darbininko eksploatavimas su mašinos pagalba jam yra tolygus darbininko vykdomam mašinos eksploatavimui. Todėl tas, kas atskleidžia, prie ko iš tikrųjų veda mašinų naudojimas kapitalistiniu būdu, tas aplamai nenorįs, kad jos būtų naudojamos, tas esąs socialinės pažangos priešininkas!(216) Tai visiškai atitinka garsiojo galvažudžio Bilio Saikso skonį: «Ponai prisiekusieji, šiems komivojažeriams gerklė, žinoma, buvo perpiauta. Bet tai ne mano kaltė, o peilio kaltė. Nejaugi dėl tokių laikinų nemalonumų mes uždrausime peilio naudojimą? Pagalvokite patys! Kas būtų su žemdirbyste ir amatais be peilio? Ar neišgelbsti jis chirurgijoje, ar jis nėra mokslo įrankis anatomo rankose? O paskui — ar jis ne mielas padėjėjas linksmose puotose? Pašalindami iš vartojimo peilį, jūs nublokšite mus atgal, į giliausią barbarybę»(216a).
Nors mašinos neišvengiamai išstumia darbininkus iš tų darbo šakų, kuriose jos įvestos, vis dėlto jos gali sukelti darbo pagausėjimą kitose darbo šakose. Bet šis rezultatas nieko bendro neturi su vadinamąja kompensacijos teorija. Kadangi bet kuris mašininis produktas, pvz., viena uolektis mašininio audinio, yra pigesnis negu jo išstumtas toks pat rankinio darbo produktas, tai gaunamas šis absoliutinis dėsnis: jei bendras mašininiu būdu pagamintų prekių kiekis pasilieka lygus bendram kiekiui jų pavaduotų prekių, kurios buvo gaminamos amatiniu arba manufaktūriniu būdu, tai bendra sunaudojamo darbo suma sumažėja. Tas darbo padidėjimas, kurį sąlygoja pačių darbo priemonių,— mašinų, anglies ir t. t.,— pagaminimas, turi būti mažesnis už tą darbą, kuris sutaupomas naudojant mašinas. Kitaip mašininis produktas būtų ne pigesnis arba net brangesnis už rankinį produktą. Tačiau bendra masė prekių, kurias sumažėjęs darbininkų skaičius pagamina su mašinų pagalba, ne tik nesumažėja, bet, priešingai, padidėja, toli pralenkdama bendrą išstumtų amatinių prekių masę. Tarkime, kad pagaminti 400 000 uolekčių mašininio audinio reikia mažesnio skaičiaus darbininkų, negu pagaminti 100 000 uolekčių rankinio audinio. Keturgubai padidintame produkte yra ir keturis kartus daugiau žaliavos. Vadinasi, žaliavos gamyba turi keturgubai padidėti. Kai dėl sunaudotų darbo priemonių, pvz., pastatų, anglies, mašinų ir t. t., tai ribos, kuriose gali padidėti joms pagaminti reikalingas papildomas darbas, kinta sutinkamai su skirtumu tarp tų produkto masių, kurias tas pats darbininkų skaičius gali pagaminti mašininiu būdu, iš vienos pusės, ir rankiniu būdu — iš antros.
Todėl, besiplečiant mašininei gamybai vienoje pramonės šakoje, pirmiausia gamyba padidėja ir kitose šakose, kurios tiekia pirmajai jos gamybos priemones. Kiek dėl to padidėja dirbančių darbininkų masė, esant tam tikram darbo dienos ilgumui ir darbo intensyvumui, priklauso nuo naudojamų kapitalų sudėties, t. y. nuo santykio tarp jų pastoviųjų ir kintamųjų sudėtinių dalių. Šis santykis, savo ruožtu, labai kinta priklausomai nuo to, kokiu mastu mašinos jau įvaldė arba įvaldo tas pramonės šakas. Skaičius darbininkų, kurie yra pasmerkti dirbti anglies kasyklose ir rūdynuose, milžiniškai padidėjo kartu su mašinų naudojimo paplitimu Anglijoje, nors dėl naujų mašinų panaudojimo kalnakasybai šis didėjimas pastaraisiais dešimtmečiais lėtėja(217). Kartu su mašina atsiranda nauja darbininkų rūšis — mašinų gamintojai. Mes jau žinome, kad mašininė gamyba vis didesniu mastu įvaldo ir šią gamybos šaką(218). Toliau, kai dėl žaliavos(219), tai negali būti, pvz., jokios abejonės, kad audringas medvilnės verpimo vystymasis ne tik forsavo medvilnės auginimą Jungtinėse Valstybėse, o kartu ir Afrikos vergų prekybą, bet ir negrų auginimą padarė vadinamųjų pasienio vergovinių valstijų svarbiausiu verslu. 1790 metais, kai Jungtinėse Valstybėse buvo įvykdytas pirmasis vergų surašymas, jų skaičius sudarė 697 000, o 1861 metais jau beveik keturis milijonus. Iš antros pusės, ne mažiau teisinga ir tai, kad mechaninių vilnos fabrikų suklestėjimas kartu su progresuojančiu ariamosios žemės pavertimu avių ganyklomis sukėlė masinį žemdirbystės darbininkų išvijimą ir jų pavertimą «pertekliniais». Airijoje dar ir dabar tebevyksta šis procesas, kuris Airijos gyventojų skaičių, sumažėjusį po 1845 metų beveik pusiau, ir toliau mažina iki masto, tiksliai atitinkančio jos lendlordų ir ponų Anglijos vilnos fabrikantų poreikius.
Jei mašina įvaldo parengiamąsias arba tarpines pakopas, kurias turi išeiti darbo objektas, kol jis įgaus galutinę savo formą, tai kartu su darbo medžiaga padidėja ir darbo paklausa tose darbo šakose, kurios dar tebetvarkomos amatiniu arba manufaktūriniu būdu ir į kurias patenka mašininis fabrikatas. Pavyzdžiui, mašininis verpimas taip pigiai ir taip gausiai tiekė verpalus, kad rankiniai audėjai, nė kiek nedidindami sąnaudų, iš pradžių galėjo dirbti pilną laiką. Tuo būdu jų pajamos padidėjo(220). Dėl to kilo darbininkų atplūdis į medvilnės audimo pramonę, kol, pagaliau, 800 000 audėjų, kurie buvo atsiradę Anglijoje įvedus mašinas Jenny [Dženi], Throstle [vateris] ir Mule [miulmašina], pražudė garinės audimo staklės. Lygiai taip pat kartu su mašininiu būdu gaminamų medžiagų drabužiams gausumu auga siuvėjų, moteriškų rūbų siuvėjų, baltinių siuvėjų ir t. t. skaičius, kol atsiranda siuvamoji mašina.
Sutinkamai su didėjančia mase žaliavų, pusfabrikačių, darbo įrankių ir t. t., kuriuos mašininė gamyba tiekia, naudodama santykinai mažesnį skaičių darbininkų, šių žaliavų ir pusfabrikačių apdirbimas pasiskirsto į daugelį porūšių, ir todėl auga visuomeninės gamybos šakų įvairumas. Mašininė gamyba nuveda visuomeninį darbo pasidalijimą nepalyginamai toliau negu manufaktūra, nes ji nepalyginamai didesniu laipsniu padidina jos apimtų pramonės šakų gamybinį pajėgumą.
Artimiausias mašinų įvedimo rezultatas yra tas, kad jos padidina pridedamąją vertę ir kartu produktų masę, kurioje ji įsikūnija; vadinasi, kartu su ta substancija, kurią suvartoja kapitalistų klasė ir jos bendrininkai, jos padidina ir pačius šiuos visuomeninius sluoksnius. Pastarųjų turto didėjimas ir nuolatinis santykinis mažėjimas skaičiaus darbininkų, reikalingų būtiniems pragyvenimo reikmenims gaminti, kartu su naujais prabangos poreikiais pagimdo ir naujas jų patenkinimo priemones. Vis didesnė visuomeninio produkto dalis pavirsta pridedamuoju produktu ir vis didesnė pridedamojo produkto dalis atgaminama ir suvartojama kaskart tobulesnėmis ir įvairesnėmis formomis. Kitaip tariant: prabangos dalykų gamyba didėja(221). Didėjantis produktų ištobulinimas ir įvairumas taip pat išplaukia iš naujų pasaulinės rinkos sąlygų, kurias sukuria stambioji pramonė. Dalykas ne tik tas, kad vis didesnis užsieninių vartojimo reikmenų kiekis mainomas į vietinį produktą, bet ir tas, kad į vietinę pramonę įeina kaip gamybos priemonės kaskart didesnė masė užsieninių žaliavų, sudėtinių medžiagų, pusfabrikačių ir t. t. Kartu su šių pasaulinės rinkos santykių vystymusi didėja darbo paklausa transporto pramonėje, ir pastaroji suskyla į daugybę naujų porūšių(222).
Gamybos priemonių ir pragyvenimo reikmenų didėjimas, santykinai mažėjant darbininkų skaičiui, duoda akstiną plėsti darbą tokiose gamybos šakose, kurių produktai, pvz., kanalai, prekių sandėliai, tuneliai, tiltai ir t. t., duoda vaisius tik palyginti tolimoje ateityje. Tiesiog mašininės gamybos pagrindu arba ją atitinkančio bendro pramonės perversmo pagrindu susidaro visiškai naujos gamybos šakos, vadinasi, ir naujos darbo sritys. Tačiau santykinis jų vaidmuo bendroje gamyboje nėra žymus net ir labiausiai išsivysčiusiose šalyse. Jose dirbančių darbininkų skaičius didėja tokiu pat laipsniu, kuriuo atgaminamas grubiausio rankinio darbo poreikis. Svarbiausiomis šios rūšies pramonės šakomis dabartiniu metu galima laikyti dujų gamyklas, telegrafiją, fotografiją, garinę laivininkystę ir geležinkelius. 1861 m. surašymas (Anglijoje ir Uelse) parodė, kad dujų pramonėje (dujų gamyklos, mechaninių aparatų gamyba, dujų kompanijų agentai ir t. t.) dirbo 15 211 žmonių, telegrafijoje — 2 399, fotografijos pramonėje — 2 366, garinėje laivininkystėje — 3 570 ir geležinkeliuose — 70 599, jų tarpe buvo apie 28 000 daugiau ar mažiau pastoviai dirbančių «nekvalifikuotų» žemkasių ir administracinio bei komercinio personalo darbuotojų. Vadinasi, bendras skaičius žmonių, dirbusių šiose penkiose naujose pramonės šakose, buvo 94 145.
Pagaliau, nepaprastai padidėjęs gamybinis pajėgumas stambiosios pramonės srityse, kurį, be to, lydi intensyvus ir ekstensyvus darbo jėgos išnaudojimo didėjimas visose kitose gamybos šakose, duoda galimybę negamybiškai naudoti vis didėjančią darbininkų klasės dalį ir tuo būdu vis didesnėmis masėmis atkurti «tarnų klasės» pavadinimu senovinius naminius vergus, kaip, pvz., tarnus, tarnaites, liokajus ir t. t. Pagal 1861 m. surašymą Anglijoje ir Uelse iš viso gyventojų buvo 20 066 224 žmonės, jų tarpe 9 776 259 vyrai ir 10 289 965 moterys. Jei iš šio skaičiaus atimsime visus dėl senatvės arba jaunumo nepajėgiančius dirbti, visas «negamybines» moteris, paauglius ir vaikus, paskui «ideologinius» luomus, kaip vyriausybė, kunigai, teisininkai, kariuomenė ir t. t., paskui visus tuos, kurių vienintelis užsiėmimas yra sunaudoti svetimą darbą žemės rentos, palūkanų ir t. t. forma, pagaliau pauperius, valkatas, nusikaltėlius ir t. t., tai, apvaliais skaičiais skaičiuojant, liks 8 milijonai abiejų lyčių ir įvairiausio amžiaus žmonių, įskaitant ir visus kapitalistus, vienaip ar kitaip funkcionuojančius gamyboje, prekyboje, finansuose ir t. t. Iš šių 8 milijonų yra:
| Žemės ūkio darbininkų (įskaitant piemenis ir pas nuomininkus gyvenančius bernus ir mergas) | 1 098 261 | žm. |
| Visų asmenų, dirbančių medvilnės, kočiotinės vilnos, šukuotinės vilnos, linų, kanapių, šilko, džiuto fabrikuose, taip pat mechaninio mezgimo ir nėrinių gamyboje | 642 607(223) | „ |
| Visų asmenų, dirbančių anglies kasyklose ir rūdynuose | 565 835 | „ |
| Dirbančių visose metalurgijos gamyklose (aukštakrosnės, valcavimo įmonės ir t. t.) ir įvairių rūšių metalo apdirbimo manufaktūrose | 396 998(224) | „ |
| Tarnų klasė | 1 208 648(225) | „ |
Jei mes dirbančius visuose tekstilės fabrikuose sudėsime su nuplies kasyklų ir rūdynų personalu, tai mes gausime 1 208 442; o jei mes pirmųjų skaičių sudėsime su visų metalurgijos gamyklų ir manulaktūrų personalu, tai iš viso gausime 1 039 605 — abiem atvejais mažiau už šiuolaikinių naminių vergų skaičių. Štai koks puikus kapitalistinio mašinų eksploatavimo rezultatas!
(213)Rikardo iš pradžių laikėsi šios pažiūros, bet vėliau su jam būdingu moksliniu objektyvumu ir tiesos meile nuo jos aiškiai atsisakė. Žr. David Ricardo: «Principles of Political Economy», XXXI sk. «On Machinery» [Д. Рикардо: «Начала политической экономии». Соцэкгиз, 1935, XXXI sk.].
(214)NB. Aš pateikiu iliustraciją, kuri visiškai atitinka aukščiau minėtų ekonomistų skonį.
(215)Vienas rikardininkas, pasisakydamas prieš Ž. B. Sėjaus banalybes, ta proga pastebi: «Esant išsivysčiusiam darbo pasidalijimui, darbininko įgudimas gali būti pritaikytas tik toje specialioje šakoje, kurioje jis buvo apmokytas; pats darbininkas yra tam tikros rūšies mašina. Todėl absoliučiai nieko nepadeda papūgiški plepalai, kad visiems dalykams yra būdinga tendencija surasti savo lygį. Bereikia apsidairyti, ir mes pamatysime, kad jie ilgą laiką negali surasti savo lygio, o jeigu ir suranda jį, tai jis pasirodo esąs žemesnis, negu buvo proceso pradžioje» («An Inquiry into those Principles respecting the Nature of Demand etc.». London 1821, 72 psl.).
(216)Vienas iš virtuozų šio įžūlaus kretinizmo yra, tarp kita ko, Mak-Kulochas. «Jei yra naudinga,— sako, pvz., jis su afektuotu 8 metų vaiko naivumu,— vis labiau ir labiau vystyti darbininko įgudimą, kad tuo būdu jis įgytų sugebėjimą gaminti vis didėjantį prekių kiekį, panaudodamas ankstesnį arba mažesnį darbo kiekį, tai turi būti ne mažiau naudinga, kad jis naudotųsi pagalba tokių mašinų, kurios kuo veiksmingiausiai padeda jam pasiekti šį rezultatą» (Mac Culloch: «Principles of Political Economy». London 1830, 166 psl.).
(216a)«Verpimo mašinos išradėjas nuskurdino Indiją, kas, beje, mus mažai tejaudina» (A. Thiers: «De la propriété» [Paris 1848, 275 psl.]). [Plg. А. Тьер: «О собственности». S. Peterburgas, 1872, 225 psl.] Ponas Tjeras čia painioja verpimo mašiną su mechaninėmis audimo staklėmis, «kas, beje, mus mažai tejaudina».
(217)Pagal 1861 m. surašymą (Londonas 1863, II t.) Anglijos ir Uelso anglies kasyklose dirbančių darbininkų skaičius sudarė 246 613, jų tarpe 73 546 iki 20 metų ir 173 067 vyresni kaip 20 metų amžiaus. Pirmajai rubrikai priklauso 835 mažamečiai nuo 5 iki 10 metų, 30 701 — nuo 10 iki 15 metų, 42 010 — nuo 15 iki 19 metų. Dirbančių geležies, vario, švino, alavo bei kitų metalų kasyklose skaičius yra 319 222.
(218)Anglijoje ir Uelse 1861 metais mašinų gamyboje dirbo 60 807 žmonės, įskaitant čia ir fabrikantus kartu su jų tarnautojais ir t. t., ditto [taip pat] visus šios šakos agentus ir prekybininkus. Priešingai, čia neįskaityti smulkesnių mašinų, pvz., siuvamųjų ir t. t., gamintojai, o taip pat įrankių darbo mašinoms, pvz., verpsčių ir t. t., gamintojai. Visų civilinių inžinierių skaičius buvo 3 329.
(219)Kadangi geležis yra viena iš svarbiausiųjų žaliavų, tai čia reikėtų pažymėti, kad 1861 metais Anglijoje ir Uelse buvo 125 771 geležies liejikas, jų tarpe 123 430 vyrų, 2 341 moteris. Pirmųjų tarpe 30 810 iki 20 metų ir 92 620 vyresnių kaip 20 metų.
(220)«Šeima iš 4 suaugusių žmonių (medvilnės audėjų) su dviem vaikais kaip winders [ričiuotojais] praėjusio šimtmečio pabaigoje ir šio šimtmečio pradžioje uždirbdavo 4 sv. st. per savaitę esant 10 valandų darbo dienai; jei darbas būdavo labai skubus, jie galėdavo uždirbti daugiau… Anksčiau jie nuolat kentėjo dėl nepakankamos verpalų pasiūlos» (Gaskell: «The Manufacturing Population of England». London 1833, 25—27 psl.).
(221)F. Engels: «Die Lage der arbeitenden Klasse in England» [Ф. Энгельс: «Положение рабочего класса в Англии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 2 t., 1955] parodo kaip tik šių prabangos dalykų gamintojų didesnės dalies vargingą būklę. Gausius naujus šio fakto patvirtinimus žr. «Children’s Employment Commission» ataskaitose.
(222)1861 metais Anglijos ir Uelso prekybos laivyne dirbo 94 665 jūreiviai.
(223)Jų tarpe vyresnių kaip 13 metų vyrų tik 177 596.
(224)Jų tarpe moterų 30 501.
(225)Jų tarpe vyrų 137 447. Į šį skaičių — 1 208 648 — neįskaitytas visas personalas, tarnaujantis neprivatiems asmenims.
2-jo leid. priedas. Nuo 1861 iki 1870 metų vyrų tarnų skaičius padidėjo beveik dvigubai — iki 267 671. 1847 metais laukinių žvėrių ir paukščių sargų (aristokratų medžioklės parkuose) buvo 2 694, o 1869 metais — 4 921.— Jaunos mergaitės, tarnaujančios pas Londono smulkiuosius buržua, liaudiškai vadinamos «little slaveys», mažosios vergės.