Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas

7. DARBININKŲ ATSTŪMIMAS IR PRITRAUKIMAS RYŠIUM SU MAŠININĖS GAMYBOS VYSTYMUSI. KRIZĖS MEDVILNĖS PRAMONĖJE

Visi politinės ekonomijos sveiko proto atstovai pripažįsta, kad naujas mašinos įvedimas kaip maras veikia darbininkus tų tradicinių amatų ir manufaktūrų, su kuriomis ji pirmiausia pradeda konkuruoti. Beveik visi jie apverkia fabriko darbininko vergovę. Bet koks yra tas svarbiausias koziris, kurį visi jie panaudoja? Tai samprotavimas, kad po visų baisenybių, susijusių su mašinų įvedimo ir vystymosi laikotarpiu, jos galų gale ne sumažina, o padidina darbo vergų skaičių! Taip, politinė ekonomija gėrisi šlykščia teorema,— šlykščia kiekvienam «filantropui», kuris tiki kapitalistinio gamybos būdo amžinumu ir natūraliu būtinumu,— teorema, pagal kurią net mašinine gamyba pagrįstas fabrikas, praėjus tam tikram augimo laikotarpiui ir trumpesniam ar ilgesniam «pereinamajam laikotarpiui», pradeda kankinti didesnį darbininkų skaičių negu tas, kurį jis iš pradžių buvo išmetęs į gatvę!⁽²²⁶⁾

Tiesa, kai kurie pavyzdžiai,— kad ir Anglijos šukuotinės vilnos ir šilko fabrikų pavyzdžiai,— parodo, kad tam tikroje išsivystymo pakopoje nepaprastą tam tikrų fabrikinės pramonės šakų išsiplėtimą gali lydėti ne tik santykinis, bet ir absoliutinis dirbančiųjų darbininkų skaičiaus sumažėjimas. 1860 metais, kai parlamento paliepimu buvo įvykdytas specialus visų Jungtinės karalystės fabrikų surašymas, toje Lankaširo, Češiro ir Jorkširo fabrikinių apygardų dalyje, kuri buvo pavesta fabrikų inspektoriui R. Bekeriui, buvo 652 fabrikai; iš jų 570-yje buvo: garinių audimo staklių 85 622, verpsčių (išskyrus dvejinimo verpstes) 6 819 146, arklio jėgų garo mašinose 27 439, vandens ratuose 1 390, žmonių dirbo šiuose fabrikuose 94 119. Priešingai, 1865 metais tuose pačiuose fabrikuose buvo: audimo staklių 95 163, verpsčių 7 025 031, arklio jėgų garo mašinose 28 925, vandens ratuose 1 445, žmonių dirbo 88 913. Vadinasi, nuo 1860 iki 1865 metų šiuose fabrikuose padidėjo: garinių audimo staklių 11%, verpsčių 3%, garinių arklio jėgų 5%, tuo tarpu kai per tą patį laikotarpį dirbančiųjų žmonių skaičius sumažėjo 5,5%⁽²²⁷⁾. Tarp 1852 ir 1862 metų žymiai padidėjo Anglijos vilnos gamyba, tuo tarpu kai dirbančiųjų darbininkų skaičius beveik nepasikeitė. «Tai parodo, kokiu dideliu mastu naujai įvestos mašinos išstūmė ankstesnių laikotarpių darbą»⁽²²⁸⁾. Konkrečiais atvejais fabrikuose dirbančių darbininkų skaičiaus padidėjimas dažnai esti tik tariamas, t. y. jis yra susidaręs ne dėl išplėtimo fabrikų, kurių pagrindą jau sudaro mašininė gamyba, o dėl laipsniško prijungimo prie jų šalutinių šakų. Pavyzdžiui, «mechaninių audimo staklių ir prie jų dirbančių fabrikų darbininkų skaičiaus padidėjimą 1838—1856 metų laikotarpiu (Anglijos) medvilnės pramonėje sukėlė tiesiog šios šakos įmonių išplėtimas; priešingai, kituose fabrikuose padidėjimą sukėlė tai, kad garo jėgą buvo pradėta naudoti audimo staklėms, kuriomis gaminami kilimai, kaspinai, drobė ir t. t. ir kurios iki tol buvo žmogaus raumenų jėgos varomos»⁽²²⁹⁾. Taigi, šių fabrikų darbininkų skaičiaus padidėjimas buvo tik bendro dirbančiųjų darbininkų skaičiaus sumažėjimo išraiška. Pagaliau, mes čia visiškai paliekame nuošalyje tai, kad visur, išskyrus metalo apdirbimo fabrikus, paaugliai (iki 18 metų), moterys ir vaikai sudaro neabejotinai vyraujančią fabrikų personalo dalį.

Tačiau suprantama, kad, nepaisant darbininkų masės, kurią mašinos faktiškai išstumia arba potencialiai pavaduoja, fabrikų darbininkų skaičius dėl pačios mašininės gamybos augimo, kuris pasireiškia vienarūšių fabrikų skaičiaus didėjimu arba jau esančių fabrikų masto didėjimu, gali pagaliau pasirodyti esąs didesnis už išstumtų manufaktūrinių darbininkų arba amatininkų skaičių. Tarkime, kad, esant senajam gaminimo būdui, kas savaitė sunaudojamo kapitalo, pvz., 500 sv. st., $\raisebox{1ex}{$2$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$5$}\right.$ sudarydavo pastovioji ir $\raisebox{1ex}{$3$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$5$}\right.$ kintamoji sudėtinės dalys, t. y. 200 sv. st. buvo sunaudojama gamybos priemonėms, 300 sv. st.— darbo jėgai, sakysime, po 1 sv. st. darbininkui. Atsiradus mašininei gamybai, viso kapitalo sudėtis pasikeičia. Pvz., dabar jis suskyla į $\raisebox{1ex}{$4$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$5$}\right.$ pastoviojo ir $\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$5$}\right.$ kintamojo kapitalo, kitaip tariant — darbo jėgai sunaudojama iš viso tik 100 sv. st. Vadinasi, du trečdaliai anksčiau dirbusių darbininkų atleidžiami. Jei ši fabrikinė įmonė išsiplečia ir visas įdėtasis kapitalas, kitoms gamybinėms sąlygoms nesikeičiant, padidėja nuo 500 iki 1 500 sv. st., tai dabar bus pasamdyta 300 darbininkų — kaip tik toks skaičius, koks buvo ir iki pramonės revoliucijos. Jei panaudojamas kapitalas padidėja dar labiau, iki 2 000 sv. st., tai bus pasamdyta 400 darbininkų, t. y. $\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$3$}\right.$ daugiau negu esant senajam gaminimo būdui. Dirbančiųjų darbininkų skaičius absoliučiai padidėjo visu 100, o santykinai, t. y. palyginti su viso avansuoto kapitalo dydžiu, jis sumažėjo 800-ais, nes, esant senajam gaminimo būdui, 2 000 sv. st. kapitalas būtų panaudojęs ne 400, bet 1 200 darbininkų. Vadinasi, santykinis dirbančiųjų darbininkų skaičiaus sumažėjimas suderinamas su absoliučiu jo padidėjimu. Aukščiau mes darėme prielaidą, kad, didėjant visam kapitalui, jo sudėtis nesikeičia, nes nesikeičia gamybos sąlygos. Bet mes jau žinome, kad su kiekvienu mašininės gamybos vystymosi žingsniu pastovioji kapitalo dalis, susidedanti iš mašinų, žaliavos ir t. t., didėja, tuo tarpu kai kintamoji dalis, kuri sunaudojama darbo jėgai, mažėja; mes tuo pačiu metu žinome, kad jokio kito gaminimo būdo sąlygomis patobulinimai nėra toks nuolatinis reiškinys ir todėl viso kapitalo sudėtis nėra tokia kintanti, kaip esant mašininei gamybai. Bet šiuos nuolatinius kitimus taip pat nuolat nutraukia pertraukos ir grynai kiekybinis gamybos išplėtimas esamu technikos pagrindu. Todėl dirbančiųjų darbininkų skaičius auga. Antai, Jungtinės karalystės medvilnės, kočiotinės vilnos, šukuotinės vilnos, linų ir šilko fabrikuose visų darbininkų skaičius 1835 metais sudarė tik 354 684, tuo tarpu kai 1861 metais vien tik prie garinių staklių dirbančių audėjų (abiejų lyčių ir įvairiausio amžiaus, pradedant nuo 8 metų) skaičius buvo 230 654. Žinoma, šis padidėjimas atrodys ne toks jau didelis, jei turėsime galvoje, kad dar 1838 metais Anglijoje buvo 800 000 rankinių medvilnės audėjų, įskaitant ir šeimos narius, dirbančius kartu su jais⁽²³⁰⁾; mes jau visai nekalbame apie tuos rankinius audėjus, kurie buvo išstumti Azijoje ir Europos kontinente.

Nedaugelyje pastabų, kurias mums dar tenka padaryti šiuo klausimu, mes iš dalies paliesime grynai iš faktinės pusės tuos santykius, prie kurių savo teoriniu dėstymu mes dar nesame priėję.

Kol mašininė gamyba tam tikroje pramonės šakoje plečiasi tradicinio amato arba manufaktūros sąskaita, jos laimėjimas yra toks pat tikras, kaip, pvz., armijos, apginkluotos graižtviniais šautuvais, laimėjimas prieš armiją, apginkluotą lankais. Šis pirmasis laikotarpis, kai mašina dar tik išsikovoja veikimo sferą, turi lemiamą reikšmę dėl to nepaprasto pelno, kuris gaminamas su mašinos pagalba. Šis pelnas jau ne tik pats savaime yra spartaus kapitalo kaupimo šaltinis, bet jis pritraukia į šią gamybos šaką, kuri atsidūrė ypatingai palankioje padėtyje, žymią dalį papildomo visuomeninio kapitalo, kuris nuolat iš naujo susidaro ir ieško naujų pritaikymo sferų. Su pirmuoju audros ir veržimosi laikotarpiu susijusi ypatinga nauda nuolat vis pasikartoja tose gamybos šakose, kuriose mašinos įvedamos pirmą kartą. Bet kai fabrikinė pramonė pakankamai paplinta ir pasiekia tam tikrą subrendimo laipsnį, ypač kai jos pačios techninis pagrindas, mašinos, savo ruožtu, pradedamas gaminti taip pat mašinomis, kai įvyksta revoliucija tiek anglies ir geležies gavyboje, tiek ir metalų apdirbime bei transporto srityje, trumpai tariant, kai susidaro stambiąją pramonę atitinkančios bendros gamybos sąlygos, tada nagrinėjamasis gaminimo būdas įgauna lankstumą ir sugebėjimą sparčiai, šuoliškai plėstis, o ribas tam plėtimuisi stato tik žaliava ir realizavimo rinka. Mašinos, iš vienos pusės, tiesiog sąlygoja žaliavos kiekio didinimą, kaip, pvz., cotton-gin [medvilnės džinas] padidino medvilnės gamybą⁽²³¹⁾. Iš antros pusės, mašininio produkto pigumas ir perversmas transporto bei ryšių priemonių srityje yra ginklas svetimoms rinkoms užkariauti. Griaudama pastarosiose amatinę gamybą, mašininė gamyba prievarta paverčia tas rinkas atitinkamos žaliavos gaminimo vietomis. Antai, Ost-Indija buvo priversta gaminti Didžiajai Britanijai medvilnę, vilną, kanapes, džiutą, indigą ir t. t.⁽²³²⁾. Stambiosios pramonės šalyse nuolat vykstantis darbininkų pavirtimas «pertekliniais» sukelia smarkią emigraciją ir veda į kolonizavimą svetimų šalių, kurios pavirsta žaliavos plantacijomis metropolijai, kaip kad, pvz., Australija pavirto vilnos plantacija⁽²³³⁾. Susidaro naujas, svarbiausiųjų mašininės gamybos centrų išsidėstymą atitinkantis tarptautinis darbo pasidalijimas, kuris paverčia dalį žemės rutulio daugiausia žemdirbinės gamybos sritimi, tarnaujančia kitai daugiausia pramoninės gamybos sričiai. Ši revoliucija yra glaudžiai susijusi su perversmais žemdirbystėje, kurių čia tuo tarpu plačiau nenagrinėsime⁽²³⁴⁾.

Pono Gladstono iniciatyva bendruomenių rūmai 1867 m. vasario 17 d. paliepė surinkti statistinius duomenis apie grūdinių javų — visokių grūdų ir miltų — įvežimą į Jungtinę karalystę ir išvežimą iš jos 1831—1866 metų laikotarpiu. Žemiau aš pateikiu šių statistinių duomenų santrauką. Miltai pervesti į grūdų kvarterius (žr. lentelę 405 puslapyje).

Tai, kad fabrikinė gamyba gali milžinišku mastu ir šuoliškai plėstis ir kad ji priklauso nuo pasaulinės rinkos, neišvengiamai sukelia karštligišką gamybą ir po jos sekantį perpildymą rinkų, kurioms susiaurėjus, prasideda paralyžius. Pramonės gyvenimas pavirsta nuoseklia vidutinio pagyvėjimo, klestėjimo, perprodukcijos, krizės ir sustingimo laikotarpių eile. Netikrumas ir nepastovumas, kuriam mašininė gamyba pasmerkia darbininko darbą, vadinasi, ir jo egzistavimą, pasidaro normaliu reiškiniu, kai įsigali tokia pramoninio ciklo laikotarpių kaita. Išskyrus klestėjimo laikotarpius, tarp kapitalistų siaučia įnirtinga kova už jų individualinę vietą rinkoje. Ši jų vieta rinkoje yra tiesiog proporcinga produktų pigumui. Be šito reiškinio sukeliamų varžybų naudojant patobulintas mašinas, pavaduojančias darbo jėgą, ir naujus gamybos metodus, kiekvieną kartą pasireiškia tam tikrame taške siekimas atpiginti prekes prievarta sumažinant darbo užmokestį, nusmukdant jį žemiau darbo jėgos vertės⁽²³⁵⁾.

Vadinasi, fabrikų darbininkų skaičiaus augimą sąlygoja santykinai kur kas spartesnis viso į fabrikus įdėto kapitalo augimas. Bet šis procesas vyksta tik pramoninio ciklo potvynio ir atoslūgio laikotarpiais. Be to, jį nuolat nutraukia technikos pažanga, kuri čia pavaduoja darbininkus potencialiai, čia išstumia juos faktiškai. Tokie kokybiniai pakitimai mašininėje gamyboje nuolat šalina darbininkus iš fabriko arba užrakina fabriko duris naujam naujokų srautui, tuo tarpu kai grynai kiekybinis fabrikų plėtimas, be išmestųjų, įsiurbia ir naują darbininkų kontingentą. Tuo būdu darbininkai nepaliaujamai pritraukiami ir atstumiami, mėtomi šen ir ten, ir tai yra susiję su nuolatiniais verbuojamųjų darbininkų lyties, amžiaus ir įgudimo kitimais.

Fabrikų darbininko likimą geriausiai galima pavaizduoti bent prabėgomis pažvelgiant į Anglijos medvilnės pramonės likimą.

Nuo 1770 iki 1815 metų medvilnės pramonėje buvo penkeri prislėgto stovio, arba sustingimo, metai. Per šį pirmąjį 45 metų laikotarpį Anglijos fabrikantai turėjo mašinų monopolį ir pasaulinės rinkos monopolį. Nuo 1815 iki 1821 metų — prislėgtas stovis. 1822 ir 1823 metai — klestėjimas. 1824 metai — įstatymų prieš koalicijas panaikinimas, visuotinis stambus fabrikų plėtimas. 1825 metai — krizė. 1826 metai — didžiulis medvilnės darbininkų skurdas ir jų sukilimai. 1827 metai — mažas pagerėjimas. 1828 metai — didelis garinių audimo staklių kiekio ir išvežimo augimas. 1829 metais išvežimas, ypač į Indiją, pralenkia visus ankstesnius metus. 1830 metai — perpildytos rinkos, didžiulis skurdas. Nuo 1831 iki 1833 metų — nesiliaujantis prislėgtas stovis; iš Ost-Indijos kompanijos atimamas prekybos su Rytų Azija (Indija ir Kinija) monopolis. 1834 metai — stambus fabrikų augimas ir mašininės gamybos paplitimas, darbo rankų stoka; naujas beturčių įstatymas skatina kaimo darbininkų kėlimąsi į fabrikines apygardas; iš kaimiškųjų grafysčių vaikai masiškai išvaromi į pramonę; baltųjų vergų prekyba. 1835 metai — smarkus klestėjimas; tuo pačiu metu rankinių medvilnės audėjų badmiriavimas. 1836 metai — smarkus klestėjimas. 1837 ir 1838 metai — prislėgtas stovis ir krizė. 1839 metai — pagyvėjimas. 1840 metai — smarki depresija, sukilimai, kariuomenės įsikišimas. 1841 ir 1842 metai — baisios fabrikų darbininkų kančios. 1842 metai — fabrikantai atleidžia darbininkus iš fabrikų, kad priverstų panaikinti grūdų įstatymus; daugiatūkstantinės darbininkų minios žygiuoja į Jorkširą, iš kur kariuomenė nuvaro jas atgal, o jų vadai atiduodami Lankasterio teismui. 1843 metai — didelis skurdas. 1844 metai — vėl pagyvėjimas. 1845 metai — smarkus klestėjimas. 1846 metai — iš pradžių tebesitęsia pakilimas, paskui reakcijos simptomai; grūdų įstatymų panaikinimas. 1847 metai — krizė; bendras darbo užmokesčio sumažinimas 10 ir daugiau procentų «big loaf» [«didžiojo kepalo»] garbei. 1848 metai — prislėgtas stovis tebesitęsia; Mančesteris karinėje apsaugoje. 1849 metais — vėl pagyvėjimas. 1850 metai — klestėjimas. 1851 metai — prekių kainų kritimas, žemas darbo užmokestis, dažni streikai. 1852 metai — prasideda pagerėjimas, streikai tebesitęsia, fabrikantai grasina įvežti darbininkų iš užsienio. 1853 metai — didėjantis išvežimas; aštuonių mėnesių streikas ir didelis skurdas Prestone. 1854 metais — klestėjimas, perpildytos rinkos. 1855 metai — iš Jungtinių Valstybių, Kanados, iš Rytų Azijos rinkų ateina žinios apie bankrutavimus. 1856 metai — smarkus klestėjimas. 1857 metai — krizė. 1858 metai — pagerėjimas. 1859 metai — smarkus klestėjimas, fabrikų augimas. 1860 metai — Anglijos medvilnės pramonė pasiekia apogėjų; Indijos, Australijos ir kitos rinkos yra tiek perpildytos, kad jos iki 1863 metų vos vos absorbavo senąsias atsargas; prekybos sutartis su Prancūzija; didžiulis fabrikų ir mašininės gamybos augimas. 1861 metai — pakilimas kurį laiką tebesitęsia, paskui reakcija, Amerikos pilietinis karas, medvilnės badas. Nuo 1862 iki 1863 metų visiškas krachas.

Medvilnės bado istorija yra tiek būdinga, kad negalima ties ja bent kiek nesustoti. Iš trumpų nurodymų apie pasaulinės rinkos būklę 1860—1861 metais matyti, kad medvilnės badas buvo parankus fabrikantams ir iš dalies buvo jiems naudingas: šis faktas pripažintas Mančesterio prekybos rūmų ataskaitose, Palmerstono ir Derbio paskelbtas parlamente ir patvirtintas įvykių⁽²³⁶⁾. Žinoma, 1861 metais Jungtinės karalystės 2 887 medvilnės fabrikų tarpe buvo daug smulkių fabrikų. Kaip nurodo savo ataskaitoje fabrikų inspektorius A. Redgreivas, kurio apygardai iš šių 2 887 fabrikų priklauso 2 109, iš pastarojo skaičiaus 392, arba 19%, kiekvienas naudojo mažiau kaip 10 garinių arklio jėgų; 345, arba 16%,— nuo 10 iki 20 ir 1 372 fabrikai — 20 ir daugiau arklio jėgų⁽²³⁷⁾. Dauguma smulkiųjų fabrikų buvo audyklos, įsteigtos klestėjimo laikotarpiu po 1858 metų; jas daugiausia buvo įsteigę spekuliantai, kurių vienas pristatydavo verpalus, kitas mašinas, trečias parūpindavo pastatą; šiuos fabrikus tvarkė buvusieji overlookers [fabrikų prižiūrėtojai] arba kiti nepasiturintieji žmonės. Dauguma šių smulkiųjų fabrikantų nusigyveno. Tam pačiam likimui būtų juos pasmerkusi ir prekybos krizė, kurią sulaikė medvilnės badas. Nors jie sudarė $\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$3$}\right.$ bendro fabrikantų skaičiaus, tačiau jų fabrikai absorbavo nepalyginti mažesnę dalį viso į medvilnės pramonę įdėto kapitalo. Kai dėl sustingimo masto, tai pagal patikimą įvertinimą 1862 metų spalio mėnesį neveikė 60,3% verpsčių ir 58% audimo staklių. Šie skaičiai liečia visą šią pramonės šaką ir, suprantama, žymiai skiriasi atskirose apygardose. Tik labai nedaug fabrikų dirbo pilną laiką (60 valandų per savaitę), kiti fabrikai dirbo su pertraukomis. Net tiems negausiems darbininkams, kurie dirbo pilną laiką ir pagal įprastinį vienetinį užmokestį, savaitinis uždarbis neišvengiamai mažėjo dėl to, kad geresnės medvilnės rūšys buvo pakeičiamos blogesnėmis, medvilnė Sea Island — Egipto medvilne (verpiant plonuosius verpalus), Amerikos ir Egipto medvilnė — Surato medvilne (Ost-Indijos) ir grynoji medvilnė — medvilnės nuobirų ir Surato medvilnės mišiniais. Trumpesnis Surato medvilnės pluoštas, jos užterštumas, didesnis siūlų trūkimas, miltų metmenims šliktuoti pakeitimas įvairiais sunkesniais ingredientais ir t. t.— visa tai vertė mažinti mašinų greitį arba skaičių audimo staklių, kurias prižiūrėjo vienas audėjas, didino mašinų veikimo trūkumams šalinti reikalingą darbą, o kartu su produkto kiekiu mažino ir vienetinį uždarbį. Vartojant Surato medvilnę, darbininkui net pilną laiką dirbant, jo nuostoliai siekdavo 20, 30 ir daugiau procentų. Bet dauguma fabrikantų ir vienetinio užmokesčio normą sumažino 5, $7\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ ir 10 procentų. Todėl galima įsivaizduoti padėtį tų, kurie dirbo tik 3, $3\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$, 4 dienas per savaitę arba tik 6 valandas per dieną. 1863 metais, kai jau prasidėjo santykinis pagerėjimas, audėjų, verpėjų ir t. t. darbo užmokestis sudarė 3 šil. 4 pensus, 3 šil. 10 pensų, 4 šil. 6 pensus, 5 šil. 1 pensą ir t. t. per savaitę⁽²³⁸⁾. Net esant tokiai kančių persunktai padėčiai, fabrikantų išradingumas darant išskaitymus iš darbo užmokesčio nesibaigdavo. Iš dalies tie išskaitymai buvo daromi uždedant pabaudas už produkto trūkumus, kurie atsirasdavo dėl blogos medvilnės, dėl netinkamų mašinų ir t. t. O kai fabrikantas būdavo ir darbininkų kotedžų savininkas, jis pats sumokėdavo sau buto nuomą, darydamas išskaitymus iš nominaliojo darbo užmokesčio. Fabrikų inspektorius A. Redgreivas pasakoja apie selfacting minders [miulininkus, dirbančius prie selfaktorių] (jie prižiūrėjo kiekvienas po du selfaktorius), kurie «14 dienų pilno darbo pabaigoje gaudavo 8 šil. 11 pensų; iš šios sumos buvo atskaitoma buto nuoma, kurios pusę fabrikantas, vis dėlto, grąžindavo kaip dovaną; tuo būdu miulininkai parnešdavo į namus visus 6 šil. 11 pensų. Savaitinis audėjų užmokestis paskutiniais 1862 metų mėnesiais prasidėdavo nuo 2 šil. 6 pensų»⁽²³⁹⁾. Buto nuoma neretai buvo atskaitoma iš darbo užmokesčio net tais atvejais, kai rankos dirbo tik trumpą laiką⁽²⁴⁰⁾. Nenuostabu, kad kai kuriose Lankaširo vietose prasidėjo kažkas panašaus į bado marą! Tačiau visų būdingiausia buvo ta aplinkybė, kad gamybos proceso revoliucionizavimas vyko darbininko sąskaita. Tai buvo tikri experimenta in corpore vili [bandymai su beverčiu gyvu kūnu], panašūs į anatomo eksperimentus su varlėmis. «Nors aš,— sako fabrikų inspektorius Redgreivas,— pateikiau tikruosius darbininkų uždarbius daugelyje fabrikų, bet nereikia manyti, kad jie kiekvieną savaitę gauna šią sumą. Darbininkų padėtis nepaprastai svyruoja dėl nuolatinio fabrikantų eksperimentavimo («experimentalizing»)… jų uždarbiai kyla ir smunka priklausomai nuo medvilnės mišinio kokybės: čia jie nukrypsta nuo jų ankstesnių uždarbių 15%, čia jie kitą arba po jos sekančią savaitę smunka 50—60%»⁽²⁴¹⁾. Šie eksperimentai buvo daromi ne tik darbininkų pragyvenimo reikmenų sąskaita. Darbininkai turėjo atsilyginti visais savo penkiais jutimo organais. «Prie medvilnės gniutulų atidarymo dirbantieji žmonės pranešdavo man, kad nepakenčiamas kvapas juos alpina… Rūšiavimo, kedenimo ir karšimo skyriuose dirbantiems žmonėms išsiskiriančios dulkės ir purvas užkemša burną, nosį, akis ir ausis, sukelia kosulį ir dusulį. Kadangi pluoštas būna trumpas, tai šliktuojant prie verpalų prijungiama daugybė įvairių medžiagų, būtent visokių surogatų, vietoj anksčiau naudotų miltų. Nuo to kyla šleikštumas ir audėjų virškinimo organų susirgimai. Bronchitas — paplitusi dulkių sukeliama liga, kaip ir gerklės uždegimas; toliau, odos ligos, atsirandančios nuo jos suerzinimo Surato medvilnėje esančiais nešvarumais». Iš antros pusės, miltus pakeičiantieji surogatai buvo puikus ponų fabrikantų pasipelnymo šaltinis, nes jie didino verpalų svorį. Jų naudojimo rezultatas buvo tas, kad «15 sv. žaliavos, pavertus verpalais, svėrė 26 sv.»⁽²⁴²⁾. Fabrikų inspektorių 1864 m. balandžio 30 d. ataskaitoje mes skaitome: «Pramonė dabar tikrai nepadoriu mastu naudojasi šiuo pagalbiniu resursu. Iš autoritetingo asmens aš žinau, kad 8 svarų audinys pagaminamas iš $5\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.$ sv. medvilnės ir $2\raisebox{1ex}{$3$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.$ sv. šlikto. Kitame $5\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.$ svaro audinyje yra du svarai šlikto. Tai — paprasti šertingai [marškinių audinys] eksportui. Į kitas rūšis kartais pridedama 50% šlikto; tuo būdu fabrikantai galėtų pasigirti ir tikrai giriasi, kad jie turtėja, parduodami audinius pigiau, negu kainuoja juose nominaliai esantieji verpalai»⁽²⁴³⁾. Bet darbininkams teko kentėti ne tik nuo fabrikantų eksperimentų fabrikuose ir municipalitetų eksperimentų už fabrikų ribų, ne tik nuo darbo užmokesčio mažinimo ir nedarbo, nuo skurdo ir išmaldų, nuo lordų ir bendruomenių rūmų narių giriamųjų kalbų. «Nelaimingosios moterys, netekusios darbo dėl medvilnės bado, pasidarė visuomenės atmatomis ir tokios liko… Jaunų prostitučių skaičius mieste dabar padidėjo labiau negu bet kada per pastaruosius 25 metus»⁽²⁴⁴⁾.

Taigi, per pirmuosius Anglijos medvilnės pramonės 45 metus, nuo 1770 iki 1815 metų, mes matome tik 5 krizės ir sustingimo metus, bet tai buvo jos pasaulinio monopolio laikotarpis. Antrajame 48 metų laikotarpyje, nuo 1815 iki 1863 metų, tėra tik 20 pagyvėjimo ir klestėjimo metų 28-iems prislėgto stovio ir sustingimo metams. 1815—1830 metais prasideda konkurencija su kontinentine Europa ir Jungtinėmis Valstybėmis. Nuo 1833 metų prievarta išplečiamos Azijos rinkos «sunaikinant žmonių giminę». Panaikinus grūdų įstatymus, nuo 1846 iki 1863 metų, aštuoneriems pusėtino pagyvėjimo ir klestėjimo metams tenka 9 prislėgto stovio ir sustingimo metai. Apie suaugusiųjų medvilnės darbininkų vyrų padėtį, net klestėjimo laikotarpiu, galima spręsti iš žemiau pateikiamos pastabos⁽²⁴⁵⁾.

Išnašos

⁽²²⁶⁾Priešingai, Ganilis galutiniu mašininės gamybos rezultatu laiko absoliutų sumažėjimą skaičiaus darbo vergų, kurių sąskaita paskui minta kaskart didėjantis skaičius «gens honnêtes» [«padorių žmonių»], vystančių savo žinomą «perfectibilité perfectible» [«tobulėti sugebantį sugebėjimą tobulėti»]. Kad ir kaip blogai Ganilis supranta gamybos judėjimą, vis dėlto jis jaučia, kad mašinos yra labai pragaištingas institutas, jeigu jų įvedimas dirbančius darbininkus paverčia pauperiais, o jų vystymasis sukelia atsiradimą didesnio skaičiaus darbo vergų, negu jos yra nužudžiusios. Jo paties požiūrio kretinizmą tegalima išreikšti tik jo paties žodžiais: «Klasės, kurios yra pasmerktos gaminti ir vartoti, mažėja, o klasės, kurios valdo darbą, remia, guodžia ir šviečia visą liaudį, didėja… ir pasisavina visas gėrybes, išplaukiančias iš darbo kaštų mažėjimo, produktų gausumo ir vartojimo reikmenų atpigimo. Šiuo būdu žmonių giminė pakyla ligi aukščiausių genijaus kūrinių, prasiskverbia į slėpiningas religijos gelmes, sukuria išganinguosius moralės principus (pagal kuriuos būtų galima «pasisavinti visas gėrybes» ir t. t.), įstatymus laisvei («gaminti pasmerktų klasių» laisvei?) ir valdžiai, klusnumui ir teisingumui, pareigai ir humaniškumui ginti». Šis žodžių raizginys yra knygoje M. Ch. Ganilh: «Des Systèmes de l’Économie politique etc.», 2-sis leid., Paris 1821, I t., 224 psl. Plg. ten pat, 212 psl.

⁽²²⁷⁾«Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1865», 58 ir sek. psl. Bet tuo pačiu metu jau buvo sukurta materialinė bazė ir tam, kad dirbtų didėjantis darbininkų skaičius: įsteigta 110 naujų fabrikų su 11 625 garinėmis audimo staklėmis, 628 576 verpstėmis, 2 695 garinėmis ir vandens arklio jėgomis (ten pat).

⁽²²⁸⁾«Reports etc. for 31st October 1862», 79 psl.

2-jo leid. priedas. 1871 metų gruodžio pabaigoje fabrikų inspektorius A. Redgreivas viename pranešime, padarytame Bredfordo «New Mechanic’s Institution», pareiškė: «Nuo kai kurio laiko mane pradėjo nepaprastai stebinti ta aplinkybė, kaip žymiai pasikeitė vilnos fabrikų išvaizda. Anksčiau juose buvo pilna moterų ir vaikų, dabar atrodo, tarytum mašina atlieka visus darbus. Atsakydamas į mano klausimą, vienas fabrikantas man paaiškino šitaip: esant senajai sistemai, aš samdydavau 63 žmones; įvedus patobulintas mašinas, aš savo rankų skaičių sumažinau iki 33, o neseniai, įvedus naujus stambius patobulinimus, aš galėjau jas sumažinti nuo 33 iki 13».

⁽²²⁹⁾«Reports etc. for 31st October 1856», 15 psl.

⁽²³⁰⁾«Rankinių audėjų (medvilnės audėjų ir su medvilne maišytų audinių audėjų) kančios buvo karališkosios komisijos tyrinėjimo objektas, bet nors jų vargai buvo pripažinti ir dėl jų gailėtasi, vis dėlto jų būklės pagerinimas (!) buvo paliktas atsitiktinumui ir laikui; galima tikėtis, kad šios kančios dabar (po 20 metų!) beveik (nearly) išnyko; prie to veikiausiai prisidėjo šiuolaikinis milžiniškas garinių audimo staklių paplitimas» («Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1856», 15 psl.).

⁽²³¹⁾Kiti metodai, kuriais mašinos veikia žaliavos gamybą, bus paminėti trečiojoje knygoje.

⁽²³²⁾Medvilnės išvežimas iš Ost-Indijos į Didžiąją Britaniją:

1846 m. 34 540 143 sv., 1860 m. 204 141 168 sv., 1865 m. 445 947 600 sv.

Vilnos išvežimas iš Ost-Indijos į Didžiąją Britaniją:

1846 m. 4 570 581 sv., 1860 m. 20 214 173 sv., 1865 m. 20 679 111 sv.

⁽²³³⁾Vilnos išvežimas iš Gerosios Vilties iškyšulio į Didžiąją Britaniją:

1846 m. 2 958 457 sv., 1860 m. 16 574 345 sv., 1865 m. 29 920 623 sv.

Vilnos išvežimas iš Australijos į Didžiąją Britaniją:

1846 m. 21 789 346 sv., 1860 m. 59 166 616 sv., 1865 m. 109 734 261 sv.

⁽²³⁴⁾Pats ekonominis Jungtinių Valstybių išsivystymas yra Europos, ypač Anglijos, stambiosios pramonės produktas. Į Jungtines Valstybes šiuolaikiniu jų pavidalu (1866 m.) vis dar tebereikia žiūrėti kaip į Europos koloniją. {4-jam leidimui. «Nuo to laiko jos išsivystė, užimdamos antrosios pramoninės pasaulio šalies padėtį, nors dar ne visiškai prarado savo kolonijinį pobūdį».— F. E.}

Medvilnės išvežimas iš Jungtinių Valstybių į Didžiąją Britaniją (svarais):

Grūdų ir t. t. išvežimas iš Jungtinių Valstybių į Didžiąją Britaniją (1850 ir 1862 metais) (angliškais centneriais):

⁽²³⁵⁾Lesterio batų fabrikantų «lokauto» išmestų į gatvę darbininkų atsišaukime, kuriuo jie 1866 m. liepos mėnesį kreipėsi į «Trade Societies of England» [«Anglijos profesines draugijas»], tarp kita ko, sakoma: «Maždaug prieš 20 metų Lesterio batų gamyboje įvyko perversmas dėl to, kad vietoj siuvimo buvo įvestas sutvirtinimas vinimis. Tuomet buvo galima gerai uždirbti. Netrukus ši naujoji gamyba smarkiai išsiplėtė. Tarp įvairių firmų prasidėjo smarki konkurencija dėl to, kuri iš jų pagamins dailiausias prekes. Bet netrukus po to atsirado blogesnės rūšies konkurencija, būtent — siekimas nugalėti vienas kitą rinkoje pigia kaina (undersell). Žalingi padariniai greitai pasireiškė darbo užmokesčio sumažinimu, ir darbo kainos kritimas buvo toks staigus, jog daugelis firmų dabar iš viso temoka tik pusę pirmiau mokėto darbo užmokesčio. Ir vis dėlto, nors darbo užmokestis krinta vis žemiau ir žemiau, pelnas kiekvieną kartą, kai kinta darbo tarifai, matyti, didėja».— Net nepalankiais pramonės laikotarpiais fabrikantai, be saiko mažindami darbo užmokestį, t. y. tiesiog vogdami būtinus darbininko pragyvenimo reikmenis, gauna nepaprastą pelną. Štai pavyzdys. Kalbama apie Koventrio šilko audimo krizę. «Iš parodymų, kuriuos aš esu gavęs tiek iš fabrikantų, tiek ir iš darbininkų, neabejotinai išplaukia, kad darbo užmokestis sumažintas daugiau, negu tai vertė daryti užsienio gamintojų konkurencija bei kitos aplinkybės. Dauguma audėjų dirba už užmokestį, sumažintą 30—40%. Kaspino gabalas, už kurį audėjas prieš penkerius metus gaudavo 6—7 šil., dabar jam teduoda tik 3 šil. 3 pensus arba 3 šil. 6 pensus; kitas darbas, už kurį anksčiau mokėdavo 4 šil. ir 4 šil. 3 pensus, dabar teduoda tik 2 šil. arba 2 šil. 3 pensus. Darbo užmokestis sumažintas daugiau, negu reikėjo paklausai pagyvinti. Iš tikrųjų daugelio kaspinų rūšių gamyboje sumažinus darbo užmokestį, prekės kaina visiškai nebuvo mažinama» (Komisijos nario F. D. Londžo ataskaita leidinyje «Children’s Employment Commission. 5th Report 1866», 114 psl., Nr. 1).

⁽²³⁶⁾Plg. «Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1862», 30 psl.

⁽²³⁷⁾Ten pat, 19 psl.

⁽²³⁸⁾«Reports etc. for 31st October 1865», 41—45 ir 51 psl.

⁽²³⁹⁾«Reports etc. for 31st October 1863», 41, 42 psl.

⁽²⁴⁰⁾Ten pat, 57 psl.

⁽²⁴¹⁾«Reports etc. for 31st October 1863», 50, 51 psl.

⁽²⁴²⁾Ten pat, 62, 63 psl.

⁽²⁴³⁾«Reports etc. for 30th April 1864», 27 psl.

⁽²⁴⁴⁾Iš Boltono Chief Constable [policijos viršininko] Hariso laiško leidinyje «Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1865», 61, 62 psl

⁽²⁴⁵⁾Viename medvilnės darbininkų atsišaukime 1863 m. pavasarį, kuriame buvo raginama įkurti emigracijos bendrovę, tarp kita ko sakoma: «Mažai kas neigs, kad dabartiniu metu yra absoliučiai reikalingas didelio fabrikų darbininkų skaičiaus emigravimas. Kad visais laikais buvo reikalingas nuolatinis emigracijos srautas ir kad be jo mes įprastinėmis sąlygomis negalime išlaikyti savo padėties, tai įrodo šie faktai: 1814 metais išvežtų medvilnės prekių oficiali vertė (tesanti vien kiekybės rodiklis) sudarė 17 665 378 sv. st., o jų tikroji rinkos vertė — 20 070 824 sv. st. 1858 metais išvežtų medvilnės prekių oficiali vertė sudarė 182 221 681 sv. st, o jų tikroji rinkos vertė — tik 43 001 312 sv. st.; tuo būdu dešimteriopas kiekybės padidėjimas sukėlė šiek tiek daugiau kaip kainos padvigubėjimą. Šį rezultatą, tokį pragaištingą aplamai visai šaliai ir ypatingai fabrikų darbininkams, sąlygojo įvairios susidėjusios aplinkybės. Viena iš labiausiai krintančių į akis yra nuolatinis perteklius darbo, būtino tam tikrai pramonės šakai, kuri, kad išvengtų sunaikinimo, yra reikalinga nuolatinio rinkos plėtimo. Pasitaiko, kad mūsų medvilnės fabrikai nutraukia darbą dėl tų periodinių prekybos sustingimų, kurie, esant dabartinei santvarkai, yra tokie pat neišvengiami, kaip pati mirtis. Bet tai nesustabdo žmogaus išradingumo. Nors, net labai žemai vertinant, šią šalį per pastaruosius 25 metus paliko 6 milijonai, vis dėlto net aukščiausio klestėjimo epochose didžiulis suaugusiųjų vyrų procentas negali surasti fabrikuose bet kokio darbo ir bet kokiomis sąlygomis; tai — pasekmė to, kad darbas nuolat išstumiamas, siekiant atpiginti produktą» («Reports of Insp. of Fact. for 30th April 1863», 51, 52 psl.). Viename iš sekančių skirsnių mes pamatysime, kaip medvilnės katastrofos metu ponai fabrikantai įvairių įvairiausiomis priemonėmis, net valstybinės valdžios padedami, stengėsi sutrukdyti fabrikų darbininkų emigraciją.

8. Stambiosios pramonės įvykdytas manufaktūros, amatų ir darbo namie revoliucionizavimas

Turinys | Markso-Engelso archyvas