Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Mes esame matę, kaip mašinos panaikina kooperaciją, kuri remiasi amatais, ir manufaktūrą, kuri remiasi amatinį pobūdį išlaikančio darbo pasidalijimu. Pirmojo reiškinio pavyzdys gali būti javapiūvė, kuri atstoja piovėjų kooperaciją. Ryškus antrojo reiškinio pavyzdys yra mašina siuvamosioms adatoms gaminti. Pasak Adomo Smito, 10 vyrų darbo pasidalijimo pagrindu jo laikais pagamindavo 48 000 adatų per dieną. Priešingai, viena mašina per 11 valandų darbo dieną pagamina 145 000 adatų. Viena moteris arba mergina prižiūri vidutiniškai 4 tokias mašinas ir, vadinasi, naudodamasi jomis, pagamina iki 600 000 adatų per dieną, arba daugiau kaip 3 000 000 per savaitę(246). Kai atskira darbo mašina užima kooperacijos arba manufaktūros vietą, ji, savo ruožtu, gali pasidaryti naujos amatinės gamybos pagrindu. Tačiau šis amatinės gamybos atkūrimas mašinų pagrindu tėra tik perėjimas į fabrikinę gamybą, kuri, kaip taisyklė, kiekvieną kartą prasideda tuomet, kai žmogaus raumenys, varant mašiną, pakeičiami kuria nors mechanine varomąja jėga — garu arba vandeniu. Sporadiškai ir tik trumpam laikui smulkioji gamyba gali save susieti su mechanine varomąja jėga, išsinuomodama garą, kaip kad esti kai kuriose Birmingamo manufaktūrose, panaudodama smulkias kalorines mašinas, kaip kad esti kai kuriose audimo šakose ir t. t.(247). Koventrio šilko audyklose stichiškai išsivystė eksperimentas su «fabrikais-kotedžais». Kotedžų, sudarančių kvadratą, eilių centre statomas vadinamasis engine house [mašinų pastatas] garo mašinai, kuri velenais sujungiama su audimo staklėmis kotedžuose. Visi jie išsinuomodavo garą, pvz., po šil. vienoms audimo staklėms. Ši renta už garą buvo sumokama kas savaitė nepriklausomai nuo to, ar staklės dirbo ar nedirbo. Kiekviename kotedže buvo 2—6 audimo staklės, kurios priklausė darbininkams arba buvo pirktos kreditan arba išsinuomotos tam tikram laikui. Kova tarp fabriko-kotedžo ir tikrojo fabriko truko daugiau kaip 12 metų. Ji pasibaigė 300 fabrikų-kotedžų visišku sužlugimu(248). Tais atvejais, kai proceso prigimtis iš pat pradžių nesąlygoja stambaus masto gamybos, tokios pramonės šakos, susikūrusios per pastaruosius dešimtmečius, kaip, pvz., vokų, plieninių plunksnų ir t. t. gamyba, paprastai išeina iš pradžių amatinę, o paskui manufaktūrinę gamybą kaip trumpas pereinamąsias fazes į fabrikinę gamybą. Ši metamorfozė sunkiausiai vyksta tais atvejais, kai manufaktūrinė produkto gamyba yra ne nuosekli tarpusavyje susijusių procesų eilė, o daugybė įvairių procesų. Tai buvo, pvz., stambi kliūtis plieninių plunksnų fabrikams vystytis. Tačiau jau beveik prieš keliolika metų buvo išrastas automatas, kuris iš karto atlieka 6 įvairius procesus. 1820 metais pirmosios plieninės plunksnos buvo amatiniu būdu gaminamos po 7 sv. st. 4 šil. už grosą [12 tuzinų]; 1830 metais manufaktūra jas gamino po 8 šil., o dabartiniu metu fabrikas tiekia jas didmeninei prekybai po 2—6 pensus(249).
Kartu su fabriko vystymusi ir jį lydinčiu žemdirbystės perversmu ne tik plečiasi gamybos dydis visose kitose pramonės šakose, bet kartu kinta ir jų pobūdis. Visur įgauna lemiamą reikšmę mašininės gamybos principas, pagal kurį gamybos procesas turi būti skaidomas į jo sudėtines fazes ir tuo būdu kylantieji uždaviniai turi būti sprendžiami panaudojant mechaniką, chemiją ir t. t.,— trumpai tariant, panaudojant gamtos mokslus. Todėl mašinos prasiskverbia į manufaktūras, kur jos panaudojamos čia vienam, čia kitam daliniam procesui. Tuo būdu tvirta, susikristalizavusi manufaktūros santvarka, atsiradusi iš senojo darbo pasidalijimo, suyra ir atveria kelią nepaliaujamiems kitimams. Ir šalia šio reiškinio visuminio darbininko arba kombinuoto darbo personalo sudėtyje įvyksta esminis perversmas. Priešingai manufaktūriniam laikotarpiui, darbo pasidalijimo planas dabar remiasi moterų darbo, įvairiausio amžiaus vaikų darbo, neapmokytų darbininkų darbo panaudojimu visur, kur tik yra galima,— trumpai tariant, «cheap labour», pigaus darbo, anot būdingo anglų posakio, panaudojimu. Tai liečia ne tik stambiu mastu kombinuotą visokios rūšies gamybą, vis vien, ar ji naudoja mašinas, ar ne, bet ir vadinamąją naminę pramonę, nepriklausomai nuo to, ar darbininkai ja verčiasi savo privačiuose butuose ar smulkiose dirbtuvėse. Ši vadinamoji šiuolaikinė naminė pramonė, išskyrus pavadinimą, nieko bendro neturi su senovine namine pramone, kuri numato nepriklausomą miestinį amatą, savarankišką valstiečių ūkį ir pirmiausia darbininko šeimos turimą namą. Dabar ji pavirto už fabriko, manufaktūros arba už prekybos įmonės ribų esančiu skyriumi. Be fabrikų darbininkų, manufaktūrų darbininkų ir amatininkų, kuriuos kapitalas erdviškai koncentruoja didžiulėmis masėmis ir kuriems jis betarpiškai komanduoja, jis su nematomų gijų pagalba paleidžia veikti ištisą armiją naminių darbininkų, kurie išsklaidyti dideliuose miestuose ir kaime. Pavyzdys: ponų Tilių marškinių fabrikas Londonderyje, Airijoje, kuriam dirba 1 000 fabrikų darbininkų ir 9 000 kaime išsklaidytų naminių darbininkų(250).
Pigių ir nesubrendusių darbo jėgų išnaudojimas šiuolaikinėje manufaktūroje įgauna dar begėdiškesnį pobūdį, nes to techninio pagrindo, kuris yra tikrajame fabrike, raumenų jėgos pakeitimo mašinomis ir darbo lengvumo, manufaktūroje paprastai nėra; be to, manufaktūroje moterų organizmas arba dar nesustiprėjęs mažamečių organizmas begėdiškiausiu būdu pasmerkiamas nuodingųjų medžiagų ir t. t. veikimui. Esant vadinamajam darbui namie, išnaudojimas įgauna dar begėdiškesnį pobūdį negu manufaktūroje dėl to, kad darbininkų pasipriešinimo galia sumažėja dėl jų susiskaidymo, kad tarp tikrojo darbdavio ir darbininko įsiskverbia visa eilė grobuoniškų parazitų, kad darbas namie visur kovoja su tos pačios šakos mašinine arba bent manufaktūrine gamyba, kad neturtas atima iš darbininko būtiniausias darbo sąlygas — erdvią patalpą, šviesą, ventiliaciją ir t. t.,— kad didėja darbo nereguliarumas ir, pagaliau, kad šituose paskutiniuose prieglobsčiuose visiems, kuriuos stambioji pramonė ir žemės ūkis padarė «pertekliniais», konkurencija darbininkų tarpe neišvengiamai pasiekia savo maksimumą. Su mašininės gamybos pagalba pirmą kartą sistemingai gaunama ekonomija naudojant gamybos priemones, kurią iš pat pradžių lydi negailestingiausias darbo jėgos eikvojimas ir normalių darbo funkcionavimo sąlygų atėmimas, dabar tuo smarkiau parodo šią savo antagonistinę ir žmogžudišką pusę, kuo mažiau toje pramonės šakoje yra išvystytas visuomeninis darbo gamybinis pajėgumas ir techninis kombinuotų darbo procesų pagrindas.
Keliais pavyzdžiais aš paaiškinsiu aukščiau pateiktus teiginius. Iš tikrųjų skaitytojas žino jau daug iliustracijų iš skirsnio apie darbo dieną. Birmingamo ir apylinkių metalo apdirbimo manufaktūros naudoja daugiausia labai sunkiems darbams 30 000 vaikų bei paauglių ir 10 000 moterų. Mes čia juos randame sveikatai kenksmingose vario liejyklose, sagų fabrikuose, glazūravimo, galvanoplastikos ir lakavimo įmonėse(251). Besaikis suaugusiųjų ir mažamečių darbas užtikrino įvairioms Londono laikraščių ir knygų spaustuvėms garbingą «skerdyklų» pavadinimą(251a). Knygrišyklose — toks pat besaikis darbas, kurio aukos čia yra moterys, merginos ir vaikai. Sunkus mažamečių darbas virvių gamyklose; naktinis darbas druskos gamyklose, žvakių bei kitose cheminėse manufaktūrose; pragaištingas paauglių darbas sukant audimo stakles šilko audimo įmonėse, kurios nesinaudoja mechanine varomąja jėga(252). Vienas iš šlykščiausių, nešvariausių ir blogiausiai apmokamų darbų, kuriems daugiausia panaudojamos jaunos merginos ir moterys, yra skudurų rūšiavimas. Kaip yra žinoma, Didžioji Britanija, jau nekalbant apie didžiulę jos nuosavų skudurų masę, yra viso pasaulio skudurų prekybos susitelkimo vieta. Skudurai čia atvežami iš Japonijos, tolimiausių Pietų Amerikos valstybių ir iš Kanarų salų. Bet svarbiausieji į Didžiąją Britaniją atvežamų skudurų šaltiniai yra Vokietija, Prancūzija, Rusija, Italija, Egiptas, Turkija, Belgija ir Olandija. Skudurai naudojami trąšai, nuošukoms gaminti (matracams ir čiužiniams), shoddy (dirbtinei vilnai) ir kaip žaliava popieriui gaminti. Šios moterys, skudurų rūšiuotojos, išnešioja raupus bei kitas užkrečiamas ligas, kurių pirmosios aukos yra jos pačios(253). Klasikinis pavyzdys, rodantis besaikį, sunkų ir netinkamą darbą ir su juo susijusį darbininkų, kurie naudojami nuo pat mažų dienų, sušiurkštėjimą, gali būti, šalia rūdynų ir anglies kasyklų, čerpių gamyklos ir plytinės, kuriose naujai išrastoji mašina tenaudojama Anglijoje (1866 m.) tik retais atvejais. Nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio darbas trunka nuo 5 valandos ryto iki 8 valandos vakaro ir, jei džiovinimas vyksta atvirame ore, dažnai nuo 4 valandos ryto iki 9 valandos vakaro. Darbo diena nuo 5 valandos ryto iki 7 valandos vakaro laikoma «sutrumpinta», «saikinga». Priimami į darbą abiejų lyčių vaikai nuo 6 ir net nuo 4 metų amžiaus. Jie dirba tiek pat valandų, kiek ir suaugusieji, o dažnai net daugiau už suaugusius. Darbas sunkus, o vasaros karštis dar labiau išsekina jėgas. Pavyzdžiui, Moslyje esančioje plytinėje viena 24 metų mergina per dieną pagamindavo 2 000 plytų, jai padėdavo dvi mažametės mergaitės kurios nešiodavo molį ir sudėdavo plytas. Šios mergaitės kasdien slidžiais duobės kraštais išvilkdavo 10 tonų molio iš 30 pėdų gilumos ir nunešdavo jį 210 pėdų atstumu. «Vaikas negali pereiti plytinės skaistyklos, doroviškai nenusmukdamas… Nešvankybės, kurių jiems tenka girdėti nuo pat švelniausio amžiaus, biaurūs, nepadorūs ir begėdiški įpročiai, tarp kurių jie išauga tamsūs ir sulaukėję, juos visam tolesniam gyvenimui paverčia lengvapėdžiais, paniekintais, ištvirkusiais žmonėmis… Buto sąlygos yra baisingas demoralizacijos šaltinis. Kiekvienas moulder (formuotojas) (tai yra įgudęs darbininkas ir darbininkų grupės vadovas) savo 7 žmonių artelei duoda butą ir maistą savo pirkioje ar kotedže. Šioje pirkioje miega vyrai, paaugliai ir merginos, nepaisant to, ar jie priklauso formuotojo šeimai ar ne. Pirkioje paprastai yra 2 ir tik išimtiniais atvejais 3 kambariai, visi sulig žemės paviršium, nepakankamai ventiliuojami. Kūnas žiauraus darbo per dieną būna tiek išsekintas, jog nėra nė ko galvoti apie kurių nors higienos, švaros ir padorumo taisyklių laikymąsi. Daugelis šių pirkių gali būti tikras netvarkos, nešvaros ir dulkių pavyzdys… Didžiausia blogybė tos sistemos, kuri naudoja jaunas merginas tokios rūšies darbams, yra ta, kad ji, kaip taisyklė, nuo pat vaikystės visam gyvenimui suriša jas su paskutinėmis visuomenės atmatomis. Anksčiau, negu gamta joms pasako, kad jos — moterys, jos pavirsta grubiais, blevyzgojančiais vaikėzais («rough, foul-mouthed boys»). Apsivilkusios menkais, nešvariais skarmalais, apsinuoginusios kojas žymiai aukščiau kelių, purvinais plaukais ir veidu, jos įpranta žiūrėti su panieka į bet kurį padorumo ir gėdos jausmą. Pietų metu jos guli išsitiesusios pievose arba žvilgčioja į vaikinus, kurie maudosi šalia esančiame kanale. Baigusios savo sunkų dienos darbą, jos apsirengia kiek geresnėmis suknelėmis ir eina su vyrais į smukles ir aludes». Todėl visiškai natūralu, kad visoje šioje klasėje nuo pat vaikystės viešpatauja baisus girtavimas. «Blogiausia yra tai, kad plytininkai nusivilia patys savimi. Jūs, serai, pasakė vienas iš geriausiųjų tarp jų kapelionui Sausolfilde, vienodai sėkmingai galėtumėte pamėginti pakelti ir pataisyti velnią, kaip ir plytininką!» («You might as well try to raise and improve the devil as a brickie, Sir!»)(254).
Apie kapitalistinį ekonomijos gavimą naudojant darbo sąlygas šiuolaikinėje manufaktūroje (kuria čia reikia laikyti visas stambiąsias dirbtuves, išskyrus tikruosius fabrikus) oficialios ir nepaprastai gausios medžiagos galima rasti ketvirtojoje (1861 m.) ir šeštojoje (1864 m.) «Public Health Reports» ataskaitose. Workshops (darbo patalpų), ypač Londono spaustuvininkų ir siuvėjų, aprašymas šlykštumu pralenkia visa, ką galėjo duoti mūsų romanistų fantazija. Savaime suprantama, kaip tai veikia darbininkų sveikatą. Dr. Saimonas, Privy Council [Slaptosios tarybos] vyresnysis medicinos valdininkas ir «Public Health Reports» oficialusis redaktorius, tarp kita ko sako: «Savo ketvirtojoje (1861 m.) ataskaitoje aš esu nurodęs, kaip darbininkams praktiškai yra neįmanoma apginti tai, kas sudaro pirmąją jų teisę — teisę į sveikatą, būtent iškovoti, kad šeimininkas, nežiūrint to, kokiems darbams jis juos būtų surinkęs, pašalintų darbe, kiek tai nuo jo priklauso, visas sveikatai kenksmingas ir pašalinti galimas aplinkybes. Aš esu taip pat parodęs, kad tuo metu, kai darbininkai praktiškai savo jėgomis neįstengia pasiekti, kad ši teisė į sveikatą būtų užtikrinta, jie ir iš specialių sanitarinės policijos pareigūnų negali sulaukti veiksmingos pagalbos… Dešimčių tūkstančių darbininkų ir darbininkių gyvenimas dabartiniu metu be reikalo žalojamas ir trumpinamas begalinėmis fizinėmis kančiomis, kurias sukelia tas paprastas faktas, kad jie dirba»(255). Norėdamas pailiustruoti darbo patalpų įtaką darbininkų sveikatai, dr. Saimonas pateikia šią mirtingumo lentelę:
| Atitinkamuose versluose dirbančių įvairaus amžiaus žmonių skaičius | Verslai pagal sveikatingumą | Mirtingumo norma 100 000 žmonių atitinkamuose versluose (pagal amžių) | ||
| 25—35 metų | 35—45 metų | 45—55 metų | ||
| 958 265 | Žemdirbystė Anglijoje ir Uelse | 743 | 805 | 1 145 |
| 22 301 vyras 12 377 moterys | Londono siuvėjai | 958 | 1 262 | 2 093 |
| 13 803 | Londono spaustuvininkai | 894 | 1 747 | 2 367(256) |
Dabar aš pereinu prie vadinamojo darbo namie. Norint susidaryti vaizdą apie šią išnaudojimo sferą, išnaudojimo, kurį kapitalas vykdo stambiosios pramonės užkiemiuose, ir apie šio išnaudojimo baisingumą, būtų galima išnagrinėti, pvz., iš pažiūros visiškai idilišką vinių verslą, kuriuo verčiamasi kai kuriuose tolimuose Anglijos kaimuose(257). Čia pakaks sustoti ties kai kuriais pavyzdžiais tokių šakų, kaip nėrinių gamyba ir šiaudų pynimas, kuriose dar visai nenaudojamos mašinos arba kurios konkuruoja su mašinine ir manufaktūrine gamyba.
Iš 150 000 žmonių, kurie dirba Anglijos nėrinių gamyboje, beveik 10 000 žmonių liečia 1861 metų fabrikų aktas. Didelė likusiųjų 140 000 dauguma yra moterys, abiejų lyčių paaugliai ir vaikai, o vyrai tik labai silpnai teatstovaujami. Apie šios «pigios» išnaudojimo medžiagos sveikatos būklę galima spręsti iš šios dr. Trumeno, Notinhemo General Dispensary [viešosios poliklinikos] gydytojo, santraukos. Iš 686 pacienčių, nėrinių mezgėjų, daugiausia 17—24 metų amžiaus, džiovininkių buvo:
| 1852 | metais | 1 | iš | 45 | 1857 | metais | 1 | iš | 13 |
| 1853 | „ | 1 | „ | 28 | 1858 | „ | 1 | „ | 15 |
| 1854 | „ | 1 | „ | 17 | 1859 | „ | 1 | „ | 9 |
| 1855 | „ | 1 | „ | 18 | 1860 | „ | 1 | „ | 8 |
| 1856 | „ | 1 | „ | 15 | 1861 | „ | 1 | „ | 8(258) |
Šis progresuojantis džiovininkių procento augimas turi patenkinti ir optimistiškiausius progresistus, ir melagingus vokiškuosius laisvosios prekybos teorijos skleidėjus.
1861 m. fabrikų aktas reguliuoja tikrąją nėrinių gamybą, kiek ji atliekama mašinomis, o tai Anglijai yra bendra taisyklė. Šakos, ties kuriomis mes čia trumpai sustojame,— ir, be to, paliesdami tik vadinamuosius naminius darbininkus, o ne tuos, kurie koncentruojami manufaktūrose, parduotuvėse ir t. t.,— suskyla: 1) į lace finishing (galutinis mašininiu būdu gaminamų nėrinių apdailinimas; ši kategorija, savo ruožtu, apima daugybę padalinių), 2) į nėrinių nėrimą.
Lace finishing [galutinis nėrinių apdailinimas] atliekamas darbo namie forma, arba vadinamuosiuose «mistresses houses» [šeimininkių, meistrių namuose], arba privačiuose butuose moterų, kurios dirba vienos arba su savo vaikais. Moterys, kurios laiko «mistresses houses», pačios yra neturtingos. Dirbtuvė yra dalis jų pačių buto. Jos gauna užsakymus iš fabrikantų, parduotuvių savininkų ir t. t. ir samdo tokį moterų, merginų ir mažų vaikų skaičių, kuris atitinka jų kambario dydį ir paklausos svyravimus toje pramonės šakoje. Dirbančiųjų darbininkių skaičius svyruoja vienose iš šių dirbtuvių nuo 20 iki 40, o kitose nuo 10 iki 20. Vidutinis minimalus amžius, nuo kurio vaikai pradeda dirbti, yra 6 metai, bet kai kurie pradeda dirbti būdami jaunesni kaip 5 metų. Darbo laikas paprastai trunka nuo 8 valandos ryto iki 8 valandos vakaro, valgymui skiriant valandos; valgoma nereguliariai, dažnai tenka valgyti tose pačiose dvokiančiose darbo lindynėse. Reikalams gerai klojantis, darbas dažnai trunka nuo 8 (kartais nuo 6) valandos ryto iki 10, 11 arba 12 valandos nakties. Anglijos kareivinėse kiekvienam kareiviui turi būti 500—600 kubinių pėdų erdvės, karinėse ligoninėse — 1 200. O šiuose darbo urvuose vienam žmogui tenka 67—100 kubinių pėdų. Tuo pačiu metu dujinis apšvietimas sunaudoja ore esantį deguonį. Kad nesuteptų nėrinių, vaikai dažnai turi nusiauti batus, net ir žiemą, nors grindys padarytos iš akmeninių plokštelių arba plytų. «Notinheme neretai galima pamatyti, kaip 14—20 vaikų, sugrūstų viename mažame kambarėlyje, gal būt, ne didesniame kaip pėdų, dirba po 16 valandų per parą tokį darbą, kuris ne tik pats savaime nukamuoja savo nuobodumu ir monotoniškumu, bet dar yra vykdomas tokiomis antihigieniškomis sąlygomis, kurių tiesiog negalima įsivaizduoti… Net visai maži vaikai dirba su įtemptu dėmesiu ir nuostabiu spartumu, beveik niekad neleisdami savo pirštams pailsėti arba judėti lėčiau. Kai į juos kreipiamasi su klausimu, jie nepakelia akių nuo darbo, bijodami prarasti kad ir vieną akimirką». Kuo labiau prailginamas darbo laikas, tuo dažniau «mistresses» [šeimininkių] yra naudojama «ilga lazda» kaip priemonė vaikams raginti. «Vaikai pamažu pavargsta, o baigiantis tam ilgam laikui, per kurį jie būna pririšti prie savo darbo, monotoniško, kenksmingo akims, varginančio dėl to, kad kūnas yra vienodoje padėtyje, jie darosi neramūs kaip paukščiai. Tai — tikras vergų darbas» («Their work is like slavery»)(259). Ten, kur moterys dirba kartu su savais vaikais savo namuose, t. y. šiuolaikine šio žodžio prasme — išnuomotame kambaryje, dažnai palėpėje, padėtis, tikriausiai, yra dar blogesnė. Šios rūšies darbas išduodamas į namus iki 80 mylių atstumu aplink Notinhemą. Kai vaikas, dirbantis parduotuvėje, iš jos išeina 9 arba 10 valandą vakaro, jam dažnai dar duodamas su savim visas ryšulys dirbti namie. Kapitalistinis fariziejus, vieno iš savo samdomų pakalikų asmenyje, žinoma, tai palydi saldžia fraze: «tai motinai», nors labai gerai žino, kad vargšui vaikui taip pat teks atsisėsti ir padėti motinai(260).
Nėrinių pramonė daugiausia yra paplitusi dviejose žemdirbinėse Anglijos apygardose — Honitono nėrinių apygardoje, apimančioje 20—30 mylių ruožą išilgai pietinės Devonširo pakrantės ir kai kurias Šiaurės Devono vietas, ir kitoje apygardoje, kuri apima žymią Bekinhemo, Bedfordo, Northemptono grafysčių dalį ir kaimynines Oksfordširo ir Hentingdonširo dalis. Žemės ūkio samdinių kotedžai paprastai kartu yra ir dirbtuvės. Kai kurie manufaktūrų savininkai naudoja daugiau kaip 3 000 tokių naminių darbininkų, daugiausia vaikų ir paauglių, vien tik moteriškos lyties. Čia vėl sutinkamos tos sąlygos, kurios buvo aprašytos ryšium su lace finishing [galutiniu nėrinių apdailinimu]. Skirtumas tėra tas, kad «mistresses houses» [šeimininkių, meistrių namų] vietas čia užima vadinamosios «lace schools» [nėrinių mokyklos], kurias savo pirkiose laiko vargingos moterys. Nuo 5 metų amžiaus, kartais net anksčiau, ir iki 12—15 metų amžiaus dirba vaikai šiose mokyklose — pirmaisiais metais visų mažiausieji po 4—8 valandas, vėliau - nuo 6 valandos ryto iki 8—10 valandos vakaro. «Kaip taisyklė, mokyklų kambariai yra paprastos mažųjų kotedžų gyvenamosios kamarėlės, dūmtraukis užkištas, kad nebūtų skersvėjo, gyventojai kartais ir žiemą sušildo save vien tik savo gyvūniška šiluma. Kitais atvejais šių vadinamųjų mokyklų kambariai yra patalpos, panašios į mažus sandėliukus, nepritaikytos apšildymui… Tokios lindynės dažnai yra nepaprastai perpildytos ir dėl to jose būna nepaprastai blogas oras. Prie to prisideda savo kenksmingu poveikiu nutekamieji grioviai, išvietės, pūvančios medžiagos ir kitokie nešvarumai — įprastinis reiškinys prie įėjimų į smulkius kotedžus». Dėl patalpų: «Vienoje nėrinių mokykloje 18 merginų ir meistrė, 35 kubinės pėdos kiekvienam žmogui; kitoje, kur smarvė nepakenčiama, 18 žmonių, po kubinės pėdos žmogui. Kartais šioje pramonės šakoje verčiami dirbti 2— metų vaikai»(261).
Ten, kur kaimiškose Bekinhemo ir Bedfordo grafystėse baigiasi nėrinių nėrimas, prasideda šiaudų pynimas. Jis apima žymią Herftordširo dalį ir vakarines bei šiaurines Esekso dalis. 1861 metais šiaudų pynimo ir šiaudinių skrybėlių gaminimo srityje dirbo 40 043 žmonės, iš jų 3 815 visokio amžiaus vyrų, kiti — moterys, iš kurių 14 913 iki 20 metų, jų tarpe apie 7 000 vaikų. Vietoj nėrinių mokyklų čia atsiranda «straw plait schools» («šiaudų pynimo mokyklos»). Vaikai jose pradeda mokytis šiaudų pynimo paprastai nuo 4 metų, kartais nuo 3—4 metų amžiaus. Auklėjimo jie, žinoma, negauna jokio. Pradines mokyklas patys vaikai vadina «natural schools» («tikrosios mokyklos») skirtingai nuo tų kraugeriškų įstaigų, kuriose jie verčiami dirbti tiesiog tam, kad atliktų jų pusiau alkanų motinų duodamą užduotį, paprastai sudarančią 30 jardų per dieną. Tos pačios motinos paskui dažnai dar verčia vaikus dirbti namie iki 10, 11, 12 valandos nakties. Šiaudai supiausto jiems pirštus ir burną, kuria jie nuolat pavilgo juos. Pagal bendrą Londono medicinos valdininkų nuomonę, kurią reziumavo dr. Belardas, 300 kubinių pėdų vienam žmogui yra erdvės minimumas miegamiesiems ir dirbtuvėms. Tuo tarpu šiaudų pynimo mokyklose patalpos yra dar ankštesnės negu nėrinių mokyklose: , 17, ir mažiau kaip 22 kubinės pėdos erdvės vienam žmogui. «Mažesnieji iš šių skaičių,— sako komisijos narys Uaitas,— rodo mažesnę patalpą, negu pusė tos erdvės, kurią užimtų vaikas, įpakuotas į dėžę, turinčią po 3 pėdas visais trimis matavimais». Tokį gyvenimo džiaugsmą patiria vaikai iki 12—14 metų amžiaus. Vargingi, susmukę tėvai tik ir tegalvoja apie tai, kaip kiek galint daugiau išspausti iš vaikų. Suprantama, kad išaugę vaikai tėvų nė kiek nevertina ir juos apleidžia. «Nenuostabu, kad tamsumas ir ydos yra būdingi šiems gyventojams, auklėjamiems šitokiu būdu… Jų dorovė yra visų žemiausioje pakopoje… Žymus moterų skaičius turi nesantuokinių vaikų, o daugelis tampa motinomis tokiame nesubrendusiame amžiuje, jog tuo būna nustebinti net kriminalinės statistikos žinovai»(262). Ir šių pavyzdingų šeimų tėvynė — pavyzdinga krikščioniškoji Europos šalis, kaip sako grafas Montalamberas, neabejotinai kompetentingas krikščionybėje!
Darbo užmokestis, kuris ką tik aprašytose pramonės šakose yra aplamai visiškai menkas (išimtį sudarantis maksimalus vaikų užmokestis šiaudų pynimo mokyklose yra 3 šil.), sumažėja dar žemiau savo nominalaus dydžio dėl truck-system [sistemos, kai atsilyginama prekėmis, kurios duodamos darbininkui kreditan], visuotinai paplitusios ypač nėrinių gamybos apygardose(263).
(246)«Children’s Employment Commission. 4th Report 1864», 108 psl., Nr. 447.
(247)Jungtinėse Valstybėse toks amatų atkūrimas mašinų pagrindu pasitaiko neretai. Ir kaip tik dėl šios priežasties koncentracija, susijusi su neišvengiamu perėjimu į fabrikinę gamybą, ten vyks septynmyliais žingsniais palyginti su Europa ir net Anglija.
(248)Plg. «Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1865», 64 psl.
(249)Ponas Džilotas Birmingame įsteigė pirmąją plieninių plunksnų stambaus masto manufaktūrą. Jau 1851 metais ji gamino daugiau kaip 180 milijonų plunksnų ir per metus sunaudodavo 120 tonų plieno lakštų. Birmingamas, kuris Jungtinėje karalystėje monopolizavo šią pramonės šaką, dabar per metus gamina milijardus plieninių plunksnų. Dirbančiųjų žmonių skaičius pagal 1861 m. surašymą sudarė 1 428, tame tarpe 1 268 darbininkės, pradedant nuo 5 metų amžiaus.
(250)«Children’s Employment Commission. 2nd Report 1864», LXVIII psl., Nr. 415.
(251)Ir net šlifuojant dildes Šefilde dirba vaikai!
(251a)«Children’s Employment Commission. 5th Report 1866», 3 psl., Nr. 24; 6 psl., Nr. 55, 56; 7 psl., Nr. 59, 60.
(252)Ten pat, 114, 115 psl., Nr. 6—7. Komisijos narys teisingai pastebi, kad jei mašina aplamai pavaduoja žmogų, tai čia paauglys pilna to žodžio prasme pavaduoja mašiną.
(253)Žr. ataskaitą apie skudurų prekybą ir gausias iliustracijas leidinyje «Public Health. 8th Report». London 1866, priedas, 196—208 psl.
(254)«Children’s Employment Commission, 5th Report 1866», XVI psl., Nr. 96, 97 ir 130 psl., Nr. 39, 61. Taip pat plg. ten pat, 3rd Report 1864, 48, 56 psl.
(255)«Public Health, 6th Report». London 1864, 31 psl.
(256)Ten pat, 30 psl. Dr. Saimonas pažymi, kad Londono 25—35 metų amžiaus siuvėjų ir spaustuvininkų mirtingumas iš tikrųjų yra žymiai didesnis, nes Londono įmonininkai gauna iš kaimo didelį skaičių jaunų žmonių iki 30 metų amžiaus kaip «mokinius» ir «improvers» (norinčius pasitobulinti savo specialybėje). Figūruodami surašymuose kaip londoniečiai, jie padidina tą žmonių skaičių, kuriam apskaičiuojamas mirtingumas Londone, tuo būdu proporcingai sumažindami mirties atsitikimų skaičių Londone. Žymi jų dalis, ypač sunkių susirgimų atveju, sugrįžta į kaimą (ten pat).
(257)Čia kalbama apie kaltines vinis, o ne apie mašininiu būdu gaminamas piautines vinis. Žr. «Children’s Employment Commission. 3rd Reports, XI, XIX psl., Nr. 125—130; 53 psl., Nr. 11; 114 psl., Nr. 487; 137 psl., Nr. 674.
(258) «Children’s Employment Commission. 2nd Report», XXII psl., Nr. 166.
(259)«Children’s Employment Commission. 2nd Report 1864», XIX, XX, XXI psl.
(260)Ten pat, XXI, XXVI psl.
(261)«Children’s Employment Commission. 2nd Report 1864», XXIX, XXX psl.
(262) «Children’s Employment Commission. 2nd Report 1864», XL, XLI psl.
(263)«Children’s Employment Commission. 1st Report 1863», 185 psl.