Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas

e) Šiuolaikinės manufaktūros ir šiuolaikinio darbo namie perėjimas į stambiąją pramonę.
Šios revoliucijos paspartinimas fabrikų įstatymų pritaikymu tiems gaminimo būdams

Darbo jėgos atpiginimas vien tik piktnaudžiaujant moterų ir mažamečių darbo jėga, vien tik atimant visas normalias darbo ir gyvenimo sąlygas, vien tik panaudojant besaikio ir naktinio darbo žiaurumus, galų gale susiduria su tam tikromis natūralinėmis ribomis, kurių nebegalima peržengti; kartu su šiomis ribomis susiduria prekių atpiginimas ir aplamai kapitalistinis išnaudojimas, kuris remiasi tokiais pagrindais. Kai tik šis taškas pagaliau pasiekiamas,— o tai labai ilgai užtrunka,— ateina laikas mašinoms įvesti ir suskaidytam darbui namie (taip pat manufaktūrai) sparčiai paversti fabrikine gamyba.

Visų ryškiausią šio judėjimo pavyzdį teikia «wearing apparel» [apsirengimo reikmenų] gamyba. Pagal «Children’s Employment Commission» klasifikaciją ši pramonės šaka apima šiaudinių ir moteriškų skrybėlių bei kepuraičių gamintojus, siuvėjus, milliners ir dressmakers⁽²⁶⁴⁾, baltinių siuvėjas ir drabužių siuvėjas, gorsetininkes, pirštinių dirbėjus, batsiuvius ir, be to, daugelį smulkių šakų, kaip, pvz. kaklaraiščių, apykaklių ir t. t. gaminimą. Šiose Anglijos ir Uelso pramonės šakose dirbantį moterų personalą 1861 metais sudarė 586 298 žmonės, jų tarpe ne mažiau kaip 115 242 jaunesnės kaip 20 metų, 16 650 jaunesnių kaip 15 metų. Jungtinėje karalystėje šių darbininkių skaičius (1861 m.) buvo 750 334. Skaičius darbininkų-vyrų, dirbusių tais pačiais metais Anglijos ir Uelso skrybėlių, batų, pirštinių gamyboje ir siuvėjų versle, buvo 437 969, jų tarpe 14 964 jaunesni kaip 15 metų, 89 285 nuo 15 iki 20 metų, 333 117 vyresnių kaip 20 metų. Šie duomenys neapima daugelio prie jų priklausančių palyginti smulkių šakų. Bet paimsime skaičius net tokius, kaip jie yra pateikti; tokiu atveju vien tik Anglijai ir Uelsui pagal 1861 m. surašymą gausime bendrą 1 024 267 žmonių sumą, t. y. beveik tiek pat, kiek dirba žemdirbystėje ir gyvulininkystėje. Mes pradedame suprasti, kokiam tikslui mašinos gamina tokią milžinišką produktų masę ir tuo būdu padeda «išlaisvinti» tokias didžiules darbininkų mases.

«Wearing apparel» [apsirengimo reikmenis] gamina manufaktūros, teatkuriančios pas save tik tą darbo pasidalijimą, kurio membra disjecta [išskaidytus narius] jos jau randa gatavus; gamina smulkūs amatininkai, kurie betgi dirba jau ne individualiniams vartotojams, kaip anksčiau, o manufaktūroms ir parduotuvėms, tad dažnai ištisi miestai ir vietovės kaip savo atskira specialybe verčiasi tokiomis gamybos šakomis, kaip, pvz., batų siuvimas ir t. t.; pagaliau, gamina, ir visų daugiausia, vadinamieji naminiai darbininkai, kurie sudaro manufaktūrų, parduotuvių ir net palyginti smulkių meistrų kitur esančius skyrius⁽²⁶⁵⁾. Darbo medžiagos, žaliavos, pusfabrikačių ir t. t. mases tiekia stambioji pramonė, o pigios žmonių medžiagos (taillable le à merci et miséricorde [atiduotos malonei ir nemalonei]) masė susideda iš stambiosios pramonės ir žemės ūkio «išlaisvintųjų». Šios pramonės šakos manufaktūros daugiausia atsirado dėl to, kad kapitalistams buvo reikalinga turėti pas save po ranka gatavą armiją, kuri galėtų prisitaikyti prie bet kurio paklausos judėjimo⁽²⁶⁶⁾. Tačiau šios manufaktūros leido greta savęs egzistuoti ir toliau suskaidytai amatinei gamybai ir naminei gamybai kaip savo plačiam pagrindui. Didžiulį pridedamosios vertės gaminimą šiose darbo šakose ir kartu progresuojantį jų gaminamų prekių atpigimą daugiausia sąlygojo ir dabar tebesąlygoja minimalus darbo užmokesčio dydis, kurio vos pakanka skurdžiam gyvenimui ir kuris yra susijęs su žmogui vargiai įmanomu darbo laiko maksimumu. Kaip tik pigumas žmogaus prakaito ir žmogaus kraujo, kurie paverčiami prekėmis,— štai kas nuolat plėtė ir kasdien plečia realizavimo rinką, o Anglijai taip pat kolonijinę rinką, kurioje ir šiaip viešpatauja anglų įpročiai ir skonis. Pagaliau atėjo posūkio taškas. Senojo metodo pagrindas, vien brutalus darbininkų medžiagos išnaudojimas, kurį didesniu ar mažesniu mastu lydėjo sistemingai išvystytas darbo pasidalijimas, pasirodė esąs jau nebepakankamas didėjant rinkai ir dar sparčiau didėjant konkurencijai tarp kapitalistų. Išmušė mašinos valanda. Ir mašina, kuri suvaidino lemiamą revoliucinį vaidmenį, mašina, kuri vienodu mastu apėmė visas nesuskaičiuojamas šios gamybos sferos šakas, kaip modisčių, siuvėjų, batsiuvių, siuvimo, skrybėlių gaminimo verslus ir t. t.,— buvo siuvamoji mašina.

Betarpiškas jos poveikis darbininkams yra maždaug toks pat, kaip aplamai visų mašinų, kurios stambiosios pramonės laikotarpiu pirmą kartą įvaldo naujas gamybos šakas. Jauniausio amžiaus vaikai pašalinami. Mašininių darbininkų darbo užmokestis padidėja palyginti su naminiais darbininkais, iš kurių daugelis priklauso prie «vargingiausiųjų iš vargingųjų» («the poorest of the poor»). Uždarbis geresnėje padėtyje buvusių amatininkų, su kuriais pradeda konkuruoti mašina, sumažėja. Naujieji mašininiai darbininkai — vien tik merginos ir jaunos moterys. Mechaninės jėgos padedamos, jos panaikina vyrų darbo monopolį sunkesniuose darbuose ir išstumia masę senų moterų ir mažamečių vaikų iš lengvesnių darbų. Nenumaldoma konkurencija žudo silpniausius darbininkus, dirbančius rankomis. Pasibaisėtinas bado mirties (death from starvation) atsitikimų skaičiaus augimas Londone per paskutinį dešimtmetį eina lygiagrečiai su mašininio siuvimo plitimu⁽²⁶⁷⁾. Naujosios darbininkės, dirbančios prie siuvamosios mašinos, kurią jos varo ranka ir koja arba tik ranka, sėdėdamos ar stovėdamos, priklausomai nuo mašinos svorio, dydžio ir paskirties, turi sunaudoti daug darbo jėgos. Dėl proceso ilgumo jų darbas darosi kenksmingas sveikatai, nors paprastai jis trumpesnis negu esant senajai sistemai. Visur, kur siuvamoji mašina, pvz., gaminant batus, gorsetus, skrybėles ir t. t., įsiveržia į ankštas ir šiaip jau perpildytas dirbtuves, ji didina sveikatai kenksmingą įtaką. «Įspūdis,— sako komisijos narys Lordas,— kurį patiri įeidamas į žemas dirbtuves, kuriose prie mašinų vienu metu dirba po 30—40 žmonių, nepakenčiamas… Karštis, kurį iš dalies sukelia dujinės krosnys laidynėms įšildyti, baisus… Net tais atvejais, kai tokiose dirbtuvėse nustatytas vadinamasis saikingas darbo laikas, t. y. nuo 8 valandos ryto iki 6 valandos vakaro, kasdien paprastai 3—4 žmonės nualpsta⁽²⁶⁸⁾.

Visuomeninio gaminimo būdo perversmas, šis būtinas gamybos priemonės pertvarkymo produktas, vyksta esant margam pereinamų jų formų chaosui. Šios formos kinta priklausomai nuo to, kokiu mastu ir kaip seniai siuvamoji mašina jau yra įvaldžiusi vieną arba kitą pramonės šaką, kinta priklausomai nuo padėties, kurioje prieš tai buvo darbininkai, nuo to, ar vyravo manufaktūrinė, amatinė ar naminė gamyba, nuo dirbtuvių nuomos mokesčio ir t. t.⁽²⁶⁹⁾. Pavyzdžiui, modisčių versle, kur darbas didesne dalimi jau buvo organizuotas daugiausia paprastosios kooperacijos forma, siuvamoji mašina iš pradžių tėra tik naujas manufaktūrinės gamybos veiksnys. Siuvėjų versle, marškinių, batų ir t. t. gamyboje susikryžiuoja visos formos. Čia yra tikra fabrikinė gamyba. Ten — tarpininkai gauna iš kapitalisto en chef [kapitalisto-įmonininko] žaliavą ir «kamarėlėse» bei «mansardose» grupuoja prie siuvamųjų mašinų po 10—50 ir daugiau samdomųjų darbininkų. Pagaliau, kaip tai aplamai esti su visomis mašinomis, kai jos nesudaro suskaidytos sistemos, o gali būti taikomos nykštukiniu mastu, amatininkai arba naminiai darbininkai, su savo šeimos arba nedaugelio darbininkų iš šalies pagalba, naudoja jiems patiems priklausančias siuvamąsias mašinas⁽²⁷⁰⁾. Anglijoje faktiškai dabar vyrauja tokia sistema, kuriai esant kapitalistas savo patalpose koncentruoja palyginti žymų siuvamųjų mašinų skaičių, o paskui paskirsto mašininį produktą tolesniam jo apdirbimui tarp ištisos naminių darbininkų armijos⁽²⁷¹⁾. Tačiau pereinamųjų formų margumas nenuslepia tendencijos pavirsti tikrąja fabrikine gamyba. Šią tendenciją skatina pats siuvamosios mašinos pobūdis — jos naudojimo būdų įvairumas skatina sujungti anksčiau padalytas gamybos šakas vienoje patalpoje, vienam kapitalui komanduojant; skatina, toliau, ta aplinkybė, kad parengiamąjį susiuvimą ir kai kurias kitas operacijas visų tikslingiausia atlikti ten, kur yra mašina; pagaliau, ta pačia kryptimi veikia neišvengiamas eksproprijavimas amatininkų ir naminių darbininkų, kurie gamina nuosavomis mašinomis. Šio likimo jie jau iš dalies susilaukė dabartiniu metu. Nuolatinis į siuvamąsias mašinas įdėto kapitalo masės didėjimas⁽²⁷²⁾ yra akstinas plėsti gamybą ir sukelia rinkoje sustingimą, kuris verčia naminius darbininkus parduoti savo siuvamąsias mašinas. Pačių siuvamųjų mašinų perprodukcija skatina jų gamintojus, kuriems reikalinga mašinas realizuoti, išnuomoti jas už kas savaitė mokamą mokestį ir tuo būdu sudaro pražūtingą konkurenciją smulkiesiems mašinų savininkams⁽²⁷³⁾. Vis dar nesiliaujantieji mašinų konstrukcijos kitimai ir jų atpiginimas taip pat nuolat nuvertina senuosius jų egzempliorius, ir dėl to pastaruosius pelningai naudoti gali tik stambieji kapitalistai, kurie masiškai juos superka pasakiškai žemomis kainomis. Pagaliau, ir čia, kaip ir visuose tokiuose perversmo procesuose, lemiamą reikšmę turi žmogaus pakeitimas garo mašina. Garo jėgos naudojimas iš pradžių susiduria su tokiomis grynai techninėmis kliūtimis, kaip mašinų siūbavimas, jų greičio reguliavimo sunkumai, greitas lengvesniųjų mašinų gedimas ir t. t.,— vis kliūtys, kurias praktika greitai moko nugalėti⁽²⁷⁴⁾. Jei, iš vienos pusės, daugelio darbo mašinų koncentracija palyginti stambiose manufaktūrose skatina naudoti garo jėgą, tai, iš antros pusės, garo konkurencija su žmogaus raumenimis spartina darbininkų personalo ir darbo mašinų koncentraciją dideliuose fabrikuose. Pvz., Anglijoje milžiniškos «wearing apparel» [apsirengimo reikmenų] gamybos sferos, lygiai kaip ir didesnė dalis kitų gamybos šakų, šiuo metu gyvena manufaktūros, amatų ir darbo namie perėjimo į fabrikinę gamybą revoliuciją. Bet dar prieš šį perėjimą visos minėtosios formos, stambiosios pramonės veikiamos, visiškai pasikeitė, iširo, iškrypo ir labai seniai atkūrė ir net pralenkė visus fabrikinės sistemos baisumus, net neįsisavinusios teigiamų jos vystymosi momentų⁽²⁷⁵⁾.

Šią stichiškai vykstančią pramonės revoliuciją dirbtinai spartina fabrikų įstatymų taikymas visoms pramonės šakoms, kuriose dirba moterys, paaugliai ir vaikai. Priverstinis darbo dienos reguliavimas nustatant jos ilgumą, pertraukas, pradžios ir pabaigos laiką, pamainų sistema vaikams, visų vaikų iki tam tikro amžiaus pašalinimas ir t. t. skatina, iš vienos pusės, kuo daugiau naudoti mašinas⁽²⁷⁶⁾ ir raumenis, kaip varomąją jėgą, pakeisti garu⁽²⁷⁷⁾. Iš antros pusės, siekiant laimėti iš patalpos tai, kas prarandama laiko atžvilgiu, yra plečiamas bendrai naudojamų gamybos priemonių — krosnių, pastatų ir t. t.— kiekis, trumpai tariant, didėja gamybos priemonių koncentracija ir sutinkamai su tuo darbininkų sutelkimas. Kiekviena manufaktūra, kuriai gresia fabrikų įstatymo taikymas, aistringai kartoja iš esmės tą patį svarbiausią prieštaravimą: reikės įdėti didesnį kapitalą tam, kad, klausant fabrikų įstatymo, būtų galima tęsti gamybą senuoju mastu. Kai dėl tarpinių formų tarp manufaktūros ir darbo namie ir paties darbo namie, tai, apribojus darbo dieną ir vaikų darbą, jos netenka pagrindo. Neribotas pigios darbo jėgos išnaudojimas sudaro vienintelį jų konkurencijos pajėgumo pagrindą.

Esminė fabrikinės gamybos sąlyga, ypač nuo to laiko, kai jai taikomas darbo dienos reguliavimas, yra normalaus rezultato tikrumas, t. y. tikrumas tuo, kad per tam tikrą laiko tarpą bus pagamintas tam tikras prekių kiekis arba pasiektas pageidaujamas naudingas efektas. Toliau, sureguliuotos darbo dienos įstatyminės pertraukos remiasi ta prielaida, kad staigūs ir periodiniai darbo sustabdymai yra galimi nedarant žalos gamybos procese esančiam produktui. Šis rezultato tikrumas ir galimumas nutraukti darbą, suprantama, yra lengviau pasiekiami grynai mechaninėse gamybose negu tokiose, kuriose tam tikrą vaidmenį vaidina cheminiai ir fiziniai procesai, kaip, pvz., puodininkystėje, balinimo, dažymo, kepėjų versluose, daugumoje metalo apdirbimo manufaktūrų. Ten, kur viešpatauja neribotos darbo dienos, naktinio darbo ir žmogaus jėgų laisvo eikvojimo rutina, kiekvieną stichinę kliūtį greitai pradedama laikyti amžina gamybos «natūraline riba». Jokie nuodai nenaikina vabzdžių greičiau negu fabrikų įstatymas tokias «natūralines ribas». Niekas garsiau už ponus iš puodininkystės verslo nešaukė apie «negalimumus». 1864 metais jiems buvo pritaikytas fabrikų įstatymas, ir jau po 16 mėnesių išnyko visi negalimumai. Fabrikų įstatymo sukelti «patobulinti puodininkystės gaminių masės (slip) paruošimo metodai, presavimu pakeičiant džiovinimą, nauja krosnių konstrukcija nedegintai prekei džiovinti ir t. t.— visa tai puodininkystės versle yra didžios reikšmės įvykiai, reiškiantieji tokią pažangą, kuriai lygios negalima nurodyti per paskutinį šimtmetį… Krosnių temperatūra yra žymiai sumažinta, žymiai mažiau suvartojama anglies ir pasiektas greitesnis šios temperatūros poveikis į prekę»⁽²⁷⁸⁾. Nepaisant visų pranašavimų, pakilo ne puodininkystės prekių gamybos kaštai, o produkto masė, ir per 12 mėnesių, nuo 1864 m. gruodžio iki 1865 m. gruodžio, išvežimas davė 138 628 sv. st. vertės perteklių palyginti su vidutiniu išvežimo dydžiu per trejus ankstesniuosius metus. Degtukų gamyboje buvo laikoma gamtos dėsniu, kad paaugliai, net tuo metu, kai jie paskubomis valgydavo pietus, turėdavo kaišioti degtukus į šiltą fosforo junginį, kurio nuodingieji garai kildavo jiems į veidą. Fabrikų aktas (1864 m.), priversdamas taupyti laiką, kartu privertė įvesti «dipping machine» (mirkymo mašiną), kurios garai negali pasiekti darbininko⁽²⁷⁹⁾. Lygiai taip pat dėl tų nėrinių manufaktūros šakų, kuriose dar neveikia fabrikų įstatymas, dabartiniu metu teigiama, kad, esą, valgymo laikas čia negali būti reguliarus, nes įvairioms nėrinių medžiagoms džiovinti reikia nevienodo laiko, kuris svyruoja nuo 3 minučių iki vienos valandos ir daugiau. Į tai «Children’s Employment Commission» nariai atsako: «Sąlygos tokios pat, kaip ir marginant apmušalus. Kai kurie svarbiausieji šios šakos fabrikantai primygtinai teigė, kad naudojamų medžiagų pobūdis ir įvairumas procesų, kuriuos išeina šios medžiagos, neleidžią, be pavojaus turėti didelį nuostolį, daryti staigių darbo pertraukų valgymui… Pagal Factory Acts Extension Act [papildomo įstatymo dėl fabrikų akto taikymo naujai pramonės šakai] (1864 m.) šeštojo skyriaus šeštąjį punktą jiems, išleidus šį įstatymą, buvo suteikiamas 18 mėnesių terminas, kuriam pasibaigus turėjo būti įvestos fabrikų akto nustatytos poilsio pertraukos»⁽²⁸⁰⁾. Vos tik įstatymas buvo parlamento sankcionuotas, ponai fabrikantai jau atrado: «Nepatogumų, kurių mes laukėme iš fabrikų įstatymo įgyvendinimo, nebuvo. Mes nemanome, kad gamyba bent kiek būtų susilpninta. Iš tikrųjų, mes per tą patį laiką gaminame daugiau»⁽²⁸¹⁾. Tuo būdu Anglijos parlamentas, kuriam tikrai niekas nedarys priekaištų dėl genialumo, iš patyrimo įsitikino, kad priverstinis įstatymas paprastu paliepimu gali pašalinti visas vadinamąsias natūralines kliūtis, kurias gamyba tariamai stato darbo dienos apribojimui ir reguliavimui. Todėl, įgyvendinant fabrikų aktą tam tikroje pramonės šakoje, yra skiriamas terminas nuo 6 iki 18 mėnesių, ir jau fabrikanto reikalas pasirūpinti, kad per tą laiką būtų pašalintos techninės kliūtys. Mirabo žodžiai: «Impossible? Ne me dites jamais ce bête de mot!» [«Neįmanoma? Niekad nesakykite man šito kvailo žodžio!»] įgauna ypatingą reikšmę šiuolaikinei technologijai. Bet jei fabrikų įstatymas sparčiai, kaip šiltadaržyje, išugdo materialinius elementus, būtinus manufaktūrinei gamybai paversti fabrikine, tai, sudarydamas būtinumą didinti kapitalo įdėjimus, jis kartu spartina smulkesnių meistrų žlugimą ir kapitalo koncentraciją⁽²⁸²⁾.

Jau nekalbant apie grynai technines ir techniškai pašalinamas kliūtis, darbo dienos reguliavimas susiduria su netvarkingais pačių darbininkų įpročiais, ypač ten, kur viešpatauja vienetinis užmokestis ir kur tam tikros dienos arba savaitės dalies pravaikšta gali būti išlyginta vėliau dirbant viršvalandinį arba naktinį darbą — metodas, kuris atbukina suaugusį darbininką ir griaunamai veikia jo nepilnamečius draugus ir moteris⁽²⁸³⁾. Nors šis netvarkingumas sunaudojant darbo jėgą yra natūrali grubi reakcija prieš nuobodų pražūtingo darbo monotoniškumą, bet nepalyginti daugiau jis išplaukia iš pačios gamybos anarchijos, kuri savo ruožtu atsiranda dėl to, kad kapitalas nežabotai išnaudoja darbo jėgą. Greta bendros periodinės pramoninio ciklo fazių kaitos ir atskirų rinkos svyravimų kiekvienoje gamybos šakoje, iškyla ypač vadinamasis sezonas,— kurį sąlygoja vis vien ar laivybai palankaus metų laiko periodiškumas, ar mada,— ir staigumas didelių užsakymų, kuriuos reikia įvykdyti kuo trumpiausiu laiku. Staigūs užsakymai tuo labiau darosi įprastiniai, kuo labiau paplinta geležinkeliai ir telegrafas. «Geležinkelių sistemos paplitimas visoje šalyje,— sako, pvz., vienas Londono fabrikantas,— buvo labai palankus trumpalaikių užsakymų įpročiui; pirkėjai iš Glazgovo, Mančesterio ir Edinburgo dabar atvažiuoja vieną kartą per 2 savaites didmeniniams užpirkimams į stambiąsias Siti parduotuves, kurioms mes tiekiame prekes. Užuot pirkę iš sandėlio, kaip tai anksčiau buvo įprasta, jie duoda užsakymus, kurie turi būti nedelsiant įvykdyti. Ankstesniais metais mes silpnos paklausos metu visuomet galėjome dirbti į priekį, sekančio sezono paklausai patenkinti, bet dabar niekas negalėtų iš anksto spėti, kurioms prekėms tuomet bus paklausa»⁽²⁸⁴⁾.

Tuose fabrikuose ir manufaktūrose, kur fabrikų įstatymas dar neveikia, viešpatauja pasibaisėtinas besaikis darbas, periodiškai — vadinamųjų sezonų metu, ir atskirais momentais — dėl staigių užsakymų. Už fabriko, manufaktūros ir parduotuvės ribų esančioje sferoje, apimančioje darbą namie, kuris ir šiaip yra visiškai nereguliarus ir žaliavos bei užsakymų atžvilgiu visiškai priklauso nuo savivalės kapitalisto, kurio čia nevaržo jokie sumetimai dėl patalpų, mašinų ir t. t. naudojimo ir kuris nieku nerizikuoja, išskyrus pačių darbininkų kailį,— šioje už įmonių ribų esančioje sferoje tuo būdu sistemingai auginama rezervinė pramonės armija, kuri visuomet yra pasiruošusi tarnauti kapitalistui; ši armija vieną metų dalį sumažėja dėl nežmoniškiausio katorginio darbo, o kitą metų dalį nuskurdinama ligi valkatų būklės ryšium su darbo stoka. «Įmonininkai,— sako «Children’s Employment Commission»,— išnaudoja įpročiu virtusį darbo namie nereguliarumą, kad tuo laiku, kai reikalingi skubūs darbai, darbą namie būtų galima tęsti iki 11, 12, 2 valandos nakties, arba kaip tai išreiškiama paplitusia fraze, iki bet kurios valandos, ir tai — patalpose, «kur jau vien smarvė gali jus parblokšti» (the stench is enough to knock you down). Gal būt, jūs nueisite iki durų ir atidarysite jas, bet nesiryšite eiti toliau»⁽²⁸⁵⁾. «Na ir keistuoliai mūsų įmonininkai,— sako vienas iš apklaustų liudytojų, batsiuvys,— jie mano, kad paaugliui nedaroma jokios žalos, jei vieną pusę metų jis kankinamas pražūtingu darbu, o kitą pusę metų verčiamas slankioti beveik be jokio darbo»⁽²⁸⁶⁾.

Tiek apie technines kliūtis, tiek ir apie šiuos vadinamuosius «prekybos įpročius» («usages which have grown with the growth of trade») suinteresuotieji kapitalistai kalbėjo ir tebekalba kaip apie gamybos «natūralines ribas»,— tokios buvo medvilnės lordų mėgstamos aimanos tuo metu, kai jiems pirmą kartą ėmė grėsti fabrikų įstatymas. Nors jų pramonė daugiau negu bet kuri kita remiasi pasauline rinka, vadinasi, ir laivininkyste, vis dėlto patyrimas demaskavo jų melą. Nuo to laiko Anglijos fabrikų inspektoriai į «prekybos kliūtis» žiūri kaip į tuščią atsikalbinėjimą⁽²⁸⁷⁾. Iš tikrųjų, nuodugnūs ir sąžiningi «Children’s Employment Commission» tyrinėjimai įrodo, kad kai kuriose pramonės šakose darbo dienos reguliavimas tik labiau vienodai paskirstytų visiems metams tą darbo masę, kuri jose jau naudojama⁽²⁸⁸⁾; kad jis būtų pirmas racionalus pažabojimas žmogui pražūtingų, beprasmiškų ir su stambiosios pramonės sistema iš esmės nesiderinančių vėjavaikiškų mados užgaidų⁽²⁸⁹⁾; kad okeaninės laivininkystės ir aplamai susisiekimo priemonių išsivystymas pašalino tikrąjį techninį sezoninio darbo pagrindą⁽²⁹⁰⁾; kad visas kitas tariamai nesileidžiančias kontroliuoti sąlygas pašalina patalpų plėtimas, papildomos mašinos, vienu metu dirbančių darbininkų skaičiaus didinimas⁽²⁹¹⁾ ir iš to kylanti grįžtamoji įtaka didmeninės prekybos sistemai⁽²⁹²⁾. Tačiau kapitalas, kaip jis ne kartą savo atstovų lūpomis yra pareiškęs, sutinka su tokiu perversmu «tik spaudžiamas bendrojo parlamentinio akto»⁽²⁹³⁾, kuris reguliuoja darbo dieną įstatyminės prievartos tvarka.

Išnašos

⁽²⁶⁴⁾Millinery iš tikrųjų yra tik skrybėlių, taip pat moteriškų apsiaustų ir mantiljų gamyba, tuo tarpu kai dressmakers yra tas pat, kas ir mūsų modistės.

⁽²⁶⁵⁾Anglijos millinery ir dressmaking darbas paprastai vyksta įmonininkų patalpose ir iš dalies jį dirba ten gyvenančios ir samdomos darbininkės, iš dalies kitur gyvenančios padienės darbininkės.

⁽²⁶⁶⁾Komisijos narys Uaitas aplankė vieną kariškų rūbų manufaktūrą, kurioje dirbo 1 000—1 200 žmonių, beveik vien moterys, vieną batų manufaktūrą su 1 300 darbininkų, iš kurių beveik pusė vaikai ir paaugliai, ir t. t. («Children’s Employment Commission. 2nd Report», XVII psl., Nr. 319).

⁽²⁶⁷⁾Štai pavyzdys: 1864 m. vasario 26 d. savaitinė mirtingumo ataskaita «Registrar General» nurodo 5 bado mirties atsitikimus. Tą pačią dieną «Times» praneša apie naują bado mirties atsitikimą. Šeši bado mirties atsitikimai per vieną savaitę!

⁽²⁶⁸⁾«Children’s Employment Commission. 2nd Report 1864», LXVII psl. Nr. 406 — 9; 84 psl., Nr. 124; LXXIII psl., Nr. 441; 66 psl., Nr. 6; 84 psl., Nr. 126; 78 psl., Nr. 85; 76 psl., Nr. 69; LXXII psl., Nr. 438.

⁽²⁶⁹⁾«Dirbtuvių nuomos mokestis, matyti, yra aplinkybė, kuri galų gale turėjo lemiamą reikšmę. Kaip tik dėl šios priežasties sostinėje ilgiausiai išsilaikė senoji sistema, pagal kurią darbai buvo išduodami į namus smulkiesiems įmonininkams ir šeimoms, ir ten pirmiausia buvo sugrįžta prie tos sistemos» (ten pat, 83 psl., Nr. 123). Pastarasis sakinys liečia vien tik batsiuvystės verslą.

⁽²⁷⁰⁾To nėra pirštinių ir pan. gamybose, kuriose darbininkų padėtis beveik nesiskiria nuo pauperių padėties.

⁽²⁷¹⁾«Children’s Employment Commission. 2nd Report 1864», 2 psl., Nr. 122.

⁽²⁷²⁾Lesteryje, vienoje batų ir kurpių gaminimo įmonėje, dirbančioje didmeniniam pardavimui, jau 1864 metais buvo naudojama 800 siuvamųjų mašinų.

⁽²⁷³⁾«Children’s Employment Commission. 2nd Report 1864», 84 psl., Nr. 124.

⁽²⁷⁴⁾Pavyzdžiui, Pimlike (Londonas) esančiame kariškos aprangos depe, Tilio ir Hendersono marškinių fabrike Londonderyje, Teito firmos rūbų fabrike Limerike, kuriame dirba iki 1 200 «rankų».

⁽²⁷⁵⁾«Tendencija į fabrikinę sistemą» («Children’s Employment Commission. 2nd Report 1864», LXVII psl.). «Visa gamyba dabartiniu metu yra pereinamojoje būklėje ir joje vyksta tokie pat pakitimai, kokie įvyko nėrinių gamyboje, audime ir t. t.» (ten pat, Nr. 405). «Visiška revoliucija» (ten pat, XLVI psl., Nr. 318). 1840 m. «Children’s Employment Commission» veikimo metu kojinių mezgimo gamyba dar tebebuvo rankinis darbas. Nuo 1846 metų įvedamos įvairios mašinos, kurios dabar yra varomos garo. Anglijos kojinių mezgimo gamyboje 1862 metais dirbusių abiejų lyčių ir įvairiausio, pradedant nuo 3 metų, amžiaus žmonių bendras skaičius buvo apie 129 000. Iš šio skaičiaus, pagal 1862 m. vasario 11 d. Parliamentary Return [parlamentinę ataskaitą], fabrikų akto veikimas apėmė iš viso tik 4 063 žmones.

⁽²⁷⁶⁾Antai, dėl puodininkystės Kokreno firma «Britain Pottery, Glasgow» praneša: «Kad galėtume išlaikyti ankstesnį gamybos mastą, mes dabar pradėjome plačiai naudoti mašinas, prie kurių dirba nekvalifikuoti darbininkai, ir kasdien mes įsitikiname, kad galime gaminti didesnį produkto kiekį negu naudojantis senuoju metodu» («Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1865», 13 psl.). «Fabrikų aktas savo veikimu skatina ir toliau įvesti mašinas» (ten pat, 13, 14 psl.).

⁽²⁷⁷⁾Antai, pradėjus taikyti fabrikų aktą puodininkystei, smarkiai pagausėjo power jiggers [mechaninių puodų žiedimo staklių] vietoj handmoved jiggers [rankinių puodų žiedimo staklių].

⁽²⁷⁸⁾«Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1865», 96 ir 127 psl.

⁽²⁷⁹⁾Ryšium su šios ir kitų mašinų įvedimu degtukų fabrike, viename jo skyriuje 230 paauglių buvo pakeisti 32 paaugliais ir merginomis 14—17 metų. Ši ekonomija mažinant darbininkų skaičių buvo ir toliau vykdoma 1865 metais ryšium su garo jėgos panaudojimu.

⁽²⁸⁰⁾«Children’s Employment Commission. 2nd Report 1864», IX psl., Nr. 50.

⁽²⁸¹⁾«Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1865», 22 psl.

⁽²⁸²⁾«Būtini patobulinimai… negali būti įgyvendinti daugelyje senųjų manufaktūrų, jei nebus įvykdyti kapitalo įdėjimai, viršijantieji daugelio dabartinių savininkų išteklius… Fabrikų akto įgyvendinimas būtinai sukelia laikiną dezorganizaciją. Šios dezorganizacijos mastas yra tiesiog proporcingas mastui tų blogybių, kurias turi pašalinti fabrikų įstatymas» (ten pat, 96, 97 psl.).

⁽²⁸³⁾Pvz., aukštakrosnėse «savaitės pabaigoje darbo ilgumas paprastai labai padidėja dėl darbininkų įpročio pirmadieniais, o kartais, iš dalies arba visiškai, net ir antradieniais nedirbti» («Children’s Employment Commission. 3rd Report», VI psl.). «Smulkiųjų meistrų darbo valandos paprastai labai nereguliarios. Jie praranda 2—3 dienas, o paskui, norėdami atsigriebti, dirba visą naktį… Jie visada verčia dirbti savo vaikus, jeigu jų turi» (ten pat, VII psl.). «Reguliarumo nebuvimą darbo pradžioje skatina galimumas,— kuris įgyvendinamas ir praktikoje,— atsigriebti didinant darbo valandų skaičių» (ten pat, XVIII psl.). «Didžiulis laiko gaišimas Birmingame… dykinėjimas per vieną laiko dalį, katorginis darbas iki išsenkant jėgoms — per kitą» (ten pat, XI psl.).

⁽²⁸⁴⁾«Children’s Employment Commission. 4th Report», XXXII psl. «Geležinkelių sistemos paplitimas, sakoma, smarkiai paskatino šį staigių užsakymų įprotį ir rezultatas buvo tas, kad darbininkai buvo verčiami skubėti, nepaisyti valgymui skirtų valandų ir dirbti iki vėlyvo laiko» (ten pat, XXXI psl.).

⁽²⁸⁵⁾«Children’s Employment Commission. 4th Report», XXXV psl., Nr. 235 ir 237.

⁽²⁸⁶⁾Ten pat, 127 psl., Nr. 56.

⁽²⁸⁷⁾«Kai dėl nuostolių, kuriuos prekyba patiria ryšium su tuo, kad užsakymai jūrų pervežimams neįvykdomi laiku, tai aš prisimenu, kad tai buvo mėgstamas fabrikų savininkų argumentas 1832 ir 1833 metais. Visa, ką dabar galima pasakyti šiuo reikalu, neturi tokios galios, kokią turėjo tuo metu, kai garas dar nebuvo dvigubai sutrumpinęs visų atstumų ir nebuvo sukūręs naujų pervežimo įrengimų. Ir tuo metu šis argumentas praktinio patyrimo akivaizdoje pasirodydavo esąs nepagrįstas, o dabar jis ir visiškai neišlaikys išmėginimo» («Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1862», 54, 55 psl.).

⁽²⁸⁸⁾«Children’s Employment Commission. 4th Report», XVIII psl., Nr. 118.

⁽²⁸⁹⁾Jau 1699 metais Džonas Belersas pažymi: «Madų nepastovumas būtinai didina vargingųjų skaičių. Jame glūdi dvi didelės blogybės: 1) darbininkai vargsta žiemą dėl darbo stokos, nes medžiagų prekybininkai ir įmonininkai-audėjai nerizikuoja įdėti savo kapitalų darbininkams samdyti, kol ateis pavasaris ir paaiškės, kokia yra mada; 2) pavasarį darbininkų skaičius pasirodo esąs nepakankamas, ir įmonininkai-audėjai turi gausiai pritraukti mokinių, kad aprūpintų karalystės prekybą ketvirčiui arba pusei metų; tai atitraukia rankas nuo žemdirbystės, atima kaimui darbininkus ir didžiuliu mastu užpildo miestus elgetomis; žiemą tie, kuriems gėda elgetauti, miršta badu» («Essays about the Poor, Manufactures etc.», 9 psl.).

⁽²⁹⁰⁾«Children’s Employment Commission. 5th Report», 171 psl., Nr. 34.

⁽²⁹¹⁾Antai, Bredfordo eksporto prekybininkų parodymuose sakoma: «Esant tokioms aplinkybėms, yra aišku, kad nėra reikalo versti vaikus dirbti parduotuvėse ilgiau negu nuo 8 valandos ryto iki 7 arba $7\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ valandos vakaro. Tai — vien tik papildomų įdėjimų ir papildomų rankų klausimas. (Vaikams netektų dirbti iki tokios vėlyvos nakties, jei kai kurie įmonininkai nebūtų tokie godūs pelnui; papildoma mašina kainuoja tik 16—18 sv. st.) …Visi sunkumai kyla dėl to, kad nepakanka prietaisų ir patalpų» (ten pat, 171 psl., Nr. 31, 36 ir 38).

⁽²⁹²⁾Ten pat. Štai parodymas vieno Londono fabrikanto, kuris priverstinį darbo dienos reguliavimą laiko priemone darbininkams apginti nuo fabrikantų ir patiems fabrikantams — nuo didmeninės prekybos. «Mūsų šaką spaudžia eksportininkai, kurie ketina, pvz., išsiųsti prekes buriniu laivu, kad prieš prasidedant tam tikram sezonui būtų vietoje ir tuo pačiu metu įsidėtų į savo kišenes skirtumą tarp važtapinigių gabenant buriniais laivais ir garlaiviais; arba iš dviejų garlaivių jie pasirenka anksčiau išplaukiantį, kad užsienio rinkoje pasirodytų anksčiau už savo konkurentus».

⁽²⁹³⁾«To būtų galima išvengti,— sako vienas fabrikantas,— jei, spaudžiant bendrajam parlamentiniam aktui, būtų išplėsta gamyba» (ten pat, X psl., Nr. 38).

9. Fabrikų įstatymai (sveikatos apsaugos ir auklėjimo nuostatai). Visuotinis jų taikymas Anglijoje

Turinys | Markso-Engelso archyvas