Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Fabrikų įstatymai, šis pirmasis sąmoningas ir planingas visuomenės poveikis stichiškai susiformavusiai jos gamybos proceso formai, yra, kaip mes esame matę, toks pat būtinas stambiosios pramonės produktas, kaip medvilnės verpalai, selfaktoriai ir elektrinis telegrafas. Prieš pradedant kalbėti apie visuotinį fabrikų įstatymų taikymą Anglijoje, reikia trumpai paminėti kai kuriuos jų nuostatus, neliečiančius darbo dienos valandų skaičiaus.
Sveikatos apsaugos nuostatai, jau nekalbant apie jų redakciją, palengvinančią kapitalistui juos apeiti, yra nepaprastai menki ir faktiškai apsiriboja taisyklėmis dėl sienų baltinimo ir kai kuriomis kitomis taisyklėmis dėl priemonių švarai palaikyti, dėl ventiliacijos ir dėl apsaugos nuo pavojingų mašinų. Trečiojoje knygoje mes sugrįšime prie fanatiškos fabrikantų kovos prieš nuostatus, kuriais jiems buvo uždedamos nedidelės išlaidos, siekiant apsaugoti jų «rankų» kūno narius. Čia vėl puikiai pasitvirtino ta fritrederių dogma, kad visuomenėje su antagonistiniais interesais kiekvienas, siekdamas savosios naudos, tuo pačiu prisideda prie bendrosios gerovės. Pakaks vieno pavyzdžio. Yra žinoma, kad per pastaruosius dvidešimt metų Airijoje labai išsiplėtė linų pramonė, o kartu su ja ir scutching mills (linų brukimo fabrikai). 1864 metais ten buvo iki 1 800 tokių mills. Su mašinomis visiškai nesusipažinę žmonės, daugiausia paaugliai ir moterys, kaimyninių smulkiųjų nuomininkų sūnūs, dukterys ir žmonos, rudenį ir žiemą periodiškai atitraukiami nuo lauko darbų linams į scutching mills valcavimo mašinas dėti. Čia įvykstančių nelaimingų atsitikimų skaičius ir intensyvumas neturi pavyzdžio mašinų istorijoje. Viename tik scutching mill Kildinene (netoli Korko) nuo 1852 iki 1856 metų buvo 6 mirties atsitikimai ir 60 sunkių sužalojimų; visų jų būtų buvę galima išvengti pastačius paprasčiausius, kelių šilingų vertės prietaisus. Dr. W. Uaitas, Daunpetriko fabrikų certifying surgeon [oficialus gydytojas], oficialioje 1865 m. gruodžio 15 d. ataskaitoje pareiškia: «Nelaimingi atsitikimai linų brukimo fabrikuose (scutching mills) yra baisaus pobūdžio. Daugeliu atvejų ketvirtadalis kūno atplėšiamas nuo liemens. Mirtis arba skurdo ir kančių ateitis,— štai įprastiniai sužalojimų padariniai. Šalies fabrikų skaičiaus didėjimas, žinoma, sukels tokių baisių rezultatų skaičiaus augimą. Esu įsitikinęs, kad, valstybei tinkamai kontroliuojant scutching mills, būtų išvengta didelių sveikatos ir gyvybės aukų»(294). Kas galėtų kapitalistinį gamybos būdą geriau apibūdinti negu šis būtinumas privalomu valstybės įstatymu priversti jį laikytis elementariausių higienos ir sveikatos apsaugos taisyklių? «1864 m. fabrikų aktas puodininkystėje išbaltino ir išvalė daugiau kaip 200 dirbtuvių, po to, kai jos per 20 metų arba net visiškai susilaikydavo nuo tokių operacijų (štai jis, kapitalo «susilaikymas»!). Šiose įmonėse dirba 27 800 darbininkų, kurie iki tol besaikio dieninio, o dažnai ir naktinio darbo metu kvėpavo biauriu oru, dėl kurio ši, aplamai imant, palyginti nekenksminga gamyba pasidarė susirgimų ir mirties priežastimi. Fabrikų aktas privertė smarkiai išplėsti ventiliacijos prietaisus»(295). Tuo pačiu metu šios fabrikų akto dalies taikymas ryškiai parodo, kad kapitalistinis gamybos būdas pačia savo esme už tam tikros ribos padaro negalimą bet kurį racionalų pagerinimą. Mes jau keletą kartų esame pažymėję, kad Anglijos gydytojai vienbalsiai pripažįsta, jog nuolatinio darbo sąlygomis 500 kubinių pėdų oro vienam žmogui tėra vos pakankamas minimumas. Gerai! Jei fabrikų aktas visomis priverčiamosiomis savo priemonėmis netiesiogiai spartina smulkiųjų dirbtuvių pavirtimą fabrikais ir todėl netiesiogiai kėsinasi į smulkiųjų kapitalistų nuosavybės teisę ir užtikrina stambiesiems monopolį, tai, užtikrinęs dirbtuvėse kiekvienam darbininkui reikalingą oro kiekį, įstatymas vienu smūgiu tiesiog eksproprijuotų tūkstančius smulkiųjų kapitalistų! Tai iš pašaknų pakirstų kapitalistinį gamybos būdą, t. y. tiek stambaus, tiek ir smulkaus kapitalo savaiminį augimą, vykstantį «laisvai» perkant ir suvartojant darbo jėgą. Štai kodėl šių 500 kubinių pėdų oro akivaizdoje fabrikų įstatymams užima kvapą. Sveikatos apsaugos įstaigos, komisijos pramonei tirti, fabrikų inspektoriai vėl nuolat kartoja, kad šie 500 kubinių pėdų yra būtini ir kad jų negalima išgauti iš kapitalo. Tuo būdu jie faktiškai pareiškia, kad džiova ir kitos darbininkų plaučių ligos yra kapitalo egzistavimo sąlyga(296).
Nors fabrikų akto nuostatai dėl auklėjimo aplamai yra menki, vis dėlto pradžios mokslą jie paskelbė privaloma darbo sąlyga(297). Teigiami šių nuostatų rezultatai pirmą kartą įrodė galimumą jungti mokymą ir gimnastiką(298) su fiziniu darbu, vadinasi, ir fizinį darbą su mokymu ir gimnastika. Fabrikų inspektoriai, išklausydami mokytojų parodymus, greitai atrado, kad fabrikuose dirbantieji vaikai, nors jie mokomi ir dvigubai mažiau, negu moksleiviai, kurie reguliariai lanko mokyklą dienos metu, vis dėlto suspėja išeiti tiek pat, o dažnai ir daugiau. «Dalykas yra paprastas. Tie, kurie mokykloje praleidžia tik pusę dienos, nuolat yra guvūs ir beveik visada sugeba ir yra pasiryžę mokytis. Sistema, kai darbas dirbamas pakaitomis su mokyklos lankymu, kiekvieną iš šių dviejų užsiėmimų vieną po kito paverčia poilsiu ir atsigaivinimu ir, vadinasi, ji kur kas labiau tinka vaikui negu nenutrūkstamas vienas iš šių dviejų užsiėmimų. Vaikas, kuris nuo ankstyvo ryto sėdi mokykloje, ypač esant karštam orui, negali lygintis su tuo vaiku, kuris guvus ir su pakilia nuotaika ateina iš savo darbo»(299). Tolesnių įrodymų galima rasti Senioro kalboje, pasakytoje 1863 metais sociologų kongrese Edinburge. Jis čia tarp kita ko nurodo ir tą aplinkybę, kad vienpusiška neproduktyvi ir ilga vaikų mokyklinė diena aukštesnėse ir vidurinėse klasėse be naudos padidina mokytojų darbą «ir tuo pačiu metu ne tik tuščiai, bet ir darant tiesioginę žalą verčia vaikus eikvoti laiką, sveikatą ir energiją»(300). Iš fabrikinės sistemos, kaip galima detaliai nustatyti iš Roberto Oueno raštų, atsirado užuomazga ateities auklėjimo, kai visiems vaikams, pasiekusiems tam tikrą amžių, gamybinis darbas bus jungiamas su mokymu ir gimnastika ne tik kaip viena iš priemonių visuomeninei gamybai padidinti, bet ir kaip vienintelė priemonė visapusiškai išsilavinusiems žmonėms išugdyti.
Mes esame matę, kad stambioji pramonė techniškai panaikina manufaktūrinį darbo pasidalijimą, kuris visą žmogų ligi gyvos galvos pritvirtina prie tam tikros dalinės operacijos; priešingai, kapitalistinė stambiosios pramonės forma šį darbo pasidalijimą atkuria dar baisingesniu pavidalu: tikrajame fabrike — paversdama darbininką sąmonę turinčiu dalinės mašinos priedėliu, visur kitur — iš dalies sporadiškai naudodama mašinas ir mašininį darbą(301), iš dalies įvesdama moterų, vaikų ir nekvalifikuotą darbą kaip naują darbo pasidalijimo pagrindą. Prieštaravimas tarp darbo manufaktūrinio pasidalijimo ir stambiosios pramonės esmės prievarta skinasi sau kelią. Jis, tarp kita ko, reiškiasi tuo baisiu faktu, kad didžiulė dalis vaikų, dirbančių šiuolaikiniuose fabrikuose ir manufaktūrose ir nuo pat švelniausio amžiaus pririštų prie elementariausių manipuliacijų, ištisą metų eilę yra išnaudojami, nesuteikiant jiems galimybės išmokti kokio nors darbo, kuris vėliau padarytų juos naudingus kad ir toje pačioje manufaktūroje arba fabrike. Pavyzdžiui, Anglijos spaustuvėse anksčiau buvo įprastas senosios manufaktūros ir amatų sistemą atitinkantis mokinių perėjimas nuo palyginti lengvų prie sudėtingesnių darbų. Mokiniai ėjo mokymo kursą, kol tapdavo apmokytais spaustuvininkais. Mokėjimas skaityti ir rašyti visiems buvo būtina sąlyga verstis šiuo amatu. Visa tai pasikeitė, pasirodžius spausdinimo mašinai. Ji reikalauja dviejų rūšių darbininkų: suaugusio darbininko, mašinų prižiūrėtojo, ir mažamečių, paprastai 11—17 metų berniukų, kurių darbas tėra vien įdėti į mašiną lapą popieriaus arba išimti iš jos atspausdintą lapą. Jie, ypač Londone, šį varginantį darbą kai kuriomis savaitės dienomis dirba 14, 15, 16 valandų be pertraukos, o dažnai 36 valandas iš eilės tiktai su dviejų valandų pertrauka valgymui ir miegui!(302). Didžiulė jų dalis nemoka skaityti, jie, kaip taisyklė, yra visiškai sulaukėjusios, nenormalios būtybės. «Norint juos padaryti sugebančius dirbti savo darbą, visiškai nereikia kokio nors intelektualinio auklėjimo; jie turi maža galimybių ugdyti savo meistriškumą darbe ir dar mažiau — lavintis; jų darbo užmokestis, nors jis, palyginti, yra aukštas berniukams, proporcingai nekyla jiems beaugant, ir didžiulė jų dauguma neturi jokios vilties užimti geriau apmokamą ir atsakingesnę mašinos prižiūrėtojo vietą, nes kiekvienai mašinai tenka tik vienas prižiūrėtojas, mažiausia 2, o dažnai 4 paaugliai»(303). Kai tik jie perauga savo vaikišką darbą, būtent pasiekia daugiausia 17 metų, jie atleidžiami iš spaustuvės. Jie tampa kandidatais į nusikaltėlius. Kai kurie mėginimai parūpinti jiems kokį nors kitą darbą sužlugdavo dėl jų tamsumo, šiurkštumo, fizinio ir intelektualinio atsilikimo.
Tai, kas pasakyta apie manufaktūrinį darbo pasidalijimą dirbtuvės viduje, tinka ir darbo pasidalijimui visuomenės viduje. Kol amatai ir manufaktūra sudaro visuotinį visuomeninės gamybos pagrindą, gamintojo pajungimas tam tikrai vienai gamybos šakai arba jo darbo pirminio įvairumo sugriovimas(304) yra būtinas vystymosi momentas. Šiuo pagrindu kiekviena atskira gamybos šaka empiriškai suranda ją atitinkančią techninę formą, pamažu ją tobulina ir sparčiai ją kristalizuoja, kai tik yra pasiektas tam tikras subrendimo laipsnis. Laikas nuo laiko įvyksta pakitimai, kuriuos sukelia, neskaitant prekybos tiekiamos naujos darbo medžiagos, laipsniškas darbo įrankio kitimas. Bet jei atitinkama įrankio forma empiriškai surasta, sustingsta ir darbo įrankis, kaip tai rodo jo perėjimas kartais per ištisus tūkstančius metų iš vienos kartos rankų į kitos kartos rankas. Būdinga, kad iki XVIII amžiaus atskiri amatai buvo vadinami mysteries (mystères) [paslaptimis], į kurių gelmes galėjo prasiskverbti tik empiriškai ir profesiškai apmokytieji(305). Stambioji pramonė nuplėšė uždangą, kuri slėpė nuo žmonių jų pačių visuomeninį gamybos procesą ir kiekvieną stichiškai atsiskyrusią gamybos šaką paversdavo mįsle kitų šakų atžvilgiu ir net pažįstančiam tą šaką. Stambiosios pramonės principas: kiekvieną gamybos procesą, paimtą kaip tokį ir pirmiausia nepriklausomai nuo žmogaus rankos, skaidyti į jo sudėtinius elementus, sukūrė visiškai šiuolaikinį technologijos mokslą. Margi, tariamai neturintieji vidinio sąryšio ir sustingę visuomeninio gamybos proceso pavidalai susiskaidė į sąmoningai planingas, sistemingai sugrupuotas — priklausomai nuo siekiamo naudingo efekto — gamtos mokslo taikymo sritis. Technologija taip pat atrado tą nedaugelį didžiųjų pagrindinių judėjimo formų, kuriomis nuolat vyksta visas gamybinis žmogaus kūno veikimas, kad ir kokie įvairūs būtų naudojamieji įrankiai; lygiai taip pat ir mechanika, kuri, nepaisant didžiausio mašinų sudėtingumo, neklaidina mūsų tuo, kad visos mašinos tėra nuolatinis elementarių mechaninių jėgų pasikartojimas. Šiuolaikinė pramonė į esamą gamybinio proceso formą niekad nežiūri kaip į galutinę ir niekad jos taip netraktuoja. Todėl jos techninė bazė yra revoliucinga, tuo tarpu kai visų ankstesnių gamybos būdų bazė iš esmės buvo konservatyvi(306). Mašinomis, cheminiais procesais ir kitais metodais ji nuolat daro perversmus techninėje gamybos bazėje, o kartu ir darbininkų funkcijose ir visuomeninėse darbo proceso kombinacijose. Tuo ji tiek pat nuolat revoliucionizuoja darbo pasidalijimą visuomenės viduje ir nenutrūkstamai permeta kapitalo mases ir darbininkų mases iš vienos gamybos šakos į kitą. Todėl stambiosios pramonės prigimtis sąlygoja darbo keitimą, funkcijų judėjimą, visapusišką darbininko judrumą. Iš antros pusės, ji savo kapitalistine forma atkuria senąjį darbo pasidalijimą su jo sustingusiomis specialybėmis. Mes matėme, kaip šis absoliutus prieštaravimas panaikina bet kurį darbininko gyvenimo ramumą, pastovumą, tvirtumą, nuolat gresia kartu su darbo priemonėmis išmušti jam iš rankų pragyvenimo reikmenis(307) ir kartu su jo daline funkcija padaryti nereikalingą ir jį patį; kaip šis prieštaravimas audringai pasireiškia nenutrūkstamomis darbininkų klasės hekatombomis, besaikiu darbo jėgų eikvojimu ir nuniokojimais, susijusiais su visuomenine anarchija. Tai — neigiamoji pusė. Bet jei darbo keitimas dabar skinasi sau kelią tik kaip nenugalimas gamtos dėsnis ir su akla griaunamąja jėga, būdinga gamtos dėsniui, kuris visur susiduria su kliūtimis(308), tai, iš antros pusės, pati stambioji pramonė savo katastrofomis darbo keitimo, vadinasi, ir kiek galint didesnio darbininkų daugiapusiškumo pripažinimą daro gyvybės ar mirties klausimu, visuotiniu visuomeninės gamybos dėsniu, kurio normaliam veikimui turi būti pritaikyti santykiai. Kaip gyvybės ar mirties klausimą ji kelia tai, kad baisi padėtis nelaimingų rezervinių gyventojų darbininkų, kurie laikomi atsargai kintantiems išnaudotojiškiems kapitalo poreikiams, būtų pakeista absoliučiu žmogaus tinkamumu kintantiems darbo poreikiams, kad dalinis darbininkas, paprastas tam tikros dalinės visuomeninės funkcijos vykdytojas, būtų pakeistas visapusiškai išsilavinusiu individu, kuriam įvairios visuomeninės funkcijos tėra vienas kitą pakeičiantieji veikimo būdai. Vienas iš šio perversmo proceso momentų, stichiškai išsivystęs stambiosios pramonės pagrindu, yra politechninės ir žemės ūkio mokyklos, kitas — «écoles d’enseignement professionnel» [profesinės mokyklos], kuriose darbininkų vaikai kiek susipažįsta su technologija ir praktiniu įvairių gamybos įrankių panaudojimu. Jei fabrikų įstatymai, kaip pirmoji menka iš kapitalo išplėšta nuolaida, su darbu fabrike jungia tik elementarų apmokymą, tai visiškai netenka abejoti, kad, darbininkų klasei neišvengiamai iškovojus politinę valdžią, bus iškovota darbininkų mokyklose tinkama vieta ir technologiniam mokymui, tiek teoriniam, tiek ir praktiniam. Bet lygiai taip pat visiškai netenka abejoti, kad kapitalistinė gamybos forma ir ją atitinkantieji ekonominiai darbininkų santykiai visiškai prieštarauja tokiems perversmo fermentams ir jų tikslui — senojo darbo pasidalijimo panaikinimui. Tačiau tam tikros istorinės gamybos formos prieštaravimų vystymasis yra vienintelis istorinis jos irimo ir naujos susidarymo kelias. «Ne sutor ultra crepidam!» [«Batsiuvy, žinok savo kurpalius!»] Šis amatinės išminties nec plus ultra pavirto baisia kvailyste nuo to momento, kai laikrodininkas Uatas išrado garo mašiną, kirpėjas Arkraitas — verpimo mašiną, juvelyrinis darbininkas Fultonas — garlaivį(309).
Reguliuodami darbą fabrikuose, manufaktūrose ir t. t., fabrikų įstatymai iš pradžių atrodo tik kaip įsikišimas į išnaudotojiškąsias kapitalo teises. Priešingai, bet koks vadinamojo darbo namie(310) reguliavimas iš pat pradžių pasireiškia kaip tiesioginis įsiveržimas į patria potestas [į tėvo valdžią], t. y., šiuolaikine kalba tariant, į tėvų autoritetą — žingsnis, kurio švelnusis Anglijos parlamentas, afektuotai krūpčiodamas, ilgą laiką vengė. Tačiau faktų jėga privertė pagaliau pripažinti, kad stambioji pramonė kartu su ekonominiu senosios šeimos pagrindu ir jį atitinkančiu šeimos darbu griauna ir senuosius šeimos santykius. Turėjo būti paskelbta vaikų teisė. «Nelaimei,— sakoma 1866 m. baigiamojoje «Children’s Employment Commission» ataskaitoje,— iš visų liudytojų parodymų yra aišku, kad nuo nieko abiejų lyčių vaikai nėra reikalingi tiek apgynimo, kaip nuo savo tėvų». Vaikų darbo aplamai ir ypač jų darbo namie neriboto išnaudojimo sistema «palaikoma tuo, kad tėvai visiškai nesuvaldomai ir be jokios kontrolės naudojasi neaprėžta ir pražūtinga valdžia jauniems ir švelniems savo vaikams… Tėvams nederėtų turėti absoliutinės valdžios paversti savo vaikus tiesiog mašinomis tam tikram savaitiniam uždarbiui išspausti… Vaikai ir paaugliai turi teisę į tai, kad įstatymai juos gintų nuo piktnaudžiavimo tėvų valdžia, kuriuo prieš laiką pakertamos jų fizinės jėgos ir žeminama jų moralinė ir intelektualinė esybė»(311). Tačiau ne piktnaudžiavimas tėvų valdžia sukūrė tiesioginį arba netiesioginį kapitalo vykdomą nesubrendusių darbo jėgų išnaudojimą, bet, atvirkščiai, kapitalistinis išnaudojimo būdas, panaikinęs tėvų valdžią atitinkantį ekonominį pagrindą, pavertė tą valdžią piktnaudžiavimu. Tačiau koks baisus ir šlykštus bebūtų senosios šeimos irimas esant kapitalistinei sistemai, vis dėlto stambioji pramonė, skirdama lemiamą vaidmenį visuomeniškai organizuotame gamybos procese, už namų židinio sferos, moterims, abiejų lyčių paaugliams ir vaikams, sukuria naują ekonominį pagrindą aukštesnei šeimos ir santykių tarp abiejų lyčių formai. Suprantama, vienoda nesąmonė būtų laikyti absoliutine krikščioniškąją germanų šeimos formą, kaip ir senovės romėnų arba senovės graikų arba rytų formą, kurios, tarp kita ko, tarpusavio sąryšyje sudaro vieningą istorinę išsivystymo eilę. Taip pat yra aišku, kad kombinuoto darbininkų personalo sudarymas iš abiejų lyčių ir įvairaus amžiaus individų, nors jis savo stichine, šiurkščia, kapitalistine forma — kada darbininkas egzistuoja gamybos procesui, o ne gamybos procesas darbininkui — yra maru užkrėstas pražūties ir vergovės šaltinis, atitinkamomis sąlygomis, atvirkščiai, turi neišvengiamai pavirsti humaniško vystymosi šaltiniu(312).
Būtinumas paversti fabrikų įstatymą iš įstatymo išimtinai verpimo ir audimo fabrikams, šiems pirminiams mašininės gamybos dariniams, bendru visos visuomeninės gamybos įstatymu išplaukia, kaip mes esame matę, iš istorinio stambiosios pramonės vystymosi eigos,— stambiosios pramonės, kurios užnugaryje visišką revoliuciją patiria tradicinė manufaktūros, amatų ir darbo namie santvarka: manufaktūra nuolat pavirsta fabriku, amatai manufaktūra ir, pagaliau, amatų ir darbo namie sferos per nuostabiai trumpą laiką pavirsta apgailėtinais urvais, kuriuose kapitalistinis išnaudojimas laisvai kelia baisingas, pašėlusias savo orgijas. Dvi aplinkybės galų gale vaidina lemiamą vaidmenį: pirma, nuolat naujai pasikartojantis patyrimas, kad kapitalas, patekęs į valstybės kontrolę tik kai kuriuose visuomeninės periferijos punktuose, tuo besaikiškiau atlygina sau kituose punktuose(313); antra, pačių kapitalistų šauksmai apie konkurencijos sąlygų lygybę, t. y. apie lygias darbo išnaudojimo ribas(314). Išklausykime keletą gilių aimanavimų šiuo klausimu. Ponai V. Kuksliai (vinių, grandinių ir t. t. fabrikantai Bristolyje) savo noru apribojo savo įmonėje darbo dieną. «Kadangi senoji nereguliuojama sistema tebeegzistuoja kaimyninėse įmonėse, tai jiems daroma skriauda dėl to, kad jų darbininkai-paaugliai suviliojami (enticed) dirbti po 6 valandos vakaro kurioje nors kitoje vietoje». «Tai,— žinoma, pareiškia jie,— mūsų atžvilgiu yra neteisingumas ir mums yra nuostolis, nes tuo būdu išeikvojama dalis paauglių jėgos, kurios teikiamas pelnas ištisai turi priklausyti mums»(315). Ponas Dž. Simpsonas (Paper-Box Bag maker [popierinių maišelių ir popierinių dėžučių fabrikantas] London) «Children’s Employment Commission» nariams pareiškia: «Jis pasiruošęs pasirašyti bet kurią peticiją už fabrikų aktų įvedimą. Esant dabartinei padėčiai, uždaręs dirbtuvę, jis nuolat nerimauja naktimis («he always felt restless at night»), galvodamas, kad kiti verčia dirbti ilgiau ir paveržia jam iš panosės užsakymus»(316). «Būtų neteisinga stambiųjų įmonininkų atžvilgiu,— reziumuodama sako «Children’s Employment Commission»,— jų fabrikuose reguliuoti darbą, kai jų pačių gamybos šakoje smulkiosioms įmonėms netaikomas joks įstatyminis darbo laiko apribojimas. Prie nelygių konkurencijos sąlygų neteisingumo, išplaukiančio iš to, kad smulkiosioms dirbtuvėms netaikomas darbo valandų skaičiaus apribojimas, stambesniems fabrikantams dar prisideda ta blogybė, kad paauglių ir moterų darbo pasiūla nukrypsta nuo jų į fabrikų įstatymų nepaliestas dirbtuves. Pagaliau, tai būtų akstinas didinti skaičių smulkiųjų dirbtuvių, kurios beveik be išimties yra mažiau palankios sveikatos, patogumo, auklėjimo ir bendro tautos būklės gerinimo atžvilgiu»(317).
Savo baigiamojoje ataskaitoje «Children’s Employment Commission» siūlo pritaikyti fabrikų aktą daugiau kaip 1 400 000 vaikų, paauglių ir moterų, iš kurių beveik pusę išnaudoja smulkiosios gamybos ir darbo namie sistemos(318). «Jei,— sako komisija,— parlamentas mūsų pasiūlymą priimtų pilnutinai, tai nėra abejonės, kad tokie įstatymai kuo palankiausiai paveiktų ne tik nepilnamečius ir silpnuosius, kuriuos jie pirmiausia liečia, bet ir didžiulę masę suaugusių darbininkų, kurie tiesiogiai (moterys) arba netiesiogiai (vyrai) pateks į jų veikimo sferą. Įstatymai priverstų juos laikytis sureguliuoto ir sutrumpinto darbo laiko; jie taupytų ir kauptų tą fizinės jėgos atsargą, nuo kurios didžiu mastu priklauso darbininkų gerovė ir šalies gerovė; jie apgintų priaugančiąją kartą nuo besaikio jėgų ankstyvame amžiuje įtempimo, kuris pakerta jų organizmą ir sukelia per ankstyvą sunykimą; jie, pagaliau, vaikams, bent iki 13 metų, duotų galimybę išeiti pradžios mokslą ir tuo būdu padarytų galą nepaprastam tamsumui, kuris taip teisingai atvaizduotas komisijos ataskaitose ir į kurį tegalima žiūrėti tik su kankinamu skausmu ir giliu nacionalinio pažeminimo jausmu»(319). Torių vyriausybė 1867 m. vasario 5 d. sosto kalboje pranešė, kad «biliuose» ji suformulavusi pramonės tyrimo komisijos pasiūlymus(319a). Tam jai prireikė naujo dvidešimties metų experimentum in corpore vili [eksperimento su beverčiu gyvu kūnu]. Jau 1840 metais buvo paskirta parlamento komisija vaikų darbui tirti. Jos 1842 m. ataskaita, N. V. Senioro žodžiais tariant, atskleidė «tokį pasibaisėtiną kapitalistų ir tėvų gobšumo, egoizmo ir žiaurumo, vaikų ir paauglių skurdo, nusmukimo ir jų organizmo irimo vaizdą, kokį vargu ar kada nors pasaulis yra matęs… Būtų galima pasiguosti, jei ataskaita aprašinėtų praeities baisenybes. Bet, deja, mes matome pranešimą apie tai, kad tos baisenybės tebesitęsia su tokiu pat intensyvumu, kaip ir bet kada anksčiau. Harduiko prieš dvejus metus išleista brošiūra pareiškia, kad liūdni 1842 m. piktnaudžiavimai pilnutinai siaučia ir dabartiniu metu (1863 m.)… Ši ataskaita (1842 metų), nesusilaukusi dėmesio, išgulėjo ištisus dvidešimt metų, per kuriuos vaikams, išaugusiems neturint nė mažiausio supratimo nei apie tai, ką mes vadiname morale, nei apie mokyklinį išsilavinimą, religiją, natūralią šeimos meilę,— šiems vaikams buvo leista tapti dabartinės kartos tėvais»(320).
Tuo tarpu visuomeninė padėtis pasikeitė. Parlamentas nesiryžo atmesti komisijos 1863 m. reikalavimų, kaip kitados jis atmetė 1842 m. reikalavimus. Todėl jau 1864 metais, kai komisija paskelbė tik dalį savo ataskaitų, molio dirbinių pramonėje (įskaitant ir puodininkystę), apmušalų, degtukų, šovinių ir pistonų gamyboje, lygiai kaip ir aksomo kirpimo versle, buvo įvesti įstatymai, kurie iki to laiko buvo taikomi tekstilės pramonėje. 1867 m. vasario 5 d. sosto kalboje tuometinis torių kabinetas pranešė apie tolesnius bilius, besiremiančius baigiamaisiais pasiūlymais komisijos, kuri tuo tarpu 1866 metais baigė savo darbą.
1867 metų rugpiūčio 15 dieną Factory Acts Extension Act [Papildomas įstatymas dėl fabrikų akto taikymo naujoms pramonės šakoms] ir tų pačių metų rugpiūčio 21 dieną Workshops’ Regulation Act [Aktas dėl dirbtuvių darbo reguliavimo] buvo karaliaus patvirtinti; pirmasis įstatymas reguliuoja darbą stambiosiose, pastarasis — smulkiosiose įmonėse.
Factory Acts Extension Act taiko fabrikų įstatymą šioms šakoms: aukštakrosnės, geležies ir vario gamyklos, liejyklos, mašinų fabrikai, metalo apdirbimo dirbtuvės, gutaperčios, popieriaus, stiklo, tabako fabrikai, toliau spaustuvės ir knygrišyklos ir aplamai visos šios rūšies pramonės dirbtuvės, kuriose 50 arba daugiau žmonių vienu metu dirba ne mažiau kaip 100 dienų per metus.
Norėdami duoti supratimą apie šio įstatymo veikimo srities padidėjimą, pateiksime kai kuriuos iš jame nustatytų apibrėžimų:
«Amatas turi (šiame įstatyme) reikšti: bet kurį rankinį darbą, kuris dirbamas kaip profesija arba verslas nuolat arba atskirais atvejais gaminant, keičiant, dailinant, taisant arba galutinai išbaigiant kurį nors pardavimui skirtą daiktą arba daikto dalį».
«Dirbtuvė turi reikšti: bet kurį kambarį arba vietą, dengtą arba po atviru dangumi, kurioje tam tikrą «amatą» dirba vaikas, paauglys arba moteris ir kurių atžvilgiu asmuo, samdantis tokį vaiką, paauglį arba moterį, turi įėjimo ir kontrolės teisę».
«Turintis darbą turi reikšti: dirbantis tam tikrame «amate», už užmokestį arba be užmokesčio, pas meistrą arba pas vieną iš tėvų, kaip yra žemiau plačiau nusakytas».
«Tėvai turi reikšti: tėvas, motina, globėjas arba kitas asmuo, kuriam priklauso kurio nors… vaiko ar paauglio globa arba priežiūra».
7 straipsnis, kuris kalba apie bausmes už vaikų, paauglių ir moterų samdymą priešingai šio įstatymo nuostatams, uždeda pinigines pabaudas ne tik dirbtuvės savininkui, ar tai būtų vienas iš tėvų ar ne, bet ir «tėvams ir kitiems asmenims, kurių globoje yra vaikas, paauglys arba moteris arba kurie gauna tiesioginę naudą iš jų darbo».
Factory Acts Extension Act, apimantis stambiąsias įmones, žymiai atsilieka nuo pagrindinio fabrikų akto dėl daugybės niekingų išimčių ir bailių kompromisų su kapitalistais.
Workshops’ Regulation Act, niekingas visomis savo detalėmis, liko negyva raidė rankose miestų ir vietinių valdžios organų, kuriems buvo pavesta jį vykdyti. Kai 1871 metais parlamentas atleido juos nuo šių pareigų ir perdavė jas fabrikų inspektoriams, kurių kontrolės sfera dėl to iš karto padidėjo daugiau kaip 100 000 dirbtuvių ir 300 vien tik plytinių, tai inspektorių personalas didžiadvasiškai buvo padidintas iš viso tik aštuoniais subinspektoriais, nors jis ir iki tol buvo nepaprastai mažas(321).
Tuo būdu šiuose Anglijos 1867 m. įstatymuose krinta į akis, iš vienos pusės, tas faktas, kad viešpataujančiųjų klasių parlamentas buvo priverstas būtinai iš principo pripažinti tokias nepaprastas ir plačias priemones prieš kapitalistinio išnaudojimo kraštutinumus, o iš antros pusės, parlamento pusinumas, nenoras ir mala fides [nesąžiningumas], kurie iškilo paskui, vykdant jam tuos įstatymus.
1862 m. tyrimo komisija taip pat pasiūlė naujai sureguliuoti darbą kalnų pramonėje,— pramonėje, kuri nuo visų kitų skiriasi tuo, kad joje žemvaldžių ir pramonės kapitalistų interesai sutampa. Šių dviejų grupių interesų priešingumas buvo palankus fabrikų įstatymams; šio priešingumo nebuvimo pakanka tam, kad būtų galima paaiškinti vilkinimus ir gudrybes kalnų pramonės įstatymų srityje.
1840 m. tyrimo komisija atskleidė tokius baisius ir pasipiktinimą keliančius faktus ir sukėlė tokį skandalą visoje Europoje, jog parlamentas turėjo nuraminti savo sąžinę 1842 metų Mining Act [Kasyklų aktu], kuris apsiribojo uždraudimu moterims ir vaikams iki 10 metų dirbti po žeme.
Paskui 1860 metais pasirodė Mines’ Inspection Act [Kasyklų inspekcijos aktas], pagal kurį šachtos pajungiamos specialiai tam skirtų valstybinių valdininkų inspekcijai ir pagal kurį draudžiama samdyti 10—12 metų berniukus, jeigu jie neturi mokyklos liudijimo arba jeigu jie tam tikrą valandų skaičių nelankys mokyklos. Šis aktas liko visiškai negyva raidė dėl kurioziškai mažo paskirtųjų inspektorių skaičiaus, dėl jų įgaliojimų menkumo ir kitų priežasčių, kurios smulkiau bus paaiškintos tolesnio dėstymo eigoje.
Viena iš naujausių Mėlynųjų knygų apie kalnų pramonę yra «Report from the Select Committee on Mines, together with… Evidence, 23 July 1866». Šį veikalą parašė komitetas, sudarytas iš žemųjų rūmų narių ir įgaliotas kviesti ir išklausyti liudytojus; tai storas tomas in folio, kuriame pati «Report» [ataskaita] užima tik penkias tokio turinio eilutes: komitetas nieko negali pasakyti ir turi apklausti dar daugiau liudytojų!
Liudytojų apklausimo būdas primena cross examinations [kryžminį apklausimą] Anglijos teismuose, kur advokatas begėdiškais, painiojančiais, visomis kryptimis statomais klausimais stengiasi liudytoją supainioti ir iškreipti jo žodžius. O čia advokatai patys yra parlamentinės tyrimo komisijos nariai, jų tarpe rūdynų savininkai ir eksploatuotojai; liudytojai yra kalnakasiai, daugiausia iš akmens anglies kasyklų. Visas farsas yra toks būdingas kapitalo dvasiai, kad negalima čia nepateikti kai kurių ištraukų. Apžvalgai palengvinti tyrimo rezultatus ir pan. aš pateikiu pagal rubrikas. Priminsiu, kad klausimai ir privalomi atsakymai Anglijos Mėlynosiose knygose yra numeruoti ir kad liudytojai, kurių parodymai čia cituojami, yra akmens anglies kasyklų darbininkai.
1) Nepilnamečių nuo 10 metų amžiaus darbas kasyklose. Darbas, įskaitant kelią į kasyklas ir atgal, paprastai trunka 14—15 valandų, išimtiniais atvejais ilgiau, nuo 3, 4, 5 valandos ryto iki 4—5 valandos vakaro (Nr. 6, 452, 83). Suaugusieji darbininkai dirba dviejose pamainose, po 8 valandas, bet nepilnamečiams, siekiant sumažinti kaštus, tokių pamainų visiškai nėra (Nr. 80, 203, 204). Jaunesni vaikai daugiausia naudojami ventiliacijos durelėms įvairiuose kasyklos skyriuose atidarinėti ir uždarinėti, kiek vyresni vaikai — sunkiems darbams, anglies pervežimui ir t. t. (Nr. 122, 739, 1747). Jie dirba tas ilgas valandas po žeme, kol sulaukia 18—22 metų amžiaus, kada jie pradeda dirbti tikrąjį kalnakasybos darbą (Nr. 161). Dabar vaikai ir paaugliai kur kas žiauriau kankinami, negu kuriuo nors ankstesniu laikotarpiu (Nr. 1663—1667). Kalnakasiai beveik vienbalsiai reikalauja parlamentinio akto, kuris vaikams, nesukakusiems 14 metų amžiaus, uždraustų dirbti kasyklose. Ir štai čia Hesis Vivienas (pats kasyklų eksploatatorius) pastato klausimą: «Ar šis reikalavimas nepriklauso nuo didesnio ar mažesnio tėvų skurdo?» — Ir paskui misteris Briusas: «Ar nebūtų žiauru, tuo atveju, kai tėvas yra miręs ar suluošintas ir t. t., atimti šeimai šį pajamų šaltinį? O juk reikia manyti, kad uždraudimas bus visuotinis… Ar jūs norite visais atvejais uždrausti vaikams iki 14 metų amžiaus dirbti požeminius darbus?» Atsakymas: «Visais atvejais» (Nr. 107 iki 110). Vivienas: «Jei darbas iki 14 metų bus uždraustas kasyklose, ar tėvai nesiųs vaikų į fabrikus ir t. t.? — Kaip taisyklė, ne» (Nr. 174). Darbininkas: «Durelių atidarinėjimas ir uždarinėjimas atrodo lengvas. Bet tai yra labai kankinamas darbas. Jau nekalbant apie nuolatinę oro trauką, vaikai tarytum pasodinti į kalėjimą, į kažkokį tamsų karcerį». Buržua Vivienas: «Ar negali vaikas, budėdamas prie durelių, skaityti, kai yra šviesa? — Pirmiausia, jam tektų pirkti žvakes. O, be to, niekas jam to ir neleistų. Jis tenai yra pastatytas tam, kad žiūrėtų savo darbo, jis turi vykdyti tam tikrą pareigą. Aš niekad nesu matęs, kad kuris nors vaikas skaitytų kasykloje» (Nr. 139, 141, 143, 158, 160).
2) Auklėjimas. Kalnakasiai reikalauja įstatymo dėl privalomojo vaikų mokymo, kaip tai įvesta fabrikuose. Jie pareiškia, kad 1860 metų akto straipsnis, kuriuo reikalaujama mokyklos liudijimo, kad būtų galima 10—12 metų berniukus priimti į darbą, yra visiškai iliuzinis, «Baudžiamasis» apklausimas, kurį vykdo kapitalistiniai tyrimo teisėjai, čia darosi tikrai kurioziškas. «Prieš ką labiau reikalingas aktas — prieš įmonininkus ar prieš tėvus? — Prieš vienus ir kitus» (Nr. 115). «Bet daugiau prieš vienus, ar prieš kitus? — Ką man į tai atsakyti?» (Nr. 116). «Ar įmonininkai rodo kokį nors siekimą suderinti darbo valandas su mokyklos lankymu? — Niekados» (Nr. 137). «Ar kalnakasiai paskui nepapildo savo išsilavinimo? — Aplamai imant, jie darosi blogesni; jie įsisavina blogus įpročius; jie įgauna palinkimą girtauti, lošti kortomis ir pan. ir visiškai nusmunka» (Nr. 211). «Kodėl vaikai nesiunčiami į vakarines mokyklas? — Daugumoje akmens anglies kasyklų apygardų jų visai nėra. O svarbiausia — vaikai nepaprastai ilgo darbo yra tiek iškamuoti, kad jiems iš nuovargio akys merkiasi» (Nr. 454). «Vadinasi,— daro išvadą buržua,— jūs prieš mokslą? — Visai ne, bet», ir t. t. (Nr. 443). «Ar 1860 m. aktas neįpareigoja kasyklų ir t. t. savininkų reikalauti mokyklos liudijimų, jeigu jie samdo vaikus nuo 10 iki 12 metų amžiaus? — Įstatymas — taip, bet įmonininkai to nedaro». «Jūs manote, kad šis įstatymo punktas ne visuomet vykdomas? — Jis visai nevykdomas» (Nr. 443, 444). «Ar kalnakasiai labai domisi auklėjimo klausimu? — Didžiulė dauguma» (Nr. 717). «Ar jie susirūpinę šio įstatymo vykdymu? — Didžiulė dauguma» (Nr. 718). «Tad kodėl jie primygtinai nereikalauja jo vykdyti? — Kai kas iš darbininkų nenorėtų leisti berniukų be mokyklos liudijimo dirbti, bet bijo už tai būti įsidėmėtas (a marked man)» (Nr. 720). «Kieno įsidėmėtas? — Savo samdytojo» (Nr. 721). «Bet negi jūs manote, kad įmonininkai persekios žmogų už įstatymo klausymą? — Aš manau, jie taip pasielgtų» (Nr. 722). «Kodėl darbininkai neatsisako panaudoti tokių berniukų darbo? — Tai nepriklauso nuo jų pasirinkimo» (Nr. 123). «Jūs reikalaujate parlamento įsikišimo? — Norint kalnakasių vaikų auklėjimui pasiekti ką nors veiksmingo, reikia tai įvykdyti priverčiamai, parlamentiniu aktu» (Nr. 1634). «Ar tai turi liesti visų Didžiosios Britanijos darbininkų vaikus ar tik kalnakasių vaikus? — Aš atėjau čia, kad kalbėčiau kalnakasių vardu» (Nr. 1636). «Kodėl kalnakasių vaikus turime skirti nuo kitų? — Kadangi jie — išimtis iš bendros taisyklės» (Nr. 1638). «Kuriuo atžvilgiu? — Fiziniu» (Nr. 1639). «Kodėl auklėjimas jiems turėtų turėti didesnę vertę negu kitų klasių berniukams? — Aš nesakau, kad jis jiems vertingesnis, bet dėl besaikio darbo kasyklose jie turi mažiau galimybių naudotis dieninėmis ir sekmadieninėmis mokyklomis» (Nr. 1640). «Ar ne tiesa, juk tokių klausimų negalima traktuoti absoliučiai?» (Nr. 1644). «Ar pakanka mokyklų apygardose? — Ne» (Nr. 1646). «Jei valstybė pareikalautų, kad visi vaikai būtų siunčiami į mokyklą, iš kurgi imtume mokyklų visiems vaikams? — Aš manau, kad, jei aplinkybės to pareikalaus, mokyklos savaime atsiras» (Nr. 1647). «Didžiulė dauguma ne tik vaikų, bet ir suaugusių kalnakasių nemoka nei rašyti, nei skaityti» (Nr. 705, 725).
3) Moterų darbas. Nors nuo 1842 metų darbininkėms jau nebeleidžiama dirbti po žeme, bet jos dirba paviršiuje, kraudamos anglį ir t. t., nešiodamos kibirus su anglimi prie kanalų ir geležinkelių vagonų, rūšiuodamos anglį ir t. t. Moterų darbo naudojimas smarkiai padidėjo per pastaruosius 3—4 metus (Nr. 1727). Darbininkės — daugiausia kalnakasių žmonos, dukterys ir našlės, nuo 12 iki 50 ir 60 metų amžiaus (Nr. 645, 1779). «Ką galvoja kalnakasiai apie moterų darbą prie kasyklų? — Visi jie prieš jį» (Nr. 648). «Kodėl? — Jie laiko jį žeminančiu moteris» (Nr. 649). «Jos dėvi kažkuo panašiu į vyriškus drabužius. Daugeliu atvejų tuo nustelbiamas bet koks gėdos jausmas. Kai kurios moterys rūko. Darbas toks pat nešvarus, kaip ir pačiose kasyklose. Jų tarpe yra daug ištekėjusių moterų, kurios negali atlikti savo naminių pareigų» (Nr. 650—654, 701). «Ar galėtų našlės surasti kurį nors kitą darbą, duodantį tiek pat pajamų (8—10 šil. per savaitę)? — Aš nieko negaliu pasakyti šiuo klausimu» (Nr. 709). «Ir vis dėlto jūs ryžtatės (beširdis!) atimti joms šį pragyvenimo šaltinį? — Be jokios abejonės» (Nr. 710). «Iš kur tokia nuotaika? — Mes, kalnakasiai, per daug gerbiame gražiąją lytį, kad galėtume matyti ją pasmerktą dirbti anglies kasyklose… Šis darbas paprastai yra labai sunkus. Daugelis iš šių merginų pakelia iki 10 tonų per dieną» (Nr. 1715, 1717). «Ar jūs manote, kad kasyklose dirbančios darbininkės yra labiau ištvirkusios už tas, kurios dirba fabrikuose? — Pasileidusių procentas didesnis negu fabrike dirbančių merginų tarpe» (Nr. 1737). «Bet juk jūs nepatenkintas dorovės būkle ir fabrikuose? — Ne» (Nr. 1733). «Ar jūs norite, kad moterų darbas būtų uždraustas ir fabrikuose? — Ne, aš to nenoriu» (Nr. 1734). «Kodėl ne? — Jis padoresnis ir labiau tinka moterims» (Nr. 1735). «Tačiau jis žalingas jų dorovei, ar ne taip? — Ne, toli gražu ne tokiu mastu, kaip kasyklose. Beje, aš taip pasisakau ne tik moraliniais, bei taip pat ir fiziniais bei socialiniais sumetimais. Socialinis merginų nusmukimas baisus, nepaprastas. Kai šios merginos tampa kalnakasių žmonomis, vyrai dar labiau kenčia dėl šio nusmukimo, jis juos varo iš namų ir į smuklę» (Nr. 1736). «Bet ar nereikia tą patį pasakyti apie moteris, dirbančias geležies gamyklose? — Aš negaliu kalbėti apie kitas gamybos šakas» (Nr. 1737). «Bet koks gi skirtumas tarp moterų, dirbančių geležies gamyklose ir kasyklose? — Aš šiuo klausimu nesidomėjau» (Nr. 1740). «Ar jūs galite rasti kokį nors skirtumą tarp šių dviejų kategorijų? — Šiuo klausimu aš nieko tikro negaliu pasakyti, bet, aplankydamas namą po namo, susipažinau su gėdinga padėtimi mūsų apygardoje» (Nr. 1741). «Ar jūs neturėtumėte didelio noro panaikinti moterų darbą visur, kur tik jis daro žeminantį poveikį? — Taip… vaikams geriausius jausmus išugdo tik motinos auklėjimas» (Nr. 1750). «Bet juk tai liečia ir žemdirbinį moterų darbą? — Jis tetrunka tik du metų laikus, o pas mus jos dirba visus keturis metų laikus» (Nr. 1751). «Jos dažnai dirba dieną ir naktį, peršlapusios ligi kaulų, jų organizmas nusilpsta, jų sveikata pašlyja». «Jūs šio klausimo (būtent moterų darbo) bendrai netyrinėjote? — Aš stebėjau, kas darosi aplink mane, ir tiek tegaliu pasakyti, kad niekur neradau ko nors panašaus į moterų darbą prie kasyklų. Tai yra vyrų darbas, be to, stiprių vyrų darbas» (Nr. 1753, 1793, 1794). «Geriausiems kalnakasiams, kurie nori pakilti ir apsišviesti, jų žmonos nėra jokia atrama, bet, priešingai, dėl jų jie nusmunka» (Nr. 1808). Po to, kai buržua dar pakamantinėjo savo painiais ir suktais klausimais, pagaliau paaiškėjo jų «užuojautos» našlėms, vargingoms šeimoms ir t. t. paslaptis. «Kasyklų savininkas vyriausiąją priežiūrą paveda tam tikriems džentelmenams; pastarieji, norėdami susilaukti pritarimo, laikosi tokios politikos, kad viską stengiasi tvarkyti kiek galint ekonomiškiau, ir darbininkės merginos gauna nuo 1 šil. iki 1 šil. 6 pensų per dieną už tokį darbą, už kurį vyrui tektų mokėti 2 šil. 6 pensus» (Nr. 1816).
4) Prisiekusieji lavonams apžiūrėti. «Ar jūsų apygardose coroner’s inquests [prisiekusiųjų lavonams apžiūrėti atliekamų tyrimų] atžvilgiu darbininkai patenkinti teismine praktika, kai įvyksta nelaimingi atsitikimai? — Ne, jie nepatenkinti» (Nr. 306). «Kodėl ne? — Ypač todėl, kad prisiekusiais skiriami žmonės, kurie ničnieko nenusimano apie kasyklas. Darbininkai niekad nepritraukiami kitaip, kaip tik liudytojais. Aplamai imant, kviečiami kaimyniniai krautuvininkai, kurie yra kasyklų savininkų, jų pirkėjų, įtakoje ir net nesupranta liudytojų techninių išsireiškimų. Mes reikalaujame, kad dalį prisiekusiųjų sudarytų kalnakasiai. Paprastai nuosprendžiai prieštarauja liudytojų parodymams» (Nr. 361, 364, 366, 368, 371, 375). «Ar prisiekusieji turi būti bešališki? — Taip». «Bet ar darbininkai bus tokie? — Aš nematau jokio pagrindo, dėl ko jiems nebūti bešališkiems. Šiaip ar taip, jie daugiau nusimano apie reikalą». «Bet ar jie nebus linkę daryti neteisėtai griežtus nuosprendžius darbininkų interesais? — Ne, aš to nemanau» (Nr. 378, 379, 380).
5) Neteisingas matas, svoris ir t. t. Darbininkai reikalauja, kad būtų atsiskaitoma kas savaitė, o ne kas dvi savaitės, kad būtų matuojama pagal svorį, o ne pagal kibirų talpumą, kad jie būtų apginti nuo neteisingų svarstyklių naudojimo ir t. t. (Nr. 1071). «Jei kibirai apgaulės būdu padidinami, tai juk darbininkas, iš anksto pranešęs prieš 14 dienų, gali pasitraukti iš kasyklos? — Bet jeigu jis stos dirbti kitur, jis ir tenai susidurs su tuo pačiu dalyku» (Nr. 1071). «Bet jis vis dėlto gali pasitraukti iš tos vietos, kur neteisingai pasielgta? — Visur yra tas pat» (Nr. 1072). «Bet darbininkas kiekvienu atveju gali pasitraukti iš savo vietos, įspėjęs prieš 14 dienų? — Taip». Nr. 1073). Baigtas dalykas!
6) Kasyklų inspekcija. Darbininkai kenčia ne tik nuo nelaimingų atsitikimų sprogstant dujoms. «Mums ne mažiau tenka skųstis bloga anglies kasyklų ventiliacija, dėl ko darbininkai jose vos begali kvėpuoti; dėl to jie darosi nepajėgūs dirbti bet kurį darbą. Antai, kaip tik šiuo metu toje kasyklos dalyje, kur aš dirbu, biaurus oras daugelį darbininkų susargdino ištisoms savaitėms. Pagrindinėse požeminėse galerijose oro paprastai pakanka, bet kaip tik nepakanka tose vietose, kur mes dirbame. Jei darbininkas nusiųs inspektoriui skundą dėl ventiliacijos, jis bus atleistas ir taps «įsidėmėtinu» žmogumi, kuris jokiose kitose vietose darbo neras. 1860 metų «Mining inspecting Act» [Kasyklų inspekcijos aktas] yra tiesiog popiergalis. Inspektorius — o jų skaičius yra nepaprastai mažas — formaliai lankosi, gal būt, vieną kartą per septynerius metus. Mūsų inspektorius yra visiškai nedarbingas septyniasdešimties metų senis, kurio žinioje yra daugiau kaip 130 akmens anglies kasyklų. Be didesnio inspektorių skaičiaus, mums reikia subinspektorių» (Nr. 234 ir kt.). «Tokiu atveju vyriausybė turi laikyti tokią armiją inspektorių, kad jie patys, darbininkų nenurodomi, galėtų daryti visa, ko jums reikia? — Tai neįmanoma, bet, norėdami gauti nurodymų, jie turi ateiti į pačias kasyklas» (Nr. 280, 277). «Ar jūs nemanote, kad pasekmė būtų ta, jog atsakomybė (!) už ventiliaciją ir t. t. nuo kasyklų savininkų būtų užkrauta vyriausybiniams valdininkams? — Anaiptol ne; jų pareiga turi būti priversti laikytis jau esamų įstatymų» (Nr. 285). «Kalbėdami apie subinspektorius, ar jūs neturite galvoje žmonių, kurie gautų mažesnį atlyginimą ir būtų žemesnės kvalifikacijos palyginti su dabartiniais inspektoriais? — Aš visai ne už prastesnius, jei jūs duosite geresnių» (Nr. 294). «Ar jūs norite didesnio skaičiaus inspektorių ar žemesnės kategorijos žmonių palyginti su inspektoriais? — Mums reikia žmonių, kurie patys vaikščiotų po kasyklas, kurie nedrebėtų dėl savo kailio» (Nr. 295). «Jei jūsų noras turėti blogesnės rūšies inspektorius būtų patenkintas, ar nesukels pavojaus nepakankamas jų įgudimas ir t. t.? — Ne, vyriausybės dalykas paskirti tinkamus žmones» (Nr. 297). Toks apklausimo būdas pagaliau ir pačiam tyrimo komisijos prezidentui pasirodė perdaug beprasmiškas. «Jūs norite,— įsikiša jis,— žmonių-praktikų, kurie apžiūrinėtų pačias kasyklas ir pranešinėtų inspektoriui, kuris tuomet gali panaudoti savo platesnes žinias» (Nr. 298, 299). «Ar visų šių senųjų kasyklų ventiliacija nepareikalaus perdaug didelių išlaidų? — Taip, išlaidos, veikiausiai, padidės, bet žmonių gyvybė bus apsaugota» (Nr. 531). Vienas angliakasys protestuoja prieš 1860 metų akto 17 straipsnį: «Dabartiniu metu, jei kasyklų inspektorius nustato, kad kuri nors kasyklos dalis netinka darbui, jis apie tai turi pranešti kasyklos savininkui ir vidaus reikalų ministrui. Po to kasyklos savininkui duodama 20 dienų apsispręsti; praslinkus šioms 20 dienų, jis gali atsisakyti nuo bet kurių pakeitimų. Bet jeigu jis šitaip pasielgia, jis turi parašyti vidaus reikalų ministrui ir jam pasiūlyti 5 kalnų pramonės inžinierius, iš kurių ministras turi išsirinkti trečiųjų teismo teisėjus. Mes tvirtiname, kad šiuo atveju kasyklų savininkas faktiškai skiria teisėjus savo paties byloje» (Nr. 581). Apklausinėjantis buržua pats yra kasyklų savininkas: «Tai — grynai spekuliatyvinis priekaištas» (Nr. 586). «Vadinasi, jūs labai neaukštos nuomonės apie kalnų pramonės inžinierių sąžiningumą? — Aš sakau, kad tai yra labai neteisinga ir neteisėta» (Nr. 588). «Ar kalnų pramonės inžinieriai neužima tam tikra prasme tokios oficialios padėties, kuri pašalina jūsų bijomą šališkumą? — Aš atsisakau atsakyti į klausimus dėl asmeninio šių žmonių būdo. Esu tikras, kad daugeliu atvejų jie veikia labai šališkai ir kad jiems reikia atimti tokią galią ten, kur ant kortos statoma žmogaus gyvybė» (Nr. 589). Tas pats buržua turi begėdiškumo paklausti: «Ar jūs nemanote, kad ir kasyklų savininkai turi nuostolių nuo sprogimų?» Pagaliau: «Ar jūs, darbininkai, patys negalite apginti savo interesų, neprašydami vyriausybės pagalbos? — Ne» (Nr. 1042). 1865 metais Didžiojoje Britanijoje buvo 3 217 akmens anglies kasyklų ir — 12 inspektorių. Vienas kasyklų savininkas Jorkšire («Times», 1867 m. sausio 26 d.) pats apskaičiuoja, kad inspektoriai, jau nekalbant apie jų grynai biurokratines pareigas, kurios atima visą jų laiką, galėtų aplankyti kiekvieną kasyklą tik vieną kartą per 10 metų. Nenuostabu, kad pastaraisiais metais (ypač 1866 ir 1867 metais) katastrofų skaičius ir mastas vis didėjo (kartais aukų skaičius siekia 200—300 darbininkų). Tokios yra «laisvosios» kapitalistinės gamybos grožybės!
Šiaip ar taip, 1872 metų aktas, kad ir kokių trūkumų jis turėtų, yra pirmas, kuris reguliuoja kasyklose dirbančių vaikų darbo valandas ir ligi tam tikro laipsnio kasyklų eksploatuotojams ir savininkams uždeda atsakomybę už vadinamuosius nelaimingus atsitikimus.
1867 metų karališkoji komisija vaikų, paauglių bei moterų darbui žemės ūkyje tirti paskelbė keletą labai svarbių ataskaitų. Įvairiai buvo mėginta pritaikyti žemės ūkiui fabrikų įstatymų principus, nors ir modifikuota forma, bet visa tai lig šiol baigdavosi visiškai nesėkmingai. Bet vieną dalyką aš čia turiu pažymėti: yra nenugalima tendencija visuotinai taikyti šiuos principus.
Jei, iš vienos pusės, fabrikų įstatymų, kaip fizinio ir intelektualinio darbininkų klasės gynimo priemonės, visuotinis taikymas pasidarė neišvengiamas, tai, iš antros pusės, kaip jau buvo nurodyta, nykštukiniu mastu vykdomų suskaidytų darbo procesų pavertimą kombinuotais darbo procesais stambiu, visuomeniniu mastu jis daro visuotinį ir spartina jį, t. y. jis daro visuotines kapitalo koncentraciją ir fabrikinio režimo vienvaldystę ir jas spartina. Jis griauna visas senovines ir pereinamąsias formas, po kuriomis iš dalies dar slepiasi kapitalo viešpatavimas, ir jas pakeičia tiesioginiu, nepridengtu kapitalo viešpatavimu. Tuo būdu jis suteikia visuotinį pobūdį ir tiesioginei kovai prieš šį viešpatavimą. Versdamas individualinėse dirbtuvėse laikytis vienodumo, reguliarumo, tvarkos ir ekonomijos, jis tuo galingu postūmiu, kurį darbo dienos apribojimas ir reguliavimas duoda technikai, didina kapitalistinės gamybos, paimtos kaip visuma, anarchiją ir katastrofas, didina darbo intensyvumą ir mašinų konkurenciją su darbininku. Kartu su smulkiosios gamybos ir darbo namie sferomis jis panaikina paskutinius «perteklinių» darbininkų prieglobsčius ir, vadinasi, iki tol egzistavusį viso visuomeninio mechanizmo apsauginį vožtuvą. Kartu su materialinėmis gamybos proceso sąlygomis ir visuomenine jo kombinacija jis brandina to gamybos proceso kapitalistinės formos prieštaravimus ir antagonizmus, vadinasi, tuo pačiu metu ir naujos visuomenės kūrimo elementus ir senosios visuomenės perversmo momentus(322).
(294)«Children’s Employment Commission. 5th Report», XV psl., Nr. 72 ir sek.
(295)«Reports of Insp. of Fact for 31st October 1865», 127 psl.
(296)Empiriškai nustatyta, kad vidutinis sveikas individas kiekvieną kartą, kvėpuodamas vidutiniu intensyvumu, suvartoja apie 25 kubinius colius oro ir daro apie 20 įkvėpimų per minutę. Tuo būdu per parą žmogus turėtų suvartoti apie 720 000 kubinių colių, arba 416 kubinių pėdų, oro. Bet yra žinoma, kad kvėpavimui panaudotas oras jau nebetinka šiam procesui, kol jis neišvalomas didžiojoje gamtos dirbtuvėje. Pagal Valentino ir Brunerio bandymus sveikas žmogus iškvėpuoja, matyti, apie 1 300 kubinių colių anglies dvideginio per valandą; tai sudarytų maždaug 8 uncijas kietos anglies, kurią plaučiai išskiria iš savęs per parą. «Kiekvienam žmogui turi tekti ne mažiau kaip 800 kubinių pėdų» (Hekslis). [«Lessons in Elementary Physiology». London 1866. 105 psl.]
(297)Pagal Anglijos fabrikų aktą tėvai negali savo vaikų iki 14 metų siųsti į «kontroliuojamus» fabrikus, jeigu jie kartu neužtikrina jiems pradžios mokslo. Fabrikantas atsako už įstatymo laikymąsi. «Fabrikinis mokymas yra privalomas, jis — darbo sąlyga» («Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1863», 111 psl.).
(298)Apie labai puikius rezultatus, pasiektus sujungiant gimnastiką (o jaunuoliams ir karines pratybas) su privalomu vaikų mokymu fabrikuose ir beturčių mokyklose, žr. N. V. Senioro kalbą «National Association for the Promotion of Social Science» septintajame metiniame kongrese leidinyje «Report of Proceedings etc.», London 1863, 63, 64 psl., taip pat fabrikų inspektorių 1865 m. spalio 31 d. ataskaitą, 118, 119, 120, 126 ir sek. psl.
(299)«Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1865», 118 psl. Vienas naivus šilko fabrikantas «Children’s Employment Commission» nariams pareiškia: «Aš visiškai esu įsitikinęs, kad paslaptis, kaip išugdyti gerus darbininkus, surasta sujungiant darbą su mokymu nuo pat vaikystės. Žinoma, darbas neturi būti nei perdaug įtemptas, nei atstumiantis, nei kenksmingas sveikatai. Aš norėčiau, kad mano paties vaikams darbas ir žaidimai būtų pakaita po mokyklos» («Children’s Employment Commission. 5th Report», 82 psl., Nr. 36).
(300)Senioras «National Association for the Promotion of Social Science» septintojo metinio kongreso leidinyje «Report of Proceedings etc.», 66 psl. Ligi kokio laipsnio stambioji pramonė, pasiekusi tam tikrą išsivystymo lygį, materialinės gamybos būdo ir visuomeninių gamybos santykių perversmu padaro perversmą ir galvose,— tai ryškiai parodo N. V. Senioro 1863 metais pasakytos kalbos palyginimas su jo filipika prieš 1833 metų fabrikų įstatymą arba minėtojo kongreso pažiūrų sugretinimas su tuo faktu, kad kai kuriose Anglijos kaimo vietovėse neturtingiems tėvams vis dar tebedraudžiama, grasinant bado mirtimi, mokyti savo vaikus. Antai, p. Snelis praneša, kad jei kas nors Somersetšire dėl neturto kreipiasi pagalbos į parapiją, tai pagal nusistovėjusią praktiką jis yra verčiamas atsiimti savo vaikus iš mokyklos. Štai, p. Uolestonas, Felthemo kunigas, pasakoja apie tokius atvejus, kai buvo atsisakoma kai kurioms šeimoms teikti bet kurią paramą, «kadangi jos siunčia savo vaikus į mokyklą».
(301)Tais atvejais, kai žmogaus jėga varomos amatinės mašinos tiesiogiai ar netiesiogiai konkuruoja su išvystytomis mašinomis, kurių prielaida yra mechaninė varomoji jėga, smarkiai pasikeičia mašiną varančio darbininko vaidmuo. Iš pradžių garo mašina pakeisdavo šį darbininką, dabar jis turi pakeisti garo mašiną. Todėl jo darbo jėgos įtempimas ir sunaudojimas pasidaro pasibaisėtini, ir ypač tai liečia šioms kančioms pasmerktus paauglius! Štai, komisijos narys Londžas matė, kaip Koventryje ir apylinkėse 10—15 metų berniukai naudojami kaspinų audimo staklėms sukti, jau nekalbant apie dar jaunesnius vaikus, kurie turi sukti mažesnes stakles. «Tai nepaprastai sunkus darbas. The boy is a mere substitute for steam power. [Berniukai tiesiog pakeičia garo jėgą]» («Children’s Employment Commission. 5th Report 1866», 114 psl., Nr. 6). Apie pražūtingus «šios vergovės sistemos», kaip ją vadina oficiali ataskaita, padarinius žr. ten pat ir sek. psl.
(302)«Children’s Employment Commission. 5th Report 1866», 3 psl., Nr. 24.
(303)Ten pat, 7 psl., Nr. 60.
(304)«Kai kuriose kalnų Škotijos dalyse… pagal Statistical Account [statistines ataskaitas] daugelis aviganių ir cotters [bežemių valstiečių] su žmonomis ir vaikais dėvėdavo batais, kuriuos jie patys siūdavo iš jų pačių išdirbtos odos, drabužiais, prie kurių nebuvo prisilietusi jokia kita ranka, išskyrus jų pačių, kuriems vilną jie patys kirpdavo nuo avių ir kuriems linus jie patys augindavo. Gaminant drabužius vargu ar buvo naudojami kurie nors pirktiniai daiktai, išskyrus ylą, adatą, pirščiuką ir labai nedaugelį kitų audžiant vartojamų įrankių geležinių dalių. Dažus pačios moterys gaudavo iš medžių, krūmų, žolių ir t. t.» (Dugald Stewart: «Works», Hamilton leid., VIII t., 327—328 psl.).
(305)Garsiajame Etjeno Bualio veikale «Livre des métiers» tarp kita ko įsakoma, kad pameistrys, jį priimant į meistrus, prisiektų «broliškai mylėti savo amato brolius, remti juos, savo noru neišduoti amato paslapčių ir, net viso cecho interesais, nekreipti pirkėjo dėmesio į kitų pagamintų produktų trūkumus siekiant rekomenduoti savąją prekę».
(306)«Buržuazija negali egzistuoti, nerevoliucindama nuolat gamybos įrankių, vadinasi, nerevoliucindama gamybinių santykių, taigi — ir visos visuomeninių santykių visumos. Priešingai, pirmoji visų ankstyvesniųjų pramoninių klasių gyvavimo sąlyga buvo išsaugoti nepakeistą senąjį gamybos būdą. Nuolatiniai gamybos perversmai, nenutrūkstamas visų visuomeninių santykių sukrėtimas, amžinas netikrumas ir judėjimas skiria buržuazijos epochą nuo visų ankstyvesniųjų. Visi nusistovėję, aprūdiję santykiai su visa eile juos lydinčių, amžių pašventintų sąvokų ir pažiūrų — suardomi, visi naujai atsirandantieji santykiai pasensta, nespėję sukaulėti. Visa, kas luomiška ir sustingę, išnyksta, visa, kas šventa, išniekinama, ir žmonės pagaliau yra priversti pažvelgti blaiviomis akimis į savo gyvenimo padėtį, į savo savitarpio santykius» (F. Engels und Karl Marx: «Manifest der Kommunistischen Partei». London 1848, 5 psl.). [Plg. K. Marksas ir F. Engelsas: «Komunistų Partijos Manifestas», K. Marksas ir F. Engelsas, Rinktiniai raštai, I t., Vilnius, 1949, 11—12 psl.]
(307)«You take my life,
When you do take the means whereby I live».
[Išplėšdami man tai, kuo gyvenu,
Išplėšiate ir manąją gyvybę».]
(Šekspyras. [«Venecijos pirklys», J. Talmanto liet. vertimas, Kaunas, 1928, 8 psl.])
(308)Vienas Prancūzijos darbininkas, grįžęs iš San-Francisko, rašo: «Aš niekad nė negalvojau, kad sugebėčiau dirbti visus darbus, kuriuos iš tikrųjų esu dirbęs Kalifornijoje. Aš buvau giliai įsitikinęs, kad netinku niekam, išskyrus knygų spausdinimą… Atsidūręs šiame pasaulyje avantiūristų, kurie lengviau keičia savo amatą negu jūs marškinius,— patikėkite! — aš veikiau kaip kiti. Kadangi kalnakasio darbas pasirodė esąs nelabai pajamingas, tai aš jį mečiau ir nuvykau į miestą, kur aš iš eilės buvau spaustuvininkas, stogdengys, švino liejikas ir t. t. Kadangi patyrimas man parodė, kad aš tinku visokiems darbams, aš jaučiuosi esąs mažiau moliuskas ir daugiau žmogus» (A. Corbon: «De l’enseignement professionnel», 2-sis leid., 50 psl.).
(309)Džonas Belersas, tikras fenomenas politinės ekonomijos istorijoje, jau XVII amžiaus pabaigoje visiškai aiškiai buvo supratęs būtinumą panaikinti dabartinį auklėjimą ir darbo pasidalijimą, sukeliančius hipertrofiją ir atrofiją abiejuose visuomenės poliuose, nors ir priešinga kryptimi. Jis tarp kita ko puikiai pažymi: «Dykas mokymas ne ką geresnis už mokymą dykinėti… Fizinis darbas — pirmasis dievo nuostatas… Darbas taip reikalingas kūno sveikatai, kaip maistas jo gyvybei, nes tie nemalonumai, nuo kurių žmogus išsigelbsti dykinėdamas, jį ištiks ligos pavidalu… Darbas įlieja alyvos į gyvybės lempą, o mintis uždega ją… Tuščias vaikų darbas (tai — pranašiški prieštaravimai Bazedovui ir šiuolaikiniams jo pakalikams) palieka vaikų protą tuščią» («Proposals for Raising a College of Industry of all useful Trades and Husbandry». London 1696, 12, 14, 18 psl.).
(310)Beje, toks reguliavimas daugiausia vyksta ir smulkiosiose dirbtuvėse, kaip mes tai esame matę nėrinių manufaktūroje ir šiaudų pynimo versle ir kaip būtų galima plačiau parodyti ypač imant pavyzdžiu Šefildo, Birmingamo ir t. t. metalo apdirbimo manufaktūras.
(311)«Children’s Employment Commission. 5th Report», XXV psl., Nr. 162, ir 2nd Report, XXXVIII psl., Nr. 285, 289; XXV, XXVI psl., Nr. 191.
(312)«Darbas fabrike galėtų būti toks pat švarus ir malonus… kaip ir darbas namie, o, gal būt, dar švaresnis ir malonesnis» («Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1865», 127 psl.).
(313)«Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1865», 27, 32 psl.
(314)Gausios iliustracijos apie tai yra leidinyje «Reports of Insp. of Fact.».
(315)«Children’s Employment Commission. 5th Report», X psl., Nr. 35.
(316)Ten pat, IX psl., Nr. 28.
(317)Ten pat, XXV psl., Nr. 165—167. Apie stambiosios gamybos pranašumus palyginti su nykštukine žr. «Children’s Employment Commission. 3rd Report», 13 psl., Nr. 144; 25 psl., Nr. 121; 26 psl., Nr. 125; 27 psl., Nr. 140 ir t. t.
(318)Pramonės šakos, kurioms turi būti taikomi fabrikų įstatymai, yra šios: nėrinių manufaktūra, kojinių mezgimas, šiaudų pynimas, apsirengimo reikmenų manufaktūra su jų gausiomis rūšimis, dirbtinių gėlių gamyba, batų, skrybėlių ir pirštinių gamyba, siuvėjų verslas, visi metalo fabrikai — nuo aukštakrosnių iki pat adatų fabrikų ir t. t., popieriaus fabrikai, stiklo manufaktūros, tabako manufaktūros, gumos gamyba, skietų (audimui) gamyba, rankinis kilimų audimas, skėčių manufaktūra, verpsčių ir ričių gamyba, knygų spausdinimas, knygrišyklos, rašomųjų reikmenų prekyba (Stationery, be to, prie jos taip pat priklauso popierinių dėžučių, kortų, popierinių dažų ir t. t. gaminimas), virvių gamyba, agato papuošalų manufaktūra, plytinės, šilko manufaktūros, naudojančios rankinį darbą, šilkinių kaspinų gamyba [Coventry weaving], druskos, žvakių ir cemento gamyklos, cukraus rafinado gamyba, biskvitų gamyba, įvairūs medžio apdirbimo ir kiti mišrūs darbai.
(319)Ten pat, XXV psl., Nr. 169.
(319a)Factory Acts Extension Act [Papildomas įstatymas dėl fabrikų akto taikymo naujoms pramonės šakoms] buvo priimtas 1867 m. rugpiūčio 12 d. Jis reguliuoja visas metalo liejyklas, kalves ir metalo apdirbimo manufaktūras, įskaitant mašinų gamyklas, toliau stiklo, popieriaus, gutaperčios, kaučiuko, tabako manufaktūras, knygų spaustuves, knygrišyklas, pagaliau, visas dirbtuves, kuriose dirba daugiau kaip 50 žmonių.— 1867 m. rugpiūčio 17 d. priimtas Hours of Labour Regulation Act [Darbo valandas reguliuojantis aktas] reguliuoja smulkesnes dirbtuves ir vadinamąjį darbą namie.
Prie šių įstatymų, prie naujojo 1872 m. Mining Act [Kasyklų akto] ir t. t. aš grįšiu II tome.
(320)Senior: «Social Science Congress». [Edinburgh 1863], 55—58 psl.
(321)Fabrikų inspekcijos personalą sudarė 2 inspektoriai, 2 padėjėjai ir 41 subinspektorius. Nauji 8 subinspektoriai buvo paskirti 1871 metais. Bendra išlaidų suma fabrikų įstatymams Anglijoje, Škotijoje ir Airijoje įgyvendinti 1871—1872 metais iš viso sudarė tik 25 347 sv. st., įskaitant į šią sumą ir teismo išlaidas procesams prieš įstatymo pažeidimus.
(322)Robertas Ouenas, kooperatinių fabrikų ir kooperatinių krautuvių tėvas, kuris vis dėlto, kaip aukščiau pažymėta, visai nepritarė savo pasekėjų iliuzijoms dėl šių izoliuotų pertvarkymo elementų reikšmės (Tragweite),— ne tiktai faktiškai savo bandymuose rėmėsi fabrikine sistema, bet ir teoriškai skelbė ją «socialinio perversmo» išeities tašku. Ponas Viseringas, Leideno universiteto politinės ekonomijos profesorius lyg nujaučia kažką panašaus ir savo veikale «Handboek van Praktische Staatshuishoudkunde», [Amsterdam] 1860—1862, kuris tinkamiausia forma pateikia visas vulgariosios ekonomijos banalybes, karštai pasisako už amatinę gamybą prieš stambiąją pramonę. {4-jam leid. «Naujos juridinės suktybės» (264 psl.) [šio tomo 269 psl.], kurias Anglijos įstatymų leidyba sukūrė, išleisdama vienas kitam prieštaraujančius Factory Acts, Factory Acts Extension Act ir Workshops’ Act, pagaliau pasidarė nebepakenčiamos ir dėl to 1878 metų Factory and Workshop Act [Įstatyme dėl fabrikų ir dirbtuvių] buvo įvykdyta visų šią sritį liečiančių įstatymų kodifikacija. Žinoma, čia negalima pateikti šio ir iki šiol tebegaliojančio Anglijos pramonės kodekso smulkios kritikos. Apsiribosime tokiomis pastabomis. Aktas apima: 1) Tekstiles fabrikus. Čia, aplamai imant, viskas pasilieka po senovei: vaikams nuo 10 metų leistas darbo laikas yra valandos per dieną arba 6 valandos, bet tokiu atveju šeštadienis laisvas; paaugliams ir moterims — penkios dienos po 10 valandų, šeštadienį daugiausia valandos.— 2) Ne tekstilės fabrikus. Čia nuostatai labiau, negu tai buvo anksčiau, priartinti prie nuostatų, pažymėtų Nr. 1, bet dar vis tebeišlieka kai kurios kapitalistams palankios išimtys, kurios tam tikrais atvejais, specialiu vidaus reikalų ministro leidimu, gali būti dar daugiau išplėstos.— 3) Workshops [dirbtuves], kurios apibrėžiamos apytikriai taip pat, kaip ankstesniame akte; jeigu jose dirba vaikai, paaugliai arba moterys, Workshops beveik prilygintos ne tekstilės fabrikams, tačiau ir vėl su atskirais palengvinimais.— 4) Workshops, kuriose nėra vaikų ir paauglių, o dirba tik abiejų lyčių asmenys nuo 18 metų amžiaus; šiai kategorijai nustatomi papildomi palengvinimai.— 5) Domestic Workshops [namines dirbtuves], kuriose dirba tiktai šeimos nariai nuosavame bute; čia taisyklės dar lankstesnės ir, be to, yra toks apribojimas, kad inspektorius be specialaus ministro ar teisėjo leidimo tegali lankyti tik tokias patalpas, kurios kartu nėra ir gyvenamosios patalpos; pagaliau, visiška šiaudų pynimo, nėrinių nėrimo, pirštinių dirbimo laisvė šeimoje. Nepaisant visų savo trūkumų, šis aktas greta Šveicarijos 1877 m. kovo 23 dienos federalinio fabrikų įstatymo vis dar tebelieka geriausias įstatymas šioje srityje. Jo palyginimas su ką tik minėtu Šveicarijos federaliniu įstatymu turi ypatingą svarbą dėl to, kad jis labai akivaizdžiai parodo teigiamybes ir trūkumus dviejų įstatymų leidybos metodų — angliškojo, «istorinio», atskirais atvejais įsikišančio, ir kontinentinio metodo, kuris remiasi Prancūzijos revoliucijos tradicijomis ir yra labiau apibendrinantis. Deja, Anglijos kodeksas, sprendžiant iš to, kaip jis taikomas Workshops [dirbtuvėms], dėl nepakankamo inspektorių personalo vis dar tebėra negyva raidė.— F. E.}