Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Revoliucija, kurią stambioji pramonė sukelia žemdirbystėje ir visuomeniniuose žemdirbystės gamybos agentų santykiuose, galės būti išdėstyta tik vėliau. Čia užteks, užbėgant už akių tolesniam dėstymui, nurodyti kai kuriuos jos rezultatus. Jei mašinų naudojimas žemdirbystėje dažniausiai nėra susijęs su žalingais fiziniais padariniais, kuriuos jis sukelia fabrikų darbininkui(323), tai užtat mašinos čia veikia dar intensyviau ir, kaip mes vėliau tai smulkiau parodysime, nesutikdamos pasipriešinimo, daro įtakos darbininkų pavirtimui «pertekliniais». Pvz., Kembridžo ir Safolko grafystėse dirbamos žemės plotas per pastaruosius dvidešimt metų žymiai padidėjo, tuo tarpu kai kaimo gyventojų skaičius per tą patį laikotarpį sumažėjo ne tik santykinai, bet ir absoliučiai. Jungtinėse Šiaurės Amerikos Valstybėse žemdirbystės mašinos tuo tarpu pavaduoja tik potencinius darbininkus, t. y. jos įgalina gamintoją įdirbti didesnį plotą, bet nenuvaro faktiškai dirbančių darbininkų. Anglijoje ir Uelse žemdirbystės mašinų gamyboje dalyvavusių žmonių skaičius 1861 metais buvo 1 034, tuo tarpu kai dirbančių prie garo ir darbo mašinų žemės ūkio darbininkų skaičius buvo tik 1 205.
Žemdirbystės sferoje stambioji pramonė veikia nepaprastai revoliucingai ta prasme, kad ji panaikina senosios visuomenės ramstį, «valstietį», ir į jo vietą iškelia samdomąjį darbininką. Tuo būdu socialinio perversmo reikalingumas ir socialiniai priešingumai kaime pasidaro tokie pat kaip ir mieste. Į labiausiai rutiniško ir labiausiai neracionalaus gamybos tvarkymo vietą stoja sąmoningas technologinis mokslo pritaikymas. Kapitalistinis gamybos būdas baigia nutraukti tą pirmykščią žemdirbystės ir pramonės šeiminę sąjungą, kuri jungė vieną su kita abiejų vaikiškai neišsivysčiusias formas. Bet tuo pačiu metu jis sukuria materialines prielaidas naujai, aukštesnei sintezei — žemdirbystės ir pramonės sąjungai jų į priešybes išsivysčiusių formų pagrindu. Kartu su nuolat augančia persvara miestų gyventojų, kuriuos kapitalistinė gamyba suburia stambiuose centruose, ji, iš vienos pusės, sukaupia istorinę visuomenės judėjimo į priekį jėgą (die geschichtliche Bewegungskraft der Gesellschaft), o iš antros pusės, griauna medžiagų apykaitą tarp žmogaus ir žemės, t. y. nesugrąžina dirvai jos sudėtinių dalių, žmogaus panaudotų maisto ir apsirengimo reikmenų forma, t. y. pažeidžia amžiną natūralinę nuolatinio dirvos derlingumo sąlygą. Kartu ji tuo pačiu griauna fizinę miesto darbininkų sveikatą ir intelektualinį kaimo darbininkų gyvenimą(324). Bet, griaudama grynai stichiškai susidariusias šios medžiagų apykaitos sąlygas, kapitalistinė gamyba verčia ją atkurti jau sistemingai, kaip dėsnį, reguliuojantį visuomeninę gamybą, ir tokia forma, kuri atitinka visišką žmogaus išsivystymą. Žemdirbystėje, kaip ir pramonėje, kapitalistinis gamybos proceso pertvarkymas kartu yra gamintojų martirologas, darbo priemonė — priemonė darbininkui pavergti, priemonė jam išnaudoti ir pauperizuoti, visuomeninė darbo procesų kombinacija — organizuotas jo individualinio gyvybingumo, laisvės ir savarankiškumo slopinimas. Kaimo darbininkų išsisklaidymas dideliuose plotuose palaužia jų pasipriešinimo jėgą, tuo tarpu kai miesto darbininkų susikoncentravimas didina šią jėgą. Šiuolaikinėje, kapitalistinėje žemdirbystėje, kaip ir šiuolaikinėje pramonėje, darbo gamybinio pajėgumo pakėlimas ir didesnis jo judrumas perkami pačios darbo jėgos griovimo ir išsekinimo kaina. Be to, kiekviena kapitalistinės žemdirbystės pažanga yra ne tik pažanga mokėjime plėšti darbininką, bet ir mokėjime plėšti dirvą, kiekviena pažanga keliant tam tikram laikui dirvos derlingumą tuo pačiu metu yra pažanga griaunant nuolatinius šio derlingumo šaltinius. Kuo labiau tam tikra šalis, kaip, pvz., Jungtinės Šiaurės Amerikos Valstybės, remiasi stambiąja pramone kaip savo vystymosi baze, tuo spartesnis yra šis griovimo procesas(325). Vadinasi, kapitalistinė gamyba išvysto visuomeninio gamybos proceso techniką ir kombinaciją tik tokiu būdu, kad ji tuo pačiu metu pakerta visokio turto šaltinius: žemę ir darbininką.
(323)Smulkų Anglijos žemdirbystėje naudojamų mašinų aprašymą pateikia dr. W. Hamm: «Die landwirtschaftlichen Geräthe und Maschinen Englands», 2-sis leidimas [Braunschweig], 1856. Savo apybraižoje apie Anglijos žemdirbystės vystymąsi p. Hamas perdaug nekritiškai seka p. Leonsu de Laverniu. {4-jam leid. Žinoma, šis veikalas dabar yra pasenęs.— F. E.}
(324)«Jūs skirstote tautą į dvi priešiškas stovyklas: į storžievius kaimiečius ir išlepintus nykštukus. Dangiškasis tėve! Nacija, pasiskirstanti pagal žemdirbystės ir prekybos interesų skirtingumą, laiko save sveika ir dargi vadina save apsišvietusia ir civilizuota ne priešingai šiam baisingam ir nenatūraliam pasiskirstymui, bet kaip tik dėl jo» (David Urquhart: «Familiar Words». London 1855, 119 psl.). Ši vieta kartu parodo jėgą ir silpnumą tos kritikos, kuri moka svarstyti ir smerkti dabartį, bet nemoka jos suprasti.
(325)Plg. Liebig: «Die Chemie in ihrer Anwendung auf Agrikultur und Physiologie», 7-sis leidimas, 1862, ypač «Einleitung in die Naturgesetze des Feldbaues» pirmajame tome. (Plg. Ю. Либих: «Химия в приложении к земледелию и физиологии растений». Maskva 1870. Įvadas.] Gamtos mokslo požiūriu išaiškindamas neigiamą šiuolaikinės žemdirbystės pusę, Libichas užsitarnavo vieną iš nemirtingų savo nuopelnų. Jo istoriniai ekskursai į žemdirbystės istoriją, nors juose ir yra grubių klaidų, taip pat nušviečia kai kuriuos klausimus. Galima tik apgailestauti, kad jis išdrįsta spėliojimais reikšti tokias nuomones, kaip ši: «Atliktas tolesnis smulkinimas ir dažnas arimas didina oro apykaitą poringųjų žemės dalelyčių viduje, didina ir atnaujina tą jų paviršių, kurį turi veikti oras; bet lengva suprasti, kad derliaus didėjimas negali būti proporcingas lauke sunaudotam darbui, kad, priešingai, derlius didėja žymiai mažesne proporcija». «Šį dėsnį — priduria Libichas.— Dž. St. Milis savo veikale «Principles of Political Economy», I t., 17 psl., pirmą kartą išdėsto štai kaip: «Kad žemės produktas caeteris paribus [kitoms sąlygoms esant lygioms] didėja mažėjančia proporcija palyginti su dirbančiųjų darbininkų skaičiaus didėjimu (p. Milis net visiems žinomą Rikardo mokyklos dėsnį čia kartoja, neteisingai jį formuluodamas, nes «the decrease of the labourers employed» [«dirbančiųjų darbininkų skaičiaus mažėjimas»] nuolat lydėjo Anglijoje žemdirbystės pažangą, ir dėl to Anglijai ir Anglijoje išrastas dėsnis pasirodytų esąs visiškai nepritaikomas bent Anglijoje) — tai — universalus žemdirbystės dėsnis». Tai kelia nusistebėjimą, nes Miliui nebuvo žinoma priežastis, sudaranti šio dėsnio pagrindą» (Libichas, cituotajame veikale, I tomas, 143 psl. [rus. leid. 100 psl.] ir pastaba). Jau nekalbant apie neteisingą aiškinimą žodžio «darbas», kuriuo Libichas supranta kažką kita negu politinė ekonomija, šiaip ar taip, «kelia nusistebėjimą» tai, kad jis p. Dž. St. Milį daro pirmuoju pranašautoju teorijos, kurią Džemsas Andersonas pirmą kartą paskelbė A. Smito laikais ir paskui kartojo įvairiuose veikaluose iki XIX amžiaus pradžios, kurią 1815 metais pasisavino Maltus, aplamai meistras plagijuoti (visa jo gyventojų skaičiaus teorija yra begėdiškas plagiatas), kurią Uestas tuo pačiu metu išvystė nepriklausomai nuo Andersono, kurią Rikardo 1817 metais susiejo su bendrąja vertės teorija, kuri nuo to laiko Rikardo vardu pasidarė žinoma visame pasaulyje, kuri 1820 metais Džemso Milio (Dž. St. Milio tėvo) buvo vulgarizuota ir kurią pagaliau ir p. Dž. St. Milis pakartojo kaip mokyklinę dogmą, pavirtusią bendra fraze. Neabejotina, kad Dž. St. Milio, šiaip ar taip, «nusistebėjimą keliantis» autoritetas yra kilęs beveik vien tik tokių qui pro quo dėka.
Penktasis skyrius. Absoliutinės ir santykinės pridedamosios vertės gaminimas