Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Aukščiau (žr. penktąjį skirsnį) mes darbo procesą nagrinėjome abstrakčiai, nepriklausomai nuo jo istorinių formų, kaip procesą tarp žmogaus ir gamtos. Mes ten sakėme: «Jei žiūrėsime į visą procesą jo rezultato požiūriu, tai ir darbo priemonė ir darbo objektas abu pasirodo kaip gamybos priemonės, o pats darbas — kaip gamybinis darbas». 7-je pastaboje tai papildėme: «Šis gamybinio darbo apibrėžimas, gaunamas paprastojo darbo proceso požiūriu, yra visiškai nepakankamas kapitalistiniam gamybos procesui». Tai, kas nurodyta, turime čia toliau išvystyti.
Kol darbo procesas yra grynai individualinis, tas pats darbininkas jungia visas funkcijas, kurios vėliau atsiskiria. Individualiai pasisavindamas gamtos daiktus savo gyvenimo reikalams, jis pats save kontroliuoja. Vėliau jis yra kontroliuojamas. Atskiras žmogus negali veikti gamtos, nepaleisdamas veikti savo paties raumenų, jo paties smegenims kontroliuojant. Kaip pačioje gamtoje galva ir ranka priklauso tam pačiam organizmui, taip ir darbo procese jungiasi protinis ir fizinis darbas. Vėliau jie atsiskiria ir pasidaro priešiškai priešingi. Produktas iš individualinio gamintojo betarpiška produkto aplamai pavirsta visuomeniniu, bendru visuminio darbininko produktu, t. y. produktu kombinuoto darbo personalo, kurio atskiri nariai daro daugiau ar mažiau betarpišką poveikį darbo objektui. Todėl jau pats kooperatinis darbo proceso pobūdis neišvengiamai išplečia gamybinio darbo ir jo atstovo, gamybinio darbininko, sąvoką. Dabar, norint dirbti gamybinį darbą, nėra reikalo pačiam pridėti savo ranką; užtenka būti visuminio darbininko organu, atlikti vieną iš jo pafunkcijų. Aukščiau pateiktasis pirminis gamybinio darbo apibrėžimas, kuris yra išvestas iš pačios materialinės gamybos prigimties, visada lieka teisingas, taikant jį visuminiam darbininkui, nagrinėjamam kaip viena visuma. Bet jis daugiau nebetinka kiekvienam iš jo narių, atskirai paimtam.
Tačiau, iš antros pusės, gamybinio darbo sąvoka susiaurėja. Kapitalistinė gamyba yra ne tiktai prekių gaminimas, bet pačia savo esme yra pridedamosios vertės gaminimas. Darbininkas gamina ne sau, bet kapitalui. Todėl jau neužtenka to, kad jis aplamai gamina. Jis turi gaminti pridedamąją vertę. Tik tas darbininkas yra gamybinis, kuris gamina kapitalistui pridedamąją vertę arba tarnauja savaiminiam kapitalo vertės augimui. Antai, mokytojas,— jei leista pasirinkti pavyzdį ne iš materialinės gamybos sferos,— yra gamybinis darbininkas, jeigu jis ne tik apdoroja vaikų galvas, bet ir pats nusikamuoja dirbdamas įmonininkui praturtinti. Ar šis pastarasis įdės savo kapitalą į mokymo fabriką ar į dešrų fabriką, nuo to nagrinėjamasis santykis nė kiek nepasikeičia. Todėl gamybinio darbininko sąvoka apima anaiptol ne vien tik santykį tarp veiklos ir jos naudingo efekto, tarp darbininko ir darbo produkto: ji taip pat apima specifiškai visuomeninį, istoriškai atsiradusį gamybinį santykį, darantį darbininką betarpiška priemone kapitalo vertei didinti. Vadinasi, būti gamybiniu darbininku anaiptol nėra laimė, o tik prakeikimas. Ketvirtojoje šio veikalo knygoje, kurioje traktuojama teorijos istorija, bus plačiau parodyta, kad klasikinė politinė ekonomija pridedamosios vertės gaminimą jau seniai laikė būdingu gamybinio darbininko požymiu. Todėl, kintant jos pažiūroms į pridedamosios vertės prigimtį, kinta ir jos duodamas gamybinio darbininko apibrėžimas. Antai, fiziokratų pareiškimu, gamybinis esąs tik žemės ūkio darbas, nes tik jis duodąs pridedamąją vertę. Fiziokratams pridedamoji vertė egzistuoja vien tik žemės rentos forma.
Darbo dienos ilginimas už tų ribų, kuriose darbininkas įstengtų pagaminti tik savo darbo jėgos vertės ekvivalentą, ir kapitalo vykdomas šio pridedamojo darbo pasisavinimas — štai kas yra absoliutinės pridedamosios vertės gaminimas. Absoliutinės pridedamosios vertės gaminimas sudaro visuotinį kapitalistinės sistemos pagrindą ir santykinės pridedamosios vertės gaminimo išeities tašką. Gaminant santykinę pridedamąją vertę, darbo diena jau iš anksto yra suskirstyta į dvi dalis: būtinąjį darbą ir pridedamąjį darbą. Siekiant prailginti pridedamąjį darbą, būtinasis darbas mažinamas tokiais metodais, kurie leidžia darbo užmokesčio ekvivalentą pagaminti per trumpesnį laiką. Absoliutinės pridedamosios vertės gaminimas yra susijęs tiktai su darbo dienos ilgumu; santykinės pridedamosios vertės gaminimas revoliucionizuoja iš pašaknų tiek techninius darbo procesus, tiek ir visuomenines grupuotes.
Vadinasi, santykinės pridedamosios vertės gaminimo prielaida yra specifiškai kapitalistinis gamybos būdas; pastarasis su jam būdingais metodais, priemonėmis ir sąlygomis pats stichiškai atsiranda ir vystosi tik darbo formalaus pajungimo kapitalui pagrindu. Kartu formalus darbo pajungimas kapitalui užleidžia vietą realiam pajungimui.
Čia užtenka vien nurodyti į hibridines formas, kurioms esant pridedamasis darbas jau nebeišspaudžiamas iš gamintojo tiesioginės prievartos būdu ir, iš antros pusės, dar nėra formalaus jo pajungimo kapitalui. Čia kapitalas dar nėra betarpiškai įvaldęs darbo proceso. Greta savarankiškų gamintojų, kurie verčiasi amatu arba žemdirbyste, naudodamiesi tradiciniais senoviniais gaminimo būdais, pasirodo lupikautojas arba pirklys, lupikiškasis arba prekybinis kapitalas, kuris, kaip parazitas, juos siurbia. Šios išnaudojimo formos vyravimas visuomenėje daro negalimą kapitalistinį gamybos būdą, nors, iš antros pusės, kaip tik ji gali sudaryti pereinamąją pakopą į šį pastarąjį, kaip tai buvo vidurinių amžių pabaigoje. Pagaliau, kaip parodo šiuolaikinio darbo namie pavyzdys, tam tikros hibridinės formos iš dalies yra atkuriamos ir stambiosios pramonės pagrindu, nors jos čia įgauna visiškai kitokį pavidalą.
Jei, iš vienos pusės, absoliutinei pridedamajai vertei gaminti visiškai pakanka darbo formalaus pajungimo kapitalui, pvz., pakanka, kad amatininkas, anksčiau dirbęs savarankiškai, sau, arba cecho meistro pameistriu, pavirstų kapitalisto betarpiškai kontroliuojamu samdomuoju darbininku,— tai, iš antros pusės, santykinės pridedamosios vertės gaminimo metodai tuo pačiu metu yra, kaip mes matėme, absoliutinės pridedamosios vertės gaminimo metodai. Juk neribotas darbo dienos ilginimas pasireiškia kaip būdingiausias stambiosios pramonės produktas. Specifiškai kapitalistinis gamybos būdas aplamai nustoja buvęs paprasta priemone santykinei pridedamajai vertei gaminti, jeigu jis yra įvaldęs ištisą gamybos šaką arba, dar daugiau, visas lemiamąsias gamybos šakas. Jis tuomet pasidaro visuotine, visuomeniškai viešpataujančia gamybinio proceso forma. Kaip ypatingas santykinės pridedamosios vertės gaminimo metodas, jis dar veikia tik tiek, kiek, pirma, apima pramonės šakas, kurios iki tol tik formaliai buvo pajungtos kapitalui, vadinasi, kiek jis vis labiau tebeplinta. Antra, kiek pramonės šakos, jau patekusios jo valdžion, nenutrūkstamai revoliucionizuojamos dėl gamybos metodų keitimo.
Tam tikru požiūriu skirtumas tarp absoliutinės ir santykinės pridedamosios vertės aplamai yra iliuzinis. Santykinė pridedamoji vertė yra absoliutinė, nes jos prielaida yra absoliutus darbo dienos ilginimas už pačiam darbininkui egzistuoti būtino darbo laiko ribų. Absoliutinė pridedamoji vertė yra santykinė, nes jos prielaida yra darbo našumo vystymasis, leidžiantis apriboti būtinąjį darbo laiką darbo dienos dalimi. Bet jei įsižiūrėsime į pridedamosios vertės judėjimą, ši tariamoji tapatybė išnyksta. Jei tik kapitalistinis gamybos būdas atsirado ir pasidarė visuotiniu gamybos būdu, skirtumas tarp absoliutinės ir santykinės pridedamosios vertės iškyla aikštėn, kai dalykas aplamai liečia pridedamosios vertės normos pakėlimą. Laikydamiesi prielaidos, kad darbo jėga apmokama pagal jos vertę, mes atsiduriame prieš tokią alternatyvą: jei yra duotas darbo gamybinis pajėgumas ir normalus jo intensyvumo laipsnis, tai pridedamosios vertės norma gali būti pakelta tik absoliučiai prailginant darbo dieną; iš antros pusės, esant tam tikroms darbo dienos riboms, pridedamosios vertės norma gali būti pakelta tiktai keičiant darbo dienos sudėtinių dalių, t. y. būtinojo ir pridedamojo darbo, santykinį dydį, o tai savo ruožtu numato darbo našumo arba intensyvumo pakitimą, nes darbo užmokestis neturi kristi žemiau darbo jėgos vertės.
Jei darbininkas visą savo laiką yra priverstas sunaudoti sau ir savo šeimai būtiniems pragyvenimo reikmenims pagaminti, tai jam, žinoma, visiškai nelieka laiko neatlyginamai dirbti tretiesiems asmenims. Tuo būdu, kol darbo našumas nėra pasiekęs tam tikro lygio, darbininkas savo žinioje neturi to perteklinio laiko, be kurio negalimas pridedamasis darbas, vadinasi, negalimi ir kapitalistai, bet kartu negalimi ir vergvaldžiai, feodaliniai baronai, žodžiu tariant — jokia stambiųjų savininkų klasė(1).
Tuo būdu galima kalbėti apie gamtinę pridedamosios vertės bazę, bet tiktai ta visiškai bendra prasme, kad gamtoje nėra jokios absoliučios kliūties, kuri trukdytų vienam žmogui atsikratyti jo paties egzistavimui būtinu darbu ir uždėti jį kitam žmogui. Su tokia pat teise galima teigti, pvz., jog gamtoje nėra absoliučių kliūčių, trukdančių vienam žmogui vartoti maistui kito žmogaus mėsą(1a). Anaiptol nereikia, kaip tai kartais buvo daroma, su šiuo natūraliai išaugančiu darbo našumu sieti mistines pažiūras. Tik tada, kai žmonės išaugo iš savo pirmykštės gyvulių būklės, kai tuo būdu jų darbas ligi tam tikro laipsnio jau yra suvisuomenintas,— tik tada atsiranda sąlygos, kuriomis vieno žmogaus pridedamasis darbas pasidaro kito žmogaus egzistavimo sąlyga. Užuomazginėse kultūros pakopose pasiektas darbo gamybinis pajėgumas yra visiškai menkas, bet tokie yra ir poreikiai, kurie vystosi kartu su jų patenkinimo priemonėmis, betarpiškai priklausydami nuo šių pastarųjų vystymosi. Toliau, nurodytose pirmosiose pakopose santykinis dydis tų visuomenės dalių, kurios gyvena svetimu darbu, yra nepaprastai mažas palyginti su betarpiškų gamintojų mase. Kylant visuomeniniam darbo gamybiniam pajėgumui, šios dalys didėja absoliučiai ir santykinai(2). Beje, kapitalas, kaip visuomeninis santykis, atsiranda ekonominiu pagrindu, kuris yra ilgo vystymosi proceso produktas. Esamas darbo našumas, kuriuo jis remiasi kaip savo pagrindu, yra ne gamtos dovana, bet dovana istorijos, apimančios tūkstančius amžių.
Jei paliksime nuošalyje didesnį ar mažesnį visuomeninės gamybos išsivystymą, tai darbo našumas pasirodys esąs susijęs su gamtinėmis sąlygomis. Jos visos gali būti suvedamos į paties žmogaus prigimtį, į jo rasę ir pan. ir į žmogų supančią gamtą. Išorinės gamtinės sąlygos ekonomiškai suskyla į dvi dideles klases: gamtiniai pragyvenimo reikmenų turtai, vadinasi, dirvos derlingumas, žuvų gausumas vandenyse ir pan., ir gamtiniai darbo priemonių turtai, kaip antai: veikiantieji kriokliai, laivuojamos upės, medis, metalai, upelis ir t. t. Kai kultūra yra užuomazginėje būklėje, lemiamą reikšmę turi pirmoji, aukštesnėse išsivystymo pakopose — antroji gamtinių turtų rūšis. Palyginkite, pvz., Angliją su Indija arba — antikiniame pasaulyje — Atėnus ir Korintą su Juodosios jūros pakrantės šalimis.
Kuo mažesnis yra skaičius gamtinių poreikių, kuriuos būtinai reikia patenkinti, kuo didesnis gamtinis dirvos derlingumas ir kuo palankesnis klimatas, tuo mažesnis yra darbo laikas, būtinas gamintojui išlaikyti ir jam atgaminti. Vadinasi, tuo didesnis gali būti jo darbo perteklius, tenkantis kitiems, palyginti su darbu sau. Antai, jau Diodoras dėl senovės egiptiečių pažymi: «Visiškai neįtikima, kaip mažai triūso ir kaštų iš jų pareikalauja vaikų auginimas. Jie verda jiems pirmą pasitaikiusį paprastą maistą; taip pat duoda jiems valgyti žemutinę papiruso dalį, kurią galima pakepti ugnyje, be to, pelkių augalų šaknis ir stiebus, iš dalies žalius, iš dalies virtus ir keptus. Dauguma vaikų vaikščioja be apavo ir be drabužių, nes klimatas labai švelnus. Todėl išauginti vaiką tėvams tekainuoja iš viso ne daugiau kaip dvidešimt drachmų. Tuo daugiausia galima paaiškinti Egipto gyventojų gausumą, kuris davė galimybę pastatyti tiek daug grandiozinių įrenginių»(3). Tačiau iš tikrųjų grandioziniai senovės Egipto įrenginiai atsirado ne tiek dėl Egipto gyventojų gausumo, kiek dėl tos aplinkybės, kad žymi jų dalis galėjo būti panaudota tiems darbams. Individualinis darbininkas tuo daugiau gali duoti pridedamojo darbo, kuo mažesnis yra jo būtinasis darbo laikas; tas pat liečia ir gyventojus darbininkus: kuo mažesnė jų dalis reikalinga būtiniems pragyvenimo reikmenims pagaminti, tuo didesnė yra likusi jų dalis, kurią galima panaudoti kokiam nors kitam darbui.
Jei tarsime esant kapitalistinę gamybą, tai, kitoms sąlygoms esant lygioms ir esant tam tikram darbo dienos ilgumui, pridedamojo darbo dydis kinta priklausomai nuo gamtinių darbo sąlygų ir ypač nuo dirvos derlingumo. Tačiau iš to anaiptol neišplaukia priešingas teiginys, kad derlingiausia dirva esanti tinkamiausia kapitalistiniam gamybos būdui augti. Pastarąjį sąlygoja žmogaus viešpatavimas gamtai. Perdaug išlaidi gamta «vedžioja žmogų kaip vaiką už perjuostės». Jo paties vystymosi ji nedaro gamtine būtinybe(4). Ne tropinis klimatas su savo vešlia augmenija, o vidutinė juosta yra kapitalo tėvynė. Ne absoliutus dirvos derlingumas, o jos diferencijuotumas, jos gamtinių produktų įvairumas sudaro natūralų darbo visuomeninio pasidalijimo pagrindą, ir besikeičiant toms gamtinėms sąlygoms, kuriomis žmogui tenka ūkininkauti, šis įvairumas skatina jį gausinti savo poreikius, sugebėjimus, darbo priemones ir darbo būdus. Būtinumas visuomeniškai kontroliuoti kurią nors gamtos jėgą ūkio interesais, būtinumas stambių mastu panaudoti arba pajungti ją žmogaus rankos sukurtais įrenginiais vaidina lemiamą vaidmenį pramonės istorijoje. Pavyzdys gali būti vandens reguliavimas Egipte(5), Lombardijoje, Olandijoje ir t. t. arba Indijoje, Persijoje ir t. t., kur drėkinimas dirbtiniais kanalais ne tiktai teikia dirvai būtiną augalams vandenį, bet ir tuo pačiu metu atneša nuo kalnų kartu su dumblu mineralinių trąšų. Ispanijos ir Sicilijos ūkinio suklestėjimo paslaptis arabų viešpatavimo metu buvo dirbtinis drėkinimas(6).
Palankios gamtinės sąlygos visuomet teikia tik pridedamojo darbo galimumą, bet pačios savaime anaiptol nesukuria tikrojo pridedamojo darbo, vadinasi, ir pridedamosios vertės arba pridedamojo produkto. Skirtingos gamtinės darbo sąlygos veda į tai, kad tas pats darbo kiekis įvairiose šalyse patenkina nevienodas poreikių mases(7), vadinasi, į tai, kad, kitoms sąlygoms esant panašioms, būtinasis darbo laikas pasirodo esąs skirtingas. Pridedamąjį darbą jos teveikia tik kaip natūralinė riba, t. y. apsprendžia tą tašką, kur gali būti pradėtas darbas kitiems. Ši natūralinė riba traukiasi atgal tuo mastu, kuriuo progresuoja pramonė. Vakarų Europos visuomenėje, kur darbininkas tik pridedamuoju darbu tegali nusipirkti leidimą dirbti savo paties egzistavimui palaikyti, lengvai atsiranda iliuzija, jog teikti pridedamąjį produktą esanti įgimta žmogaus darbo savybė(8). Bet paimkime, pvz., žmones, gyvenančius rytinėse Azijos archipelago salose, kur sago medis auga miške laukinis. «Čiabuviai, pragręžę medyje skylę ir įsitikinę, kad šerdis prinokusi, nukerta medį, padalija jį į kelis gabalus, išgrando šerdį, sumaišo ją su vandeniu ir, iškošę vandenį, gauna visiškai tinkamus vartoti saginius miltus. Vienas medis paprastai duoda 300 svarų ir gali duoti nuo 500 iki 600 svarų. Tuo būdu tenai vykstama į mišką prisikirsti maisto taip pat, kaip pas mus vykstama į mišką malkų»(9). Tarkime, kad tokiam Rytų Azijos maistkirčiui reikia 12 darbo valandų per savaitę, kad galėtų patenkinti visus savo poreikius. Palankios gamtinės sąlygos jam betarpiškai teduoda tik viena — daug laisvo laiko. Kad jis galėtų našiai jį sunaudoti sau pačiam, tam reikalinga visa eilė istorinių sąlygų; kad jis galėtų sunaudoti jį pridedamojo darbo kitiems asmenims pavidalu, tam reikalinga išorinė prievarta. Jei ten būtų įvesta kapitalistinė gamyba, tai tam vyrui tektų, gal būt, dirbti šešias dienas per savaitę, kad galėtų sunaudoti sau pačiam vienos darbo dienos produktą. Gamtos dosnumas anaiptol neišaiškina, kodėl jis dabar dirba šešias dienas per savaitę arba kodėl duoda 5 pridedamojo darbo dienas. Jis tik išaiškina, kodėl jo būtinasis darbo laikas apribotas viena diena per savaitę. Šiaip ar taip, jo pridedamasis produktas jokiu būdu negalėjo atsirasti iš kažkokios žmogaus darbui įgimtos slėpiningos savybės.
Darbo gamybinės jėgos,— tiek istoriškai išsivysčiusios, visuomeninės, tiek ir pačios gamtos sąlygojamos,— atrodo esančios darbą įsijungusio kapitalo gamybinės jėgos.
Rikardo niekad nerūpėjo pridedamosios vertės kilmė. Jis nagrinėja ją kaip kažką iš vidaus savybingą kapitalistiniam gamybos būdui, kuris, jo akimis žiūrint, yra natūrali visuomeninės gamybos forma. Ten, kur jis kalba apie darbo našumą, jis jame ieško ne pridedamosios vertės buvimo priežasties, o tik priežasties, apsprendžiančios tos vertės dydį. Tuo tarpu jo mokykla garsiai paskelbė, kad pelno (skaityk: pridedamosios vertės) atsiradimo priežastis yra darbo gamybinis pajėgumas. Tai, šiaip ar taip, yra pažanga palyginti su merkantilistais, kurie, iš savo pusės, produkto kainos perteklių palyginti su jo gamybos kaštais išveda iš mainų, iš produktų pardavimo aukščiau jų vertės. Tačiau ir Rikardo mokykla tik apėjo problemą, bet neišsprendė jos. Ir tai suprantama: instinktas visiškai teisingai padiktavo šiems buržuaziniams ekonomistams, kad labai pavojinga perdaug giliai tirti opų pridedamosios vertės kilmės klausimą. Bet ką pasakysit, kai praėjus pusei šimtmečio po Rikardo ponas Džonas Stiuartas Milis kartoja pablogintu pavidalu netikusius pirmųjų Rikardo vulgarizatorių išsisukinėjimus ir šiuo pagrindu išdidžiai konstatuoja savo pranašumą prieš merkantilistus?
Milis sako: «Pelno priežastis yra ta, kad darbas gamina daugiau, negu reikia jam išlaikyti». Tuo tarpu tai tėra tik seni atkartojimai; bet Milis prie to nori prijungti ir šį tą savo. «Arba, kitaip tariant, priežastis, dėl kurios kapitalas duoda pelno, yra ta, kad maistas, drabužiai, žaliavos ir darbo priemonės egzistuoja ilgesnį laiką, negu jo reikia jiems pagaminti». Milis čia supainioja darbo laiko ilgumą su darbo produktų egzistavimo laiko ilgumu. Šiuo požiūrių kepyklos savininkas, kurio produktai egzistuoja tik vieną dieną, niekad negalėtų gauti iš savo samdomųjų darbininkų tiek pat pelno, kiek gauna mašinų gamyklos savininkas, kurio produktai egzistuoja dvidešimt ir daugiau metų. Šiaip ar taip, yra neabejotina, kad jei paukščių lizdai išsilaikytų tik tiek laiko, kiek jo reikia jiems įrengti, paukščiai turėtų išsiversti be lizdų.
Nustatęs šią pagrindinę tiesą, Milis parodo savo pranašumą prieš merkantilistus: «Tuo būdu mes matome, kad pelnas atsiranda ne iš šalutinio mainų fakto, bet iš darbo gamybinio pajėgumo; tam tikros šalies visuminį pelną visuomet apsprendžia darbo gamybinis pajėgumas nepriklausomai nuo to, ar mainai vyksta ar ne. Jei nebūtų darbo pasidalijimo, nebūtų nei pirkimo, nei pardavimo, o pelnas vis tiek liktų». Taigi, čia mainai, pirkimas ir pardavimas — šios bendrosios kapitalistinės gamybos sąlygos — skelbiami visiškai šalutine aplinkybe; pelnas pasiliekąs net ir tuo atveju, kai nėra nei darbo jėgos pirkimo, nei pardavimo!
Toliau: «Jei tam tikros šalies darbininkų visuma pagamina 20% daugiau už jų darbo užmokesčių sumą, tai pelnas bus 20%, kad ir koks būtų prekių kainų lygis».— Tai, iš vienos pusės, nepaprastai vykusi tautologija, nes, jei darbininkai pagamina savo kapitalistams 20% pridedamosios vertės, tai, savaime suprantama, kapitalistų pelnas santykiaus su visuminiu darbininkų darbo užmokesčiu kaip . Iš antros pusės, visiškai neteisinga, kad pelnas «bus 20%». Jis neišvengiamai bus mažesnis, nes pelnas skaičiuojamas nuo visos avansuotojo kapitalo sumos. Tarkime, pvz., kad kapitalistas avansavo 500 sv. st., tame tarpe 400 sv. st. gamybos priemonių forma, 100 sv. st. darbo užmokesčio forma. Tarkime, kad pridedamosios vertės norma, kaip aukščiau buvo numatyta, yra 20%. Tada pelno norma bus , t. y. 4%, o ne 20%.
Toliau seka puikus pavyzdys, kaip Milis elgiasi su įvairiomis istorinėmis visuomeninės gamybos formomis: «Aš visur tariu esant šiuolaikinę padėtį, kuri, išskyrus nedaugelį išimčių, viešpatauja visur, t. y. kad kapitalistas padaro visas parengiamąsias išlaidas, įskaitant į jas ir darbininko apmokėjimą». Nuostabi optinė paklaida — matyti visur tokią padėtį, kuri iki šiol egzistavo žemės rutulyje tiktai kaip išimtis. Bet eikime toliau. Milis teikiasi sutikti, jog «nėra absoliučiai būtina, kad taip būtų»[A]. Priešingai. «Darbininkas galėtų palaukti viso savo uždarbio apmokėjimo, kol pilnutinai užbaigs darbą, jeigu jis tuo laikotarpiu turėtų reikalingų pragyvenimo reikmenų. Bet tuo atveju jis ligi tam tikro laipsnio būtų kapitalistas, kuris įdėjo kapitalą į įmonę ir pateikė dalį fondo, kuris yra būtinas tolesniam įmonės veikimui». Su tokia pat teise Milis galėtų pasakyti, kad darbininkas, skolinantis sau pačiam ne tik pragyvenimo reikmenis, bet ir darbo priemones, iš tikrųjų esąs savo paties samdomasis darbininkas. Arba kad Amerikos valstietis pasirodo esąs savo paties vergas, kuris nuo paprasto vergo skiriasi tik tuo, kad jis eina lažą sau pačiam, o ne ponui.
Tuo būdu visiškai aiškiai parodęs, kad net jei ir nebūtų kapitalistinės gamybos, ji vis dėlto būtų, Milis paskui taip pat nuosekliai įrodo, kad kapitalistinės gamybos nėra net tuo atveju, kai ji yra. «Bet ir pastaruoju atveju (t. y. kai kapitalistas avansuoja samdomajam darbininkui visus jo pragyvenimo reikmenis) į darbininką galima žiūrėti tuo pačiu požiūriu (t. y. kaip į kapitalistą). Nes, atiduodamas savo darbą žemiau jo rinkos kainos (!), jis tarytum avansuoja skirtumą (?) savo įmonininkui ir t. t.»(9a). Iš tikrųjų darbininkas per savaitę ir t. t. nemokamai avansuoja kapitalistui savo darbą, kad savaitės ir t. t. pabaigoje gautų jo rinkos kainą; pasak Milio, tai daro jį kapitalistu! Plokščioje lygumoje kiekvienas kupstas atrodo esąs kalva; šiuolaikinės buržuazinės minties lėkštumas visų geriausiai išmatuojamas jos «didžiųjų mąstytojų» kalibru.
(1)«Jau pats atskiros kapitalistų klasės buvimas priklauso nuo darbo našumo» (Ramsay: «An Essay on the Distribution of Wealth». London 1821, 206 psl.). «Jei kiekvieno žmogaus darbo užtektų vien tik jo paties išmaitinimui užtikrinti, tai negalėtų būti nuosavybės» (Ravenstone: «Thoughts on the Funding System». London 1824, 14 psl.).
(1a)Neseniai atliktu apskaičiavimu, vien tik jau ištirtose šalyse gyvena mažiausia 4 000 000 žmogėdrų.
(2)«Amerikos laukinių indėnų tarpe beveik viskas priklauso dirbančiajam, 99 procentus produkto tenka priskirti darbui; Anglijoje darbininkas, gal būt, negauna nė («The Advantages of the East India Trade etc.». London 1720, 73 psl.).
(3)«Diodor’s von Sicilien Historische Bibliothek». 1 kn., 80 sk. [126 psl.].
(4)«Pirmieji (gamtiniai turtai), būdami palankesni ir naudingesni, tautą daro nerūpestingą, išdidžią ir linkstančią į visokius nesaikingumus, tuo tarpu kai antrieji padeda vystytis budrumui, mokslui, menui ir politinėms įstaigoms» («England’s Treasure by Foreign Trade. Or the Balance of our Foreign Trade is the Rule of our Treasure, Written by Thomas Mun, of London, Merchant, and now published for the common good by his son John Mun». London 1669, 181, 182 psl.). «Aš taip pat negaliu įsivaizduoti didesnio prakeikimo tautai, negu būti jai mestai į sklypelį žemės, kur pati gamtą gausiai gamina gyvenimo reikmenis ir maistą, o klimatas nereikalauja arba neleidžia rimtai rūpintis drabužiais ir pastoge… Galimas ir priešingas kraštutinumas. Dirva, nepajėgianti gaminti ir įdėjus į ją darbo, yra visiškai tokia pat bloga, kaip ir dirva, gausiai gaminanti, neįdėjus jokio darbo» («An Inquiry into the Causes of the Present High Price of Provisions». London 1767, 10 psl.).
(5)Būtinumas apskaičiuoti Nilo patvinimo laikotarpius sukūrė Egipto astronomiją, o kartu ir šventikų kaip žemdirbystės vadovų kastos viešpatavimą. «Saulėgrąža yra tas metų momentas, kai Nilo vanduo pradeda kilti, ir todėl egiptiečiai turėjo ją stebėti ypatingai atidžiai… Jiems buvo svarbu nustatyti šį metų laikotarpį, kad galėtų reguliuoti pagal jį savo žemės ūkio darbus. Todėl jie turėjo ieškoti danguje ženklo, nurodančio jo sugrįžimą» (Cuvier: «Discours sur les révolutions du globe», Hoefer leid. Paris 1863, 141 psl.).
(6)Vandens tiekimo reguliavimas buvo vienas iš tų materialinių pagrindų, kuriais laikėsi valstybinė valdžia ant tarpusavyje nesusijusių smulkių Indijos gamybinių organizmų. Mahometoniškieji Indijos valdovai tai suprato geriau negu jų angliškieji įpėdiniai. Mes priminsime tik 1866 m. badą, kuris kainavo gyvybę daugiau kaip milijonui Bengalijos prezidentystės Orisos apygardos indų.
(7)«Nėra dviejų šalių, kurios teiktų vienodą kiekį būtinų pragyvenimo reikmenų vienodu gausumu ir sunaudojant vienodą darbo kiekį; žmonių poreikiai didėja arba mažėja priklausomai nuo to, ar jų gyvenamos vietos klimatas yra atšiaurus ar švelnus; vadinasi, tas mastas, kuriuo įvairių šalių gyventojai yra priversti vykdyti savo gamybą (proportion of trade), negali būti vienodas, ir nėra galimybės nustatyti skirtingumo laipsnį kitaip, kaip tik pagal šilumos ir šalčio laipsnius; iš to gali būti padaryta ta bendra išvada, kad tam tikro skaičiaus gyventojų gyvybei palaikyti būtino darbo kiekis yra visų didžiausias šaltame klimate, visų mažiausias — karštame, nes pirmuoju atveju ne tiktai žmonės daugiau reikalingi drabužių, bet ir žemė daugiau reikalinga įdirbimo negu antruoju atveju» («An Essay on the Governing Causes of the Natural Rate of Interest». London 1750. 60 psl.). Šio epochą sudariusio anoniminio veikalo autorius yra Dž. Mesis. Jumas iš jo paėmė savo palūkanų teoriją.
(8)«Kiekvienas darbas turi (reikia manyti, jog tai priklauso ir prie droits et devoirs du citoyen [piliečio teisių ir pareigų]) duoti perteklių» (Prudonas).
(9)F. Schouw: «Die Erde, die Pflanzen und der Mensch», 2-sis leid., Leipzig 1854, 148 psl.
[A]Pasiremiant Markso nurodymu, padarytu N. F. Danielsonui (N.-onui) 1878.XI.28 d. laiške, šios pastraipos pradžią reikia ištaisyti šitaip:
«Toliau seka puikus pavyzdys, kaip Milis elgiasi su įvairiomis istorinėmis visuomeninės gamybos formomis: «Aš visur tariu esant,— sako jis,— šiuolaikinę padėtį, kuri, išskyrus nedaugelį išimčių, viešpatauja visur, kur darbininkai ir kapitalistai sudaro atskiras klases». Milis norėtų tikėti, jog «nėra absoliučiai būtina, kad taip būtų, net esant tokiai ekonominei sistemai, kurioje darbininkai ir kapitalistai sudaro atskiras klases». Plg. Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XXVII t., 1935, 18 psl.
(9a)J. St. Mill: «Principles of Political Economy». London 1868, 252—253 psl., įvairiose vietose. [Plg. Дж. Ст. Милль: «Основания политической экономии», Černyševskio redaguotas rus. vert., 1909, II kn., 14 sk., 395 psl.] {Cituotos vietos paimtos iš «Kapitalo» prancūziškojo leidimo.— F. E.}
Penkioliktasis skirsnis. Darbo jėgos kainos ir pridedamosios vertės dydžio kitimas