Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Darbo jėgos vertę apsprendžia vidutiniam darbininkui įprastai būtinų pragyvenimo reikmenų vertė. Šių pragyvenimo reikmenų masė, nepaisant galimų jų formos kitimų, tam tikrai epochai ir tam tikrai visuomenei yra duota ir todėl turi būti laikoma pastoviu dydžiu. Kinta tiktai šios masės vertė. Dar du veiksniai įeina į darbo jėgos vertės apibrėžimą. Iš vienos pusės, jos apmokymo kaštai, kurie kinta besikeičiant gamybos būdui, iš antros pusės — natūraliniai skirtumai tarp vyrų ir moterų, suaugusių darbininkų ir paauglių darbo jėgos. Šių skirtingų darbo jėgų naudojimas, kurį taip pat sąlygoja gamybos būdas, sudaro didžiulį skirtumą tarp darbininko šeimos atgaminimo kaštų ir suaugusio vyro darbininko vertės. Tačiau toliau dėstant į abu šiuos veiksnius neatsižvelgiama(9b).
Mes darome prielaidą. 1) kad prekės parduodamos pagal jų vertę; 2) kad darbo jėgos kaina kartais gali pakilti aukščiau jos vertės, bet niekad nekrinta žemiau jos.
Esant tokiai prielaidai, santykinius darbo jėgos kainos ir pridedamosios vertės dydžius apsprendžia trys aplinkybės: 1) darbo dienos ilgumas, arba ekstensyvusis darbo dydis; 2) normalus darbo intensyvumas, arba jo intensyvusis dydis,— kai tam tikras darbo kiekis sunaudojamas per tam tikrą laiką; 3) pagaliau, darbo gamybinis pajėgumas,— kai priklausomai nuo gamybos sąlygų išsivystymo laipsnio tas pats darbo kiekis per tą patį laiką gali duoti didesnį ar mažesnį produkto kiekį. Aišku, kad čia galimos įvairių įvairiausios kombinacijos, jei vienas iš šių trijų veiksnių yra pastovus, o du kinta, arba du yra pastovūs, o vienas kinta, arba pagaliau visi trys kinta tuo pačiu metu. Kombinacijų skaičius didėja dar dėl tos aplinkybės, kad, įvairiems veiksniams vienu metu kintant, kitimų dydis ir kryptis gali būti skirtingi. Toliau yra išnagrinėtos tik svarbiausios kombinacijos.
Esant šiai prielaidai, darbo jėgos vertę ir pridedamąją vertę apsprendžia trys dėsniai:
Pirma: Duoto dydžio darbo diena visada reiškiasi ta pačia naujai pagaminta verte, kad ir kaip besikeistų darbo našumas ir kartu su juo produktų masė, vadinasi, ir prekės vieneto kaina.
Per dvylikos valandų darbo dieną naujai pagaminama vertė yra lygi, pvz., 6 šil., nors pagamintų vartojamųjų verčių kiekis kinta kartu su darbo gamybiniu pajėgumu ir, vadinasi, 6 šil. vertė pasiskirsto didesniam ar mažesniam prekių kiekiui.
Antra: Darbo jėgos vertė ir pridedamoji vertė kinta priešinga kryptimi. Darbo gamybinio pajėgumo kitimas, jo didėjimas ar mažėjimas, veikia darbo jėgos vertę atvirkščia kryptimi, o pridedamąją vertę — tiesiogine kryptimi.
Per dvylikos valandų darbo dieną naujai pagaminta vertė yra pastovus dydis, pvz., 6 šil. Sis pastovus dydis yra lygus pridedamosios vertės sumai plius darbo jėgos vertė, kurią darbininkas pakeičia ekvivalentu. Savaime suprantama, kad iš dviejų pastovaus dydžio dėmenų nė vienas negali didėti, nemažėjant kitam. Darbo jėgos vertė negali padidėti nuo 3 šil. iki 4 šil., nesukeldama pridedamosios vertės sumažėjimo nuo 3 šil. iki 2 šil., ir, atvirkščiai, pridedamoji vertė negali pakilti nuo 3 šil. iki 4, darbo jėgos vertei nesumažėjus nuo 3 šil. iki 2. Vadinasi, šiomis sąlygomis absoliutus darbo jėgos vertės arba pridedamosios vertės dydis negali kitėti, tuo pačiu metu nekintant jų santykiniams arba palyginamiesiems dydžiams. Jie negali vienu metu mažėti arba didėti.
Toliau, darbo jėgos vertė negali sumažėti, ir, vadinasi, pridedamoji vertė negali padidėti, jei nepadidėja darbo gamybinis pajėgumas; antai, aukščiau pateiktajame pavyzdyje darbo jėgos vertė gali sumažėti nuo 3 šil. iki 2 tik tuo atveju, jei pakilęs darbo gamybinis pajėgumas leidžia per 4 valandas pagaminti tą pačią pragyvenimo reikmenų masę, kuriai pagaminti anksčiau reikėjo 6 valandų. Atvirkščiai, darbo jėgos vertė negali padidėti nuo 3 šil. iki 4 šil., jei darbo gamybinis pajėgumas nekris, vadinasi, reikės 8 valandų pagaminti tai pačiai pragyvenimo reikmenų masei, kuriai anksčiau užtekdavo 6 valandų. Iš to išplaukia, kad darbo našumo didėjimas mažina darbo jėgos vertę ir, vadinasi, didina pridedamąją vertę, ir, atvirkščiai, darbo našumo mažėjimas didina darbo jėgos vertę ir mažina pridedamąją vertę.
Formuluodamas šį dėsnį, Rikardo išleido iš akių vieną aplinkybę: nors pridedamosios vertės, arba pridedamojo darbo, dydžio kitimas sąlygoja atvirkščią darbo jėgos vertės, arba būtinojo darbo, dydžio kitimą, vis dėlto iš to anaiptol neišplaukia, kad šie dydžiai kinta ta pačia proporcija. Jie padidėja arba sumažėja tuo pačiu dydžiu. Bet ta proporcija, kuria padidėja arba sumažėja kiekviena iš naujai pagamintos vertės arba darbo dienos sudėtinių dalių, priklauso nuo pirminio pasiskirstymo, kuris buvo iki darbo gamybinio pajėgumo pakitimo. Tarkime, kad darbo jėgos vertė yra 4 šil., arba būtinasis darbo laikas yra 8 valandos, pridedamoji vertė yra 2 šil., arba pridedamasis darbas yra 4 valandos; jei, pakilus darbo gamybiniam pajėgumui, darbo jėgos vertė sumažės iki 3 šil., arba būtinasis darbo laikas iki 6 valandų, tai pridedamoji vertė padidės iki 3 šil., arba pridedamasis darbas iki 6 valandų. Tas pats 2 valandų, arba 1 šil., dydis vienu atveju pridedamas, kiti atveju — atimamas. Bet santykinis dydžių pakitimas yra abiem atvejais skirtingas. Tuo metu, kai darbo jėgos vertė sumažėja nuo 4 šil. iki 3, vadinasi, , arba 25%, pridedamoji vertė padidėja nuo 2 šil. iki 3, t. y. perpus, arba 50%. Iš to išplaukia, kad ta proporcija, kuria pridedamoji vertė padidėja ar sumažėja dėl duoto darbo gamybinio pajėgumo pakitimo, yra tuo didesnė, kuo mažesnė, ir tuo mažesnė, kuo didesnė iš pradžių buvo darbo dienos dalis, kuri reiškiasi pridedamąja verte.
Trečia: Pridedamosios vertės padidėjimas arba sumažėjimas visada yra atitinkamo darbo jėgos vertės sumažėjimo ar padidėjimo pasekmė, bet niekada nėra šio sumažėjimo arba padidėjimo priežastis(10).
Kadangi darbo diena yra pastovus dydis ir reiškiasi pastoviu vertės dydžiu, kadangi kiekvieną pridedamosios vertės dydžio pakitimą atitinka priešingas darbo jėgos vertės dydžio pakitimas ir kadangi darbo jėgos vertė gali kitėti tiktai kintant darbo gamybiniam pajėgumui, tai iš to, aišku, išplaukia, kad nurodytomis sąlygomis bet kuris pridedamosios vertės dydžio pakitimas atsiranda dėl darbo jėgos vertės dydžio atvirkščio pakitimo. Anksčiau mes matėme, kad joks absoliutinių darbo jėgos vertės ir pridedamosios vertės dydžių pakitimas negalimas nepakitus jų santykiniams dydžiams. Iš to dabar išplaukia, kad joks jų vertės santykinių dydžių pakitimas negalimas nepakitus absoliutiniam darbo jėgos vertės dydžiui.
Sutinkamai su trečiuoju dėsniu pridedamosios vertės dydžio pakilimas numato darbo jėgos vertės pakitimą, kurį sukėlė darbo gamybinio pajėgumo pakitimas. Pirmojo pakitimo ribą apsprendžia naujas darbo jėgos vertės lygis. Tačiau net jeigu aplinkybės leidžia nagrinėjamajam dėsniui veikti, yra galimi tarpiniai kitimai. Pvz, jei dėl darbo gamybinio pajėgumo pakilimo darbo jėgos vertė krinta nuo 4 šil. iki 3, arba būtinasis darbo laikas — nuo 8 valandų iki 6, tai darbo jėgos kaina iš viso gali kristi iki 3 šil. 8 pensų, 3 šil. 6 pensų, 3 šil. 2 pensų ir t. t., ir, vadinasi, pridedamoji vertė padidės tik iki 3 šil. 4 pensų, 3 šil. 6 pensų, 3 šil. 10 pensų ir t. t. Kritimo, kurio minimali riba yra 3 šil., laipsnis priklauso nuo lyginamojo svorio, kurį turi kapitalo spaudimas, iš vienos pusės, darbininkų pasipriešinimas — iš antros.
Darbo jėgos vertę apsprendžia tam tikro pragyvenimo reikmenų kiekio vertė. Kintant darbo gamybiniam pajėgumui, kinta šių pragyvenimo reikmenų vertė, bet ne jų masė. Kylant darbo gamybiniam pajėgumui, tiek darbininko, tiek ir kapitalisto pragyvenimo reikmenų masė gali didėti tuo pačiu metu ir ta pačia proporcija, nesukeldama jokio pakitimo santykyje tarp darbo jėgos kainos ir pridedamosios vertės dydžių. Jei pirminė darbo jėgos vertė yra 3 šil., o būtinasis darbo laikas lygus 6 valandoms ir jei pridedamoji vertė taip pat yra 3 šil., t. y. pridedamasis darbas taip pat lygus 6 valandoms, tai darbo gamybinio pajėgumo padvigubėjimas, esant ankstesniam darbo dienos pasiskirstymui, darbo jėgos kainą ir pridedamąją vertę paliks nepasikeitusias. Tarkime dabar, kad kiekviena iš jų reiškiasi dvigubu, bet atitinkamai atpigintų, vartojamųjų verčių kiekiu. Nors darbo jėgos kaina liko nepasikeitusi, ji vis dėlto dabar yra didesnė už jos vertę. Jei darbo jėgos kaina kristų, bet ne ligi minimalios šil. ribos, kurią apsprendžia naujoji jos vertė, bet ligi 2 šil. 10 pensų, 2 šil. 6 pensų ir t. t., tai net ši kritusi kaina vis dėlto atstovautų padidėjusiai pragyvenimo reikmenų masei. Tuo būdu, kylant darbo gamybiniam pajėgumui, darbo jėgos kaina galėtų nenutrūkstamai kristi greta taip pat nenutrūkstamo darbininko pragyvenimo reikmenų masės didėjimo. Bet santykinai, t. y. palyginti su pridedamąja verte, darbo jėgos vertė visą laiką mažėtų, ir, vadinasi, vis gilesnė darytųsi praraja tarp darbininko ir kapitalisto pragyvenimo lygių(11).
Rikardo pirmas griežtai formulavo tris aukščiau nustatytus dėsnius. Jo išdėstymo trūkumai yra šie: 1) tas ypatingas sąlygas, kuriomis galioja šie dėsniai, jis laiko savaime suprantamomis, visuotinėmis ir išimtinėmis kapitalistinės gamybos sąlygomis. Jam neegzistuoja nei darbo dienos ilgumo, nei darbo intensyvumo kitimai, tad jam pats darbo gamybinis pajėgumas yra vienintelis kintamas veiksnys. 2) Panašiai kaip ir kiti ekonomistai, Rikardo niekad nėra tyrinėjęs pridedamosios vertės kaip tokios, t. y. nepriklausomai nuo atskirų jos formų, kaip kad: pelnas, žemės renta ir t. t. Ir šis antras trūkumas sukėlė jo analizėje kur kas didesnių klaidų negu pirmasis. Pridedamosios vertės normos dėsnius jis tiesiog suplaka su pelno normos dėsniais. Tuo tarpu, kaip jau buvo pasakyta, pelno norma yra pridedamosios vertės santykis su visu avansuotuoju kapitalu, o pridedamosios vertės norma yra pridedamosios vertės santykis vien tik su kintamąja šio kapitalo dalimi. Tarkime, kad 500 sv. st. kapitalas () pasiskirsto į žaliavas, darbo priemones ir t. t., sudarančias kartu 400 sv. st. (), ir į 100 sv. st. darbo užmokesčio (); tarkime toliau, kad pridedamoji vertė ＝ 100 sv. st. (). Tada pridedamosios vertės norma . Tuo tarpu pelno norma . Be to, aišku, kad pelno norma gali priklausyti nuo aplinkybių, nedarančių jokios įtakos pridedamosios vertės normai. Vėliau, trečiojoje šio veikalo knygoje, aš parodysiu, kad tam tikromis aplinkybėmis ta pati pridedamosios vertės norma gali pasireikšti įvairiausiomis pelno normomis ir įvairios pridedamosios vertės normos — ta pačia pelno norma.
Didėjantis darbo intensyvumas numato didesnį darbo sunaudojimą per tą patį laiko tarpą. Todėl intensyvesnė darbo diena įsikūnija didesniame produktų kiekyje negu mažiau intensyvi to paties ilgumo darbo diena. Tiesa, ir pakilus gamybiniam pajėgumui, ta pati darbo diena tiekia daugiau produktų. Bet pastaruoju atveju sumažėja produkto vieneto vertė, nes produktui pagaminti dabar reikia mažiau darbo negu anksčiau; atvirkščiai, pirmuoju atveju vertė lieka nepasikeitusi, nes produktui pagaminti reikia tiek pat darbo, kaip ir anksčiau. Produktų kiekis čia padidėja, nesukeldamas jų kainos kritimo. Kartu su jų kiekiu didėja ir jų kainų suma, tuo tarpu kai, pakilus darbo gamybiniam pajėgumui, ta pati vertės suma reiškiasi padidėjusia produktų mase. Tuo būdu, nepasikeičiant darbo valandų skaičiui, intensyvesnė darbo diena įsikūnija didesnėje naujai sukurtoje vertėje, vadinasi, jei pinigų vertė nekinta,— didesniame pinigų kiekyje. Per darbo dieną naujai sukurta vertė kinta, darbo dienos intensyvumui nukrypstant nuo normalaus visuomeninio lygio. Ta pati darbo diena dabar reiškiasi jau nebe pastoviąja, kaip anksčiau, bet kintamąja naujai pagaminta verte, kaip, pvz., dvylikos valandų didesnio intensyvumo darbo diena reiškiasi 7 šil., 8 šil. ir t. t. vietoj 6 šil., kuriais reiškiasi įprastinio intensyvumo dvylikos valandų darbo diena. Aišku, kad jeigu vertė, kuri naujai sukuriama per darbo dieną, kinta, pvz., nuo 6 iki 8 šil., tai abi šios naujai sukurtos vertės sudėtinės dalys — darbo jėgos kaina ir pridedamoji vertė — gali didėti tuo pačiu metu ir ta pačia arba skirtinga proporcija. Darbo jėgos kaina ir pridedamoji vertė gali tuo pačiu metu padidėti nuo 3 šil. iki 4, jei naujai sukurta vertė padidėja nuo 6 šil. iki 8. Šiuo atveju darbo jėgos kainos padidėjimas nebūtinai turi būti susijęs su šios kainos padidėjimu aukščiau jos vertės. Atvirkščiai, jį gali lydėti darbo jėgos vertės kritimas. Tai pasireiškia visais tais atvejais, kai darbo jėgos kainos padidėjimas nekompensuoja jos spartaus nusidėvėjimo.
Mums yra žinoma, kad, išskyrus laikinas išimtis, darbo gamybinio pajėgumo pakitimas sukelia darbo jėgos vertės dydžio, vadinasi, ir pridedamosios vertės dydžio pakitimą tik tuo atveju, kai nagrinėjamosios pramonės šakos produktai įeina į įprastinį darbininko vartojimą. Čia šis apribojimas atkrinta. Ar sunaudojamo darbo kiekis kinta ekstensyviai ar intensyviai, jo kiekio pakilimą, šiaip ar taip, atitinka naujai sukuriamos vertės dydžio pakitimas, nepaisant prigimties tų daiktų, kuriuose ši vertė įsikūnija.
Jei darbo intensyvumas padidėtų vienu metu ir tolygiai visose pramonės šakose, tai naujasis aukštesnis intensyvumo laipsnis pasidarytų įprastiniu visuomeniškai normaliu lygiu ir, vadinasi, daugiau jau nebebūtų laikomas ekstensyviu dydžiu. Tačiau ir šiuo atveju vidutiniai darbo intensyvumo laipsniai įvairiose nacijose liktų skirtingi ir dėl to modifikuotų vertės dėsnio taikymą įvairių nacijų darbo dienoms. Intensyvesnė vienos nacijos darbo diena reiškiasi stambesne pinigų suma negu mažiau intensyvi kitos nacijos darbo diena(12).
Darbo diena gali kitėti dviem kryptimis. Ji gali būti trumpinama arba ilginama.
1) Darbo dienos trumpinimas duotomis sąlygomis, t. y. nesikeičiant darbo gamybiniam pajėgumui ir intensyvumui, palieka nepasikeitusią darbo jėgos vertę, vadinasi, ir būtinąjį darbo laiką. Jis sumažina pridedamąjį darbą ir pridedamąją vertę. Mažėjant absoliutiniam pastarosios dydžiui, mažėja ir jos santykinis dydis, t. y. jos dydis palyginti su nekintamu darbo jėgos vertės dydžiu. Tik sumažindamas jos kainą žemiau jos vertės, kapitalistas šiuo atvejų galėtų išvengti nuostolių.
Visi įprastiniai argumentai prieš darbo dienos sutrumpinimą remiasi ta prielaida, kad reiškinys vyksta čia numatytomis sąlygomis, tuo tarpu kai iš tikrųjų yra atvirkščiai: darbo našumo ir intensyvumo kitimas vyksta arba prieš darbo dienos trumpinimą arba betarpiškai po jo(13).
2) Darbo dienos ilginimas: Tarkime, kad būtinasis darbo laikas yra 6 valandos, arba darbo jėgos vertė — 3 šil., pridedamasis darbas taip pat 6 valandos ir pridedamoji vertė 3 šil. Visa darbo diena tuomet sudaro 12 valandų ir reiškiasi 6 šil. vertės produktu. Jei darbo diena prailginama 2 valandomis ir darbo jėgos kaina lieka nepasikeitusi, tai kartu su absoliutiniu pridedamosios vertės dydžiu auga ir jos santykinis dydis. Nors darbo jėgos vertė savo absoliutiniu dydžiu nekinta, ji santykinai mažėja. I punkte numatytomis sąlygomis santykinis darbo jėgos vertės dydis negalėtų kitėti, nekintant jos absoliutiniam dydžiui. Čia, priešingai, darbo jėgos vertės santykinio dydžio pakitimas yra pridedamosios vertės absoliutinio dydžio pakitimo rezultatas.
Kadangi naujai sukurtoji vertė, kuria reiškiasi darbo diena, didėja kartu su darbo dienos ilginimu, tai darbo jėgos kaina ir pridedamoji vertė gali vienu metu padidėti tuo pačiu arba skirtingais dydžiais. Vadinasi, šis vienalaikis padidėjimas yra galimas dviem atvejais: absoliučiai ilginant darbo dieną ir, be tokio ilginimo, keliant darbo intensyvumą.
Ilginant darbo dieną, darbo jėgos kaina gali kristi žemiau jos vertės, nors nominaliai ji liktų nepasikeitusi arba net padidėtų. Juk dieninę darbo jėgos vertę apsprendžia, kaip mes atmename, normalus vidutinis darbo jėgos veikimo ilgumas, arba normalus darbininko gyvenimo laikotarpis, ir atitinkamas, normalus, žmogaus prigimčiai savybingas gyvosios substancijos pavertimas judėjimu(14). Didesnis darbo jėgos nusidėvėjimas, neatskiriamai susijęs su darbo dienos ilginimu, gali būti iki tam tikro taško išlygintas didesniu jo kompensavimu. Virš to taško nusidėvėjimas didėja geometrine progresija ir tuo pačiu metu sugriaunamos visos normalios sąlygos darbo jėgai atgaminti ir jai funkcionuoti. Nuo to momento darbo jėgos kaina ir jos išnaudojimo laipsnis nustoja buvę bendramačiai dydžiai.
Čia, aišku, galimas didelis kombinacijų skaičius. Gali kitėti arba bet kurie du veiksniai, esant trečiam nekintamam, arba visi trys veiksniai gali kitėti vienu metu. Jie gali kitėti vienodu arba skirtingu laipsniu, ta pačia arba priešingomis kryptimis, be to, pastaruoju atveju kitimai kompensuojami iš dalies arba pilnai. Beje, po išvadų, kurias mes esame padarę I, II ir III punktuose, visų galimų atvejų analizė nesudaro sunkumų. Galime labai lengvai surasti bet kurios kombinacijos rezultatą, jei iš eilės į kiekvieną veiksnį žiūrėsime kaip į kintamą, o kitus laikysime pastoviais. Todėl mes čia trumpai tepažymėsime tik du svarbius atvejus.
1) Mažėjantis darbo gamybinis pajėgumas, tuo pačiu metu ilginant darbo dieną.
Kalbėdami čia apie mažėjantį darbo gamybinį pajėgumą, mes turime galvoje tas darbo šakas, kurių produktai apsprendžia darbo jėgos vertę, pvz., darbo gamybinio pajėgumo sumažėjimą dėl didėjančio dirvos nederlingumo ir atitinkamo žemdirbystės produktų pabrangimo. Tarkime, kad darbo diena trunka 12 valandų, o per ją pagaminta naujoji vertė sudaro 6 šil., iš kurių pusė padengia darbo jėgos vertę, o kita pusė sudaro pridedamąją vertę. Vadinasi, darbo diena suskyla į 6 būtinojo darbo valandas ir 6 pridedamojo darbo valandas. Tarkime, kad dėl žemdirbystės produktų pabrangimo darbo jėgos vertė padidėja nuo 3 iki 4 šil., vadinasi, būtinasis darbo laikas — nuo 6 iki 8 valandų. Jei darbo diena lieka nepasikeitusi, tai pridedamasis darbas sumažėja nuo 6 iki 4 valandų, pridedamoji vertė nuo 3 iki 2 šil. Jei darbo diena prailginama dviem valandomis, t. y. nuo 12 iki 14 valandų, tai pridedamasis darbas lieka lygus 6 valandoms, pridedamoji vertė — 3 šilingams. Bet palyginti su darbo jėgos verte, kuri matuojama būtinuoju darbu, pridedamosios vertės dydis sumažėja. Jei darbo diena prailginama 4 valandomis, nuo 12 iki 16 valandų, tai pridedamosios vertės santykis su darbo jėgos verte, pridedamojo darbo su būtinuoju, lieka nepasikeitęs, bet absoliutinis pridedamosios vertės dydis išauga nuo 3 iki 4 šil., absoliutinis pridedamojo darbo dydis — nuo 6 iki 8 valandų, vadinasi, , arba . Tuo būdu, mažėjant darbo gamybiniam pajėgumui ir tuo pačiu metu ilginant darbo dieną, absoliutinis pridedamosios vertės dydis gali likti nepasikeitęs, nepaisant to, kad santykinis jos dydis sumažėja; santykinis jos dydis gali likti nepasikeitęs, tuo tarpu kai absoliutinis dydis auga, ir, pagaliau, ligi tam tikro laipsnio prailginus darbo dieną, tuo pačiu metu gali didėti ir santykinis ir absoliutinis pridedamosios vertės dydis.
Laikotarpiu nuo 1799 iki 1815 metų pragyvenimo reikmenų kainų augimas sukėlė Anglijoje nominalų darbo užmokesčio padidėjimą, nors tikrasis, pragyvenimo reikmenimis išreikštas darbo užmokestis krito. Uestas ir Rikardo iš to padarė išvadą, kad darbo našumo sumažėjimas žemdirbystėje sukėlęs pridedamosios vertės normos kritimą, ir šį tik jų fantazijoje esantį spėjimą jie padarė išeities tašku svarbiai darbo užmokesčio, pelno ir žemės rentos dydžių santykio analizei. Bet iš tikrųjų, dėl padidėjusio darbo intensyvumo ir darbo dienos priverstinio prailginimo pridedamoji vertė tuomet padidėjo ir absoliučiai ir santykinai. Tai buvo laikotarpis, kai neribotas darbo dienos ilginimas įgavo pilietybės teisę(15), laikotarpis, kuriam ypač būdingi vienoje pusėje spartus kapitalo augimas, kitoje — pauperizmo didėjimas(16).
2) Didėjantis darbo intensyvumas ir gamybinis pajėgumas, tuo pačiu metu trumpinant darbo dieną.
Darbo gamybinio pajėgumo augimas ir jo intensyvumo didėjimas vienu atžvilgiu veikia vienodai. Ir vienas ir kitas didina produktų masę, pagaminamą per tam tikrą laiko tarpą. Vadinasi, ir vienas ir kitas trumpina tą darbo dienos dalį, kurią darbininkas sunaudoja savo pragyvenimo reikmenims arba jų ekvivalentui pagaminti. Absoliutinę minimalią darbo dienos ribą aplamai apsprendžia ši jos būtina, nors ir galinti būti trumpinama sudėtinė dalis. Jei į šią būtinąją dalį būtų suvesta visa darbo diena, tai išnyktų pridedamasis darbas, o tai, esant kapitalo režimui, yra negalima. Gamybos kapitalistinės formos pašalinimas leis apriboti darbo dieną būtinuoju darbu. Tačiau, kitoms sąlygoms esant lygioms, būtinasis darbas išplėstų savo rėmus. Iš vienos pusės, dėl to, kad darbininko gyvenimo sąlygos pasidarytų turtingesnės, jo gyvenimo poreikiai padidėtų. Iš antros pusės, tektų prie būtinojo darbo priskirti dalį dabartinio pridedamojo darbo, būtent tą darbą, kuris reikalingas visuomeniniam atsargos fondui ir kaupimo fondui sudaryti.
Kuo labiau auga darbo gamybinis pajėgumas, tuo labiau gali būti trumpinama darbo diena, o kuo trumpesnė yra darbo diena, tuo labiau gali augti darbo intensyvumas. Visuomeniniu požiūriu darbo našumas taip pat didėja kartu su jo ekonomija. Pastaroji apima ne tiktai gamybos priemonių ekonomiją, bet ir visokio nenaudingo darbo pašalinimą. Nors kapitalistinis gamybos būdas verčia laikytis ekonomijos kiekvienoje atskiroje įmonėje, vis dėlto jo anarchinė konkurencijos sistema sukelia neribotą visuomeninių gamybos priemonių ir darbo jėgų eikvojimą, taip pat daugybę funkcijų, kurios šiuo metu yra nepašalinamos, nors, iš esmės imant, yra nereikalingos.
Esant tam tikram darbo intensyvumui ir gamybiniam pajėgumui, materialinei gamybai būtina visuomeninės darbo dienos dalis yra tuo trumpesnė, vadinasi, laisvai protinei ir visuomeninei individo veiklai pasiliekanti laiko dalis yra tuo didesnė, kuo lygiau yra paskirstytas darbas tarp visų darbingų visuomenės narių, kuo mažiau vienas visuomenės sluoksnis gali nusimesti ir uždėti kitam visuomenės sluoksniui natūralinį darbo būtinumą. Šiuo atžvilgiu absoliutinė darbo dienos trumpinimo riba yra darbo visuotinumas. Kapitalistinėje visuomenėje vienos klasės laisvalaikis sukuriamas paverčiant visą masių gyvenimą darbo laiku.
(9b)281 psl. išdėstytas atvejis [šio tomo 284—285 psl.] čia, suprantama, taip pat nenagrinėjamas. {3-jo leid. pastaba.— F. E.}
(10)Šį trečiąjį dėsnį Mak-Kulochas, tarp kita ko, papildo absurdišku priedu, kad pridedamoji vertė galinti didėti ir nemažėjant darbo jėgos vertei, jei panaikinami mokesčiai, kuriuos kapitalistas anksčiau mokėdavo. Tokių mokesčių panaikinimas absoliučiai nekeičia kiekio tos pridedamosios vertės, kurią pramoninis kapitalistas betarpiškai išsiurbia iš darbininko. Jis keičia tik tą proporciją, kuria kapitalistas turi paskirstyti pridedamąją vertę tarp savo kišenės ir trečiųjų asmenų. Tuo būdu jis palieka visiškai nepakeistą santykį tarp darbo jėgos vertės ir pridedamosios vertės. Vadinasi, Mak-Kulocho išimtis tik parodo, kad jis nesupranta bendros taisyklės — tai nelaimė, kuri jį taip pat dažnai ištinka vulgarizuojant Rikardo, kaip Ž. B. Sėjų — vulgarizuojant A. Smitą.
(11)Kai pakinta pramonės našumas ir tam tikru darbo ir kapitalo kiekiu pagaminama daugiau ar mažiau produkto, santykinis darbo užmokesčio dydis gali žymiai kitėti, tuo tarpu kai produktų kiekis, kurį išreiškia šis santykinis dydis, pasilieka tas pats; arba gali kitėti produktų kiekis, tuo tarpu kai santykinis dydis lieka nepasikeitęs («Outlines of Political Economy etc.». London 1832, 67 psl.).
(12)«Kitoms sąlygoms esant lygioms, Anglijos fabrikantas gali per tam tikrą laiko tarpą pateikti žymiai didesnį darbo (work) kiekį negu užsienio fabrikantas, ir būtent tiek didesnį, kad išlygintų skirtumą tarp 60 valandų darbo savaitės pas mus ir 72 arba net 80 valandų darbo savaitės užsienyje» («Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1855», 65 psl.). Žymesnis įstatyminis darbo dienos sutrumpinimas kontinento fabrikuose būtų veiksmingiausia priemonė šiam skirtumui tarp kontinento ir Anglijos darbo valandos sumažinti.
(13)«Esama kompensuojančių aplinkybių… kaip tai parodė Ten Hours Act [Akto dėl dešimties valandų darbo dienos] veikimas» («Reports of Insp. of Fact. for 1st December 1848», 7 psl.).
(14)«Žmogaus sunaudoto per 24 valandas darbo kiekis gali būti apytikriai nustatytas ištiriant cheminius pakitimus, įvykusius jo kūne, nes materijos pakitėjusios formos parodo prieš tai vykusį judinamosios jėgos sunaudojimą» (Grove: «On the Correlation of Physical Forces». [London 1846]).
(15)«Grūdai ir darbas retai žengia vienodame lygyje. Bet yra aiški riba, už kurios jie negali būti atskirti. Kai dėl tų nepaprastų pastangų, kurias dirbančiosios klasės dėjo per brangymetį, sukėlusį darbo užmokesčio kritimą, nustatytą liudytojų parodymais (ir būtent parodymais, kurie buvo duoti 1814—1815 metų parlamentiniams tyrimo komitetams), tai jos, žinoma, daro garbės atskiriems asmenims ir padeda kapitalo augimui. Bet nė vienas humaniškas žmogus nepanorės, kad tos nepaprastos pastangos nuolat ir toliau būtų dedamos. Jos yra labai girtinos kaip laikina pagalba sunkioje būklėje; bet jeigu jos pasidarytų nuolatinės, tai mes susilauktume tokių pasekmių, kaip ir tuo atveju, jei tautos dauginimasis prieitų ligi kraštutinių ribų, kurias nustato jos pragyvenimo reikmenys» (Malthus: «Inquiry into the Nature and Progress of Rent». London 1815, 48 psl., pastaba). Maltus čia pabrėžia darbo dienos ilginimą, į kurį jis tiesiog nurodo ir kitoje savo pamfleto vietoje, tuo tarpu kai Rikardo ir kiti, nepaisant baisingų šios rūšies faktų, visuose savo tyrinėjimuose darbo dieną laiko pastoviu dydžiu. Tai, žinoma, daro garbės Maltui. Bet konservatyvūs interesai, kuriems tarnavo Maltus, trukdė jam matyti, kad neribotas darbo dienos ilginimas kartu su nepaprastu mašinų paplitimu ir moterų bei vaikų darbo išnaudojimu turėjo padaryti «perteklinę» žymią darbininkų klasės dalį, ypač nutrūkus karo sukeltai paklausai ir Anglijai netekus pasaulinės rinkos monopolio. Savaime suprantama, kad buvo kur kas patogiau, ir tai kur kas labiau atitiko interesus viešpataujančiųjų klasių, kurias Maltus garbino grynai kunigišku uolumu, aiškinti šį «gyventojų perteklių» amžinais gamtos dėsniais, o ne vien istoriniais natūraliniais kapitalistinės gamybos dėsniais.
(16)«Svarbiausia kapitalo didėjimo karo metu priežastis buvo didžiulės pastangos ir, gal būt, dar didesni vargai dirbančiųjų klasių, kurios kiekvienoje visuomenėje yra gausingiausios. Dėl susidėjusių aplinkybių didesnis moterų ir vaikų skaičius buvo priverstas imtis darbo pramonėje; ir tie, kurie jau anksčiau buvo darbininkai, dėl tos pačios priežasties didesnę savo laiko dalį turėjo skirti gamybos didinimui» («Essays on Political Economy in which are illustrated the Principal Causes of the Present National Distress». London 1830, 248 psl.).
Šešioliktasis skirsnis. Pridedamosios vertės normos įvairios formulės