Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas

ŠEŠIOLIKTASIS SKIRSNIS
PRIDEDAMOSIOS VERTĖS NORMOS ĮVAIRIOS FORMULĖS

Mes esame matę, kad pridedamosios vertės normą išreiškiama šiomis formulėmis:

I) $\frac{\mathrm{pridedamoji} \mathrm{vert}\mathrm{ė}}{\mathrm{kintamasis} \mathrm{kapitalas}}\left(\frac{m}{v}\right)＝\frac{\mathrm{pridedamoji} \mathrm{vert}\mathrm{ė}}{\mathrm{darbo} \mathrm{j}\mathrm{ė}\mathrm{gos} \mathrm{vert}\mathrm{ė}}＝\frac{\mathrm{pridedamasis} \mathrm{darbas}}{\mathrm{b}\mathrm{ū}\mathrm{tinasis} \mathrm{darbas}}$. Dvi pirmosios formulės verčių santykiu išreiškia tą patį, ką trečioji formulė išreiškia santykiu laiko tarpų, per kuriuos šios vertės pagaminamos. Šios viena kitą tarpusavyje atstojančios formulės yra logiškai visiškai griežtos. Todėl mes randame jas jau klasikinėje politinėje ekonomijoje, tiesa, ne sąmoningai išvystytu pavidalu, o tik iš esmės. Bet užtat mes randame joje šias išvestines formules:

II) $\frac{\mathrm{pridedamasis} \mathrm{darbas}}{\mathrm{darbo} \mathrm{diena}}＝\frac{\mathrm{pridedamoji} \mathrm{vert}\mathrm{ė}}{\mathrm{produkto} \mathrm{vert}\mathrm{ė}}＝\frac{\mathrm{pridedamasis} \mathrm{produktas}}{\mathrm{visuminis} \mathrm{produktas}}$. Tas pats santykis čia pakaitomis išreikštas darbo laikų forma, verčių, kuriose jie įsikūnija, forma, produktų, kuriuose yra šios vertės, forma. Savaime suprantama, kad produkto verte čia reikia laikyti tik vertę, naujai sukurtą per darbo dieną, o pastovioji produkto vertės dalis yra pašalinta.

Visose šiose formulėse tikrasis darbo išnaudojimo laipsnis, arba pridedamosios vertės norma, išreikštas neteisingai. Tarkime, kad darbo diena lygi 12 valandų. Išlaikę visas kitas mūsų ankstesniojo pavyzdžio prielaidas, mes tuo atveju darbo tikrojo išnaudojimo laipsnį išreikšime šiais santykiais: $\frac{6 \mathrm{pridedamojo} \mathrm{darbo} \mathrm{valandos}}{6 \mathrm{b}\mathrm{ū}\mathrm{tinojo} \mathrm{darbo} \mathrm{valandos}}＝\frac{3 \mathrm{š}\mathrm{il}. \mathrm{pridedamoji} \mathrm{vert}\mathrm{ė}}{3 \mathrm{š}\mathrm{il}. \mathrm{kintamasis} \mathrm{kapitalas}}＝100\%$. Tuo tarpu, taikydami II) formules, mes gausime: $\frac{6 \mathrm{pridedamojo} \mathrm{darbo} \mathrm{valandos}}{12 \mathrm{valand}\mathrm{ų} \mathrm{darbo} \mathrm{diena}}＝\frac{3 \mathrm{š}\mathrm{il}. \mathrm{pridedamoji} \mathrm{vert}\mathrm{ė}}{\mathrm{naujai} \mathrm{pagaminta} 6 \mathrm{š}\mathrm{il}. \mathrm{vert}\mathrm{ė}}＝50\%$.

Šios išvestinės formulės iš tikrųjų išreiškia tą santykį, kuriuo darbo diena arba jos naujai pagaminta vertė pasiskirsto tarp kapitalisto ir darbininko. Bet jeigu jos laikomos betarpiška kapitalo savaiminio augimo laipsnio išraiška, tai tuo pačiu nustatomas neteisingas dėsnis: pridedamasis darbas, arba pridedamoji vertė, niekad negali pasiekti 100%⁽¹⁷⁾. Kadangi pridedamasis darbas visada gali sudaryti tik dalį darbo dienos, arba pridedamoji vertė — tik dalį visos naujai sukurtos vertės, tai pridedamasis darbas visada būtinai turi būti mažesnis už visą darbo dieną, arba pridedamoji vertė visada mažesnė už visą naujai sukurtą vertę. Bet kad santykiautų viena su kita kaip $\frac{100}{100}$, jos turi būti tarpusavyje lygios. Kad pridedamasis darbas galėtų absorbuoti visą darbo dieną (čia kalbama apie darbo savaitės, darbo metų ir t. t. vidutinę dieną), būtinasis darbas turi sumažėti iki nulio. Bet jeigu išnyksta būtinasis darbas, išnyksta ir pridedamasis darbas, nes pastarasis tėra tik pirmojo funkcija. Todėl santykis $\frac{\mathrm{pridedamasis} \mathrm{darbas}}{\mathrm{darbo} \mathrm{diena}}＝\frac{\mathrm{pridedamoji} \mathrm{vert}\mathrm{ė}}{\mathrm{visa} \mathrm{naujai} \mathrm{pagaminta} \mathrm{vert}\mathrm{ė}}$ niekad negali pasiekti ribos $\frac{100}{100}$ ir juo labiau negali pakilti iki $\frac{100+x}{100}$. Bet tai yra visiškai galima pridedamosios vertės normai arba tikrajam darbo išnaudojimo laipsniui. Pavyzdžiu paimkime pono L. de Lavernio apskaičiavimą, pagal kurį Anglijos žemės ūkio darbininkas gauna tik $\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.$, tuo tarpu kai kapitalistas (nuomininkas) $\raisebox{1ex}{$3$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.$ produkto⁽¹⁸⁾ arba jo vertės, nepriklausomai nuo to, kuriuo būdu šis laimikis paskui paskirstomas tarp kapitalisto, žemės savininko ir t. t. Sutinkamai su tuo Anglijos žemės ūkio darbininko pridedamasis darbas santykiauja su jo būtinuoju darbu kaip $3:1$, procentinė išnaudojimo norma yra 300%.

Klasikinės ekonomijos metodas — laikyti darbo dieną pastoviu dydžiu — buvo įtvirtintas dėl II) formulių taikymo, nes čia pridedamasis darbas visuomet lyginamas su tam tikro ilgumo darbo diena. Tas pats rezultatas gaunamas, jei kreipiamas dėmesys vien tik į naujai sukurtos vertės pasiskirstymą. Darbo diena, jau įsikūnijusi naujai pagamintoje vertėje, visuomet yra tam tikro ilgumo darbo diena.

Tai, kad pridedamoji vertė ir darbo jėgos vertė reiškiasi kaip naujai sukurtos vertės dalys,— beje, toks reiškimosi būdas, suprantama, kyla iš paties kapitalistinio gamybos būdo, ir mes vėliau išaiškinsime jo reikšmę,— nuslepia specifinį kapitalistinio santykio pobūdį, būtent tą faktą, kad kintamasis kapitalas mainomas į gyvąją darbo jėgą ir, vadinasi, darbininkas nušalinamas nuo produkto. Vietoj to susidaro klaidinga regimybė asociacijos santykio, kurio dalyviai — kapitalistas ir darbininkas — tarpusavyje dalijasi produktą pagal tai, kiek kiekvienas iš jų yra dalyvavęs jį pagaminant⁽¹⁹⁾.

Beje, II) formulės visada gali būti atgal paverstos I) formulėmis. Jei, pvz., mes turime: $\frac{6 \mathrm{val}. \mathrm{pridedamasis} \mathrm{darbas}}{12 \mathrm{val}. \mathrm{darbo} \mathrm{diena}}$, tai būtinasis darbo laikas ＝ dvylikos valandų darbo dienai minus šešių valandų pridedamasis darbas. Vadinasi, gauname: $\frac{6 \mathrm{val}. \mathrm{pridedamasis} \mathrm{darbas}}{6 \mathrm{val}. \mathrm{b}\mathrm{ū}\mathrm{tinasis} \mathrm{darbas}}＝\frac{100}{100}$.

Trečia formulė, kurią aš kartais, užbėgdamas už akių, pateikdavau, yra ši:

III) $\frac{\mathrm{pridedamoji} \mathrm{vert}\mathrm{ė}}{\mathrm{darbo} \mathrm{j}\mathrm{ė}\mathrm{gos} \mathrm{vert}\mathrm{ė}}＝\frac{\mathrm{pridedamasis} \mathrm{darbas}}{\mathrm{b}\mathrm{ū}\mathrm{tinasis} \mathrm{darbas}}＝\frac{\mathrm{neapmok}\mathrm{ė}\mathrm{tas} \mathrm{darbas}}{\mathrm{apmok}\mathrm{ė}\mathrm{tas} \mathrm{darbas}}$.

Formulė $\frac{\mathrm{neapmok}\mathrm{ė}\mathrm{tas} \mathrm{darbas}}{\mathrm{apmok}\mathrm{ė}\mathrm{tas} \mathrm{darbas}}$ galėtų duoti pagrindo manyti, kad kapitalistas apmoka darbą, o ne darbo jėgą, bet ankstesnis dėstymas pašalina tokio nesusipratimo galimumą. $\frac{\mathrm{Neapmok}\mathrm{ė}\mathrm{tas} \mathrm{darbas}}{\mathrm{apmok}\mathrm{ė}\mathrm{tas} \mathrm{darbas}}$ yra tik populiarus formulės $\frac{\mathrm{pridedamasis} \mathrm{darbas}}{\mathrm{b}\mathrm{ū}\mathrm{tinasis} \mathrm{darbas}}$ išreiškimas. Kapitalistas apmoka darbo jėgos vertę arba nuo jos nukrypstančią darbo jėgos kainą ir mainais gauna savo žinion pačią gyvąją darbo jėgą. Jo vykdomas šios darbo jėgos naudojimas suskyla į du laiko tarpus. Per vieną laiko tarpą darbininkas pagamina tik vertę, lygią savo darbo jėgos vertei, vadinasi, tik jos ekvivalentą. Tuo būdu už avansuotąją darbo jėgos kainą kapitalistas gauna tokios pat kainos produktą. Atrodo taip, tarytum kapitalistas būtų pirkęs rinkoje gatavą produktą. Atvirkščiai, per pridedamojo darbo laiko tarpą darbo jėgos vartojimas sukuria kapitalistui vertę, kuriai padengti jis nesunaudoja jokios vertės⁽²⁰⁾. Čia darbo jėga jam funkcionuoja veltui. Šia prasme pridedamasis darbas gali būti pavadintas neapmokėtu darbu.

Taigi, kapitalas yra ne tiktai komandavimas darbui, kaip sako A. Smitas. Jis, iš esmės imant, yra komandavimas neapmokėtam darbui. Kiekviena pridedamoji vertė, kad ir kokia ypatinga pelno, palūkanų, rentos ir pan. forma ji vėliau besikristalizuotų, pačia savo substancija yra neapmokėto darbo laiko. materializacija. Kapitalo savaiminio augimo paslaptį atskleidžia tai, kad kapitalas turi savo žinioje tam tikrą neapmokėto svetimo darbo kiekį.

Išnašos

⁽¹⁷⁾Plg., pvz., «Dritter Brief an v. Kirchmann von Rodbertus. Widerlegung der Ricardoschen Theorie von der Grundrente und Begründung einer neuen Rententheorie». Berlin 1851 [К. Родбертус: «Экономические сочинения. Социальные письма к фон Кирхману. Письмо третье». Соцэкгиз, 1936, 226—426 psl.]. Vėliau aš dar grįšiu prie šio veikalo, kuris, nepaisant klaidingos žemės rentos teorijos, teisingai pagauna kapitalistinės gamybos esmę. {3-jo leid. priedas. Skaitytojas mato, kaip palankiai Marksas žiūrėjo į savo pirmtakus, kai jis jų veikaluose rasdavo tikrąjį žingsnį į priekį, kurią nors teisingą naują mintį. Tuo tarpu paskutiniu metu paskelbtieji Rodbertaus laiškai Rud. Majeriui verčia ligi tam tikro laipsnio apriboti aukščiau pateiktąjį Markso įvertinimą. Juose mes skaitome: «Reikia išgelbėti kapitalą ne tiktai nuo darbo, bet ir nuo paties savęs, o tai faktiškai geriausiai pasiekiama tuo, kad įmonininko-kapitalisto veikla laikoma liaudies ūkio arba valstybės ūkio funkcijomis, kurias jam uždeda kapitalistinė nuosavybė, o jo pajamos — specialia algos forma, nes jokios kitos socialinės organizacijos mes dar nežinome. Bet algos turi būti sureguliuotos ir sumažintos, jeigu jos per daug atima iš darbo užmokesčio. Tokiu pat būdu reikia atremti Markso ataką prieš visuomenę,— taip aš pavadinčiau jo knygą… Aplamai Markso knyga yra ne tiek kapitalo tyrinėjimas, kiek polemika prieš šiuolaikinę kapitalo formą, kurią jis painioja su pačia kapitalo sąvoka, ir iš to kyla jo klaidos» («Briefe etc. von Dr. Rodbertus-Jagetzow, herausgegeben von Dr. Rud. Meyer». Berlin 1881, I tomas, 111 psl., 48-sis Rodbertaus laiškas).— Tokiose ideologinėse bendrose frazėse visiškai sumenkėja tikrai drąsios idėjų užuomazgos, kurios yra Rodbertaus «Socialiniuose laiškuose».— F. E.}

⁽¹⁸⁾Savaime suprantama, kad šitaip skaičiuojant atimama ta produkto dalis, kuri tik padengia įdėtą pastovųjį kapitalą.— Ponas L. de Lavernis, aklas Anglijos garbintojas, šį santykį veikiau per daug sumažina, negu per daug padidina.

⁽¹⁹⁾Kadangi visos išsivysčiusios kapitalistinio gamybos proceso formos yra kooperacijos formos, tai, žinoma, nėra nieko lengvesnio, kaip abstrahuotis nuo jų specifinio antagonistinio pobūdžio ir atvaizduoti jas laisvos asociacijos formų pavidalu. Tai padarė, pvz., grafas A. de Labordas veikale «De l’esprit de l’Association dans tous les intérêts de la Communauté». Paris 1818. Jankis H. Keris šį fokusą kartais su tokiu pat pasisekimu atlieka net vergovės sistemos santykių atžvilgiu.

⁽²⁰⁾Nors fiziokratai neatskleidė pridedamosios vertės paslapties, jiems vis dėlto bent buvo aišku, kad pridedamoji vertė yra «nepriklausomas ir visiškoje savininko žinioje esantis turtas, kurio jis nepirko, bet kurį jis parduoda» (Turgot: «Réflexions sur la formation et la distribution des richesses», 11 psl.).

Šeštasis skyrius. Darbo užmokestis

Turinys | Markso-Engelso archyvas