Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Buržuazinės visuomenės paviršiuje darbininko užmokestis pasirodo kaip darbo kaina, kaip tam tikras kiekis pinigų, sumokamų už tam tikrą kiekį darbo. Kartu čia kalbama apie darbo vertę ir piniginė jos išraiška vadinama būtina arba natūraline darbo kaina. Iš antros pusės, kalbama apie rinkos darbo kainas, t. y. apie kainas, svyruojančias aukščiau ar žemiau jo būtinos kainos.
Bet kas yra prekės vertė? Prekę gaminant sunaudoto visuomeninio darbo daiktinė forma. O kuo mes matuojame prekės vertės dydį? Joje esančio darbo dydžiu. Taigi, kas galėtų apspręsti, pvz., dvylikos valandų darbo dienos vertę? Aišku, 12 valandų darbo dienoje esančios dvylika darbo valandų; bet tai lėkšta tautologija(21).
Kad galėtų būti parduotas rinkoje kaip prekė, darbas, žinoma, turi egzistuoti iki jo pardavimo. Bet jei darbininkas turėtų galimybę suteikti savo darbui savarankišką egzistavimą, jis parduotų darbu sukurtą prekę, o ne darbą(22).
Tačiau ir nepriklausomai nuo šių prieštaravimų tiesioginis pinigų, t. y. sudaiktinto darbo, mainymas į gyvąjį darbą panaikintų arba vertės dėsnį, kuris laisvai vystosi kaip tik kapitalistinės gamybos pagrindu, arba pačią kapitalistinę gamybą, kuri remiasi kaip tik samdomuoju darbu. Tarkime, pvz., kad 12 valandų darbo diena reiškiasi pinigine 6 šil. verte. Jei mainomi ekvivalentai, darbininkas už savo dvylikos valandų darbą gauna 6 šil. Jo darbo kaina būtų lygi jo darbo produkto kainai. Šiuo atveju jis nepagamintų jokios pridedamosios vertės savo darbo pirkėjui, tie 6 šil. nepavirstų kapitalu ir kartu išnyktų pats kapitalistinės gamybos pagrindas; bet kaip tik šiuo pagrindu darbininkas parduoda savo darbą, kaip tik šiuo pagrindu jo darbas yra samdomasis darbas. Arba darbininkas už 12 valandų darbo gauna mažiau kaip 6 šil., t. y. mažiau kaip 12 valandų darbo. 12 valandų darbo išmainoma į 10, 6 ir t. t. valandų darbo. Šis nelygių dydžių prilyginimas ne tiktai daro negalimą vertės apibrėžimą. Toks pats save naikinantis prieštaravimas net aplamai negali būti keliamas ar formuluojamas kaip dėsnis(23).
Taip pat nepadės mėginimas didesnio darbo kiekio mainymą į mažesnį išvesti iš formos skirtingumo — iš to, kad vienu atveju yra sudaiktintas, kitu — gyvasis darbas(24). Tai tuo labiau absurdiška, nes prekės vertę apsprendžia ne darbo kiekis, kuris iš tikrųjų yra toje prekėje sudaiktintas, bet jai pagaminti būtino gyvojo darbo kiekis. Tarkime, kad prekėje yra 6 darbo valandos. Jei padarytų išradimų dėka prekę galima pagaminti per 3 valandas, tai jau pagamintos prekės vertė taip pat sumažėja perpus. Dabar šioje prekėje jau yra tik 3 būtinojo visuomeninio darbo valandos vietoj anksčiau buvusių šešių. Tuo būdu prekės vertės dydį apsprendžia ne daiktinė darbo forma, bet prekei pagaminti būtinas darbo kiekis.
Faktiškai prekių rinkoje priešais pinigų savininką betarpiškai stovi ne darbas, bet darbininkas. Tai, ką pastarasis parduoda, yra jo darbo jėga. Kai jo darbas iš tikrųjų prasideda, jis nustoja priklausęs darbininkui ir, vadinasi, jis negali jo daugiau parduoti. Darbas yra verčių substancija ir jų imanentinis matas, bet pats jis neturi vertės(25).
Išsireiškime «darbo vertė» vertės sąvoka ne tiktai visiškai išnyksta, bet ir pavirsta savo priešybe. Tai toks pat menamasis išsireiškimas, kaip, pvz., žemės vertė. Bet tokie menamieji išsireiškimai kyla iš pačių gamybinių santykių. Tai — kategorijos, taikomos tikrovinių santykių pasireiškimo formoms. Kad daiktai pasireikšdami dažnai gali atrodyti iškreiptu pavidalu,— tai yra pripažinta visuose moksluose, išskyrus politinę ekonomiją(26).
Klasikinė politinė ekonomija be jokios tolesnės kritikos paėmė iš kasdienio gyvenimo «darbo kainos» kategoriją, kad po to iškeltų klausimą: kaip apsprendžiama ši kaina? Ji greitai įsitikino, kad paklausos ir pasiūlos santykio kitimas nieko negali išaiškinti darbo kainoje, kaip ir bet kurios kitos prekės kainoje, išskyrus jos kitimą, t. y. rinkos kainų svyravimą žemiau ar aukščiau tam tikro dydžio. Jei paklausa ir pasiūla padengia viena kitą, tai, kitoms sąlygoms esant lygioms, kainos nustoja svyravusios. Bet tada ir paklausa bei pasiūla nustoja ką nors išaiškinusios. Kai paklausa ir pasiūla viena kitą padengia, darbo kaina yra jo kaina, apsprendžiama nepriklausomai nuo paklausos ir pasiūlos santykio,— ji yra jo natūralinė kaina; kaip tik tokiu būdu ir prieita prie darbo «natūralinės» kainos kaip prie dalyko, kuris iš tikrųjų ir turi būti išnagrinėtas. Arba buvo tyrinėjami rinkos kainos svyravimai per ilgesnį laikotarpį, pvz., per vienerius metus, ir buvo nustatoma, kad jos nukrypimai į vieną arba į kitą pusę tarpusavyje išsilygina į tam tikrą vidutinį, pastovų dydį. Žinoma, šis vidutinis dydis turėjo būti nusakomas kitaip negu tarpusavyje vienas kitą kompensuojantieji nukrypimai nuo jo paties. Ši darbo kaina, viešpataujanti atsitiktinėms rinkos darbo kainoms ir reguliuojanti šias pastarąsias, vadinamoji darbo «būtina kaina» (fiziokratai) arba «natūralinė kaina» (A. Smitas), gali būti, kaip ir kalbant apie kitas prekes, tik jo vertė, išreikšta pinigais. Tuo būdu politinė ekonomija tikėjosi prasimušti pro atsitiktines darbo kainas ir pasiekti jo vertę. Kaip ir kalbant apie kitas prekes, ši vertė paskui buvo nusakoma gamybos kaštais. Bet kas yra — darbininko gamybos kaštai, t. y. kaštai, sunaudojami tam, kad būtų pagamintas arba atgamintas pats darbininkas? Šiuo klausimu politinė ekonomija nejučiomis pakeitė pirmutinį klausimą, nes, operuodama darbo, kaip tokio, gamybos kaštais, ji sukosi užburtame rate, nepajudėdama iš vietos. Vadinasi, tai, ką ji vadina darbo verte (value of labour), iš tikrųjų yra vertė darbo jėgos, kuri realiai egzistuoja darbininko asmenyje ir tiek pat skiriasi nuo savo funkcijos, darbo, kaip mašina skiriasi nuo savo operacijų. Domėdamiesi skirtumu tarp rinkos darbo kainų ir jo vadinamosios vertės, šios vertės santykiu su pelno norma, su darbo pagalba gaminamomis prekių vertėmis ir t. t., ekonomistai niekad nebuvo pastebėję, kad analizės eiga ne tiktai veda nuo rinkos darbo kainų prie menamosios jo «vertės», bet ir verčia pačią tą darbo vertę, savo ruožtu, suvesti į darbo jėgos vertę. Nesuvokdama šių savosios analizės rezultatų, nekritiškai taikydama «darbo vertės», «natūralinės darbo kainos» ir t. t. kategorijas kaip paskutinę adekvatinę nagrinėjamojo vertės santykio išraišką, klasikinė politinė ekonomija susipainiojo, kaip mes vėliau pamatysime, neišsprendžiamuose prieštaravimuose, tuo pačiu metu suteikdama tvirtą veikimo bazę banalybėms vulgariosios ekonomijos, kuri iš principo pripažįsta vien išorinę reiškinių regimybę.
Pirmiausia pažiūrėkime, kokiu būdu darbo jėgos vertė ir kaina savo pakeistine forma reiškiasi darbo užmokesčio pavidalu.
Kaip mes žinome, dieninė darbo jėgos vertė apskaičiuojama pagal tam tikrą darbininko gyvenimo ilgumą, kurį atitinka tam tikras darbo dienos ilgumas. Tarkime, kad įprastinė darbo diena trunka 12 valandų ir kad dieninė darbo jėgos vertė yra 3 šil., kurie yra piniginė išraiška vertės, įkūnijančios savyje 6 darbo valandas. Jei darbininkas gauna 3 šil., jis gauna vertę savo darbo jėgos, funkcionuojančios 12 valandų. Išreikšdami dabar šią dieninę darbo jėgos vertę kaip dienos darbo vertę, gausime formulę: dvylikos valandų darbo vertė yra 3 šil. Tuo būdu darbo jėgos vertė apsprendžia darbo vertę, arba — išreiškiant pinigais — jo būtiną kainą. O jei darbo jėgos kaina nukrypsta nuo jos vertės, tai ir darbo kaina nukrypsta nuo jo vadinamosios vertės.
Kadangi darbo vertė tėra tik iracionali darbo jėgos vertės išraiška, tai savaime suprantama, kad darbo vertė visuomet turi būti mažesnė negu darbo naujai sukurta vertė, nes kapitalistas visuomet verčia darbo jėgą funkcionuoti ilgiau, negu tai būtina jos vertei atgaminti. Aukščiau pateiktame pavyzdyje 12 valandų funkcionuojančios darbo jėgos vertė yra 3 šil.,— vertė, kuriai atgaminti darbo jėga turi funkcionuoti 6 valandas. Tuo tarpu naujai sukurta vertė yra 6 šil., nes faktiškai darbo jėga funkcionavo 12 valandų, ir jos naujai pagaminta vertė priklauso ne nuo jos pačios vertės, o nuo jos funkcionavimo ilgumo. Tuo būdu mes gauname tą iš pirmo žvilgsnio absurdišką rezultatą, kad darbas, kuris sukuria 6 šil. vertę, pats turi 3 šil. vertę(27).
Toliau mes matome, kad 3 šil. vertė, kuria reiškiasi apmokėta darbo dienos dalis, t. y. šešių valandų darbas, atrodo kaip vertė, arba kaina, visos dvylikos valandų darbo dienos, kurios šešios darbo valandos yra neapmokėtos. Taigi, darbo užmokesčio forma panaikina bet kurias žymes to, kad dienos darbas pasiskirsto į būtinąjį ir pridedamąjį, į apmokėtą ir neapmokėtą darbą. Visas darbas atrodo kaip apmokėtas darbas. Esant lažiniam darbui, baudžiauninko darbas sau ir priverstinis jo darbas dvarininkui tarpusavyje skiriasi kuo apčiuopiamiausiai erdvės ir laiko atžvilgiu. Esant vergoviniam darbui, net ta darbo dienos dalis, per kurią vergas padengia tik savo paties pragyvenimo reikmenų vertę, vadinasi, per kurią jis iš tikrųjų dirba tik pačiam sau, atrodo esanti darbas jo šeimininkui. Visas jo darbas atrodo esąs neapmokėtas darbas(28). Atvirkščiai, esant samdomajam darbui, net pridedamasis arba neapmokėtas darbas atrodo kaip apmokėtas. Ten nuosavybės santykis slepia vergo darbą sau, čia piniginis santykis slepia neapmokamą samdomojo darbininko darbą.
Todėl suprantama, kokią lemiamą reikšmę turi darbo jėgos vertės ir kainos virtimas darbo užmokesčio forma, t. y. paties darbo verte ir kaina. Šia pasireiškimo forma, nuslepiančia tikrąjį santykį ir sudarančia tiesiog priešingo santykio regimybę, remiasi visos tiek darbininko, tiek ir kapitalisto teisinės pažiūros, visos kapitalistinio gamybos būdo mistifikacijos, visos jo sukeliamos laisvės iliuzijos, visi apologetiniai vulgariosios ekonomijos išsisukinėjimai.
Jei pasaulinei istorijai reikėjo daug laiko, kad atskleistų darbo užmokesčio paslaptį, tai, priešingai, nėra nieko lengvesnio, kaip suprasti šios pasireiškimo formos būtinumą, jos raisons d’être.
Mainai tarp kapitalo ir darbo iš pradžių suvokiami visiškai taip pat, kaip bet kurios kitos prekės pirkimas ir pardavimas. Pirkėjas duoda tam tikrą pinigų sumą, pardavėjas — daiktą, skirtingą nuo pinigų. Teisinė sąmonė čia geriausiu atveju temato tik medžiaginį skirtumą, kuris reiškiasi juridiškai ekvivalentinėmis formulėmis: «Do ut des», «do ut facias», «facio ut des» ir «facio ut facias» [«duodu, kad tu duotum», «duodu, kad tu padarytum», «darau, kad tu duotum» ir «darau, kad tu padarytum»].
Toliau: kadangi mainomoji vertė ir vartojamoji vertė pačios savaime nėra bendramačiai dydžiai, tai išsireiškimai «darbo vertė», «darbo kaina» atrodo esą ne daugiau iracionalūs, kaip išsireiškimai «medvilnės vertė», «medvilnės kaina». Prie to dar prisideda ta aplinkybė, kad darbininkas apmokamas po to, kai jis yra pateikęs savo darbą. Funkcionuodami kaip mokėjimo priemonė, pinigai atgaline data realizuoja pateikto produkto vertę, arba kainą, vadinasi, šiuo atveju pateikto darbo vertę, arba kainą. Pagaliau ta «vartojamoji vertė», kurią darbininkas pateikia kapitalistui, iš tikrųjų yra ne jo darbo jėga, bet jos funkcija, tam tikras naudingas darbas, siuvėjo, batsiuvio, verpėjo ir t. t. darbas. Kad tas pats darbas, iš antros pusės, yra visuotinis vertę kuriantis elementas,— savybė, kuria jis skiriasi nuo visų kitų prekių,— ši aplinkybė paprastos sąmonės lieka nepastebėta.
Jei mes laikysimės požiūrio darbininko, kuris už savo dvylikos valandų darbą, pvz., gauna šešių valandų darbu pagamintą vertę, sakysime 3 šil., tai jo dvylikos valandų darbas iš tikrųjų jam yra tik priemonė 3 šilingams pirkti. Jo darbo jėgos vertė gali kitėti kartu su jam įprastų pragyvenimo reikmenų verte: pakilti nuo 3 šil. iki 4 arba kristi nuo 3 šil. iki 2, arba, nekintant darbo jėgos vertei, jos kaina dėl paklausos ir pasiūlos santykio svyravimų gali pakilti iki 4 šil. arba kristi iki 2 šil.,— visais šiais atvejais darbininkas duoda 12 darbo valandų. Todėl kiekvienas jo gaunamo ekvivalento dydžio pakitimas neišvengiamai jam atrodo esąs jo 12 darbo valandų vertės, arba kainos, pakitimas. Ši aplinkybė privedė A. Smitą, laikiusį darbo dieną pastoviu dydžiu(29), prie atvirkščios klaidos: prie teigimo, kad darbo vertė esanti pastovi, nepaisant to, kad pragyvenimo reikmenų vertė kinta, ir todėl ta pati darbo diena darbininkui galinti reikštis didesniu ar mažesniu pinigų kiekiu.
Paimkime, iš antros pusės, kapitalistą. Jis pirmiausia nori gauti kiek galint daugiau darbo už kiek galint mažesnį pinigų kiekį. Todėl praktiškai jį domina tik skirtumas tarp darbo jėgos kainos ir tos vertės, kurią sukuria jos funkcionavimas. Bet jis stengiasi visas prekes pirkti kiek galint pigiau ir savo pelno šaltiniu visuomet laiko paprastą apgaulę — pirkti žemiau vertės ir parduoti aukščiau vertės. Vadinasi, jis visiškai nesupranta to, kad jei toks daiktas, kaip darbo vertė, iš tikrųjų egzistuotų ir jis iš tikrųjų apmokėtų šią vertę, tai negalėtų egzistuoti joks kapitalas, jo pinigai negalėtų pavirsti kapitalu.
Be to, tikrajame darbo užmokesčio judėjime pasirodo reiškiniai, kurie tarytum įrodo, jog apmokama ne darbo jėgos vertė, o jos funkcijos, t. y. paties darbo, vertė. Šiuos reiškinius mes galime suvesti į dvi stambias klases: Pirma. Darbo užmokesčio kitimas kartu su darbo dienos ilgumo kitimu. Su tokia pat teise būtų galima padaryti išvadą, kad apmokama ne mašinos vertė, o jos operacijų vertė, nes daugiau kainuoja išsinuomoti mašiną savaitei negu vienai dienai. Antra. Tą pačią funkciją atliekančių įvairių darbininkų individualiniai darbo užmokesčių skirtumai. Bet tokius pat individualinius skirtumus mes randame vergovinio darbo sistemoje, kur jau nebelieka vietos jokioms iliuzijoms, kur pati darbo jėga parduodama visiškai atvirai, be jokios priedangos. Skirtumą tesudaro tai, kad, esant vergovinei sistemai, nauda iš darbo jėgos aukščiau vidutinės kokybės ir nuostolis iš darbo jėgos žemiau vidutinės kokybės tenka vergvaldžiui, o esant samdomojo darbo sistemai — pačiam darbininkui, nes pastaruoju atveju darbo jėgą parduoda pats darbininkas, o pirmuoju atveju — tretysis asmuo.
Beje, apie tokias pasireiškimo formas, kaip «darbo vertė ir kaina» arba «darbo užmokestis», skirtingai nuo to tikrovinio santykio, kuris jomis pasireiškia,— skirtingai nuo darbo jėgos vertės ir kainos,— galima pasakyti tą patį, ką aplamai apie visas pasireiškimo formas ir apie už jų slypintį pagrindą. Pirmosios betarpiškai pasireiškia pačios savaime, kaip paplitusios mąstymo formos, antrąjį gali atskleisti tik mokslinis tyrinėjimas. Klasikinė politinė ekonomija labai priartėja prie tikrosios padėties, bet vis dėlto neformuluoja jos sąmoningai. Šito ji ir negali padaryti, nenusimesdama savo buržuazinio kailio.
(21)«Ponas Rikardo gana sumaniai išvengia keblumo, kuris, iš pirmo žvilgsnio žiūrint, atrodo sugriausiąs jo teoriją, kad vertė priklausanti nuo gamybai sunaudoto darbo kiekio. Jei mes griežtai laikysimės šio principo, tai iš jo išplaukia, kad darbo vertė priklauso nuo jam pagaminti sunaudoto darbo kiekio, o tai, aišku, yra nesąmonė. Todėl Rikardo vikriu minties pasukimu darbo vertę daro priklausomą nuo darbo kiekio, būtino darbo užmokesčiui pagaminti, arba, jo paties žodžiais tariant, jis teigia, kad darbo vertę apsprendžia darbo kiekis, būtinas darbo užmokesčiui pagaminti, čia jis turi galvoje darbo kiekį, kuris yra reikalingas darbininko gaunamiems pinigams arba prekėms pagaminti. Lygiai taip pat būtų galima pasakyti, kad gelumbės vertę apsprendžia ne jai pagaminti sunaudotas darbo kiekis, o darbo kiekis, sunaudotas pagaminti tam sidabrui, į kurį gelumbė mainoma» («A Critical Dissertation on the Nature etc. of Values», 50, 51 psl.).
(22)«Jeigu jūs ir vadinate darbą preke, tai jis, šiaip ar taip, nepanašus į tą prekę, kuri iš pradžių pagaminama mainams, o paskui atgabenama į rinką, kur ji tam tikru santykiu turi būti išmainyta į kitas prekes, tuo pačiu metu esančias rinkoje; darbas sukuriamas tik tuo momentu, kai jis atgabenamas į rinką, arba, tiksliau sakant, jis atgabenamas į rinką prieš jį sukuriant» («Observations on certain Verbal Disputes etc.», 75, 76 psl.).
(23)«Jei darbą laikysime preke, o kapitalą, darbo produktą, kita preke, ir jei šių dviejų prekių vertes apsprendžia vienodi darbo kiekiai, tai duotas darbo kiekis… bus išmainytas į tokį kapitalo kiekį, kurį pagamino toks pat darbo kiekis; ankstesnysis darbas bus… išmainytas į tokį pat dabartinio darbo kiekį. Bet darbo vertę apsprendžia… ne toks pat darbo kiekis, kuris apsprendžia kitų prekių vertę» (E. G. Ueikfildas jo išleistame A. Smito veikale «Wealth of Nations». London 1836, I t., 231 psl., pastaba).
(24)«Reikėjo susitarti (dar viena «contrat social» [«visuomenės sutarties»] atmaina), kad kiekvieną kartą, kai bus mainomas ankstesnysis darbas į būsimąjį darbą, pastarasis (kapitalistas) gaus aukštesnę vertę, negu pirmasis (darbininkas)» (Simonde de Sismondi: «De la richesse commerciale». Genève 1803, I t., 37 psl.)
(25)«Darbas, vienintelis vertės matas… bet kurio turto kūrėjas, pats nėra prekė» (Th. Hodgskin: «Popular Political Economy», 186 psl.).
(26)Priešingai, mėginimai tokius išsireiškimus išaiškinti kaip paprastas licentia poetica [poetines laisves] parodo tik analizės bejėgiškumą. Dėl Prudono frazės: «Darbui priskiriama vertė ne dėl to, kad jis pats yra prekė, o dėl to, kad, kaip spėjama, jame potencialiai yra vertė. Darbo vertė yra figūralinis išsireiškimas ir t. t»,— aš darau pastabą: «Darbe-prekėje, kuris yra pritrenkianti realybė, jis temato tiktai gramatinę elipsę. Taigi, skelbiama, kad šiuolaikinė visuomenė, kuri remiasi darbu-preke, nuo šiol yra pagrįsta poetine laisve, figūraliniu išsireiškimu. Ir, jei ši visuomenė panorės «panaikinti visą netvarką», kuri ją kankina,— ką gi? nieko nėra lengvesnio! tegu ji panaikina visus nevykusius išsireiškimus, tegu ji pakeičia kalbą, o tam pakanka kreiptis tiktai į akademiją prašant išleisti naują jos žodyno leidimą» (Karl Marx: «Misère de la philosophie», 34, 35 psl.). [Plg. К. Маркс: «Нищета философии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 4 t., 1955, 92 psl.] Žinoma, dar patogiau yra terminu «vertė» visiškai nieko apibrėžto nesuprasti. Tokiu atveju galima nesivaržant šią kategoriją taikyti kur tik norima. Taip elgiasi, pvz., Ž. B. Sėjus. Kas yra «vertė» (valeur)? Atsakymas: «Tai, ko tam tikras daiktas yra vertas». O kas yra «kaina»? Atsakymas: «Tam tikro daikto vertė, išreikšta pinigais». O kodėl turi vertę… žemės darbas? «Todėl, kad už jį duodama tam tikra kaina». Taigi, vertė yra tai, ko daiktas yra vertas, o žemė turi «vertę» dėl to, kad jos vertė «išreiškiama pinigais». Šiaip ar taip, tai labai paprastas būdas klausimams dėl daiktų priežasties ir jų kilmės išaiškinti.
(27)Plg. «Zur Kritik der Politischen Oekonomie». Berlin 1859, 40 psl., kur aš pareiškiu, kad kapitalo tyrinėjimas turi išspręsti šią problemą: «Kuriuo būdu gamyba, besiremianti mainomąja verte, kurią apsprendžia vien tik darbo laikas, duoda tą rezultatą, kad darbo mainomoji vertė yra mažesnė negu jo produkto mainomoji vertė?» [Plg. К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1935, 49 psl.]
(28)«Morning Star», ligi kvailumo naivus Londono fritrederių organas, Amerikos pilietinio karo metu su visu žmogui įmanomu moralinio pasipiktinimo įkarščiu nesiliovė smerkęs tą faktą, kad negrai «Confederate States» [Jungtinių Šiaurės Amerikos Valstybių pietinėse valstijose] dirba visai veltui. Gaila, kad jis nepasistengė palyginti tokio negro dienos išlaidų su laisvo, pvz., Londono Ist-Endo darbininko dienos išlaidomis.
(29)Tik atsitiktinai, kalbėdamas apie vienetinį užmokestį, A. Smitas daro užuominą į darbo dienos kitimą.