Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Pats darbo užmokestis, savo ruožtu, įgauna labai įvairias formas, bet apie tai nėra jokių žinių politinės ekonomijos vadovėliuose, kurie, domėdamiesi vien medžiagine dalyko puse, nepaiso jokių formos skirtumų. Tačiau visų šių formų tyrinėjimas yra specialus mokslas apie samdomąjį darbą ir, vadinasi, nėra šio veikalo uždavinys. Čia bus pravartu trumpai išnagrinėti tik dvi viešpataujančias pagrindines formas.
Kaip mes prisimename, darbo jėga visada parduodama tam tikriems laiko tarpams. Vadinasi, toji pakeistinė forma, kuria betarpiškai reiškiasi dieninė darbo jėgos vertė, savaitinė jos vertė ir t. t., yra «laikinio užmokesčio» forma, pvz., dienos darbo užmokestis ir t. t.
Pirmiausia čia turime pastebėti, kad penkioliktajame skirsnyje išdėstyti darbo jėgos kainos ir pridedamosios vertės dydžio kitimo dėsniai, vykstant paprastam formos kitimui, pavirsta darbo užmokesčio dėsniais. Lygiai taip pat skirtumas tarp darbo jėgos mainomosios vertės ir masės pragyvenimo reikmenų, kuriais ta vertė pavirsta, dabar pasireiškia kaip skirtumas tarp nominaliojo ir realiojo darbo užmokesčio. Būtų bereikalinga kartoti pasireiškimo formos atžvilgiu visa tai, kas jau buvo išdėstyta tikrovinės formos atžvilgiu. Todėl mes apsiribosime kai kuriais laikinį darbo užmokestį apibūdinančiais momentais.
Ta pinigų suma(30), kurią darbininkas gauna už savo dienos, savaitės ir t. t. darbą, sudaro jo nominaliojo darbo užmokesčio sumą, t. y. verte išreikšto darbo užmokesčio sumą. Tačiau yra aišku, kad priklausomai nuo darbo dienos ilgumo, t. y. priklausomai nuo darbininko kasdien pateikiamo darbo kiekio, tas pats dienos, savaitės ir t. t. darbo užmokestis gali reikšti labai įvairias darbo kainas, t. y. labai įvairias pinigų sumas už tą patį darbo kiekį(31). Tad, esant laikiniam darbo užmokesčiui, būtina, toliau, skirti dienos, savaitės ir t. t. darbo užmokesčio bendrą sumą ir darbo kainą. Bet kaip surasti šią kainą, t. y. tam tikro darbo kiekio piniginę vertę? Vidutinę darbo kainą mes gausime, jei vidutinę dieninę darbo jėgos vertę padalysime iš vidutinės darbo dienos valandų skaičiaus. Tarkime, pvz., kad dieninė darbo jėgos vertė lygi 3 šil., arba per 6 darbo valandas naujai sukurtai vertei, ir tarkime, kad darbo diena trunka 12 valandų; tada vienos darbo valandos kaina pensams. Tokiu būdu surasta darbo valandos kaina yra darbo kainos mato vienetas.
Iš to išplaukia, kad dienos, savaitės ir t. t. darbo užmokestis gali likti nepasikeitęs, nepaisant darbo kainos nuolatinio kritimo. Pavyzdžiui, jei įprastinė darbo diena trunka 10 valandų, o dieninė darbo jėgos vertė yra 3 šil., tai darbo valandos kaina — penso; pastaroji kris iki 3 pensų, jei darbo diena pailgės iki 12 valandų, ir iki penso, jei darbo diena pailgės iki 15 valandų. Vis dėlto dienos ir savaitės darbo užmokestis liks nepasikeitę. Atvirkščiai, dienos arba savaitės darbo užmokestis gali didėti, nepaisant to, kad darbo kaina lieka nepasikeitusi arba net krinta. Pavyzdžiui, esant dešimties valandų darbo dienai ir dieninei 3 šil. darbo jėgos vertei, darbo valandos kaina bus penso. Jei darbininkas dėl darbo padaugėjimo, esant tai pačiai darbo kainai, pradės dirbti 12 valandų per dieną, tai jo dienos darbo užmokestis padidės iki 3 šil. penso, darbo kainai nė kiek nepasikeičiant. Tą patį rezultatą gautume, jei padidėtų ne ekstensyvusis darbo dydis, o intensyvusis jo dydis(32). Todėl nominaliojo dienos arba savaitės darbo užmokesčio didėjimą gali lydėti nekintama ir net krintanti darbo kaina. Tą patį galima pasakyti dėl darbininko šeimos pajamų, kadangi darbo kiekis, kurį pateikia šeimos galva, didėja kitų šeimos narių darbo dėka. Tuo būdu yra darbo kainos mažinimo metodų, kurie nepriklauso nuo nominaliojo dienos arba savaitės darbo užmokesčio mažėjimo(33).
Tačiau bendras dėsnis yra toks: jei dienos, savaitės ir t. t. darbo kiekis yra duotas, tai dienos arba savaitės darbo užmokesčio dydis priklauso nuo darbo kainos, kuri savo ruožtu kinta arba kartu su darbo jėgos vertės kitimu, arba su jos kainos nukrypimais nuo vertės. Atvirkščiai, jei darbo kaina duota, tai dienos arba savaitės darbo užmokestis priklauso nuo dienos arba savaitės darbo kiekio.
Laikinio užmokesčio mato vienetas, arba darbo valandos kaina, yra dalmuo, gaunamas padalijus dieninę darbo jėgos vertę iš įprastinės darbo dienos valandų skaičiaus. Tarkime, kad darbo diena turi 12 darbo valandų, o dieninė darbo jėgos vertė yra lygi 3 šil., arba vertei, kuri yra 6 darbo valandų produktas. Šiomis sąlygomis darbo valandos kaina yra 3 pensai, jos naujai sukurta vertė — 6 pensai. Jei darbininkas dirba mažiau kaip 12 valandų per dieną (arba mažiau kaip 6 dienas per savaitę), pvz., tik 6 arba 8 valandas, tai, esant tai pačiai darbo kainai, jis gauna tik 2 arba šil. dienos darbo užmokesti(34). Kadangi pagal mūsų prielaidą jis vidutiniškai turi dirbti 6 valandas per dieną, kad pagamintų savo darbo jėgos vertę atitinkantį dienos darbo užmokestį, kadangi pagal tą pačią prielaidą jis sau sunaudoja tik pusę kiekvienos darbo valandos, o kitą pusę dirba kapitalistui, tai aišku, kad jis šešių valandų darbu sukurtą vertę gali uždirbti tik tuo atveju, jei dirbs ne mažiau kaip 12 valandų. Jei anksčiau mes matėme griaunamuosius besaikio darbo padarinius, tai čia mums atsiskleidžia šaltinis tų kančių, kurias sukelia darbininkui nepilnas jo apkrovimas.
Jei valandinis darbo užmokestis fiksuojamas tuo būdu, kad kapitalistas neįsipareigoja mokėti tam tikro dienos ar savaitės darbo užmokesčio, bet tik įsipareigoja apmokėti tas darbo valandas, kuriomis jis teikiasi duoti darbininkui darbo, tai kapitalistas gali sutrumpinti darbininko darbo laiką palyginti su tuo darbo dienos dydžiu, kuris iš pradžių buvo pagrindas valandiniam darbo užmokesčiui, arba darbo kainos matavimo vienetui, nustatyti. Kadangi šį matavimo vienetą apsprendžia santykis , tai, suprantama, jis netenka bet kurios prasmės, jei darbo diena nustoja turėjusi tam tikrą skaičių valandų. Ryšys tarp apmokėto ir neapmokėto darbo panaikinamas. Kapitalistas dabar gali išspausti iš darbininko tam tikrą pridedamojo darbo kiekį, net neleisdamas jam dirbti tokį darbo laiką, kuris darbininkui yra būtinas savo egzistavimui palaikyti. Jis gali panaikinti bet kokį darbo reguliarumą ir, vadovaudamasis vien tik savo patogumu, užgaida ir trumpalaikiu interesu, keisti pasibaisėtinai besaikį darbą santykiniu arba net visišku nedarbu. Prisidengdamas «normalios darbo kainos» apmokėjimų, jis gali ilginti darbo dieną už bet kurios normos ribų, nesuteikdamas bent kiek atitinkančios kompensacijos darbininkui. Todėl Londono statybos darbininkai pasielgė visiškai racionaliai, sukildami (1860 metais) prieš kapitalistų mėginimą primesti jiems tokį valandinį darbo užmokestį. Įstatyminis darbo dienos apribojimas padaro galą tokiems biauriems dalykams, nors, žinoma, anaiptol nepanaikina darbininko nepilno apkrovimo, kuris išplaukia iš mašinų konkurencijos, iš naudojamų darbininkų kvalifikacijos kitimo, iš dalinių ir visuotinių krizių.
Didėjant dienos arba savaitės užmokesčiui, darbo kaina nominaliai gali likti nepasikeitusi ir, nepaisant to, kristi žemiau savo normalaus lygio. Tai atsitinka kiekvieną kartą, kai, esant darbo, t. y. darbo valandos, pastoviai kainai, darbo diena ilginama už jos įprastinio ilgumo ribų. Jei trupmenoje vardiklis didėja, tai skaitiklis dar sparčiau didėja. Darbo jėgos nusidėvėjimas, vadinasi, ir darbo jėgos vertė didėja, jei didėja jos funkcionavimo ilgumas, ir, be to, dieninė jos vertė didėja greitesne proporcija negu jos funkcionavimo ilgumas. Todėl daugelyje gamybos šakų, kur viešpatauja laikinis darbo užmokestis nesant darbo laiko įstatyminio apribojimo, savaime susidarė įprotis laikyti darbo dieną normalia («normal working day» [normali darbo diena], «the day’s work» [dienos darbas] arba «the regular hours of work» [reguliarios darbo valandos]) tik iki tam tikros ribos, pvz., iki pasibaigiant dešimtai darbo valandai. Už šios ribos nusitęsiantis darbo laikas sudaro viršvalandžius (overtime) ir apmokamas, imant valandą mato vienetu, pagal padidintą įkainojimą (extra pay), nors dažnai tas įkainojimas padidinamas juokingai maža proporcija(35). Normali darbo diena čia yra tam tikra trupmeninė dalis tikrosios darbo dienos, o pastaroji dažnai per visus metus yra ilgesnė už pirmąją(36). Darbo kainos didėjimas, prailginant darbo dieną už tam tikros normalios ribos, turi įvairiose Britanijos pramonės šakose tokį pobūdį, kad žema darbo kaina vadinamuoju normaliu laiku verčia darbininką, jeigu jis aplamai nori gauti pakankamą darbo užmokestį, dirbti viršvalandžius, kurie geriau apmokami(37). Įstatyminis darbo dienos sutrumpinimas daro galą šiam malonumui(38).
Visiems yra žinomas faktas, kad kuo ilgesnė yra darbo diena tam tikroje pramonės šakoje, tuo mažesnis yra darbo užmokestis(39). Fabrikų inspektorius A. Redgreivas tai iliustruoja palyginamąja apžvalga, apimančia 1839—1859 metų dvidešimtmetį, ir pasirodo, kad fabrikuose, kuriuose veikia dešimties valandų įstatymas, darbo užmokestis pakilo, tuo tarpu kai fabrikuose, kuriuose dirbama 14—15 valandų per dieną, jis sumažėjo(40).
Iš dėsnio: «jei darbo kaina yra duota, tai dienos arba savaitės darbo užmokestis priklauso nuo pateikto darbo kiekio» pirmiausia išplaukia, kad kuo žemesnė yra darbo kaina, tuo didesnis turi būti darbo kiekis arba tuo ilgesnė turi būti darbo diena, kad darbininkui būtų užtikrintas nors ir visiškai menkas vidutinis darbo užmokestis. Žemas darbo kainos lygis skatina ilginti darbo laiką(41).
Bet ir, atvirkščiai, darbo laiko ilginimas, savo ruožtu, sukelia darbo kainos mažėjimą, o kartu dienos arba savaitės darbo užmokesčio mažėjimą.
Iš darbo kainos apibrėžimo trupmenos išplaukia, kad darbo dienos ilginimas savaime mažina darbo kainą, jei neįvyksta jokios kompensacijos. Tačiau tos pačios aplinkybės, kurios leidžia kapitalistui ilgam laikui prailginti darbo dieną, iš pradžių leidžia jam, o galų gale priverčia jį ir nominaliai mažinti darbo kainą tol, kol sumažės padidėjusio darbo valandų skaičiaus visuminė kaina, t. y. dienos arba savaitės darbo užmokestis. Čia pakanka nurodyti dvi aplinkybes. Jei vienas žmogus pradeda dirbti arba 2 žmonių darbą, tai auga darbo pasiūla, nors rinkoje esanti darbo jėgos pasiūla ir liktų nepasikeitusi. Tuo būdu darbininkų tarpe sukelta konkurencija leidžia kapitalistui sumažinti darbo kainą, o krintanti darbo kaina, savo ruožtu, leidžia jam dar labiau padidinti darbo laiką(42). Tačiau netrukus galimybė turėti šį nenormalų, t. y. viršijantį vidutinį visuomeninį lygį, neapmokėto darbo kiekį darosi konkurencijos įrankiu pačių kapitalistų tarpe. Dalis prekės kainos susideda iš darbo kainos. Bet neapmokėta darbo kainos dalis gali ir nebūti įskaitoma į prekės kainą. Ją galima padovanoti pirkėjui. Toks yra pirmas žingsnis, kurį žengti verčia konkurencija. Antrasis žingsnis, kurį žengti verčia ta pati konkurencija, yra iš prekės pardavimo kainos pašalinti bent dalį tos nenormalios pridedamosios vertės, kuri pagaminama ilginant darbo dieną. Tuo būdu susidaro nenormaliai žema prekės pardavimo kaina, kuri iš pradžių atsiranda sporadiškai, o paskui pamažėliais fiksuojama ir darosi pastovus pagrindas visiškai menko darbo užmokesčio ir nepaprastai ilgo darbo laiko, kurių padarinys ji iš pradžių buvo. Mes čia tik pažymime šį judėjimą, nes konkurencijos analizė tuo tarpu nėra mūsų uždavinys. Vis dėlto mes valandėlei suteiksime žodį pačiam kapitalistui. «Birmingame konkurencija įmonininkų tarpe yra tokia didelė, kad kai kurie iš mūsų yra priversti kaip samdytojai ryžtis tokiems veiksmams, kurių kitoms aplinkybėmis mes patys gėdytumės; ir vis dėlto tai neduoda daugiau pinigų (ant yet no more money is made), ir tik publika gauna iš to naudos»(43). Prisiminkime dvi kategorijas Londono duonos kepėjų, iš kurių vieni parduoda duoną pilna kaina (the «fullpriced» bakers), o kiti žemiau jos normalios kainos («the underpriced», «the undersellers»). «Fullpriced» šitokiais žodžiais demaskuoja savo konkurentus parlamentinei tyrimo komisijai: «Jie egzistuoja tik dėl to, kad, pirma, apgaudinėja publiką (falsifikuodami prekę), ir, antra, dėl to, kad išspaudžia iš savo žmonių 18 valandų darbo už dvylikos valandų darbo užmokestį… Neapmokėtas darbininkų darbas (the unpaid labour) — štai įrankis, kuriuo jie kovoja su konkurentais… Konkurencija šeimininkų-kepėjų tarpe yra ta priežastis, kuri apsunkina naktinio darbo panaikinimą. Underseller, parduodantis savo duoną žemiau gamybos kaštų, kurie kinta kartu su miltų kainos kitimu, padengia savo nuostolius tuo, kad išspaudžia iš savo darbininkų didesnį darbo kiekį. Jei aš išspaudžiu iš savo darbininkų tik 12 valandų darbo, o mano kaimynas 18 arba 20, tai, žinoma, jis mane nukonkuruos prekės pardavimo kaina. Jei darbininkai galėtų išreikalauti, kad viršvalandžiai būtų apmokami, tam manevrui greitai būtų padarytas galas… Žymų skaičių darbininkų, dirbančių pas underseller’ius, sudaro svetimšaliai, mažamečiai ir kiti, kurie yra priversti pasitenkinti kuone bet kokiu darbo užmokesčiu, kurį jiems pavyksta gauti»(44).
Ši jeremiada yra tarp kita ko įdomi ir tuo atžvilgiu, kad ji parodo, kaip kapitalisto smegenyse atsispindi tik išorinė gamybinių santykių regimybė. Kapitalistas nežino, kad ir normalioje darbo kainoje yra tam tikras neapmokėto darbo kiekis ir kad kaip tik šis neapmokėtas darbas sudaro normalų jo pelno šaltinį. Pridedamojo darbo laiko kategorija jam aplamai neegzistuoja, nes pridedamasis darbo laikas įjungtas į normalią darbo dieną, kurią kapitalistas, jo nuomone, pilnutinai apmoka dienos darbo užmokesčiu. Bet jam egzistuoja viršvalandžiai, darbo dienos prailginimas už tų ribų, kurios atitinka įprastinę darbo kainą. Jis net primygtinai reikalauja, kad šie viršvalandžiai būtų papildomai apmokami (extra pay), kai reikalas liečia jo konkurentus, sumažinančius prekės pardavimo kainą žemiau įprastinio lygio. Bet jis ir vėl nežino, kad šis papildomas apmokėjimas yra lygiai taip pat susijęs su neapmokėtu darbu, kaip paprastos darbo valandos kaina. Pavyzdžiui, tarkime, kad dvylikos valandų darbo dienos vienos valandos kaina yra 3 pensai, t. y. lygi vertei, kurią sudaro per darbo valandos pagamintas produktas, o viršvalandžio kaina yra 4 pensai, t. y. lygi vertei, kurią sudaro per darbo valandos pagamintas produktas. Tuomet kapitalistas pirmuoju atveju nemokamai pasisavina pusę darbo valandos, antruoju atveju — vieną trečdalį valandos.
(30)Pačių pinigų vertė čia visur laikoma pastovia.
(31)«Darbo kaina yra suma, kuri sumokama už tam tikrą darbo kiekį» (Sir Edward West: «Price of Corn and Wages of Labour». London 1826, 67 psl.). Uestas yra autorius anoniminio veikalo, sudariusio epochą politinės ekonomijos istorijoje: «Essay on the Application of Capital to Land. By a Fellow of the University College of Oxford». London 1815.
(32)«Darbo užmokestis priklauso nuo darbo kainos ir nuo atlikto darbo kiekio… Darbo užmokesčio didinimas nėra būtinai susijęs su darbo kainos augimu. Ilginant darbo laiką ir didinant jo įtempimą, darbo užmokestis gali žymiai pakilti, tuo tarpų kai darbo kaina gali likti ta pati» (West: «Price of Corn and Wages of Labour». London 1826, 67, 68 ir 112 psl.). Beje, nuo svarbiausio klausimo — kas apsprendžia «darbo kainą» — Uestas atsikrato banaliomis frazėmis.
(33)Tai jaučia fanatiškas XVIII šimtmečio pramoninės buržuazijos atstovas, mūsų dažnai cituotasis «Essay on Trade and Commerce» autorius, nors jis klausimą išdėsto nepaprastai painiai: «Darbo kiekį, o ne jo kainą (pastarąja jis laiko nominalųjį dienos arba savaitės darbo užmokestį) apsprendžia pragyvenimo reikmenų ir kitų vartojimui labiausiai reikalingų daiktų kaina. Jei vartojimui labiausiai reikalingų daiktų kaina smarkiai sumažės, tai atitinkamai sumažės ir darbo kiekis. Fabrikantai žino, kad, ir nekeičiant darbo kainos nominalaus dydžio, yra būdų darbo kainai didinti arba mažinti» (nurodyto veikalo 48 ir 61 psl.). N. V. Senioras savo veikale «Three Lectures on the Rate of Wages». London 1830, kur jis daug ką paima iš Uesto, visai jo neminėdamas, tarp kita ko, sako: «Darbininkas ypač yra suinteresuotas darbo užmokesčio dydžiu» (15 psl.). Taigi, darbininką daugiausia domina tai, ką jis gauna, nominali darbo užmokesčio suma, o ne tai, ką jis atiduoda, ne darbo kiekis.
(34)Tokio nenormalaus nepilno apkrovimo įtaka yra visiškai skirtinga nuo visuotinio, priverstinio, įstatymo nustatyto darbo dienos sumažinimo įtakos. Pirmasis visiškai nepaliečia absoliutaus darbo dienos ilgumo ir vienodai lengvai gali būti ir esant 15 valandų ir esant 6 valandų darbo dienai. Pirmuoju atveju normali darbo kaina apskaičiuojama remiantis prielaida, kad vidutiniškai darbininkas dirba 15 valandų, antruoju atveju — kad jis vidutiniškai dirba 6 valandas per dieną. Todėl rezultatas bus tas pats, jei pirmuoju atveju darbininkas dirbs tik , antruoju — tik 3 valandas per dieną.
(35)«Viršvalandžių apmokėjimo norma (nėrinių gamyboje) yra tokia maža — ir t. t. penso už valandą,— kad ji sudaro griežtą kontrastą tai didžiulei žalai, kurią viršvalandinis darbas daro darbininko sveikatai ir gyvybinei jėgai… Be to, nedidelį tokiu būdu gautą darbo užmokesčio perteklių dažnai tenka išleisti papildomiems stimuliuojantiesiems dalykams» («Children’s Employment Commission. 2nd Report», XVI psl., Nr. 117).
(36)Pavyzdžiui, apmušalų gamyboje iki neseniai įgyvendinto fabrikų akto. «Mes dirbame be pertraukos valgymui, tad mūsų valandos darbo diena pasibaigia valandos popiet, o visas tolesnis darbas yra viršvalandžiai, kurie retai kada pasibaigia anksčiau kaip 6 valandą vakaro; tuo būdu mes iš tikrųjų ištisus metus dirbame viršvalandžius» (Misterio Smito parodymai leidinyje «Children’s Employment Commission. 1st Report», 125 psl.).
(37)Pavyzdžiui, Škotijos balinimo įmonėse: «Kai kuriose Škotijos dalyse ši pramonė (iki įvedant 1862 metais fabrikų aktą) praktikavo viršvalandžių sistemą, t. y. 10 darbo valandų buvo laikoma normalia darbo diena. Už tą laiką darbininkas gaudavo 1 šil. 2 pensus. Bet prie to kasdien prisidėdavo nuo 3 iki 4 valandų viršvalandžių, kurie buvo apmokami po 3 pensus už valandą. Šios sistemos rezultatas: darbininkas, dirbantis tik normalų laiką, negalėjo uždirbti daugiau kaip 8 šil. per savaitę… Be viršvalandžių jo darbo užmokestis būdavo nepakankamas» («Reports of Insp. of Fact. for 30th April 1863», 10 psl.). «Padidintas viršvalandžių apmokėjimas yra pagunda, kuriai darbininkas nepajėgia atsispirti» («Reports of Insp. of Fact. for 30th April 1848», 5 psl.). Knygrišykla Londono Siti rajone naudoja labai daug jaunų, pradedant nuo 14—15 metų amžiaus, merginų, ir, be to, pagal mokinystės sutartį, kuri nustato tam tikrą darbo valandų skaičių. Vis dėlto paskutinę kiekvieno mėnesio savaitę jos dirba iki 10, 11, 12 ir net iki 1 valandos nakties, kartu su vyresnio amžiaus darbininkais, labai mišrioje kompanijoje. «Šeimininkai sugundo (tempt) jas padidintu apmokėjimu ir pinigais gerai vakarienei», kurią merginos ima mažose gretimose smuklėse. Didelį pasileidimą, kuris tuo būdu skleidžiamas šių «young immortals» [«jaunų nemirtingųjų»] tarpe («Children’s Employment Commission. 5th Report», 44 psl., Nr. 191), kompensuoja tai, kad tos merginos šalia kitų knygų taip pat įriša daug biblijų bei įvairių sielą išganančių knygų.
(38)Žr. «Reports of Insp. of Fact. for 30th April 1863», ten pat. Visiškai teisingai įvertino aplinkybes Londono statybos darbininkai, didelio 1860 m. streiko ir lokauto metu pareikšdami sutinką priimti valandinį darbo užmokestį tik šiomis dviem sąlygomis: 1) greta darbo valandos kainos turi būti nustatyta 9 ir 10 valandų darbo dienos norma, be to, 10 valandų darbo dienos valanda turi būti įkainojama aukščiau negu 9 valandų darbo dienos valanda; 2) kiekviena valanda virš normalios dienos turi būti apmokama kaip viršvalandžiai, pagal padidintą įkainojimą.
(39)«Labai įsidėmėtinas faktas, kad ten, kur, kaip taisyklė, yra ilga darbo diena, yra žemas ir darbo užmokestis» («Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1863», 9 psl.). «Darbas, už kurį gaunamas menkas pragyvenimo reikmenų kiekis (the scanty pittance), paprastai yra labai ilgas» («Public Health. 6th Report 1864», 15 psl.).
(40)«Reports of Insp. of Fact. for 30th April 1860», 31, 32 psl.
(41)Pavyzdžiui, Anglijos vinių gamybos rankiniai darbininkai dėl žemos darbo kainos buvo priversti dirbti 15 valandų per dieną, kad galėtų gauti visiškai menką savaitinį darbo užmokestį. «Ilgas ilgas valandas turi jis kasdien atkakliai dirbti, kad uždirbtų 11 pensų arba 1 šil., be to, iš šios sumos —3 pensai eina įrankių nusidėvėjimui padengti, kurui, geležies atliekoms» («Children’s Employment Commission. 3rd Report», 136 psl., Nr. 671). Dirbdamos tokį pat laiką, moterys uždirba tik 5 šil. per savaitę (ten pat, 137 psl., Nr. 674).
(42)Jei, pvz., fabrikų darbininkas atsisakytų dirbti įprastinį didelį valandų skaičių, «jis greitai būtų pakeistas kuriuo nors kitu, pasiruošusiu dirbti bet kurį laiką, ir tuo būdu būtų išmestas į gatvę» («Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1848». Parodymai, 39 psl., Nr. 58). «Jei… vienas žmogus atlieka dviejų darbą… pelno norma aplamai didėja… dėl to, kad papildoma darbo pasiūla mažina jo kainą» (Senior: «Three Lectures on the Rate of Wages». London 1830, 15 psl.).
(43)«Children’s Employment Commission. 3rd Report». Parodymai, 66 psl., Nr. 22.
(44)«Report etc. relative to the Grievances complained of by the Journeymen Bakers». London 1862, LII psl., ir ten pat parodymai Nr. 479, 359, 27. Beje, ir fullpriced, kaip mes aukščiau minėjome ir kaip pats jų gynėjas Benetas tai pripažįsta, verčia savo darbininkus «pradėti darbą 11 valandą vakaro arba anksčiau ir dažnai tęsia jį iki 7 valandos sekančio vakaro» (ten pat, 22 psl.).