Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Vienetinis darbo užmokestis yra ne kas kita, kaip pakeistinė laikinio darbo užmokesčio forma, lygiai taip pat kaip laikinis darbo užmokestis yra darbo jėgos vertės, arba kainos, pakeistinė forma.
Esant vienetiniam darbo užmokesčiui, dalykas iš pirmo žvilgsnio atrodo taip, lyg darbininko parduodama vartojamoji vertė esanti ne jo darbo jėgos funkcija, ne gyvasis darbas, bet produkte jau sudaiktintas darbas, ir lyg šio darbo kainą apsprendžianti ne trupmena , kaip kad esant laikiniam darbo užmokesčiui, o gamintojo pajėgumas dirbti(45).
Įsitikinimas tokios pažiūros teisingumu turėtų smarkiai susvyruoti jau vien dėl to fakto, kad abi darbo užmokesčio formos egzistuoja tuo pačiu metu ir greta tose pačiose pramonės šakose. Pavyzdžiui, «Londono raidžių rinkėjai paprastai gauna vienetinį darbo užmokestį, laikinis darbo užmokestis jiems yra išimtis. Atvirkščiai, provincijos raidžių rinkėjams laikinis darbo užmokestis yra taisyklė, vienetinis — išimtis. Londono uosto laivų dailidės gauna vienetinį darbo užmokestį, visuose kituose Anglijos uostuose laivų dailidės gauna laikinį darbo užmokestį»(46). Londone tose pačiose odinių pakinktų dirbtuvėse prancūzų darbas dažnai apmokamas pagal vienetinį darbo užmokestį, anglų darbas — pagal laikinį darbo užmokestį. Fabrikuose tikrąja šio žodžio prasme, kur aplamai viešpatauja vienetinis darbo užmokestis, atskiros darbo funkcijos techniniais sumetimais išimamos iš šio įkainojimo ir apmokamos pagal laikinį darbo užmokestį(47). Vis dėlto savaime yra aišku, kad darbo užmokesčio mokėjimo formų skirtumai nė kiek nekeičia jo esmės, nors viena iš šių formų kapitalistinės gamybos vystymuisi ir būtų labiau palanki negu kita.
Tarkime, kad įprastinę darbo dieną sudaro 12 valandų, iš kurių 6 yra apmokėtos ir 6 neapmokėtos. Tarkime, kad per šią dieną pagaminta vertė bus lygi 6 šil., vadinasi, per vieną darbo valandą pagaminta vertė bus lygi 6 pensams. Tarkime, toliau, kad patyrimas parodė, jog darbininkas, dirbantis vidutiniu intensyvumo ir įgudimo laipsniu, vadinasi, produktui pagaminti sunaudojantis tiktai visuomeniškai būtiną darbo laiką, per 12 valandų tiekia 24 produkto vienetus, be to, šiuo atveju yra tas pat, ar šie pastarieji yra atskiri egzemplioriai ar nedalomo produkto matuojamosios dalys. Tokiomis sąlygomis šių 24 vienetų vertė — atėmus juose esančią kapitalo pastoviąją dalį — bus 6 šil., kiekvieno atskiro vieneto vertė — 3 pensai. Darbininkas gauna penso už vienetą ir, vadinasi, per 12 valandų uždirba 3 šil. Panašiai kaip laikinio darbo užmokesčio sąlygomis yra tas pat, ar mes tarsime, kad darbininkas 6 valandas dirba sau ir 6 kapitalistui, ar tarsime, kad jis pusę kiekvienos valandos dirba sau, o kitą pusę kapitalistui,— lygiai taip pat ir čia mes su vienoda teise galime sakyti, kad kiekvienas atskiras vienetas yra pusiau apmokėtas, pusiau neapmokėtas, arba kad 12 vienetų kaina atstoja tik darbo jėgos vertę, tuo tarpu kai kitų 12 vienetų kainoje įsikūnija pridedamoji vertė.
Vienetinio darbo užmokesčio forma yra lygiai taip pat iracionali, kaip ir laikinio darbo užmokesčio forma. Pvz., du prekės vienetai, atėmus jiems sunaudotų gamybos priemonių vertę, kaip vienos darbo valandos produktas turi 6 pensų vertę, tuo tarpu kai darbininkas už juos tegauna tik 3 pensus. Iš tikrųjų vienetinis darbo užmokestis betarpiškai neišreiškia jokio vertės santykio. Čia ne prekės vieneto vertė matuojama joje įkūnytu darbo laiku, o, atvirkščiai, darbininko sunaudotas darbas matuojamas jo pagamintų prekės vienetų skaičiumi. Esant laikiniam darbo užmokesčiui, darbas betarpiškai matuojamas jo ilgumu, esant vienetiniam darbo užmokesčiui — kiekiu to produkto, kuriame sukondensuotas tam tikro ilgumo darbas(48). Paties darbo laiko kainą galų gale apsprendžia lygtis: dieninio darbo vertė ＝ dieninei darbo jėgos vertei. Tuo būdu vienetinis darbo užmokestis tėra tik modifikuota laikinio darbo užmokesčio forma.
Išnagrinėkime kiek smulkiau būdingas vienetinio darbo užmokesčio ypatybes.
Darbo kokybę čia kontroliuoja pats produktas, nes vienetinis darbo užmokestis pilnai išmokamas tik tuo atveju, jei produktas yra vidutinės kokybės. Dėl to vienetinis darbo užmokestis virsta nepaprastai gausiu išskaitymų iš darbo užmokesčio ir kapitalistinio sukčiavimo šaltiniu.
Jis teikia kapitalistui visiškai aiškų darbo intensyvumo matą. Tiktai tas darbo laikas, kuris įsikūnija iš anksto fiksuotame, patyrimo nustatytame prekių kiekyje, laikomas visuomeniškai būtinu darbo laiku ir kaip toks yra apmokamas. Stambesnėse Londono siuvyklose tam tikras darbo produktas, pvz., liemenė ir pan., vadinamas viena valanda, pusvalandžiu ir t. t., ir už kiekvieną valandą priklauso po 6 pensus. Praktika yra nustačiusi vidutinio vienos valandos produkto dydį. Atsirandant naujoms madoms, esant reikalui daryti taisymus ir t. t., tarp įmonininko ir darbininko kyla ginčas, ar tam tikras darbo produktas yra lygus vienai darbo valandai ir t. t., kol patyrimas ir čia išsprendžia dalyką. Tas pat esti Londono baldų dirbtuvėse ir t. t. Jei darbininkas neturi vidutinio pajėgumo dirbti, jeigu jis nepajėgia duoti tam tikro minimumo dienos darbo, tai jis atleidžiamas(49).
Kadangi darbo kokybę ir intensyvumą čia kontroliuoja pati darbo užmokesčio forma, tai ji darbo priežiūrą žymia dalimi daro nereikalingą. Todėl vienetinis darbo užmokestis sudaro pagrindą tiek aukščiau aprašyto šiuolaikinio darbo namie, tiek ir hierarchiškai suskaidytos išnaudojimo ir engimo sistemos. Pastaroji turi dvi pagrindines formas. Iš vienos pusės, vienetinis darbo užmokestis palengvina skverbtis parazitams tarp kapitalisto ir samdomojo darbininko, palengvina tarpininkams perpardavinėti darbą (subletting of labour). Tarpininkų pelnas susidaro vien tik iš skirtumo tarp kapitalisto mokamos darbo kainos ir tos šios kainos dalies, kurią tarpininkai iš tikrųjų palieka darbininkui(50). Anglijoje ši sistema turi būdingą pavadinimą «Sweating system» (prakaito varomoji sistema). Iš antros pusės, vienetinis darbo užmokestis leidžia kapitalistui sudaryti su vyresniuoju darbininku — manufaktūroje su grupės vadovu, šachtose — su angliakasiu ir pan., fabrike — su tikruoju mašininiu darbininku — sutartį tam tikram produktų vienetų skaičiui tokia kaina, kuri duoda vyresniajam darbininkui galimybę savarankiškai verbuoti ir apmokėti savo padėjėjus. Kapitalas čia darbininkus išnaudoja tuo, kad vienas darbininkas išnaudoja kitą darbininką(51).
Esant vienetiniam darbo užmokesčiui, asmeninis darbininko interesas verčia jį, žinoma, kiek galint intensyviau įtempti savo darbo jėgą, o tai savo ruožtu palengvina kapitalistui didinti normalų intensyvumo lygį(51a). Lygiai taip pat asmeninis darbininko interesas skatina jį ilginti savo darbo dieną, nes tuo pačiu didėja jo dienos arba savaitės darbo užmokestis(52). Tai sukelia reakciją, kuri jau buvo aprašyta nagrinėjant laikinį darbo užmokestį, nekalbant apie tai, kad darbo dienos ilginimas, net ir esant pastoviam vienetiniam darbo užmokesčiui, pats savaime reiškia darbo kainos kritimą.
Esant laikiniam užmokesčiui, viešpatauja, išskyrus nedaugelį išimčių, lygus darbo užmokestis už tas pačias funkcijas, tuo tarpu esant vienetiniam užmokesčiui, nors darbo laiko kaina matuojama tam tikru produkto kiekiu, dienos ar savaitės darbo užmokestis kinta priklausomai nuo individualinių skirtumų tarp darbininkų, iš kurių vienas per tam tikrą laiką pagamina tik produkto minimumą, kitas — vidutinę normą, trečias — daugiau kaip vidutinę normą. Taigi, šiuo atveju tikrųjų darbininko pajamų dydis labai svyruoja, priklausomai nuo individualinių darbininkų įgudimo, jėgos, energijos, ištvermingumo ir pan. lygio(53). Žinoma, tai nė kiek nekeičia bendro santykio tarp kapitalo ir samdomojo darbo. Pirma, individualiniai skirtumai visos dirbtuvės mastu išsilygina tuo būdu, kad ji per tam tikrą darbo laiką pagamina vidutinį produkto kiekį, ir visuminis darbo užmokestis, išmokėtas dirbtuvės darbininkams, yra tos gamybos šakos vidutinis darbo užmokestis. Antra, santykis tarp darbo užmokesčio ir pridedamosios vertės lieka nepasikeitęs, nes atskiro darbininko individualinį užmokestį atitinka jo individualiai pagaminta pridedamosios vertės masė. Vienetinis darbo užmokestis, plėsdamas individualinės veiklos sferą, tuo pačiu, iš vienos pusės, vysto darbininkų tarpe individualybę, o kartu ir laisvės dvasią, savarankiškumą ir sugebėjimą save kontroliuoti, bet, iš antros pusės, sukelia tarpusavio konkurenciją tarp jų. Todėl jis turi tendenciją, didindamas individualinį darbo užmokestį aukščiau vidutinio lygio, tuo pačiu metu mažinti tą patį lygį. Tačiau ten, kur tam tikras vienetinis darbo užmokestis ilgos tradicijos dėka yra tvirtai įsigalėjęs ir dėl to jį sumažinti yra ypatingai sunku, šeimininkai išimtiniais atvejais griebiasi prievartos vienetiniam darbo užmokesčiui paversti laikiniu. Tai, pvz., 1860 metais sukėlė didelį streiką Koventrio kaspinų audėjų tarpe(54). Pagaliau vienetinis darbo užmokestis yra svarbiausia aukščiau aprašytosios valandinės sistemos atrama(55).
Iš viso, kas aukščiau pasakyta, išplaukia, kad vienetinis užmokestis yra darbo užmokesčio forma, kuri labiausiai atitinka kapitalistinį gamybos būdą. Anaiptol nebūdamas kažkas naujo,— vienetinis darbo užmokestis greta laikinio darbo užmokesčio oficialiai figūruoja, tarp kita ko, Prancūzijos ir Anglijos XIV amžiaus darbininkų statutuose,— jis vis dėlto platesnę pritaikymo sferą įgauna tiktai tikruoju manufaktūriniu laikotarpiu. 1797—1815 metais, kai stambioji pramonė gyveno audros ir veržimosi laikotarpį, vienetinis darbo užmokestis buvo svertas darbo laikui ilginti ir darbo užmokesčiui mažinti. Labai svarbią medžiagą apie ano meto darbo užmokesčio judėjimą mes randame Mėlynosiose knygose: «Report and Evidence from the Select Committee on Petitions respecting the Corn Laws» (parlamento 1813—1814 metų sesija) ir «Reports from the Lords’ Committee, on the state of the Growth, Commerce, and Consumption of Grain, and all Laws relating thereto» (1814—1815 metų sesija). Čia mes randame dokumentinių įrodymų, kad darbo kaina tolydžio mažėja nuo to laiko, kai prasidėjo antijakobininis karas. Pavyzdžiui, audimo srityje vienetinis darbo užmokestis tiek krito, kad, nepaisant didelio darbo dienos prailginimo, dienos darbo užmokestis pasirodė esąs žemesnis, negu buvo anksčiau. «Realiosios audėjo pajamos šiuo metu yra žymiai mažesnės, negu buvo anksčiau: jo pirmenybės palyginti su juodadarbiu, kurios kadaise buvo labai žymios, dabar beveik visiškai išnyko. Iš tikrųjų, skirtumas tarp darbo užmokesčio, gaunamo už kvalifikuotą ir nekvalifikuotą darbą, dabar yra kur kas mažesnis negu bet kuriuo iš ankstesnių laikotarpių»(56). Kiek maža naudos gavo kaimo proletariatas iš darbo intensyvumo ir ilgumo padidėjimo veikiant vienetiniam darbo užmokesčiui, parodo ši vieta, paimta iš partinio veikalo, ginančio lendlordų ir nuomininkų interesus. «Didelę žemdirbystės operacijų dalį atlieka žmonės, kurie apmokami padieniui arba pavienečiui. Jų savaitinis darbo užmokestis yra maždaug 12 šil., ir nors iš anksto galima pasakyti, kad, esant vienetiniam darbo užmokesčiui, kuris skatina dirbti labiau įtemptai, darbininkas uždirbs 1 arba, gal būt, 2 šil. daugiau negu esant savaitiniam užmokesčiui, vis dėlto, apskaičiuodami visas jo pajamas, pamatysime, jog šiam pertekliui prilygsta nuostolis, kylantis iš to, kad tam tikrais metų laikotarpiais darbininkas neturi darbo… Mes toliau aplamai pamatysime, kad šių žmonių darbo užmokestis yra tam tikrame santykyje su būtinų pragyvenimo reikmenų kaina, tad žmogus, turintis du vaikus, įstengia uždirbti kaip tik tiek, kiek jam reikia savo šeimai išlaikyti, nesinaudojant parapijos teikiama labdarybe»(57). Ryšium su parlamento paskelbtais faktais Maltus tada pastebėjo: «Prisipažįstu, aš nepalankiai žiūriu į platų vienetinio darbo užmokesčio praktikos paplitimą. Sunkus darbas po 12—14 valandų į dieną per ilgesnį laikotarpį — tai žmogui iš tikrųjų yra per daug»(58).
Dirbtuvėse, kurioms taikomas fabrikų įstatymas, vienetinis darbo užmokestis darosi bendra taisykle, nes čia kapitalas gali išplėsti darbo dieną tik intensyvindamas darbą(59).
Kintant darbo našumui, kinta darbo laikas, esantis tame pačiame produkto kiekyje. Vadinasi, taip pat kinta ir vienetinis darbo užmokestis, nes jis yra tam tikro darbo laiko kainos išraiška. Mūsų aukščiau pateiktajame pavyzdyje per 12 valandų buvo pagaminti 24 produkto vienetai, o per 12 valandų naujai pagaminta vertė buvo 6 šil., dieninė darbo jėgos vertė — 3 šil., darbo valandos kaina — 3 pensai ir darbo užmokestis — penso už vienetą. Kiekvienas prekės vienetas sugėrė darbo valandos. Jei ta pati darbo diena, pvz., darbo našumui dvigubai padidėjus, pradės duoti 48 produkto vienetus vietoj 24 ir jei visos kitos aplinkybės nepasikeis, tai vienetinis darbo užmokestis kris nuo penso iki penso, nes kiekvienas vienetas dabar išreikš ne darbo valandos, o tik jos. penso ＝ 3 šil. ir penso ＝ 3 šil. Kitaip tariant, vienetinis darbo užmokestis sumažėja tuo pačiu santykiu, kuriuo padidėja per tą patį laiką pagamintos prekės vienetų skaičius(60), ir, vadinasi, tuo pačiu santykiu, kuriuo sumažėja tam pačiam vienetui pagaminti sunaudotas darbo laikas. Nors šis vienetinio darbo užmokesčio kitimas čia yra grynai nominalus, jis sukelia nuolatinę kovą tarp kapitalisto ir darbininko: arba dėl to, kad kapitalistas pasinaudoja proga darbo kainai tikrai sumažinti,— arba dėl to, kad darbo gamybinio pajėgumo didėjimą lydi jo intensyvumo didėjimas,— arba dėl to, kad darbininkas rimtai žiūri į išorinę vienetinio darbo užmokesčio formą, įsivaizduodamas, kad tokiu atveju apmokamas jo darbo produktas, o ne jo darbo jėga, ir todėl priešinasi bet kuriam darbo užmokesčio sumažinimui, jei kartu atitinkamai nesumažinama prekės pardavimo kaina. «Darbininkai atidžiai seka žaliavos kainą ir gaminių kainą ir visuomet gali tiksliai nustatyti savo šeimininkų pelną»(61). Tokias pretenzijas kapitalas teisingai atmeta kaip besiremiančias visišku samdomojo darbo prigimties nesupratimu(62). Jis piktinasi darbininkų pretenzija apdėti savo naudai mokesčiu pramonės pažangą ir kategoriškai pareiškia, kad darbininkams aplamai nė kiek neturi rūpėti jų pačių darbo našumas(63).
(45)«Vienetinio darbo sistema reiškia tam tikrą epochą darbininko istorijoje: ji stovi pusiaukelėje tarp padėties paprasto padienio darbininko, kuris priklauso nuo kapitalisto savivalės, ir padėties kooperatinio darbininko (artizan), kuris netolimoje ateityje žada sujungti savo asmenyje darbininką ir kapitalistą. Vienetiniai darbininkai faktiškai yra patys sau šeimininkai, net ir dirbdami savo įmonininko kapitalu» (John Watts: «Trade Societies and Strikes, Machinery and Cooperative Societies». Manchester 1865, 52, 53 psl.). Aš cituoju šį veikaliūkštį, nes jis yra tikras nuleidžiamasis vamzdis visoms jau seniai supuvusioms apologetikos banalybėms. Tas pats p. Uotsas anksčiau veikė kaip Oueno šalininkas ir 1842 metais paskelbė kitą veikaliūkštį: «Facts and Fictions of Political Economy», kur jis, tarp kita ko, property [nuosavybę] skelbia robbery [plėšimu]. Bet tai jau seniai yra praėję.
(46)T. J. Dunning: «Trades’ Unions and Strikes». London 1860, 22 psl.
(47)Štai pavyzdys, kaip šių dviejų darbo užmokesčio formų vienalaikis buvimas skatina fabrikantus sukčiauti: «Fabrike dirba 400 žmonių, kurių pusė dirba už vienetinį darbo užmokestį ir yra betarpiškai suinteresuota viršvalandiniu darbu. Kiti 200 dirba už padienį darbo užmokestį, dirba tiek pat ilgai ir nieko negauna už viršvalandžius… Šių 200 žmonių darbas po valandos per dieną yra lygus vieno žmogaus darbui per 50 valandų, arba vieno žmogaus savaitinio darbo, ir yra aiškus įmonininko laimėjimas» («Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1860», 9 psl.). «Darbas virš įstatymo nustatytos normos vis dar tebeviešpatauja plačiu mastu; be to, daugumoje atvejų pats įstatymas neleidžia atskleisti šį piktnaudžiavimą ir nubausti jo kaltininkus. Savo ankstesnėse ataskaitose aš jau ne kartą esu parodęs…, kokia skriauda padaroma visiems tiems darbininkams, kurie gauna ne vienetinį, o savaitinį darbo užmokestį» (Leonardas Horneris leidinyje «Reports of Insp. of Fact. for 30th April 1859», 8, 9 psl.).
(48)«Darbo užmokestis gali būti matuojamas dviem būdais: arba darbo ilgumu arba jo produktu» («Abrégé élémentaire des principes de l’Économie politique». Paris 1796, 32 psl.). Šio anoniminio veikalo autorius yra Ž. Garnjė.
(49)«Jam (verpėjui) išduodamas tam tikras kiekis medvilnės ir, praėjus tam tikram laikui, jis turi vietoj to grąžinti tam tikrą kiekį siūlų arba verpalų tam tikro plonumo, ir už kiekvieną jo pateiktą produkto svarą jis gauna tam tikrą užmokestį. Jeigu produktas yra blogos kokybės, jam uždedama pabauda; jeigu jo kiekis yra mažesnis už tam laikui nustatytą minimumą, jis atleidžiamas ir pakeičiamas labiau įgudusiu darbininku» (Ure: «Philosophy of Manufactures», 316, 317 psl.).
(50)«Kai darbas eina per rankas daugelio žmonių, kurių kiekvienas gauna dalį pelno, bet tik paskutinis iš tikrųjų atlieka tą darbą, tai uždarbis, kurį pagaliau gauna darbininkė, yra nepaprastai menkas» («Children’s Employment Commission. 2nd Report», LXX psl., Nr. 424).
(51)Net apologetas Uotsas pastebi: «Būtų esminis vienetinio darbo užmokesčio sistemos pagerinimas, jei visi tam tikrą darbą dirbantieji darbininkai būtų, sutinkamai su savo sugebėjimais, betarpiški sutarties dalyviai ir jei vienas darbininkas nebūtų suinteresuotas per dideliu savo draugų darbu asmeninės naudos tikslais». Apie šios sistemos niekšybes žr. «Children’s Employment Commission. 3rd Report», 66 psl., Nr. 22; 11 psl., Nr. 124; XI psl., Nr. 13, 53, 59 ir t. t.
(51a)Prie šio natūralaus rezultato dažnai prisidedama dirbtinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, Londono Engineering Trade [mašinų gamyboje] yra įprastas toks triukas: «Kapitalistas išrenka fizine jėga ir miklumu išsiskiriantį žmogų ir skiria jį tam tikro skaičiaus darbininkų vadovu. Kas ketvirtis metų arba kitais laiko tarpais jis jam moka papildomą užmokestį ta sąlyga, kad jis dės visas pastangas, siekdamas paskatinti savo darbo draugus, gaunančius paprastą darbo užmokestį, kuo karščiausiai lenktyniauti… Tai be jokių tolesnių komentarų paaiškina, dėl ko kyla kapitalistų nusiskundimai tredjunionais, kurie tariamai «paraližuoja aktyvumą, didesnį įgudimą ir darbo jėgą» («stinting the action, superior skill and working power») (Dunning: «Trades’ Unions and Strikes». London 1860, 22, 23 psl.). Kadangi autorius pats yra darbininkas ir tredjuniono sekretorius, tai gali atrodyti, kad jo žodžiai yra perdėti. Bet žvilgterėkite, pvz., į «highly respectable» [«aukštos pagarbos vertą»] Dž. Č. Mortono agronomijos enciklopediją,— ir jūs pamatysite, kad straipsnyje «Labourer» [«Darbininkas»] tas pats metodas rekomenduojamas žemės nuomininkams kaip išbandytas metodas.
(52)«Visiems, kurie gauna vienetinį darbo užmokestį,… yra naudingas darbo laiko prailginimas už įstatymo nustatytų ribų. Toks pasiryžimas dirbti viršvalandžius ypač yra pastebimas moterų audėjų ir vyniotojų tarpe» («Reports of Insp. of Fact. for 30th April 1858», 9 psl.). «Ši vienetinio darbo užmokesčio sistema, kuri yra tokia naudinga kapitalistui,… betarpiškai siekia paskatinti jauną puodžių dirbti nepaprastai ilgą laiką per tuos 4 ar 5 metus, per kuriuos jis gauna vienetinį darbo užmokestį, bet pagal žemą įkainį. Tai viena iš svarbiausių priežasčių, sukeliančių fizinį puodžių išsigimimą» («Children’s Employment Commission. 1st Report», XIII psl.).
(53)«Jei kurioje nors gamyboje darbas apmokamas pavienečiui, t. y. akordiniu būdu, tai… įvairių darbininkų darbo užmokesčio dydis gali žymiai skirtis vienas nuo kito… O jei darbas apmokamas padieniui, tai darbo užmokestis paprastai yra vienodo lygio,… kuris ir įmonininko ir darbininko yra pripažįstamas kaip darbo užmokesčio norma tam tikros gamybos vidutiniams darbininkams» (Dunning: «Trades’ Unions and Strikes». London 1860, 17 psl.).
(54)«Amatininkų-pameistrių darbas reguliuojamas arba padieniui, arba pavienečiui (à la journée ou à la pièce)… Šeimininkai maždaug žino, kiek dirbinių kasdien gali padirbti tam tikro métier [amato] darbininkai, ir dėl to dažnai juos apmoka proporcingai pagamintam produktui; be to, pačių pameistrių interesas skatina juos dirbti kiek galint daugiau be jokios tolesnės priežiūros» (Cantillon: «Essai sur la nature du commerce en général», Amsterdamo leid. 1756, 185 ir 202 psl. Pirmasis leidimas išėjo 1755 metais). Tuo būdu Kantiljonas, iš kurio daug ką sėmėsi Kenė, seras Džemsas Stiuartas ir A. Smitas, čia jau vaizduoja vienetinį darbo užmokestį tiesiog kaip modifikuotą laikinio darbo užmokesčio formą. Kantiljono prancūziškojo leidimo antraštiniame puslapyje pažymėta, kad tai esąs vertimas iš anglų kalbos, tuo tarpu angliškasis leidimas «The Analysis of Trade, Commerce etc. by Philip Cantillon, late of the City of London, Merchant» ne tiktai išėjo po prancūziškojo (1759 metais), bet ir pačiu savo turiniu neabejotinai yra vėlesnis perdirbimas. Pvz., prancūziškajame leidime Jumas dar nėra minimas, atvirkščiai, angliškajame Petis beveik jau nebefigūruoja. Angliškasis leidimas teoriniu atžvilgiu yra mažiau reikšmingas, bet užtat jame yra visokių specialių nurodymų dėl Anglijos prekybos, tauriųjų metalų prekybos ir t. t., o to nėra prancūziškajame leidime. Todėl, atrodo, reikia laikyti vien įprastu tais laikais prasimanymu angliškojo leidimo antraštės frazę, kuri sako, kad šis veikalas «taken chiefly from the manuscript of a very ingenious gentleman, deceased, and adapted etc.» [«daugiausia yra paimtas iš vieno, jau mirusio, labai talentingo džentelmeno rankraščio ir t. t.»].
(55)«Kiek kartų mums teko matyti, kad tam tikrose dirbtuvėse sutelkta daugiau darbininkų, negu jų tikrai reikia darbui atlikti. Dažnai atsarginiai darbininkai telkiami laukiant kokio nors nenumatyto, kartais tik įsivaizduojamo darbo; kadangi darbininkams mokama pavienečiui, tai šeimininkas nieku nerizikuoja, nes tokiu atveju visas su laiko praradimu susijęs nuostolis tenka vien tik be darbo pasiliekantiems darbininkams» (H. Grégoir: «Les typographes devant le Tribunal correctionnel de Bruxelles». Bruxelles 1865, 9 psl.).
(56)«Remarks on the Commercial Policy of Great Britain». London 1815, 48 psl.
(57)«A Defence of the Landowners and Farmers of Great Britain». London 1814, 4, 5 psl.
(58)Malthus: «Inquiry into the Nature etc. of Rent». London 1815.
(59)«Vienetinį užmokestį gaunantieji darbininkai sudaro, tur būt, visų fabrikų darbininkų» («Rep. of Insp. of Fact. for 30th April 1858», 9 psl.).
(60)«Jo verpimo mašinos gamybinis pajėgumas yra tiksliai išmatuotas, ir su jos pagalba atliekamo darbo užmokesčio dydis mažėja, didėjant jos gamybiniam pajėgumui, nors ir ne ta pačia proporcija» (Ure: «Philosophy of Manufactures», 317 psl.). Šią apologetinę pastabą pats Juras paneigia tolesniame dėstyme. Jis mano, pvz., kad, pailginus miulę, papildomą darbą sukelia pats tas pailginimas. Vadinasi, darbas mažėja ne tuo laipsniu, kuriuo didėja jo gamybinis pajėgumas. Toliau: «Šitaip padidinus mašiną, jos gamybinis pajėgumas pakyla -ąja. Jeigu tai iš tikrųjų įvyks, verpėjas už tam tikrą darbo kiekį jau nebegaus to užmokesčio, kurį jis anksčiau gaudavo; bet kadangi jo užmokestis nesumažės ištisa -ąja, tai šis patobulinimas padidins jo piniginį uždarbį per tam tikrą darbo valandų skaičių»,— bet… bet «tai, kas aukščiau pasakyta, reikalauja tam tikros pataisos… verpėjas iš savo papildomų šešių pensų turi kai ką sumokėti už išlaikymą mažamečių padėjėjų,… kurie išstumia dalį suaugusių darbininkų» (ten pat, 320, 321 psl.), o tai anaiptol nerodo darbo užmokesčio didėjimo tendencijos.
(61)H. Fawcett: «The Economic Position of the British Labourer». Cambridge and London 1865, 178 psl.
(62)Londono laikraštyje «Standard», 1861 m. spalio 26 d. numeryje, mes randame ataskaitą apie firmos Džonas Braitas ir Ko iškeltą Ročdelio magistrate (taikos teisme) bylą, kurioje «kilimų audėjų tredjuniono atstovai kaltinami bauginimu. Firma Braitas įvedė naujas mašinas, kurios 240 jardų kilimo pagamina per tokį pat laiką ir sunaudojant tiek pat darbo (!), kiek anksčiau reikėjo 160 jardų pagaminti. Darbininkai neturi pagrindo pretenduoti į dalį to pelno, kuris susidaro dėl to, kad jų įmonininkų kapitalas panaudojamas techniniams patobulinimams. Tuo remdamiesi, ponai Braitai pasiūlė sumažinti darbo užmokestį nuo penso iki 1 penso už jardą, kartu bendras darbininkų užmokestis už tam tikrą darbo kiekį pasiliktų visiškai toks pat, kaip ir anksčiau. Bet čia buvo tik nominalus užmokesčio sumažinimas, dėl kurio, kaip teigiama, darbininkai nebuvo iš anksto įspėti».
(63)«Tredjunionai, siekdami palaikyti tam tikrą darbo užmokesčio lygį, stengiasi iškovoti dalyvavimą pelne, kuris atsiranda dėl mašinų pagerinimo!» (Baisu!..) «Jie reikalauja padidinti darbo užmokestį tuo pagrindu, kad darbas sutrumpinamas… kitaip tariant: jie siekia apdėti mokesčiu pramoninius patobulinimus» («On Combination of Trades». Naujas leid. London 1834, 42 psl.).
Dvidešimtasis skirsnis. Nacionaliniai darbo užmokesčio skirtumai