Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Penkioliktajame skirsnyje mes išnagrinėjome įvairias kombinacijas, kurias gali sukelti darbo jėgos vertės absoliutinio arba santykinio (t. y. palyginti su pridedamąja verte) dydžio kitimas, ir pasirodė, kad tame kiekyje pragyvenimo reikmenų, kuriais realizuojama darbo jėgos kaina, gali įvykti pakitimų, nepriklausomų(64) arba skirtingų nuo šios kainos svyravimų. Kaip jau buvo pažymėta, darbo jėgos vertei — atitinkamai ir jos kainai — tiesiog pereinant į ekzoterinę [išorinę, esančią paviršiuje] darbo užmokesčio formą, visi tenai nurodytieji dėsniai pavirsta darbo užmokesčio judėjimo dėsniais. Tai, kas šio judėjimo ribose atrodo kaip viena kitą pakeičiančios kombinacijos, įvairių šalių atžvilgiu gali atrodyti kaip tuo pačiu metu esantieji atskirų šalių darbo užmokesčių skirtumai. Vadinasi, lyginant įvairių šalių darbo užmokesčius, reikia turėti galvoje visus darbo jėgos vertės dydžio kitimą apsprendžiančius momentus: natūralių ir istoriškai išsivysčiusių būtiniausių gyvenimo poreikių piniginę išraišką ir jų apimtį, darbininko apmokymo kaštus, moterų ir vaikų darbo vaidmenį, darbo našumą, jo ekstensyvųjį ir intensyvųjį dydį. Net visiškai paviršutiniškas palyginimas pirmiausia reikalauja vidutinį dienos darbo užmokestį, esantį tam tikroje įvairių šalių gamyboje, suvesti į vienodo ilgumo darbo dieną. Po tokio dienos darbo užmokesčių išlyginimo laikinis darbo užmokestis vėl turi būti pervestas į vienetinį, nes tik šis pastarasis duoda ir darbo našumo ir jo intensyvumo matą.
Kiekvienoje šalyje yra tam tikras vidutinis darbo intensyvumas; šio vidutinio intensyvumo laipsnio nepasiekiantis darbas sunaudoja tam tikrai prekei pagaminti daugiau laiko, negu visuomeniškai būtina šioje šalyje, ir todėl nėra normalios kokybės darbas. Tiktai tas intensyvumo laipsnis, kuris pakyla aukščiau nacionalinio vidurkio, keičia toje šalyje vertės matavimą paprastu darbo laiko ilgumu. Kitaip yra pasaulinėje rinkoje, kurios integralinės dalys yra atskiros šalys. Vidutinis darbo intensyvumas yra nevienodas atskirose šalyse; vienur jis yra didesnis, kitur mažesnis. Tuo būdu šie nacionaliniai vidurkiai sudaro skalę, kurios matavimo vienetas yra vidutinis viso pasaulio darbo vienetas. Vadinasi, intensyvesnis nacionalinis darbas palyginti su mažiau intensyviu pagamina per lygų laiką didesnę vertę, kuri reiškiasi didesne pinigų suma.
Bet vertės dėsnis, veikdamas internacionaliniu mastu, dar labiau modifikuojasi dėl to, kad pasaulinėje rinkoje našesnis nacionalinis darbas taip pat laikomas intensyvesniu darbu, kol konkurencija privers našesnę naciją sumažinti savo prekės pardavimo kainą ligi jos vertės.
Nacionalinis darbo intensyvumas ir našumas tam tikroje šalyje pakyla aukščiau internacionalinio lygio tuo pačiu mastu, kuriuo yra išsivysčiusi tos šalies kapitalistinė gamyba(64a). Vadinasi, įvairūs tos pačios rūšies prekių kiekiai, gaminami įvairiose šalyse per tą patį darbo laiką, turi nevienodas internacionalines vertes, kurios reiškiasi skirtingomis kainomis, t. y. internacionalinių verčių atžvilgiu skirtingomis pinigų sumomis. Tuo būdu santykinė pinigų vertė bus mažesnė nacijoje, kurioje kapitalistinis gamybos būdas yra labiau išsivystęs, negu nacijoje, kurioje tas gamybos būdas yra mažiau išsivystęs. Iš to išplaukia, kad nominalusis darbo užmokestis, t. y. pinigais išreikštas darbo jėgos ekvivalentas, pirmojoje nacijoje lygiai taip pat bus aukštesnis negu antrojoje, bet tai anaiptol dar nereiškia, kad ten bus didesnis ir tikrasis darbo užmokestis, t. y. darbininko žinioje esančių pragyvenimo reikmenų kiekis.
Tačiau net ir paliekant nuošalyje šį santykinį įvairių šalių pinigų vertės skirtumą, vis dėlto dažnai pasirodys, kad dienos, savaitės ir t. t. darbo užmokestis pirmojoje nacijoje yra didesnis negu antrojoje, tuo tarpu kai santykinė darbo kaina, t. y. darbo kaina palyginti su pridedamąja verte ir su produkto verte, antrojoje nacijoje yra didesnė negu pirmojoje(65).
Dž. V. Kauelis, 1833 m. fabrikų komisijos narys, kruopščiai ištyręs padėtį verpyklose, priėjo išvadą, kad, «iš esmės imant, Anglijoje darbo užmokestis fabrikantų požiūriu yra žemesnis negu kontinente, nors darbininkų požiūriu jis gali būti ir aukštesnis» (Ure: «Philosophy of Manufactures», 314 psl.). Anglijos fabrikų inspektorius Aleksandras Redgreivas 1866 m. spalio 31 d. fabrikų ataskaitoje palyginamąja Anglijos ir kontinentinių šalių statistika įrodo, kad kontinentinis darbas, nepaisant žemesnio darbo užmokesčio ir žymiai ilgesnės darbo dienos, palyginti su produktu yra brangesnis negu Anglijos darbas. Vieno Anglijos medvilnės fabriko, esančio Oldenburge, direktorius (manager) pareiškia, kad ten darbo laikas, neišskiriant nė šeštadienio, tęsiasi nuo 5 valandos 30 minučių ryto iki 8 valandos vakaro ir kad tenykščiai darbininkai, prižiūrėtojų anglų prižiūrimi, per tą laiką pagamina kiek mažiau produktų negu Anglijos darbininkai per 10 valandų, o prižiūrėtojų vokiečių prižiūrimi — žymiai mažiau. Darbo užmokestis ten kur kas žemesnis negu Anglijoje, daugeliu atvejų ištisais 50%, bet tam tikram kiekiui mašinų tenkantis rankų skaičius yra žymiai didesnis; kai kuriuose skyriuose jis santykiauja palyginti su angliškuoju kaip . Ponas Redgreivas pateikia labai smulkius duomenis apie Rusijos medvilnės fabrikus. Šiuos duomenis jam pranešė vienas anglas manager [direktorius], kuris dar visai neseniai yra ten dirbęs. Toje Rusijos žemėje, kurioje taip gausu visokių biaurių dalykų, pilnutinai klesti senosios baisybės, kurias yra patyrusi Anglijos fabrikų sistema savo kūdikystės laikotarpiu. Valdytojai, žinoma, yra anglai, nes vietinis Rusijos kapitalistas visiškai netinka fabrikinei gamybai. Nepaisant besaikio darbo, nepaliaujamo dieninio ir naktinio darbo ir skurdaus darbininkų apmokėjimo, Rusijos gamyba šiaip taip vegetuoja tik dėka tų kliūčių, kurios sudaromos užsienio konkurencijai.— Baigdamas aš dar pateiksiu p. Redgreivo padarytą palyginamąją apžvalgą, parodančią, koks yra vidurkis verpsčių, tenkančių įvairiose Europos šalyse vienam fabrikui ir vienam verpėjui. Ponas Redgreivas pats pažymi, kad tie skaičiai jo surinkti prieš kelerius metus ir kad nuo to laiko išaugo ir Anglijos fabrikų dydis ir verpsčių skaičius, tenkantis kiekvienam darbininkui. Bet jis mano, kad jo išvardytų kontinentinių šalių pažanga vyko tokiu pat tempu, tad jo pateikiami duomenys išlaiko savo santykinę reikšmę.
| VERPSČIŲ VIDURKIS FABRIKUI | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|
| Anglijoje | verpsčių | vidurkis | kiekvienam | fabrikui | buvo | 12 600 |
| Šveicarijoje | „ | „ | „ | „ | „ | 8 000 |
| Austrijoje | „ | „ | „ | „ | „ | 7 000 |
| Saksonijoje | „ | „ | „ | „ | „ | 4 500 |
| Belgijoje | „ | „ | „ | „ | „ | 4 000 |
| Prancūzijoje | „ | „ | „ | „ | „ | 1 500 |
| Prūsijoje | „ | „ | „ | „ | „ | 1 500 |
| VERPSČIŲ VIDURKIS DARBININKUI | |||||
|---|---|---|---|---|---|
| Prancūzijoje | vienas | žmogus | 14-ai verpsčių | ||
| Rusijoje | „ | „ | 28-ioms verpstėms | ||
| Prūsijoje | „ | „ | 37- | „ | „ |
| Bavarijoje | „ | „ | 46- | „ | „ |
| Austrijoje | „ | „ | 49- | „ | „ |
| Belgijoje | „ | „ | 50-iai verpsčių | ||
| Saksonijoje | „ | „ | 50- | „ | „ |
| Mažosiose Vokietijos valstybėse | „ | „ | 55-ioms verpstėms | ||
| Šveicarijoje | „ | „ | 55- | „ | „ |
| Didžiojoje Britanijoje | „ | „ | 74- | „ | „ |
«Šis sugretinimas,— sako p. Redgreivas,— nepalankus Didžiajai Britanijai, jau nekalbant apie kitas aplinkybes, ypač dar dėl to, kad ten yra labai daug fabrikų, kuriuose mašininis audimas sujungtas su verpimu, o tuo tarpu iš skaičiavimo nepašalintas nė vienas žmogus, dirbantis prie audimo staklių. Priešingai, užsienio fabrikai — paprastai tik verpyklos. Jei mes būtume galėję rasti visiškai palyginamų duomenų, aš būčiau galėjęs paminėti daug mano apygardos medvilnės verpyklų, kur miulę su 2 200 verpsčių valdo vienas darbininkas (minder) su dviem padėjėjomis, kasdien pagamindami 220 svarų verpalų 400 mylių (anglų) ilgumo» («Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1866», 31—37 psl., įvairiose vietose).
Yra žinoma, kad Anglijos kompanijos apsiėmė tiesti Rytų Europoje ir Azijoje geležinkelius ir jos greta vietinių naudoja tam tikrą skaičių darbininkų anglų. Tuo būdu praktinė būtinybė privertė jas skaitytis su nacionaliniais darbo intensyvumo skirtumais, ir tai joms anaiptol nebuvo nuostolinga. Jų patyrimas moko, kad jei darbo užmokesčio dydis daugiau ar mažiau ir atitinka vidutinį darbo intensyvumą, tai santykinė darbo kaina (palyginti su produktu) paprastai kinta priešinga kryptimi.
Knygoje «Tyrinėjimas apie darbo užmokesčio lygį»(66) — viename iš savo ankstyviausių ekonominių veikalų — H. Keris stengiasi įrodyti, kad įvairūs nacionaliniai darbo užmokesčiai yra tiesiog proporcingi nacionalinės darbo dienos našumo lygiui. Iš šio internacionalinio santykio jis daro išvadą, kad aplamai darbo užmokestis kyla ir krinta proporcingai darbo našumui. Visa mūsų pridedamosios vertės gaminimo analizė parodo, kad ši išvada būtų absurdiška net ir tuo atveju, jei Keris iš tikrųjų pagrįstų savo prielaidas, o ne iš papratimo suverstų į bendrą krūvą atsitiktinę, nekritiškai ir paskubomis iš visur surankiotą statistinę medžiagą. Bet geriausia yra tai, kad, jo paties pripažinimu, iš tikrųjų dalykai neatrodo taip, kaip jie turėtų atrodyti pagal teoriją. Ir būtent valstybės įsikišimas iškreipia šį natūralinį ekonominį santykį. Todėl būtina nacionalinius darbo užmokesčius apskaičiuoti taip, tarytum jų dalis, tenkanti valstybei mokesčių forma, atitektų patiems darbininkams. Labai pravartu būtų p. Keriui pagalvoti apie tai, ar šie «valstybiniai kaštai» taip pat nėra kapitalistinio vystymosi «natūraliniai vaisiai». Aukščiau pateiktasis samprotavimas visiškai yra vertas žmogaus, kuris iš pradžių paskelbė, kad kapitalistiniai gamybiniai santykiai esą amžini gamtos ir proto dėsniai, o valstybės įsikišimas galįs tik sugriauti jų laisvą darnų veikimą, kad tuo būdu atrastų, jog velniška Anglijos įtaka pasaulinėje rinkoje,— įtaka, atrodo, neišplaukianti iš natūralinių kapitalistinės gamybos dėsnių,— sukelianti valstybės įsikišimo, būtent šių «gamtos ir proto dėsnių» valstybinio gynimo būtinumą, alias [kitaip tariant] — protekcionizmo sistemos būtinumą. Jis atrado toliau, kad ne Rikardo ir kitų teoremos, kuriose suformuluoti esami visuomeniniai priešingumai ir prieštaravimai, yra idealinis tikrojo ekonominio vystymosi produktas, bet, atvirkščiai, tikrieji Anglijos ir kitų šalių kapitalistinės gamybos prieštaravimai esą Rikardo ir kitų teorijos rezultatas! Jis atrado, pagaliau, kad prigimtines kapitalistinio gamybos būdo grožybes bei harmonijas galų gale griaunanti prekyba. Dar vienas žingsnis šia kryptimi ir, ko gero, jis atras, kad vienintelė kapitalistinės gamybos blogybė yra pats kapitalas. Tiktai žmogus, pasižymintis tokiu baisiu nekritiškumu ir tokiu netikru mokslingumu, nusipelnė to, kad, nepaisant savo protekcionistinės erezijos, taptų slaptu darnios išminties šaltiniu kuriam nors Bastijai ir visiems kitiems šiuolaikinės fritrederystės optimistams.
(64)«Netikslu būtų pasakyti, kad darbo užmokestis padidėjo (kalbama apie jo piniginę išraišką), tik todėl, kad jis duoda galimybę pirkti didesnį kiekį produkto pigesne kaina» (Dovydas Biukenenas jo išleistame A. Smito veikale «Wealth of Nations» 1814, I t., 417 psl., pastaba).
(64a)Kitoje vietoje mes ištirsime, kokios aplinkybės, kalbant apie darbo našumą, gali keisti šio dėsnio veikimą atskirų pramonės šakų atžvilgiu.
(65)Polemizuodamas su A. Smitu, Džemsas Andersonas pažymi: «Reikia taip pat pastebėti, kad, nors tariamoji darbo kaina paprastai yra žemesnė neturtingose šalyse, kur žemdirbystės produktai ir ypač grūdai yra pigesni, bet iš tikrųjų darbo kaina paprastai ten yra tikrai aukštesnė negu kitose šalyse. Nes ne darbo užmokestis, kurį darbininkas gauna už darbo dieną, sudaro tikrąją darbo kainą, nors jis ir yra jo tariamoji kaina. Tikroji kaina yra tai, kiek iš tikrųjų įmonininkui kainuoja tam tikras atlikto darbo kiekis, ir šiuo požiūriu nagrinėjamas darbas beveik visais atvejais pasirodo esąs pigesnis turtingose šalyse negu neturtingesnėse, nepaisant to, kad grūdų ir kitų pragyvenimo reikmenų kaina pastarosiose paprastai yra daug žemesnė negu pirmosiose… Darbas, apmokamas padieniui, yra žymiai pigesnis Škotijoje negu Anglijoje… O darbas, apmokamas pavienečiui, aplamai yra pigesnis Anglijoje» (James Anderson: «Observations on the means of exciting a spirit of National Industry etc.». Edinburgh 1777. 350, 351 psl.).— Atvirkščiai, žemas darbo užmokestis, savo ruožtu, sukelia darbo pabrangimą. «Darbas brangesnis Airijoje negu Anglijoje… kaip tik dėl to, kad darbo užmokestis ten atitinkamai mažesnis» («Royal Commission on Railways, Minutes», 1867, Nr. 2074).
(66)«Essay on the Rate of Wages: with an Examination of the Causes of the Differences in the Conditions of the Labouring Population throughout the World», Philadelphia 1835.