Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Tam tikros pinigų sumos virtimas gamybos priemonėmis ir darbo jėga yra pirmas judėjimas, kurį atlieka vertė, turinti funkcionuoti kaip kapitalas. Jis įvyksta rinkoje, cirkuliacijos sferoje. Antroji šio judėjimo fazė, gamybos procesas, pasibaigia, kai tik gamybos priemonės paverčiamos prekėmis, kurių vertė viršija jų sudėtinių dalių vertę, t. y. turi savyje pradžioje avansuotąjį kapitalą plius pridedamoji vertė. Šios prekės paskui vėl turi būti paleistos į cirkuliacijos sferą. Reikia jas parduoti, jų vertę paversti pinigais, tuos pinigus vėl paversti kapitalu ir taip toliau, vėl iš naujo. Ši tas pačias fazes vieną po kitos nuolat išeinanti apytaka sudaro kapitalo cirkuliaciją.
Pirmoji kaupimo sąlyga yra ta, kad kapitalistui pavyktų parduoti savo prekes ir vėl paversti kapitalu didesnę už jas gautų pinigų dalį. Toliau daroma prielaida, kad kapitalas normaliai atlieka savo cirkuliacijos procesą. Nuodugniau šis procesas bus analizuojamas antrojoje knygoje.
Kapitalistas, kuris gamina pridedamąją vertę, t. y. siurbia neapmokėtą darbą betarpiškai iš darbininkų ir fiksuoja jį prekėse, tiesa, yra pirmasis šios pridedamosios vertės pasisavintojas, bet anaiptol nėra paskutinis jos savininkas. Vėliau jis turi pasidalyti ja su kitais kapitalistais, kurie visuomeninėje gamyboje, imant ją kaip visumą, atlieka kitokias funkcijas, su žemės savininku ir t. t. Vadinasi, pridedamoji vertė suskyla į įvairias dalis. Įvairios jos dalys tenka įvairioms žmonių kategorijoms ir įgauna skirtingas, viena nuo kitos nepriklausomas formas, kaip kad: pelnas, palūkanos, prekybinis pelnas, žemės renta ir t. t. Šios pridedamosios vertės pakeistinės formos gali būti išnagrinėtos tik trečiojoje knygoje.
Taigi, iš vienos pusės, mes čia darome prielaidą, kad kapitalistas, kuris gamina prekes, jas parduoda pagal jų vertę, ir mes čia toliau nenagrinėsime jo sugrįžimo į prekių rinką: nei tų naujų formų, kurias kapitalas įgauna cirkuliacijos sferoje, nei jose slypinčių konkrečių reprodukcijos sąlygų. Iš antros pusės, kapitalistinis gamintojas mums galioja kaip visos pridedamosios vertės savininkas arba, jei norite, kaip visų jos dalybose dalyvaujančiųjų atstovas. Tuo būdu mes iš pradžių nagrinėsime kaupimą abstrakčiai, t. y. tiesiog kaip betarpiško gamybos proceso momentą.
Beje, kadangi kaupimas vyksta, tai aišku, kad kapitalistui pavyksta parduoti pagamintą prekę ir už ją gautus pinigus atgal paversti kapitalu. Toliau: pridedamosios vertės suskilimas į įvairias dalis nė kiek nekeičia jos prigimties ir tų būtinų sąlygų, kuriomis ji darosi kaupimo elementas. Nepriklausomai nuo to, kurią pridedamosios vertės dalį kapitalistinis gamintojas pasilieka sau ir kurią jos dalį jis atiduoda kitiems, šiaip ar taip, jis pirmasis ją pasisavina. Vadinasi, tai, ką mes, vaizduodami kaupimo procesą, tariame vykstant, tai vyksta ir tikrovėje. Iš antros pusės, pridedamosios vertės suskilimas ir tarpininkaujamasis cirkuliacijos judėjimas užtemdo paprastą pagrindinę kaupimo proceso formą. Todėl kaupimo proceso jo grynuoju pavidalu analizė reikalauja laikinai palikti nuošalyje visus reiškinius, slepiančius vidinį jo mechanizmo veikimą.