Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Gamybos procesas, kokia bebūtų jo visuomeninė forma, turi būti nenutrūkstamas, t. y. periodiškai turi vis iš naujo išeiti tas pačias stadijas. Kaip visuomenė negali nustoti vartojusi, lygiai taip pat ji negali nustoti ir gaminusi. Todėl kiekvienas visuomeninis gamybos procesas, nagrinėjamas nuolatiniame sąryšyje ir nenutrūkstamoje savo atsinaujinimo eigoje, tuo pačiu metu yra reprodukcijos procesas.
Gamybos sąlygos kartu yra ir reprodukcijos sąlygos. Nė vieną visuomenė negali nepaliaujamai gaminti, t. y. atgaminti, nepaliaujamai vėl nepaversdama tam tikros savo produkto dalies gamybos priemonėmis arba naujos gamybos elementais. Kitoms sąlygoms esant lygioms, ji gali atgaminti savo turtą arba išlaikyti jį nekintamame lygyje tik tuo atveju, jei gamybos priemonės, t. y. darbo priemonės, žaliavos ir pagalbinės medžiagos, suvartotos, pvz., per metus, yra pakeičiamos in natura [natūrine išraiška] tokiu pat naujų egzempliorių kiekiu; tuo būdu šis pastarasis turi atsiskirti nuo metinės produktų masės ir vėl įeiti į gamybos procesą. Taigi, tam tikras metinio produkto kiekis priklauso gamybai. Iš pat pradžių skirta gamybiniam vartojimui, ši dalis paprastai egzistuoja tokiomis natūralinėmis formomis, kurios jau pačios savaime pašalina individualinį vartojimą.
Jei gamyba turi kapitalistinę formą, tai ir atgaminimas turi tokią pat formą. Panašiai kaip darbo procesas, esant kapitalistiniam gamybos būdui, pasireiškia tik kaip vertės didinimo proceso priemonė, lygiai taip pat atgaminimas pasireiškia tik kaip priemonė avansuotajai vertei kaip kapitalui, t. y. kaip didėjančiai vertei, atgaminti. Būdingas ekonominis kapitalisto vaidmuo priskiriamas tam tikram žmogui tik dėl to, kad jo pinigai nepaliaujamai funkcionuoja kaip kapitalas. Pvz., jei avansuotoji 100 sv. st. pinigų suma šiais metais pavirto kapitalu ir pagamino 20 sv. st. pridedamąją vertę, tai ji tą pačią operaciją turi pakartoti sekančiais metais ir t. t. Kaip periodinis kapitalo vertės prieauglis, arba periodinis funkcionuojančio kapitalo vaisius, pridedamoji vertė įgauna iš kapitalo kylančių pajamų formą(1).
Jeigu šios pajamos kapitalistui tėra tik vartojimo fondas, jeigu jos taip pat periodiškai suvartojamos, kaip ir gaunamos, tai, kitoms sąlygoms esant lygioms, čia vyksta paprastoji reprodukcija. Ir nors pastaroji yra paprastas gamybos proceso kartojimasis nekintamu mastu, vis dėlto šis paprastas kartojimasis arba nenutrūkstamumas suteikia procesui naujų bruožų, arba, veikiau, pašalina kai kuriuos bruožus, kurie atrodo esą jam būdingi tik kaip atskiram aktui.
Gamybos proceso išeities taškas yra darbo jėgos pirkimas tam tikram laikui, ir šis išeities taškas nuolat atsinaujina, kai tik pasibaigia laikas, kuriam darbas buvo pirktas, o kartu ir tam tikras gamybos laikotarpis, pvz., savaitė, mėnuo ir t. t. Tačiau darbininkas apmokamas tik po to, kai jo darbo jėga atliko savo veikimą ir realizavo prekėse tiek savo vertę, tiek ir pridedamąją vertę. Vadinasi, darbininkas pagamino tiek pridedamąją vertę, kurią mes tuo tarpu nagrinėjame tik kaip kapitalisto vartojimo fondą, tiek ir fondą jam pačiam apmokėti, t. y. kintamąjį kapitalą,— pagamino anksčiau, negu šis pastarasis įplauks jam atgal darbo užmokesčio pavidalu, ir tiktai tol, kol jis nenutrūkstamai jį atgamina, jis turi darbo. Iš to kyla šešioliktajame skirsnyje minėtoji ekonomistų formulė, pažymėta skaitmeniu «II», vaizduojanti darbo užmokestį kaip paties produkto dalį(2). Tai yra toji paties darbininko nepaliaujamai atgaminamo produkto dalis, kuri nenutrūkstamai įplaukia jam atgal darbo užmokesčio forma. Žinoma, kapitalistas jam šią prekės vertę sumoka pinigais. Bet šie pinigai tėra tik pakeistinė darbo produkto arba veikiau darbo produkto dalies forma. Tuo metu, kai darbininkas dalį gamybos priemonių paverčia produktu, dalis jo ankstesnio produkto pavirsta atgal į pinigus. Jo darbas per praeitą savaitę arba paskutinį pusmetį — štai iš kurio šaltinio apmokamas jo šios dienos darbas arba ateinančio pusmečio darbas. Iliuzija, kurią sukuria piniginė forma, tuojau pat išnyksta, kai tik mes vietoj atskiro kapitalisto ir atskiro darbininko imsime nagrinėti kapitalistų klasę ir darbininkų klasę. Pinigine forma kapitalistų klasė nuolat išduoda darbininkų klasei čekius gauti tam tikrai daliai produkto, kurį darbininkai yra pagaminę ir kurį kapitalistai yra pasisavinę. Šiuos čekius darbininkas taip pat reguliariai atiduoda atgal kapitalistų klasei, gaudamas už juos atitenkančią jam dalį jo paties produkto. Prekinė produkto forma ir piniginė prekės forma maskuoja tikrąjį šio proceso pobūdį.
Taigi, kintamasis kapitalas tėra tik ypatinga istorinė forma, kuria pasireiškia pragyvenimo reikmenų fondas, arba darbo fondas, kuris būtinas darbininkui savo egzistavimui palaikyti ir save atgaminti ir kurį visose visuomeninės gamybos sistemose visuomet jis pats turi gaminti ir atgaminti. Darbo fondas darbininkui nuolat įplaukia mokėjimo priemonių už jo darbą forma tik todėl, kad nuosavas darbininko produktas nuolat nuo jo tolsta kapitalo forma. Tačiau ši darbo fondo pasireiškimo forma nė kiek nekeičia to fakto, kad kapitalistas avansuoja darbininkui sudaiktintą paties darbininko darbą(3). Paimkime baudžiauninką, einantį lažą. Jis savosiomis gamybos priemonėmis savo lauke dirba, sakysime, 3 dienas per savaitę. Kitas 3 savaitės dienas jis eina lažą pono dvare. Jis nuolat atgamina savo paties darbo fondą, ir šis pastarasis jo atžvilgiu niekad neįgauna formos mokėjimo priemonės, kurią tretysis asmuo avansuoja už jo darbą. Užtat ir neapmokėtas priverstinis jo darbas niekad neįgauna savanoriško ir apmokėto darbo formos. Bet jei vieną gražią dieną dvarininkas pasisavins baudžiauninko lauką, darbinius gyvulius, sėklą, žodžiu tariant — jo gamybos priemones, tai nuo šiol tas baudžiauninkas turės pardavinėti savo darbo jėgą dvarininkui. Kitoms sąlygoms esant lygioms, jis, kaip ir anksčiau, dirbs 6 dienas per savaitę — 3 dienas sau, 3 dienas dvarininkui, kuris dabar pavirto samdytoju. Kaip ir anksčiau, jis gamybos priemones vartos kaip gamybos priemones, perkeldamas jų vertę į produktą. Kaip ir anksčiau, tam tikra produkto dalis įeis į reprodukcijos procesą. Bet panašiai kaip lažinis darbas čia įgauna samdomojo darbo formą, lygiai taip pat ir darbo fondas, kurį, kaip ir anksčiau, gamina ir atgamina pats baudžiauninkas, įgauna formą kapitalo, kurį dvarininkas avansuoja baudžiauninkui. Buržuazinis ekonomistas, kurio ribotos smegenys neįstengia atskirti pasireiškimo formos nuo to, kas ja pasireiškia, užmerkia akis prieš tą faktą, kad net šiuo metu visame žemės rutulyje darbo fondas tik kaip išimtis tepasireiškia kapitalo forma(4).
Šiaip ar taip, kintamasis kapitalas praranda iš kapitalisto nuosavo fondo avansuotos vertės pobūdį(4a) tik tuo atveju, jei mes kapitalistinį gamybos procesą nagrinėsime jo nenutrūkstamo atsinaujinimo eigoje. Bet kur nors ir kada nors jis turėjo prasidėti. Vadinasi, remiantis tuo požiūriu, kurio mes laikėmės iki šiol, atrodo įtikima, kad kapitalistas tam tikru momentu tapo pinigų savininkų dėka tam tikro pradinio kaupimo, nepriklausomo nuo svetimo neapmokėto darbo, ir dėl to galėjo stoti rinkoje kaip darbo jėgos pirkėjas. Tuo tarpu jau vien kapitalistinio gamybos proceso nenutrūkstamumas, arba paprastoji reprodukcija, sukelia ir kitų savotiškų pakitimų, liečiančių ne tik kintamąją kapitalo dalį, bet kapitalą kaip visumą.
Jei pridedamoji vertė, kurią periodiškai, pvz., kasmet, sukuria 1 000 sv. st. kapitalas, yra lygi 200 sv. st. ir jei ši pridedamoji vertė visa suvartojama per metus, tai aišku, kad, šį procesą kartojant per penkerius metus, suvartotos pridedamosios vertės suma bus lygi , arba iš pradžių avansuotajai 1 000 sv. st. kapitalo vertei. Jei metinė pridedamoji vertė būtų suvartojama tik iš dalies, pvz., tik perpus, tai nurodytasis rezultatas būtų gautas kartojant gamybinį procesą per dešimt metų, nes . Aplamai imant, avansuotoji kapitalo vertė, padalyta iš kasmet suvartojamos pridedamosios vertės, duoda skaičių metų, arba skaičių reprodukcijos periodų, kuriems pasibaigus, iš pradžių avansuotasis kapitalas yra kapitalisto suvartojamas ir, vadinasi, išnyksta. Kapitalisto įsivaizdavimas, jog jis tesuvartojąs tik svetimo neapmokėto darbo produktą, pridedamąją vertę, palikdamas nepaliestą pradinę kapitalo vertę, absoliučiai negali pakeisti šio fakto. Praėjus tam tikram metų skaičiui, jam priklausanti kapitalo vertė prilygsta sumai pridedamosios vertės, kurią jis be ekvivalento yra pasisavinęs per tą patį metų skaičių, o jo suvartotoji vertės suma prilygsta pradinei kapitalo vertei. Tiesa, jo rankose išlieka kapitalas, kurio dydis nėra pasikeitęs, ir dalis šio kapitalo, pastatai, mašinos ir t. t., jau buvo, kai jis pradėjo savo gamybą. Bet čia kalbama apie kapitalo vertę, o ne apie materialines jo sudėtines dalis. Jei kas nors yra išeikvojęs visą savo turtą, įsiskolindamas tokiai sumai, kuri yra lygi to turto vertei, tai visas jo turtas kaip tik atstovauja tik bendrai jo skolų sumai. Lygiai taip pat, jei kapitalistas yra suvartojęs savo avansuotojo kapitalo ekvivalentą, tai šio kapitalo vertė atstovauja tik bendrajai jo nemokamai pasisavintos pridedamosios vertės sumai. Nė atomo jo senojo kapitalo vertės jau nebėra.
Taigi, visiškai nepriklausomai nuo bet kurio kaupimo, jau paprastas gamybinio proceso kartojimasis, arba paprastoji reprodukcija, praslinkus trumpesniam ar ilgesniam laikotarpiui, neišvengiamai kiekvieną kapitalą paverčia sukauptu kapitalu, arba kapitalizuota pridedamąja verte. Net jei kapitalas, jam stojant į gamybos procesą, buvo jį panaudojančio žmogaus asmeniškai užsidirbta nuosavybė, vis dėlto anksčiau ar vėliau jis pasidaro verte, pasisavinta be jokio ekvivalento, arba svetimo neapmokėto darbo materializacija — pinigine ar kitokia forma.
Kaip mes matėme ketvirtajame skirsnyje, pinigams paversti kapitalu nepakanka prekinės gamybos ir prekinės cirkuliacijos buvimo. Tam pirmiausia būtina, kad kaip pirkėjas ir pardavėjas vienas priešais kitą stovėtų, iš vienos pusės, verčių arba pinigų savininkas, iš antros pusės — vertę kuriančios substancijos savininkas, čia — gamybos priemonių ir pragyvenimo reikmenų savininkas, ten — vien tik darbo jėgos savininkas. Vadinasi, darbo produkto atsiskyrimas nuo paties darbo, objektyvių darbo sąlygų atsiskyrimas nuo subjektyvaus veiksnio — darbo jėgos — buvo faktiškai duotas kapitalistinio gamybos proceso pagrindas, jo išeities taškas.
Bet tai, kas pradžioje buvo tik išeities taškas, tai vėliau, vien proceso nenutrūkstamumo dėka, paprastosios reprodukcijos dėka, yra gaminama vis iš naujo ir įamžinama kaip absoliutus kapitalistinės gamybos rezultatas. Iš vienos pusės, gamybos procesas nuolat paverčia medžiaginį turtą kapitalu, vertės didinimo priemonėmis ir vartojimo reikmenimis kapitalistui. Iš antros pusės, darbininkas nuolat išeina iš šio proceso toks, koks jis buvo stodamas į jį: kaip asmeninis turto šaltinis, bet neturintis jokių priemonių tam, kad šį turtą galėtų realizuoti sau. Kadangi prieš jam stojant į procesą jo nuosavas darbas buvo iš jo nusavintas, kapitalisto pasisavintas ir įjungtas į kapitalo sudėtį, tai proceso eigoje šis darbas nuolat sudaiktinamas svetimame produkte. Kadangi gamybos procesas tuo pačiu metu yra kapitalisto vykdomo darbo jėgos vartojimo procesas, tai darbininko produktas nepaliaujamai virsta ne tik preke, bet ir kapitalu, virsta verte, kuri susiurbia vertę kuriančią jėgą, virsta pragyvenimo reikmenimis, kurie perka žmones, virsta gamybos priemonėmis, kurios naudoja gamintojus(5). Tuo būdu darbininkas pats nuolat gamina objektyvų turtą kaip kapitalą, kaip jam svetimą, jam viešpataujančią ir jį išnaudojančią jėgą, o kapitalistas taip pat nuolat gamina darbo jėgą kaip subjektyvų, nuo jos pačios sudaiktinimo ir realizavimo priemonių atskirtą, abstraktų, tik pačiame darbininko organizme esantį turto šaltinį,— trumpai tariant, gamina darbininką kaip samdomąjį darbininką(6). Šis nuolatinis darbininko atgaminimas arba įamžinimas yra kapitalistinės gamybos conditio sine qua non [būtina sąlyga].
Darbininko vartojimas yra dvejopas. Pačioje gamyboje jis savo darbu vartoja gamybos priemones ir paverčia jas aukštesnės vertės produktais negu avansuotojo kapitalo vertė. Tai yra jo gamybinis vartojimas. Tuo pačiu metu tai yra jo darbo jėgos vartojimas, kurį vykdo ją pirkęs kapitalistas. Iš antros pusės, darbininkas išleidžia pinigus, kurie buvo jam sumokėti perkant jo darbo jėgą, pragyvenimo reikmenims įsigyti. Tai yra jo individualinis vartojimas. Vadinasi, darbininko gamybinis ir individualinis vartojimas yra visiškai skirtingi. Pirmajame jis funkcionuoja kaip kapitalo varomoji jėga ir priklauso kapitalistui; antrajame jis priklauso pačiam sau ir atlieka gyvybines funkcijas už gamybinio proceso ribų. Pirmojo rezultatas yra kapitalisto egzistavimas, antrojo rezultatas — paties darbininko egzistavimas.
Nagrinėjant darbo dieną ir kt. tarp kita ko paaiškėjo, kad darbininkas dažnai yra priverstas savo individualinį vartojimą paversti grynai atsitiktiniu gamybinio proceso epizodu. Šiuo atveju jis suvartoja pragyvenimo reikmenis tik tam, kad palaikytų veikiančią savo darbo jėgą, kaip garo mašina — anglį ir vandenį, kaip ratas — tepalą. Tokiu atveju jo vartojimo reikmenys tiesiog yra vienos iš gamybos priemonių vartojimo reikmenys, jo individualinis vartojimas yra betarpiškai gamybinis vartojimas. Tačiau tai atrodo kaip piktnaudžiavimas, nesusijęs su kapitalistinio gamybos proceso esme(7).
Kitaip atrodo dalykas, kai tik mes nagrinėjame ne atskirą kapitalistą ir ne atskirą darbininką, bet kapitalistų klasę ir darbininkų klasę, ne pavienius prekių gaminimo procesus, bet visą kapitalistinį procesą jo eigoje ir visuomeniniu jo mastu. Kai kapitalistas dalį savo kapitalo paverčia darbo jėga, jis tuo pačiu padidina viso savo kapitalo vertę. Jis vienu šūviu nušauna du zuikius. Jis turi pelno ne tik iš to, ką jis gauna iš darbininko, bet ir iš to, ką jis duoda pastarajam. Mainais už darbo jėgą perleistas kapitalas pavirsta pragyvenimo reikmenimis, kurie suvartojami jau esamų darbininkų raumenims, nervams, kaulams, smegenims atgaminti ir naujiems darbininkams pagaminti. Vadinasi, individualinis darbininkų klasės vartojimas absoliučiai būtinose jo ribose yra tik mainais už darbo jėgą kapitalo perleistų pragyvenimo reikmenų pavertimas atgal į darbo jėgą, kurią kapitalas vėl galėtų išnaudoti. Tai yra kapitalistui būtiniausios gamybos priemonės — paties darbininko — gaminimas ir atgaminimas. Tuo būdu individualinis darbininko vartojimas sudaro kapitalo gaminimo ir atgaminimo momentą nepriklausomai nuo to, ar jis vyksta dirbtuvės, fabriko ir t. t. viduje ar už jų ribų, pačiame darbo procese ar už jo ribų, panašiai kaip mašinos valymas yra gamybos sudėtinė dalis nepriklausomai nuo to, ar jis atliekamas darbo proceso metu ar tam tikrų pastarojo pertraukų metu. Dalykas nė kiek nesikeičia nuo to, kad darbininkas savo individualinį vartojimą vykdo sau pačiam, o ne kapitalistui. Juk ir darbinių gyvulių vartojimas nenustoja buvęs būtinas gamybos proceso momentas dėl to, kad gyvuliai patys suvartoja tai, ką jie ėda. Nenutrūkstamas darbininkų klasės išsilaikymas ir atgaminimas visuomet pasilieka būtina kapitalo atgaminimo sąlyga. Kapitalistas ramiai gali palikti patiems darbininkams vykdyti šią sąlygą, pasikliaudamas jų savisaugos ir dauginimosi instinktu. Jam terūpi tai, kad jų individualinis vartojimas kiek galint apsiribotų tuo, kas būtiniausia, ir kaip dangus nuo žemės jam yra tolimas pietų amerikiečių šiurkštumas, su kuriuo darbininkai verste verčiami valgyti maistingesnį maistą vietoj mažiau maistingo(8).
Todėl kapitalistas ir jo ideologas, politekonomas, gamybiniu vartojimu laiko tik tą darbininko individualinio vartojimo dalį, kuri būtina darbininkų klasei įamžinti, kurią darbininkas iš tikrųjų turi suvartoti, kad kapitalistas galėtų vartoti darbo jėgą; o visa tai, ką darbininkas vartoja virš to, savo asmeniniam malonumui, yra negamybinis vartojimas(9). Jei kapitalo kaupimas sukeltų darbo užmokesčio padidėjimą ir, vadinasi, darbininko vartojimo reikmenų kiekio padidėjimą, nepadidindamas kapitalo vykdomo darbo jėgos vartojimo, tai papildomas kapitalas būtų sunaudojamas negamybiškai(10). Iš tikrųjų, individualinis darbininko vartojimas yra negamybinis jam pačiam, nes jis tik atgamina individą, reikalingą vartojimo reikmenų; jis yra gamybinis kapitalistui ir valstybei, nes jis yra gaminimas jėgos, kuriančios svetimą turtą(11).
Taigi, visuomeniniu požiūriu darbininkų klasė — net už betarpiško darbo proceso ribų — yra toks pat kapitalo priklausinys, kaip ir negyvasis darbo įrankis. Net individualinis darbininkų vartojimas tam tikrose ribose yra tik kapitalo reprodukcijos proceso momentas. Bet jau pats šis procesas, nuolat atitolindamas darbininkų darbo produktą nuo jų poliaus į priešingą kapitalo polių, rūpinasi tuo, kad šie sąmonę turintieji gamybos įrankiai nepabėgtų. Individualinis darbininkų vartojimas, iš vienos pusės, užtikrina jų išlikimą ir atgaminimą, iš antros pusės, naikindamas pragyvenimo reikmenis, sukelia nuolatinio naujo jų pasirodymo darbo rinkoje būtinumą. Romos vergas buvo prikaustytas grandinėmis, samdomasis darbininkas yra pririštas prie savo savininko nematomomis gijomis. Jo nepriklausomumo iliuziją palaiko tai, kad individualiniai šeimininkai-samdytojai nuolat keičiasi, taip pat ir tai, kad egzistuoja sutarties fictio juris [juridinė fikcija].
Anksčiau kapitalas ten, kur jam atrodė reikalinga, savo nuosavybės teisę į laisvą darbininką vykdė per priverčiamąjį įstatymą. Pavyzdžiui, iki 1815 metų Anglijos mašinų gamybos darbininkams buvo uždrausta emigruoti, grasinant jiems sunkia bausme.
Darbininkų klasės atgaminimas taip pat apima įgudimo kaupimą ir perteikimą iš kartos į kartą(12). Kaip labai kapitalistas yra linkęs tokios įgudusios darbininkų klasės buvimą priskirti prie jam priklausančių gamybos sąlygų ir tikrovėje laikyti ją realiu savo kintamojo kapitalo buvimu, ypatingai išryškėja, kai krizė ima sudaryti pavojų prarasti šią gamybos sąlygą. Kaip yra žinoma, Amerikos pilietinio karo ir jį lydėjusio medvilnės bado įtakoje dauguma Lankaširo bei kitų vietų medvilnės pramonės darbininkų buvo išmesti į gatvę. Iš pačios darbininkų klasės gelmių ir iš kitų visuomenės sluoksnių pasigirdo raginimas su valstybės arba laisvanoriškų nacionalinių rinkliavų pagalba organizuoti «perteklinių» darbininkų emigravimą į Anglijos kolonijas arba į Jungtines Valstybes. Laikraštis «Times» tuomet (1863 m. kovo 24 d.) paskelbė Edmundo Poterio, buvusio Mančesterio prekybos rūmų prezidento, laišką. Žemuosiuose rūmuose jo laiškas teisingai buvo pavadintas «fabrikantų manifestu»(13). Iš šio laiško mes čia pateiksime keletą būdingų vietų, kuriose pažiūra į darbo jėgą kaip į kapitalo nuosavybę yra išdėstyta visiškai atvirai.
«Medvilnės pramonės darbininkams teigiama, kad jų darbo pasiūla esanti per didelė… kad ją reikia sumažinti, gal būt, visu trečdaliu, ir tuomet galėtų susidaryti sveika likusiųjų dviejų trečdalių paklausa… Viešoji nuomonė primygtinai reikalauja emigracijos… Šeimininkas (t. y. medvilnės fabrikantas) negali laisvanoriškai sutikti su tuo, kad jo darbo rankų pasiūla būtų sumažinta; jis laikosi tos pažiūros, kad tai būtų tiek pat neteisinga, kiek ir neteisėta… Jei emigracija palaikoma visuomeninio fondo sąskaita, jis turi teisę reikalauti, kad jį išklausytų, ir, gal būt, protestuoti». Tas pats Poteris toliau pasakoja, kokia naudinga yra medvilnės pramonė, kaip «ji neabejotinai atitraukė gyventojus iš Airijos ir žemdirbinių Anglijos apygardų», koks didžiulis yra jos mastas, kaip ji 1860 metais yra davusi viso Anglijos eksporto ir kaip po nedaugelio metų ji vėl padidėsianti besiplečiant rinkai, ypač Indijos, ir prievartos būdu pakankamai «įsivežant medvilnės po 6 pensus už svarą». Jis toliau sako: «Laikas — vieneri, dveji, gal būt, treji metai — sukurs reikalingą kiekį… Norėčiau todėl iškelti klausimą, ar ši pramonė neverta būti palaikoma? Ar neverta nesigailėti darbo ir tvarkingai užlaikyti mašinas (būtent gyvąsias darbo mašinas) ir ar nėra didžiausia kvailystė mintis išmesti jas lauk? Aš manau, kad taip. Aš galiu sutikti, kad darbininkai nėra nuosavybė («I allow that the workers are not a property»), ne Lankaširo ir šeimininkų nuosavybė, bet jie yra jų abiejų jėga; jie — intelektualinė ir apmokyta jėga, kurios negalima pakeisti per vienos kartos gyvenimo laiką; priešingai, žymią dalį kitų mašinų,— tų, prie kurių jie dirba («the mere machinery which they work»), galima sėkmingai pakeisti ir dargi pagerinti per dvylika mėnesių(14). Jei darbo jėgos emigravimas bus skatinamas arba net vien leidžiamas (!), tai kas bus su kapitalistais? («Encourage or allow the working power to emigrate, and what of the capitalist?» Šis širdies šauksmas primena hofmaršalą Kalbą)… Nugriebkite darbininkų grietinėlę,— ir pagrindinis kapitalas bus nepaprastai nuvertintas, o apyvartinis kapitalas neišlaikys kovos su nepakankama prastesnės rūšies darbo pasiūla… Mums sakoma, kad darbininkai patys nori emigruoti. Tai labai natūralu iš jų pusės… Sumažinkite, pasmaukite medvilnės pramonę, atimdami jai jos darbo jėgą (by taking away its working power), sumažindami, sakysime, , arba 5 milijonais, išmokamų darbo užmokesčių sumą, ir kas tuomet bus su betarpiškai viršum darbininkų esančia klase, su smulkiaisiais krautuvininkais? Kas bus su žemės renta, su nuompinigiais už kotedžus? … Su smulkiuoju žemės nuomininku, geresnių namų savininku ir žemės savininku? Taigi, pasakykite, ar begali būti koks nors labiau savižudiškas planas visoms šalies klasėms negu šis projektas susilpninti naciją eksportuojant jos geriausius fabrikų darbininkus ir nuvertinant dalį jos našiausio kapitalo ir turto?» «Aš rekomenduoju 5—6 milijonų paskolą, išdėstytą, dvejiems ar trejiems metams; pinigai turi būti sunaudojami prižiūrint specialiems komisarams, kurie turi būti pavaldūs medvilnės pramonės apygardose esančios beturčių globos administracijai; šį dalyką reikia reguliuoti specialiu įstatymu, nustatant tam tikrą priverstinį darbą išmaldas gaunančių darbininkų moraliniam vertingumui palaikyti… Ar begali būti kas nors blogesnio žemės savininkams arba šeimininkams («can anything be worse for landowners or masters») kaip netekti savo geriausių darbininkų ir sukelti demoralizaciją ir nepasitenkinimą kitų tarpe, leidžiant organizuoti plačią nusiaubiančią emigraciją ir kapitalo nuvertinimą ištisoje provincijoje?»
Poteris, šis neprilygstamas medvilnės fabrikantų atstovas, skiria dvi rūšis «mašinų», vienodai priklausančių kapitalistui: vienos nuolat yra jo fabrike, kitos naktimis ir sekmadieniais persikelia į kotedžus. Pirmosios yra negyvos, antrosios gyvos. Negyvosios ne tiktai diena iš dienos darosi blogesnės ir nuvertėja, bet dėl nuolatinės technikos pažangos žymi jų esamos masės dalis yra tiek pasenusi, kad su nauda galėtų būti per keletą mėnesių pakeista naujomis mašinomis. Atvirkščiai, gyvosios mašinos yra tuo geresnės, kuo ilgiau jos tarnauja, kuo daugiau sukaupia iš kartos į kartą perteikiamo įgudimo. «Times» savo atsakyme šiam fabrikų magnatui tarp kita ko rašė:
«Ponas E. Poteris yra tiek įsitikinęs medvilnės įmonių savininkų nepaprastu ir absoliučiu svarbumu, kad šiai klasei palaikyti ir jos verslui įamžinti yra pasiryžęs prievarta uždaryti pusę milijono darbininkų į didžiulius moralinius darbo namus. Ar ši pramonė neverta būti palaikoma? — klausia p. Poteris. Žinoma, verta,— atsakome mes,— visomis doromis priemonėmis. Ar neverta nesigailėti darbo ir tvarkingai užlaikyti mašinas? — vėl klausia p. Poteris. Čia mes nustembame. Mašinomis p. Poteris laiko mašinas-žmones; jis prisiekia jų nelaikąs absoliučia savininko nuosavybe. Mes turime prisipažinti, kad esame tos nuomonės, jog «neverta nesigailėti darbo» ir net negalima tvarkingai užlaikyti mašinas-žmones, t. y. jas uždaryti ir tepti, kol jos pasidarys reikalingos. Mašinos-žmonės turi savybę neveikdamos rūdyti, kad ir kiek jas teptum ir valytum. Be to, mašinos-žmonės, kaip mus moko patyrimas, gali spontaniškai paleisti garą ir sprogti arba siautėti mūsų didmiesčių gatvėse padūkusiame Vito šokyje. Gal būt, p. Poteris ir teisus teigdamas, kad darbininkams atgaminti reikia ilgesnio laiko, bet, turėdami po ranka įgudusių mašinistų ir pinigų, mes visuomet rasime pakankamai uolių, atkaklių, darbščių žmonių, iš kurių galima paruošti daugiau fabrikų meistrų, negu gali prireikti… Ponas Poteris plepa apie naują pramonės pagyvėjimą po 1, 2, 3 metų ir reikalauja iš mūsų neskatinti darbo jėgos emigravimo ar net jo neleisti! Kad darbininkai nori emigruoti, tai, jo nuomone, yra natūralu; bet jis mano, kad nacija turi uždaryti pusę milijono šitų darbininkų ir 700 000 žmonių, priklausančių jų šeimoms, prieš jų norą, medvilnės pramonės apygardose ir,— neišvengiama pasekmė,— jėga slopinant jų nepasitenkinimą, palaikyti jų egzistavimą išmaldomis,— visa tai daryti turint galvoje, kad gali ateiti diena, kai jie vėl bus reikalingi medvilnės fabrikantams… Atėjo laikas, kai didžioji šių salų viešoji nuomonė turi ką nors padaryti, kad išgelbėtų šią «darbo jėgą» nuo tų, kurie nori su ja elgtis taip, kaip jie elgiasi su anglimi, geležimi ir medvilne» («to save this «working power» from those who would deal with it as they deal with iron, coal and cotton»)(15).
Laikraščio «Times» straipsnis buvo tik jeu d’esprit [tuščias proto žaismas]. «Didžioji viešoji nuomonė» iš tikrųjų pritarė p. Poterio nuomonei, kad fabrikų darbininkas esąs tik kilnojamas fabriko priedėlis. Darbininkams neleido emigruoti(16). Jie buvo uždaryti medvilnės pramonės apygardų «moraliniuose darbo namuose» ir, kaip ir anksčiau, jie yra «Lankaširo medvilnės fabrikantų jėga (the strength)».
Taigi, kapitalistinis gamybos procesas pačia savo eiga atgamina darbo jėgos atsiskyrimą nuo darbo sąlygų. Tuo pačiu jis atgamina ir įamžina darbininko išnaudojimo sąlygas. Jis nuolat verčia darbininką pardavinėti savo darbo jėgą, kad gyventų, ir nuolat duoda kapitalistui galimybę ją pirkti, kad turtėtų(17). Dabar jau nebe paprastas atsitikimas priešpastato prekių rinkoje kapitalistą ir darbininką kaip pirkėją ir pardavėją. Geležinė paties proceso eiga nuolat nubloškia pastarąjį kaip savo darbo jėgos pardavėją atgal į prekių rinką ir nuolat paverčia jo paties produktą pirkimo priemone pirmojo rankose. Iš tikrųjų darbininkas priklauso kapitalui dar anksčiau, negu jis pardavė save kapitalistui. Jo ekonominį priklausomumą(18) tuo pačiu metu ir sąlygoja ir dangsto tai, kad jis periodiškai save iš naujo pardavinėja, kad jo individualiniai šeimininkai samdytojai keičiasi ir kad jo darbo rinkos kainos svyruoja(19).
Vadinasi, kapitalistinis gamybos procesas, nagrinėjamas kaip visuma, arba kaip reprodukcijos procesas, gamina ne tik prekes, ne tik pridedamąją vertę, jis gamina ir atgamina patį kapitalistinį santykį,— kapitalistą vienoje pusėje, samdomąjį darbininką — kitoje(20).
(1)«Turtingieji, suvartojantieji svetimo darbo produktus, juos gauna tik per mainų aktą (prekių pirkimą)… Vadinasi, jų atsargos fondas, matyti, turi greitai išsekti… Bet visuomeninėje santvarkoje turtas įgavo galią reprodukuotis panaudojant svetimą darbą… Panašiai kaip darbas, turtas, panaudodamas darbą, kasmet duoda vaisių, kuris kasmet gali būti panaikinamas, turtingam nuo to nepasidarant neturtingesniu. Šis vaisius yra pajamos, kylančios iš kapitalo» (Sismondi: «Nouveaux Principes d’Économie Politique», Paris leid. I t., 81, 82 psl.). [Plg. С. де Сисмонди: «Новые начала политической экономии». Соцэкгиз, 1936, I t., 181, 182 psl.]
(2)«Darbo užmokestį… lygiai taip pat, kaip ir pelną, galima laikyti gatavo produkto dalimi». (G. Ramsay: «An Essay on the Distribution of Wealth». Edinburgh 1836, 142 psl.). «Produkto dalis, atitenkanti darbininkui darbo užmokesčio forma» (James Mill: «Éléments d’économie politique», prancūziškasis Parissot vertimas, Paris 1823, 34 psl.).
(3)«Kai kapitalas naudojamas darbininkų darbo užmokesčiui avansuoti, jis nieko neprideda prie to fondo, kuris skirtas darbui palaikyti» (Keiznovas pastaboje jo išleistame Maltaus veikale «Definitions in Political Economy». London 1853, 22 psl.).
(4)«Darbininkų pragyvenimo reikmenys yra kapitalistų jiems avansuojami mažiau kaip viename ketvirtadalyje žemės rutulio» (Richard Jones: «Text-book of Lectures on the Political Economy of Nations». Hertford 1852, 16 psl.). [Plg. Ричард Джонс: «Экономические сочинения». Соцэкгиз, 1937, 313 psl.]
(4a)«Nors šeimininkas avansuoja manufaktūriniam darbininkui jo darbo užmokestį, jis jam iš tikrųjų nieko nekainuoja, nes šio darbo užmokesčio vertė paprastai jam sugrįžta kartu su pelnu tuo būdu, kad padidėja vertė objekto, kuriam buvo panaudotas darbininko darbas» (A. Smith: «Wealth of Nations», II kn., III sk., 311 psl.). [А. Смит: «Исследование о природе и причинах богатства народов», I t., II kn., III sk., 278 psl., Соцэкгиз, 1935.]
(5)«Tai yra ypatingai nuostabi gamybinio vartojimo savybė. Tai, kas gamybiškai vartojama, yra kapitalas ir darosi kapitalu per vartojimą» (James Mill: Éléments d’économie politique». Prancūziškasis Parissot vertimas, Paris 1823, 242 psl.). Bet Džemsas Milis taip ir neišaiškino, kas yra ta «ypatingai nuostabi savybė».
(6)«Žinoma, tai tiesa, kad naujai įsteigta manufaktūra duoda darbo daugeliui beturčių; bet pastarieji nenustoja buvę beturčiai, o tolesnis manufaktūrinių įmonių steigimas didina jų skaičių» («Reasons for a limited Exportation of Wool». London 1677, 19 psl.). «Absurdiškas yra nuomininko (farmer) tvirtinimas, kad jis išlaikąs beturčius. Iš tikrųjų beturčiai laikomi skurde» («Reasons for the late Increase of the Poor Rates: or a comparative view of the prices of labour and provisions». London 1777, 31 psl.).
(7)Rosis taip pompastiškai nedeklamuotų šiuo klausimu, jeigu jis iš tikrųjų būtų įspėjęs «gamybinio vartojimo» paslaptį.
(8)«Pietų Amerikos rūdynų darbininkai, kurių kasdieninis darbas (gal būt, sunkiausias pasaulyje) yra ant savo pečių ištempti į žemės paviršių 180—200 svarų rūdos krūvį iš 450 pėdų gilumos, maitinasi tik duona ir pupomis; jie verčiau norėtų maitintis vien duona, bet jų ponai, pastebėję, kad, valgydami vien duoną, darbininkai negali dirbti taip intensyviai, elgiasi su jais kaip su arkliais ir verčia juos valgyti pupas; pupos turi žymiai daugiau fosforo negu duona» (Liebig: «Die Chemie in ihrer Anwendung auf Agrikultur und Physiologie», 7-sis leid., 1862, I dalis, 194 psl., pastaba). [Plg. Ю. Либих: «Химия в приложении к земледелию и физиологии растений». Москва 1870, 132 psl.]
(9)James Mill: «Éléments d’économie politique». Prancūziškasis Parissot vertimas, Paris 1823, 238 ir sek. psl.
(10)«Jei darbo kaina pakiltų tiek, kad, nepaisant kapitalo padidėjimo, nebūtų galima naudoti daugiau darbo, tai aš pasakyčiau, kad toks kapitalo padidėjimas bus sunaudotas negamybiškai» (Ricardo: «Principles of Political Economy», 3-sis leid., London 1821, 163 psl.). [Plg. Д. Рикардо: «Начала политической экономии». Соцэкгиз, 1935, 87 psl.]
(11)«Vienintelis gamybinis vartojimas tikrąja to žodžio prasme yra tik kapitalisto vykdomas turto vartojimas arba griovimas (jis turi galvoje gamybos priemonių vartojimą) atgaminimo tikslais… Darbininkas… yra gamybinis vartotojas jį naudojančiam asmeniui ir valstybei, bet, griežtai sakant, ne sau pačiam» (Malthus: «Definitions in Political Economy». London 1853, 30 psl.).
(12)«Vienintelis dalykas, apie kurį galima pasakyti, kad jis kaupiamas ir iš anksto ruošiamas, yra darbininko įgudimas… Įgudusio darbo kaupimas ir išsaugojimas, ši svarbiausioji operacija, didelės darbininkų masės atžvilgiu vykdoma be jokio kapitalo įdėjimo» (Hodgskin: «Labour Defended etc.», 12, 13 psl.).
(13)«Šį laišką galima laikyti fabrikantų manifestu» (Ferendas, pasiūlymas ryšium su medvilnės badu, bendruomenių rūmų 1863 m. balandžio 27 d. posėdis).
(14)Skaitytojas atsimena, kad tas pats kapitalas gieda visiškai kitokią giesmelę, esant įprastinėms aplinkybėms, kai kalbama apie darbo užmokesčio sumažinimą. Čia «šeimininkai» vienbalsiai pareiškia (žr. ketvirtąjį skyrių, 378 psl.): «Teneužmiršta fabrikų darbininkai, kad jų darbas iš tikrųjų yra labai žemo įgudimo darbas; kad joks kitas darbas nėra lengviau įsisavinamas ir, turint galvoje jo kokybę, nėra geriau apmokamas; kad, išėjus tokį trumpą apmokymą, jokio kito darbo negalima gauti per tokį trumpą laiką ir tokiu gausiu kiekiu. Šeimininko mašinos (kurias, kaip mums dabar sakoma, galima sėkmingai pakeisti geresnėmis per 12 mėnesių) gamyboje faktiškai vaidina žymiai svarbesnį vaidmenį negu darbininko darbas ir įgudimas (mums dabar sakoma, kad pastarasis negali būti atkurtas net per 30 metų), kurio galima išmokyti per 6 mėnesius ir kurio gali išmokti kiekvienas kaimo bernas».
(15)«Times», 1863 m. kovo 24 d.
(16)Parlamentas emigracijai nevotavo nė vieno fartingo, bet tik išleido įstatymus, kurie įgaliojo municipalitetus laikyti darbininkus tarp gyvenimo ir mirties, arba juos išnaudoti, nesumokant normalaus darbo užmokesčio. Kai paskui, praslinkus trejiems metams, prasidėjo gyvulių maras, parlamentas, net nepaisydamas grubaus parlamentinio etiketo pažeidimo, tuojau pat votavo milijonus milijonierių lendlordų nuostoliams padengti, nors tų lendlordų nuomininkai dėl mėsos kainų pakilimo ir šiaip neturėjo jokių nuostolių. Žvėriškas žemės savininkų staugimas atidarant 1866 m. parlamentą įrodė, kad nereikia būti indu, norint garbinti karvę Sabalą, ir — Jupiteriu, norint pavirsti jaučiu.
(17)«Darbininkas reikalavo pragyvenimo reikmenų, kad gyventų, savininkas reikalavo darbo, kad uždirbtų (pour gagner)» (Sismondi: «Nouveaux Principes d’Économie Politique», Paris leid., I t., 91 psl.). [Plg. С. де Сисмонди: «Новые начала политической экономии». Соцэкгиз, 1936, I t., 2 kn., 186 psl.]
(18)Šiurkšti valstietiška šio priklausomumo forma yra Derhemo grafystėje. Tai — viena iš tų nedaugelio grafysčių, kuriose vietinės sąlygos neužtikrina nuomininkui neginčijamos nuosavybės teisės į padienius žemės ūkio darbininkus. Kalnų pramonė leidžia pastariesiems pasirinkti. Todėl čia, priešingai bendrajai taisyklei, nuomininkas nuomoja tik tas žemes, kuriose yra darbininkų kotedžai. Kotedžo nuomos mokestis sudaro dalį darbo užmokesčio. Šie kotedžai vadinami «hind’s houses» [«žemės ūkio darbininkų namai»]. Jie išnuomojami darbininkams su sąlyga, kad jie atliks tam tikras feodalines prievoles, pagal sutartį, kuri vadinama «bondage» (baudžiavinis priklausomumas) ir kuri, tarp kita ko, įpareigoja darbininką tam laikui, kai jis dirba kitoje vietoje, atsiųsti į darbą vietoj savęs dukterį ir t. t. Pats darbininkas vadinamas bondsman, t. y. baudžiauninku. Šis santykis iš visiškai kitos pusės parodo mums individualinį darbininko vartojimą kaip vartojimą kapitalui, arba gamybinį vartojimą. «Įdomu pažymėti, kad net šio bondsman išmatas jo apdairusis valdovas priskiria prie savo pajamų… Nuomininkas kaimynystėje neleidžia įrengti jokių išviečių, išskyrus tas, kurios jo paties yra įrengtos, ir nepakenčia nė mažiausio savo siuzereninių teisių pažeidimo šioje srityje» («Public Health. 7th Report 1864», 188 psl.).
(19)Priminsime, kad vaikų ir kt. darbo atžvilgiu išnyksta net savęs pardavimo formalumas.
(20)«Kapitalo prielaida yra samdomasis darbas, o samdomojo darbo prielaida yra kapitalas. Jie sąlygoja ir sukuria vienas kitą. Ar darbininkas medvilnės fabrike gamina tik medvilninę medžiagą? Ne, jis gamina kapitalą. Jis gamina vertes, kurios ir vėl panaudojamos tam, kad būtų galima viešpatauti jo darbui ir šiuo jo darbu kurti naujas vertes» (Karl Marx: «Lohnarbeit und Kapital», laikraščio «Neue Rheinische Zeitung», Nr. 266, 1849 m. balandžio 7 d.). [K. Marksas: «Samdomasis darbas ir kapitalas». K. Marksas ir F. Engelsas. Rinktiniai raštai, I t., Vilnius, 1949, 63—64 psl.] Straipsniai, paskelbti šia antrašte laikraštyje «Neue Rheinische Zeitung», yra ištraukos iš paskaitų, kurias aš 1847 metais skaičiau šia tema Briuselio vokiečių darbininkų sąjungoje ir kurių spausdinimą nutraukė Vasario revoliucija.
Dvidešimt antrasis skirsnis. Pridedamosios vertės virtimas kapitalu