Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Anksčiau mes ištyrėme, kokiu būdu pridedamoji vertė atsiranda iš kapitalo, o dabar pažiūrėkime, kokiu būdu kapitalas atsiranda iš pridedamosios vertės. Panaudojimas pridedamosios vertės kaip kapitalo, arba pridedamosios vertės pavertimas atgal kapitalu, vadinamas kapitalo kaupimu(21).
Iš pradžių panagrinėkime šį procesą atskiro kapitalisto požiūriu. Tarkime, pvz., kad verpyklos savininkas avansuoja 10 000 sv. st. kapitalą, tame tarpe medvilnės, mašinų ir t. t. pavidalu ir darbo užmokesčio pavidalu. Tarkime, kad kasmet jis pagamina 240 000 sv. verpalų 12 000 sv. st. vertės. Esant 100% pridedamosios vertės normai, pridedamoji vertė yra pridedamajame, arba grynajame, produkte, sudarančiame 40 000 sv. verpalų, arba vieną šeštadalį bendrojo produkto; jos vertė yra 2 000 sv. st. ir ji bus realizuota parduodant. 2 000 sv. st. vertės suma yra 2 000 sv. st. vertės suma ir nieko daugiau. Nei iš jų išvaizdos, nei iš jų kvapo negalima pažinti, kad šie pinigai yra pridedamoji vertė. Tas faktas, kad tam tikra vertė yra pridedamoji vertė, tik nurodo, kokiu būdu ji pateko į jos savininko rankas, bet nė kiek nekeičia vertės arba pinigų prigimties.
Tuo būdu verpyklos savininkas, norėdamas paversti kapitalu šią jam iš naujo įplaukusią 2 000 sv. st. sumą, turi, kitoms sąlygoms esant lygioms, tos sumos avansuoti medvilnei ir t. t. pirkti ir naujiems darbininkams-verpėjams pirkti, be to, pastarieji rinkoje turi rasti tų pragyvenimo reikmenų, kurių vertę jis jiems avansavo. Tada šis naujas 2 000 sv. st. kapitalas funkcionuos verpykloje ir, iš savo pusės, duos 400 sv. st. pridedamąją vertę.
Kapitalo vertė pradžioje buvo avansuota pinigine forma; priešingai, pridedamoji vertė jau iš pat pradžių egzistuoja kaip tam tikros bendrojo produkto dalies vertė. Jei šis produktas parduodamas, paverčiamas pinigais, tai kapitalo vertė vėl įgauna savo pradinę formą, o pridedamoji vertė pakeičia savo pradinį egzistavimo būdą. Tačiau, pradedant nuo šio momento, abi jos, ir kapitalo vertė ir pridedamoji vertė, yra pinigų sumos, ir jų virtimas atgal kapitalu vyksta visiškai vienodai. Ir vieną ir kitą vertę kapitalistas sunaudoja pirkti prekėms, kurių dėka jis gali iš naujo pradėti savo produkto gaminimą ir šį kartą jau išplėstiniu mastu. Bet, norėdamas pirkti šias prekes, jis turi jas rasti rinkoje.
Jo paties verpalai cirkuliuoja tik todėl, kad jis savo metinį produktą atgabena į rinką, kaip kad daro su savo prekėmis ir visi kiti kapitalistai. Bet, prieš patekdamos į rinką, šios prekės jau buvo metinės gamybos fonde, t. y. bendroje masėje visokios rūšies daiktų, kuriais per metus pavirsta atskirų kapitalų bendra suma, arba visuminis visuomeninis kapitalas, kurio tik tam tikra dalis yra kiekvieno atskiro kapitalisto rankose. Rinkoje vykstantieji procesai tik realizuoja šių atskirų metinės gamybos sudėtinių dalių cirkuliaciją, siunčia jas iš rankų į rankas, bet jie negali nei padidinti visos metinės gamybos, nei pakeisti pagamintųjų daiktų prigimties. Kaip gali būti sunaudotas visuminis metinis produktas, tai priklauso nuo jo paties sudėties, bet anaiptol ne nuo jo cirkuliacijos.
Metinė gamyba turi pirmiausia pateikti visus tuos daiktus (vartojamąsias vertes), kuriais gali būti padengtos per metus sunaudotos daiktinės kapitalo sudėtinės dalys. Atėmus šią dalį, pasilieka grynasis, arba pridedamasis, produktas, kuriame yra pridedamoji vertė. Bet iš ko susideda šis pridedamasis produktas? Gal būt, iš daiktų, skirtų kapitalistų klasės poreikiams ir užgaidoms patenkinti,— daiktų, įeinančių tuo būdu į jų vartojimo fondą? Jei taip būtų, tai pridedamoji vertė būtų pralėbauta iki paskutinio skatiko, ir vyktų tik paprastoji reprodukcija.
Norint kaupti, reikia dalį pridedamojo produkto paversti kapitalu. Bet, nedarant stebuklų, galima paversti kapitalu tik tokius daiktus, kurie gali būti panaudoti darbo procese, t. y. gamybos priemones, ir, toliau, tokius daiktus, kurie gali palaikyti darbininko egzistavimą, t. y. pragyvenimo reikmenis. Vadinasi, dalis metinio pridedamojo darbo turi būti sunaudota pagaminti papildomoms gamybos priemonėms ir pragyvenimo reikmenims, viršijantiems tą jų kiekį, kuris yra būtinas avansuotajam kapitalui padengti. Žodžiu tariant, pridedamoji vertė tik todėl gali būti paversta kapitalu, kad pridedamajame produkte, kurio vertė ji yra, jau glūdi daiktinės naujo kapitalo sudėtinės dalys(21a).
Tačiau siekdama priversti, kad šios sudėtinės dalys faktiškai funkcionuotų kaip kapitalas, kapitalistų klasė yra reikalinga papildomo darbo kiekio. Jeigu jau dirbančių darbininkų išnaudojimas negali būti padidintas ekstensyviai arba intensyviai, tai, aišku, turi būti panaudotos papildomos darbo jėgos. Tuo taip pat jau pasirūpino kapitalistinės gamybos mechanizmas: jis atgamina darbininkų klasę kaip klasę, priklausančią nuo darbo užmokesčio, kurio įprastinis lygis yra pakankamas ne tik jos išlikimui, bet ir jos dauginimuisi užtikrinti. Šias įvairaus amžiaus papildomas darbo jėgas kasmet kapitalui tiekia pati darbininkų klasė, tad belieka jas sujungti su papildomomis gamybos priemonėmis, jau esančiomis metinės gamybos produkte, ir pridedamosios vertės pavertimas kapitalu yra užbaigtas. Taigi, kapitalo kaupimas, nagrinėjamas konkrečiai, yra jo atgaminimas besiplečiančiu mastu. Paprastosios reprodukcijos apytaka pasikeičia ir, anot Sismondžio pasakymo, pavirsta spirale(21b).
Grįžkime dabar vėl prie mūsų pavyzdžio. Tai — sena istorija: Abraomas pagimdė Izaoką, Izaokas pagimdė Jokūbą ir t. t. Pradinis 10 000 sv. st. kapitalas duoda 2 000 sv. st. pridedamąją vertę, kuri kapitalizuojama. Naujasis 2 000 sv. st. kapitalas duoda 400 sv. st. pridedamąją vertę; ši pridedamoji vertė, savo ruožtu, kapitalizuojama, t. y. paverčiama antruoju papildomu kapitalu, kuris ir vėl duoda naują 80 sv. st. pridedamąją vertę, ir t. t.
Mes čia paliekame nuošalyje tą pridedamosios vertės dalį, kurią suvartoja pats kapitalistas. Tiek pat mažai mus šiuo metu domina klausimas, ar papildomi kapitalai prijungiami prie pradinio kapitalo, ar atskiriami nuo jo, kad savarankiškai didintų savo vertę; ar juos panaudoja tas pats kapitalistas, kuris juos yra sukaupęs, ar jie pereina į kitas rankas. Mes tik neturime užmiršti, kad greta naujai sudarytų kapitalų pradinis kapitalas ir toliau tebeatgamina save ir tebegamina pridedamąją vertę ir kad tą patį galima pasakyti apie kiekvieną sukauptą kapitalą jo sukurto papildomo kapitalo atžvilgiu.
Pradinis kapitalas susidarė avansavus 10 000 sv. st. Iš kur juos paėmė jų savininkas? Jie sukurti jo paties darbu ir jo protėvių darbu! — vieningai atsako mums politinės ekonomijos atstovai(21c), ir šis jų spėjimas iš tikrųjų atrodo esąs vienintelis, kuris suderinamas su prekinės gamybos dėsniais.
Visai kitaip yra su papildomu 2 000 sv. st. kapitalu. Jo atsiradimo procesas yra mums visiškai gerai žinomas. Tai — kapitalizuota pridedamoji vertė. Nuo pat jo atsiradimo jame nebuvo nė atomo vertės, kuris nebūtų atsiradęs iš svetimo neapmokėto darbo. Gamybos priemonės, prie kurių prijungiama papildoma darbo jėga, kaip ir pragyvenimo reikmenys, kuriais ji save palaiko, tėra tik sudėtinės dalys pridedamojo produkto,— tos duoklės, kurią kapitalistų klasė kasmet išplėšia iš darbininkų klasės. Jei kapitalistų klasė už dalį šios duoklės perka papildomą darbo jėgą, net pilna kaina, vadinasi, ekvivalentas mainomas į ekvivalentą, tai ir šiuo atveju ji veikia pagal senąjį metodą užkariautojo, kuris perka nugalėtųjų prekes už jų pinigus, kuriuos jis prisiplėšė iš jų.
Jei papildomas kapitalas samdo tą patį darbininką, kuris jį yra pagaminęs, tai šis darbininkas turi pirmiausia ir toliau didinti pradinio kapitalo vertę ir, be to, savo ankstesniojo darbo produktą turi atpirkti didesniu darbu, negu jis jam pačiam yra kainavęs. Jei mes tai laikome santoriu tarp kapitalistų klasės ir darbininkų klasės, tai dalyko esmė nė kiek nesikeis nuo to, kad iki tol dirbusių darbininkų neapmokėto darbo sąskaita bus pasamdyti nauji papildomi darbininkai. Juk taip pat yra galima, kad kapitalistas papildomą kapitalą pavers mašina, kuri šio papildomo kapitalo gamintoją išmes į gatvę ir pakeis jį keliais vaikais. Šiaip ar taip, darbininkų klasė savo pridedamuoju darbu per šiuos metus sukūrė kapitalą, kuris sekančiais metais leis panaudoti papildomą darbo kiekį(22). Štai kur esmė to, kas yra vadinama: «kapitalą kurti kapitalu».
Pirmojo papildomo 2 000 sv. st. kapitalo sukaupimo prielaida buvo 10 000 sv. st. vertės suma, kurią kapitalistas avansavo ir kuri jam priklausė dėl jo «pradinio darbo». Priešingai, antrojo papildomo 400 sv. st. kapitalo prielaida yra ne kas kita, kaip ankstesnis sukaupimas pirmojo papildomo kapitalo, tų 2 000 sv. st., kurių kapitalizuota pridedamoji vertė ir yra šie 400 sv. st. Ankstesniojo neapmokėto darbo nuosavybė dabar pasirodo esanti vienintelė sąlyga gyvojo neapmokėto darbo dabartiniam pasisavinimui vis didėjančiu mastu. Kuo daugiau kapitalistas yra sukaupęs, tuo daugiau jis gali kaupti.
Kadangi pridedamoji vertė, iš kurios susideda papildomas kapitalas Nr. I, yra rezultatas darbo jėgos pirkimo už dalį pradinio kapitalo,— pirkimo, kuris visiškai atitiko prekių mainų dėsnius ir juridiniu požiūriu remiasi vien prielaida, kad darbininkas laisvai disponuoja savo paties sugebėjimais, o pinigų arba prekių savininkas — jam priklausančiomis vertėmis; kadangi papildomas kapitalas Nr. II ir t. t. yra vien tik papildomo kapitalo Nr. I rezultatas, vadinasi, to pirmojo santykio pasekmė; kadangi kiekvienas atskiras santoris čia nuolat vykdomas visiškai pagal prekių mainų dėsnį, t. y. kadangi kapitalistas visuomet perka darbo jėgą, o darbininkas visuomet ją parduoda, ir, tarkime net, pagal tikrąją jos vertę,— tai aišku, kad pasisavinimo dėsnis arba privatinės nuosavybės dėsnis, kuris remiasi prekine gamyba ir prekine cirkuliacija, savos, vidinės, nepašalinamos dialektikos dėka pavirsta tiesiogine savo priešybe. Ekvivalentų mainai, kurie buvo pirminė operacija, taip pasikeitė, kad jie pasirodo esą tik regimybė; iš tikrųjų, į darbo jėgą išmainyta kapitalo dalis, pirma, pati yra tik dalis be ekvivalento pasisavinto svetimo darbo produkto; antra, ją sukūręs darbininkas turi ją ne tik padengti, bet padengti su nauju perteklium. Tuo būdu mainų santykis tarp kapitalisto ir darbininko darosi tik regimybė, priklausanti cirkuliacijos procesui, tuščia forma, kuriai yra svetimas jos pačios turinys ir kuri tik mistifikuoja jį. Nuolatinis darbo jėgos pirkimas ir pardavimas yra forma. O turinį sudaro tai, kad kapitalistas dalį jau sudaiktinto svetimo darbo, kurį jis nuolat pasisavina be ekvivalento, vėl iš naujo maino į didesnį gyvojo svetimo darbo kiekį. Iš pradžių nuosavybės teisė mums atrodė esanti paremta savu darbu. Šiaip ar taip, ši prielaida turėjo būti teisinga, nes rinkoje vienas priešais kitą stovi tik lygiateisiai prekių savininkai, be to, priemonė svetimai prekei pasisavinti yra vien tik perleidimas savosios prekės, o ši pastaroji gali būti sukurta vien tik darbu. O dabar pasirodo, kad nuosavybė kapitalistui yra teisė pasisavinti svetimą neapmokėtą darbą arba jo produktą, o darbininkui — negalimumas pasisavinti savo paties produktą. Nuosavybės atsiskyrimas nuo darbo pasidaro būtina pasekme to dėsnio, kurio išeities taškas, atrodė, buvo jų tapatybė(23).
Tuo būdu, kad ir kaip atrodytų, jog kapitalistinis pasisavinimo būdas prieštarauja pirminiams prekinės gamybos dėsniams, jį sukelia anaiptol ne šių dėsnių pažeidimas, bet, priešingai, jų taikymas. Trumpai pažvelgdami į nuoseklias judėjimo fazes, kurių baigiamasis momentas yra kapitalistinis kaupimas, mes tai dar kartą aiškiai pamatysime.
Iš pradžių mes matėme, kad pirminis vertės sumos pavirtimas kapitalu neabejotinai vyko pagal mainų dėsnius. Vienas iš kontrahentų parduoda savo darbo jėgą, antras perka ją. Pirmasis gauna vertę savo prekės, kurios vartojamąją vertę, t. y. darbą, jis tuo pačiu perleidžia kitam. Tada antrasis jam jau priklausančias gamybos priemones taip pat jam priklausančiu darbu paverčia nauju produktu, kuris lygiai taip pat jam teisėtai priklauso.
Šio produkto vertėje yra, pirma, suvartotų gamybos priemonių vertė. Naudingas darbas negali suvartoti šių gamybos priemonių, tuo pačiu metu neperkeldamas jų vertės į naują produktą; bet darbo jėga tik tuo atveju gali būti pardavimo objektas, jeigu ji gali pateikti naudingą darbą tai pramonės šakai, kurioje ją galvojama panaudoti.
Toliau, naujo produkto vertėje yra darbo jėgos vertės ekvivalentas ir pridedamoji vertė. Ir tai kaip tik todėl, kad tam tikram laikui — dienai, savaitei ir t. t.— parduota darbo jėga turi mažesnę vertę negu ta vertė, kurią sukuria jos vartojimas per tą laiką. Bet darbininkui apmokėta jo darbo jėgos mainomoji vertė, ir tuo pačiu jis perleido jos vartojamąją vertę,— kaip tai esti kiekvieno pirkimo ir pardavimo atveju.
Bendro prekinės gamybos dėsnio nė kiek nepaliečia ta aplinkybė, kad ši ypatinga prekė — darbo jėga — turi savotišką vartojamąją vertę, kurią sudaro jos sugebėjimas tiekti darbą ir, vadinasi, kurti vertę. Taigi, jei darbo užmokestyje avansuotoji vertės suma ne tiktai tiesiog naujai atsiranda produkte, bet padidėja tam tikra pridedamąja verte, tai tatai įvyksta anaiptol ne dėl to, kad pardavėjas apgaunamas,— jis juk gauna savo prekės vertę,— o tik dėl to, kad pirkėjas suvartoja tą prekę.
Mainų dėsnis sąlygoja mainomųjų verčių lygybę tik tų prekių, kurios mainomos viena į kitą. Jis net nuo pat pradžios sąlygoja jų vartojamųjų verčių skirtingumą ir absoliučiai nieko bendro neturi su pačiu jų vartojimo procesu, kuris prasideda tik tada, kai prekybos aktas yra sudarytas ir įvykęs.
Vadinasi, pradinis pinigų pavirtimas kapitalu įvyksta visiškai sutinkamai su ekonominiais prekinės gamybos dėsniais ir iš jų išplaukiančia nuosavybės teise. Tačiau, nepaisant to, rezultatas yra tas:
1) kad produktas priklauso kapitalistui, o ne darbininkui;
2) kad šio produkto vertėje, be avansuotojo kapitalo vertės, dar yra pridedamoji vertė, kuri darbininkui kainavo darbą, o kapitalistui nieko nekainavo ir vis dėlto pasidaro teisėta pastarojo nuosavybe;
3) kad darbininkas išlaikė savo darbo jėgą ir gali vėl ją parduoti, jei suras pirkėją.
Paprastoji reprodukcija tėra tik periodinis tos pirmosios operacijos kartojimas; ir kiekvieną kartą iš naujo pinigai paverčiami kapitalu. Tuo būdu dėsnis čia anaiptol nėra pažeidžiamas,— priešingai, tik susidaro galimumas jam nuolat reikštis. «Keletas vienas po kito vykstančių mainų aktų iš pastarojo padaro tik pirmojo atstovą» (Sismondi: «Nouveaux Principes d’Économie Politique», I t., 70 psl.). [Plg. С. де Сисмонди: «Новые начала политической экономии». Соцэкгиз, 1936, I t., 2 kn., 175 psl.]
Ir vis dėlto, kaip mes esame matę, paprastosios reprodukcijos pakanka tam, kad būtų galima šiai pirmajai operacijai,— kiek mes ją nagrinėjome kaip izoliuotą procesą,— suteikti visiškai kitokį pobūdį. «Iš žmonių, kurių tarpe pasiskirsto nacionalinės pajamos, vieni (darbininkai) kasmet nauju darbu įgyja į jas naują teisę; kiti (kapitalistai) jau anksčiau pradiniu darbu įgijo į jas nuolatinę teisę» (ten pat, 111 psl. [rus. leid., 196 psl.]). Kaip yra žinoma, darbas nėra vienintelė sritis, kur pirmagimystė daro stebuklus.
Dalykas nė kiek nepasikeis, jei paprastoji reprodukcija bus pakeista reprodukcija išplėstiniu mastu, arba kaupimu. Pirmuoju atveju kapitalistas pralėbauja visą pridedamąją vertę, antruoju jis parodo savo pilietinę dorybę tuo, kad sunaudoja tik dalį pridedamosios vertės, likusią paversdamas pinigais.
Pridedamoji vertė yra jo nuosavybė, ji niekad nepriklausė kam nors kitam. Jeigu jis ją avansuoja gamybai, tai jis šį avansavimą atlieka iš nuosavo fondo visiškai taip pat, kaip tą dieną, kai jis pirmą kartą stojo į rinką. Kad šį kartą tas fondas atsiranda iš neapmokėto jo darbininkų darbo, tai neturi absoliučiai jokios reikšmės. Jei darbininkas samdomas apmokant iš tos pridedamosios vertės, kurią pagamino darbininkas , tai, pirma, sukūrė šią pridedamąją vertę, gaudamas iki paskutinės kapeikos visą teisingą kainą už savo prekę, ir, antra, tai iš viso neliečia darbininko . Vienintelis dalykas, kurio reikalauja ir turi teisę reikalauti, yra tai, kad kapitalistas jam sumokėtų jo darbo jėgos vertę. «Abu dar laimėjo: darbininkas dėl to, kad jam buvo avansuoti jo darbo (reikėjo pasakyti: neapmokėto kitų darbininkų darbo) vaisiai anksčiau, negu pastarasis buvo atliktas (reikėjo pasakyti: anksčiau, negu jo darbas davė savo vaisių); įmonininkas (le maître) dėl to, kad šio darbininko darbas buvo vertas daugiau negu jo darbo užmokestis» (reikėjo pasakyti: pagamino daugiau vertės negu darbo užmokesčio vertė). (Sismondi: «Nouveaux Principes d’Économie Politique», I t., 135 psl.). [С. де Сисмонди: «Новые начала политической экономии». Соцэкгиз, 1936, I t., 206 psl.]
Tiesa, dalykas atrodo visai kitaip, kai mes kapitalistinę gamybą nagrinėjame nenutrūkstamoje jos atsinaujinimo eigoje ir vietoj atskiro kapitalisto ir atskiro darbininko imame jų visumą, kapitalistų klasę ir darbininkų klasę. Bet tuo pačiu mes pritaikytume kriterijų, visiškai svetimą prekinei gamybai.
Prekinėje gamyboje vienas priešais kitą stovi tik pardavėjas ir pirkėjas, būdami vienas nuo kito nepriklausomi. Visi santykiai tarp jų nutrūksta, jų sudarytos sutarties terminui pasibaigus. Jei santoris kartojamas, tai jau remiantis nauja sutartimi, kuri nieko bendro neturi su pirmesniąja ir tik atsitiktinai vėl gali suvesti tą patį pirkėją su tuo pačiu pardavėju.
Taigi, jei prekinę gamybą arba kokį nors su ja susijusį reiškinį nagrinėsime sutinkamai su jų pačių ekonominiais dėsniais, tai kiekvieną mainų aktą teks imti atskirai, be jokio sąryšio su pirmesniais ir būsimais mainų aktais. O kadangi pirkimo ir pardavimo aktai sudaromi tik tarp atskirų individų, tai neleistina juose ieškoti santykių tarp ištisų visuomenės klasių.
Kad ir kokią ilgą periodinių reprodukcijų ir prieš jas buvusių kaupimų eilę atliktų šiuo metu funkcionuojantis kapitalas, jis visuomet išlaiko savo pirmykštę skaistybę. Kol, vykdant kiekvieną mainų aktą, atskirai paimtą, laikomasi mainų dėsnių, pasisavinimo būdas gali iš pagrindų pasikeisti, nė kiek nepaliesdamas prekinę gamybą atitinkančios nuosavybės teisės. Ta pati nuosavybės teisė išlaiko savo galią tiek pradžioje, kai produktas priklauso gamintojui ir kai pastarasis, mainydamas ekvivalentą į ekvivalentą, gali turtėti tik savo paties darbu, tiek ir kapitalistiniu laikotarpiu, kai visuomenės turtas vis didėjančiu mastu darosi nuosavybė tų, kurie įstengia nuolat vis iš naujo pasisavinti neapmokėtą kitų darbą.
Šis rezultatas darosi neišvengiamas nuo to momento, kai pats darbininkas laisvai parduoda darbo jėgą kaip prekę. Bet taip pat tik nuo to momento prekinė gamyba įgauna visuotinį pobūdį ir pasidaro tipiška gamybos forma; tik nuo to momento kiekvienas produktas iš pat pradžių gaminamas parduoti, ir visas gaminamas turtas eina per cirkuliacijos sferą. Tik tada, kai samdomasis darbas pasidaro prekinės gamybos bazė, ši gamyba ima vyrauti visoje visuomenėje; bet taip pat tik tada ji gali išvystyti visas joje slypinčias potencijas. Pasakyti, kad samdomojo darbo atsiradimas iškreipia prekinę gamybą — yra lygiai tas pat, kaip pasakyti: jei norima, kad prekinė gamyba liktų neiškreipta, ji neturi vystytis. Tuo pačiu mastu, kuriuo prekinė gamyba, besivystydama pagal savo imanentinius dėsnius, pavirsta kapitalistine gamyba, tuo pačiu mastu prekinės gamybos nuosavybės dėsniai pavirsta kapitalistinio pasisavinimo dėsniais(24).
Mes esame matę, kad, net esant paprastajai reprodukcijai, visas avansuotasis kapitalas, kad ir kokiu būdu jis iš pradžių būtų įsigytas, pavirsta sukauptu kapitalu, arba kapitalizuota pridedamąja verte. Tačiau bendrame gamybos sraute visas pradžioje avansuotasis kapitalas yra be galo mažas dydis (magnitudo evanescens matematine prasme) palyginti su betarpiškai sukauptu kapitalu, t. y. su pridedamąja verte, arba pridedamuoju produktu, iš naujo paverstu kapitalu, be to, yra vis vien, ar jis funkcionuoja jį sukaupusio asmens rankose, ar svetimose rankose. Todėl politinė ekonomija aplamai vaizduoja kapitalą kaip «sukauptą turtą» (kaip pakeistinę pridedamąją vertę, arba pajamas), «kuris iš naujo naudojamas pridedamajai vertei gaminti»(25), o kapitalistą — kaip «pridedamojo produkto savininką»(26). Ta pati pažiūra, bet tik kitokia forma, išreiškiama sakant, kad visas esamas kapitalas yra sukauptos arba kapitalizuotos palūkanos, nes palūkanos sudaro tik dalį pridedamosios vertės(27).
(21)«Kapitalo kaupimas: dalis pajamų sunaudojama kaip kapitalas» (Malthus: «Definitions etc.», Cazenove leid., 11 psl.). «Pajamų pavertimas kapitalu» (Malthus: «Principles of Political Economy», 2-sis leid., London 1836, 320 psl.).
(21a)Mes čia neliečiame užsienio prekybos, su kurios pagalba nacija gali prabangos dalykus paversti gamybos priemonėmis arba pragyvenimo reikmenimis ir atvirkščiai. Norėdami tyrinėjimo objektą išnagrinėti visiškai grynu pavidalu, nepriklausomai nuo dalyką užtemdančių šalutinių aplinkybių, mes turime visą prekiaujantį pasaulį laikyti viena nacija ir remtis prielaida, kad kapitalistinė gamyba esanti visur įsitvirtinusi ir įvaldžiusi visas gamybos šakas.
(21b)Stambus Sismondžio padarytos kaupimo analizės trūkumas yra tas, kad autorius per greitai pasitenkina fraze: «pajamų pavertimas kapitalu» ir netyrinėja materialinių šios operacijos sąlygų.
(21c)«Pradinis darbas, kurio dėka atsirado jo kapitalas» (Sismondi: «Nouveaux Principes d’Économie Politique», Paris leid., I t., 109 psl.). [Plg. С. де Сисмонди: «Новые начала политической экономии». Соцэкгиз, 1936, I t., 195 psl.]
(22)«Darbas sukuria kapitalą anksčiau, negu kapitalas panaudoja darbą» («Labour creates capital, before capital employs labour»). (E. G. Wakefield: «England and America». London 1833, II t., 110 psl.).
(23)Kapitalisto nuosavybė svetimo darbo produktui «yra būtina pasekmė pasisavinimo dėsnio, kurio pagrindinis principas buvo, atvirkščiai, išimtinė kiekvieno darbininko nuosavybės teisė į savo paties darbo produktą» (Cherbuliez: «Riche ou pauvre». Paris 1841, 58 psl. Beje, šis dialektinis pasikeitimas šiame veikale nėra teisingai išaiškintas).
(24)Todėl reikia nusistebėti gudragalviškumu Prudono, kuris nori panaikinti kapitalistinę nuosavybę, priešpastatydamas jai… amžinuosius prekinės gamybos nuosavybės dėsnius!
(25)Kapitalas yra sukauptas turtas, naudojamas turint tikslą gauti pelno» (Malthus: «Principles of Political Economy» [262 psl.]). «Kapitalas… susideda iš turto, sutaupyto iš pajamų ir naudojamo turint tikslą gauti pelno» (R. Jones: «Text-book of Lectures on the Political Economy of Nations». Hertford 1852, 16 psl.). [Plg. Ричард Джонс: «Экономические сочинения». Соцэкгиз, 1937, 295 psl.]
(26)«Pridedamojo produkto (surplus produce), arba kapitalo, savininkai» («The Source and Remedy of the National Difficulties. A Letter to Lord John Russel». London 1821).
(27)«Kapitalas su procentų procentais kiekvienai sutaupyto kapitalo daliai yra tiek išaugęs, kad visas pasaulio turtas, duodąs pajamų, jau seniai pasidarė tiesiog palūkanomis iš kapitalo» (Londono «Economist», 1859 m. liepos 19 d.).
2. Politinės ekonomijos klaidingas išplėstinio masto reprodukcijos supratimas