Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Prieš pradėdami plačiau nagrinėti kaupimo, arba pridedamosios vertės pavirtimo atgal kapitalu, apibrėžimą, turime pašalinti klasikinės politinės ekonomijos įvestą dviprasmybę.
Panašiai kaip prekės, kurias kapitalistas perka savam vartojimui už dalį pridedamosios vertės, jam negali būti gamybos ir vertės didinimo priemonės, taip ir darbas, kurį jis perka savo natūraliniams ir socialiniams poreikiams tenkinti, nėra gamybinis darbas. Pirkdamas tokias prekes ir tokį darbą, kapitalistas nepaverčia pridedamosios vertės kapitalu, bet, atvirkščiai, suvartoja ją arba išleidžia ją kaip pajamas. Priešingai senajam bajorų principui, kuris, kaip teisingai pastebi Hegelis, «yra suvartojimas to, ko turima», ir ypač aiškiai pasireiškia asmeninių patarnavimų prabanga, buržuazinė politinė ekonomija laikė nepaprastai svarbiu dalyku kapitalo kaupimą proklamuoti pirmąja piliečio pareiga ir nenuilstamai skelbti: negali kaupti tas, kas pravalgo visas savo pajamas, užuot žymią jų dalį sunaudojęs samdyti papildomiems gamybiniams darbininkams, duodantiems daugiau, negu jie kainuoja. Iš antros pusės, politinei ekonomijai teko kovoti su žmonių prietaru, kuris kapitalistinę gamybą painioja su lobių kaupimu(28) ir todėl mano, kad sukauptas turtas esąs turtas, apsaugotas nuo sunaikinimo jo natūraline forma, vadinasi, išimtas iš vartojimo sferos ir net iš cirkuliacijos sferos. Iš tikrųjų pinigų išėmimas iš cirkuliacijos sferos būtų tiesioginė jų kaip kapitalo didinimo priešybė, o prekių kaupimas lobių sudarymo prasme būtų gryniausia nesąmonė(28a). Didelių prekių masių sukaupimas yra cirkuliacijos nutrūkimo rezultatas arba perprodukcijos rezultatas(29). Šiaip ar taip, žmonių vaizduotėje iškyla, iš vienos pusės, turtuolių vartojimo fonde sukrautų, lėtai suvartojamų gėrybių vaizdas, iš antros pusės, atsargų sudarymas — reiškinys, kuris yra savybingas visiems gamybos būdams ir ties kuriuo mes dar sustosime, analizuodami cirkuliacijos procesą.
Vadinasi, šiose ribose klasikinė politinė ekonomija yra visiškai teisi, pabrėždama, kaip būdingą kaupimo proceso momentą, tą aplinkybę, kad pridedamąjį produktą suvartoja gamybiniai darbininkai, o ne negamybiniai darbininkai. Bet čia pat prasideda ir jos klaida. A. Smitas įvedė madą vaizduoti kaupimą tik kaip gamybinio darbininko vykdomą pridedamojo produkto suvartojimą, t. y. vaizduoti pridedamosios vertės kapitalizavimą tik kaip jos pavertimą darbo jėga. Pasiklausykime, pvz., Rikardo: «Reikia suprasti, kad visi šalies produktai suvartojami; bet didžiausias skirtumas, kokį begalima tik įsivaizduoti, yra tas, ar juos suvartoja tie, kurie atgamina naują vertę, ar tie, kurie jos neatgamina. Jei mes sakome, kad pajamos taupomos ir prijungiamos prie kapitalo, tai tuo mes suprantame, kad tą pajamų dalį, apie kurią kalbama, jog ji pavirto kapitalu, suvartoja gamybiniai, o ne negamybiniai darbininkai. Nėra didesnės klaidos, kaip manyti, jog kapitalas gali būti padidintas tuo, kad nevartojama»(30). Nėra didesnės klaidos, kaip šis A. Smito iškeltas ir Rikardo bei visų vėlesnių jų šalininkų kartojamas teigimas, kad, esą, «tą pajamų dalį, apie kurią kalbama, jog ji pavirto kapitalu, suvartoja gamybiniai darbininkai». Pagal šią pažiūrą visa pridedamoji vertė, kuri paverčiama kapitalu, turi pasidaryti kintamuoju kapitalu. Iš tikrųjų ji, kaip ir pradžioje avansuotoji vertė, pasiskirsto į pastovųjį kapitalą ir kintamąjį kapitalą, į gamybos priemones ir darbo jėgą. Darbo jėga yra ta forma, kuria kintamasis kapitalas egzistuoja gamybos procese. Šiame procese ji pati yra kapitalisto suvartojama. Darbo jėga suvartoja gamybos priemones vykdydama savo funkciją — darbą. Be to, perkant darbo jėgą sumokėti pinigai pavirsta pragyvenimo reikmenimis, kuriuos suvartoja ne «gamybinis darbas», o «gamybinis darbininkas». Remdamasis pačiu savo pagrindu klaidinga analize, A. Smitas prieina tą absurdišką rezultatą, kad jei kiekvienas individualinis kapitalas ir pasiskirsto į pastoviąją ir kintamąją sudėtines dalis, tai visuomeninis kapitalas ištisai susideda vien tik iš kintamojo kapitalo, t. y. visas sunaudojamas darbo užmokesčiui sumokėti. Pavyzdžiui, gelumbės fabrikantas 2 000 sv. st. paverčia kapitalu. Vieną šių pinigų dalį jis sunaudoja audėjams samdyti, kitą dalį vilnoniams verpalams, mašinoms ir t. t. pirkti. Bet žmonės, iš kurių jis pirko verpalus ir mašinas, dalį jų gautų pinigų taip pat sunaudoja darbui ir t. t., kol pagaliau visi 2 000 sv. st. sunaudojami darbo užmokesčiui, arba visas produktas, kuriam atstovauja šie 2 000 sv. st., suvartojamas gamybinių darbininkų. Kaip matome, visą šio argumento jėgą sudaro žodžiai «ir t. t.», kurie siunčia mus nuo Pontijaus pas Pilotą. Iš tikrųjų A. Smitas savo tyrinėjimą nutraukia kaip tik ten, kur prasideda jo sunkumas(31).
Kol mes nagrinėjame tik visuminės metinės produkcijos fondus, kasmetinis reprodukcijos procesas yra lengvai suprantamas. Bet metinės produkcijos visos sudėtinės dalys turi būti atgabentos į prekių rinką, ir štai čia prasideda sunkumai. Atskirų kapitalų ir asmeninių pajamų judėjimai susikryžiuoja, susimaišo, pasimeta visuotiniame kilnojimesi,— cirkuliacijoje visuomeninio turto, kuris apgauna žvilgsnį ir iškelia tyrinėtojui labai painius uždavinius. Antrosios knygos trečiajame skyriuje aš pateiksiu tikrųjų ryšių ir priklausomumų analizę. Didelį fiziokratų nuopelną sudaro tai, kad jie savo «Tableau économique» pirmą kartą mėgino pavaizduoti metinę produkciją tokią, kokia ji išeina iš cirkuliacijos(32).
Beje, savaime suprantama, kad politinė ekonomija neužmiršo panaudoti kapitalistų klasės interesais A. Smito teiginio, kad visą kapitalu pavirtusią grynojo produkto dalį suvartoja darbininkų klasė.
(28)«Nė vienas mūsų laikų ekonomistas negali taupymu laikyti paprastą lobių kaupimą; bet, paliekant nuošalyje šią ribotą ir nepakankamą operaciją, šiam terminui, taikant jį liaudies turtui, galima priskirti tik vieną reikšmę, būtent tą, kuri kyla iš skirtingo suvartojimo to, kas sutaupyta, ir remiasi realiu skirtumu tarp įvairių rūšių darbo, apmokamo iš santaupų» (Malthus: «Principles of Political Economy», 38—39 psl.).
(28a)Antai, Balzakas, kuris nuodugniai yra išstudijavęs visus šykštumo atspalvius, seną lupikautoją Gobseką vaizduoja jau suvaikėjusį tuo laikotarpiu, kai jis pradeda krauti lobius, užsiversdamas prekėmis.
(29)«Atsargų kaupimas… mainų nutrūkimas… perprodukcija» (Th. Corbet: «An Inquiry into the Causes and Modes of the Wealth of Individuals». London 1841, 104 psl.).
(30)Ricardo: «Principles of Political Economy», 3-sis leid., London 1821, 163 psl., pastaba. [Plg. Д. Рикардо: «Начала политической экономии». Соцэкгиз, 1935, 86—87 psl., pastaba.]
(31)Nepaisydamas savo «Logikos», p. Džonas Stiuartas Milis niekur neatranda klaidų savo pirmtakų analizėje; jis nepastebi ir tokių paklaidų, kurios net buržuazinio akiračio ribose ir tiesiog specialisto požiūriu šaukte šaukiasi ištaisomos. Jis su moksleivišku dogmatizmu visuomet tik registruoja savo mokytojų minčių painiavą. Taip jis elgiasi ir šiuo atveju: «Pats kapitalas, išeidamas ilgą procesą, galų gale visas sunaudojamas darbo užmokesčiui, ir net kai jis padengiamas parduodant produktą, jis paskui iš naujo pavirsta darbo užmokesčiu».
(32)A. Smitas, vaizduodamas reprodukcijos, vadinasi, ir kaupimo, procesą, daugeliu atžvilgių ne tiktai nežengė žingsnio į priekį, bet dargi žengė lemiamą žingsnį atgal palyginti su savo pirmtakais, ypač su fiziokratais. Su jo iliuzija, kuri paminėta tekste, yra susijusi viena iš tikrųjų pasakiška dogma, kurią iš jo paveldėjo politinė ekonomija; ją sudaro tai, kad, esą, prekių kaina susideda iš darbo užmokesčio, pelno (palūkanų) ir žemės rentos, t. y. tiktai iš darbo užmokesčio ir pridedamosios vertės. Remdamasis šitokia baze, Štorchas su visišku naivumu bent prisipažįsta: «Negalima suskaidyti būtinosios kainos į jos paprasčiausius elementus» (Storch: «Cours d’économie politique», Petersbourg 1815 m. leid., II t., 140 psl., pastaba). Gražus yra ekonomikos mokslas, kuris skelbia, kad negalima suskaidyti prekių kainos į jos paprasčiausius elementus! Smulkiau apie tai kalbėsime antrosios knygos trečiajame skyriuje ir trečiosios knygos septintajame skyriuje.
3. Pridedamosios vertės dalijimas į kapitalą ir pajamas. Susilaikymo teorija