Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Praeitame skirsnyje mes nagrinėjome pridedamąją vertę, atitinkamai pridedamąjį produktą, tik kaip individualinį kapitalisto vartojimo fondą, šiame skirsnyje mes ją iki šiol nagrinėjome tik kaip kaupimo fondą. Iš tikrųjų pridedamoji vertė yra ne tik pirmasis ir ne tik antrasis fondas, bet viena ir antra kartu. Dalį pridedamosios vertės kapitalistas suvartoja kaip pajamas(33), kitą jos dalį panaudoja kaip kapitalą, arba ją kaupia.
Esant tam tikrai pridedamosios vertės masei, viena iš šių dalių bus tuo didesnė, kuo mažesnė yra antra dalis. Kitoms sąlygoms esant lygioms, santykis, kuriuo vyksta šis padalijimas, apsprendžia kaupimo dydį. Bet šį padalijimą vykdo kaip tik pridedamosios vertės savininkas, kapitalistas. Vadinasi, jis yra jo valios aktas. Apie tą jo surinktos duoklės dalį, kurią jis kaupia, sakoma, kad jis ją sutaupo, nes jis jos nepravalgo, t. y. nes jis čia vykdo savo kaip kapitalisto funkciją, būtent, savęs turtinimo funkciją.
Tiktai tiek, kiek kapitalistas yra personifikuotas kapitalas, jis turi istorinę reikšmę ir tą istorinę teisę egzistuoti, kuri, kaip sąmojingasis Lichnovskis sako, «keinen Datum nicht hat» [«neturi datos»]. Ir tiktai tiek laikinas jo paties egzistavimo būtinumas glūdi laikiname kapitalistinio gamybos būdo būtinume. Bet šiose ribose pagrindinis jo veiklos motyvas yra ne vartojamoji vertė ir vartojimas, o mainomoji vertė ir jos didinimas. Kaip vertės didinimo fanatikas, jis beatodairiškai verčia žmoniją gaminti gaminimo dėlei, vadinasi, vystyti visuomenines gamybines jėgas ir kurti tas materialines gamybos sąlygas, kurios vienos tegali sudaryti realią bazę aukštesnės visuomeninės formos, kurios pagrindinis principas yra pilnutinis ir laisvas kiekvieno individo vystymasis. Kapitalistas yra gerbiamas tiktai kaip kapitalo personifikacija. Šiame savo vaidmenyje jis, kaip ir lobių sudarytojas, turi absoliutinę turtėjimo aistrą. Bet tai, kas lobių sudarytojo veikloje reiškėsi kaip individualinė manija, kapitalisto veikloje reiškiasi kaip veikimas visuomeninio mechanizmo, kurio tik vienas iš sraigtelių jis yra. Be to, kapitalistinės gamybos vystymasis nuolatinį į pramonės įmonę įdėto kapitalo didinimą daro būtinybe, o konkurencija kiekvienam individualiniam kapitalistui primeta imanentinius kapitalistinio gamybos būdo dėsnius kaip išorinius priverstinius įstatymus. Ji verčia jį nuolat plėsti savo kapitalą, kad būtų galima jį išsaugoti, o plėsti savo kapitalą jis gali tik progresuojančio kaupimo būdu.
Kadangi visas kapitalisto elgesys tėra tik funkcija kapitalo, turinčio jo asmenyje valią ir sąmonę, tai net jo paties asmeninis vartojimas jam atrodo esąs plėšikiškas kėsinimasis į jo kapitalo kaipimą; taip itališkojoje buhalterijoje privačios išlaidos įrašomos kapitalisto debeto pusėje jo kapitalo atžvilgiu. Kaupimas yra visuomeninio turto pasaulio užkariavimas. Kartu su išnaudojamosios žmonių medžiagos mase jis plečia tiesioginį ir netiesioginį kapitalisto viešpatavimą(34).
Bet pirmoji nuodėmė veikia visur. Besivystant kapitalistiniam gamybos būdui, kaupimui ir turtams, kapitalistas nustoja buvęs paprastas kapitalo įkūnijimas. Jo paties kūno senasis Adomas veikia jo «žmogaus jausmą», be to, jis pakankamai išsimokslinęs, kad pašaipiai atmestų asketizmą kaip senoviško lobių sudarytojo prietarą. Tuo metu, kai klasikinis kapitalistas smerkia individualinį vartojimą kaip nuodėmę prieš savo funkciją ir kaip «susilaikymą» nuo kaupimo, modernizuotas kapitalistas pakilo iki tokio požiūrio, pagal kurį kaupimas atrodo esąs vartojimo «išsižadėjimas». «Zwei Seelen wohnen, ach! in seiner Brust, die eine will sich von der andren trennen!» [«Ak, dvi sielos gyvena jo krūtinėje, ir viena trokšta atsiskirti nuo kitos!» Gėtė, «Faustas».]
Istorinėse kapitalistinio gamybos būdo užuomazgose,— o kiekvienas kapitalistinis parvenu [praturtėjėlis] individualiai išeina šią istorinę stadiją,— turtėjimo troškimas ir šykštumas viešpatauja kaip absoliučios aistros. Bet kapitalistinės gamybos pažanga sukuria ne tik naują malonumų pasaulį; besivystant spekuliacijai ir kreditui, ji atranda tūkstančius staigaus praturtėjimo šaltinių. Tam tikroje išsivystymo pakopoje tam tikras sąlyginis išlaidumo lygis, būdamas turto paroda ir, vadinasi, priemonė kreditui gauti, «nelaimingams» kapitalistui pasidaro net komercinė būtinybė. Prabanga įeina į kapitalo reprezentavimo kaštus. Be to, kapitalistas turtėja ne proporcingai savo asmeniniam darbui arba savo asmeninio vartojimo apribojimui, kaip kad lobių sudarytojas, bet proporcingai kiekiui tos svetimos darbo jėgos, kurią jis siurbia, ir tam visų gyvenimo gėrybių išsižadėjimui, kurį jis primeta darbininkui. Tiesa, kapitalisto išlaidumas niekad neįgauna to bona fide [atviro] pobūdžio, kaip lėbaujančio feodalo išlaidumas, atvirkščiai, jo pagrinde visuomet slypi nešvariausias šykštumas ir smulkmeniškas apskaičiavimas; vis dėlto kapitalisto išlaidumas auga bedidėjant jo kaupimui, anaiptol netrukdydamas pastarajam. Kartu taurioje kapitalisto krūtinėje išsivysto faustiškas konfliktas tarp kaupimo aistros ir malonumų troškimo.
«Mančesterio pramonę», sakoma viename veikale, kurį 1795 metais paskelbė dr. Eikinas, «galima suskirstyti į keturis laikotarpius. Pirmuoju laikotarpiu fabrikantai buvo priversti sunkiai dirbti savo egzistavimui palaikyti». Ypač smarkiai jie pasipelnydavo apgaudinėdami tėvus, kurie jiems atiduodavo savo vaikus kaip apprentices (mokinius) ir turėjo brangiai mokėti už mokymą, tuo tarpu kai tie mokiniai buvo marinami badu. Iš antros pusės, vidutinis pelnas buvo žemas, ir kaupimas reikalavo didelio taupumo. Jie gyveno kaip šykštuoliai, lobių sudarytojai, ir toli gražu nesuvartodavo net savo kapitalo palūkanų. «Antruoju laikotarpiu jie pradėjo krauti sau nedidelius turtus, bet dirbo taip pat sunkiai, kaip ir anksčiau»,— nes betarpiškas darbo išnaudojimas pats reikalauja darbo, kaip tai yra žinoma kiekvienam vergų prižiūrėtojui,— «ir gyveno tuo pačiu kukliu stiliumi, kaip ir anksčiau… Trečiuoju laikotarpiu prasidėjo prabanga, ir įmones pradėta plėsti siunčiant į visus prekybinius karalystės miestus raitelius (raitus komivojažerius) užsakymų gauti. Reikia manyti, kad iki 1690 metų buvo labai nedaug arba net visai nebuvo kapitalų, įsigytų pramonėje, kurių dydis būtų 3 000—4 000 sv. st. Bet maždaug tuo metu arba kiek vėliau pramonininkai jau buvo sukaupę pinigų ir pradėjo statydintis sau mūrinius namus vietoj medinių ar molinių… Mančesteryje dar pirmaisiais XVIII amžiaus dešimtmečiais fabrikantas, pavaišinęs savo svečius puodeliu užsieninio vyno, sukeldavo šnekų ir paskalų visų savo kaimynų tarpe». Iki pasirodant mašininei gamybai, fabrikantai, vakarais sueidami smuklėse, niekad neužsisakydavo daugiau kaip stiklinę punšo už 6 pensus ir pokelį tabako už 1 pensą. Tiktai 1758 metais pirmą kartą pasirodė — ir tai sudarė epochą — «pramone besiverčiantis žmogus nuosavame ekipaže!» «Ketvirtasis laikotarpis» — paskutinis XVIII šimtmečio trečdalis — «pasižymi didele prabanga ir išlaidumu, besiremiančiu įmonių plėtimu»(35). Ką pasakytų gerasis dr. Eikinas, jeigu jis prisikeltų iš numirusių ir pažvelgtų į dabartinį Mančesterį!
Kaupkite, kaupkite! Tai yra Mozė ir pranašai! «Pramonė teikia tos medžiagos, kuri kaupia taupumą»(36). Taigi, taupykite, taupykite, t. y. kiek galint didesnę pridedamosios vertės, arba pridedamojo produkto, dalį paverskite vėl kapitalu! Kaupimas kaupimo dėlei, gamyba gamybos dėlei — šia formule klasikinė politinė ekonomija išreiškė istorinį buržuazinio laikotarpio pašaukimą. Ji nė valandėlės neužmiršdavo, kad turto gimdymo kančios yra labai didelės(37); tačiau kokią prasmę turi visi nusiskundimai istorinės būtinybės akivaizdoje? Jei proletaras klasikinės politinės ekonomijos akyse tėra tik mašina pridedamajai vertei gaminti, tai ir kapitalistas jos akyse tėra tik mašina šiai pridedamajai vertei paversti pridedamuoju kapitalu. Į jo istorinę funkciją ji žiūri visu rimtumu. Norėdamas išvaduoti kapitalisto širdį iš nelaimingo konflikto tarp malonumų troškimo ir turtėjimo aistros, Maltus šio šimtmečio dvidešimtųjų metų pradžioje gynė tokio pobūdžio darbo pasidalijimą, kada kaupimo darbas pavedamas tikrai gamyba besiverčiančiam kapitalistui, o eikvojimo darbas — kitiems pridedamosios vertės pasidalijimo dalyviams: žemės aristokratijai, žmonėms, kuriuos išlaiko valstybė ir bažnyčia ir t. t. Nepaprastai svarbu,— sako jis,— «atskirti išlaidumo aistrą nuo kaupimo aistros» (the passion for expenditure and the passion for accumulation)(38). Ponai kapitalistai, jau seniai pavirtę lėbautojais ir aukštuomenės žmonėmis, ėmė klykti. Kaip,— šaukė vienas rikardininkas, stojęs jų advokatu,— ponas Maltus propaguoja aukštas žemės rentas, aukštus mokesčius ir t. t., kad tuo būdu paragintų pramonininkus, padidindamas negamybinių vartotojų jiems daromą spaudimą! Žinoma, gamyba, gamyba nuolat besiplečiančiu mastu — toks yra lozungas, tačiau «tuo būdu galima greičiau gamybą sustabdyti negu ją išvystyti. Taip pat ne visai teisinga (nor is it quite fair) laikyti dykinėjančią grupę žmonių tik tam, kad būtų galima raginti kitus, iš kurių būdo galima spręsti (who are likely, from their characters), kad jie sugebėtų sėkmingai veikti, jeigu tik būtų tam verčiami»(39). Nors jis mano, kad neteisinga skatinti pramonės kapitalistą kaupti, nugriebiant taukus nuo jo sriubos, vis dėlto jam atrodo, kad yra būtina sumažinti darbininko darbo užmokestį iki galimo minimumo, «siekiant palaikyti darbininko darbštumą». Jis taip pat visiškai neslepia, kad pelno gavimo paslaptį sudaro neapmokėto darbo pasisavinimas. «Paklausos iš darbininkų pusės padidėjimas reiškia tik jų pasiryžimą imti sau mažesnę savo pačių produkto dalį ir didesnę jo dalį palikti įmonininkams; ir jei sakoma, kad tokiu atveju dėl vartojimo (darbininkų) sumažėjimo įvyksta «glut» (rinkos perpildymas, perprodukcija), tai aš galiu tik atsakyti, jog «glut» yra aukšto pelno sinonimas»(40).
Moksliniai vaidai dėl to, kaip kaupimui kuo naudingiausiu būdu paskirstyti iš darbininkų išplėštą grobį tarp pramonės kapitalisto ir dykinėjančio žemvaldžio ir t. t., nutilo liepos revoliucijos akivaizdoje. Netrukus po to aliarmo varpu suskambino Lijono miesto proletariatas ir paleido raudoną gaidį Anglijos kaimo proletariatas. Šiapus kanalo augo ouenizmas, anapus jo — sensimonizmas ir furjerizmas. Išmušė vulgariosios politinės ekonomijos valanda. Lygiai metai prieš tai, kaip Nasau V. Senioras atrado Mančesteryje, kad kapitalo pelnas (įskaitant palūkanas) yra neapmokėtos «paskutinės dvyliktosios darbo valandos» produktas, jis pranešė pasauliui apie kitą savo atradimą. «Aš,— iškilmingai tarė jis,— žodį kapitalas, laikomą gamybos priemone, pakeičiu žodžiu susilaikymas»(41). Tikrai nepralenkiamas vulgariosios ekonomijos «atradimų» pavyzdys! Tam tikrą ekonominę kategoriją ji pakeičia sikofantine fraze. Voilà tout [Štai ir viskas]. «Jei laukinis žmogus,— pamoko Senioras,— gaminasi lanką, tai jis verčiasi pramone, bet nepraktikuoja susilaikymo». Tai mums paaiškina, kaip ir kodėl ankstesnėse visuomeninėse santvarkose darbo priemonės buvo gaminamos kapitalistui «nesusilaikant». «Kuo labiau visuomenė daro pažangą, tuo daugiau ji reikalauja susilaikymo»(42), ir kaip tik iš tų, kurie verčiasi tuo, kad pasisavina sau svetimą darbą ir jo produktą. Visos darbo proceso sąlygos nuo šiol pavirsta atitinkamu kapitalisto susilaikymo aktų kiekiu. Jei grūdai ne tik valgomi, bet ir sėjami, tai kapitalisto susilaikymo dėka! Jei vynas laikomas tam tikrą laiką, kad jis surūgtų, tai ir vėl tik kapitalisto susilaikymo dėka!(43) Kapitalistas apiplėšia savo paties kūną, kai jis «skolina (!) darbininkui darbo įrankius»,— t. y., sujungęs juos su darbo jėga, vartoja kaip kapitalą,— užuot suėdęs garo mašinas, medvilnę, geležinkelius, trąšas, darbinius arklius ir t. t. arba, kaip dalyką naiviai vaizduoja vulgarusis ekonomistas, užuot iššvaistęs «jų vertę», paversdamas ją prabangos dalykais bei kitais vartojimo reikmenimis(44). Kokiu būdu kapitalistų klasė įstengia tai įvykdyti, yra paslaptis, kurią vulgarioji politinė ekonomija iki šiol griežtai saugoja. Kaip ten bebūtų, pasaulis gyvuoja tik dėka to, kad kapitalistas, šis šiuolaikinis Višnu garbintojas, pats save kankina. Ne tik kaupimas, bet ir paprastas «kapitalo išlaikymas reikalauja nuolatinio jėgų įtempimo tam, kad būtų galima atsispirti pagundai jį suvartoti»(45). Taigi, jau paprastas humaniškumas, matyti, reikalauja, kad kapitalistas būtų nuo šių kančių ir pagundų išvaduotas tuo pačiu būdu, kuriuo vergovės panaikinimas neseniai išvadavo Georgijos vergvaldį nuo sunkios dilemos: ar pralėbauti geriant šampaną visą iš negrų-vergų išspaustą pridedamąjį produktą, ar dalį jo iš naujo paversti papildomu negrų ir žemės kiekiu.
Įvairių įvairiausiose visuomeninėse-ekonominėse formacijose vyksta ne tik paprastoji reprodukcija, bet ir reprodukcija išplėstiniu mastu, nors ir nevienodu dydžiu. Laikui bėgant, vis daugiau gaminama ir daugiau vartojama, vadinasi, ir daugiau produkto paverčiama gamybos priemonėmis. Tačiau šis procesas nėra kapitalo kaupimas, vadinasi, nėra ir kapitalisto funkcija tol, kol darbininko gamybos priemonės, vadinasi, jo produktas ir jo pragyvenimo reikmenys dar nestovi priešais jį kapitalo forma(46). Prieš keletą metų miręs Ričardas Džonsas, Maltaus įpėdinis Heiliberio Ost-Indijos koledžo politinės ekonomijos katedroje, dviem stambiais faktais vykusiai tai iliustruoja. Kadangi indų tautos daugumą sudaro savarankiškai ūkininkaujantieji valstiečiai, tai jų produktas, jų darbo priemonės ir jų pragyvenimo reikmenys niekad neįgauna «iš svetimų pajamų sutaupyto («saved from revenue») fondo formos («the shape») ir, vadinasi, visiškai neišeina kaupimo parengtinio proceso» («a previous process of accumulation»)(47). Iš antros pusės, tose provincijose, kur Anglijos viešpatavimas kuo mažiausiai suardė senąją sistemą, nežemdirbystės darbininkai gauna darbo betarpiškai iš stambiųjų feodalų, kuriems dalis žemės ūkio pridedamojo produkto atitenka duoklės arba žemės rentos forma. Dalį šio pridedamojo produkto stambieji feodalai suvartoja natūraliniu pavidalu, kitą dalį darbininkai jiems paverčia prabangos dalykais ir kitais vartojimo reikmenimis, o likutis sudaro darbo užmokestį darbininkams, kurie yra savo darbo įrankių savininkai. Gamyba ir reprodukcija išplėstiniu mastu čia vyksta sėkmingai, visiškai nesikišant šiam įstabiam šventajam, šiam liūdnojo veido riteriui, «susilaikančiam» kapitalistui.
(33)Skaitytojas pastebės, kad žodis revenue [pajamos] vartojamas dvejopa prasme: pirma, pažymėti pridedamajai vertei kaip produktui, periodiškai atsirandančiam iš kapitalo, antra, pažymėti šio produkto daliai, kurią kapitalistas periodiškai suvartoja arba prijungia prie savo vartojimo fondo. Aš palieku šią dvejopą prasmę, nes ji atitinka įprastinę anglų ir prancūzų ekonomistų terminologiją.
(34)Lupikautojo — šios nors ir senoviškos, bet nuolat atsinaujinančios kapitalisto formos — pavyzdžiu Liuteris labai gerai parodo, kad valdžios troškimas yra vienas iš turtėjimo aistros elementų. «Pagonys protu galėjo spręsti, kad lupikautojas yra keturgubai vagis ir žudikas. O mes krikščionys taip juos gerbiame, kad kone garbiname dėl jų pinigų… Kas plėšia ir vagia iš kito jo maistą, tas padaro tokį pat didį nužudymą (kiek tai nuo jo priklauso), kaip ir tas, kuris marina kitą badu, ligi visiškai jį nužudo. Kaip tik taip elgiasi lupikautojas ir ramiai sėdi savo kėdėje, tuo tarpu kai jis, iš tikrųjų, turėtų kaboti kartuvėse, kad jį ėstų toks pat skaičius varnų, kiek jis pavogė guldenų, jei tik jis turėtų tiek mėsos, kad visi varnai, jį pasidaliję, galėtų gauti savo dalį. O smulkius vagis karia… Smulkūs vagys sukaustomi grandinėmis, o stambūs vagys vaikšto išsipuošę auksu ir pasidabinę šilkais… Todėl žmogui nėra žemėje didesnio priešo (po velnio) kaip šykštuolis ir lupikautojas, nes jis nori būti dievas ant visų žmonių. Turkai, kariautojai, tironai — visi taip pat yra pikti žmonės, bet vis dėlto jie turi leisti žmonėms gyventi ir turi prisipažinti esą pikti žmonės ir priešai; jie gali, net turi, kartais kai kurių pasigailėti. O lupikautojas ir šykštuolis nori, kad visas pasaulis jam badautų ir trokštų, žūtų liūdesyje ir skurde, kad jis, ir tik jis vienas, viską turėtų, ir kad kiekvienas gautų iš jo, kaip iš dievo, ir visam amžiui taptų jo baudžiauninku… Jis nešioja mantiją, aukso grandinėles, žiedus, plauna snukį, dedasi esąs doras, pamaldus žmogus, giriasi… Lupikautojas — tai didžiulė, biauri pabaisa, pabaisa, kuri suėda viską blogiau negu Kakusas, Gerionas arba Antėjus. Ir vis dėlto dabinasi, dedasi esąs dievobaimingas, kad niekas negalėtų matyti, kur yra jaučiai, kuriuos jis atatupstomis įtempia į savo urvą. Bet Herkulesas turi išgirsti jaučių riaumojimą ir belaisvių riksmus ir surasti Kakusą net tarp uolų ir akmenų, kad vėl išvaduotų jaučius iš piktadario. Nes Kakusu vadinamas piktadarys, pamaldus lupikautojas, kuris viską vagia, plėšia ir suėda. Ir vis dėlto jis lyg nieko blogo nėra daręs; ir mano, kad net niekas negali jo apkaltinti, nes jis tempė jaučius atatupstomis į savo urvą, dėl ko iš jų pėdsakų atrodė, tarytum jie buvo išleisti. Tokiu pat būdu lupikautojas norėtų apgauti visą pasaulį, tarytum jis duoda naudos ir pasauliui duoda jaučių, tuo tarpu kai jis tik sau juos pasigriebia ir suėda… Ir jei nugaluojami ratu ir nugalabijami plėšikai ir žudikai, tai kiek kartų labiau turėtų būti nugaluojami ratu ir ketvirčiuojami… ujami, keikiami ir nugalabijami visi lupikautojai» (Martin Luther: «An die Pfarrherrn, wider den Wucher zu predigen», Wittenberg 1540).
(35)Dr. Aikin: «Description of the Country from 30 to 40 miles round Manchester». London 1795, 182 ir sek. psl.
(36)A. Smith: «Wealth of Nations», III kn., III sk. [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 284—285 psl.]
(37)Net Ž. B. Sėjus sako: «Turtingųjų santaupos sudaromos beturčių sąskaita». «Romos proletaras beveik ištisai gyveno visuomenės sąskaita… Galima beveik pasakyti, kad šiuolaikinė visuomenė gyvena proletarų sąskaita, sąskaita tos dalies, kurią ji iš jų atima apmokėdama darbą» (Sismondi: «Études etc.», I t., 24 psl.).
(38)Malthus: «Principles of Political Economy», 319, 320 psl.
(39)«An Inquiry into those Principles respecting the Nature of Demand etc.» [London 1821], 67 psl.
(40)Ten pat, 50 psl.
(41)Senior: «Principes fondamentaux de l’Économie Politique». Arrivabene vertimas. Paris 1836, 308 psl. Senosios klasikinės mokyklos šalininkams tai buvo šiek tiek perdaug kvaila. «Ponas Senioras išsireiškimus darbas ir kapitalas pakeičia išsireiškimais darbas ir susilaikymas… Susilaikymas yra paprastas neigimas. Pelno šaltinis yra ne susilaikymas, bet gamybiškai naudojamo kapitalo vartojimas» (Džonas Keiznovas jo išleistame Maltaus veikale: «Definitions in Political Economy». London 1853, 130 psl., pastaba). Priešingai, p. Džonas St. Milis viename puslapyje nurašo Rikardo pelno teoriją, o kitame — priima Senioro «remuneration of abstinence» [atlyginimą už susilaikymą]. Jam tiek pat savi yra lėkšti prieštaravimai, kiek svetimas yra Hegelio «prieštaravimas», bet kurios dialektikos šaltinis.
2-jo leid. priedas. Vulgariajam ekonomistui neateina į galvą ta paprasta mintis, kad kiekvieną žmogaus veiksmą galima laikyti «susilaikymu» nuo priešingo veiksmo. Valgymas yra susilaikymas nuo pasninko, vaikščiojimas — susilaikymas nuo stovėjimo vietoje, darbas — susilaikymas nuo dykinėjimo, dykinėjimas — susilaikymas nuo darbo ir pan. Šie ponai turėtų pagalvoti apie Spinozos žodžius: Determinatio est negatio [Apibrėžimas yra neigimas].
(42)Senior: «Principes fondamentaux de l’Économie Politique». Arrivabene vertimas. Paris 1836, 342 psl.
(43)«Niekas… nesėtų, pvz., savo kviečių, mesdamas juos dvylikai mėnesių į žemę, arba ištisiems metams nepaliktų savo vyno rūsyje, užuot pats suvartojęs šiuos daiktus arba jų ekvivalentą iš karto… jei tik nesitikėtų gauti papildomos vertės ir t. t.» (Scrope: «Political Economy», A. Potter leid., New York 1841, 133, 134 psl.).
(44)«Nepriteklius, kurį kapitalistas prisiima, skolindamas savo gamybos įrankius darbininkui, užuot pavertęs jų vertę vartojimo reikmenimis arba prabangos dalykais savo asmeniniam vartojimui» (G. de Molinari: «Études économiques». Paris 1846, 36 psl.) (švelninantis išsireiškimas «skolinti» panaudotas tam, kad, sutinkamai su išmėginta vulgariųjų ekonomistų maniera, samdomąjį darbininką, kurį išnaudoja pramonės kapitalistas, būtų galima sutapatinti su pačiu pramonės kapitalistu, kuris naudojasi kito kapitalisto skolinamais pinigais).
(45)«La conservation d’un capital exige… un effort… constant pour résister à la tentation de le consommer» (Courcelle-Seneuil: «Traité théorique et pratique des entreprises industrielles», 2-sis leid., Paris 1857, 57 psl.).
(46)«Atskiros pajamų klasės, kurios labiausiai palaiko nacionalinio kapitalo pažangą, kinta įvairiose savo vystymosi stadijose ir dėl to yra visiškai skirtingos nacijose, esančiose įvairiose išsivystymo pakopose… Pelnas… yra nežymus kaupimo šaltinis palyginti su darbo užmokesčiu ir renta ankstyvosiose visuomenės vystymosi stadijose… Kai nacionalinio darbo jėgų vystymasis iš tikrųjų daro žymų žingsnį į priekį, santykinis pelno kaip kaupimo šaltinio vaidmuo padidėja» (Richard Jones: «Text-book etc.», 16, 21 psl.). [Plg. Ричард Джонс: «Экономические сочинения». Соцэкгиз, 1937, 295, 299, 300 psl.]
(47)Ten pat, 37 psl. [Plg. Ричард Джонс: «Экономические сочинения». Соцэкгиз, 1937, 314 psl.]