Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Jei santykis, kuriuo pridedamoji vertė suskyla į kapitalą ir pajamas, yra duotas, tai sukaupto kapitalo dydis, aišku, priklauso nuo absoliutaus pridedamosios vertės dydžio. Tarkime, kad 80% kapitalizuojama ir 20% pravalgoma; tada sukauptas kapitalas bus 2 400 sv. st. arba 1 200 sv. st., priklausomai nuo to, ar bendra pridedamosios vertės suma yra 3 000 ar tik 1 500 sv. st. Tuo būdu apsprendžiant kaupimo dydį veikia visos tos aplinkybės, kurios apsprendžia pridedamosios vertės masę. Mes čia dar kartą jas peržvelgsime, bet tik tiek, kiek jos teikia naujų požiūrių į kaupimą.
Kaip mes prisimename, pridedamosios vertės norma pirmiausia priklauso nuo darbo jėgos išnaudojimo laipsnio. Politinė ekonomija taip aukštai vertina šią aplinkybę, kad dažnai painioja spartų kaupimo augimą, kuris kyla iš darbo gamybinio pajėgumo didėjimo, su sparčiu jo augimu, kuris kyla dėl didesnio darbininko išnaudojimo(48). Skyriuose apie pridedamosios vertės gaminimą mes nuolat laikėmės prielaidos, kad darbo užmokestis bent yra lygus darbo jėgos vertei. Tačiau praktikoje priverstinis darbo užmokesčio sumažinimas žemiau šios vertės vaidina perdaug svarbų vaidmenį, kad mes nors trumpai ties juo nesustotume. Tam tikrose ribose jis būtinąjį darbininko vartojimo fondą faktiškai paverčia kapitalo kaupimo fondu.
«Darbo užmokestis,— sako Dž. St. Milis,— neturi gamybinės jėgos; jis yra tam tikros gamybinės jėgos kaina; darbo užmokestis, kaip ir mašinų kaina, anaiptol nedalyvauja greta paties darbo gaminant prekes. Jei darbą būtų galima turėti jo neperkant, tai darbo užmokestis būtų nereikalingas»(49). Bet jei darbininkai galėtų maitintis oru, jų nebūtų galima pasamdyti už jokią kainą. Vadinasi, nieko nekainuojantis darbas yra riba matematine šio žodžio prasme: į ją visada galima artėti, bet niekad jos nepasiekiant. Nuolatinė kapitalo tendencija yra nusmukdyti darbininkus ligi šio nihilistinio lygio. Dažnai mano cituojamas XVIII amžiaus rašytojas, «Essay on Trade and Commerce» autorius, tik atskleidė slaptą Anglijos kapitalo svajonę, pareikšdamas, kad istorinis gyvybinis Anglijos uždavinys yra sumažinti Anglijos darbininkų darbo užmokestį ligi Prancūzijos ir Olandijos darbininkų darbo užmokesčio lygio(50). Jis, tarp kita ko, naiviai sako: «Jei mūsų beturčiai (simboliškas terminas darbininkams pažymėti) nori gyventi prabangoje… tai, žinoma, jų darbas turi būti brangus… Juk plaukai šiaušiasi pagalvojus apie tuos didžiulius nesaikingumus («heap of superfluities»), kuriais pasižymi mūsų manufaktūrinių darbininkų vartojimas: čia ir degtinė, ir džinas, ir arbata, ir cukrus, užsieniniai vaisiai, stiprus alus, kartūnai, uostomasis ir rūkomasis tabakas ir t. t.»(51). Toliau autorius cituoja veikalą vieno Northemptonširo fabrikanto, kuris, dievobaimingai pakėlęs akis į dangų, šaukia: «Darbas yra visu trečdaliu pigesnis Prancūzijoje negu Anglijoje, nes Prancūzijos beturčiai sunkiai dirba, saikingai valgo ir rengiasi, ir svarbiausieji jų vartojimo produktai yra duona, vaisiai, daržovės, prieskoninės šaknys ir džiovinta žuvis; jie labai retai valgo mėsą ir, kai kviečiai yra brangūs, labai mažai valgo duonos»(52). «Be to,— tęsia toliau šis eseistas,— jų gėrimas yra vanduo ir panašūs silpnieji gėrimai, tad jie iš tikrųjų išleidžia nepaprastai mažai pinigų… Tokią padėtį, žinoma, pas mus sunku pasiekti, bet ją galima pasiekti, kaip tat įrodo tas faktas, jog ji yra Prancūzijoje ir Olandijoje»(53). Dviem dešimtmečiais vėliau vienas Amerikos šarlatanas, pakeltas baronu jankis Bendžaminas Tompsonas (alias [kitaip] Rumfordo grafas), vystė tokius pat filantropinius planus, nusipelnydamas kuo didžiausią dievo ir žmonių palankumą. Jo «Essays» yra virėjos knyga, kurioje pilna visokių receptų, nurodančių, kaip brangiai kainuojančius normalius darbininkų maisto produktus pakeisti pigiais surogatais. Štai nepaprastai vykęs šio nuostabaus «filosofo» receptas: «5 sv. miežių, 5 sv. kukurūzų, už 3 pensus silkių, už 1 pensą druskos, už 1 pensą acto, už 2 pensus pipirų ir daržovių, iš viso už penso sumą gaunama sriuba 64 žmonėms, be to, esant vidutinėms grūdų kainoms, išlaidos šiam maistui dar gali būti sumažintos iki penso vienam žmogui»(54). Besivystant kapitalistinei gamybai, prekių falsifikavimas tiek paplito, jog Tompsono idealai pasidarė nebereikalingi(55).
XVIII šimtmečio pabaigoje ir pirmaisiais XIX šimtmečio dešimtmečiais Anglijos žemės nuomininkai ir lendlordai prievarta sumažino darbininkų uždarbį iki kraštutinės žemiausios ribos, išmokėdami padieniams žemės ūkio darbininkams darbo užmokesčio forma mažiau už pragyvenimui būtiną minimumą, o likusią dalį pridėdami parapijos teikiamų labdarybės pašalpų forma. Štai pavyzdys, kaip apsukriai tada veikė Anglijos Dogberiai, «įstatymiškai» nustatydami darbo užmokesčio tarifus: «Kai Spinhemlendo skvairai 1795 metais nustatinėjo darbo užmokestį, jie kaip tik buvo papietavę, bet, matyti, manė, kad darbininkai nieko panašaus nėra reikalingi… Jie nutarė, kad savaitinis užmokestis turi būti 3 šil. vienam žmogui, kai 8 sv. 11 uncijų duonos kepalas kainuoja 1 šil.; tas savaitinis darbo užmokestis turi reguliariai didėti, kol kepalo kaina pasieks 1 šil. 5 pensus. Duonos kainai dar labiau pakilus, darbo užmokestis turi santykinai mažėti, kol kepalo kaina padidės ligi 2 šil.; darbininko vartojimas tuomet turėtų penktadaliu sumažėti palyginti su anksčiau buvusiu vartojimu»(56). 1814 metais lordų rūmų tyrimo komisijai davė parodymą kažkoks A. Benetas, stambus žemės nuomininkas, taikos teisėjas, beturčių namų valdytojas ir darbo užmokesčio reguliuotojas. Į klausimą: «Ar žiūrima, kad būtų kokia nors proporcija tarp dienos darbo vertės ir darbininkams parapijos teikiamos pašalpos dydžio?» — jis atsakė: «Taip. Kiekvienos šeimos savaitinės pajamos papildomos virš jos nominaliojo uždarbio iki galoninio duonos kepalo (8 sv. 11 uncijų) vertės ir 3 pensų vienam žmogui… Mes manome, kad galoninio kepalo užtenka kiekvieno šeimos nario gyvybei palaikyti per savaitę; 3 pensai duodami drabužiams; o jei parapija verčiau nori pati duoti drabužius, šie 3 pensai išskaitomi iš pašalpos. Ši praktika viešpatauja ne tiktai visoje vakarinėje Uiltširo grafystės dalyje, bet, mano manymu, ir visoje šalyje»(57). «Tuo būdu,— sušunka vienas buržuazinis ano meto rašytojas,— žemės nuomininkai eilę metų skatino pagarbos vertos savo tėvynainių klasės išsigimimą, versdami juos susirasti prieglobstį darbo namuose… Nuomininkas padidino savo paties pajamas, sukliudydamas darbininkams kaupti net patį būtiniausią vartojimo fondą»(58). Kokį vaidmenį, kuriant pridedamąją vertę, vadinasi, ir kuriant kapitalo kaupimo fondą, mūsų laikais vaidina tiesioginis plėšimas iš darbininko būtino vartojimo fondo, tai mes matėme, pvz., nagrinėdami vadinamąjį darbą namie (žr. XIII sk., 8, d). Tolesni šios rūšies faktai bus pateikti žemiau šiame skyriuje.
Nors visose pramonės šakose dalis pastoviojo kapitalo, susidedanti iš darbo priemonių, turi būti pakankama tam, kad būtų galima pasamdyti tam tikrą darbininkų skaičių, kurį apsprendžia šio kapitalo įdėjimo dydis, vis dėlto nebūtina, kad toji kapitalo dalis didėtų tuo pačiu santykiu, kaip ir dirbančiųjų darbininkų skaičius. Tarkime, kad tam tikrame fabrike 100 darbininkų, dirbdami po aštuonias valandas, tiekia 800 darbo valandų. Jei kapitalistas nori šią sumą dvigubai padidinti, jis gali pasamdyti 50 naujų darbininkų; tuomet jis turi avansuoti naują kapitalą ne tiktai darbo užmokesčiui, bet ir darbo priemonėms. Tačiau jis taip pat gali ir tuos nuo anksčiau dirbančius 100 darbininkų priversti dirbti 12 valandų vietoj 8, ir tada jis galės išsiversti turimomis darbo priemonėmis, kurios tik greičiau nusidėvės. Tuo būdu papildomas darbas, kurį yra sukūręs didesnis darbo jėgos įtempimas, gali padidinti kaupimo substanciją, t. y. pridedamąjį produktą ir pridedamąją vertę, atitinkamai nepadidinant pastoviosios kapitalo dalies.
Gavybinėje pramonėje, pvz., kalnakasyboje, žaliavos nėra avansuojamojo kapitalo sudėtinė dalis. Čia darbo objektas nėra pirmesnio darbo produktas, bet yra neatlygintinė gamtos dovana. Kaip antai: rūda, mineralai, akmens anglis, akmenys ir t. t. Pastovusis kapitalas čia susideda beveik vien tik iš tokių darbo priemonių, kurioms labai lengva panaudoti padidintą darbo kiekį (pvz., įvedant dienines ir naktines darbininkų pamainas). Tačiau, kitoms sąlygoms esant lygioms, produkto masė ir vertė didėja tiesiog proporcingai panaudotam darbo kiekiui. Kaip ir pirmąją gamybos dieną, čia žengia kartu abu pirminiai veiksniai, kuriantieji produktą, o lygia greta kuriantieji ir medžiaginius kapitalo elementus: žmogus ir gamta. Darbo jėgos lankstumo dėka kaupimo sritis išplečiama, prieš tai nepadidinant pastoviojo kapitalo.
Žemdirbystėje negalima išplėsti dirbamo ploto, papildomai neavansuojant sėklų ir trąšų. Bet jeigu jos avansuotos, tai net grynai mechaninis žemės įdirbimas nuostabiai padidina produkto kiekį. Didesnis darbo kiekis, kurį atliko ankstesnis darbininkų skaičius, pakelia dirvos derlingumą, nereikalaudamas jokių naujų avansavimų darbo priemonėms. Tai ir vėl yra tiesioginis žmogaus poveikis gamtai, kuris pasidaro betarpišku padidinto kaupimo šaltiniu, naujam kapitalui visiškai nedalyvaujant.
Pagaliau pramonėje tikrąja šio žodžio prasme kiekvienos papildomos darbo sąnaudos prielaida yra atitinkamos papildomos sąnaudos žaliavoms, bet visiškai nebūtinai darbo priemonėms. Bet kadangi gavybinė pramonė ir žemdirbystė tiekia apdirbamajai pramonei jos pačios žaliavą ir žaliavą jos darbo priemonėms, tai apdirbamosios pramonės naudai eina ir tas papildomas produktų kiekis, kurį gavybinė pramonė ir žemdirbystė sukūrė be papildomų kapitalo įdėjimų.
Bendras rezultatas yra toks: įvaldydamas du pirminius turto kūrimo veiksnius, darbo jėgą ir žemę, kapitalas įgauna sugebėjimą plėstis, o tai leidžia jam išvesti savo kaupimo elementus už ribų, kurias, atrodytų, apsprendžia jo paties dydis, t. y. vertė ir masė tų jau pagamintų gamybos priemonių, kuriose realizuojasi kapitalo buvimas.
Kitas svarbus kapitalo kaupimo veiksnys yra visuomeninio darbo našumo lygis.
Augant darbo gamybiniam pajėgumui, auga ir ta produktų masė, kuria reiškiasi tam tikra vertė, vadinasi, ir tam tikro dydžio pridedamoji vertė. Esant nekintamai ir net krintančiai pridedamosios vertės normai, jei tik pastaroji krinta lėčiau, negu didėja darbo gamybinis pajėgumas, pridedamojo produkto masė auga. Todėl, jei pridedamojo produkto padalijimas į pajamas ir papildomą kapitalą nekinta, tai kapitalisto vartojimas gali didėti, nemažindamas kaupimo fondo. Santykinis kaupimo fondo dydis gali augti net vartojimo fondo sąskaita, tuo metu kai prekių atpigimas atiduoda kapitalisto žinion tiek pat arba net daugiau vartojimo reikmenų negu anksčiau. Bet, didėjant darbo našumui, lygia greta vyksta, kaip mes matėme, darbininko atpigimas, vadinasi, pridedamosios vertės normos didėjimas, net ir tuo atveju, kai realusis darbo užmokestis kyla. Pastarasis niekad nekyla tokiu pat santykiu, kaip darbo našumas. Taigi, ta pati kintamojo kapitalo vertė paleidžia veikti daugiau darbo jėgos, vadinasi, ir daugiau darbo. Ta pati pastoviojo kapitalo vertė reiškiasi didesniu gamybos priemonių kiekiu, t. y. didesniu darbo priemonių, darbo medžiagų ir pagalbinių medžiagų kiekiu, ir, vadinasi, tiekia daugiau elementų, kuriančių tiek produktą, tiek ir vertę, arba elementų, įsiurbiančių darbą. Todėl spartus kaupimas vyksta ir esant nekintamai ir net mažėjančiai papildomo kapitalo vertei. Ne tiktai medžiagiškai išsiplečia reprodukcijos mastas, bet ir pridedamosios vertės gaminimas didėja sparčiau negu papildomo kapitalo vertė.
Darbo gamybinio pajėgumo vystymasis taip pat veikia ir pirminį kapitalą, t. y. kapitalą, jau esantį gamybos procese. Dalis funkcionuojančio pastoviojo kapitalo susideda iš darbo priemonių, kaip kad mašinos ir t. t., kurios gali būti suvartotos, vadinasi, atgamintos arba pakeistos naujais tos pačios rūšies egzemplioriais tik per ilgesnius laikotarpius. Bet kasmet dalis šių darbo priemonių atmiršta, t. y. pasiekia galutinį savo gamybinės funkcijos tikslą. Vadinasi, ši dalis kasmet yra savo periodinio atgaminimo arba savo pakeitimo naujais tos pačios rūšies egzemplioriais stadijoje. Jei darbo gamybinis pajėgumas vystosi tose šakose, kur gaminamos šios darbo priemonės,— o jis vystosi nepaliaujamai kartu su nenutrūkstama mokslo ir technikos pažanga,— tai senąsias mašinas, įrankius, aparatus ir t. t. pakeičia naujos, efektyvesnės ir palyginti su savo darbo apimtimi pigesnės darbo priemonės. Senasis kapitalas atgaminamas produktyvesne forma, jau nekalbant apie nuolatinį esamų darbo priemonių atskirų detalių keitimą. Kita pastoviojo kapitalo dalis, žaliavos ir pagalbinės medžiagos, nenutrūkstamai atgaminama ištisus metus, o iš žemdirbystės gaunama medžiaga — paprastai kartą per metus. Vadinasi, kiekvienas metodų ir t. t. pagerinimas čia beveik tuo pačiu metu veikia ir papildomą kapitalą ir jau funkcionuojantį kapitalą. Kiekviena pažanga chemijos srityje ne tik padidina naudingųjų medžiagų skaičių ir jau žinomų medžiagų naudingų panaudojimų skaičių, tuo būdu kartu su kapitalo augimu išplėsdama ir jo įdėjimo sferą. Chemijos pažanga taip pat išmoko gamybos ir vartojimo proceso išmatas įvesti atgal į reprodukcijos proceso apytaką ir tuo būdu sukuria naują kapitalo medžiagą, prieš tai neįdedant kapitalo. Panašiai kaip didesnis gamtos turtų eksploatavimas pasiekiamas vien didinant darbo jėgos įtempimą, lygiai taip pat mokslas ir technika suteikia funkcionuojančiam kapitalui sugebėjimą plėstis, nepriklausomai nuo duoto jo dydžio. Jie taip pat daro įtakos tai pirminio kapitalo daliai, kuri stojo į savo atsinaujinimo stadiją. Naująja savo forma kapitalas veltui įsisavina visuomeninę pažangą, kuri vyko senajai jo formai neprisidedant. Tiesa, šį gamybinio pajėgumo vystymąsi tuo pačiu metu lydi dalinis funkcionuojančių kapitalų nuvertėjimas. Kadangi šis nuvertėjimas dėl konkurencijos yra aštriai juntamas, jo didžiausia našta užgriūva darbininką, kurį dar labiau išnaudodamas, kapitalistas stengiasi padengti savo nuostolius.
Darbas perkelia į produktą jo suvartotų gamybos priemonių vertę. Iš antros pusės, vertė ir masė tų gamybos priemonių, kurias paleidžia veikti tam tikras darbo kiekis, didėja proporcingai darbo našumo augimui. Vadinasi, jei tam tikras darbo kiekis ir prijungia savo produktui visada tą pačią naujos vertės sumą, tai, didėjant darbo našumui, auga ta senoji kapitalo vertė, kuri tuo būdu perkeliama į produktą.
Pavyzdžiui, jei Anglijos ir Kinijos verpėjai dirba vienodą valandų skaičių ir vienodai intensyviai, tai per savaitę jie sukurs lygias vertes. Tačiau, nepaisant šios lygybės, yra didžiulis skirtumas tarp vertės savaitinio produkto, kurį pagamina anglas, dirbdamas galingu automatu, ir vertės savaitinio produkto, kurį pagamina kinas, turėdamas vien tik ratelį. Per tą patį laiką, per kurį kinas suverpia vieną svarą medvilnės, anglas suverpia daug šimtų svarų. Šimtus kartų didesnė senųjų verčių suma prijungiama anglo produkto vertei, produkto, kuriame šios senosios vertės išlieka nauja naudinga forma ir tuo būdu gali iš naujo funkcionuoti kaip kapitalas. «1782 metais,— praneša F. Engelsas,— visa per pirmesnius trejus metus surinkta vilna (Anglijoje) gulėjo dar neperdirbta dėl darbininkų trūkumo; ji būtų ir toliau gulėjusi, jei į pagalbą nebūtų atėjusios naujai išrastos mašinos, kurios ją suverpė»(59). Mašinų forma sudaiktintas darbas, žinoma, nesukūrė nė vieno naujo darbininko, bet jis davė galimybę nedideliam skaičiui darbininkų, sunaudojant palyginti nedaug gyvojo darbo, ne tik gamybiškai suvartoti vilną ir prijungti jai naują vertę, bet ir išlaikyti jos senąją vertę verpalų ir t. t. forma. Tuo pačiu jis sukūrė priemonę ir akstiną vilnos išplėstinei reprodukcijai. Gyvojo darbo įgimtas sugebėjimas yra, kuriant naują vertę, išlaikyti senąją. Todėl, augant gamybos priemonių efektyvumui, apimčiai ir vertei, t. y. augant darbo gamybinio pajėgumo vystymąsi lydinčiam kaupimui, darbas vis naujomis formomis išlaiko ir įamžina nuolat didėjančią kapitalo vertę(60). Ši natūralinė darbo galia pasireiškia kaip savisaugos galia, savybinga tam kapitalui, kuris įvaldo darbą, visiškai taip pat, kaip visuomeninis darbo gamybinis pajėgumas pasireiškia kaip kapitalo savybė, o kapitalisto vykdomas nuolatinis pridedamojo darbo pasisavinimas — kaip kapitalo nuolatinis savaiminis augimas. Visos darbo galios pasireiškia kaip kapitalo galios, taip pat, kaip visos prekės vertės formos — kaip pinigų formos.
Augant kapitalui, didėja skirtumas tarp panaudojamojo kapitalo ir suvartojamojo kapitalo. Kitaip tariant: didėja vertės ir medžiagos masė darbo priemonių, kaip antai: pastatų, mašinų, drenavimo vamzdžių, darbinių gyvulių, visokių aparatų, kurie per ilgesnį ar trumpesnį laikotarpį nuolat atsinaujinančiuose gamybos procesuose funkcionuoja, t. y. tarnauja tam tikram naudingam efektui pasiekti, pilnu savo mastu, tuo tarpu kai nusidėvi tik palaipsniui, vadinasi, praranda savo vertę tik dalimis, ir tuo būdu taip pat tik dalimis ją perkelia į produktą. Kiek šios darbo priemonės, dalyvaudamos sukuriant produktą, jam neprijungia naujos vertės, t. y. kiek jos yra naudojamos ištisai, o suvartojamos tik dalimis, tiek jos, kaip mes jau aukščiau esame minėję, teikia neapmokamų patarnavimų panašiai kaip gamtos jėgos: vanduo, garas, oras, elektra ir t. t. Šie neapmokami patarnavimai ankstesniojo darbo, kurį pagauna ir įdvasina gyvasis darbas, kaupiasi didėjant kaupimo mastui.
Kadangi ankstesnysis darbas visuomet pasirodo kapitalo drabužiais, t. y. darbininkų , , ir t. t. darbo pasyvas pavirsta nedirbančiojo asmens aktyvu, tai buržua ir ekonomistai neranda žodžių ankstesniojo darbo nuopelnams išgirti; škotų genijus Mak-Kulochas net mano, kad ankstesniajam darbui turi priklausyti tam tikras atlyginimas (palūkanos, pelnas ir t. t.)(61). Taigi, nenutrūkstamai didėjanti reikšmė ankstesniojo darbo, dalyvaujančio gamybos priemonių forma gyvajame darbo procese, priskiriama ne pačiam darbininkui, kurio ankstesnysis ir neapmokėtas darbas čia funkcionuoja, bet iš darbininko nusavintam šio darbo pavidalui, kapitalui. Praktiniai kapitalistinės gamybos veikėjai bei jų ideologai-niekatauškiai visiškai nesugeba įsivaizduoti gamybos priemonių atskirai nuo tos savotiškos antagonistinės visuomeninės kaukės, kuri joms šiuo metu yra uždėta, panašiai kaip vergvaldys nesugeba įsivaizduoti darbininko, kaip tokio, atskirai nuo jo atliekamo vergo vaidmens.
Esant tam tikram darbo jėgos išnaudojimo laipsniui, pridedamosios vertės masę apsprendžia tuo pačiu metu išnaudojamų darbininkų skaičius, o šis pastarasis atitinka, nors ir kintančia proporcija, kapitalo dydį. Vadinasi, kuo daugiau auga kapitalas progresuojančio kaupimo dėka, tuo smarkiau auga ir ta vertės suma, kuri suskyla į vartojimo fondą ir kaupimo fondą. Todėl kapitalistas gali ištaigingiau gyventi ir tuo pačiu metu daugiau «susilaikyti». Ir galų gale visos gamybos varomosios jėgos veikia tuo energingiau, kuo smarkiau kartu su avansuotojo kapitalo mase plečiasi gamybos mastas.
(48)«Rikardo sako: «Įvairiose visuomenės išsivystymo pakopose kapitalo, arba priemonių darbui panaudoti (t. y. išnaudoti), kaupimas gali būti daugiau ar mažiau spartus ir, šiaip ar taip, turi priklausyti nuo darbo gamybinio pajėgumo. Aplamai kalbant, darbo gamybinis pajėgumas yra visų didžiausias ten, kur yra derlingos dirvos perteklius». Jei šiame sakinyje darbo gamybiniu pajėgumu suprantamas menkas dydis tos kiekvieno produkto dalies, kuri atitenka žmonėms, gaminantiems jį savo rankų darbu, tai Rikardo teigimas yra tiesiog tautologija, nes kita fondo dalis gali, žinoma, būti panaudota kaupti kapitalui, jei to nori savininkas («if the owner pleases»). Bet paprastai to nėra kaip tik ten, kur šalis visų derlingiausia» («Observations on certain Verbal Disputes etc.», 74 psl.).
(49)J. St. Mill: «Essays on some unsettled Questions of Political Economy». London 1844, 90 psl.
(50)«An Essay on Trade and Commerce». London 1770, 44 psl. Lygiai taip pat laikraštis «Times» 1866 m. gruodžio mėnesį ir 1867 m. sausio mėnesį įdėjo atvirus Anglijos kasyklų savininkų pasisakymus, kuriuose buvo aprašomas laimingas gyvenimas Belgijos kalnakasių, nereikalaujančių ir negaunančių nieko daugiau, negu reikia savo egzistavimui «šeimininkų» naudai palaikyti. Belgijos darbininkai daug kenčia, bet figūruoti pavyzdingais darbininkais «Times» laikraštyje — tai jau per daug! Atsakymas buvo Belgijos kalnakasių 1867 m. vasario pradžioje įvykęs streikas (netoli Maršjeno), kuris švinu ir paraku buvo nuslopintas.
(51)«An Essay on Trade and Commerce». London 1770, 44, 46 psl.
(52)Northemptonširo fabrikantas padaro čia dievobaimingą apgaulę, visiškai dovanotiną, turint galvoje jo širdies kančias. Jis tariamai lygina Prancūzijos ir Anglijos manufaktūrinių darbininkų gyvenimą, o tuo tarpu cituotoje vietoje aprašo, kaip jis vėliau ir pats prisipažįsta, Prancūzijos žemės ūkio darbininkų gyvenimą!
(53)«An Essay on Trade and Commerce». London 1770, 70, 71 psl.
3-jo leid. pastaba. Šiuo metu dėl konkurencijos pasaulinėje rinkoje, kilusios po to, kai buvo parašytos cituotosios eilutės, mes šiuo klausimu žymiai pažengėme į priekį. «Jei Kinija,— sakė savo rinkėjams parlamento narys Steipltonas,— pasidarys didžiąja pramonine šalimi, tai aš nematau, kokiu būdu Europos gyventojai darbininkai galės išlaikyti kovą su ja, nenusmukdami ligi savo konkurentų lygio» («Times», 1873 m. rugsėjo 3 d.).— Dabar jau nebe kontinentinis,— ne, Kinijos darbininkų darbo užmokestis yra išsvajotas Anglijos kapitalo tikslas.
(54)Benjamin Thompson: «Essays, Political, Economical and Philosophical etc.». 3 tomai. London 1796—1802, I t., 294 psl. Savo veikale «The State of the Poor, or an History of the Labouring Classes in England etc.» seras F. M. Idenas ypatingai rekomenduoja darbo namų viršininkams Rumfordo elgetų sriubą ir priekaištaudamas nurodo Anglijos darbininkams, kad «Škotijoje daugelis šeimų ištisus mėnesius maitinasi vien tik avižinėmis kruopomis ir miežiniais miltais, sumaišytais su vandeniu ir druska, nevartodamos nei kviečių, nei rugių, nei mėsos, ir, nepaisant to, gyvena net labai ištaigingai» («and that very comfortably too»). (Minėtasis veikalas, I t., II kn., II sk., 503 psl.). Analoginiai «nurodymai» buvo daromi ir XIX amžiuje. «Anglijos žemės ūkio darbininkai — skaitome mes, pvz.,— nenori valgyti duonos su blogesnių miltų priemaišomis. Škotijoje, kur auklėjimas yra geresnis, šio prietaro, matyti, nėra» (Charles H. Parry, M. D.: «The Question of the Necessity of the Existing Corn Laws Considered». London 1816, 69 psl.). Tačiau tas pats Paris skundžiasi, kad Anglijos darbininkas šiuo metu (1815 m.) smarkiai nusmuko palyginti su Ideno laikais (1797 m.).
(55)Iš ataskaitų, kurias paskelbė paskutinė parlamentinė tyrimo komisija pragyvenimo reikmenų falsifikavimo klausimu, matyti, kad net vaistų falsifikavimas Anglijoje yra ne išimtis, o taisyklė. Pavyzdžiui, ištyrus 34 bandomuosius opijaus pavyzdžius, pirktus 34 Londono vaistinėse, pasirodė, kad 31 atveju produktas buvo falsifikuotas primaišant aguonų galvučių, kvietinių miltų, kamedės, molio, smėlio ir t. t. Daugelyje bandomųjų pavyzdžių nebuvo rasta nė atomo morfijaus.
(56)G. L. Newnham (barrister-at-law [advokatas]): «A Review of the Evidence before the Committees of the two Houses of Parliament on the Corn Laws». London 1815, 20 psl., pastaba.
(57)Ten pat, 19, 20 psl.
(58)Ch. H. Parry: «The Question of the Necessity of the Existing Corn Laws Considered». London 1816, 77, 69 psl. Ponai lendlordai, iš savo pusės, ne tik «atlygino» sau už nuostolius, turėtus antijakobininiame kare, kurį jie vedė Anglijos vardu, bet ir milžiniškai pralobo. «Per 18 metų jų rentos padidėjo dvigubai, trigubai, keturgubai, o išimtiniais atvejais padidėjo šešis kartus» (ten pat, 100, 101 psl.).
(59)F. Engels: «Lage der arbeitenden Klasse in England». Leipzig 1845, 20 psl. [Ф. Энгельс: «Положение рабочего класса в Англии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 2 t., 1955, 250 psl.]
(60)Klasikinė politinė ekonomija dėl savo nepatenkinamos darbo proceso ir vertės didinimo proceso analizės niekad kaip reikiant nebuvo supratusi šio svarbaus reprodukcijos momento. Pavyzdys gali būti Rikardo. Pvz., jis sako: Kaip besikeistų gamybinis pajėgumas, «milijonas žmonių fabrikuose visuomet pagamins tą pačią vertę». Tai teisinga, jei yra duotas jų darbo dydis ir jo intensyvumo laipsnis. Bet tai nė kiek nekliudo tam, kad, esant skirtingam jų darbo gamybiniam pajėgumui, vienas milijonas žmonių paverčia produktu labai skirtingas gamybos priemonių mases, išlaiko savo produkte labai skirtingus ankstesnės vertės kiekius ir, vadinasi, tiekia labai skirtingos vertės produktus. Ir kaip tik šią aplinkybę Rikardo išleidžia iš akių kai kuriose savo išvadose. Tarp kita ko pastebėsime, kad šiuo pavyzdžiu Rikardo veltui mėgino išaiškinti Ž. B. Sėjui skirtumą tarp vartojamosios vertės (kurią jis čia vadina wealth, medžiaginiu turtu) ir mainomosios vertės. Sėjus atsako: «Kai dėl to sunkumo, į kurį nurodo Rikardo, sakydamas, kad milijonas žmonių, esant tobulesniems gamybos metodams, gali pagaminti dukart, triskart daugiau turto, nepagamindami betgi didesnės vertės, tai šis sunkumas išnyksta, jei mes, kaip tai ir reikia, žiūrėsime į gamybą kaip į mainus, kuriuose atiduodami gamybiniai darbo, žemės, kapitalų patarnavimai, siekiant mainais gauti produktų. Su šių gamybinių patarnavimų pagalba mes įsigyjame visus pasaulyje esančius produktus. Vadinasi… mes esame tuo labiau turtingi, mūsų gamybiniai patarnavimai turi tuo daugiau vertės, kuo daugiau naudingų daiktų mes už juos gauname per mainus, vadinamus gamyba» (J. B. Say: «Lettres à M. Malthus». Paris 1820, 168, 169 psl.). «Sunkumas», kurį nori pašalinti Sėjus,— jis egzistuoja tik jam, bet anaiptol ne Rikardo,— yra štai koks. Kodėl nepadidėja vartojamųjų verčių vertė, jei dėl padidėjusio darbo gamybinio pajėgumo auga jų kiekis? Atsakymas: sunkumas bus pašalintas, jei mes teiksimės vartojamąją vertę pavadinti mainomąja verte. Mainomoji vertė yra daiktas, kuris vienaip ar kitaip yra susijęs su mainais. Taigi, pavadinkime gamybą darbo ir gamybos priemonių «mainymu» į produktą,— ir tada aiškių aiškiausiai pamatysime, kad mainomosios vertės mes gausime tuo daugiau, kuo daugiau vartojamųjų verčių bus sukurta gamyboje. Kitaip tariant: kuo daugiau vartojamųjų verčių, pvz., kojinių, duoda kojinių fabrikantui darbo diena, tuo daugiau jis turi kojinių. Bet čia Sėjui staiga kyla mintis, kad, kojinių «kiekiui didėjant», jų «kaina» (neturinti, žinoma, nieko bendro su mainomąja verte) krinta, «nes konkurencija verčia gamintojus atiduoti produktus už tiek, kiek jie jiems kainuoja». Bet iš kurgi atsiranda pelnas, jei kapitalistas parduoda savo prekes už tokią kainą, kurią jos jam kainuoja? Tačiau never mind [ar verta jaudintis dėl tokio niekniekio]! Sėjus pareiškia, kad, padidėjus našumui, kiekvienas dabar mainais į tą patį ekvivalentą gauna dvi poras kojinių vietoj vienos poros, kaip tai buvo anksčiau, ir t. t. Rezultatas, kurį jis tuo būdu priėjo, yra kaip tik tas pats Rikardo teiginys, kurį jis norėjo paneigti. Po tokio didžiulio minties įtempimo jis triumfuodamas kreipiasi į Maltų šiais žodžiais: «Tokia, gerbiamasis pone, yra ši tvirtai pagrįsta teorija; be jos,— aš tai pareiškiu,— neįmanoma išaiškinti sunkiausių politinės ekonomijos klausimų ir ypač klausimo, kokiu būdu, nepaisant to, kad turtas susideda iš verčių, nacija gali pasidaryti turtingesnė, kai jos produktų vertė krinta» (ten pat, 170 psl.). Dėl tokių fokusų Sėjaus veikale «Lettres» vienas anglų ekonomistas pažymi: «Ši afektuota plepėjimo maniera («those affected ways of talking») ir sudaro tai, ką p. Sėjus nori vadinti savo doktrina ir ką jis rekomenduoja Maltui dėstyti Hartforde, kaip tai jau daroma «daugelyje Europos vietų». Jis sako: «Jeigu jums visi šie teiginiai pasirodys paradoksalūs, įsižiūrėkite į tuos daiktus, kuriuos jie išreiškia, ir aš drįstu manyti, kad jie jums pasirodys esą be galo paprasti ir suprantami». Be abejonės,— tai, ką mes pamatysime kaip šio proceso rezultatą, mums pasirodys kuo tik norite, bet tik ne originaliu ar žymiu dalyku» («An Inquiry into those Principles respecting the Nature of Demand etc.», 110 psl.).
(61)Mak-Kulochas paėmė patentą «wages of past labour» [«atlyginimui už ankstesnįjį darbą»] kur kas anksčiau, negu Senioras paėmė savo patentą «wages of abstinence» [«atlyginimui už susilaikymą»].