Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Mūsų tyrinėjimo eigoje paaiškėjo, kad kapitalas yra ne pastovus dydis, bet lanksti visuomeninio turto dalis, kuri nuolat kinta priklausomai nuo vienokio ar kitokio pridedamosios vertės dalijimo į pajamas ir papildomą kapitalą. Mes matėme toliau, kad, net esant duotam funkcionuojančio kapitalo dydžiui, kapitalo įsijungta darbo jėga, mokslas ir žemė (pastarąja ekonominiu požiūriu reikia laikyti visus darbo objektus, kuriuos teikia gamta, žmogui neprisidedant) sudaro jo lanksčias potencijas, kurios tam tikrose ribose išplečia jo veikimo areną nepriklausomai nuo jo paties dydžio. Be to, mes buvome palikę visiškai nuošalyje visas cirkuliacijos proceso sąlygas, kurių dėka ta pati kapitalo masė gali veikti labai nevienodu laipsniu. Kadangi mes turėjome galvoje kapitalistinės gamybos rėmus, vadinasi, turėjome galvoje grynai gaivališkai išaugusią visuomeninio gamybos proceso formą, tai mes visiškai nesiskaitėme su galimybe betarpiškai ir planingai įvykdyti kokią nors racionalesnę kombinaciją, remiantis esamomis gamybos priemonėmis ir darbo jėgomis. Klasikinė politinė ekonomija nuo seniai mėgo žiūrėti į visuomeninį kapitalą kaip į pastovaus veikimo laipsnio pastovų dydį. Bet šį prietarą pavertė neginčijama dogma tik filisterių pradininkas Jeremijas Bentamas — šis blaiviai pedantiškas, nuobodžiai plepus XIX amžiaus vulgaraus buržuazinio proto orakulas(62). Bentamas filosofų tarpe yra tas pat, kas Martynas Teperis poetų tarpe. Abu jie galėjo būti sufabrikuoti tik Anglijoje(63). Jo dogmos požiūriu yra visiškai nesuprantami paprasčiausi gamybos proceso reiškiniai, pvz., jo staigūs išsiplėtimai ir sumažėjimai ir net pats kaupimo faktas(64). Tiek pats Bentamas, tiek ir Maltus, Džemsas Milis, Mak-Kulochas ir t. t. šią dogmą taikė apologetiniais tikslais, būtent, siekdami kapitalo dalį, kintamąjį kapitalą, t. y. kapitalą, paverčiamą darbo jėga, atvaizduoti kaip pastovų dydį. Buvo sukurta pasaka, kad medžiaginis kintamojo kapitalo buvimas, t. y. ta pragyvenimo reikmenų masė, kuriai jis atstovauja darbininkams, arba vadinamasis darbo fondas, esąs visiškai atskira visuomeninio turto dalis, kurią apsprendžia neįveikiamos pačios gamtos jėgos. Kad būtų galima paleisti veikti tą visuomeninio turto dalį, kuri turi funkcionuoti kaip pastovusis kapitalas, arba — medžiagiškai — kaip gamybos priemonė, yra reikalinga tam tikra gyvojo darbo masė. Pastarąją apsprendžia gamybos technika. Bet nėra duotas nei darbininkų skaičius, kuris yra reikalingas, kad ši darbo masė pradėtų funkcionuoti,— nes tas skaičius kinta kartu su individualinės darbo jėgos išnaudojimo laipsnio kitimu,— nei šios darbo jėgos kaina; tėra žinoma tik kainos minimali ir, be to, labai lanksti riba. Nagrinėjamos dogmos pagrindą sudarantieji faktai yra šie: iš vienos pusės, darbininkas neturi balso paskirstant visuomeninį turtą į nedarbininkų vartojimo reikmenis ir į gamybos priemones. Iš antros pusės, darbininkas tik palankiais ir išimtiniais atvejais gali išplėsti vadinamąjį «darbo fondą» turtingųjų «pajamų» sąskaita(65).
Prie kokių banalių tautologijų priveda mėginimas kapitalistines darbo fondo ribas paversti ribomis, kurias apsprendžia visuomenės, kaip tokios, prigimtis, parodo, tarp kita ko, profesoriaus Fauseto pavyzdys. «Šalies apyvartinis kapitalas(66),— sako jis,— yra jos darbo fondas. Vadinasi, norint sužinoti vidutinį piniginį darbo užmokestį, kurį gauna kiekvienas darbininkas, reikia šį kapitalą tiesiog padalyti iš gyventojų darbininkų skaičiaus»(67). Taigi, iš pradžių mes apskaičiuojame visų tikrai sumokėtų individualinių darbo užmokesčių sumą, paskui skelbiame, kad šios sudėties rezultatas yra dievo ir gamtos nustatyto «darbo fondo» vertė. Pagaliau tuo būdu gautą sumą mes dalijame iš darbininkų skaičiaus, kad vėl atrastume, kiek vidutiniškai tenka kiekvienam atskiram darbininkui. Procedūra nepaprastai gudri. Ji netrukdo p. Fausetui pareikšti neatsikvėpiant: «Anglijoje kasmet sukaupiamas visuminis turtas paskirstomas į dvi dalis. Viena dalis panaudojama pačioje Anglijoje mūsų pačių pramonei palaikyti. Kita dalis išvežama į užsienį… Dalis, kuri panaudojama mūsų pramonėje, sudaro nežymią kasmet šioje šalyje sukaupiamo turto dalį»(68). Taigi, didesnė dalis kasmet priaugančio pridedamojo produkto, kuris iš Anglijos darbininkų atimamas be ekvivalento, kapitalizuojama ne Anglijoje, bet kitose šalyse. Bet kartu su papildomu kapitalu, kuris tuo būdu išvežamas į užsienį, išvežama ir dalis «darbo fondo», kurį yra išradę dievas ir Bentamas(69).
(62)Plg., tarp kita ko, J. Bentham: «Théorie des peines et des récompenses», Et. Dumont vertimas, 3-sis leid., Paris 1826, II t., IV kn., 2 sk.
(63)Jeremijas Bentamas yra grynai angliškas reiškinys. Jokioje epochoje, jokioje šalyje dar nebuvo filosofo — neišskiriant net mūsų Christiano Volfo,— kuris taip pompastiškai skelbtų paprasčiausias banalybes. Utilitarinis principas nebuvo Bentamo išradimas. Jis tik netalentingai kartojo tai, ką talentingai dėstė Helvecijus ir kiti XVIII amžiaus prancūzai. Jei mes norime sužinoti, kas naudinga, pvz., šuniui, tai mes iš pradžių turime ištirti šuns prigimtį. O pati ši prigimtis negali būti sukonstruota, remiantis «utilitariniu principu». Jei mes šį principą norime pritaikyti žmogui, norime utilitarinio principo požiūriu vertinti visus žmonių veiksmus, judesius, santykius ir t. t., tai mes pirmiausia turime žinoti, kokia aplamai yra žmogaus prigimtis ir, be to, kaip ji modifikuojasi kiekvienoje istoriškai duotoje epochoje. Tačiau Bentamui šie klausimai neegzistuoja. Kuo naiviausiu bukaprotiškumu jis sutapatina šiuolaikinį filisterį — ir, atskirai imant, Anglijos filisterį — su aplamai normaliu žmogumi. Visa tai, kas šiai normalaus žmogaus atmainai ir jį supančiam pasauliui yra naudinga, laikoma savaime naudingu dalyku. Šį kriterijų jis paskui taiko vertindamas praeitį, dabartį ir ateitį. Pavyzdžiui, krikščionių religija yra «naudinga», nes ji religiškai smerkia tuos pačius nusikaltimus, kuriuos baudžiamasis kodeksas smerkia juridiškai. Meno kritika yra «žalinga», nes ji trukdo gerbiamiems žmonėms žavėtis Martyno Teperio kūriniais ir t. t. Šitokiu šlamštu šis vikrusis ponas, kurio devizas yra «nulla dies sine linea» [«nors eilutę per dieną»], pripildė kalnus knygų. Jei aš turėčiau savo draugo H. Heinės drąsumą, aš poną Jeremiją pavadinčiau buržuazinio kvailumo genijum.
(64)«Ekonomistai per daug yra linkę tam tikrą kapitalo kiekį ir tam tikrą darbininkų skaičių laikyti tam tikro vienodo pajėgumo gamybos įrankiais, veikiančiais tam tikru vienodu intensyvumu… Tie, kurie sako, kad prekės yra vieninteliai gamybos veiksniai, tuo pačiu teigia, jog gamyba aplamai negali būti išplėsta, nes tokiam išplėtimui turi būti iš anksto padidintas pragyvenimo reikmenų, žaliavų ir įrankių kiekis; faktiškai tai tolygu teigimui, kad negali būti jokio gamybos augimo be išankstinio jos augimo arba, kitaip tariant, kad joks jos augimas yra negalimas» (S. Bailey: «Money and its Vicissitudes», 58 ir 70 psl.). Beilis kritikuoja dogmą daugiausia cirkuliacijos proceso požiūriu.
(65)Dž. St. Milis savo veikale «Principles of Political Economy» [II kn., 1 sk., 3 §. Plg. Д. С. Милль: «Основания политической экономии», N. G. Černyševskio vert., S. Peterburgas, 1909, 622 psl.] sako: «Darbo produktas dabartiniu metu skirstomas atvirkščiai proporcingai darbui: didžiausią jo dalį gauna tie, kurie niekad nedirba, sekančią pagal didumą dalį — tie, kurių darbas yra beveik vien tik nominalus, ir toliau, žemyn einančia skale, atlyginimas darosi vis mažesnis ir mažesnis, darbui darantis vis sunkesniam ir nemalonesniam. Dirbdamas sunkiausią ir labiausiai varginantį fizinį darbą, žmogus net negali tvirtai tikėtis gauti pačių būtiniausių pragyvenimo reikmenų». Norėdamas pašalinti nesusipratimą, pastebėsiu, kad tokie žmonės, kaip Dž. St. Milis ir į jį panašūs, turi būti, žinoma, visaip peikiami už jų atgyvenusių ekonominių dogmų prieštaravimą jų šiuolaikinėms tendencijoms, bet būtų didžiai neteisinga suplakti juos į vieną krūvą su vulgariaisiais ekonomistais-apologetais.
(66)Aš čia primenu skaitytojui, kad kintamojo kapitalo ir pastoviojo kapitalo kategorijas pirmą kartą vartoti esu pradėjęs aš. Politinė ekonomija nuo A. Smito laikų nuolat suplaka jose glūdinčius apibrėžimus su pagrindinio ir apyvartinio kapitalo formų skirtingumu, kuris kyla iš cirkuliacijos proceso. Smulkiau apie tai žr. antrosios knygos antrajame skyriuje.
(67)H. Fawcett, Kembridžo politinės ekonomijos profesorius: «The Economic Position of the British Labourer». London 1865, 120 psl.
(68)Ten pat, 122, 123 psl.
(69)Būtų galima pasakyti, kad ne tik kapitalas, bet ir darbininkai kasmet emigracijos forma išvežami iš Anglijos. Tačiau tekste visai nekalbama apie persikėlėlių turtą; žymi dalis persikėlėlių nepriklauso darbininkų klasei. Didelę jų dalį sudaro žemės nuomininkų sūnūs. Anglijos papildomas kapitalas, kuris kasmet išvežamas į užsienį, siekiant gauti iš jo pelno, yra kur kas didesnis palyginti su kasmetiniu kaupimu negu kasmetinė emigracija palyginti su kasmetiniu gyventojų prieaugliu.
Dvidešimt trečiasis skirsnis. Visuotinis kapitalistinio kaupimo dėsnis