Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Šiame skirsnyje mes nagrinėjame tą įtaką, kurią kapitalo augimas daro darbininkų klasės likimui. Svarbiausieji šio tyrinėjimo veiksniai yra kapitalo sudėtis ir tie pakitimai, kurie joje įvyksta kaupimo proceso eigoje.
Kapitalo sudėtį galima nagrinėti dviem požiūriais. Vertės požiūriu, jo sudėtį apsprendžia tas santykis, kuriuo kapitalas suskyla į pastovųjį kapitalą, arba gamybos priemonių vertę, ir kintamąjį kapitalą, arba darbo jėgos vertę, bendrą darbo užmokesčio sumą. Gamybos procese funkcionuojančios medžiagos požiūriu, kiekvienas kapitalas suskyla į gamybos priemones ir gyvąją darbo jėgą; šia prasme kapitalo sudėtį apsprendžia santykis tarp panaudojamųjų gamybos priemonių masės, iš vienos pusės, ir darbo kiekio, reikalingo joms panaudoti,— iš antros. Kapitalo sudėtį pirmuoju požiūriu aš vadinu kapitalo sudėtimi pagal vertę, antruoju — jo technine sudėtimi. Tarp vienos ir kitos yra glaudus tarpusavio priklausomumas. Norėdamas išreikšti šį tarpusavio priklausomumą, aš vadinu kapitalo organine sudėtimi jo sudėtį pagal vertę, kiek šią sudėtį apsprendžia jo techninė sudėtis ir kiek ji atspindi techninės sudėties kitimus. Tais atvejais, kai kalbama tiesiog apie kapitalo sudėtį, visada reikia turėti galvoje jo organinę sudėtį.
Gausūs individualiniai kapitalai, įdėti į tam tikrą gamybos šaką, savo sudėtimi daugiau ar mažiau skiriasi vienas nuo kito. Jų individualinių sudėčių vidurkis duoda mums viso tos gamybos šakos kapitalo sudėtį. Pagaliau visų gamybos šakų vidutinių sudėčių bendras vidurkis duoda mums tam tikros šalies visuomeninio kapitalo sudėtį, ir galų gale tik apie ją bus kalbama tolesniame dėstyme.
Kapitalo augimas apima jo kintamosios, arba darbo jėga paverčiamos, sudėtinės dalies augimą. Dalis pridedamosios vertės, kuri paverčiama papildomu kapitalu, nuolat turi atgal pavirsti kintamuoju kapitalu, arba papildomu darbo fondu. Tarkime, kad kitų nekintamų sąlygų tarpe lieka nepasikeitusi ir kapitalo sudėtis, t. y. kad, kaip ir anksčiau, reikalinga vis ta pati darbo jėgos masė, kad būtų galima paleisti veikti tam tikrą gamybos priemonių, arba pastoviojo kapitalo, masę; tokiu atveju darbo paklausa ir darbininkų egzistavimo fondas, aišku, didėja proporcingai kapitalo augimui ir didės ja tuo sparčiau, kuo sparčiau auga kapitalas. Kadangi kapitalas kasmet pagamina pridedamąją vertę, kurios dalis kasmet prijungiama prie pirminio kapitalo; kadangi pats tas prieauglis kasmet didėja, augant jau funkcionuojančio kapitalo dydžiui, ir kadangi, pagaliau, skatinamas ypatingai smarkaus siekimo turtėti, pvz., atrandant naujas rinkas, naujas kapitalo panaudojimo sferas ryšium su naujai išsivysčiusiais visuomeniniais poreikiais ir t. t., kaupimo mastas gali būti staiga plečiamas jau vien dėl to, kad kinta pridedamosios vertės, arba pridedamojo produkto, dalijimas į kapitalą ir pajamas, tai kapitalo kaupimo sukeliami poreikiai gali pralenkti darbo jėgos, arba darbininkų skaičiaus, didėjimą, darbininkų paklausa — pralenkti jų pasiūlą, ir tuo būdu gali kilti darbo užmokestis. Tai pagaliau ir turi įvykti, jei aukščiau nurodytos sąlygos lieka nepasikeitusios. Kadangi kasmet panaudojama daugiau darbininkų negu ankstesniais metais, tai anksčiau ar vėliau turi ateiti momentas, kai kaupimo poreikiai ima peraugti įprastinę darbo pasiūlą, kai, vadinasi, pakyla darbo užmokestis. Anglijoje tuo buvo skundžiamasi per visą XV amžių ir pirmąją XVIII amžiaus pusę. Tačiau daugiau ar mažiau palankios sąlygos, kuriomis samdomieji darbininkai išlieka ir dauginasi, nė kiek nekeičia pagrindinio kapitalistinės gamybos pobūdžio. Kaip paprastoji reprodukcija nepaliaujamai atgamina patį kapitalistinį santykį,— kapitalistus vienoje pusėje, samdomuosius darbininkus kitoje,— taip reprodukcija išplėstiniu mastu, arba kaupimas, atgamina kapitalistinį santykį išplėstiniu mastu: daugiau kapitalistų arba stambesnius kapitalistus viename poliuje, daugiau samdomųjų darbininkų kitame. Atgaminimas darbo jėgos, kuri nenutrūkstamai turi įeiti į kapitalo sudėtį kaip jo vertės didinimo priemonė ir negali iš jo išsivaduoti ir kurios pajungimą kapitalui temaskuoja vien tai, kad keičiasi individualiniai kapitalistai, kuriems ji save parduoda,— šis atgaminimas iš tikrųjų yra paties kapitalo atgaminimo momentas. Taigi, kapitalo kaupimas yra proletariato didinimas(70).
Klasikinė politinė ekonomija taip gerai supranta šį teiginį, kad A. Smitas, Rikardo ir t. t., kaip anksčiau minėta, kaupimą net klaidingai sutapatina su gamybinių darbininkų tariamu visos kapitalizuojamos pridedamojo produkto dalies suvartojimu, arba su jos pavertimu papildomais samdomaisiais darbininkais. Jau 1696 metais Džonas Belersas sakė: «Jei kas nors turėtų 100 000 akrų žemės, tiek pat svarų sterlingų pinigų ir tiek pat gyvulių, tai kuo gi būtų tas turtingas žmogus be darbininkų, jei ne darbininku? Ir kadangi darbininkai turtina žmones, tai kuo daugiau darbininkų, tuo daugiau turtingų… Beturčio darbas yra turtuolio kasykla»(71). Lygiai taip pat sakė Bernaras de Mandevilis XVIII šimtmečio pradžioje: «Ten, kur nuosavybė yra pakankamai ginama, būtų lengviau gyventi be pinigų negu be beturčių, nes kas gi dirbtų?.. Nors reikia apsaugoti darbininkus nuo bado mirties, bet tai reikia daryti taip, kad jie negautų nieko, kas būtų tolygu taupymui. Jei kartais kas nors iš žemutinės klasės nepaprasto darbštumo ir neprivalgymo dėka iškyla viršum tos padėties, kurioje jis yra išaugęs, tai niekas jam čia neturi daryti kokių nors kliūčių: juk niekas neims ginčyti, kad gyventi taupiai yra protingiausias dalykas kiekvienam atskiram žmogui, kiekvienai atskirai šeimai visuomenėje; tačiau visos turtingos nacijos yra suinteresuotos tuo, kad didesnė beturčių dalis niekad nedykinėtų ir kad jie nuolat išleistų visa, ką jie gauna… Tuos, kurie palaiko egzistavimą kasdieniniu darbu, skatina dirbti vien tik jų vargai, kuriuos protinga švelninti, bet kuriuos būtų kvaila gydyti. Vienintelis dalykas, kuris dirbantįjį žmogų tik ir tegali padaryti stropų, yra saikingas darbo užmokestis. Perdaug žemas darbo užmokestis daro jį, priklausomai nuo jo temperamento, bailų arba nusiminusį, perdaug didelis — daro jį įžūlų ir tingų… Iš viso to, kas iki šiol buvo pasakyta, išplaukia, kad laisvai nacijai, kurioje vergovė nėra leidžiama, tikriausią turtą sudaro darbščių beturčių masė. Jau nekalbant apie tai, kad jie yra neišsenkamas šaltinis laivynui ir kariuomenei komplektuoti, be jų nebūtų jokių malonumų ir šalies gaminių nebūtų galima panaudoti pajamoms gauti. Norint visuomenę (kuri, žinoma, susideda iš nedarbininkų) padaryti laimingą, o liaudį patenkintą net savo varginga padėtimi, reikia, kad didžiulė dauguma liktų tamsi ir skurdi. Žinojimas išplečia ir gausina mūsų norus, o kuo mažiau žmogus nori, tuo lengviau gali būti patenkinti jo poreikiai»(72). Mandevilis, doras ir šviesaus proto žmogus, dar nesupranta to, kad pats kaupimo proceso mechanizmas kartu su kapitalu didina ir masę «darbščių beturčių», t. y. samdomųjų darbininkų, kurie priversti savo darbo jėgą paversti didėjančia jėga augančio kapitalo vertei didinti ir kaip tik tuo įamžinti savo priklausomumą nuo savo pačių produkto, kuris yra personifikuotas kapitaliste. Apie šį priklausomumo santykį seras F. M. Idenas savo veikale «Beturčių padėtis, arba Anglijos darbininkų klasės istorija» pastebi: «Mūsų geografinėje juostoje poreikiams patenkinti yra reikalingas darbas, ir dėl to bent dalis visuomenės turi nenuilstamai dirbti… Nedaugelis, nors ir nedirba, vis dėlto turi savo žinioje stropumo produktus. Bet šie savininkai turi tai civilizacijos ir tvarkos dėka; jie ištisai yra civilinių institutų kūriniai(73). Nes tie institutai pripažįsta, kad darbo vaisius galima pasisavinti ir kitokiu būdu negu darbu. Nepriklausomą turtą turintieji žmonės turi jį beveik vien tik kitų darbo dėka, o ne dėl savo pačių sugebėjimų, kurie anaiptol nėra geresni už kitų sugebėjimus; ne žemės ir pinigų turėjimas, o komandavimas darbui («the command of labour») — štai kas skiria turtinguosius nuo beturčių… Beturčiui pritinka ne pažeminta arba vergiška padėtis, bet patogaus ir liberalaus priklausomumo padėtis (a state of easy and liberal dependence), o nuosavybę turintiems žmonėms pritinka reikiama įtaka ir autoritetas tarp tų, kurie jiems dirba… Tokio priklausomumo padėtis, kaip tai žino kiekvienas žmogiškosios prigimties žinovas, yra būtina pačių darbininkų gerovei»(74). Ta proga pasakytina, kad seras F. M. Idenas yra vienintelis Adomo Smito mokinys, kuris XVIII amžiuje atliko kai ką žymaus(75).
Tomis darbininkams palankiausiomis kaupimo sąlygomis, kurios gi šiol buvo turimos galvoje, darbininkų priklausomumo nuo kapitalo santykis įgauna pakenčiamas arba, kaip Idenas sako, «patogias ir liberalias» formas. Užuot, augant kapitalui, daręsis intensyvesnis, jis darosi tik ekstensyvesnis, t. y. kapitalo vykdomo išnaudojimo ir jo viešpatavimo sfera plečiasi tiktai kartu su jo paties dydžiu ir jo pavaldinių skaičiumi. Vis didesnė dalis jų pačių pridedamojo produkto, kuris nuolat didėja ir augančiu mastu paverčiamas papildomu kapitalu, įplaukia jiems atgal mokėjimo priemonių forma; to dėka jie gali plėsti savo poreikių kompleksą, geriau aprūpinti savo vartojimo fondą, susidedantį iš drabužių, baldų ir t. t., ir net sudaryti nedidelius atsarginius pinigų fondus. Bet kaip geresnis drabužis, maistas, geresnis elgimasis ir kiek žymesnis peculium [turtas, kuris buvo suteikiamas vergams naudotis] nepanaikina vergui priklausomumo santykio ir išnaudojimo, lygiai taip pat tatai nepanaikina ir samdomajam darbininkui priklausomumo santykio ir išnaudojimo. Darbo kainos pakilimas dėl kapitalo kaupimo iš tikrųjų reiškia tik tai, kad dydis ir sunkumas aukso grandinės, kurią pats samdomasis darbininkas jau yra nukalęs sau, leidžia susilpninti jos veržimą. Ginčuose šiuo klausimu paprastai buvo išleidžiamas iš akių svarbiausias dalykas, būtent kapitalistinės gamybos differentia specifica [skiriamasis bruožas]. Darbo jėga čia perkama ne tam, kad jos veikimu arba jos produktais pirkėjas galėtų patenkinti savo asmeninius poreikius. Pirkėjo tikslas yra padidinti savo kapitalo vertę, gaminti prekes, kuriose būtų daugiau darbo, negu jis apmokėjo, vadinasi, kad tose prekėse būtų tokia vertės dalis, kuri jam nieko nekainavo ir kuri vis dėlto realizuojama parduodant prekę. Pridedamosios vertės gaminimas arba pasipelnymas — toks yra absoliutinis šio gamybos būdo dėsnis. Darbo jėga tik tiek tegali būti pardavimo objektas, kiek ji išlaiko gamybos priemones kaip kapitalą, atgamina savo pačios vertę kaip kapitalą ir neapmokėto darbo pavidalu teikia papildomo kapitalo šaltinį(76). Vadinasi, prielaida jos pardavimo sąlygų, ar jos darbininkams bus daugiau ar mažiau palankios, yra būtinas nuolatinis darbo jėgos pardavimo kartojimas ir nuolatinė turto kaip kapitalo išplėstinė reprodukcija. Kaip mes esame matę, pačios darbo užmokesčio prigimties prielaida yra tai, kad darbininkas nuolat tiekia tam tikrą neapmokėto darbo kiekį. Jei net paliksime nuošalyje darbo užmokesčio didėjimą, krintant darbo kainai ir t. t., tai jos didėjimas net geriausiu atveju reiškia tiktai kiekybinį sumažėjimą to neapmokėto darbo, kurį darbininkas turi atlikti. Šis sumažėjimas niekad negali pasiekti tokio taško, kuriame jis grėstų pačiam kapitalistinės sistemos egzistavimui. Paliekant nuošalyje jėga išsprendžiamus konfliktus dėl darbo užmokesčio lygio,— o jau Adomas Smitas yra parodęs, kad aplamai tokiuose konfliktuose savininkas visada lieka savininkas,— iš kapitalo kaupimo išplaukiantis darbo kainos pakilimas numato šią alternatyvą.
Arba darbo kaina ir toliau tebekyla, nes jos kilimas nekliudo kaupimo procesui; čia nėra nieko nuostabaus, nes, kaip sako A. Smitas, «net mažėjant pelnui, kapitalai ne tiktai tebeauga, bet jie auga net žymiai sparčiau… Didelis kapitalas, net esant nedideliam pelnui, aplamai imant, auga sparčiau negu mažas kapitalas, esant dideliam pelnui» («Wealth of Nations», I [prancūziškasis Garnjės vert.], 189 psl. [Plg. «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 84 psl.]). Šiuo atveju yra aišku, kad neapmokėto darbo sumažėjimas nė kiek nekliudo plisti kapitalo viešpatavimui. Arba,— ir tai antra alternatyvos pusė,— kaupimas dėl kylančios darbo kainos sulėtėja, nes tuo susilpninamas stimuliuojantis pelno veikimas. Kaupimas sumažėja. Bet kartu su jo sumažėjimu išnyksta jo sumažėjimo priežastis, būtent disproporcija tarp kapitalo ir tos darbo jėgos, kuri gali būti išnaudojama. Vadinasi, kapitalistinio gamybos proceso mechanizmas pats pašalina tas kliūtis, kurias jis laikinai sukuria. Darbo kaina vėl sumažėja iki tokio lygio, kuris atitinka kapitalo didėjimo poreikius, nepaisant to, ar šis lygis bus žemesnis, aukštesnis ar lygus tam lygiui, kuris iki prasidedant darbo užmokesčio kilimui buvo laikomas normaliu. Taigi, pirmuoju atveju ne darbo jėgos arba gyventojų darbininkų skaičiaus absoliutinio ar santykinio augimo sulėtėjimas daro kapitalą perteklinį, bet, atvirkščiai, kapitalo padidėjimas daro nepakankamą tą darbo jėgą, kuri gali būti išnaudojama. Antruoju atveju ne darbo jėgos arba gyventojų darbininkų skaičiaus absoliutinis ar santykinis padidėjimas daro kapitalą nepakankamą, bet, atvirkščiai, kapitalo sumažėjimas daro perteklinę tą darbo jėgą, kuri gali būti išnaudojama, arba, veikiau, padaro per aukštą jos kainą. Kaip tik šie absoliutiniai kapitalo kaupimo judėjimai ir atsispindi išnaudojimui tinkamos darbo jėgos masės santykinių judėjimų pavidalu, ir dėl to atrodo, kad juos sukelia pačios darbo jėgos judėjimas. Matematiškai išsireiškiant, kaupimo dydis yra nepriklausomas kintamasis dydis, darbo užmokesčio dydis — priklausomas, bet ne atvirkščiai. Tokiu pat būdu, kai pramonė savo cikle išeina krizės fazę, bendras prekių kainų kritimas reiškiasi kaip santykinės pinigų vertės kilimas, o kai ji išeina klestėjimo fazę, bendras prekių kainų didėjimas įgauna tokią išraišką, tarytum vyktų santykinės pinigų vertės kritimas. Vadinamoji currency school [kiekybinė mokykla] iš šito daro tą išvadą, kad esant aukštoms kainoms cirkuliacijoje būna per mažai pinigų, o esant žemoms kainoms — per daug. Jos nemokšiškumas ir visiškas faktų ignoravimas(77) turi savęs vertą atitikmenį ekonomistuose, kurie šiuos kaupimo reiškinius aiškina tuo būdu, kad vienu atveju esą per mažai samdomųjų darbininkų, o kitu — per daug.
Kapitalistinės gamybos dėsnis, kuris sudaro tariamojo «gyventojų skaičiaus natūralinio dėsnio» pagrindą, tiesiog suvedamas į štai ką: santykis tarp kapitalo, kaupimo ir darbo užmokesčio lygio yra ne kas kita, kaip santykis tarp neapmokėto, kapitalu paversto darbo ir papildomo darbo, būtino tam, kad būtų galima paleisti veikti papildomą kapitalą. Vadinasi, tai — anaiptol ne santykis tarp dviejų vienas nuo kito nepriklausomų dydžių, tarp kapitalo dydžio, iš vienos pusės, ir gyventojų darbininkų skaičiaus — iš antros; priešingai, tai galų gale yra tik santykis tarp neapmokėto ir apmokėto tų pačių gyventojų darbininkų darbo. Jei kiekis neapmokėto darbo, kurį tiekia darbininkų klasė ir kaupia kapitalistų klasė, didėja taip sparčiai, kad pavirsti kapitalu jis gali tik nepaprastai didėjant papildomam apmokėtam darbui, tai darbo užmokestis pakyla ir, kitoms sąlygoms esant lygioms, neapmokėtas darbas santykinai sumažėja. Bet kai tik šis sumažėjimas pasiekia tašką, kada pridedamasis darbas, kuriuo minta kapitalas, jau nebesiūlomas normaliu kiekiu, prasideda reakcija: toji pajamų dalis, kuri kapitalizuojama, mažėja, kaupimas silpnėja ir kylantį darbo užmokesčio judėjimą pakeičia atvirkščias judėjimas. Tuo būdu darbo kainos kilimas lieka tokiose ribose, kuriose ne tik nepaliečiami kapitalistinės sistemos pagrindai, bet ir užtikrinama pastarosios reprodukcija besiplečiančiu mastu. Vadinasi, kapitalistinio kaupimo dėsnis, kuris įgauna mistinį gamtos dėsnio pavidalą, iš tikrųjų teišreiškia tą aplinkybę, kad kaupimo prigimtis daro negalimą bet kokį darbo išnaudojimo laipsnio sumažėjimą arba bet kokį darbo kainos pakilimą, kuris galėtų sudaryti rimtą pavojų nuolatiniam kapitalistinio santykio atgaminimui, ir, be to, jo atgaminimui nuolat besiplečiančiu mastu. Kitaip ir negali būti esant tokiam gamybos būdui, kurio sąlygomis darbininkas egzistuoja jau esamų verčių didinimo poreikiams, vietoj to, kad, atvirkščiai, materialinis turtas egzistuotų darbininko vystymosi poreikiams. Kaip religijoje žmogui viešpatauja jo paties galvos produktas, taip kapitalistinės gamybos sąlygomis jam viešpatauja jo paties rankų produktas(77a).
(70)Karl Marx: «Lohnarbeit und Kapital». [Plg. K. Marksas: «Samdomasis darbas ir kapitalas». K. Marksas ir F. Engelsas, Rinktiniai raštai dviem tomais, I t., Vilnius, 1949] «Esant vienodam masių engimo laipsniui, kuo daugiau šalyje proletarų, tuo ji turtingesnė» (Colins: «L’Économie Politique, Source des Révolutions et des Utopies prétendues socialistes». Paris 1857, III t., 331 psl.). «Proletaru» ekonomine prasme reikia suprasti vien tik samdomąjį darbininką, kuris gamina «kapitalą», didina jo vertę ir yra išmetamas į gatvę, kai tik jis darosi nebereikalingas «pono kapitalo», kaip šią personą vadina Pekeras, vertės didėjimo poreikiams. «Besveikatis pirmykščio miško proletaras» — tai maloni Rošerio fantazija. Pirmykščio miško gyventojas yra to miško savininkas ir elgiasi su pirmykščiu mišku kaip su savo nuosavybe, taip pat beatodairiškai kaip orangutangas. Vadinasi, jis ne proletaras. Jis būtų proletaras tik tuo atveju, jei pirmykštis miškas išnaudotų jį, o ne jis šį mišką. Kai dėl jo sveikatos būklės, tai jis šiuo atžvilgiu pasirodytų sveikesnis ne tik už šiuolaikinį proletarą, bet ir už sifilitinius bei skrofuliozinius «garbingus žmones». Tačiau p. Vilhelmas Rošeris pirmykščių mišku veikiausiai supranta savo gimtinės Lüneburger Heide.
(71)«As the labourers make men rich, so the more labourers, there will be the more rich men… the labour of the poor being the mines of the rich» (John Bellers: «Proposals for raising a College of Industry». London 1696, 2 psl.).
(72)B. de Mandeville («The Fable of the Bees», 5-sis leid., London 1728, pastabos, 212, 213, 328 psl.). «Saikingas gyvenimas ir nuolatinis darbas yra beturčiams kelias į materialinę laimę (kuria čia suprantama kiek galint ilgesnė darbo diena ir kiek galint mažesnis pragyvenimo reikmenų kiekis) ir valstybei kelias į turtą» (valstybei, t. y. žemės savininkams, kapitalistams ir jų aukštiesiems politiniams pareigūnams bei agentams) («An Essay on Trade and Commerce». London 1770, 54 psl.).
(73)Idenas turėtų iškelti klausimą: o kieno gi kūrinys yra «civiliniai institutai»? Laikydamasis juridinių iliuzijų požiūrio, jis ne įstatymą laiko materialinių gamybinių santykių produktu, bet, atvirkščiai, gamybinius santykius laiko įstatymo produktu. Lengė vienu tik žodžiu sugriovė iliuzinę Monteskjės «Esprit des lois» [«Įstatymų dvasią»]: «L’esprit des lois, c’est la propriété» [Nuosavybė — štai įstatymų dvasia»].
(74)Eden: «The State of the Poor, or an History of the Labouring Classes in England», I t., 1 kn., 1 sk., 1, 2 psl. ir pratarmė, XX psl.
(75)Jei skaitytojas prisimins Maltų, kurio «Essay on Population» pasirodė 1798 metais, tai aš priminsiu, kad šis veikalas pirmine savo forma yra ne kas kita, kaip mokiniškai paviršutiniškas ir kunigiškai pompastiškas Defo, sero Džemso Stiuarto, Taunsendo, Franklino, Uoleso ir t. t. veikalų plagiatas ir jame nėra nė vieno savarankiškai sugalvoto teiginio. Didelis triukšmas, kurį sukėlė šis pamfletas, paaiškinamas vien tiktai partiniais interesais. Prancūzijos revoliucija rado Britanijos karalystėje aistringų gynėjų: «gyventojų skaičiaus principas», iš lėto išvystytas XVIII amžiuje, paskui trimito ir būgno garsais paskelbtas didžiosios socialinės krizės metu kaip neprilygstamas priešnuodis Kondorsės ir kitų teorijoms, buvo džiūgaujant sutiktas Anglijos oligarchijos kaip didysis visų tolesnio žmonijos vystymosi siekimų naikintojas. Maltus, savo pasisekimo nepaprastai nustebintas, griebėsi tada darbo, siekdamas senąją schemą užpildyti paviršutiniškai kompiliuota medžiaga ir prijungti prie jos naują, kuri betgi Maltaus nebuvo atrasta, o tiesiog pasisavinta.— Ta proga pasakytina, kad nors Maltus buvo aukštosios anglikonų bažnyčios kunigas, jis vis dėlto padarė vienuolišką celibato įžadą. Tai — viena iš fellowship [narystės] sąlygų protestantiškame Kembridžo universitete. «Mes neleidžiame, kad vedusieji taptų kolegijos nariais. Priešingai, jei kas nors apsiveda, jis tuojau turi pasitraukti iš kolegijos narių tarpo» («Reports of Cambridge University Commission», 172 psl.). Ši aplinkybė teigiamai išskiria Maltų iš kitų protestantų kunigų, kurie, nusimetę katalikiškąjį dvasininkų celibato prisakymą, įsisavino prisakymą «veiskitės ir dauginkitės» kaip savo specifinę biblinę misiją, ir tai tokiu mastu, kad jie visur tikrai nepadoriu laipsniu prisideda prie gyventojų daugėjimo ir tuo pačiu metu skelbia darbininkams «gyventojų skaičiaus principą». Būdinga, kad ekonominė nusidėjimo parodija, Adomo obuolys, «urgent appetite» [«neįveikiamas noras»], «the checks which tend to blunt the shafts of Cupid» [«kliūtys, kurios siekia atšipinti Kupidono strėles»], kaip linksmai sako kunigas Taunsendas, kad šis keblus momentas buvo ponų protestantų teologijos arba, tikriau sakant, bažnyčios atstovų monopolizuotas ir dabar tebėra monopolizuojamas. Išskyrus Venecijos vienuolį Ortesą, originalų ir sąmojingą rašytoją, dauguma «gyventojų skaičiaus principo» skelbėjų yra protestantų kunigai. Kaip antai: Bruckner: «Théorie du système animal», Leyde 1767, kurioje iš pagrindų išnagrinėta visa šiuolaikinė gyventojų skaičiaus teorija ir kuriai idėjų davė laikinas ginčas šia tema tarp Kenės ir jo mokinio Mirabo vyresniojo; paskui kunigas Uolesas, kunigas Taunsendas, kunigas Maltus ir jo mokinys arkikunigas T. Čalmersas, jau nekalbant apie smulkesnius in this line [tos pačios rūšies] kunigus-rašeivas. Iš pradžių politinę ekonomiją nagrinėjo filosofai, kaip kad Hobsas, Lokas, Jumas, komerciniai ir valstybiniai žmonės, kaip kad Tomas Moras, Templis, Siulis, de Vitas, Norsas, Lo, Vanderlintas, Kantiljonas, Franklinas, ir ypač jos teoriją, ir be to, labai sėkmingai, medikai, kaip kad Petis, Barbonas, Mandevilis, Kenė. Dar XVIII šimtmečio viduryje kunigas p. Tekeris, žymus savo meto ekonomistas, atsiprašo dėl to, kad jis nagrinėjo mamoną. Vėliau, būtent pasirodžius «gyventojų skaičiaus principui», išmušė protestantų kunigų valanda. Lyg nujausdamas šių žynių pasirodymą, Petis, kuris laiko gyventojus turto pagrindu ir, panašiai kaip Adomas Smitas, yra nesutaikinamas kunigų priešas, sako: «Religija labiausiai klesti ten, kur dvasininkai labiausiai marina savo kūną, kaip teisė — ten, kur advokatai badmiriauja». Todėl protestantų dvasininkams, jeigu jie nenori sekti apaštalu Povilu ir «marinti kūną» celibatu, jis pataria «bent nedaryti, kad atsirastų kunigų daugiau («not to breed more Churchmen»), negu galėtų jų paimti esamos parapijos (benefices); t. y. jei Anglijoje ir Uelse iš viso yra 12 000 parapijų, tai būtų neprotinga daryti, kad atsirastų 24 000 kunigų («it will not be safe to breed 24 000 ministers»), nes 12 000 neaprūpintųjų nuolat turėtų ieškoti pragyvenimo išteklių, ir kaipgi galėtų jie rasti šių išteklių lengviau, jei ne eidami į liaudį ir ją įtikinėdami, kad tie parapijas turintieji 12 000 nuodija sielas, marina tas sielas badu ir nurodo joms slidų kelią, kuriuo jos nepasieks dangaus?» (Petty: «A Treatise on Taxes and Contributions». London 1667, 57 psl.). Adomo Smito pažiūrą į jo meto protestantų kunigus apibūdina štai kas. Veikale «A Letter to A. Smith, L. L. D. On the Life, Death and Philosophy of his Friend David Hume By One of the People called Christians», 4-sis leid., Oxford 1784, Norvičo anglikonų vyskupas, dr. Hornas, užsipuola A. Smitą už tai, kad tas viename atvirame laiške p. Strenui «balzamuoja savo draugą Dovydą» (t. y. Jumą), kad jis pasakoja publikai, kaip «Jumas savo mirties patale smaginosi Lukianu ir vistu», ir kad jis net turėjo įžūlumo parašyti: «Aš visada laikiau Jumą, tiek jam gyvam esant, tiek ir jam mirus, taip artimu tobulam išmintingo ir dorovingo žmogaus idealui, kiek tai leidžia žmogaus prigimties silpnumas». Vyskupas su pasipiktinimu sušunka: «Ar tai pridera jums, gerbiamasis pone, vaizduoti mums kaip išmintingumo ir dorovingumo pavyzdį charakterį ir gyvenimo būdą žmogaus, kuris buvo pagautas nesutaikinamos antipatijos visam, kas vadinama religija, ir buvo įtempęs visus nervus tam, kad, kiek tai nuo jo priklauso, išdildytų iš žmonių atminties net patį religijos pavadinimą?» (ten pat, 8 psl.). «Bet nenusiminkite, tiesos draugai, ateizmas neilgaamžis» (ten pat, 17 psl.). Adomas Smitas yra tiek «niekšiškai nuodėmingas («the atrocious wickedness»), kad propaguoja šalyje ateizmą (kaip tik savą «Theory of moral sentiments»)… Mes žinome jūsų užmačias, ponas daktare! Jūs gerai sugalvojote, bet šį kartą jūs apsigavote. Pateikdami pavyzdį apie Dovydą Jumą, jūs norėjote parodyti, kad ateizmas yra vienintelis nusiminusiojo pasistiprinimas («cordial») ir vienintelis priešnuodis mirties baimei… Tad juokitės iš Babilono griuvėsių ir sveikinkite užkietėjusį piktadarį Faraoną!» (ten pat, 21, 22 psl.). A. Smitui mirus, vienas iš ortodoksalių jo klausytojų rašo: «Smito draugystė su Jumu… sutrukdė jam būti krikščioniu… Viskuo jis tikėjo Jumui be įrodymų. Jeigu Jumas jam pasakytų, kad mėnulis yra žaliasis sūris, jis jam patikėtų. Todėl jis taip pat jam tikėjo, kad nėra dievo ir stebuklų… Savo politiniais principais jis buvo artimas respublikonizmui» («The Bee». By James Anderson. 18 tomų. Edinburgh 1791—1793, III t., 166, 165 psl.). Kunigas T. Čalmersas įtaria A. Smitą, kad jis «negamybinių darbininkų» kategoriją sugalvojęs tiesiog iš pykčio, specialiai turėdamas galvoje protestantų kunigus, nepaisant jų palaimintųjų darbų dievo vynuogyne.
(76)2-jo leid. pastaba. «Tačiau tiek pramonės, tiek ir žemės ūkio darbininkų darbo riba yra ta pati, būtent — verslovininko galimybė gauti pelno iš jų darbo produkto… Jei darbo užmokesčio lygis pakyla tiek, kad savininko pelnas krinta žemiau vidutinio pelno, tai jis nustoja juos samdęs arba samdo tiktai ta sąlyga, jeigu jie sutinka su darbo užmokesčio sumažinimu» (John Wade: «History of the Middle and Working Classes», 3-sis leid., London 1835, 240 psl.).
(77)Plg. Karl Marx: «Zur Kritik der Politischen Oekonomie», 165 ir sek. psl. [К. Маркс: «К критике политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, XII t., I d., 1935, 165 ir sek. psl.].
(77a)«Bet jei mes sugrįšime prie mūsų pirmojo tyrinėjimo, kur buvo parodyta,… kad pats kapitalas yra tik žmogaus darbo kūrinys,… tai atrodys visiškai nesuprantama, kaip galėjo žmogus atsidurti savo paties produkto — kapitalo — valdžioje ir būti jo pajungtas; o kadangi tikrovėje dalykas yra kaip tik toks, tai nenoromis iškyla klausimas: kaip darbininkas iš kapitalo valdovo — kaip kapitalo kūrėjas — galėjo pasidaryti kapitalo vergas?» (Von Thünen: «Der isolierte Staat». II dalis, II sk. Rostock 1863, 5, 6 psl.). Tiuneno nuopelnas yra tas, kad jis iškėlė klausimą. Bet jo atsakymas yra tiesiog vaikiškas.
2. Santykinis kintamosios kapitalo dalies mažėjimas kaupimo ir jį lydinčios koncentracijos eigoje