Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Pačių ekonomistų nuomone, darbo užmokesčio pakilimą sukelia ne jau esamo visuomeninio turto apimtis ir ne jau įgyto kapitalo dydis, bet vien tik nenutrūkstamas kaupimo augimas ir šio augimo greičio laipsnis (A. Smitas [«Tautų turtas»], I kn., 8 sk.). Iki šiol mes nagrinėjome tik vieną atskirą šio proceso fazę, būtent tą, kurioje kapitalas didėja nesikeičiant kapitalo techninei sudėčiai. Bet procesas išeina už šios fazės ribų.
Jei yra duoti bendri kapitalistinės sistemos pagrindai, tai kaupimo eigoje visuomet ateina toks momentas, kai visuomeninio darbo našumo vystymasis pasidaro galingiausiu kaupimo svertu. «Ta pati priežastis,— sako A. Smitas,— kuri sukelia darbo užmokesčio kilimą, būtent kapitalo didėjimas, skatina gamybinių darbo galių kilimą ir įgalina mažesnį darbo kiekį gaminti didesnį produktų kiekį». [Plg. А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 79 psl.]
Paliekant nuošalyje gamtines sąlygas, kaip dirvos derlingumas ir t. t., ir nepriklausomų, izoliuotai dirbančių gamintojų įgudimą, kuris, be to, daugiau pasireiškia kokybiškai, produktų gerumu, negu kiekybiškai, jų mase, visuomeninis darbo našumo lygis pasireiškia santykiniu dydžiu gamybos priemonių, kurias darbininkas, dirbdamas vienodu darbo jėgos įtempimu, per tam tikrą laiką paverčia produktu. Masė gamybos priemonių, su kurių pagalba jis funkcionuoja, auga kartu su jo darbo našumu. Šios gamybos priemonės čia vaidina dvejopą vaidmenį. Vienų augimas yra darbo našumo didėjimo pasekmė, kitų augimas yra to našumo didėjimo sąlyga. Pavyzdžiui, esant manufaktūriniam darbo pasidalijimui ir mašinų panaudojimui, per tą patį laiko tarpą perdirbama daugiau žaliavų, vadinasi, didesnė žaliavų ir pagalbinių medžiagų masė stoja į darbo procesą. Tai yra darbo našumo augimo pasekmė. Iš antros pusės, masė panaudojamųjų mašinų, darbinių gyvulių, mineralinių trąšų, drenavimo vamzdžių ir t. t. yra darbo našumo augimo sąlyga. Tą patį reikia pasakyti ir apie masę gamybos priemonių, kurios yra sukoncentruotos pastatų, aukštakrosnių, transporto priemonių ir t. t. pavidalu. Bet ar gamybos priemonių dydžio augimas palyginti su prie jų prijungiama darbo jėga bus sąlyga ar pasekmė,— tas augimas ir vienu ir kitu atveju yra darbo našumo augimo išraiška. Vadinasi, darbo našumo didėjimas pasireiškia darbo masės mažėjimu palyginti su gamybos priemonių mase, kurią šis darbas paleidžia veikti, arba darbo proceso subjektyvaus veiksnio dydžio mažėjimu palyginti su objektyviais jo veiksniais.
Šis kapitalo techninės sudėties kitimas, šis gamybos priemonių masės augimas palyginti su joms gyvybę įkvepiančios darbo jėgos mase savo ruožtu atsispindi ir kapitalo sudėtyje pagal vertę, kapitalo vertės pastoviosios sudėtinės dalies didėjime jos kintamosios sudėtinės dalies sąskaita. Pavyzdžiui, tarkime, kad iš pradžių 50% kurio nors kapitalo buvo sunaudojama gamybos priemonėms ir 50% darbo jėgai; vėliau, besivystant darbo našumo laipsniui, 80% buvo sunaudojama gamybos priemonėms ir 20% darbo jėgai ir t. t. Šį pastoviosios kapitalo dalies didėjančio augimo palyginti su kintamąja dalimi dėsnį patvirtina kiekviename žingsnyje (kaip jau aukščiau buvo parodyta) palyginamoji prekių kainų analizė nepriklausomai nuo to, ar mes lyginsime įvairias tos pačios nacijos ekonomines epochas ar įvairias nacijas toje pačioje epochoje. Santykinis dydis to kainos elemento, kuris atstovauja tik suvartotų gamybos priemonių vertei, arba pastoviajai kapitalo daliai, bus tiesiog proporcingas kaupimo pažangai, o santykinis dydis kito kainos elemento, apmokančio darbą, arba atstovaujančio kintamajai kapitalo daliai, bus, aplamai imant, atvirkščiai proporcingas kaupimo pažangai.
Tačiau kintamosios kapitalo dalies mažėjimas palyginti su pastoviąja dalimi, arba kapitalo sudėties pagal vertę kitimas, yra tik apytikris medžiaginių kapitalo sudėtinių dalių sudėties kitimo rodiklis. Pavyzdžiui, jeigu šiuo metu į verpyklas įdėtos kapitalo vertės -osios susideda iš pastoviojo ir -oji iš kintamojo kapitalo, o XVIII amžiaus pradžioje susidėjo iš pastoviojo ir kintamojo kapitalo, tai, priešingai, toji žaliavų, darbo priemonių ir t. t. masė, kurią šiuo metu gamybiškai suvartoja tam tikras verpimo darbo kiekis, yra daugeliu šimtų kartų didesnė už atitinkamą masę XVIII šimtmečio pradžioje. Priežastį sudaro tiesiog tai, kad kartu su darbo našumu auga ne tik jo suvartojamų gamybos priemonių apimtis, bet ir mažėja jų vertė palyginti su jų apimtimi. Tuo būdu jų vertė kyla absoliučiai, bet ne proporcingai jų dydžiui. Todėl skirtumas tarp pastoviojo ir kintamojo kapitalo didėja kur kas lėčiau negu skirtumas tarp tos gamybos priemonių masės, kuria pavirsta pastovusis kapitalas, ir tos darbo jėgos masės, kuria pavirsta kintamasis kapitalas. Pirmasis skirtumas didėja kartu su pastaruoju, bet mažesniu laipsniu negu pastarasis.
Beje, jei kaupimo pažanga mažina kintamosios kapitalo dalies santykinį dydį, tai tuo ji jokiu būdu nepašalina jos absoliutinio dydžio augimo. Tarkime, kad kapitalo vertė pradžioje buvo suskilusi į 50% pastoviojo ir 50% kintamojo kapitalo, vėliau — į 80% pastoviojo ir 20% kintamojo kapitalo. Jei per tą laiką pirminis kapitalas, sudaręs, sakysime, 6 000 sv. st., padidėjo iki 18 000 sv. st., tai ir jo kintamoji sudėtinė dalis padidėjo -ąja. Anksčiau ji sudarė 3 000 sv. st., dabar sudaro 3 600 sv. st. Bet jei anksčiau užteko kapitalo padidėjimo 20%, kad darbo paklausą būtų galima padidinti 20%, tai dabar tam reikia pirminį kapitalą patrigubinti.
Ketvirtajame skyriuje buvo parodyta, kad darbo visuomeninio gamybinio pajėgumo vystymosi prielaida yra stambaus masto kooperacija, kad tik esant šiai prielaidai gali būti organizuotas darbo pasidalijimas ir jo kombinavimas, masine koncentracija gali būti gaunama ekonomijos naudojant gamybos priemones, gali atsirasti tokios darbo priemonės, kurios jau dėl savo materialinės prigimties leidžia tik bendrą jų panaudojimą,— pvz., mašinų sistema ir t. t.,— gali būti priverstos tarnauti gamybai milžiniškos gamtos jėgos ir gamybos procesas gali būti paverstas technologiniu mokslo taikymu. Prekinės gamybos pagrindu, kai gamybos priemonės yra privačių asmenų nuosavybė, kai dėl to rankinis darbininkas arba izoliuotai ir savarankiškai gamina prekes, arba, neturėdamas priemonių savarankiškai gamybai, parduoda savo darbo jėgą kaip prekę, nurodytoji kooperacijos prielaida realizuojasi tik augant individualiniams kapitalams, arba tuo mastu, kuriuo visuomeninės gamybos priemonės ir pragyvenimo reikmenys pavirsta privatine kapitalistų nuosavybe. Prekinės gamybos pagrindu stambaus masto gamyba gali vystytis tik kapitalistine forma. Todėl tam tikras kapitalo sukaupimas individualinių prekių gamintojų rankose yra specifiškai kapitalistinio gamybos būdo prielaida. Tuo būdu tokio sukaupimo buvimą mes turime laikyti perėjimo iš amatų į kapitalistinę gamybą prielaida. Jį galima pavadinti pradiniu kaupimu, nes jis nėra specifiškai kapitalistinės gamybos istorinis rezultatas, bet jos istorinis pagrindas. Mums čia dar nėra reikalo tyrinėti, kokiu būdu jis pats atsiranda. Užtenka to, kad jis sudaro išeities tašką. Bet visi darbo visuomeninio gamybinio pajėgumo didinimo metodai, kurie vystosi šiuo pagrindu, tuo pačiu metu yra pridedamosios vertės arba pridedamojo produkto gamybos didinimo metodai, pridedamojo produkto, kuris savo ruožtu yra kaupimą sudarantis elementas. Tuo būdu jie tuo pačiu metu yra metodai kapitalui gaminti kapitalu, arba spartaus jo kaupimo metodai. Nenutrūkstamas pridedamosios vertės pavirtimas atgal kapitalu reiškiasi tuo, kad auga į gamybos procesą įeinančio kapitalo dydis. Savo ruožtu, kapitalo dydžio augimas darosi gamybos masto plėtimo, jį lydinčių darbo gamybinio pajėgumo kėlimo ir pridedamosios vertės gamybos spartinimo metodų pagrindas. Vadinasi, jei tam tikras kapitalo sukaupimo laipsnis yra specifiškai kapitalistinio gamybos būdo sąlyga, tai pastarasis, grįžtamai veikdamas, sąlygoja spartų kapitalo kaupimą. Todėl kartu su kapitalo kaupimu vystosi specifiškai kapitalistinis gamybos būdas, o kartu su specifiškai kapitalistiniu gamybos būdu — kapitalo kaupimas. Šie du ekonominiai veiksniai, dėl to sudėtingo tarpusavio santykio, kurio dėka jie perduoda postūmį vienas kitam, sukelia tą kapitalo techninės sudėties kitimą, dėl kurio kintamoji sudėtinė dalis darosi vis mažesnė ir mažesnė palyginti su pastoviąja dalimi.
Kiekvienas individualinis kapitalas yra didesnė ar mažesnė gamybos priemonių ir atitinkamo komandavimo didesnei ar mažesnei darbininkų armijai koncentracija. Kiekvienas kaupimas pasidaro priemone naujam kaupimui. Didindamas funkcionuojančio kaip kapitalas turto masę, jis kartu didina turto koncentraciją individualinių kapitalistų rankose ir tuo būdu plečia gamybos stambiu mastu ir specifiškai kapitalistinių gamybos metodų pagrindą. Visuomeninio kapitalo augimas vyksta augant daugeliui individualinių kapitalų. Kitoms sąlygoms esant lygioms, individualiniai kapitalai, o kartu su jais gamybos priemonių koncentracija auga proporcija, atitinkančia tą dalį, kurią kiekvienas iš jų sudaro visame visuomeniniame kapitale. Kartu nuo pirminių kapitalų atsiskiria atžalos ir pradeda funkcionuoti kaip nauji savarankiški kapitalai. Čia tarp kitko stambų vaidmenį vaidina turtų pasidalijimas kapitalistų šeimose. Todėl kartu su kapitalo kaupimu daugiau ar mažiau auga ir kapitalistų skaičius. Dvi aplinkybės yra būdingos šios rūšies koncentracijai, kuri betarpiškai remiasi kaupimu arba net yra jam tapatinga. Pirma: visuomeninių gamybos priemonių koncentracijos individualinių kapitalistų rankose augimas, kitoms sąlygoms esant lygioms, yra apribotas visuomeninio turto augimo laipsnio. Antra: į kiekvieną atskirą gamybos sferą įdėta visuomeninio kapitalo dalis yra suskirstyta tarp daugelio kapitalistų, kurie vienas kito atžvilgiu yra nepriklausomi ir vienas su kitu konkuruojantieji prekių gamintojai. Vadinasi, kaupimas ir jį lydinti koncentracija ne tiktai yra susiskaidę daugelyje punktų, bet funkcionuojančiųjų kapitalų augimas taip pat susikryžiuoja su naujųjų kapitalų susidarymu ir senųjų kapitalų susiskaldymu. Todėl, jei, iš vienos pusės, kaupimas atrodo kaip auganti gamybos priemonių ir komandavimo darbui koncentracija, tai, iš antros pusės, jis iškyla kaip daugelio individualinių kapitalų tarpusavio atstūmimas.
Šiam viso visuomeninio kapitalo skaidymuisi į daugelį individualinių kapitalų arba jo dalių viena nuo kitos atstūmimui priešinasi jų trauka. Tai jau nebe paprasta, kaupimui tolygi gamybos priemonių ir komandavimo darbui koncentracija. Tai — jau susidariusių kapitalų koncentracija, jų individualinio savarankiškumo naikinimas, kapitalisto vykdomas kito kapitalisto eksproprijavimas, daugelio smulkiųjų kapitalų virtimas nedaugeliu stambių kapitalų. Šis procesas skiriasi nuo pirmojo tuo, kad jis atsiranda tik kintant jau esamų ir funkcionuojančių kapitalų pasiskirstymui, vadinasi, jo veikimo arena nėra apribota absoliučiu visuomeninio turto augimu arba absoliučiomis kaupimo ribomis. Čia, vienose rankose, kapitalas telkiasi didžiulėmis masėmis dėl to, kad ten jis išnyksta iš daugelio kitų rankų. Tai yra tikroji centralizacija, skirtingai nuo kaupimo ir koncentracijos.
Šios kapitalų centralizacijos, arba kapitalų tarpusavio traukos, dėsniai čia negali būti išdėstyti. Užteks trumpų faktinių nurodymų. Konkurencijos kova vedama atpiginant prekes. Prekių pigumas caeteris paribus [kitoms sąlygoms esant lygioms] priklauso nuo darbo našumo, o pastarasis — nuo gamybos masto. Todėl stambesnieji kapitalai įveikia smulkesniuosius. Prisiminkime toliau, kad, besivystant kapitalistiniam gamybos būdui, auga minimalus individualinio kapitalo dydis, kuris yra reikalingas gamybai vykdyti normaliomis sąlygomis. Todėl smulkesnieji kapitalai skverbiasi į tokias gamybos sferas, kurias stambioji pramonė yra įvaldžiusi tik sporadiškai arba ne ištisai. Konkurencija čia siaučia tiesiog proporcingai besivaržančių kapitalų skaičiui ir atvirkščiai proporcingai jų dydžiui. Ji visuomet baigiasi žlugimu daugelio smulkesnių kapitalistų, kurių kapitalai iš dalies pereina į nugalėtojo rankas, iš dalies žūva. Be to, kartu su kapitalistine gamyba vystosi visiškai nauja jėga — kreditas; iš pradžių jis slapčiomis įsėlina kaip kuklus kaupimo padėjėjas, sutraukia nematomomis gijomis į individualinių arba asocijuotų kapitalistų rankas pinigines lėšas, kurios didesnėmis ar mažesnėmis masėmis esti išskaidytos visuomenės paviršiuje; bet greitai jis pasidaro naujas ir baisus konkurencinės kovos įrankis ir galų gale pavirsta milžinišku socialiniu mechanizmu kapitalams centralizuoti.
Tuo mastu, kuriuo vystosi kapitalistinė gamyba ir kaupimas, taip pat vystosi konkurencija ir kreditas — šie du galingiausieji centralizacijos svertai. Greta to kaupimo pažanga didina centralizacijos medžiagą, t. y. individualinius kapitalus, tuo tarpu kai kapitalistinės gamybos plėtimas sukelia visuomeninį poreikį steigti tas didžiules pramonės įmones, kurių steigimas yra susijęs su ankstesne kapitalo centralizacija, ir sukuria technines priemones toms įmonėms. To dėka šiuo metu individualinių kapitalų tarpusavio trauka ir centralizacijos tendencija yra stipresnės negu bet kada anksčiau. Bet nors centralizacijos judėjimo santykinį platumą ir energiją ligi tam tikro laipsnio apsprendžia jau pasiektas kapitalistinio turto dydis ir ekonominio mechanizmo pranašumas, vis dėlto centralizacijos pažanga jokiu būdu nepriklauso nuo visuomeninio kapitalo pozityvaus augimo. Ir tai ypatingai skiria centralizaciją nuo koncentracijos, kuri yra tiktai kitokia reprodukcijos išplėstiniu mastu išraiška. Centralizacija gali įvykti esant paprastam jau esamų kapitalų pasiskirstymo pakitimui, paprastam visuomeninio kapitalo sudėtinių dalių kiekybinio susigrupavimo pakitimui, Kapitalas čia, vienose rankose, gali išaugti iki milžiniško dydžio dėl to, kad ten, kitoje vietoje, jis pasitraukė iš daugybės atskirų rankų. Kiekvienoje tam tikroje pramonės šakoje centralizacija pasiektų savo kraštutinę ribą, jei visi į ją įdėti kapitalai susilietų į vieną vienintelį kapitalą(77b). Kiekvienoje tam tikroje visuomenėje ši riba būtų pasiekta tik tuo momentu, kai visas visuomeninis kapitalas pasirodytų esąs sujungtas vieno vienintelio kapitalisto arba vienos vienintelės kapitalistų bendrovės rankose.
Centralizacija papildo kaupimo procesą, suteikdama pramoniniams kapitalistams galimybę plėsti savo operacijų mastą. Ar šis pastarasis rezultatas bus kaupimo ar centralizacijos pasekmė, ar centralizacija vyksta priverstiniu prijungimo būdu, kai tam tikri kapitalai pasidaro tokios neįveikiamos traukos kitų atžvilgiu centrai, kad sugriauna jų individualinę sankabą ir paskui pritraukia prie savęs suskaidytus gabalus, ar jau susikūrusių arba kūrimosi procese esančių kapitalų tam tikros masės susiliejimas vyksta sklandesniu būdu, susikuriant akcinėms bendrovėms,— ekonominis poveikis pasilieka tas pats. Pramonės įmonių dydžio augimas visur yra išeities taškas bendram daugelio žmonių darbui plačiau organizuoti, jo materialinėms varomosioms jėgoms plačiau išvystyti, t. y. suskaidytiems bei rutininiams gamybos procesams progresuojančiai paversti visuomeniškai kombinuotais ir moksliškai tvarkomais gamybos procesais.
Tačiau yra aišku, kad kaupimas, laipsniškas kapitalo didinimas vykdant reprodukciją, pereinančią iš apskritiminės judėjimo formos į spiralinę, yra nepaprastai lėtas procesas palyginti su centralizacija, kuri tik reikalauja, kad kitėtų atskirų tarpusavyje viena kitą papildančių visuomeninio kapitalo sudėtinių dalių kiekybinis susigrupavimas. Pasaulis iki šiol būtų likęs be geležinkelių, jei būtų reikėję laukti, kol kaupimas kai kuriuos individualinius kapitalus padidins ligi tokio masto, kokio reikalauja geležinkelių tiesimas. Priešingai, centralizacija steigiant akcines bendroves tai pasiekė tarytum vienu rankos mostelėjimu. O stiprindama ir spartindama kaupimo veikimą, centralizacija tuo pačiu metu plečia ir spartina tuos kapitalo techninės sudėties perversmus, kurie didina jo pastoviąją dalį jo kintamosios dalies sąskaita ir, vadinasi, santykinai mažina darbo paklausą.
Centralizacijos proceso sparčiai telkiamos kapitalo masės reprodukuojasi ir didėja taip pat, kaip ir kiti kapitalai, tik sparčiau, ir tuo būdu savo ruožtu darosi naujais galingais visuomeninio kaupimo svertais. Vadinasi, kai kalbama apie visuomeninio kaupimo pažangą, tai — dabartiniu metu — ja patylomis suprantamas ir centralizacijos veikimas.
Normalaus kaupimo eigoje sudaryti papildomi kapitalai (žr. XXII skirsnį, 1 poskyrį) daugiausia yra pagalbinė priemonė naujiems išradimams, atradimams ir aplamai pramonės patobulinimams eksploatuoti. Bet ir senasis kapitalas ilgainiui pasiekia momentą, kai jis atnaujinamas nuo galvos ligi kojų, kai jis keičia savo kailį ir taip pat atgimsta techniškai patobulintu pavidalu, kuriam esant pakanka mažesnės darbo masės, kad būtų galima paleisti veikti didesnę mašinų ir žaliavų masę. Savaime suprantama, kad iš to neišvengiamai išplaukiantis absoliutus darbo paklausos mažėjimas pasirodo esąs tuo didesnis, kuo labiau kapitalai, kurie išeina šį atsinaujinimo procesą, dėl centralizuojančio judėjimo jau yra sutelkti į mases.
Taigi, iš vienos pusės, kaupimo eigoje sudarytas papildomas kapitalas palyginti su jo dydžiu pritraukia vis mažiau ir mažiau darbininkų. Iš antros pusės, periodiškai atgaminamas nauja sudėtimi senasis kapitalas vis daugiau ir daugiau atstumia darbininkus, kurie anksčiau buvo jo pasamdyti.
(77b){4-jam leid. Naujausieji Anglijos ir Amerikos «trestai» jau siekia šio tikslo, stengdamiesi bent visas stambiąsias vienos arba kitos pramonės šakos įmones sujungti į vieną stambią akcinę bendrovę, turinčią faktinį monopolį.— F. E.}
3. Didėjantis santykinio gyventojų pertekliaus, arba pramoninės rezervinės armijos, gaminimas