Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Kapitalo kaupimas, kuris pradžioje atrodė esąs tik jo kiekybinis plėtimas, vyksta, kaip mes matėme, nenutrūkstamai kokybiškai kintant jo sudėčiai, nuolat didėjant jo pastoviajai sudėtinei daliai kintamosios dalies sąskaita(77c).
Specifinis kapitalistinis gamybos būdas, jį atitinkantis darbo gamybinio pajėgumo vystymasis, jo sukeliamas kapitalo organinės sudėties kitimas ne tik žengia kartu su kaupimo pažanga arba su visuomeninio turto augimu: jie žengia nepalyginti sparčiau dėl to, kad paprastą kaupimą, arba absoliutų visuminio kapitalo didėjimą, lydi jo individualinių elementų centralizacija, o papildomo kapitalo techninį perversmą — pirminio kapitalo techninis perversmas. Vykstant kaupimo pažangai, pastoviosios kapitalo dalies santykis su kintamąja dalimi kinta tuo būdu, kad jei pradžioje jis buvo , tai paskui jis pavirsta , , , , ir t. t., vadinasi, beaugant kapitalui, į darbo jėgą iš eilės paverčiama ne jo bendros vertės, bet tik , , , , ir t. t., o į gamybos priemones — , , , , ir t. t. Kadangi darbo paklausą apsprendžia ne viso kapitalo dydis, o kintamosios jo sudėtinės dalies dydis, tai toji paklausa progresyviai mažėja beaugant visam kapitalui, užuot, kaip mes anksčiau esame spėję, didėjusi proporcingai tam augimui. Ji mažėja santykinai, palyginti su viso kapitalo dydžiu, ir mažėja progresija, spartėjančia beaugant šiam dydžiui. Nors kartu su viso kapitalo augimu auga ir kintamoji jo sudėtinė dalis, t. y. jo absorbuojama darbo jėga, bet ji auga nuolat mažėjančia proporcija. Tarpai, kuriuose kaupimas veikia kaip paprastas gamybos plėtimas esamu techniniu pagrindu, vis trumpėja. Augančia progresija spartėjantis viso kapitalo kaupimas darosi reikalingas ne tik tam, kad būtų galima absorbuoti tam tikrą papildomą darbininkų skaičių, ir net ne tik tam, kad, nepaisant nuolatinių senojo kapitalo metamorfozių, jau funkcionuojantieji darbininkai ir toliau dirbtų. Šis didėjantis kaupimas ir centralizacija savo ruožtu patys pavirsta kapitalo sudėties naujo pakitimo arba naujo spartaus kintamosios jo sudėtinės dalies sumažėjimo palyginti su pastoviąja dalimi šaltiniu. Šis santykinis kintamosios kapitalo sudėtinės dalies mažėjimas, kuris spartėja augant visam kapitalui ir kuris, be to, spartėja greičiau už viso kapitalo augimą, iš antros pusės, atrodo taip, tarytum, atvirkščiai, absoliutus gyventojų darbininkų skaičiaus augimas vyksta sparčiau negu kintamojo kapitalo, arba priemonių šiems gyventojams pasamdyti, augimas. Maža to, kapitalistinis kaupimas nuolat, ir, be to, proporcingai savo energijai ir savo mastui, gamina santykinai perteklinius, t. y. perteklinius palyginti su vidutiniais kapitalo savaiminio augimo poreikiais, ir todėl bereikalingus arba papildomus gyventojus darbininkus.
Nagrinėdami visą visuomeninį kapitalą, mes matome, kad jo kaupimo procesas čia sukelia periodinius pakitimus, čia atskiri šio proceso momentai tuo pačiu metu pasiskirsto tarp įvairių gamybos sferų. Kai kuriose sferose kapitalo sudėties kitimas vyksta neaugant absoliučiam jo dydžiui, vien tik dėl koncentracijos; kitose absoliutus kapitalo augimas yra susijęs su absoliučiu kintamosios jo sudėtinės dalies, arba jo absorbuojamos darbo jėgos, mažėjimu; dar kitose kapitalas čia didėja esamu jo techniniu pagrindu ir pritraukia proporcingai savo augimui papildomą darbo jėgą, čia įvyksta organinis kapitalo pakitimas ir sumažėja jo kintamoji sudėtinė dalis; visose sferose kintamosios kapitalo dalies, todėl ir dirbančiųjų darbininkų skaičiaus augimas visuomet yra susijęs su smarkiais svyravimais ir laikino gyventojų pertekliaus sukūrimu, nepaisant to, ar tas perteklius įgauna labiau matomą jau dirbančių darbininkų atstūmimo formą, ar ne tokią matomą, bet nemažiau veiksmingą formą, kuriai esant papildomus gyventojus darbininkus jų įprastiniai nuvedamieji kanalai sunkiau absorbuoja(78). Kartu su jau funkcionuojančio visuomeninio kapitalo dydžiu ir to kapitalo augimo laipsniu, su gamybos masto ir funkcionuojančių darbininkų masės plėtimu, su jų darbo gamybinio pajėgumo vystymu, su visų turto šaltinių gausumo plėtimu ir didinimu — plečiasi ir mastas to reiškinio, kad didesnis kapitalo vykdomas darbininkų pritraukimas yra susijęs su didesniu jų atstūmimu, spartėja kapitalo organinės sudėties ir jo techninės formos kitimas ir plečiasi skaičius tų gamybos sferų, kurias čia vienu metu, čia vieną po kitos apima šis kitimas. Vadinasi, gyventojai darbininkai, gamindami kapitalo kaupimą, vis didėjančiu mastu patys gamina priemones, kurios juos daro santykinai pertekliniais gyventojais(79). Tai yra kapitalistinį gamybos būdą atitinkantis gyventojų skaičiaus dėsnis, nes kiekvieną istoriškai skirtingą gamybos būdą iš tikrųjų atitinka savi, istorinį pobūdį turintieji gyventojų skaičiaus dėsniai. Abstraktus dauginimosi dėsnis egzistuoja tik augalams ir gyvuliams, kol į šią sritį istoriškai neįsiveržia žmogus.
Bet jei pertekliniai gyventojai darbininkai yra būtinas kaupimo, arba turto vystymosi kapitalistiniu pagrindu, produktas, tai šis gyventojų perteklius savo ruožtu darosi kapitalistinio kaupimo svertu ir net kapitalistinio gamybos būdo buvimo sąlyga. Jis sudaro pramoninę rezervinę armiją, kuria gali disponuoti kapitalas ir kuri taip absoliučiai priklauso jam, tarytum jis būtų ją išauginęs savo lėšomis. Kintantiems kapitalo savaiminio augimo poreikiams ji teikia nuolat paruoštą, išnaudoti prieinamą žmonių medžiagą, nepriklausančią nuo tikrojo gyventojų prieauglio ribų. Vykstant kaupimui ir kartu vystantis darbo gamybiniam pajėgumui, didėja kapitalo staigaus išsiplėtimo jėga,— ne tik dėl to, kad auga funkcionuojančio kapitalo lankstumas ir tas absoliutus turtas, kurio tik tam tikrą lanksčią dalį sudaro kapitalas, ne tik dėl to, kad kreditas, esant bet kuriam ypatingam sužadinimui, iš karto atiduoda gamybos žinion neįprastinę šio turto dalį kaip papildomą kapitalą. Paties gamybos proceso techninės sąlygos, mašinos, transporto priemonės ir t. t., didžiausiu mastu įgalina kuo sparčiausiai paversti pridedamąjį produktą papildomomis gamybos priemonėmis. Visuomeninio turto masė, auganti kartu su kaupimo pažanga ir sugebanti pavirsti papildomu kapitalu, pašėlusiai veržiasi į senąsias gamybos šakas, kurių rinka staiga išsiplečia, arba į naujai įkuriamas, kaip kad geležinkeliai ir t. t., kurių reikalingumas atsiranda iš senųjų gamybos šakų vystymosi. Visais tokiais atvejais yra būtina, kad iš karto ir nemažinant gamybos masto kitose sferose būtų galima mesti į lemiamus punktus didžiules žmonių mases. Jas teikia gyventojų perteklius. Būdingas šiuolaikinės pramonės gyvenimo kelias, sudarąs formą dešimties metų ciklo, kuris apima vidutinio pagyvėjimo, esant aukštam spaudimui vykstančios gamybos, krizės ir sustingimo laikotarpius ir kurį nutraukia nedideli svyravimai, remiasi tuo, kad vyksta nuolatinis pramoninės rezervinės armijos, arba gyventojų pertekliaus, susidarymas, didesnis ar mažesnis jos absorbavimas ir naujas jos susidarymas. Pramoninio ciklo fazių kaita savo ruožtu didina gyventojų perteklių ir darosi vienu iš energingiausių jo atgaminimo veiksnių.
Šis savotiškas šiuolaikinės pramonės gyvenimo kelias, kurio mes nematome jokioje ankstesnėje žmonijos epochoje, nebuvo galimas ir kapitalistinės gamybos vaikystės laikotarpiu. Kapitalo sudėtis kito tik labai laipsniškai. Vadinasi, jo kaupimą atitiko, aplamai imant, proporcingas darbo paklausos didėjimas. Kad ir kokia lėta buvo kapitalo kaupimo pažanga palyginti su šiuolaikine epocha, bet ir ji susidurdavo su natūralinėmis išnaudojimui tinkamų gyventojų darbininkų ribomis; šias ribas buvo galima panaikinti tik prievartos priemonėmis, kurios bus paminėtos vėliau. Staigus ir šuoliškas gamybos masto išsiplėtimas yra jo staigaus sumažėjimo prielaida; pastarasis savo ruožtu sukelia pirmąjį, bet pirmasis nėra įmanomas be išnaudojimui tinkamos žmonių medžiagos, be darbininkų skaičiaus padidėjimo, nepriklausomo nuo gyventojų skaičiaus absoliutaus augimo. Tą padidėjimą sukuria paprastas procesas, kuris nuolat «išlaisvina» dalį darbininkų, tokiais metodais, kurie mažina dirbančiųjų darbininkų skaičių palyginti su augančia gamyba. Vadinasi, visa šiuolaikinei pramonei būdinga judėjimo forma atsiranda iš to, kad tam tikra gyventojų darbininkų dalis nuolat paverčiama nedirbančiomis ar pusiau dirbančiomis rankomis. Politinės ekonomijos paviršutiniškumas tarp kita ko pasireiškia tuo, kad kredito išsiplėtimą ir sumažėjimą, paprastus vienas kitą pakeičiančių pramoninio ciklo laikotarpių simptomus, ji laiko tų laikotarpių priežastimi. Kaip dangaus kūnai, kartą pradėję tam tikru būdu judėti, nuolat kartoja tą judėjimą, visiškai taip pat ir visuomeninė gamyba, kartą mesta į šį pakaitomis vykstančio plėtimosi ir mažėjimo judėjimą, nuolat jį atkuria. Pasekmės savo ruožtu darosi priežastimis, ir viena kitą pakeičiančios fazės viso proceso, kuris nuolat atgamina savo paties sąlygas, įgauna periodiškumo formą. Jei šis periodiškumas įsigalėjo, tai net politinė ekonomija pradeda suprasti santykinio gyventojų pertekliaus, t. y. gyventojų pertekliaus palyginti su vidutiniu kapitalo savaiminio augimo poreikiu, gaminimą kaip šiuolaikinės pramonės egzistavimo sąlygą.
«Tarkime,— sako H. Meriveilis, anksčiau buvęs Oksfordo politinės ekonomijos profesorius, o vėliau — Anglijos kolonijų ministerijos valdininkas,— tarkime, kad nacija krizės sąlygomis įtemps visas savo jėgas, kad su emigracijos pagalba atsipalaiduotų nuo kelių šimtų tūkstančių perteklinių beturčių,— kokia būtų to pasekmė? Tai, kad, vos tik atgijus darbininkų pareikalavimui, pasireikštų jų trūkumas. Kad ir kaip sparčiai vyktų žmonių atgaminimas, suaugusiems darbininkams pavaduoti, šiaip ar taip, reikalingas vienos kartos laiko tarpas. Bet mūsų fabrikantų pelnas daugiausia priklauso nuo galimumo išnaudoti palankų didelės paklausos momentą ir tuo būdu kompensuoti sau už jos susilpnėjimo laikotarpį. Šį galimumą jiems užtikrina tik komandavimas mašinoms ir rankiniam darbui. Jie turi susirasti laisvų rankų, jie turi sugebėti pagal reikalą, priklausomai nuo rinkos būklės, didinti savo operacijų aktyvumą arba jį mažinti, kitaip jie aiškiai negalės pašėlusioje konkurencijoje išlaikyti tą vyravimą, kuriuo yra pagrįstas tos šalies turtas»(80). Net Maltus gyventojų perteklių,— kurį jis su jam būdingu ribotumu aiškina tuo, kad gyventojų darbininkų prieauglis yra absoliučiai perteklinis, o ne tuo, kad jis darosi santykinai perteklinis,— pripažįsta kaip šiuolaikinės pramonės būtinybę. Jis sako: «Protingi įpročiai, liečiantieji santuoką, jeigu jie ligi tam tikro lygio paplistų darbininkų klasėje tos šalies, kuri daugiausia priklauso nuo manufaktūros ir prekybos, gali pasidaryti jai žalingi… Dėl pačios gyventojų prigimties darbininkų prieauglis, kurį sukelia ypatinga paklausa, negali būti atgabentas į rinką anksčiau kaip po 16—18 metų, o pajamų pavertimas kapitalu taupant gali vykti nepalyginti sparčiau; šaliai nuolat gresia pavojus, kad jos darbo fondas augs sparčiau negu gyventojų skaičius»(81). Taigi, paskelbusi nuolatinį santykinio gyventojų darbininkų pertekliaus gaminimą esant būtiną kapitalistinio kaupimo sąlygą, politinė ekonomija, stodama senmergės vaidmenyje, deda į savo «beau idéal» [«idealo»] — kapitalisto — lūpas šiuos žodžius, nukreiptus į «perteklinius» darbininkus, kuriuos išmetė į gatvę papildomas kapitalas, jų pačių kūrinys: «Mes, fabrikantai, didindami kapitalą, kuriuo jūs turite egzistuoti, darome jums visa, ką tik galime, o jūs turite padaryti visa kita, derindami savo skaičių su pragyvenimo reikmenimis»(82).
Kapitalistinei gamybai jokiu būdu nepakanka to laisvos darbo jėgos kiekio, kurį tiekia natūralinis gyventojų prieauglis. Savo laisvam vystymuisi ji reikalinga pramoninės rezervinės armijos, nepriklausomos nuo šios natūralinės ribos.
Iki šiol mes laikėmės prielaidos, kad kintamojo kapitalo didėjimas arba mažėjimas tiksliai atitinka dirbančiųjų darbininkų skaičiaus didėjimą arba mažėjimą.
Tačiau ir esant nekintamam arba net mažėjančiam jo komanduojamų darbininkų skaičiui, kintamasis kapitalas auga, jei tiktai individualinis darbininkas pradeda teikti daugiau darbo ir dėl to auga jo darbo užmokestis, nors darbo kaina lieka nepasikeitusi arba net krinta, bet krinta lėčiau, negu didėja darbo masė. Tokiu atveju kintamojo kapitalo didėjimas darosi didesnio darbo kiekio, o ne didesnio dirbančiųjų darbininkų skaičiaus rodiklis. Absoliutų kiekvieno kapitalisto interesą sudaro tai, kad tam tikrą darbo kiekį būtų galima išspausti iš mažesnio, o ne iš didesnio darbininkų skaičiaus, nors pastarasis kainuotų tiek pat pigiai arba net pigiau. Pastaruoju atveju sąnaudos pastoviajam kapitalui padidėja proporcingai veikti paleidžiamo darbo masei, pirmuoju atveju — kur kas lėčiau. Kuo stambesnis yra gamybos mastas, tuo labiau lemiamą reikšmę įgauna šis motyvas. Jo svarbumas didėja kartu su kapitalo kaupimu.
Mes esame matę, kad kapitalistinio gamybos būdo ir darbo gamybinio pajėgumo vystymasis — tuo pačiu metu kaupimo priežastis ir pasekmė — leidžia kapitalistui, ekstensyviai ar intensyviai didinant individualinių darbo jėgų išnaudojimą, sunaudojant tokį pat, kaip ir anksčiau, kintamąjį kapitalą, paleisti veikti didesnį darbo kiekį. Mes esame toliau matę, kad už tą pačią kapitalo vertę jis perka didesnį darbo jėgų kiekį, progresyviai išstumdamas labiau apmokytus darbininkus mažiau apmokytais, subrendusius nesubrendusiais, vyrus moterimis, suaugusius paaugliais arba vaikais.
Taigi, kaupimui darant pažangą, iš vienos pusės, didesnis kintamasis kapitalas paleidžia veikti didesnį darbo kiekį, nedidindamas darbininkų skaičiaus; iš antros pusės, tokio pat dydžio kintamasis kapitalas paleidžia veikti didesnį darbo kiekį, naudodamas tokią pat darbo jėgos masę, ir, pagaliau, išstumdamas aukštesnės kokybės darbo jėgas, paleidžia veikti didesnį žemesnės kokybės darbo jėgų kiekį.
Todėl santykinio gyventojų pertekliaus gaminimas arba darbininkų atpalaidavimas vyksta dar sparčiau negu gamybinio proceso techninis perversmas, kurį ir šiaip spartina kaupimo pažanga,— dar sparčiau negu šį perversmą atitinkantis santykinis kintamosios kapitalo dalies mažėjimas palyginti su pastoviąja dalimi. Jei gamybos priemonės, didėdamos pagal mastą ir veikimo jėgą, vis mažėjančiu laipsniu darosi priemone darbininkams samdyti, tai patį šį santykį dar modifikuoja ir tai, kad, didėjant darbo gamybiniam pajėgumui, kapitalas sparčiau didina darbo pasiūlą negu savo paklausą darbininkams. Darbininkų klasės dirbančiosios dalies besaikis darbas didina jos rezervų eiles, o smarkus spaudimas, tų rezervų konkurencijos vykdomas dirbantiems darbininkams, atvirkščiai, verčia juos nepaprastai daug dirbti ir paklusti kapitalo paliepimams. Viena darbininkų klasės dalis pasmerkiama priverstinai dykinėti dėl to, kad nepaprastai daug dirba kita jos dalis, ir atvirkščiai; tai darosi atskirų kapitalistų turtėjimo priemone(83) ir kartu spartina pramoninės rezervinės armijos gaminimą tokiu mastu, kuris atitinka visuomeninio kaupimo pažangą. Koks svarbus yra šis momentas susidarant santykiniam gyventojų pertekliui, įrodo, pvz., Anglija. Jos techninės priemonės darbui «taupyti» yra milžiniškos. Tačiau jei rytoj darbas būtų visur apribotas ligi racionalaus masto ir įvairiems darbininkų klasės sluoksniams būtų įvestos gradacijos pagal amžių ir lytį, tai esamų gyventojų darbininkų absoliučiai nepakaktų tam, kad būtų galima tęsti nacionalinę gamybą jos dabartiniu mastu. Didžiulė dabartiniu metu «negamybinių» darbininkų dauguma turėtų pavirsti «gamybiniais».
Aplamai ir ištisai imant, visuotinius darbo užmokesčio kitimus reguliuoja vien tik pramoninės rezervinės armijos didėjimas ir mažėjimas, kurie atitinka pramoninio ciklo laikotarpių kaitą. Vadinasi, juos apsprendžia ne absoliutaus gyventojų darbininkų skaičiaus judėjimas, o tas kintantis santykis, kuriuo darbininkų klasė suskyla į aktyviąją armiją ir rezervinę armiją, gyventojų pertekliaus santykinio dydžio augimas ir mažėjimas, laipsnis, kuriuo tas gyventojų perteklius čia absorbuojamas, čia iš naujo atpalaiduojamas. Šiuolaikinei pramonei yra būdingas dešimties metų ciklas ir jam savybingos periodinės fazės, kurias, be to, kaupimo eigoje nutraukia vis dažniau vienas po kito sekantieji nereguliarūs svyravimai. Iš tikrųjų, gražus būtų tokiai pramonei dėsnis, kuris darbo paklausą ir jo pasiūlą reguliuotų ne kapitalo plėtimusi ir mažėjimu,— vadinasi, ne sutinkamai su eiliniais kapitalo savaiminio augimo poreikiais ir ne taip, kad darbo rinka pasirodytų esanti čia santykinai nepakankamai pilna dėl kapitalo išsiplėtimo, čia vėl perpildyta dėl jo sumažėjimo,— bet kuris, atvirkščiai, kapitalo judėjimą darytų priklausomą nuo absoliutaus gyventojų masės judėjimo. Tačiau tai yra politinės ekonomijos dogma. Pagal ją darbo užmokestis kyla dėl kapitalo kaupimo. Padidintas darbo užmokestis yra akstinas gyventojams darbininkams sparčiau daugintis, ir tai trunka tol, kol darbo rinka nebus perpildyta, t. y. kol kapitalas nepasidarys santykinai nepakankamas palyginti su darbininkų pasiūla. Tuomet darbo užmokestis krinta, ir mes matome atvirkščiąją medalio pusę. Dėl darbo užmokesčio mažėjimo gyventojų darbininkų skaičius palaipsniui mažėja, tad jo atžvilgiu kapitalas vėl darosi perteklinis, arba, kaip kiti tai aiškina, darbo užmokesčio mažėjimas ir jį atitinkantis darbininkų išnaudojimo didėjimas vėl spartina kaupimą, tuo tarpu kai žemas darbo užmokesčio lygis stabdo darbininkų klasės gausėjimą. Tuo būdu vėl susidaro sąlygos, kuriomis darbo pasiūla yra žemesnė už darbo paklausą, darbo užmokestis kyla ir t. t. Koks puikus judėjimo metodas išsivysčiusiai kapitalistinei gamybai! Anksčiau, negu dėl darbo užmokesčio pakilimo galėtų įvykti koks nors pozityvus tikrai darbingų gyventojų skaičiaus padidėjimas, šiomis sąlygomis keletą kartų suspėtų praeiti tas laikas, per kurį būtina įvykdyti pramoninę kampaniją, stoti į lemiamas kautynes ir jas laimėti.
Tarp 1849 ir 1859 metų, vienu laiku su grūdų kainų sumažėjimu, žemdirbinėse Anglijos apygardose įvyko praktiškai grynai nominalus darbo užmokesčio pakilimas; pvz., Uiltšire savaitinis darbo užmokestis pakilo nuo 7 iki 8 šil., o Dorsetšire nuo 7 arba 8 iki 9 šil. ir t. t. Tai buvo pasekmė to, kad dėl karo poreikių, dėl didžiulio geležinkelių statybos, fabrikų, kalnakasybos ir t. t. išsiplėtimo nepaprastai atslūgo žemdirbystės gyventojų perteklius. Kuo mažesnis yra darbo užmokestis, tuo didesni yra procentiniai skaičiai, kuriais reiškiasi bet kuris jo pakilimas, kad ir koks mažas jis būtų. Pavyzdžiui, jei darbo užmokestis buvo 20 šil. per savaitę ir pakilo iki 22, tai padidėjimas sudaro 10%; jei, priešingai, jis buvo tik 7 šil. ir pakyla iki 9, tai padidėjimas sudaro ir jis skamba labai įspūdingai. Šiaip ar taip, žemės nuomininkai pradėjo dejuoti, ir net Londono «Economist» dėl šių alkanų darbo užmokesčių visai rimtai pradėjo plepėti apie «a general and substantial advance»(84) [«apie bendrą ir esminį darbo užmokesčio pakilimą»]. Ko gi griebėsi žemės nuomininkai? Ar jie laukė, kol dėl tokio puikaus užmokesčio taip pagausės kaimo darbininkų, kad jų darbo užmokestis vėl sumažės, kaip kad tą dalyką įsivaizduoja dogmatinės ekonomistų smegenys? Jie įvedė daugiau mašinų, ir darbininkai greitai vėl pasidarė «pertekliniais» tokiu mastu, kuris patenkino net žemės nuomininkus. Dabar į žemdirbystę buvo įdėta «daugiau kapitalo» negu anksčiau, ir įdėta produktyvesne forma. Kartu darbo paklausa sumažėjo ne tik santykinai, bet ir absoliučiai.
Ši ekonominė fikcija painioja dėsnius, reguliuojančius bendrą darbo užmokesčio judėjimą, arba santykį tarp darbininkų klasės, t. y. visuminės darbo jėgos, ir visuminio visuomeninio kapitalo, su dėsniais, reguliuojančiais gyventojų darbininkų pasiskirstymą tarp atskirų gamybos sferų. Jeigu, pvz., dėl palankios konjunktūros kaupimas tam tikroje gamybos sferoje yra nepaprastai gyvas, pelnas aukštesnis už vidutinį pelną ir dėl to ten plaukia papildomas kapitalas, tai, suprantama, padidėja darbo paklausa ir darbo užmokestis. Aukštesnis darbo užmokestis pritraukia daugiau gyventojų darbininkų į šią palankių sąlygų sferą, kol ji bus pilnai prisotinta darbo jėgos; čia darbo užmokestis ilgam laikui vėl krinta iki savo ankstesnio vidutinio lygio arba net žemiau jo, jei darbininkų plaukimas į tą sferą buvo perdaug didelis. Tada darbininkų ėjimas į tą gamybos šaką ne tik sustoja, bet jie dargi pradeda trauktis iš tos šakos. Tokiais atvejais ekonomistas tikisi pamatyti, «kur ir kokiu būdu», didėjant darbo užmokesčiui, vyksta absoliutus darbininkų skaičiaus didėjimas, o absoliučiai didėjant darbininkų skaičiui — darbo užmokesčio mažėjimas; bet iš tikrųjų jis mato tik vienos atskiros gamybos sferos vietinį darbo rinkos svyravimą, jis mato tik tam tikrus reiškinius, būtent, kad gyventojai darbininkai pasiskirsto tarp įvairių kapitalo panaudojimo sferų priklausomai nuo kintančių kapitalo poreikių.
Pramoninė rezervinė armija daro spaudimą aktyviajai darbininkų armijai sustingimo ir vidutinio pagyvėjimo laikotarpiais ir pažaboja jos pretenzijas perprodukcijos bei paroksizmų laikotarpiu. Vadinasi, santykinis gyventojų perteklius yra tas fonas, kuriame juda darbo paklausos ir pasiūlos dėsnis. Jis šio dėsnio veikimo sferą įspraudžia į tokias ribas, kurios absoliučiai atitinka kapitalui būdingą išnaudojimo troškimą ir viešpatavimo siekimą. Čia pravartu sugrįžti prie vieno iš didžiųjų ekonominės apologetikos žygių. Priminsime, kad jei naujų mašinų įvedimo arba senųjų paplitimo dėka dalis kintamojo kapitalo pavirsta pastoviuoju kapitalu, tai šią operaciją, «surišančią» kapitalą ir tuo pačiu «išlaisvinančią» darbininkus, ekonomistas-apologetas išaiškina taip, tarytum ji, atvirkščiai, išlaisvina kapitalą darbininkams. Tik dabar mes pilnutinai galime įvertinti apologeto begėdiškumą. Iš tikrųjų išlaisvinami ne tik mašinos betarpiškai išstumiami darbininkai, bet ir jų pavaduotojų kontingentas ir tas papildomas kontingentas, kuris reguliariai būtų absorbuojamas, vykstant įprastiniam įmonės plėtimui jos senąja baze. Visi jie dabar «išlaisvinti», ir kiekvienas naujas funkcionuoti siekiantis kapitalas gali jais disponuoti. Ar jis pritrauks kaip tik šiuos darbininkus, ar kitus, poveikis bendrai darbo paklausai bus lygus nuliui, kol šio naujo kapitalo pakaks tik tam, kad būtų galima išlaisvinti rinką kaip tik nuo tokio darbininkų skaičiaus, kokį mašinos yra išmetusios į ją. Jeigu jis pritraukia mažesnį darbininkų skaičių, tai perteklinių skaičius didėja; jei pasamdo didesnį darbininkų skaičių, tai bendra darbo paklausa išauga tik tokiu dydžiu, kurį sudaro skirtumas tarp dirbančiųjų ir «išlaisvintųjų» skaičiaus. Tuo būdu tas bendros darbo paklausos padidėjimas, kurį aplamai galėtų sukelti panaudojimo ieškantieji papildomi kapitalai, šiaip ar taip, neutralizuojamas tuo mastu, kuriuo jį padengia mašinos išmesti į gatvę darbininkai. Vadinasi, kapitalistinės gamybos mechanizmas rūpinasi tuo, kad kapitalo absoliutaus didėjimo nelydėtų atitinkamas bendros darbo paklausos didėjimas. Ir tai apologetas vadina kompensacija už išstumtųjų darbininkų skurdą, kančias ir už galimą jų žuvimą tais pereinamaisiais laikotarpiais, kurie meta juos į pramoninės rezervinės armijos eiles! Darbo paklausa nėra tolygi kapitalo augimui, darbo pasiūla nėra tolygi darbininkų klasės augimui, taigi čia nėra dviejų, viena nuo kitos nepriklausomų jėgų tarpusavio poveikio. Les dés sont pipés [kauliukai suklastoti]. Kapitalas vienu metu veikia abi puses. Jeigu jo kaupimas, iš vienos pusės, didina darbo paklausą, tai, iš antros pusės, jis didina darbininkų pasiūlą juos «išlaisvindamas», o nedirbančių darbininkų spaudimas tuo pačiu metu verčia dirbančiuosius duoti daugiau darbo ir tuo būdu pastarojo pasiūlą daro ligi tam tikro laipsnio nepriklausomą nuo darbininkų pasiūlos. Darbo paklausos ir pasiūlos dėsnio judėjimas šia baze daro kapitalo despotiją išbaigtą. Todėl kai darbininkai atskleidžia paslaptį, kokiu būdu galėjo atsitikti, kad kuo daugiau jie dirba, kuo daugiau gamina svetimo turto ir kuo labiau auga jų darbo gamybinis pajėgumas, tuo labiau jų atžvilgiu darosi netikras net galimumas jiems funkcionuoti kaip kapitalo savaiminio augimo priemonei; kai jie atranda, kad konkurencijos tarp jų pačių intensyvumo laipsnis ištisai priklauso nuo santykinio gyventojų pertekliaus spaudimo; kai jie dėl to stengiasi per tredjunionus ir t. t. organizuoti planingą bendradarbiavimą tarp dirbančiųjų ir nedirbančiųjų darbininkų, kad panaikintų arba sušvelnintų griaunamuosius šio natūralinio kapitalistinės gamybos dėsnio padarinius jų klasei,— tada kapitalas ir jo sikofantas, politekonomas, ima dejuoti dėl «amžino» ir, taip sakant, «švento» paklausos ir pasiūlos dėsnio pažeidimo. Bet kuris ryšys tarp dirbančiųjų ir nedirbančiųjų darbininkų pažeidžiąs «gryną» šio dėsnio veikimą. O iš antros pusės, kadangi, pvz., kolonijose, nepalankios aplinkybės trukdo susidaryti pramoninei rezervinei armijai, o kartu ir absoliučiam darbininkų klasės priklausomumui nuo kapitalistų klasės, tai kapitalas drauge su savo trivialiu Sančo-Pansa maištauja prieš «šventą» paklausos ir pasiūlos dėsnį ir stengiasi su juo susidoroti prievartos priemonėmis.
(77c){3-jo leid. pastaba. Markso egzemplioriuje šioje vietoje paraštėje padarytas užrašas: «Vėlesniam pasinaudojimui čia reikia pažymėti: jei plėtimas yra vien tik kiekybinis, tai didesniems ir mažesniems tos pačios gamybos šakos kapitalams pelnas santykiauja kaip avansuotųjų kapitalų dydžiai. Jei kiekybinis plėtimas sukelia kokybinį kitimą, tai kartu pakyla pelno norma didesniam kapitalui».— F. E.}
(78)Anglijoje ir Uelse surašymas tarp kita ko parodo:
Iš viso žemės ūkyje dirbančių žmonių (įskaitant savininkus, nuomininkus, daržininkus, piemenis ir t. t.) 1851 metais buvo 2 011 447, 1861 metais — 1 924 110, sumažėjo 87 337. Šukuotinės vilnos pramonėje: 1851 metais — 102 714, 1861 metais — 79 242; šilko fabrikuose: 1851 metais — 111 940, 1861 metais — 101 678; kartūno margintojų: 1851 metais — 12 098, 1861 metais — 12 556,— šis menkas padidėjimas, nepaisant milžiniško gamybos išplėtimo, reiškia didžiulį santykinį dirbančiųjų darbininkų skaičiaus sumažėjimą; skrybėlių dirbėjų: 1851 metais — 15 957, 1861 metais — 13 814; šiaudinių skrybėlių ir moteriškų skrybėlaičių gamyboje: 1851 metais — 20 393, 1861 metais — 18 176; salyklininkų: 1851 metais — 10 566, 1861 metais — 10 677; žvakių pramonėje: 1851 metais — 4 949, 1861 metais — 4 686,— šio sumažėjimo priežastis tarp kita ko yra dujinio apšvietimo paplitimas; šukų gamintojų: 1851 metais — 2 038, 1861 metais — 1 478; medžių piovėjų: 1851 metais — 30 552, 1861 metais — 31 647, menkas padidėjimas dėl piovimo mašinų paplitimo; vinininkų: 1851 metais — 26 940, 1861 metais — 26 130, sumažėjimas dėl mašinų konkurencijos; darbininkų alavo ir vario kasyklose: 1851 metais — 31 360, 1861 metais — 32 041. Priešingai, medvilnės verpimo ir medvilnės audimo įmonėse: 1851 metais — 371 777, 1861 metais — 456 646; akmens anglies kasyklose: 1851 metais — 183 389, 1861 metais — 246 613. «Aplamai imant, darbininkų skaičius po 1851 metų labiausiai padidėjo tokiose šakose, kuriose iki šiol mašinos dar nebuvo sėkmingai naudojamos» («Census of England and Wales for 1861», III t. London 1863, 35—39 psl.).
(79)Kai kurie įžymūs klasikinės mokyklos ekonomistai veikiau įspėjo, negu suprato kintamojo kapitalo santykinio dydžio progresyvaus mažėjimo dėsnį ir jo įtaką samdomųjų darbininkų klasės padėčiai. Šiuo atžvilgiu didžiausias nuopelnas priklauso Džonui Bartonui, nors jis, kaip ir visi kiti, painioja pastovųjį kapitalą su pagrindiniu, kintamąjį kapitalą — su apyvartiniu. Jis sako: «Darbo paklausa priklauso nuo apyvartinio, bet ne nuo pagrindinio kapitalo augimo. Jei būtų teisinga, kad santykis tarp šių dviejų kapitalo rūšių yra vienodas visais laikais ir visose šalyse, tai iš to iš tikrųjų išplauktų, kad dirbančiųjų darbininkų skaičius yra proporcingas šalies turtui. Bet tokia prielaida absoliučiai nėra įtikima. Tobulėjant verslams ir plintant civilizacijai, pagrindinis kapitalas sudaro vis didesnę ir didesnę dalį palyginti su apyvartiniu kapitalu. Pagrindinio kapitalo suma, panaudojama angliškojo muslino gabalui pagaminti, yra mažiausia šimtą, o, gal būt, ir tūkstantį kartų didesnė negu pagrindinis kapitalas, kuris panaudojamas tokiam pat Indijos muslino gabalui. O apyvartinio kapitalo dalis yra šimtą arba tūkstantį kartų mažesnė… Jei visa metinių santaupų suma būtų prijungta prie pagrindinio kapitalo, tai nesukeltų jokio darbo paklausos padidėjimo» (John Barton: «Observations on the Circumstances which influence the Condition of the Labouring Classes of Society». London 1817, 16, 17 psl.). «Ta pati priežastis, kuri gali padidinti šalies grynąsias pajamas, tuo pačiu metu gali gyventojus padaryti perteklinius ir pabloginti darbininkų padėtį (Ricardo: Principles of Political Economy», 3-sis leid., London 1821, 469 psl.). [Д. Рикардо: «Начала политической экономии». Соцэкгиз, 1935, 251 psl.] Didėjant kapitalui, «(darbo) paklausa santykinai sumažės» (ten pat, 480 psl., pastaba). [Plg rus. leid., 256 psl.] «Darbui išlaikyti skirta kapitalo suma gali kitėti nepriklausomai nuo bet kurių bendros kapitalo sumos kitimų… Dideli panaudojamojo darbo kiekio svyravimai ir dideli vargai gali padažnėti priklausomai nuo to, kaip pats kapitalas gausėja» (Richard Jones: «An Introductory Lecture on Political Economy». London 1833. [Priedas «Syllabus of a Course of Lectures on the Wages of Labor»], 12 psl.). «(Darbo) paklausa nedidėja… proporcingai viso kapitalo kaupimui… Todėl bet kuris reprodukcijai skirto nacionalinio kapitalo padidėjimas, vykstant visuomenės pažangai, daro vis mažesnę įtaką darbininkų padėčiai» (G. Ramsay: «An Essay on the Distribution of Wealth». Edinburgh 1836, 90, 91 psl.).
(80)H. Merivale: «Lectures on Colonization and Colonies». London 1841 and 1842, I t., 146 psl.
(81)«Prudential habits with regard to marriage, carried to a considerable extent among the labouring class of a country mainly depending upon manufactures and commerce, might injure it… From the nature of a population, an increase of labourers cannot be brought into market in consequence of a particular demand till after the lapse of 16 or 18 years, and the conversion of revenue into capital, by saving, may take place much more rapidly; a country is always liable to an increase in the quantity of the funds for the maintenance of labour faster than the increase of population» (Malthus: «Principles of Political Economy», 215, 319, 320 psl.). Šiame veikale Maltus su Sismondžio pagalba pagaliau atranda puikią kapitalistinės gamybos trejybę: perprodukciją, gyventojų perteklių, per didelį vartojimą, šias three very delicate monsters, indeed! [iš tikrųjų, tris švelniausias pabaisas!] Plg. F. Engels: «Umrisse zu einer Kritik der Nationalökonomie» Arnoldo Rugės ir Karlo Markso leistuose «Deutsch-Französische Jahrbücher». Paris 1844, 107 ir sek. psl. [Plg. Ф. Энгельс: «Оречки критики политической экономии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, II t., 1931, 312—316 psl.]
(82)Harriet Martineau: «The Manchester Strike». London 1842, 101 psl.
(83)Net 1863 m. medvilnės bado metu viename Blekberno medvilnės verpėjų pamflete mes randame smarkių nusiskundimų besaikiu darbu, kuris, išleidus fabrikų įstatymą, lietė, žinoma, tik suaugusius darbininkus vyrus. «Iš suaugusių to fabriko darbininkų buvo reikalaujama, kad jie dirbtų 12—13 valandų per dieną, tuo tarpu kai šimtai dykinėti priverstų darbininkų mielu noru sutiktų dirbti nepilną laiką kad tik galėtų išlaikyti savo šeimas ir išgelbėti savo draugus nuo per ankstyvos mirties dėl besaikio darbo». «Mes,— sakoma toliau,— norėtume paklausti, ar ši viršvalandinių darbų praktika palieka kokią nors galimybę, kad santykiai tarp šeimininkų ir «tarnų» būtų pakenčiami? Besaikio darbo aukos taip pat jaučia neteisingumą, kaip ir tie, kurie besaikio darbo yra pasmerkiami priverstiniam dykinėjimui (condemned to forced idleness). Jei darbas būtų teisingai paskirstomas, jo šioje apygardoje užtektų tam, kad dalinio darbo būtų galima duoti visiems. Mes reikalaujame tik savo teisės, siūlydami šeimininkams aplamai įvesti nepilną darbo laiką, bent tol, kol yra dabartinė padėtis; dabar viena dalis turi dirbti besaikį darbą, o kita, neturėdama darbo, yra priversta skursti labdarybės sąskaita» («Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1863», 8 psl.).— «Essay on Trade and Commerce» autorius savo įprastiniu neklaidingu buržuaziniu instinktu supranta santykinio gyventojų pertekliaus įtaką dirbantiems darbininkams. «Kita šioje karalystėje esančio tingėjimo (idleness) priežastis yra darbo rankų skaičiaus trūkumas. Kai tik darbo masė dėl nepaprastos kurių nors gaminių paklausos darosi nepakankama, darbininkai pradeda jausti savo reikšmę ir nori duoti ją pajusti taip pat savo šeimininkams; tai nuostabu; bet tų žmonių galvos yra tiek sugadintos, jog tokiais atvejais darbininkų grupės susitaria pastatyti savo šeimininkus į keblią padėtį tuo, kad jos visą dieną slankios be darbo» («An Essay on Trade and Commerce», London 1770, 27, 28 psl.). Šie žmonės kaip tik reikalavo, kad būtų pakeltas darbo užmokestis.
(84)«Economist», January 21, 1860.
4. Įvairios santykinio gyventojų pertekliaus buvimo formos. Visuotinis kapitalistinio kaupimo dėsnis