Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Santykinis gyventojų perteklius būna įvairiausių atspalvių. Prie jo priklauso kiekvienas darbininkas, kai jis pusiau dirba arba visai neturi darbo. Jei paliksime nuošalyje tas stambias, periodiškai besikartojančias formas, kurias gyventojų pertekliui suteikia pramoninio ciklo fazių kaita, būtent, kai jis esti aštrus krizių metu, o chroniškas — kai reikalai nekaip klojasi,— tai gyventojų perteklius visuomet turi tris formas: tekamąją, paslėptinę ir sustingusią.
Šiuolaikinės pramonės centruose — fabrikuose, manufaktūrose, metalurgijos gamyklose, kasyklose ir t. t.— darbininkai čia atstumiami, čia didesniu kiekiu pritraukiami, tad, aplamai ir ištisai imant, dirbančiųjų darbininkų skaičius didėja, nors ir nuolat mažėjančia proporcija palyginti su gamybos mastu. Čia gyventojų perteklius egzistuoja tekamąja forma.
Tiek tikruosiuose fabrikuose, tiek ir visose stambiosiose dirbtuvėse, kur panaudojamos mašinos arba bent yra įgyvendintas šiuolaikinis darbo pasidalijimas, masiškai reikalingi jauno amžiaus darbininkai vyrai. Kai šis amžius praeina, tiktai labai nedaugelis iš jų ir toliau panaudojami tose pačiose gamybos šakose, o dauguma reguliariai atleidžiami. Jie sudaro tokį tekamojo gyventojų pertekliaus elementą, kuris didėja pramonei beaugant. Dalis jų emigruoja, t. y. iš tikrųjų tiesiog vyksta paskui emigruojantį kapitalą. Vienas šio reiškinio padarinių yra spartesnis gyventojų moterų skaičiaus augimas palyginti su gyventojų vyrų skaičiumi, ir to pavyzdį teikia Anglija. Tas faktas, kad natūralinis darbininkų masės prieauglis nepatenkina kapitalo kaupimo poreikių ir kartu vis dėlto juos pralenkia, yra paties kapitalo judėjimo prieštaravimas. Kapitalui reikia daugiau jaunesnio amžiaus darbininkų, mažiau — vyresnio amžiaus. Šis prieštaravimas yra ne didesnis už kitą prieštaravimą, kurį sudaro tai, kad tuo pačiu metu, kai daugelis tūkstančių išmetami į gatvę, nes darbo pasidalijimas juos pririšo prie vienos tam tikros gamybos šakos, nusiskundžiama darbo rankų stoka(85). Be to, kapitalas taip sparčiai suvartoja darbo jėgą, kad jau vidutinio amžiaus darbininkas pasirodo esąs daugiau ar mažiau susenęs. Jis patenka į perteklinių eiles arba nustumiamas iš aukštesnės pakopos į žemesnę. Kaip tik stambiosios pramonės darbininkų tarpe mes aptinkame trumpiausią žmogaus amžių. «Dr. Li, Mančesterio sanitarinis gydytojas, nustatė, kad šiame mieste turtingųjų klasei vidutinis gyvenimo amžius yra 38 metai, darbininkų klasei — tik 17 metų. Liverpulyje jis yra 35 metai pirmajai, 15 metų antrajai klasei. Iš to išplaukia, kad privilegijuotoji klasė iš gyvenimo gavo dvigubai didesnę asignuotę (had a lease of life) negu klasė jų tėvynainių, kurių sąlygos yra mažiau palankios»(85a). Tokiomis aplinkybėmis absoliutus šios proletariato dalies augimas turi vykti tokia forma, kuriai esant, nepaisant spartaus jos elementų nusidėvėjimo, ji kiekybiškai didėja. Tuo būdu reikalinga sparti darbininkų kartų kaita. (Šis dėsnis negalioja kitų gyventojų klasių atžvilgiu.) Šis visuomeninis poreikis patenkinamas ankstyvomis santuokomis,— būtinu padariniu tų sąlygų, kuriose gyvena stambiosios pramonės darbininkai,— ir ta premija už darbininkų vaikų gaminimą, kurią duoda vaikų išnaudojimas.
Kai tiktai kapitalistinė gamyba įvaldo žemės ūkį arba tuo mastu, kuriuo kapitalistinė gamyba įvaldo jį,— kaimo darbininkų paklausa absoliučiai mažėja, vykstant funkcionuojančio šioje srityje kapitalo kaupimui, ir čia darbininkų išstūmimo nelydi, kaip nežemdirbinėje gamyboje, didesnis jų pritraukimas. Todėl dalis kaimo gyventojų visuomet yra pasirengusi pereiti į miesto ar manufaktūros proletariato eiles ir laukia palankių tam pavirtimui į proletariatą sąlygų. (Manufaktūra čia vartojama kiekvienos nežemdirbinės gamybos prasme.)(86) Taigi, šis santykinio gyventojų pertekliaus šaltinis teka be paliovos, bet nuolatinis jo tekėjimas į miestus jau numato kaime nuolatinį paslėptinį gyventojų perteklių, kurio dydis matyti tiktai tada, kai nuvedamieji kanalai nepaprastai plačiai atsidaro. Dėl to kaimo darbininkas priverstas apsiriboti kuo žemiausiu darbo užmokesčio lygiu ir jis viena koja nuolat stovi pauperizmo baloje.
Trečia santykinio gyventojų pertekliaus kategorija, sustingęs gyventojų perteklius, sudaro dalį aktyviosios darbininkų armijos, kuriai būdingas nepaprastas darbo nereguliarumas. Tuo būdu ji kapitalui sudaro neišsenkamą laisvos darbo jėgos rezervuarą. Jos gyvenimo lygis nusmunka žemiau vidutinio normalaus darbininkų klasės lygio, ir kaip tik tai padaro, kad ji kapitalui tampa plačiu pagrindu tose šakose, kuriose yra ypatingai didelis išnaudojimas. Jai yra būdingas maksimumas darbo laiko ir minimumas darbo užmokesčio. Darbo namie rubrikoje mes jau susipažinome su jos svarbiausiąja forma. Ji nuolat rekrutuojasi iš perteklinių stambiosios pramonės ir žemės ūkio darbininkų, o ypač iš darbininkų, dirbančių žlungančiose pramonės šakose, kuriose amatinę gamybą nugali manufaktūrinė, manufaktūrinę — mašininė gamyba. Jos apimtis plečiasi pagal tai, kaip kartu su kaupimo mastu ir energija progresuoja darbininkų pavertimas «pertekliniais». Bet kartu ji sudaro save atgaminantį ir save įamžinantį darbininkų klasės elementą, kuris santykinai daugiau dalyvauja bendrame darbininkų klasės augime negu visi kiti elementai. Iš tikrųjų, ne tik gimimų ir mirimų skaičius, bet ir absoliutus šeimų dydis yra atvirkščiai proporcingi darbo užmokesčio dydžiui, t. y. tai pragyvenimo reikmenų masei, kurią turi įvairios darbininkų kategorijos. Šis kapitalistinės visuomenės dėsnis skambėtų kaip nesąmonė, jei mes jį priskirtume laukiniams arba net civilizuotiems kolonistams. Jis primena masišką dauginimąsi kai kurių gyvūnų rūšių, kurios individualiai yra silpnos ir yra žiauriai persekiojamos(87).
Pagaliau žemiausias santykinio gyventojų pertekliaus sluoksnis gyvena pauperizmo sferoje. Paliekant nuošalyje valkatas, nusikaltėlius ir prostitutes, trumpai tariant, visą liumpenproletariatą tikrąja to žodžio prasme, šis visuomenės sluoksnis susideda iš trijų kategorijų. Pirma: darbingieji. Bereikia tik žvilgterėti į Anglijos pauperizmo statistiką, ir mes pamatysime, kad pauperių skaičius didėja kiekvienos krizės metu ir mažėja kiekvieno gamybos pagyvėjimo metu. Antra: našlaičiai ir pauperių vaikai. Tai — pramoninės rezervinės armijos kandidatai; didelio pramonės pakilimo laikotarpiais, kaip, pvz., 1860 metais, jie greitai ir masiškai stoja į aktyviosios darbininkų armijos eiles. Trečia: nusmukusieji, nuskurdusieji, nedarbingieji. Tai kaip tik tie žmonės, kurie žūva dėl darbo pasidalijimo sukelto jų nesugebėjimo dirbti kitą darbą, arba tie, kurie yra peržengę normalų darbininko gyvenimo amžių; tai pagaliau pramonės aukos, kurių skaičius vis didėja kartu su pavojingų mašinų, kalnakasybos, cheminių fabrikų ir t. t. gausėjimu, luošiai, ligoniai, našlės ir t. t. Pauperizmas yra aktyviosios darbininkų armijos invalidų namai ir pramoninės rezervinės armijos negyvoji našta. Pauperizmo gaminimo prielaida yra santykinio gyventojų pertekliaus gaminimas, pirmojo būtinumo prielaida yra antrojo būtinumas; kartu su santykiniu gyventojų pertekliumi jis yra kapitalistinės gamybos buvimo ir turto vystymosi sąlyga. Jis priklauso prie kapitalistinės gamybos faux frais [negamybinių kaštų], kurių didesnę dalį kapitalas vis dėlto moka nusimesti nuo savęs ir užkrauti darbininkų klasei ir smulkiajai buržuazijai.
Kuo didesni yra visuomeninis turtas, funkcionuojantis kapitalas, jo augimo mastas ir energija, vadinasi, kuo didesni yra absoliutus proletariato dydis ir jo darbo gamybinis pajėgumas, tuo didesnė pramoninė rezervinė armija. Laisva darbo jėga vystosi dėl tų pačių priežasčių, kaip ir kapitalo plėtimosi jėga. Vadinasi, santykinis pramoninės rezervinės armijos dydis auga kartu su turto galių augimu. Bet kuo didesnė yra ši rezervinė armija palyginti su aktyviąja darbininkų armija, tuo masiškesnis yra nuolatinis gyventojų perteklius, kurio skurdas yra atvirkščiai proporcingas jo darbo kančioms. Pagaliau kuo didesni yra darbininkų klasės elgetų sluoksniai ir pramoninė rezervinė armija, tuo didesnis yra oficialusis pauperizmas. Tai — absoliutus, visuotinis kapitalistinio kaupimo dėsnis. Panašiai kaip visų kitų dėsnių, jo veikimą modifikuoja įvairios aplinkybės, kurių čia neanalizuosime.
Galima suprasti, kokia kvaila yra ta ekonominė išmintis, kuri skelbia darbininkams, kad jie savo skaičių turi derinti su kapitalo savaiminio augimo poreikiais. Kapitalistinės gamybos ir kaupimo mechanizmas visuomet suderina tą skaičių su kapitalo savaiminio augimo poreikiais. Pirmas šio suderinimo žodis yra santykinio gyventojų pertekliaus arba pramoninės rezervinės armijos sukūrimas, paskutinis žodis — vis didėjančių aktyviosios darbininkų armijos sluoksnių skurdas ir pauperizmo negyvoji našta.
Dėsnis, pagal kurį vis didėjanti gamybos priemonių masė, visuomeninio darbo našumo pažangos dėka, gali būti paleista veikti panaudojant vis mažiau ir mažiau žmogaus jėgos,— šis dėsnis kapitalistiniu pagrindu, kur ne darbininkas panaudoja darbo priemones, bet darbo priemonės panaudoja darbininką, reiškiasi tuo, kad kuo didesnis yra darbo gamybinis pajėgumas, tuo didesnis yra darbininkų spaudimas jų uždarbiavimo priemonėms, vadinasi, tuo netvirtesnė yra būtina jų egzistavimo sąlyga: savo jėgos pardavimas svetimo turto didinimui, arba kapitalo savaiminiam augimui. Tas faktas, kad gamybos priemonės ir darbo našumas auga sparčiau negu gamybinių gyventojų skaičius, atvirkščiai, įgauna kapitalistinę išraišką tuo, kad gyventojų darbininkų skaičius nuolat auga sparčiau negu kapitalo savaiminio augimo poreikis.
Ketvirtajame skyriuje, analizuodami santykinės pridedamosios vertės gaminimą, mes esame matę, kad kapitalistinėje sistemoje visi darbo visuomeninio gamybinio pajėgumo kėlimo metodai realizuojasi individualinio darbininko sąskaita; visos gamybos vystymo priemonės pavirsta priemonėmis gamintojui pajungti ir išnaudoti, luošina darbininką, darydamos iš jo nepilną žmogų, sumenkina jį ligi mašinos priedėlio vaidmens, didindamos darbo sunkumą, atima darbui jo turinį, atima darbininkui dvasines darbo proceso galias tuo mastu, kuriuo mokslas įeina į darbo procesą kaip savarankiška jėga; jos iškraipo sąlygas, kuriomis darbininkas dirba, pajungia jį darbo proceso metu kuo smulkmeniškiausiam, šlykščiam despotizmui, visą jo gyvenimo laiką paverčia darbo laiku, meta jo žmoną ir vaikus po kapitalo Džagernauto vežimu. Bet visi pridedamosios vertės gaminimo metodai tuo pačiu metu yra kaupimo metodai, ir kiekvienas kaupimo išplėtimas, atvirkščiai, darosi priemone šiems metodams vystyti. Iš to išplaukia, kad, vykstant kapitalo kaupimui, darbininko padėtis turi blogėti, kad ir koks būtų, aukštas ar žemas, jo apmokėjimas. Pagaliau dėsnis, kuris palaiko pusiausvyrą tarp santykinio gyventojų pertekliaus, arba pramoninės rezervinės armijos, ir kaupimo masto bei energijos, prikala darbininką prie kapitalo stipriau, negu Hefesto kūjis prikalė Prometėjų prie uolos. Jis sąlygoja skurdo kaupimąsi, atitinkantį kapitalo kaupimą. Vadinasi, turto kaupimas viename poliuje tuo pačiu metu yra skurdo, darbo kančios, vergovės, tamsumo, subarbarėjimo ir moralinio nusmukimo kaupimasis priešingame poliuje, t. y. toje klasėje, kuri savąjį produktą gamina kaip kapitalą.
Šis antagonistinis kapitalistinio kaupimo pobūdis(88) yra ekonomistų įvairiomis formomis pripažintas, nors jie suplaka į vieną krūvą su juo iš dalies analoginius, bet vis dėlto iš esmės skirtingus ikikapitalistinių gamybos būdų reiškinius.
Venecijos vienuolis Ortesas, vienas iš didžiausiųjų XVIII šimtmečio rašytojų-ekonomistų, kapitalistinės gamybos antagonizmą laiko visuotiniu natūraliniu visuomeninio turto dėsniu. «Tai, kas ekonomiškai gera, ir tai, kas ekonomiškai bloga, kiekvienoje nacijoje nuolat tarpusavyje išsilygina (il bene ed il male economico in una nazione sempre all’istessa misura), gėrybių gausumas vieniems yra visuomet tolygus jų stokai kitiems (la copia dei beni in alcuni sempre eguale alla mancanza di essi in altri). Didelį nedaugelio turtą visuomet lydi absoliutus plėšimas iš nepalyginti didesnio skaičiaus kitų to, kas jiems būtina. Nacijos turtas atitinka jos gyventojus, o jos skurdas atitinka jos turtą. Vienų darbštumas priverstinai sukelia kitų dykinėjimą. Beturčiai ir dykinėtojai yra būtinas turtingųjų ir veikliųjų vaisius» ir t. t.(89). Praėjus maždaug 10 metų po Orteso, anglikonų protestantų kunigas Taunsendas nepaprastai grubiai aukštino neturtą kaip būtiną turto sąlygą. «Įstatyminis vertimas dirbti yra susijęs su per dideliais sunkumais, prievarta ir triukšmu, tuo tarpu kai badas yra ne tik taikus, ramus, nesiliaujantis spaudimas, bet ir,— būdamas natūraliausias stropumo ir darbo motyvas,— sukelia kuo smarkiausią įtempimą». Vadinasi, visas reikalas yra tas, kad badas būtų padarytas nuolatiniu darbininkų klasei, ir, Taunsendo nuomone, tuo rūpinasi gyventojų skaičiaus principas, kuris ypač veiksmingai pasireiškia beturčių tarpe. «Atrodo, toks yra gamtos dėsnis, kad beturčiai yra gerokai neapdairūs (improvident) (t. y. tiek neapdairūs, kad gimsta be auksinio šaukšto burnoje) ir todėl nuolat yra žmonių (that there always may be some) grubiausioms, nešvariausioms ir žemiausioms visuomenės funkcijoms atlikti. To dėka žmonių laimės suma (the stock of human happiness) smarkiai didėja, delikatesni žmonės (the more delicate) atpalaiduojami nuo vargų ir netrukdomi gali vykdyti aukštesnį savo pašaukimą ir t. t… Beturčių įstatymas turi tendenciją sugriauti šios sistemos darnumą ir grožį, jos simetriją ir tvarką, sistemos, kurią pasaulyje sukūrė dievas ir gamta»(90). Jei Venecijos vienuolis skurdą įamžinantį likimą laikė krikščioniškosios labdarybės, celibato, vienuolynų ir prieglaudų buvimo pateisinimu, tai protestantų klebonas, priešingai, laiko tai pagrindu smerkti Anglijos beturčių įstatymus, pagal kuriuos beturtis turėjo teisę į menką visuomeninę pašalpą. «Visuomeninio turto pažanga,— sako Štorchas,— sukuria tą naudingą visuomenės klasę… kuri atlieka nuobodžiausius, žemiausius bei šlykščiausius darbus, žodžiu tariant — užkrauna sau visa, kas tik pasaulyje yra nemalonaus ir pavergiamo, ir tuo pačiu užtikrina kitoms klasėms laisvalaikį, linksmą nuotaiką ir sąlyginį (c’est bon!) [puiku!] būdo taurumą ir t. t.»(91). Štorchas kelia sau klausimą, kas gi iš tikrųjų sudaro šios kapitalistinės civilizacijos su jos masių skurdu ir nusmukimu pranašumą palyginti su barbarybe? Jis randa tik vieną atsakymą: saugumas! «Pramonės ir mokslo pažangos dėka,— sako Sismondis,— kiekvienas darbininkas gali kasdien pagaminti kur kas daugiau, negu jam reikia savam vartojimui. Bet, nors jo darbas gamina turtą, tas pats turtas, jeigu jis pats turėtų jį suvartoti, padarytų jį mažai sugebantį dirbti». Jo nuomone, «žmonės (t. y. nedarbininkai) veikiausiai atsisakytų nuo bet kurio meno tobulinimo, lygiai kaip ir nuo visų pramonės jiems teikiamų malonumų, jeigu jiems tai tektų pirkti tokiu pat atkakliu darbu, koks yra darbininko darbas… Dabartiniu metu pastangos yra atskirtos nuo jų atlyginimo; taip nėra, kad tas pats žmogus iš pradžių dirba, o paskui ilsisi; priešingai, kaip tik dėl to, kad vienas dirba, kitas turi ilsėtis… Vadinasi, darbo gamybinių jėgų begalinio gausinimo rezultatas negali būti joks kitas, kaip tik dykinėjančių turtuolių prabangos ir malonumų didinimas»(92).— Pagaliau Destiut-de-Trasi, šaltas buržuazinis doktrinierius, šiurkščiai pareiškia: «Neturtingos nacijos yra tos, kur liaudis gerai gyvena, o turtingos nacijos yra tos, kur liaudis paprastai yra neturtinga»(93).
(85)Tuo metu, kai 1866 metų antrojoje pusėje Londone buvo nuo 80 iki 90 tūkstančių bedarbių, to paties pusmečio fabrikų ataskaitoje sakoma: «Neatrodo, kad būtų absoliučiai teisingas tas teigimas, jog paklausa beveik tuo pačiu momentu, kai tai reikalinga, sukelianti pasiūlą. Darbo atžvilgiu dalykai atrodė kitaip, nes praeitais metais dėl darbo rankų stokos daugelis mašinų neveikė» («Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1866», 81 psl.).
(85a)Dž. Čemberleno — tuo metu Birmingamo miesto mero {o dabar (1883) prekybos ministro} — kalba, pasakyta 1875 m. sausio 15 d., atidarant sanitarinę konferenciją Birmingame.
(86)Pagal 1861 m. surašymą Anglijoje ir Uelse buvo «781 miestas su 10 960 998 gyventojais, tuo tarpu kai kaimuose ir kaimiškose parapijose buvo tik 9 105 226… 1851 m. surašyme figūravo 580 miestų, kurių gyventojų skaičius buvo beveik lygus šalia jų esančių kaimiškų apygardų gyventojų skaičiui. Bet tuo metu, kai kaimiškose apygardose gyventojų skaičius per sekantį dešimtmetį padidėjo tik puse milijono, 580-yje miestų jis padidėjo 1 554 067 žmonėmis. Gyventojų prieauglis kaimiškose parapijose sudaro 6,5%, miestuose — 17,3%. Prieauglio normos skirtumą sąlygoja kėlimasis iš kaimo į miestą. Trys ketvirtadaliai bendro gyventojų prieauglio tenka miestams» («Census etc.», III t., 11, 12 psl.).
(87)«Neturtas, atrodo, yra palankus dauginimuisi» (A. Smith: «Wealth of Nations», I kn., 8 sk. [А. Смит: «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 72 psl.]). Galantiško ir sąmojingo abato Galianio nuomone, tai net esąs labai išmintingas dievo nustatymas: «Dievas taip sutvarkė, kad žmonės, atliekantieji naudingiausius darbus, gimsta kuo gausiausiai» (Galiani: «Della Moneta», Custodi rinkinio: «Scrittori Classici italiani di Economia Politica» III t., Parte Moderna, Milano 1801, 78 psl.). «Skurdas, nepaprastas badas ir didžiausios epidemijos nesulaiko gyventojų daugėjimo, bet turi tendenciją didinti jų skaičiaus augimą» (S. Laing: «National Distress», 1844, 69 psl.). Pateikęs statistinių šio teiginio iliustracijų, Lengas toliau rašo: «Jei visi gyventų palankiomis sąlygomis, tai pasaulis greitai liktų be žmonių». («If the people were all in easy circumstances, the world would soon be depopulated».)
(88)«Kasdien darosi aiškiau, kad gamybiniai santykiai, kuriuose juda buržuazija, yra ne vientiso, paprasto, o dvilypio pobūdžio; kad tuo pačiu mastu, kuriuo gaminamas turtas, gaminamas ir skurdas; kad tuo pačiu mastu, kuriuo vystosi gamybinės jėgos, vystosi ir engimo galia; kad šie santykiai kuria buržuazinį turtą, t. y. buržuazijos klasės turtą, tik nuolat naikindami atskirų tos klasės narių turtą ir kurdami vis augantį proletariatą» (Karl Marx: «Misère de la philosophie», 116 psl.). [К. Маркс: «Нищета философии». Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, 4 t., 1955, 144 psl.]
(89)G. Ortes: «Della Economia Nazionale libri sei 1777», Custodi, Parte Moderna, XXI t., 6—9, 22, 25 ir t. t. psl. Ortesas ten pat, 32 psl., sako: «Užuot sugalvojęs tuščias sistemas, kaip tautas padaryti laimingas, aš apsiribosiu jų nelaimių priežasčių tyrinėjimu».
(90)«A Dissertation on the Poor Laws. By a Well-wisher to Mankind (kunigas p. Dž. Taunsendas), 1786», pakartotinai išleista London 1817, 15, 39, 41 psl. Šis «delikatus» kunigas,— iš kurio, tiek iš tik ką paminėto veikalo, tiek ir iš jo kelionės po Ispaniją, Maltus dažnai nusirašo ištisus puslapius,— didesnę savo teorijos dalį paėmė iš sero Dž. Stiuarto, kurį betgi jis iškraipo. Pavyzdžiui, kai Stiuartas sako: «Čia, esant vergovei, būdas žmonėms versti dirbti (tiems, kurie nedirba) buvo prievarta… Tada žmonės buvo verčiami dirbti (t. y. nemokamai dirbti kitiems), nes jie buvo kitų vergai; dabar žmonės verčiami dirbti (t. y. nemokamai dirbti tiems, kurie nedirba) tuo, kad jie yra savo pačių poreikių vergai»,— šitaip sakydamas, jis anaiptol nedaro, kaip nutukęs klebonas, tos išvados, jog samdomieji darbininkai visuomet turi badauti. Atvirkščiai, jis nori išplėsti jų poreikius ir kartu jų poreikių gausėjimą padaryti akstinu dirbti «delikatesniesiems».
(91)Storch: «Cours d’économie politique», Petersbourg 1815 leid., III t., 223 psl.
(92)Sismondi: «Nouveaux Principes d’Économie Politique», I t., 79, 80, 85 psl. [Plg. Сисмонди: «Новые начала политической экономии». Соцэкгиз, 1936, I t., 179, 183, 184 psl.]
(93)Destutt de Tracy: «Traité de la Volonté et de ses effets». Paris 1826, 231 psl. «Les nations pauvres, c’est là où le peuple est à son aise; et les nations riches, c’est là où il est ordinairement pauvre».