Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas

5. VISUOTINIO KAPITALISTINIO KAUPIMO DĖSNIO ILIUSTRAVIMAS

a) Anglija 1846—1866 m.

Joks šiuolaikinės visuomenės vystymosi laikotarpis nėra toks palankus kapitalistiniam kaupimui tyrinėti, kaip pastarųjų 20 metų laikotarpis. Jis daro tokį įspūdį, tarytum jis būtų radęs Fortunato piniginę. Bet iš visų šalių klasikinis pavyzdys ir vėl yra Anglija, nes ji užima pirmą vietą pasaulinėje rinkoje, tik čia yra pilnutinai išsivystęs kapitalistinis gamybos būdas ir, pagaliau, laisvosios prekybos tūkstantmečio karalystės įkūrimas nuo 1846 metų atėmė vulgariajai politinei ekonomijai paskutinį jos prieglobstį. Milžiniška gamybos pažanga, kurios dėka antroji dvidešimties metų laikotarpio pusė ir vėl toli pralenkia pirmąją, buvo jau pakankamai pažymėta ketvirtajame skyriuje.

Nors absoliutinis Anglijos gyventojų skaičiaus augimas per pastarąjį pusę šimtmečio buvo labai didelis, tačiau santykinis augimas, arba prieauglio norma, visą laiką mažėjo, kaip parodo ši iš oficialaus surašymo paimta lentelė.

Kasmetinis procentinis Anglijos ir Uelso gyventojų prieauglis dešimtmečiais yra toks:

Išnagrinėkime dabar, iš antros pusės, turto augimą. Čia patikimiausią atramos tašką teikia pajamų mokesčiu apdėto pelno, žemės rentos ir t. t. judėjimas. Apmokestinamo pelno prieauglis (neįskaitant žemės nuomininkų ir kai kurių kitų mokesčių mokėtojų kategorijų) nuo 1853 iki 1864 metų Didžiajai Britanijai buvo 50,47% (arba vidutiniškai 4,58% per metus)⁽⁹⁴⁾, gyventojų prieauglis per tą patį laikotarpį — apytikriai 12%. Apmokestinta žemės renta (įskaitant namus, geležinkelius, kasyklas, žvejybos versloves ir t. t.) padidėjo nuo 1853 iki 1864 metų 38%, arba $3\raisebox{1ex}{$5$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$12$}\right.\%$ per metus; be to, labiausiai padidėjo šiose rubrikose:

Jei mes 1853—1864 metų laikotarpio ribose padarysime palyginimą pagal ketverių metų tarpus, tai pamatysime, kad pajamų augimo laipsnis vis didėja. Pavyzdžiui, iš pelno kylančioms pajamoms šis augimas sudaro 1853—1857 metais 1,73% per metus, 1857—1861 metais 2,74% per metus ir 1861—1864 metais 9,30% per metus. Bendra pajamų mokesčiu apdėtų pajamų suma Jungtinėje karalystėje sudarė 1856 metais — 307 068 898 sv. st., 1859 metais — 328 127 416 sv. st., 1862 metais — 351 745 241 sv. st., 1863 metais — 359 142 897 sv. st., 1864 metais — 362 462 279 sv. st., 1865 metais — 385 530 020 sv. st.⁽⁹⁶⁾.

Kapitalo kaupimą tuo pačiu metu lydėjo jo koncentracija ir centralizacija. Nors Anglijoje nėra oficialios žemės ūkio statistikos (Airijoje ji yra), bet 10 grafysčių ją pateikė savo iniciatyva. Čia pasirodė toks rezultatas: nuo 1851 iki 1861 metų skaičius nuomų, mažesnių kaip 100 akrų kiekviena, sumažėjo nuo 31 583 iki 26 567, t. y. 5 016 nuomų buvo sujungta su stambesnėmis⁽⁹⁷⁾. Laikotarpiu nuo 1815 iki 1825 metų pasirodė, kad tarp kilnojamųjų turtų, apdėtų palikimo mokesčiu, nebuvo nė vieno didesnio kaip 1 milijonas sv. st.; priešingai, nuo 1825 iki 1855 metų tokių buvo 8, nuo 1855 iki 1859 m. birželio, t. y. per $4\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ metų, 4⁽⁹⁸⁾. Tačiau geriausiai centralizacija išryškėja trumpai analizuojant 1864 ir 1865 metų pajamų mokestį rubrikoje D (pelnas, išskyrus tą, kurį gauna žemės nuomininkai, ir t. t.). Pirmiausia pastebėsiu, kad iš šio šaltinio gaunamos pajamos tik pradedant nuo 60 sv. st. moka income tax [pajamų mokestį]. Šios apmokestinamos pajamos Anglijoje, Uelse ir Škotijoje sudarė 1864 metais 95 844 222 sv. st. ir 1865 metais — 105 435 787 sv. st.⁽⁹⁹⁾, apmokestintų skaičius buvo 1864 metais 308 416 žmonių, bendram gyventojų skaičiui esant 23 891 009, 1865 metais — 332 431 žmogus, bendram gyventojų skaičiui esant 24 127 003. Abiejų šių metų pajamų pasiskirstymo vaizdą duoda ši lentelė:

1855 metais Jungtinėje karalystėje buvo iškasta 61 453 079 tonos akmens anglies 16 113 267 sv. st. vertės; 1864 metais — 92 787 873 tonos 23 197 968 sv. st. vertės; 1855 metais buvo pagaminta 3 218 154 tonos ketaus 8 045 385 sv. st. vertės; 1864 metais — 4 767 951 tona 11 919 877 sv. st. vertės. 1854 metais eksploatuojamųjų Jungtinės karalystės geležinkelių ilgis sudarė 8 054 mylias, į juos įdėtas kapitalas — 286 068 794 sv. st.; 1864 metais ilgis — 12 789 mylias, įdėtas kapitalas — 425 719 613 sv. st. 1854 metais bendra Jungtinės karalystės eksporto ir importo suma sudarė 268 210 145 ir 1865 metais — 489 923 285 sv. st. Dedama lentelė parodo eksporto judėjimą:

Pateikus šiuos nedaugelį duomenų, bus suprantamas generalinio britų tautos registratoriaus triumfuojantis riksmas: «Kad ir kaip sparčiai augo gyventojų skaičius, jis atsilikdavo nuo pramonės ir turto pažangos»⁽¹⁰¹⁾. Pereikime dabar prie betarpiškų šios pramonės agentų, arba šio turto gamintojų, prie darbininkų klasės. «Vienas iš liūdniausiųjų šalies socialinės padėties bruožų,— sako Gladstonas,— yra tas, kad dabartiniu metu vyksta visiškai neabejotinas tautos vartojimo galios mažėjimas ir darbininkų klasės vargo ir skurdo didėjimas. Ir tuo pačiu metu vyksta nuolatinis turto kaupimas aukštesnėse klasėse ir nenutrūkstamas kapitalo augimas»⁽¹⁰²⁾. Taip kalbėjo šis saldžiai malonus ministras bendruomenių rūmuose 1843 m. vasario 13 d. Praėjus dvidešimčiai metų, 1863 m. balandžio 16 d., pateikdamas savo biudžetą, jis sakė: «Nuo 1842 iki 1852 metų šios šalies apmokestinamos pajamos padidėjo 6%… Per 8 metus, nuo 1853 iki 1861 metų, jos pakilo, imant pagrindu 1853 m. pajamas, 20%. Šis faktas yra toks nuostabus, kad jis atrodo beveik neįtikimas… Šis svaiginantis turto ir galios didėjimas… visiškai apsiriboja nuosavybę turinčiomis klasėmis, bet… bet jis turi duoti netiesioginės naudos ir gyventojams darbininkams, nes jis atpigina visuotinio vartojimo reikmenis,— tuo metu, kai turtingieji pasidarė turtingesni, beturčiai, šiaip ar taip, pasidarė mažiau neturtingi. Aš nesiryšiu teigti, kad neturto kraštutinumai sumažėjo»⁽¹⁰³⁾. Kokia silpna yra paguodžiamoji kalbos dalis! Jeigu darbininkų klasė liko «neturtinga», tik «mažiau neturtinga» palyginti su «svaiginančiu turto ir galios didėjimu», kurį ji sukūrė savininkų klasei, tai tas reiškia, kad santykinai ji, kaip ir anksčiau, liko neturtinga. Jeigu neturto kraštutinumai nesumažėjo, tai jie padidėjo, nes padidėjo turto kraštutinumai. Kai dėl pragyvenimo reikmenų atpigimo, tai oficialioji statistika, pvz., Londono Orphan Asylum [našlaičių prieglaudos] duomenys, parodo, kad per trimetį nuo 1860 iki 1862 metų jie pabrango 20% palyginti su trimečiu nuo 1851 iki 1853 metų. Per sekančius trejus metus, nuo 1863 iki 1865 metų, progresyviai brango mėsa, sviestas, pienas, cukrus, druska, anglis ir daugybė kitų būtinų pragyvenimo reikmenų⁽¹⁰⁴⁾. Sekanti Gladstono biudžetinė kalba, pasakyta 1864 m. balandžio 7 d., yra pindariškas ditirambas pasipelnymo laimėjimams ir tautos laimei, kurią «neturtas» daro saikingą. Jis kalba apie mases, esančias «ant pauperizmo ribos», apie gamybos šakas, «kuriose darbo užmokestis nėra pakilęs», ir baigdamas darbininkų klasės laimę reziumuoja šiais žodžiais: «Žmogaus gyvenimas devyniais atvejais iš dešimties yra vien kova už būvį»⁽¹⁰⁵⁾. Profesorius Fausetas, nebūdamas suvaržytas kaip Gladstonas oficialių sumetimų, pareiškia be jokių išsisukinėjimų: «Suprantama, aš neneigiu, kad piniginis darbo užmokestis pakilo kartu su šiuo kapitalo padidėjimu (per pastaruosius dešimtmečius), bet šį tariamą laimėjimą žymia dalimi panaikina tai, kad daugelis būtinų pragyvenimo reikmenų vis brangsta (jo nuomone, dėl tauriųjų metalų vertės kritimo)… Turtingieji sparčiai dar labiau turtėja (the rich grow rapidly richer), tuo tarpu kai dirbančiųjų klasių gyvenime nepastebima jokio pagerėjimo… Darbininkai pavirsta beveik vergais krautuvininkų, kuriems jie yra įsiskolinę»⁽¹⁰⁶⁾.

Skirsniuose apie darbo dieną ir mašinas mums atsiskleidė tos sąlygos, kuriomis Britanijos darbininkų klasė kūrė «svaiginantį turto ir galios didėjimą» nuosavybę turinčioms klasėms. Tačiau tada darbininkas mus tedomino daugiausia jo visuomeninės funkcijos atlikimo metu. Norint pilnutinai nušviesti kaupimo dėsnius, reikia turėti galvoje ir darbininko padėtį už dirbtuvės ribų, jo maitinimosi ir buto sąlygas. Šios knygos rėmai čia verčia mus pirmiausia pereiti prie blogiausiai apmokamos pramoninio proletariato ir žemės ūkio darbininkų dalies, t. y. prie didesnės darbininkų klasės dalies.

Bet pirmučiausia dar keletas žodžių apie oficialų pauperizmą, arba apie tą darbininkų klasės dalį, kuri prarado savo egzistavimo sąlygą, galimumą pardavinėti darbo jėgą, ir vegetuoja viešosios išmaldos sąskaita. Oficialiais duomenimis, Anglijoje⁽¹⁰⁷⁾ pauperių buvo 1855 metais — 851 369, 1856 metais — 877 767, 1865 metais — 971 433. Dėl medvilnės bado šis skaičius 1863 ir 1864 metais išaugo iki 1 079 382 ir 1 014 978. 1866 m. krizė, visų sunkiausiai palietusi Londoną, sukėlė tai, kad šiame pasaulinės rinkos centre, turinčiame daugiau gyventojų negu Škotijos karalystė, pauperių skaičius 1866 metais padidėjo 19,5%, palyginti su 1865 metais, ir 24,4%, palyginti su 1864 metais, ir jų padidėjimas pirmaisiais 1867 m. mėnesiais buvo dar žymesnis negu 1866 metais. Analizuojant pauperizmo statistiką, reikia atkreipti dėmesį į du momentus. Iš vienos pusės, pauperių skaičiaus mažėjimas ir didėjimas yra periodinės pramoninio ciklo, fazių kaitos atspindys. Iš antros pusės, oficialioji statistika vis labiau falsifikuoja tikrąjį pauperizmo dydžio rodiklį tuo mastu, kuriuo, vykstant kapitalo kaupimui, vystosi klasių kova, vadinasi, ir darbininkų sąmoningumas. Pavyzdžiui, barbariškumas pauperių atžvilgiu, apie ką per pastaruosius dvejus metus taip garsiai šaukė Anglijos spauda («Times», «Pall Mall Gazette» ir t. t.), yra senas reiškinys. 1844 metais F. Engelsas konstatuoja visiškai tokius pat baisumus ir tokį pat laikiną, veidmainišką «sensacinės literatūros» pasipiktinimą. Bet baisingas bado mirties («deaths by starvation») atsitikimų gausėjimas Londone per pastarąjį dešimtmetį neabejotinai įrodo, kad darbininkai vis labiau šlykštisi vergove, esančia darbo namuose⁽¹⁰⁸⁾, šiose baudžiamosiose varguomenės įstaigose.

Išnašos

⁽⁹⁴⁾«Tenth Report of the Commissioners of H. M.’s. Inland Revenue». London 1866, 38 psl.

⁽⁹⁵⁾Ten pat.

⁽⁹⁶⁾Palyginimui šie skaičiai pakankami, bet, kaip absoliutūs, jie neteisingi, nes kasmet «nuslepiamas», tur būt, iki 100 milijonų sv. st. pajamų. Vidaus pajamų apmokestinimą tvarkančių valdininkų nusiskundimai sistemingu apgaudinėjimu, ypač iš pirklių ir pramonininkų pusės, kartojasi kiekvienoje jų ataskaitoje. Pavyzdžiui, «Viena akcinė bendrovė nurodė, kad jos pelnas, kuris turi būti apmokestinamas, esąs 6 000 sv. st. dydžio, įkainotojas nustatė, kad jis yra 88 000 sv. st. dydžio, ir galų gale mokestis buvo sumokėtas nuo šios sumos. Kita bendrovė nurodė 190 000 sv. st. dydžio pelną, bet buvo priversta prisipažinti, kad tikroji pelno suma yra 250 000 sv. st.» (ten pat, 42 psl.).

⁽⁹⁷⁾«Census etc.», III t., 29 psl. Džono Braito teigimas, kad 150-iai lendlordų priklauso pusė Anglijos žemės ir 12-ai lendlordų — pusė Škotijos žemės, iki šiol nepaneigtas.

⁽⁹⁸⁾«Fourth Report etc. of Inland Revenue». London 1860, 17 psl.

⁽⁹⁹⁾Tai — grynosios pajamos, vadinasi, atėmus tam tikrus įstatymo leistus atskaitymus.

⁽¹⁰⁰⁾Šiuo metu, 1867 m. kovo mėn., Indijos—Kinijos rinka jau vėl visiškai perpildyta prekių, kurias Anglijos medvilnės fabrikantai išvežė konsignacijai. 1866 metais prasidėjo medvilnės fabrikų darbininkų darbo užmokesčio mažinimas 5%, 1867 metais dėl tokios pat operacijos įvyko 20 000 Prestono darbininkų streikas. {Tai buvo netrukus po to prasidėjusios krizės prologas.— F. E.}

⁽¹⁰¹⁾«Census etc.», III t., 11 psl.

⁽¹⁰²⁾Gladstonas bendruomenių rūmuose, 1843 m. vasario 13 d.: «It is one of the most melancholy features in the social state of this country that we see, beyond the possibility of denial, that while there is at this moment a decrease in the consuming powers of the people, an increase of the pressure of privations and distress; there is at the same time a constant accumulation of wealth in the upper classes, an increase of the luxuriousness of their habits, and of their means of enjoyment». («Times». February 14th, 1843.— «Hansard», February 13th).

⁽¹⁰³⁾«From 1842 to 1852 the taxable income of the country increased by 6 per cent… In the 8 years from 1853 to 1861 it had increased from the basis taken in 1853 by 20 per cent! The fact is so astonishing as to be almost incredible… this intoxicating augmentation of wealth and power… entirely confined to classes of property… must be of indirect benefit to the labouring population, because it cheapens the commodities of general consumption. While the rich have been growing richer, the poor have been growing less poor. At any rate, whether the extremes of poverty are less, I do not presume to say». Gladstonas bendruomenių rūmuose, 1863 m. balandžio 16 d. («Morning Star», April 17th).

⁽¹⁰⁴⁾Žr. Mėlynosios knygos oficialius duomenis: «Miscellaneous Statistics of the United Kingdom». VI dalis. London 1866, 260—273 psl., įvairiose vietose. Vietoj našlaičių prieglaudų ir t. t. statistikos, įrodymu taip pat galėtų būti deklamacijos vyriausybinių laikraščių, kai jie pasisako už tai, kad karališkosios šeimos vaikams būtų duodamas kraitis. Čia jie niekad neužmiršta pragyvenimo reikmenų rangumo.

⁽¹⁰⁵⁾«Think of those who are on the border of that region (pauperism)», «wages… in others not increased… human life is but, in nine cases out of ten, a struggle for existence» (Gladstonas bendruomenių rūmuose, 1864 m. balandžio 7 d.). «Hansardo» versija yra ši: «Again, and yet more at large, what is human life, but, in the majority of cases, a struggle for existence». [«Kalbant dar bendriau,— kas daugumoje atvejų yra žmogaus gyvenimas, jei ne kova už būvį?»] — Nepaprastai ryškius prieštaravimus, kurie pasikartoja Gladstono 1863 ir 1864 m. biudžetinėse kalbose, vienas anglų rašytojas apibūdina šia citata iš Bualo [«Oeuvres», I t., Londres 1780, 53 psl.]:

«Voilà l’homme en effet. Il va du blanc au noir.
Il condamne au matin ses sentiments du soir.
Importun à tout autre, à soi même incommode,
Il change à tous moments d’esprit comme de mode».

[«Štai koks žmogus iš tikrųjų. Jis svyruoja tarp balto ir juodo. Iš ryto jis smerkia tai, kam buvo pritaręs vakare. Nepakenčiamas visiems kitiems, našta sau pačiam, jis kas minutė keičia nuotaiką, kaip madą».]

(«The Theory of the Exchanges etc.». London 1864, 135 psl.).

⁽¹⁰⁶⁾H. Fawcett: «The Economic Position of the British Labourer». London 1865, 67, 82 psl. Kai dėl didėjančio darbininkų priklausomumo nuo krautuvininkų, tai jis yra darbininkų darbo dažnėjančių svyravimų ir pertraukų padarinys.

⁽¹⁰⁷⁾Prie Anglijos visuomet priskiriamas Uelsas, prie Didžiosios Britanijos — Anglija, Uelsas ir Škotija, prie Jungtinės karalystės — šios trys šalys ir Airija.

⁽¹⁰⁸⁾Pažangą, kuri įvyko nuo A. Smito laikų, savotiškai nušviečia ta aplinkybė, kad jam žodis workhouse [darbo namai] kartais dar reiškia tą pat, ką ir žodis manufactory [manufaktūra]. Pavyzdžiui, skirsnio apie darbo pasidalijimą pradžioje: «Tuose pačiuose darbo namuose (workhouse) dažnai gali būti surinkti žmonės, dirbantieji įvairiose darbo šakose». [Plg. «Богатство народов». Соцэкгиз, 1935, 9 psl.]

b) Blogai apmokami Britanijos pramonės darbininkų klasės sluoksniai

Turinys | Markso-Engelso archyvas