Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas

b) Blogai apmokami Britanijos pramonės darbininkų klasės sluoksniai

Pažiūrėkime dabar į blogai apmokamus pramonės darbininkų klasės sluoksnius. Medvilnės bado metu, 1862 metais, Privy Council [Slaptoji taryba] pavedė dr. Smitui ištirti, kokia yra skurstančių Lankaširo ir Češiro medvilnės fabrikų darbininkų maitinimosi būklė. Remdamasis daugiamečiais ankstesniais stebėjimais, jis priėjo išvadą, kad, «norint užkirsti kelią bado sukeliamoms ligoms» (starvation diseases), vidutiniškai imant, kasdieniniame darbininkės maisto kiekyje turi būti mažiausia 3 900 granų grynanglio ir 180 granų azoto, kasdieniniame darbininko maiste — mažiausia 4 300 granų grynanglio ir 200 granų azoto, t. y. moteriai apytikriai tiek maistinių medžiagų, kiek jų yra dviejuose svaruose geros kvietinės duonos, vyrui — $\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$9$}\right.$ daugiau; vidutiniškai suaugusiems vyrams ir moterims ne mažiau kaip 28 600 granų grynanglio ir 1 330 granų azoto per savaitę. Jo apskaičiavimas nuostabiai pasitvirtino praktikoje, parodžiusioje jo sutapimą su tuo menku maisto kiekiu, ligi kurio skurdas sumažino medvilnės fabrikų darbininkų vartojimą. 1862 m. gruodžio mėnesį jie gaudavo 29 211 granų grynanglio ir 1 295 granus azoto per savaitę.

1863 metais Privy Council nutarė ištirti Anglijos darbininkų klasės blogiausiai besimaitinančios dalies vargingą būklę. Dr. Saimonas, Privy Council oficialusis gydytojas, tam darbui pasirinko aukščiau minėtąjį dr. Smitą. Jo tyrinėjimas apima, iš vienos pusės, žemės ūkio darbininkus, iš antros pusės — šilko audėjus, siuvėjas, odinių pirštinių gamintojus, kojinių bei pirštinių mezgėjus ir batsiuvius. Pastarąsias kategorijas, išskyrus kojinių mezgėjus, sudaro vien tik miesto darbininkai. Tyrinėjant buvo laikomasi taisyklės — kiekvienoje kategorijoje parinkti sveikiausias ir palyginti geriau gyvenančias šeimas.

Bendra išvada buvo ta, kad «tik vienoje iš ištirtų miesto darbininkų kategorijų suvartojamo azoto kiekis šiek tiek viršijo tą absoliutų minimumą, kuriam sumažėjus kyla ligos dėl bado; kad dviejose kategorijose yra tiek azotinio, tiek ir grynanglinio maisto trūkumas — vienoje iš jų labai didelis abiejų maisto rūšių trūkumas; kad daugiau kaip vienas penktadalis ištirtų žemdirbinių šeimų gauna mažesnį grynanglinio maisto kiekį, negu yra būtina, daugiau kaip vienas trečdalis gauna mažesnį azotinio maisto kiekį, negu yra būtina, ir kad trijose grafystėse (Berkširo, Oksfordširo ir Somersetširo) bendras reiškinys buvo net minimalaus azotinio maisto kiekio trūkumas»⁽¹⁰⁹⁾. Žemės ūkio darbininkų tarpe Anglijos, Jungtinės karalystės turtingiausios dalies, žemės ūkio darbininkai priklausė prie tų, kurie blogiausiai maitinasi⁽¹¹⁰⁾. Žemės ūkio darbininkų tarpe nepakankamas maitinimasis aplamai tenka daugiausia moterims ir vaikams, nes «vyras turi valgyti, kad galėtų atlikti savo darbą». Dar didesnis vargas siautė tarp ištirtų miesto darbininkų kategorijų. «Jie taip blogai maitinasi, kad daugelyje atvejų yra neišvengiamas slegiantis ir sveikatą griaunantis skurdas» (visa tai — kapitalisto «išsižadėjimas»! t. y. išsižadėjimas apmokėti pragyvenimo reikmenis, kurie yra būtini jo darbo rankoms vien tik vegetuoti!)⁽¹¹¹⁾.

Dedama lentelė palygina aukščiau minėtųjų grynai miesto darbininkų kategorijų maitinimosi sąlygas su tuo kiekiu, kurį dr. Smitas pripažįsta minimaliu, ir su medvilnės fabrikų darbininkų maitinimosi sąlygomis jų didžiausio skurdo metu.

Pusė, $\raisebox{1ex}{$60$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$125$}\right.$, ištirtų pramonės darbininkų kategorijų skaičiaus visiškai nevartojo alaus, 28% — pieno. Vidutinis savaitinis skystųjų maisto medžiagų kiekis svyravo nuo 7 uncijų vienai šeimai siuvėjų tarpe iki $24\raisebox{1ex}{$3$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.$ uncijos kojinių mezgėjų tarpe. Didesnę dalį tų, kurie visiškai nevartojo pieno, sudarė Londono siuvėjos. Kas savaitė suvartojamos duonos kiekis svyravo nuo $7\raisebox{1ex}{$3$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.$ sv. siuvėjų tarpe iki $11\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.$ sv. batsiuvių tarpe ir vidutiniškai vienam suaugusiajam sudarė 9,9 sv. per savaitę. Cukraus (sirupo ir t. t.) kiekis svyravo nuo 4 uncijų per savaitę odinių pirštinių gamintojų tarpe iki 11 uncijų kojinių mezgėjų tarpe; vidutinis savaitinis kiekis visoms kategorijoms — 8 uncijos kiekvienam suaugusiajam. Bendras kas savaitė suvartojamo sviesto (taukų ir t. t.) vidurkis buvo 5 uncijos vienam suaugusiajam. Vidutinis savaitinis mėsos (lašinių ir t. t.) kiekis svyravo, skaičiuojant vienam suaugusiajam, nuo $7\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.$ uncijos šilko audėjų tarpe iki $18\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.$ uncijos odinių pirštinių gamintojų tarpe; vidutiniškai įvairioms kategorijoms — 13,6 uncijos. Savaitinės vidutinės išlaidos maistui vienam suaugusiajam buvo: šilko audėjų — 2 šil. $2\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ penso, siuvėjų — 2 šil. 7 pensai, odinių pirštinių gamintojų — 2 šil. $9\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ penso, batsiuvių — 2 šil. $7\raisebox{1ex}{$3$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.$ penso, kojinių mezgėjų — 2 šil. $6\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.$ penso. Meklsfildo šilko audėjų išlaidų vidurkis buvo tik 1 šil. $8\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ penso per savaitę. Blogiausiai maitinosi šios kategorijos: siuvėjos, šilko audėjai ir odinių pirštinių gamintojai⁽¹¹³⁾.

Bendroje savo sanitarinėje ataskaitoje dr. Saimonas apie šias maitinimosi sąlygas sako štai ką: «Kiekvienas, kuris yra susipažinęs su medicinos praktika beturčių tarpe arba su ligoninių pacientais, stacionariniais arba ambulatoriniais, patvirtins, kad daugelyje atvejų nepakankamas maitinimasis sukelia arba paaštrina ligas… Bet sanitariniu požiūriu prie to prisideda dar viena labai svarbi aplinkybė… Reikia atsiminti, kad maisto reikmenų vartojimas ima mažėti tik po atkaklių mėginimų priešintis ir kad, kaip taisyklė, didžiulė maisto stoka seka tik paskui kitus ankstesnius nepriteklius. Daug anksčiau, negu nepakankamas maitinimasis paveikia sveikatą, daug anksčiau, negu fiziologas pradeda sverti tuos azoto ir grynanglio granus, tarp kurių svyruoja gyvenimas ir bado mirtis,— daug anksčiau naminiam ūkiui atimami visi materialiniai patogumai. Drabužiai ir apšildymas darosi dar menkesni negu maistas. Nėra pakankamos apsaugos nuo atšiauraus oro; butas taip sumažėja, kad jis darosi ligų arba jų paaštrėjimo priežastimi; menki naminių rakandų ir baldų likučiai; net švaros palaikymas darosi labai brangus arba apsunkinantis dalykas. Jei dėl savigarbos jausmo ir daromi mėginimai palaikyti ją, tai kiekvienas toks mėginimas sukelia naujų bado kančių. Prisiglaudžiama ten, kur visų pigiausiai galima išsinuomoti pastogę; tokiuose kvartaluose, kur sanitarinės policijos priemonės duoda kuo mažiausia rezultatų, kur yra šlykščiausi nutekamieji grioviai, blogiausias susisiekimas, visų daugiausia nešvarumų gatvėse, menkiausias ar blogiausias vandens tiekimas ir, kalbant apie miestus, didžiausias šviesos ir oro trūkumas. Tokie yra pavojai sveikatai, kuriems neišvengiamai pasmerkiama varguomenė, kada jos skurdas yra susijęs su nepakankamu maitinimusi. Jei šių blogybių suma daro baisų poveikį gyvybei, tai vien jau nepakankamas maitinimasis yra baisus pats savaime… Tai — kankinamos mintys, ypač prisiminus, kad čia kalbama ne apie tokį skurdą, kurį sukelia dykinėjimas ir, vadinasi, kuris pats yra kaltas dėl savo atsiradimo. Tai — darbininkų skurdas. Juk darbas, kuriuo miesto darbininkai perkasi šį skurdų maisto kiekį, daugumoje atvejų prailginamas už bet kurios ribos, ir vis dėlto tik labai sąlygine prasme galima pasakyti, kad šis darbas duoda darbininkui galimybę palaikyti savo egzistavimą… Milžiniškoje daugumoje atvejų šis nominalus savo egzistavimo palaikymas yra tik trumpesnis arba ilgesnis aplinkinis kelias į pauperizmą»⁽¹¹⁴⁾.

Tik ekonominių dėsnių supratimas atskleidžia vidinį sąryšį tarp darbščiausiųjų darbininkų sluoksnių bado kančių ir šiurkštaus arba rafinuoto turtingųjų išlaidumo, kuris remiasi kapitalistiniu kaupimu. Visai kitaip yra su butų sąlygomis. Čia kiekvienas bešališkas stebėtojas mato, kad kuo masiškesnė yra gamybos priemonių centralizacija, tuo didesnis yra atitinkamas darbininkų susigrūdimas tame pačiame plote, ir kad, vadinasi, kuo spartesnis yra kapitalistinis kaupimas, tuo blogesni yra darbininkų butai. Turto pažangą lydintieji miestų «pagerinimai» (improvements), nugriaunant blogai užstatytus kvartalus, statant rūmus bankams, universalinėms parduotuvėms ir t. t., tiesiant gatves komerciniams ryšiams ir ištaigingiems ekipažams, įrengiant tramvajų linijas ir t. t., sparčiai išstumia varguomenę į vis blogesnes ir blogesnes, į vis labiau perpildytas lindynes. Iš antros pusės, kiekvienam yra žinoma, kad gyvenamųjų patalpų brangumas yra atvirkščiai proporcingas jų kokybei ir kad statytojai-spekuliantai skurdo kasyklas eksploatuoja su didesniu pelnu ir mažesniais kaštais, negu bet kada buvo eksploatuojamos Potozio sidabro kasyklos. Kapitalistinio kaupimo, vadinasi, ir aplamai kapitalistinės nuosavybės santykių antagonistinis pobūdis⁽¹¹⁵⁾ čia yra toks akivaizdus, kad net Anglijos oficialiose ataskaitose šiuo klausimu yra nepaprastai gausi eretiškų «nuosavybės ir jos teisės» puolimų. Blogybė taip plinta vystantis pramonei, vykstant kapitalo kaupimui, augant miestams ir juos «puošiant», kad vien užkrečiamųjų ligų, kurios nesigaili nė «švariosios publikos», baimė buvo priežastis to, kad nuo 1847 iki 1864 metų atsirado ne mažiau kaip 10 sanitarinių-policinių parlamentinių aktų, o išsigandusi kai kurių miestų, kaip Liverpulis, Glazgovas ir t. t., buržuazija įsikišo į šią sritį per savo municipalitetus. Tačiau dr. Saimonas savo 1865 m. ataskaitoje sušunka: «Aplamai kalbant, ši blogybė Anglijoje pasilieka visiškai nekontroliuojama». Pagal Privy Council potvarkį 1864 metais buvo atliktas kaimo darbininkų, 1865 metais — miesto vargingųjų klasių butų sąlygų tyrinėjimas. Puikūs dr. Juliano Hanterio darbai išspausdinti «Public Health» septintojoje ir aštuntojoje (1865 m.) ataskaitoje. Apie kaimo darbininkus aš kalbėsiu vėliau. Prieš pradėdamas aprašyti miestų butų sąlygas, aš išdėstysiu šią bendrą dr. Saimono pastabą: «Nors mano oficialus požiūris,— sako jis,— yra vien tik medicininis, vis dėlto paprasčiausias humaniškumo jausmas neleidžia ignoruoti ir kitos šios blogybės pusės. Pasiekusi aukštą laipsnį, ji beveik neišvengiamai sąlygoja tokį bet kurių padorumų neigimą, tokį biaurų kūnų ir fizinių funkcijų susimaišymą, tokį lyčių nuogumą, kad visa tai turi žvėrišką, o ne žmogišką pobūdį. Būti tokių įtakų veikiamam, tai — nužeminimas, kuris yra tuo gilesnis, kuo ilgiau jis trunka. Vaikams, gimusiems šiame prakeikime, jis yra krikštas gėdai (baptism into infamy). Ir visiškai beviltiškas yra noras, kad žmonės, gyvenantieji tokiomis sąlygomis, kitais atžvilgiais siektų atmosferos tos civilizacijos, kurios esmę sudaro fizinis ir moralinis švarumas»⁽¹¹⁶⁾.

Gyvenamųjų patalpų perpildymo arba net absoliutaus jų netinkamumo žmonėms gyventi atžvilgiu pirmąją vietą užima Londonas. «Neabejotinos yra dvi aplinkybės,— sako dr. Hanteris,— pirma, Londone yra apie 20 didelių gyvenviečių, kiekvienoje apytikriai yra po 10 000 žmonių, kurių varginga padėtis pralenkia visa, kas tik buvo Anglijoje matyta, ir ši padėtis beveik ištisai yra blogo butų sutvarkymo rezultatas; antra, šių gyvenviečių namai dabar yra kur kas daugiau perpildyti ir pasenę negu prieš 20 metų»⁽¹¹⁷⁾. «Nebus perdėta pasakius, kad daugelyje Londono ir Niukestlio dalių gyvenimas yra pragariškas»⁽¹¹⁸⁾.

Tačiau ir palyginti geresnėje padėtyje esanti darbininkų klasės dalis, taip pat ir smulkūs krautuvininkai bei kiti smulkiosios buržuazijos elementai Londone vis labiau patenka į šias prakeiktas biaurias butų sąlygas tuo mastu, kuriuo progresuoja «pagerinimai», o kartu su jais senų gatvių ir namų nugriovimas, kuriuo auga fabrikų skaičius ir žmonių plaukimas į metropoliją,— pagaliau tuo mastu, kuriuo kartu su miestų žemės renta kyla ir buto nuoma. «Buto nuoma pasidarė tokia nepaprastai brangi, kad tik nedaugelis darbininkų įstengia apmokėti daugiau kaip vieną kambarį»⁽¹¹⁹⁾. Londone beveik nėra nė vienos namų valdos, kuri nebūtų apraizgyta didžiuliu «middlemen» [«tarpininkų»] skaičium. Žemės kaina Londone visuomet yra nepaprastai aukšta palyginti su metiniu jos pajamingumu, nes kiekvienas pirkėjas spekuliuoja tuo, jog anksčiau ar vėliau pavyks atsikratyti žeme pagal Jury Price (pagal taksą, kurią, eksproprijuojant, nustato prisiekusieji) arba pavyks laimėti iš nepaprasto jos vertės padidėjimo dėl kaimynystės su kokia nors stambia įmone. Pasekmė yra ta, kad nuolat supirkinėjamos nuomos sutartys, kurių galiojimo terminas greitai turi sueiti. «Iš džentelmenų, kurie verčiasi šia komercija, galima laukti, kad jie veiks taip, kaip jie veikia, išspaus iš butų nuomininkų visa, kas įmanoma, ir savo įpėdiniams perduos namus tokiame skurdžiame stovyje, koks tik yra įmanomas»⁽¹²⁰⁾. Buto nuoma yra savaitinė, ir šie ponai nieku nerizikuoja. Dėl geležinkelių tiesimo miesto ribose «neseniai vieną šeštadienio vakarą rytinėje Londono dalyje buvo galima matyti daugybę šeimų, išvarytų iš jų senųjų butų; jos klajojo su savo skurdžia manta ant pečių ir niekur negalėjo rasti pastogės, kaip tik darbo namuose»⁽¹²¹⁾. Darbo namai jau buvo perpildyti, o «pagerinimai», kuriuos parlamentas jau buvo patvirtinęs, buvo dar tik pradėti įgyvendinti. Jei darbininkai išvaromi dėl jų senųjų namų nugriovimo, tai jie nepasitraukia iš savo parapijos arba geriausiu atveju apsigyvena jos pasienyje, artimiausioje parapijoje. «Suprantama, jie stengiasi apsigyventi kiek galint arčiau savo darbavietės. Rezultatas yra tas, kad vietoj dviejų kambarių šeima priversta apsigyventi viename. Net esant aukštesnei buto nuomai, gyvenamoji patalpa pasirodo esanti blogesnė negu ta blogoji, iš kurios šeima buvo išvaryta. Jau pusė Strende gyvenančių darbininkų turi vaikščioti dvi mylias iki darbavietės». Šis Strendas, kurio svarbiausioji gatvė stebina užsienietį Londono turtingumu, gali būti žmonių susigrūdimo Londone pavyzdys. Vienoje Strendo parapijoje sanitarinis valdininkas suskaičiavo 581 žmogų vienam akrui, nors prie šio ploto priskirta ir pusė Temzės pločio. Savaime suprantama, kad bet kuri sanitarinės policijos priemonė, kuri, kaip kad buvo iki šiol Londone, griaudama netikusius namus, išvaro darbininkus iš vieno kvartalo, praktikoje turi tik tą rezultatą, kad darbininkai dar labiau sugrūdami kitame kvartale. «Arba,— sako dr. Hanteris,— visa ši procedūra, kaip visiškai beprasmiška, turi būti nutraukta, arba turi pabusti visuomenės simpatijos (!) tam, ką dabar galima neperdedant pavadinti nacionaline pareiga, būtent — suteikimui pastogės žmonėms, kurie dėl kapitalo trūkumo patys negali jos įsigyti, bet galėtų periodiniais mokėjimais apmokėti jos nuomą»⁽¹²²⁾. Koks nuostabus dalykas kapitalistinis teisingumas! Žemvaldys, namų savininkas, komersantas, jeigu jis eksproprijuojamas ryšium su «pagerinimais», pvz., tiesiant geležinkelius, naujas gatves ir t. t., ne tik gauna pilną atlyginimą. Už savo priverstinį «išsižadėjimą» jis pagal dievo ir žmonių įstatymus, be to, dar turi būti paguostas gana dideliu pelnu. O štai darbininkai su žmonomis, vaikais ir visu turtu išmetami į gatvę, ir jeigu jie masiškai vyksta į tuos miesto kvartalus, kuriuose municipalitetas ypatingai žiūri padorumo, tai juos persekioja sanitarinė policija!

Išskyrus Londoną, XIX šimtmečio pradžioje Anglijoje nebuvo nė vieno miesto, kuriame būtų 100 000 gyventojų. Tik penkiuose buvo daugiau kaip 50 000. Dabar yra 28 miestai su daugiau kaip 50 000 gyventojų kiekvienas. «Šio pakitimo rezultatas buvo ne tik didžiulis miestų gyventojų padidėjimas, bet ir tai, kad senieji susikimšę smulkūs miestai dabar pasidarė centrais, kurie taip užstatyti iš visų pusių, kad tyras oras visiškai negali ten patekti. Kadangi jie dabar jau nebeteikia malonumo turtingiesiems, tai pastarieji persikėlė iš jų į linksmesnius priemiesčius. Žmonės, ateinantieji vietoj šių turtuolių, apsigyvena dideliuose namuose, po šeimą viename kambaryje, ir dažnai dar įsileidžia nuomininkų. Tuo būdu gyventojai sugrūdami į namus, skirtus ne jiems, visiškai jiems nepritaikytus, ir gyvena ten tokiomis sąlygomis, kurios iš tikrųjų yra žeminančios suaugusiems ir pražūtingos vaikams»⁽¹²³⁾. Kuo sparčiau tam tikrame pramoniniame arba prekybiniame mieste vyksta kapitalo kaupimas, tuo sparčiau plaukia išnaudojimui tinkama žmonių medžiaga, tuo blogesni yra improvizuoti darbininkų butai. Todėl Niukestl-epon-Tainas, kaip nepaliaujamai besivystančios akmens anglies ir kalnakasybos apygardos centras, užima po Londono antrąją vietą butų pragare. Atskiruose kambarėliuose ten gyvena ne mažiau kaip 34 000 žmonių. Dėl absoliutaus pavojaus visuomenės sveikatingumui, Niukestlyje ir Geitshede neseniai, policijai įsakius, buvo nugriauta daug namų. Naujų namų statyba vyksta labai lėtai, pramonė vystosi labai sparčiai. Todėl 1865 metais miestas buvo daugiau perpildytas negu anksčiau. Vargu ar bent vienas kambarėlis galėjo būti išnuomotas. Dr. Embltonas, Niukestlio šiltine sergančiųjų ligoninės gydytojas, sako: «Be jokios abejonės, šiltinės buvimo ir plitimo priežastis yra per didelis žmonių susikimšimas ir jų butų nešvarumas. Namai, kuriuose paprastai gyvena darbininkai, yra ankštuose skersgatviuose ir kiemuose. Šviesos, oro, erdvės ir švarumo atžvilgiu — tai tikri nepakankamumo ir nehigieniškumo pavyzdžiai, gėda bet kuriai civilizuotai šaliai. Naktimis vyrai, moterys ir vaikai guli sumišai. Kai dėl vyrų, tai naktinė pamaina nenutrūkstamu srautu seka paskui dieninę ir dieninė paskui naktinę, todėl guoliai vos suspėja atvėsti. Namai blogai aprūpinti vandeniu, dar blogiau išvietėmis, nešvarūs, nevėdinami, jie yra infekcijų židiniai»⁽¹²⁴⁾. Savaitinis mokestis už tokias lindynes yra nuo 8 pensų iki 3 šil. «Niukestl-epon-Tainas,— sako dr. Hanteris,— yra pavyzdys to, kaip viena iš gražiausių mūsų tėvynainių genčių dėl tokių išorinių sąlygų, kaip gyvenamosios patalpos ir gatvės, dažnai nusmunka beveik iki barbarybės»⁽¹²⁵⁾.

Dėl kapitalo ir darbo plaukimo ir atslūgimo pramoninio miesto butų sąlygos šiandien gali būti pakenčiamos, o rytoj pasidarys biaurios. Kartais miesto valdžios organai pagaliau pradeda šalinti ryškiausias blogybes. Bet rytoj, kaip skėrių debesys, pasirodo Airijos driskiai arba nusmukę Anglijos žemės ūkio darbininkai. Jie suvaromi į rūsius ir sandėlius arba iki to laiko gana geras darbininkų namas paverčiamas nakvynės namais, kuriuose gyventojai keičiasi taip pat greitai, kaip kareivių postoviai Trisdešimties metų karo metu. Pavyzdys — Bredfordas. Ten municipaliniai filisteriai kaip tik ėmėsi miesto reformos. Be to, ten 1861 metais dar buvo 1751 neapgyventas namas. Bet staiga reikalai pagerėjo; apie tai neseniai taip gražiai papasakojo saldžiai liberalinis p. Forsteris, negrų draugas. Gerėjant reikalams, yra neišvengiamas užtvindymas nuolat banguojančios «rezervinės armijos» arba «santykinio gyventojų pertekliaus» srautais. Biaurios rūsio patalpos ir kambarėliai, užregistruoti sąraše⁽¹²⁶⁾, kurį dr. Hanteris gavo iš vieno draudimo bendrovės agento, daugiausia buvo užimti gerai apmokamų darbininkų. Jie pareiškė, kad sutiktų mokėti už geresnes patalpas, jei galėtų tokių rasti… Jie su savo šeimomis vis labiau nuskursta ir nuolat serga, tuo tarpu kai saldžiai liberalinis Forsteris, parlamento narys, lieja gailias ašaras, matydamas prekybos laisvės teigiamybes ir pelną, kurį įžymios Bredfordo galvos gauna iš vilnos įmonių. 1865 m. rugsėjo 5 d. ataskaitoje dr. Belas, vienas iš Bredfordo beturčių gydytojų, baisingą mirtingumą nuo šiltinės jo apygardoje aiškina butų sąlygomis: «Viename 1 500 kubinių pėdų rūsyje gyvena 10 žmonių… Vinsentstrite, Grin Eir Pleise ir Lise sugrūsti 223 namai su 1450 gyventojų, 435 guoliais ir 36 išvietėmis… Kiekvienam guoliui, o guoliu aš laikau kiekvieną krūvą nešvarių skudurų arba krūvą drožlių, vidutiniškai tenka 3,3 žmogaus, kartais 5 ir 6 žmonės. Daugelis nenusirengdami miega be paklodo ant plikų grindų,— jauni vyrai ir moterys, vedę ir nevedę, susigrūdę vienoje krūvoje. Ar bereikia dar pridurti, kad šios patalpos daugumoje atvejų yra tamsios, drėgnos, nešvarios ir dvokiančios lindynės, visiškai netinkamos žmonėms gyventi? Tai centrai, iš kurių plinta ligos ir mirtis, raunančios savo aukas ir iš pasiturinčiųjų (of good circumstances), kurie leido, kad tokios maro votys pūliuotų mūsų tarpe»⁽¹²⁷⁾.

Butų trūkumo atžvilgiu trečiąją vietą po Londono užima Bristolis. «Čia, viename iš turtingiausiųjų Europos miestų, yra didžiausias nepridengtas skurdas («blankest poverty») ir butų trūkumas»⁽¹²⁸⁾.

Išnašos

⁽¹⁰⁹⁾«Public Health. 6th Report etc for 1863». London 1864, 13 psl.

⁽¹¹⁰⁾Ten pat, 17 psl.

⁽¹¹¹⁾Ten pat, 13 psl.

⁽¹¹²⁾Ten pat, priedas, 232 psl.

⁽¹¹³⁾Ten pat, 232, 233 psl.

⁽¹¹⁴⁾«Public Health. 6th Report etc. for 1863». London 1864, 14, 15 psl.

⁽¹¹⁵⁾«Dar niekur asmens teisės taip atvirai ir taip begėdiškai nebuvo aukojamos nuosavybės teisei, kaip darbininkų klasės butų sąlygose. Kiekvienas didmiestis, tai — žmonių aukojimo vieta, altorius, ant kurio kasmet tūkstančiai žudomi Molocho gobšumui» (S. Laing: «National Distress», 1844, 150 psl.).

⁽¹¹⁶⁾«Public Health. 8th Report». London 1866, 14 psl., pastaba.

⁽¹¹⁷⁾Ten pat, 89 psl. Dėl šių gyvenviečių vaikų dr. Hanteris sako: «Mes nežinome, kaip buvo tvarkomasi su vaikais iki šios vargingųjų ankšto susigrūdimo epochos, bet nereikia būti drąsiu pranašu, norint išpranašauti visa, ko galima laukti iš vaikų, kurie, gyvendami tokiomis sąlygomis, kurioms lygių nėra šioje šalyje, dabar ruošiami tam, kad pasidarytų pavojingųjų klasių nariais, kurie auklėjasi iki vidunakčio leisdami laiką su įvairaus amžiaus žmonėmis, girtais, nepadoriais ir vaidingais» (ten pat, 56 psl.).

⁽¹¹⁸⁾Ten pat, 62 psl.

⁽¹¹⁹⁾«Report of the Officer of Health of St. Martin’s-in-the-Fields», 1865.

⁽¹²⁰⁾«Public Health. 8th Report». London 1866, 91 psl.

⁽¹²¹⁾Ten pat, 88 psl.

⁽¹²²⁾«Public Health. 8th Report». London 1866, 89 psl.

⁽¹²³⁾Ten pat, 56 psl.

⁽¹²⁴⁾«Public Health. 8th Report». London 1866, 149 psl.

⁽¹²⁵⁾Ten pat, 50 psl.

⁽¹²⁶⁾Sąrašas, sudarytas vienos Bredfordo darbininkų draudimo bendrovės agento:

(«Public Health. 8th Report». London 1866, 111 psl.)

⁽¹²⁷⁾«Public Health. 8th Report». London 1866, 114 psl.

⁽¹²⁸⁾Ten pat, 50 psl.

c) Gyventojai klajokliai

Turinys | Markso-Engelso archyvas