Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas

d) Krizių įtaka geriausiai apmokamai darbininkų klasės daliai

Prieš pereidamas prie tikrųjų žemės ūkio darbininkų, aš dar vienu pavyzdžiu parodysiu, kaip krizės veikia net geriausiai apmokamą darbininkų klasės dalį, jos aristokratiją. Priminsime, kad 1857 metais įvyko viena iš tų stambiųjų krizių, kuriomis kaskart užsibaigia pramoninis ciklas. Sekanti krizė įvyko 1866 metais. Kadangi jau pirma tikrosiose fabrikinėse apygardose įvyko medvilnės badas, kuris daug kapitalo išvijo iš įprastinės įdėjimų sferos į stambiuosius piniginės rinkos centrus, tai krizė šį kartą įgavo daugiausia finansinį pobūdį. Apie jos pradžią 1866 m. gegužės mėn. signalizavo vieno iš didžiųjų Londono bankų krachas, po kurio greitai žlugo daugybė spekuliacinių finansinių bendrovių. Viena iš stambiųjų Londono gamybos šakų, kurias ištiko katastrofa, buvo geležinių laivų statyba. Šios pramonės šakos magnatai spekuliacijos laikotarpiu ne tik neribotai daug perprodukavo, bet ir prisiėmė didžiulius įsipareigojimus tiekti produkciją, spekuliuodami tuo, kad kredito šaltinis ir ateityje bus toks pat gausus, kaip ir anksčiau. O dabar atėjo baisi reakcija, kuri ir kitose Londono pramonės šakose⁽¹³⁶⁾ tebesitęsia iki dabartinio momento, t. y. 1867 m. kovo pabaigos. Norėdami apibūdinti darbininkų padėtį, pateiksime šią vietą iš smulkaus pranešimo laikraščio «Morning Star» korespondento, kuris 1867 m. pradžioje aplankė svarbiausius nelaimės centrus. «Rytinėje Londono dalyje, Poplaro, Miluolo, Grinvičo, Detfordo, Laimhauzo ir Kening-Tauno apygardose ne mažiau kaip 15 000 darbininkų su šeimomis yra be galo vargingoje būklėje, jų tarpe daugiau kaip 3 000 kvalifikuotų mechanikų. Jų atsargų fondai išsemti dėl šešių-aštuonių mėnesių nedarbo… Su dideliu vargu man pavyko prasisprausti prie (Poplaro) darbo namų vartų, nes tuos namus buvo apgulusi išbadėjusi minia. Ji laukė bilietų duonai gauti, bet jų dalijimo laikas dar nebuvo atėjęs. Kiemą sudaro didelis kvadratas su stogine, kuri tęsiasi palei jo sienas. Didelės sniego krūvos dengė grindinio akmenis kiemo viduryje. Čia nedidelės aikštės buvo aptvertos, kaip aptvarai avims, karklų pinučiais; jose, esant geresniam orui, dirba vyrai. Mano atsilankymo dieną aptvarai buvo taip užpustyti sniegu, kad niekas negalėjo juose sėdėti. Vis dėlto stogo iškyšulio priedangoje vyrai skaldė akmenis grindiniui. Kiekvienas, sėdėdamas ant didelio akmens, sunkiu kūju skaldė apledėjusį granitą tol, kol priskaldys 5 bušelius skaldos. Tada jo dienos darbas pasibaigdavo ir jis gaudavo 3 pensus, taip pat ir bilietą duonai gauti. Kitoje kiemo dalyje stovėjo menkas medinis namelis. Atidarę duris, mes pamatėme, kad jame pilna vyrų, prisiglaudusių vienas prie kito, kad galėtų sušilti. Jie pašė pakulas ir tarpusavyje ginčijosi, kas iš jų, gaudamas maisto minimumą, gali ilgiausiai dirbti, nes ištvermė čia buvo point d’honneur [garbės dalykas]. Vien tik šiuose darbo namuose pašalpą gaudavo 7 000 žmonių, jų tarpe daugelis šimtų tokių, kurie prieš 6 ar 8 mėnesius gaudavo aukščiausią mūsų šalyje darbo užmokestį už kvalifikuotą darbą. Jų skaičius būtų dukart didesnis, jei ne ta aplinkybė, kad daugelis iš jų, net pasibaigus visoms jų piniginėms santaupoms, vis dėlto vengia parapijos teikiamos paramos, kol jie dar tebeturi ką nors įkeisti… Išėjęs iš darbo namų, aš pasivaikščiojau gatvėmis daugiausia su vieno aukšto namais, kurių tiek daug Poplare. Mano palydovas buvo bedarbių komiteto narys. Pirmieji namai, į kuriuos mes įėjome, buvo geležies gamyklos darbininko namai; tas darbininkas jau 27 savaites neturėjo darbo. Aš radau jį su visa jo šeima besėdintį užpakaliniame kambaryje. Kambaryje dar buvo šiokie tokie baldai, jis dar buvo kūrenamas. Tai buvo būtina, norint apsaugoti plikas mažų vaikų kojas nuo šalčio,— diena buvo baisiai šalta. Lėkštėje priešais ugnį gulėjo pakulos, kurias žmona ir vaikai pašė, atsilygindami už duoną, gaunamą iš darbo namų. Vyras dirbo viename iš ką tik aprašytų kiemų ir gaudavo bilietą duonai ir 3 pensus per dieną. Dabar jis parėjo namo pietauti, labai alkanas, kaip pasakė jis mums su karčia šypsena, ir jo pietus sudarė kelios riekelės duonos su taukais ir puodelis arbatos be pieno… Sekančias duris, į kurias mes pasibeldėme, atidarė vidutinio amžiaus moteris, kuri, netardama nė žodžio, nusivedė mus į užpakalinį kambarį, kur tylėdama sėdėjo visa jos šeima, įbedusi akis į blėstančią ugnį. Iš šių žmonių veidų ir iš jų mažojo kambario dvelkė toks sunykimas, toks beviltiškumas, kad aš nenorėčiau dar kartą pamatyti tokios scenos. «Jie nieko neuždirbo, pone,— pasakė moteris, rodydama į savo vaikus,— nieko per 26 savaites, ir visi mūsų pinigai pasibaigė, visi 20 sv. st., kuriuos aš ir tėvas sutaupėme geresniais laikais, svajodami su jais išsiversti blogais laikais. Štai pasižiūrėkite»,— beveik laukiniu balsu sušuko jinai, išimdama banko knygelę su visais jos reguliariais įdėtų ir atsiimtų pinigų įrašais; iš jos mes galėjome matyti, kaip mažas turtas prasidėjo nuo pirmojo 5 šil. indėlio, kaip jis pamažėliais išaugo ligi 20 sv. st., o paskui ėmė tirpti, nuo svarų sterlingų iki šilingų, kol galų gale po paskutinio įrašo knygelė dabar taip pat nebeturi jokios vertės, kaip ir baltas popiergalis. Ši šeima per dieną gauna vienerius skurdžius pietus iš darbo namų… Sekantis mūsų apsilankymas buvo pas vieno airio žmoną, kurios vyras dirbo laivų statykloje. Mes ją radome sergančią nuo maisto trūkumo; nenusirengusi ji gulėjo ant čiužinio, vos pridengta kilimo gabalu, nes visa patalynė buvo įkeista. Nelaimingi vaikai slaugė ją, bet buvo matyti, kad jie patys reikalingi motinos priežiūros. Devyniolika priverstinio dykinėjimo savaičių atvedė ją iki tokios būklės, ir, pasakodama mums savo karčios praeities istoriją, ji dejavo taip, tarytum būtų praradusi bet kokią geresnės ateities viltį… Kai išėjome iš namų, prie mūsų pribėgo kažkoks jaunas vyras ir prašė mus užeiti į jo namus ir pasižiūrėti, ar negalima kuo nors jam padėti. Jauna žmona, du gražūs vaikai, lombardo kvitų krūva ir visiškai tuščias kambarys — štai viskas, ką jis galėjo mums parodyti».

Štai dar ištrauka iš vieno torių laikraščio apie nelaimes, kurios buvo 1866 m. krizės atgarsis. Nereikia užmiršti, kad rytinė Londono dalis, apie kurią čia kalbama, yra ne tik vieta, kur gyvena jau šio skirsnio tekste minėtieji geležinių laivų statybos darbininkai, bet ir centras vadinamojo «darbo namie», kuris visuomet apmokamas žemiau minimumo. «Baisus vaizdas vakar atsiskleidė vienoje sostinės dalyje. Nors tūkstančiai Istendo bedarbių masiškai ir nedemonstravo su juodomis vėliavomis, vis dėlto minia buvo gana įspūdinga. Prisiminkime, kaip kenčia šie gyventojai. Jie miršta badu. Tai — paprastas ir baisus faktas. Jų yra 40 tūkstančių… Mūsų laikais, viename šios nuostabios sostinės kvartale, vykstant didžiuliam turto kaupimui, kokį tik pasaulis yra matęs, 40 000 žmonių, neturėdami jokios paramos, miršta badu! Dabar šie tūkstančiai įsiveržia į kitus kvartalus; būdami visuomet pusiau alkani, jie rėkia mums į ausis apie savo kančias, jie šaukia apie jas dangui, jie pasakoja mums apie skurdo apimtus savo butus, apie tai, kad jiems neįmanoma susirasti darbo ir kad tuščia prašyti išmaldos. Vietiniai beturčių mokesčio mokėtojai savo ruožtu yra ant pauperizmo ribos dėl vis naujų ir naujų parapijų keliamų reikalavimų» («Standard», 5 April 1866).

Anglijos kapitalistų tarpe virto mada vaizduoti Belgiją kaip darbininkų rojų, nes «darbo laisvės» arba, kas yra tas pat, «kapitalo laisvės» ten nepažeidžia nei tredjunionų despotizmas, nei fabrikų įstatymai; todėl keletą žodžių reikia pasakyti apie Belgijos darbininko «laimę». Tur būt, niekam nebuvo labiau atidengtos šios laimės paslaptys, kaip velioniui p. Diukpesjo, Belgijos kalėjimų ir labdarybės įstaigų vyriausiajam inspektoriui ir Belgijos centrinės statistikos komisijos nariui. Pažvelkime į jo veikalą: «Budgets économiques des classes ouvrières en Belgique». Bruxelles 1855. Čia mes, tarp kita ko, randame vidutinę Belgijos darbininko šeimą, kurios metinės išlaidos ir įplaukos apskaičiuotos remiantis labai tiksliais duomenimis ir kurios maitinimosi sąlygos paskui lyginamos su kareivio, laivyno jūreivio ir kalinio maitinimo sąlygomis. Šeima «susideda iš tėvo, motinos ir keturių vaikų». Iš šių šešių žmonių «keturi gali ištisus metus dirbti naudingą darbą»; daroma prielaida, «kad jų tarpe nėra nei ligonių, nei nedarbingų», kad nedaromos «išlaidos religiniams, doroviniams ir intelektualiniams poreikiams, išskyrus visiškai mažas išlaidas vietoms bažnyčioje apmokėti», nedaromi «įmokėjimai į taupomąsias kasas arba į aprūpinimo senatvėje kasas», nėra «išlaidų prabangos dalykams ir aplamai bet kokių bereikalingų išlaidų». Tačiau tėvas ir vyresnysis sūnus rūko tabaką ir sekmadieniais eina į smuklę, o tam jie turi skirti visus 86 santimus per savaitę. «Iš bendros sumos darbo užmokesčio, kurį gauna įvairių gamybos šakų darbininkai, išplaukia… kad aukščiausias darbo užmokestis vidutiniškai yra: 1 frankas 56 santimai per dieną vyrams, 89 santimai moterims, 56 santimai berniukams ir 55 santimai mergaitėms. Šitaip skaičiuojant, šeimos pajamos sudarys daugiausia 1 068 frankus per metus… Šeimoje, kurią mes paėmėme kaip tipišką, mes suskaičiavome bendrą visų galimų pajamų sumą. Bet jei mes darysime prielaidą, kad ir motina gauna darbo užmokestį, tai mes tuo pačiu atimsime namų ūkiui vadovę; kas tada rūpinsis namais, mažais vaikais? Kas virs, skalbs, adys? Šis klausimas kasdien iškyla darbininkams».

Tuo būdu gaunamas šitoks šeimos biudžetas:

Metinės šeimos išlaidos ir jos deficitas sudarytų, jei darbininkas gautų maistą:

«Iš to matyti, kad tik nedaugelis darbininkų šeimų gali maitintis bent taip, kaip kaliniai, jau nekalbant apie jūreivius arba kareivius. Vidutiniškai kiekvienas Belgijos kalinys 1847—1849 metais atsieidavo 63 santimus per dieną, o tai palyginti su darbininko dienos išlaidomis maistui duoda 13 santimų skirtumą. Valdymo ir priežiūros išlaidas išlygina tai, kad kalinys nemoka už butą… Bet kuo paaiškinti, kad didelis skaičius,— mes galėtume pasakyti didžiulė dauguma,— darbininkų gyvena dar skurdesnėmis sąlygomis? Tiktai tuo, kad darbininkai griebiasi priemonių, kurių paslaptis jiems vieniems tėra žinoma; jie apkarpo savo kasdieninę porciją; valgo ruginę duoną vietoj kvietinės; mažiau valgo mėsos arba visai jos nevalgo; tas pat su sviestu ir daržovėmis; šeima yra susispaudusi viename arba dviejuose kambarėliuose, kuriuose kartu miega mergaitės ir berniukai, dažnai ant to paties šiaudinio čiužinio; jie taupo iš drabužių, baltinių, švaros palaikymo reikmenų; jie atsisako nuo šventinių pramogų, trumpai tariant — nepaprastai sunkiai vargsta. Jei darbininkas yra priėjęs šią kraštutinę ribą, tai menkiausias pragyvenimo reikmenų kainos pakilimas, bet kokia darbo pertrauka, liga didina darbininko vargus ir visiškai jį nuskurdina. Skolos auga, kreditas baigiasi, drabužiai, būtiniausi baldai gabenami į lombardą, ir viskas baigiasi tuo, kad šeima prašo įtraukti ją į beturčių sąrašą»⁽¹³⁷⁾. Iš tikrųjų, šiame «kapitalistų rojuje» po mažiausio būtiniausiųjų pragyvenimo reikmenų kainos pakitimo seka mirties atsitikimų ir nusikaltimų skaičiaus pakitimas! (Žr. Maatschappij [draugijos] manifestą: «De Vlamingen Vooruit! Brussel 1860», 15, 16 psl.). Visoje Belgijoje yra 930 000 šeimų, iš jų pagal oficialią statistiką: 90 000 turtingųjų (rinkėjų) ＝ 450 000 žmonių; 390 000 šeimų sudaro smulkioji, miesto ir kaimo, buržuazija, kurios žymi dalis nuolat pereina į proletariato eiles ＝ 1 950 000 žmonių. Pagaliau 450 000 darbininkų šeimų ＝ 2 250 000 žmonių, iš kurių tarpo pavyzdingos šeimos gyvena laimėje, kurią yra aprašęs Diukpesjo. Iš 450 000 darbininkų šeimų daugiau kaip 200 000 yra beturčių sąraše!

Išnašos

⁽¹³⁶⁾«Masinis Londono beturčių badavimas! («Wholesale starvation of the London Poor!»)… Pastarosiomis dienomis Londono namų sienose buvo išlipdyti didžiuliai plakatai su šiais nuostabiais skelbimais: «Riebūs jaučiai, badaujantieji žmonės! Riebūs jaučiai pasitraukė iš savo krištolinių rūmų, kad penėtų turtuolius jų ištaigingose menėse, tuo tarpu kai badaujantieji žmonės žūva ir miršta savo skurdžiuose urvuose». Plakatai su šiuo grėsliu užrašu nuolat pasirodo iš naujo. Vos tik nuplėš ir užlipdys vieną partiją, kaip jau toje pačioje arba kitoje nemažiau matomoje vietoje pasirodo nauja… Tai primena grėslius ženklus, kurie ruošė prancūzų tautą 1789 m. įvykiams… Tuo pačiu metu, kai Anglijos darbininkai su savo žmonomis ir vaikais miršta nuo šalčio ir bado, milijonai Anglijos pinigų, Anglijos darbo produktas, įdedami į Rusijos, Ispanijos, Italijos ir kitas užsienio paskolas» («Reynolds’ Newspaper», January 20th, 1867).

⁽¹³⁷⁾Ducpétiaux: «Budgets économiques des classes ouvrières en Belgiques. Bruxelles 1855, 151, 154, 155 psl.

e) Britanijos žemės ūkio proletariatas

Turinys | Markso-Engelso archyvas