Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas

e) Britanijos žemės ūkio proletariatas

Antagonistinis kapitalistinės gamybos ir kaupimo pobūdis niekur nepasireiškia šiurkštesne forma, kaip Anglijos žemės ūkio (tame tarpe ir gyvulininkystės) progrese ir Anglijos žemės ūkio darbininko regrese. Prieš pradėdami nagrinėti jo šiuolaikinę būklę, trumpai pažvelkime į praeitį. Šiuolaikinis Anglijos žemės ūkis prasideda nuo XVIII amžiaus vidurio, nors žemės nuosavybės santykių perversmas, iš kurio, kaip iš savo pagrindo, kilo gamybos būdo kitimas, yra susijęs su kur kas ankstesniu laiku.

Jei mes panagrinėsime Arturo Jungo, tikslaus stebėtojo, bet paviršutiniško mąstytojo, duomenis apie 1771 m. žemės ūkio darbininkus, tai pasirodys, kad pastarieji vaidina labai menką vaidmenį palyginti su savo XIV amžiaus pabaigos pirmtakais, «kai jie galėjo gyventi visa ko pertekę ir kaupti turtą»⁽¹³⁸⁾; mes jau visiškai nekalbame apie XV šimtmetį, «Anglijos miesto ir kaimo darbininkų aukso amžių». Tačiau mums nėra reikalo grįžti taip toli atgal. Viename labai turiningame 1777 m. veikale mes skaitome: «Stambusis žemės nuomininkas pakilo beveik ligi džentelmeno lygio, tuo tarpu kai vargingas kaimo darbininkas yra prilenktas beveik prie pat žemės… Nelaimingą jo būklę ryškiai parodo dabartinių ir prieš 40 metų buvusių jo gyvenimo sąlygų palyginimas… Žemės savininkas ir nuomininkas veikia visiškai sutartinai, siekdami engti darbininką»⁽¹³⁹⁾. Paskui autorius nuodugniai parodo, kad kaime realusis darbo užmokestis laikotarpiu nuo 1737 iki 1777 metų sumažėjo beveik $\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.$-iu, arba 25%. «Šiuolaikinė politika,— tuo pačiu metu sako dr. Ričardas Praisas,— globoja aukštesniąsias tautos klases; pasekmė bus ta, kad anksčiau ar vėliau visi karalystės gyventojai susidės tik i džentelmenų ir elgetų, iš magnatų ir vergų»⁽¹⁴⁰⁾.

Vis dėlto Anglijos žemės ūkio darbininko padėtis 1770—1780 metais, ar tai jo maitinimosi ir buto sąlygų ar savigarbos jausmo išsivystymo, pramogų ir t. t. požiūriu, yra idealas, kuris vėliau niekad nebuvo pasiektas. Jo vidutinis darbo užmokestis, išreikštas kviečių pintomis, 1770—1771 metais sudarė 90 pintų, Ideno laikais (1797 m.) jau tik 65, 1808 metais iš viso 60⁽¹⁴¹⁾.

Mes jau anksčiau esame kalbėję apie žemės ūkio darbininkų padėtį baigiantis antijakobininiam karui, kurio metu taip nepaprastai turtėjo žemės aristokratai, nuomininkai, fabrikantai, pirkliai, bankininkai, biržos riteriai, kariuomenės tiekėjai ir t. t. Nominalusis darbo užmokestis pakilo iš dalies dėl banknotų nuvertėjimo, iš dalies dėl nuo jo nepriklausomo pirmojo būtinumo reikmenų kainų pakilimo. Bet tikrąjį darbo užmokesčio judėjimą galima nustatyti labai paprastu būdu, nesigriebiant detalių, kurios čia būtų bereikalingos. Beturčių įstatymas ir atitinkama administracija 1795 ir 1814 metais buvo tie patys. Prisiminkime, kaip šis įstatymas buvo taikomas kaime: pašalpos forma parapija papildydavo nominalųjį darbo užmokestį ligi tokios nominalios sumos, kuri reikalinga vien tik darbininko vegetavimui. Santykis tarp darbo užmokesčio, kurį mokėdavo žemės nuomininkas, ir to jo deficito, kurį padengdavo parapija, atskleidžia mums du dalykus: pirma, darbo užmokesčio sumažėjimą žemiau jo minimumo ir, antra, parodo, kuriuo mastu kaimo darbininkas yra ir samdomasis darbininkas ir pauperis arba kuriuo mastu jis buvo paverstas savo parapijos baudžiauninku. Mes paimsime grafystę, kuri yra tipiška visoms kitoms grafystėms. 1795 metais vidutinis savaitinis darbo užmokestis Northemptonšire buvo 7 šil. 6 pensai, bendra 6 žmonių šeimos metinių išlaidų suma buvo 36 sv. st. 12 šil. 5 pensai, bendra jos pajamų suma — 29 sv. st. 18 šil., parapijos padengiamas deficitas — 6 sv. st. 14 šil. 5 pensai. Toje pačioje grafystėje savaitinis darbo užmokestis 1814 metais buvo 12 šil. 2 pensai, bendra 5 žmonių šeimos metinių išlaidų suma — 54 sv. st. 18 šil. 4 pensai, bendra jos pajamų suma — 36 sv. st. 2 šil., parapijos padengiamas deficitas — 18 sv. st. 16 šil. 4 pensai⁽¹⁴²⁾; vadinasi, 1795 metais deficitas sudarė mažiau kaip $\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.$ darbo užmokesčio, 1814 metais — daugiau kaip pusę. Savaime suprantama, kad, esant tokioms aplinkybėms, 1814 metais išnyko ir tie nedideli patogumai, kuriuos Idenas dar buvo matęs žemės ūkio darbininko kotedže⁽¹⁴³⁾. Iš visų gyvulių, kuriuos laiko žemės nuomininkas, darbininkas, instrumentum vocale [turintis kalbą įrankis], nuo to laiko pasidarė toks gyvulys, kuris daugiausia kankinamas, blogiausiai šeriamas ir su kuriuo šiurkščiausiai elgiamasi.

Tokia padėtis ramiai tęsėsi tol, kol «audringi 1830 metų maištai neatskleidė mums (t. y. viešpataujančiosioms klasėms), šviečiant liepsnojančioms javų stirtoms, kad žemdirbinės Anglijos gelmėse slypi toks pat skurdas ir rusena toks pat prislopintas maištingas nepasitenkinimas, kaip ir pramoninės Anglijos gelmėse»⁽¹⁴⁴⁾. Sedleris tuomet žemuosiuose rūmuose kaimo darbininkus pakrikštijo «baltaisiais vergais» («white slaves»), vienas vyskupas šį epitetą pakartojo aukštuosiuose rūmuose. E. G. Ueikfildas, žymiausias to laikotarpio ekonomistas, sako: «Pietinės Anglijos žemės ūkio darbininkas yra ne vergas ir ne laisvas žmogus, jis — pauperis»⁽¹⁴⁵⁾.

Laikas prieš pat panaikinant grūdų įstatymus naujai nušvietė žemės ūkio darbininkų padėtį. Iš vienos pusės, buržuaziniai agitatoriai buvo suinteresuoti parodyti, kaip apsauginiai muitai mažai gina tikruosius grūdų gamintojus. Iš antros pusės, pramoninė buržuazija buvo baisiai pasipiktinusi tuo, kad žemės aristokratija iškėlė aikštėn fabrikų būklę, kad šie visiškai sugedę, beširdžiai ir kilmingi dykinėtojai apsimetė užjaučią fabrikų darbininko kančioms ir rodė «diplomatinio uolumo» fabrikų įstatymų atžvilgiu. Yra sena anglų patarlė, kad, dviem vagims susikibus už plaukų, visuomet iš to bus kokia nors nauda. Ir iš tikrųjų, triukšmingas, aistringas dviejų viešpataujančiosios klasės frakcijų ginčas klausimu, kuri iš jų begėdiškiausiai išnaudoja darbininkus, ir iš dešinės ir iš kairės padėjo išaiškinti tiesą. Šeftsberio grafas, kitaip lordas Ešlis, vadovavo aristokratiniam-filantropiniam žygiui prieš fabrikus. Todėl jis 1844 ir 1845 metais pasidarė mėgstamasis objektas laikraščiui «Morning Chronicle», kai šis keldavo aikštėn žemės ūkio darbininkų padėtį. Šis laikraštis, tuo metu žymiausias liberalinis organas, pasiuntė į kaimo apygardas savus komisarus, kurie, nesitenkindami bendrais aprašymais ir statistika, skelbė pavardes tiek ištirtų darbininkų šeimų, tiek ir atitinkamų žemvaldžių. Dedamojoje lentelėje pateiktas darbo užmokestis, kurį gaudavo Blenfordo, Uimborno ir Pulio miestų kaimynystėje esančių trijų kaimų gyventojai.

Šie kaimai yra misterio Dž. Benkso ir Šeftsberio grafo nuosavybė. Tenka pažymėti, kad šis «low church» [žemosios bažnyčios] popiežius, šis Anglijos pietistų galva, lygiai kaip ir jo draugas Benksas, iš savo darbininkų elgetiškų uždarbių dar žymią dalį išskaitydavo kaip mokestį už patalpą.

Grūdų įstatymų panaikinimas didžiai pastūmėjo į priekį Anglijo žemės ūkį. Didžiausio masto drenavimo darbai⁽¹⁴⁷⁾, nauja tvartinio gyvulių laikymo ir dirbtinio pašarinių žolių auginimo sistema, mechaninių tręšimo aparatų panaudojimas, nauji molingos dirvos dirbimo būdai, didesnis mineralinių trąšų vartojimas, garo mašinos ir visokiausių naujų darbo mašinų ir t. t. panaudojimas, aplamai intensyvesnė žemės ūkio kultūra — štai kas būdinga šiai epochai. Ponas Piuzėjus, karališkosios žemės ūkio draugijos prezidentas, teigia, kad (santykiniai) ūkiniai kaštai naujųjų mašinų įvedimo dėka beveik per pusę sumažėjo. Iš antros pusės, absoliutus derlius sparčiai didėjo. Pagrindinė naujųjų metodų sąlyga buvo didesnio kapitalo sunaudojimas vienam akrui žemės, vadinasi, ir sparti žemės nuomų koncentracija⁽¹⁴⁸⁾. Tuo pačiu metu dirbamas plotas nuo 1846 iki 1865 metų padidėjo 464 119 akrų, jau nekalbant apie didžiulius rytinių grafysčių plotus, kurie tarytum burtais iš triušių aptvarų ir skurdžių ganyklų pavirto vešliais javų laukais. Mes jau žinome, kad kartu su tuo bendras žemės ūkyje dirbančių žmonių skaičius sumažėjo. Kai dėl abiejų lyčių ir įvairaus amžiaus tikrųjų žemdirbių, tai jų skaičius sumažėjo nuo 1 241 269 1851 metais iki 1 163 227 1861 metais⁽¹⁴⁹⁾. Todėl, jei Anglijos generalinis registratorius teisingai pažymi: «Žemės nuomininkų ir žemės ūkio darbininkų skaičiaus padidėjimas nuo 1801 metų visiškai neatitinka žemės ūkio produkto padidėjimo»⁽¹⁵⁰⁾, tai šis neatitikimas dar didesniu mastu pastebimas pastaruoju laikotarpiu, kai absoliutus kaimo gyventojų darbininkų skaičiaus mažėjimas vyko kartu su dirbamo ploto didėjimu, su žemės ūkio kultūros intensifikacija, su nematytu kaupimu kapitalo, įdedamo į žemę ir skiriamo jai įdirbti, su žemės ūkio produkto didėjimu, kuriam analogiško nėra Anglijos agronomijos istorijoje, su žemvaldžių rentos didėjimu, su kapitalistinių žemės nuomininkų turto augimu. Jei prie viso to dar pridėsime nenutrūkstamą spartų miestinių realizavimo rinkų didėjimą ir laisvosios prekybos viešpatavimą, tai pasirodys, kad žemės ūkio darbininkui post tot discrimina rerum [po tiek daug nelaimių] pagaliau buvo sudarytos tokios sąlygos, kurios secundum artem [teoriškai] turėjo jį padaryti be galo laimingą.

Priešingai, profesorius Rodžersas prieina tą išvadą, kad mūsų laikų Anglijos žemės ūkio darbininko padėtis nepaprastai pablogėjo ne tik palyginti su jo pirmtakų padėtimi antrojoje XIV amžiaus pusėje ir XV amžiuje, bet ir su jo pirmtakų padėtimi 1770—1780 metų laikotarpiu, kad «jis vėl tapo baudžiauninku», ir būtent baudžiauninku, gaunančiu blogą maistą ir butą⁽¹⁵¹⁾. Dr. Julianas Hanteris savo įžymioje ataskaitoje apie žemės ūkio darbininkų butus sako: «Hind’o (su baudžiavos laikais susijęs žemės ūkio darbininko pavadinimas) pragyvenimo išlaidos fiksuotos pačia žemiausia suma, iš kurios jis tegali pragyventi… Jo darbo užmokestis ir butas visiškai neatitinka to pelno, kuris turi būti iš jo gautas. Jis — visiškas nulis žemės nuomininko apskaičiavimuose⁽¹⁵²⁾. Jo pragyvenimo reikmenys visuomet laikomi pastoviu dydžiu»⁽¹⁵³⁾. «Kai dėl tolesnio jo pajamų sumažėjimo, tai jis gali pasakyti: nihil habeo, nihil curo [nieko neturiu, nieku nesirūpinu]. Jis nebijo dėl ateities, nes jis neturi nieko, išskyrus tai, kas absoliučiai būtina jo egzistavimui. Jis yra pasiekęs užšalimo tašką, ir visi žemės nuomininko apskaičiavimai remiasi šiuo faktu. Kas bus, kas nebus, laimė ar nelaimė jo neliečia»⁽¹⁵⁴⁾.

1863 metais buvo atliktas oficialus ištrėmimui ir priverčiamiesiems viešiesiems darbams nuteistų nusikaltėlių maitinimo ir darbo sąlygų ištyrimas. Jo rezultatai išdėstyti dviejose storose Mėlynosiose knygose. «Kruopštus,— sakoma ten tarp kita ko,— įkalintų Anglijos nusikaltėlių raisto palyginimas su tos pačios šalies pauperių darbo namuose ir laisvųjų žemės ūkio darbininkų maistu nenuginčijamai įrodo, kad pirmieji maitinami žymiai geriau negu bet kuri iš šių dviejų kitų kategorijų»⁽¹⁵⁵⁾, o «darbo kiekis, kurio reikalaujama iš nuteistųjų priverčiamiesiems viešiesiems darbams, yra apytikriai per pusę mažesnis už tą, kurį atlieka paprastas žemės ūkio darbininkas»⁽¹⁵⁶⁾. Pateiksime keletą būdingų liudytojų parodymų. Apklausiamas Džonas Smitas, Edinburgo kalėjimo direktorius: Nr. 5056: «Maistas Anglijos kalėjimuose yra žymiai geresnis negu paprastų žemės ūkio darbininkų maistas». Nr. 5057: «Faktas, kad Škotijos paprasti žemės ūkio darbininkai labai retai tegauna kokią nors mėsą». Nr. 3047: «Ar jūs nežinote kokio nors pagrindo, dėl kurio nusikaltėlius reikia maitinti žymiai geriau (much better) negu paprastus žemės ūkio darbininkus? — Žinoma, ne». Nr. 3048: «Ar jūs nelaikote tikslingu ir toliau daryti eksperimentus siekiant priverčiamiesiems darbams nuteistų kalinių maistą priartinti prie laisvų žemės ūkio darbininkų maisto?»⁽¹⁵⁷⁾. «Žemės ūkio darbininkas,— sakoma ten,— galėtų pasakyti: Aš sunkiai dirbu ir negaliu pakankamai pavalgyti. Kai aš buvau kalėjime, darbas nebuvo toks sunkus, o maitinausi aš lig soties, ir todėl man geriau būti kalėjime negu laisvėje»⁽¹⁵⁸⁾. Iš lentelių, pridėtų prie pirmojo ataskaitos tomo, sudaryta ši palyginamoji santrauka.

Bendras rezultatas, kurį priėjo 1863 m. medicininė komisija, ištyrusi mažiausiai aprūpintų klasių maitinimosi būklę, skaitytojui jau yra žinomas. Skaitytojas atsimena, kad žymios žemės ūkio darbininkų šeimų dalies maitinimasis yra žemiau tos minimalios ribos, kuri yra būtina siekiant «užkirsti kelią nuo bado kylančioms ligoms». Taip yra ypač visose grynai žemdirbinėse Kornuolo, Devono, Somerseto, Uiltso, Stafordo, Oksfordo, Berkso ir Hertso apygardose. «Maisto kiekis, kurį gauna žemės ūkio darbininkas,— sako dr. Smitas,— yra didesnis, negu galima spręsti iš vidurkio, nes pats darbininkas, kad galėtų dirbti, gauna žymiai didesnę pragyvenimo reikmenų dalį negu kiti jo šeimos nariai; vargingesnėse apygardose jam tenka beveik visa mėsa arba lašiniai. Tas maisto kiekis, kuris tenka žmonai, o taip pat vaikams jų greito augimo laikotarpiu, daugeliu atvejų ir beveik visose grafystėse yra nepakankamas, ypač turimo azoto atžvilgiu»⁽¹⁵⁹⁾. Pas pačius žemės nuomininkus gyvenantieji bernai ir mergos maitinami gerai. Jų skaičius nuo 288 277 1851 metais sumažėjo iki 204 962 1861 metais. «Moterų darbas laukuose,— sako dr. Smitas,— kad ir su kokiais žalingais padariniais jis būtų susijęs, esamomis sąlygomis yra šeimai labai naudingas, nes jis teikia lėšų avalynei, drabužiams, buto nuompinigiams ir tuo būdu duoda galimybę geriau maitintis»⁽¹⁶⁰⁾. Vienas iš nuostabiausių šio tyrinėjimu rezultatų buvo atskleidimas to fakto, kad Anglijos žemės ūkio darbininkas maitinasi žymiai blogiau negu žemės ūkio darbininkas kitose Jungtinės karalystės dalyse («is considerably the worst fed»); tai parodo ši lentelė:

«Kiekvienas dr. Hanterio ataskaitos puslapis,— sako dr. Saimonas savo oficialioje sanitarinėje ataskaitoje,— liudija, kad mūsų žemės ūkio darbininkų butų kiekis yra nepakankamas, kad jų kokybė yra menka. Ir štai jau daug metų, kai darbininkų būklė šiuo atžvilgiu progresyviai blogėja. Dabar žemės ūkio darbininkams žymiai sunkiau susirasti gyvenamąją patalpą, o jei ir pavyksta susirasti, tai tos patalpos nepalyginti mažiau atitinka jų poreikius, negu tai buvo, gal būt, prieš kelis šimtmečius. Ši blogybė ypač sparčiai didėja per pastaruosius 30 arba 20 metų, ir šiuo metu kaimo gyventojo buto sąlygos yra nepaprastai vargingos. Šiuo atžvilgiu jis yra visiškai bejėgis; nebent tiktai tie, kuriuos turtina jo darbas, laikys naudingu elgiantis su juo rodyti tam tikrą užjaučiamą nuolaidumą. Ar darbininkas susiras gyvenamąją patalpą toje žemėje, kurią jis dirba, ar tai bus žmogui gyventi tinkama patalpa ar kiaulidė, ar prie jos bus darželis, kuris taip palengvina vargo naštą,— visa tai priklauso ne nuo jo pasiryžimo ar pajėgumo mokėti atitinkamą buto nuomą, bet nuo to, kokiu būdu kiti teiksis panaudoti «savo teisę disponuoti savo nuosavybe, kaip jie panorės». Koks didelis bebūtų nuomojamas sklypas, nėra tokio įstatymo, kuris nustatytų, kad jame būtų tam tikras kiekis gyvenamųjų patalpų darbininkams,— apie tinkamus butus nėra ko nė kalbėti; įstatymas taip pat nesuteikia darbininkui jokios teisės į tą žemę, kuriai jo darbas yra taip pat būtinas, kaip lietus ir saulės šviesa… Dar viena papildoma aplinkybė meta į svarstyklių lėkštę sunkų svorį prieš jį… tai — poveikis beturčių įstatymo su jo nuostatais dėl teisės gyventi tam tikroje vietoje ir su mokesčiu beturčių naudai⁽¹⁶²⁾. Jo poveikyje kiekviena parapija yra finansiškai suinteresuota, kad joje gyvenančių žemės ūkio darbininkų skaičius būtų sumažintas iki minimumo, nes žemės ūkio darbas, užuot užtikrinęs sunkiai dirbančiam žemės ūkio darbininkui ir jo šeimai tvirtą ir pastovią nepriklausomą būklę, deja, daugumoje atvejų anksčiau ar vėliau atveda jį į pauperizmą, prie kurio darbininkas visuomet yra taip arti, kad bet kuri liga arba net laikinas darbo trūkumas verčia jį tuojau pat kreiptis parapijos pagalbos; ir todėl žemės ūkio darbininkų apsigyvenimas tam tikroje parapijoje, aišku, reiškia jai mokesčio beturčių naudai padidėjimą… Bereikia tik stambiesiems žemės savininkams⁽¹⁶³⁾ nutarti, kad jų valdose neturi būti jokių butų darbininkams,— ir jie tuojau atsipalaiduoja nuo pusės savo atsakomybės už beturčius. Kiek Anglijos konstitucija ir įstatymai turėjo galvoje nustatyti tokios rūšies besąlyginę žemės nuosavybę, kuri duoda lendlordui galimybę «daryti su savo nuosavybe ką jis nori», elgtis su žemdirbiais kaip su svetimšaliais ir išvaryti juos iš savo teritorijos,— tai klausimas, kurį svarstyti nėra mano ataskaitos uždavinys… Ši galia išvaryti yra ne vien tik teorija. Ji vykdoma praktikoje kuo stambiausiu mastu. Tai — viena iš aplinkybių, darančių lemiamą įtaką žemės ūkio darbininko buto sąlygoms… Apie blogybės mastą galima spręsti iš paskutinio surašymo, kuris parodė, kad per pastaruosius 10 metų, nepaisant vietinės namų paklausos padidėjimo, pastarųjų nugriovimas progresavo 821 Anglijos apygardoje; tuo būdu 1861 metais gyventojų skaičius, padidėjęs palyginti su 1851 metais $5\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$3$}\right.\%$, buvo sugrūstas patalpose, sumažėjusiose $4\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.\%$,— mes čia paliekame visiškai nuošalyje žmones, kurie buvo priversti pasidaryti nesėsliais (būtent toje parapijoje, kurioje jie dirba)… Kai gyventojų išvarymo procesas užsibaigia,— sako dr. Hanteris,— jo rezultatas yra parodomasis kaimas (show-village), kur kotedžų skaičius sumažintas iki nežymaus kiekio ir kur niekam neleidžiama gyventi, išskyrus avigonius, sodininkus ir medžiojamųjų žvėrių sargus — šiuos nuolatinius tarnus, su kuriais — kaip paprastai su šia žmonių kategorija — maloningieji ponai gerai elgiasi⁽¹⁶⁴⁾. Bet žemė yra reikalinga dirbimo, ir mes matome, kad ją dirbantieji darbininkai gyvena ne pas žemės savininką, bet ateina iš atviro kaimo, kuris yra, gal būt, už trijų mylių, iš kaimo, į kurį juos priėmė gausūs smulkieji namų savininkai po to, kai darbininkų kotedžai uždaruose kaimuose buvo sugriauti. Ten, kur viskas nukreipta šiam rezultatui pasiekti, kotedžai savo skurdžia išvaizda paprastai byloja apie likimą, kuriam jie yra pasmerkti. Jie yra įvairiose natūralinio griuvimo stadijose. Kol stogas tebesilaiko, darbininkui leidžiama mokėti buto nuomą, ir dažnai jis labai džiaugiasi, kad jam tai leidžiama, net jeigu jis yra priverstas mokėti tokią pat kainą, kaip ir už gerą butą. Bet kartu jokio remonto, jokių pataisymų, išskyrus tuos, kuriuos galės atlikti pats nė skatiko neturintis vargingas gyventojas. O kai pagaliau namas pasidarys visiškai netinkamas gyventi, tatai reikš, kad vienu sugriautu kotedžu pasidarė daugiau, o mokestis beturčių naudai ateičiai atitinkamai sumažėjo. Kai stambieji savininkai tokiu būdu atsikrato mokesčiu beturčių naudai, šalindami gyventojus nuo jiems priklausančios žemės, artimiausieji miesteliai arba atviros gyvenvietės priima išmestuosius darbininkus; aš sakau, artimiausieji, bet šie «artimiausieji» gali būti už 3—4 mylių nuo nuomojamos valdos, kurioje darbininkas kasdien turi dirbti. Tuo būdu prie jo dienos darbo, tarytum tai vieni niekai, dar prisideda būtinumas kasdien keliauti 6—8 mylias, kad būtų galima užsidirbti duoną kasdieninę. Visi žemės ūkio darbai, kuriuos dirba jo žmona ir vaikai, dabar dirbami tokiomis pat sunkiomis sąlygomis. Bet ir tai dar ne visa blogybė, kuri atsiranda dėl didelio atstumo nuo darbavietės. Atvirose gyvenvietėse statybos spekuliantai superka žemės sklypelius, kuriuos jie stengiasi kiek galint tankiau apstatyti kuo pigiausiomis lūšnomis. Ir štai tose vargingose pirkiose, kurioms, net jeigu jos išeina į atvirą lauką, yra būdingi blogiausiųjų miesto butų biauriausieji bruožai, lindi Anglijos žemės ūkio darbininkai…⁽¹⁶⁵⁾ Iš antros pusės, anaiptol nereikia manyti, kad darbininkas, gyvenąs net ir jo dirbamoje žemėje, randa ten tokį butą, kokio yra vertas jo, kaip gamybinio darbininko gyvenimas. Net turtingiausiose valdose darbininkų kotedžai dažnai yra be galo vargingi. Yra lendlordų, kurie mano, kad ir arklidė yra pakankamai gera jų darbininkams su šeimomis, ir kurie vis dėlto nesigėdi išspausti kuo daugiau pinigų už tokių patalpų išnuomojimą⁽¹⁶⁶⁾. Tegu tai būna visiškai sugriuvusi lūšna su vienu miegamuoju kambarėliu, be židinio, be išvietės, be atidaromų langų, be vandens, neskaitant griovyje esančio, be daržo,— darbininkas yra bejėgis prieš tokią blogybę. O mūsų sanitariniai-policiniai įstatymai (The Nuisances Removal Acts) yra negyva raidė. Juos vykdyti pavesta tiems patiems savininkams, kurie išnuomoja tokius urvus… Nereikia leisti, kad šviesesni vaizdai, kurie yra tik išimtis, klaidintų mus ir uždengtų nuo mūsų nuolatinius faktus, kurie yra gėdinga Anglijos civilizacijos dėmė. Iš tikrųjų, kokia šiurpi turi būti padėtis, kai, nepaisant tiesiog pasibaisėtinos dabartinės butų būklės, kompetentingi stebėtojai vieningai prieina tą galutinę išvadą, kad net visuotinė biauri gyvenamųjų patalpų būklė yra nepalyginti mažiau slegianti blogybė negu grynai kiekybinis butų trūkumas. Štai jau daug metų, kaip žemės ūkio darbininkų butų perpildymas kelia gilų sielvartą ne tik žmonėms, kurie rūpinasi sveikata, bet aplamai visiems, kas vertina gerus įpročius ir dorovingą gyvenimą. Iš tikrųjų, visiškai vienodais, pavirtusiais stereotipiniais, ataskaitų apie epideminių ligų plitimą kaimiškose apygardose posakiais autoriai vėl ir vėl nurodo į namų perpildymą kaip į priežastį, kuri sugriauna visas pastangas sulaikyti kartą pasirodžiusios epidemijos plitimą. Vėl ir vėl taip pat pažymima ir ta aplinkybė, kad, nepaisant tos daugeliu atžvilgių palankios įtakos, kurią kaimo gyvenimas daro sveikatai, gyventojų susikimšimas, taip labai spartinantis užkrečiamųjų ligų plitimą, padeda atsirasti ir neužkrečiamosioms ligoms. Ir žmonės, atskleidę tokią padėtį, taip pat nenutyli ir apie tolesnes nelaimes. Net tais atvejais, kai jų pradinė tema buvo vien tik higiena, jie buvo beveik priversti nagrinėti dar vieną dalyko pusę. Nurodydamos į tai, kad labai dažnai atsitinka, jog abiejų lyčių suaugę žmonės, vedusieji ir nevedusieji, yra susikimšę (huddled) ankštuose miegamuosiuose, jų ataskaitos turėjo sukelti įsitikinimą, kad aprašytomis aplinkybėmis gėdos ir padorumo jausmas yra kuo šiurkščiausiai pažeidžiamas ir kad beveik neišvengiamai griaunama moralė⁽¹⁶⁷⁾… Pavyzdžiui, mano paskutinės ataskaitos priede dr. Ordas savo pranešime apie šiltinės epidemijos kilimą Uinge ir Bekingemšire mini apie tai, kaip ten atėjo iš Uingreivo vienas jaunas vyras, sergąs šiltine. Pirmomis savo ligos dienomis jis miegojo viename kambaryje su 9 kitais žmonėmis. Per dvi savaites kai kurie iš jų taip pat susirgo, per keletą savaičių šiltine susirgo 5 iš 9 žmonių ir vienas mirė! Tuo pačiu metu dr. Harvėjus, Sent Džordžo ligoninės gydytojas, lankęsis Uinge epidemijos metu privačios praktikos reikalais, praneša tokį pat faktą: «Viena jauna moteris, serganti šiltine, naktimis miegojo tame pačiame kambaryje su tėvu, motina, savo nesantuokiniu vaiku, dviem jaunais vyrais, jos broliais, ir su dviem seserimis, iš kurių kiekviena turėjo po nesantuokinį vaiką, iš viso 10 žmonių. Kelios savaitės anksčiau tame pačiame kambaryje miegojo 13 vaikų»»⁽¹⁶⁸⁾.

Dr. Hanteris ištyrė 5 375 žemės ūkio darbininkų kotedžus ne tik grynai žemdirbinėse apygardose, bet ir visose Anglijos grafystėse. Iš tų 5 375 kotedžų 2 195 kotedžai turėjo tik po vieną miegamąjį (dažnai tai kartu ir gyvenamasis kambarys), 2 930 kotedžų — tik po du ir 250 daugiau kaip po du miegamuosius. Aš čia pateikiu trumpą ištrauką iš 12 grafysčių padėties aprašymo.

1) Bedfordširas

Reslinguortas: Miegamieji apie 12 pėdų ilgio ir 10 pėdų pločio, nors daugelis mažesni. Maža vienaaukštė trobelė dažnai lentomis pertveriama į du miegamuosius, viena lova dažnai stovi 5 pėdų 6 colių aukščio virtuvėje. Nuompinigiai 3 sv. st. Nuomininkai patys turi įsirengti išvietes, namų savininkas duoda tik duobę. Dažnai esti taip, kad vos tik vienam pastačius išvietę, pastarąja pradeda naudotis visi kaimynai. Namai, kuriuose gyvena Ričardsonų šeima, buvo neapsakomai gražūs. «Jų kalkinės sienos šiurpso kaip moteriška suknelė darant reveransą. Viena stogo dalis išgaubta, kita įgaubta, ir pastarojoje, nelaimei, stovėjo kaminas — kreivas vamzdis iš molio ir medžio, primenantis dramblio straublį. Kad negriūtų, kaminas yra paremtas ilga kartimi; durys ir langai rombo formos». Iš 17 apžiūrėtų namų tik keturiuose yra daugiau kaip po vieną miegamąjį, ir tie keturi namai perpildyti. Vienuose iš namų su vienu miegamuoju gyveno 3 suaugusieji ir 3 vaikai, kituose sutuoktiniai ir 6 vaikai ir t. t.

Dentonas: Aukšta buto nuoma, nuo 4 iki 5 sv. st., savaitinis vyrų darbo užmokestis 10 šil. Jie tikisi buto nuomą padengti pajamomis iš šiaudų pynimo, kuriuo verčiasi šeima. Kuo aukštesnė buto nuoma, tuo didesnis žmonių skaičius turi susigrūsti vienoje patalpoje, kad būtų galima ją apmokėti. Šeši suaugusieji, kurie miega viename kambaryje su 4 vaikais, už jį moka 3 sv. st. 10 šil. Pigiausi namai Dentone, iš išorinės pusės 15 pėdų ilgio, 10 pėdų pločio, išnuomojami už 3 sv. st. Tik vienuose iš 14 ištirtų namų buvo du miegamieji. Kiek atokiau nuo kaimo esančiame name, kuris iš oro pusės jo gyventojų apterštas, durys iš apačios per 9 colius išpuvo. Ši skylė vakarais iš vidaus sumaniai pridengiama, užverčiant kelias plytas, ir uždengiama demblio gabalu. Pusė lango kartu su stiklais ir rėmais visiškai išnyko. Čia be jokių baldų spietėsi 3 suaugusieji ir 5 vaikai. Dentonas nėra blogesnis už kitą Biglsueido Junijono dalį.

2) Berkširas

Binhemas: 1864 m. birželio mėnesį viename cot (vienaaukščiame kotedže) gyveno vyras, žmona, 4 vaikai. Duktė atėjo iš darbo į namus susirgusi skarlatina. Ji mirė. Vienas vaikas susirgo ir mirė. Motina ir antras vaikas sirgo šiltine, kai pas juos buvo pakviestas dr. Hanteris. Tėvas ir trečias vaikas miegojo kieme, bet kaip sunku čia buvo užtikrinti izoliaciją, jau matyti iš to, kad kimšte prikimštoje nelaimingo kaimo rinkos aikštėje gulėjo šio užkrėsto namo baltiniai, kurie turėjo būti skalbiami. H. namo buto nuoma yra 1 šil. savaitei; jame tik vienas miegamasis sutuoktiniams su 6 vaikais. Vienas namas, išnuomojamas už 8 pensus (savaitei), yra 14 pėdų 6 colių ilgio, 7 pėdų pločio; virtuvė 6 pėdų aukščio; miegamajame nėra nei lango, nei židinio, nei durų, nei jokios angos, išskyrus išėjimą; jokio darželio. Neseniai čia gyveno vienas žmogus su dviem suaugusiomis dukterimis ir su paaugliu sūnumi; tėvas ir sūnus miegojo lovoje, merginos priemenėje. Per tą laiką, kurį šeima čia gyveno, abi dukterys pagimdė po vaiką, bet viena buvo nuvykusi gimdyti į darbo namus ir po to sugrįžo.

3) Bekingemširas

30 kotedžų 1 000 akrų plote; čia gyvena apytikriai 130—140 žmonių. Bredenhemo parapija užima 1 000 akrų; 1851 metais joje buvo 36 namai, kuriuose gyveno 84 vyrai ir 54 moterys. Šis abiejų lyčių žmonių skaičiaus neatitikimas sušvelnėjo 1861 metais, kai čia gyveno 98 vyrai ir 87 moterys; per 10 metų prisidėjo 14 vyrų ir 33 moterys. Tuo pačiu metu namų skaičius vienais sumažėjo.

Uinslovas: Žymi šios gyvenvietės dalis naujai užstatyta geru stiliumi; matyti, namų paklausa yra didelė, nes labai skurdūs vienaaukščiai kotedžai išnuomojami už 1 šil. ir už 1 šil. 3 pensus savaitei.

Uoter Itonas: Čia savininkai dėl gyventojų skaičiaus augimo sugriovė apie 20% buvusių namų. Vienas vargingas darbininkas, kuris buvo priverstas eiti į darbą beveik 4 mylias, į klausimą, ar jis negalėtų rasti kotedžo arčiau, atsakė: «Ne, jie labai vengtų priimti žmogų su tokia didele šeima, kaip mano».

Tinkers Endas, ties Uinslovu: Vienas miegamasis, kuriame miega 4 suaugusieji ir 4 vaikai, 11 pėdų ilgio, 9 pėdų pločio, 6 pėdų 5 colių aukščio aukščiausioje vietoje; kitame, 11 pėdų 3 colių ilgio, 9 pėdų pločio, 5 pėdų 10 colių aukščio, gyvena 6 žmonės. Kiekvienai iš šių šeimų tenka mažiau ploto negu vienam katorgininkui. Ne vienas namas neturi daugiau kaip vieną miegamąjį, nė vienas neturi užpakalinio įėjimo, labai retas aprūpintas vandeniu. Buto nuoma nuo 1 šil. 4 pensų iki 2 šil. savaitei. Iš ištirtųjų 16 namų gyventojų tik vienas vienintelis žmogus uždirba 10 šil. per savaitę. Oro kiekis, kuris minėtuoju atveju tenka kiekvienam žmogui, atitinka tokį oro kiekį, kuris tektų žmogui, jeigu jis nakčiai būtų uždarytas dėžėje, turinčioje po 4 pėdas visais trimis matavimais. Beje, senos trobelės turi gausią natūralinę ventiliaciją.

4) Kembridžširas

Gemblingėjus priklauso įvairiems savininkams. Jis susideda iš labiausiai nuskurusių cots, kuriuos tik kur nors begalima aptikti. Daug kas verčiasi šiaudų pynimu. Begalinis nuovargis, beviltiškas susitaikymas su gyvenimu purve viešpatauja Gemblingėjuje. Jo centre pastebimas apleistumas virsta tikra kankyne pakraščiuose, šiaurėje ir pietuose, kur namai gabalais supūva. Čia negyvenantieji lendlordai gausiai čiulpia syvus iš vargingo lizdo. Buto nuoma labai aukšta; viename miegamajame kambaryje yra susikimšę 8—9 žmonės; dviem atvejais mažame miegamajame spietėsi 6 suaugusieji, kiekvienas su vienu arba dviem vaikais.

5) Eseksas

Daugelyje šios grafystės parapijų kotedžų skaičiaus mažėjimas vyksta lygia greta su gyventojų skaičiaus mažėjimu. Tačiau ne mažiau kaip 22 parapijose namų griovimas nesulaikė gyventojų skaičiaus didėjimo arba nesukėlė jų išvarymo, kuris vyksta visur «kėlimosi į miestus» pavadinimu. Fingringho parapijoje, užimančioje 3 443 akrus, 1851 metais buvo 145 namai, 1861 metais jau tik 110, bet gyventojai nenorėjo pasitraukti ir net šitomis butų sąlygomis jų skaičius tebedidėjo. Remzden Kreise 1851 metais 252 žmonės gyveno 61 name, o 1861 metais 262 žmonės jau buvo susispaudę 49 namuose. Bezildene 1851 metais 1 827 akrų plote gyveno 157 žmonės 35 namuose, šio dešimtmečio pabaigoje — 180 žmonių 27 namuose. Fingringho, Pietinio Fembridžo, Uidfordo, Bezildeno ir Remzden Kreiso parapijose 1851 metais 8 449 akrų plote gyveno 1 392 žmonės 316-oje namų, 1861 metais tame pačiame plote — 1 473 žmonės 249 namuose.

6) Herfordširas

Ši maža Anglijos grafystė daugiau už bet kurią kitą nukentėjo nuo «nuvarymo dvasios». Nedbyje perpildyti kotedžai, paprastai su 2 miegamaisiais, daugiausia priklauso žemės nuomininkams. Pastarieji lengvai juos išnuomoja už 3 ar 4 sv. st. metams ir moka 9 šil. darbo užmokestį per savaitę.

7) Hentingdonširas

Hartforde 1851 metais buvo 87 namai, netrukus po to šioje mažoje 1 720 akrų ploto parapijoje buvo sugriauta 19 kotedžų; gyventojų buvo: 1831 metais — 452 žmonės, 1851 metais — 382 žmonės, 1861 metais — 341 žmogus. Ištirta 14 cots, turinčių po vieną miegamąjį. Viename iš jų gyvena: viena sutuoktinių pora, 3 suaugę sūnūs, viena suaugusi mergina, 4 vaikai, iš viso 10 žmonių; kitame — 3 suaugusieji, 6 vaikai. Vienas iš tų kambarių, kuriame miegojo 8 žmonės, buvo 12 pėdų 10 colių ilgio, 12 pėdų 2 colių pločio, 6 pėdų 9 colių aukščio; vidutiniškai, neatskaitant iškyšulių ploto, kiekvienam teko apie 130 kub. pėdų. 14-oje miegamųjų miega 34 suaugusieji ir 33 vaikai. Aplink šiuos kotedžus retai kur yra darželis, bet daugelis gyventojų gali nuomoti mažus žemės sklypelius po 10 ar 12 šil. už rood ($\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.$ akro). Šios parcelės yra toli nuo namų, prie kurių nėra išviečių. Todėl šeimos nariams tenka arba eiti į savo parcelę ir ten palikti savo ekskrementus, arba,— kaip tai, atsiprašant, čia daroma,— pripildyti jais spintos stalčių. Kai tik jis pasidaro pilnas, jį ištraukia ir ištuština ten, kur jo turinys yra reikalingas. Japonijoje gyvenimo apytaka vyksta švariau.

8) Linkolnširas

Lengtoftas: Vienas žmogus čia gyvena Raito namuose su savo žmona, uošve ir 5 vaikais; namuose yra virtuvė-priemenė, sandėliukas, miegamasis viršum virtuvės; virtuvė ir miegamasis yra 12 pėdų 2 colių ilgio, 9 pėdų 5 colių pločio, visas namo plotas yra 21 pėdos 2 colių ilgio, 9 pėdų 5 colių pločio. Miegamasis — pastogė, sienos, panašiai kaip cukraus galva, lubose sueina, iš fasado atsidaro vėdinamasis langas. Dėl ko jis čia gyvena? Dėl daržo? Ne, daržas yra nepaprastai mažas. Dėl buto nuomos? Taip pat ne. Ji aukšta — 1 šil. 3 pensai savaitei. Dėl to, kad arti darbavietė? Ne, ji yra už 6 mylių, tad jam kasdien tenka į abu galus nueiti 12 mylių. Jis čia gyvena dėl to, kad šis cot buvo išnuomojamas, o jis norėjo susirasti visai atskirą cot’ą, kur jis bebūtų, už bet kurią kainą, bet kokiame stovyje. Dedamoje lentelėje pateikiami statistiniai duomenys apie 12 Lengtofto namų su 12 miegamųjų, 38 suaugusiais gyventojais ir 36 vaikais:

9) Kentas

Keningtonas buvo nepaprastai perpildytas 1859 metais, kai pasirodė difterija, ir parapijos gydytojas atliko oficialų vargingųjų gyventojų klasių būklės ištyrimą. Jis atrado, kad šioje vietovėje, kur reikalingas didelis darbo kiekis, keletas cots buvo sugriauta, o jų vietoj naujų nepastatyta. Viename rajone buvo 4 namai, vadinamieji birdcages (paukščių narveliai); kiekviename name buvo 4 šio dydžio kambariai, skaičiuojant pėdomis ir coliais:

10) Northemptonširas

Brinvortas, Pikfordas ir Fluras: šiuose kaimuose žiemą slankioja gatvėmis 20—30 darbininkų, kurie neranda darbo. Žemės nuomininkai ne visada pakankamai gerai įdirbdavo žemę javams ir šakniavaisiams, ir lendlordas rado tikslingu visus išnuomojamus sklypus sujungti į du ar tris. Todėl atsirado darbo trūkumas. Tuo metu, kai vienoje griovio pusėje nedirbami laukai reikalauja darbo, kitoje pusėje netekę darbo darbininkai godžiai žvelgia į juos. Visiškai nenuostabu, kad karštligiško besaikio darbo nukamuoti vasarą ir pusiau alkani žiemą darbininkai savotišku savo dialektu sako, jog «the parson and gentlefolks seem frit to death at them»^(168a).

Fluras teikia pavyzdžių, kai visiškai mažuose miegamuosiuose miega sutuoktiniai su 4, 5, 6 vaikais, arba 3 suaugusieji su 5 vaikais, arba sutuoktiniai su seneliu ir 6 vaikais, sergančiais skarlatina, ir t. t.; 2 namuose su 2 miegamaisiais gyvena 2 šeimos, kurių kiekviena susideda iš 8—9 suaugusiųjų.

11) Uiltširas

Stretonas: Ištirta 31 namas, iš jų 8 turi tik po vieną miegamąjį. Pentilis toje pačioje parapijoje: vienas cot išnuomojamas už 1 šil. 3 pensus savaitei, jame gyvena 4 suaugusieji ir 4 vaikai; be gerų sienų, jame nėra nieko gero, pradedant grindimis iš blogai nutašytų akmenų ir baigiant supuvusiu šiaudiniu stogu.

12) Usterširas

Čia namai nebuvo taip žiauriai griaunami; vis dėlto nuo 1851 iki 1861 metų gyventojų skaičius kiekvienam namui padidėjo nuo 4,2 iki 4,6.

Bedsis: Čia daug namų ir darželių. Kai kurie žemės nuomininkai pareiškia, kad cots — «a great nuisance here, because they bring the poor» (cots — didelė blogybė, nes jie pritraukia beturčius). Vienas džentelmenas pareiškia: «Beturčiai iš to nė kiek nelaimi; jei būtų pastatyta 500 cots, jie būtų taip pat greitai išgraibstyti, kaip bulkutės; iš tikrųjų, kuo daugiau jų statoma, tuo daugiau jų reikia»,— vadinasi, jo nuomone, namai kuria gyventojus, kurie, suprantama, slegia «apgyvendinimo priemones». Atsakydamas į tai, dr. Hanteris pareiškia: «Bet juk šitie beturčiai turi iš kur nors atsirasti, o kadangi Bedsyje nėra nieko tokio, kas juos ypatingai čia trauktų, kaip, pvz., labdarybė, tai iš to išplaukia, jog čia juos varo tai, kad jie išstumiami iš kurios nors dar labiau nepatogios vietos. Jei kiekvienas galėtų netoli savo darbavietės rasti cot’ą ir sklypelį žemės, tai, be abejonės, jis verčiau pasirinktų tą vietą negu Bedsį, kuriame jis už savo gabaliuką žemės moka dukart brangiau negu žemės nuomininkas».

Nuolatinis emigravimas į miestus, nuolatinis «perteklinių» kaimo gyventojų susidarymas dėl žemės nuomų koncentracijos, laukų pavertimo ganyklomis, mašinų panaudojimo ir t. t. ir nuolatinis kaimo gyventojų varymas dėl kotedžų griovimo vyksta lygia greta. Kuo rečiau yra apgyventa tam tikra apygarda, tuo didesnis yra joje «santykinis gyventojų perteklius», tuo didesnis yra jo spaudimas į uždarbiavimo priemones, tuo didesnis yra absoliutinis kaimo gyventojų perteklius palyginti su apgyvendinimo priemonėmis ir, vadinasi, tuo didesnis yra kaimuose vietinis gyventojų perteklius ir nuolatinės infekcijos pavojų sudarantis gyventojų susikimšimas. Daugybės žmonių susikimšimas išsimėčiusiuose smulkiuose kaimuose ir miesteliuose atitinka prievartinį žmonių išvarymą iš žemės plotų. Nepaliaujamas žemės ūkio darbininkų pavirtimas «pertekliniais», nepaisant jų skaičiaus mažėjimo, kurį lydi jų produkto masės didėjimas, yra pauperizmo lopšys. Jiems gresiantis pauperizmas yra motyvas jiems išvaryti ir yra svarbiausias šaltinis jų butų stokos, kuri galutinai palaužia jų pasipriešinimo galią ir daro juos tikrais žemvaldžių⁽¹⁶⁹⁾ ir žemės nuomininkų vergais, todėl darbo užmokesčio minimumas jiems pasidaro gamtos dėsnis. Iš antros pusės, nepaisant savo nuolatinio «santykinio gyventojų pertekliaus», kaimas tuo pačiu metu pasirodo esąs ir nepakankamai apgyventas. Tai iškyla ne tiktai kaip vietinis reiškinys tokiose vietose, iš kur gyventojai perdaug sparčiai vyksta į miestus, kasyklas, geležinkelių statybas ir t. t.,— tai iškyla visur tiek piūties metu, tiek ir pavasarį ir vasarą, tais gausiais momentais, kai labai rūpestinga ir intensyvi Anglijos žemdirbystė yra reikalinga papildomų rankų. Žemės ūkio darbininkų visada esti per daug vidutiniams žemės ūkio poreikiams ir per maža išimtiniams ir laikiniems jo poreikiams⁽¹⁷⁰⁾. Kaip tik todėl oficialiuose dokumentuose ir pažymimi prieštaringi tų pačių sričių nusiskundimai kartu ir darbininkų trūkumu ir jų pertekliumi. Laikinas arba vietinis darbininkų trūkumas nesukelia darbo užmokesčio pakilimo, bet atveda tik į tai, kad žemės ūkyje verčiamos dirbti moterys ir vaikai ir kad samdomi vis jaunesni darbininkai. Kai moterų ir vaikų išnaudojimas įgauna stambų mastą, jis savo ruožtu pasidaro nauja priemonė suaugusiems žemės ūkio darbininkams vyrams paversti pertekliniais darbininkais ir priemonė jų darbo užmokesčiui sumažinti. Anglijos rytuose klesti puikus šio cercle vicieux [ydingojo rato] vaisius — vadinamoji gang-system (artelių arba grupių sistema), apie kurią aš čia tarsiu keletą žodžių⁽¹⁷¹⁾.

Artelių sistema pasitaiko beveik vien tiktai Linkolnšire, Hentingdonšire, Kembridžšire, Norfolke, Safolke, Notingemšire, sporadiškai — kaimyninėse Northemptono, Bedfordo, Retlendo grafystėse. Kaip pavyzdį mes čia paimsime Linkolnširą. Žymią šios grafystės dalį sudaro nauja žemė, būtent nusausintos anksčiau buvusios balos arba, kaip kitose išvardytose rytinėse grafystėse, žemė, atkariauta nuo jūros. Garo mašina padarė stebuklus atliekant nusausinimo darbus. Anksčiau buvusių liūnų ir smiltynų vietoje dabar matomi vešlūs arimai ir gaunamos kuo didžiausios rentos. Tą patį reikia pasakyti apie dirbtiniu būdu gautą sąnašinę dirvą, kaip, pvz., Eksholmo saloje ir kitose Trento pakrantės parapijose. Atsirandant naujoms žemės nuomoms, ne tik nestatoma naujų kotedžų, bet ir senieji nugriaunami, o darbininkai pritraukiami iš atvirų kaimų, esančių už kelių mylių ir išsidėsčiusių išilgai lauko kelių, kurie vingiuojasi kalvų šlaitais. Anksčiau gyventojai tik ten ir susirasdavo prieglobstį nuo ilgai trunkančių žiemos potvynių. 400—1 000 akrų dydžio nuomojamose valdose nuolat gyvenantieji darbininkai (jie čia vadinami «confined labourers» [«pritvirtintieji darbininkai»]) naudojami vien tik nuolatiniams sunkiems lauko darbams, atliekamiems su arklių pagalba. Kiekvienam 100 akrų (1 akras ＝ 40,49 aro arba 1,584 prūsiškojo morgeno) vidutiniškai tenka vos po vieną kotedžą. Pvz., vienas žemės nuomininkas, nuomojąs anksčiau buvusį pelkėtą sklypą, tyrimo komisijai parodo: «Mano nuomojama valda apima daugiau kaip 320 akrų, visa tai ariama žemė. Kotedžų nėra. Dabar pas mane gyvena vienas darbininkas. Keturi darbininkai, kurie prižiūri mano arklius, gyvena apylinkėse. Lengvą darbą, kuriam reikia daug darbo rankų, atlieka artelės»⁽¹⁷²⁾. Žemė reikalinga daugelio lengvų lauko darbų, kaip, pvz., piktžolių pašalinimas, kaupimas, kai kurios tręšimo operacijos, akmenų pašalinimas ir t. t. Visa tai atlieka artelės, arba organizuotos grupės, kurios gyvena atvirose gyvenvietėse.

Artelė susideda iš 10—40 arba 50 žmonių, būtent: iš moterų, abiejų lyčių paauglių (13—18 metų), nors berniukai, pasiekę 13 metų amžių, paprastai pasitraukia iš artelės, ir, pagaliau, abiejų lyčių vaikų (6—13 metų). Priešakyje yra gang-master (artelės seniūnas); tai visuomet paprastas žemės ūkio darbininkas, daugiausia vadinamasis šelmis, padauža, girtuoklis, bet turįs kai kurių verslumo ir vertelgiškumo sugebėjimų. Jis telkia artelę, kuri dirba ne žemės nuomininko, bet jo pasamdyta. Su žemės nuomininku jis daugiausia sudera, jog bus apmokama pavienečiui, ir jo pajamos,— kurios vidutiniškai nedaug teviršija paprasto žemės ūkio darbininko uždarbį⁽¹⁷³⁾,— beveik visiškai priklauso nuo jo sugebėjimo išspausti iš savo artelės per kuo trumpiausią laiką kuo didžiausią darbo kiekį. Žemės nuomininkai atrado, kad moterys gerai dirba tik esant vyro diktatūrai, bet kad, iš antros pusės, moterys ir vaikai, jei jau kartą apsiėmė dirbti, be galo aktyviai eikvoja savo gyvybines jėgas,— tai jau žinojo Furjė,— tuo tarpu kai suaugęs darbininkas yra toks klastingas, kad stengiasi kiek galint taupyti savo jėgas. Artelės seniūnas pereina iš vieno dvaro į kitą ir taip dirba su savo artele 6—8 mėnesius per metus. Todėl dirbti jam yra darbininko šeimai kur kas naudingesnis ir tikresnis dalykas negu dirbti atskiram žemės nuomininkui, kuris vaikams teduoda tik laikiną darbą. Ši aplinkybė taip sustiprina jo įtaką atvirose gyvenvietėse, kad kartais vaikų neįmanoma pasamdyti kitaip, kaip tik jam tarpininkaujant. Vaikų atidavimas samdon pavieniui, atskirai nuo artelių, sudaro jo šalutinį uždarbį.

Šios sistemos «tamsiosios pusės» yra besaikis vaikų ir paauglių darbas, didžiuliai žygiai, kuriuos jiems kasdien tenka atlikti ten ir atgal į dvarus, esančius už 5, 6, kartais net 7 mylių, ir, pagaliau, artelės demoralizacija. Nors artelės seniūnas, kai kuriose vietovėse vadinamas «the driver» (varovas), yra apsiginklavęs ilga lazda, bet jis labai retai ją tepanaudoja, ir nusiskundimai žiauriu elgesiu yra išimtis. Jis yra demokratiškas imperatorius arba kažkas panašaus į Hamelno žiurkėgaudį. Vadinasi, jis yra reikalingas populiarumo savo pavaldinių tarpe ir pririša juos prie savęs jo globoje klestinčiais čigoniškais įpročiais. Šiurkštus nesivaržymas, linksmas palaidumas ir įžūliausias begėdiškumas viešpatauja artelėje. Artelės seniūnas paprastai atsiskaito smuklėje ir paskui grįžta savo artelės priešakyje namo, žinoma, svirduliuodamas, prilaikomas iš dešinės ir iš kairės dviejų stiprių bobų; vaikai ir paaugliai seka iš paskos, biauriai dūkdami ir dainuodami humoristines ir nešvankias dainas. Jiems grįžtant, paprastas reiškinys yra tai, ką Furjė vadina «fanerogamija» [viešai atliekamas lytinis aktas]. Neretai atsitinka, kad trylikametės ir keturiolikametės mergaitės pasidaro nėščios nuo savo vienmečių. Atviri kaimai, teikiantieji kontingentą artelėms, pavirsta Sodoma ir Gomora⁽¹⁷⁴⁾ ir duoda dukart didesnį nesantuokinių gimimų skaičių negu visa likusioji karalystė. Mes jau anksčiau esame nurodę, ką gali dorovės atžvilgiu duoti tokioje mokykloje išauklėtos merginos, kai jos tampa ištekėjusiomis moterimis. Jų vaikai, jei tik opijus jų nepražudo, gimsta kandidatais į arteles.

Artelė savo ką tik aprašytąja klasikine forma vadinama viešąja; bendruomenine arba klajojančia artele (public, common or tramping gang). Be to, pasitaiko ir privačių artelių (private gangs). Jų sudėtis yra tokia pat, kaip ir viešųjų artelių, bet jų narių skaičius mažesnis, ir jie dirba vadovaujant ne artelės seniūnui, bet kokiam nors senam samdiniui, kurio žemės nuomininkas kitaip negali geriau panaudoti. Čigoniški įpročiai čia išnyksta, bet, pasak visų liudytojų parodymų, vaikų darbas yra blogiau apmokamas ir blogiau su jais elgiamasi.

Artelių sistema, kuri pastaraisiais metais vis labiau plinta⁽¹⁷⁵⁾, egzistuoja, žinoma, ne artelės seniūnui. Ji egzistuoja tam, kad turtėtų stambūs žemės nuomininkai⁽¹⁷⁶⁾ arba lendlordai⁽¹⁷⁷⁾. Žemės nuomininkas neturi gudresnio metodo savo darbininkų personalui sumažinti žemiau normalaus lygio ir tuo pačiu metu papildomo darbo atveju turėti papildomų rankų, su kiek galint mažesne pinigų suma išspausti kiek galint daugiau darbo⁽¹⁷⁸⁾ ir suaugusiems darbininkams vyrams paversti «pertekliniais». Po viso šito lengva suprasti, kodėl, iš vienos pusės, pripažįstama, kad žemės ūkio darbininkas daugiau ar mažiau kenčia nuo nedarbo, ir, iš antros pusės, pareiškiama, kad artelių sistema yra «būtina» dėl darbininkų vyrų trūkumo ir jų kėlimosi į miestus⁽¹⁷⁹⁾. Laukas be piktžolių ir Lankaširo ir t. t. žmonės-piktžolės — štai priešingi kapitalistinės gamybos poliai⁽¹⁸⁰⁾.

Išnašos

⁽¹³⁸⁾James E. Th. Rogers (Oksfordo universiteto politinės ekonomijos profesorius): «A History of Agriculture and Prices in England». Oxford 1866, I t., 690 psl. Šis kruopščiai parengtas veikalas dviejuose iki šiol pasirodžiusiuose tomuose kol kas apima tik 1259—1400 metų laikotarpį. Antrajame tome yra tik statistinė medžiaga. Tai pirmoji pirminiais šaltiniais paremta kainų istorija, kurią mes iki šiol turime.

⁽¹³⁹⁾«Reasons for the late Increase of the Poor-Rates; or a comparative View of the Price of Labour and Provisions». London 1777, 5, 11 psl.

⁽¹⁴⁰⁾Dr. Richard Price: «Observations on Reversionary Payments», 6-sis leid. By W. Morgan. London 1803, II t., 158, 159 psl. 159 puslapyje Praisas pažymi: «Nominalioji darbo dienos kaina dabartiniu metu yra ne daugiau kaip keturis kartus arba, daugiausia, penkis kartus aukštesnė už nominaliąją jos kainą 1514 metais. O grūdų kaina dabar yra septynis kartus, mėsos ir drabužių — maždaug penkiolika kartų aukštesnė. Tuo būdu darbo kaina kilo taip neproporcingai pragyvenimo išlaidų augimui, kad dabar ji, gal būt, neduoda galimybės daryti ir pusės tų išlaidų, kurias anksčiau darė darbininkas».

⁽¹⁴¹⁾Barton: «Observations on the Circumstances which influence the Condition of the Labouring Classes of Society». London 1817, 26 psl. Dėl XVIII šimtmečio pabaigos plg. Eden: «The State of the Poor».

⁽¹⁴²⁾Parry: «The Question of the Necessity of the Existing Corn Laws Considered». London 1816, 86 psl.

⁽¹⁴³⁾Ten pat, 213 psl.

⁽¹⁴⁴⁾S. Laing: «National Distress», 1844, 62 psl.

⁽¹⁴⁵⁾«England and America». London 1833, I t., 47 psl.

⁽¹⁴⁶⁾Londono «Economist», 1845 m. kovo 29 d., 290 psl.

⁽¹⁴⁷⁾Žemės aristokratija pati šiam tikslui skolino sau fondus iš valstybės kasos, žinoma, per parlamentą, už labai žemas palūkanas, kurias žemės nuomininkai turėjo jai sumokėti dvigubai.

⁽¹⁴⁸⁾Vidutinių žemės nuomininkų skaičiaus sumažėjimą ypač galima pastebėti iš surašymo rubrikų: «Žemės nuomininkų sūnūs, anūkai, broliai, sūnėnai, dukterys, anūkės, seserys, dukterėčios», trumpai tariant — paties žemės nuomininko šeimos nariai, dirbantieji pas jį. Šiose rubrikose 1851 metais buvo 216 851 žmogus, 1861 metais — tik 176 151 žmogus.— Nuo 1851 iki 1871 metų skaičius nuomojamų sklypų, mažesnių kaip 20 akrų, sumažėjo daugiau kaip 900, skaičius sklypų nuo 50 iki 75 akrų sumažėjo nuo 8 253 iki 6 370; tas pat ir su visais nuomojamais sklypais, mažesniais kaip 100 akrų. Priešingai, per tuos pačius 20 metų stambių nuomų skaičius padidėjo; skaičius nuomų nuo 300 iki 500 akrų padidėjo nuo 7 771 iki 8 410, skaičius nuomų, didesnių kaip 500 akrų — nuo 2 755 iki 3 914, skaičius nuomų, didesnių kaip 1 000 akrų — nuo 492 iki 582.

⁽¹⁴⁹⁾Avigonių skaičius padidėjo nuo 12 517 iki 25 559.

⁽¹⁵⁰⁾«Census etc.», III t., 36 psl.

⁽¹⁵¹⁾Rogers: «A History of Agriculture and Prices in England». Oxford 1866, I t., 693 psl. «The peasant has again become a serf», ten pat, 10 psl. Ponas Rodžersas priklauso prie liberaliosios mokyklos, jis asmeninis Kobdeno ir Braito draugas, vadinasi, anaiptol ne laudator temporis acti [ne iš tų, kurie garbina senuosius geruosius laikus].

⁽¹⁵²⁾«Public Health. 7th Report». London 1865, 242 psl. «The cost of the hind is fixed at the lowest possible amount on which he can live… the supplies of wages and shelter are not calculated on the profit to be derived from him. He is a zero in farming calculations». Todėl nėra nieko nepaprasto, kad arba namų savininkas kelia darbininko buto nuomą, sužinojęs, jog jis pradėjo uždirbti kiek daugiau, arba žemės nuomininkas mažina užmokestį darbininkui, remdamasis tuo, kad «jo žmona susirado darbo» (ten pat).

⁽¹⁵³⁾Ten pat, 135 psl.

⁽¹⁵⁴⁾Ten pat, 134 psl.

⁽¹⁵⁵⁾«Report of the Commissioners… relating to Transportation and Penal Servitude». London 1863, 42, 50 psl.

⁽¹⁵⁶⁾Ten pat, 77 psl. Memorandum by the Lord Chief Justice.

⁽¹⁵⁷⁾Ten pat, II t., Parodymai [418, 239 psl.].

⁽¹⁵⁸⁾Ten pat, I t., Priedas, 280 psl.

^(158a)Ten pat, 274, 275 psl.

⁽¹⁵⁹⁾«Public Health. 6th Report 1863», 238, 249, 261, 262 psl.

⁽¹⁶⁰⁾Ten pat, 262 psl.

⁽¹⁶¹⁾Ten pat, 17 psl. Anglijos žemės ūkio darbininkas gauna tik $\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$4$}\right.$ to pieno kiekio ir tik $\raisebox{1ex}{$1$}\!\left/ \!\raisebox{-1ex}{$2$}\right.$ to duonos kiekio, kurį gauna Airijos žemės ūkio darbininkas. Jau XIX šimtmečio pradžioje A. Jungas savo veikale «Tour in Ireland» yra pažymėjęs, kad Airijos darbininko maitinimosi sąlygos yra geresnės. Priežastis tiesiog yra ta, kad neturtingas Airijos žemės nuomininkas yra žymiai humaniškesnis už turtingą Anglijos žemės nuomininką. Kai dėl Uelso, tai tekste pateiktieji duomenys neliečia jo pietvakarių dalies. «Visi tenykščiai gydytojai vieningai pripažįsta, kad intensyvus mirtingumo nuo tuberkuliozės, skrofuliozės ir t. t. didėjimas yra susijęs su gyventojų fizinės būklės blogėjimu, ir visi šį blogėjimą priskiria neturtui. Žemės ūkio darbininko vienos dienos išlaikymas ten nustatomas 5 pensų dydžio, daugelyje apygardų žemės nuomininkas (kuris ir pats vargsta) moka dar mažiau. Gabalėlis sūdytos mėsos, sudžiūvęs ligi raudonmedžio kietumo ir vargu ar vertas sunkaus virškinimo proceso, arba gabalėlis lašinių yra uždaras dideliam kiekiui miltų ir svogūnėlių buzos arba avižienės, ir tai diena iš dienos sudaro žemės ūkio darbininko pietus… Pramonės pažanga jam davė tai, kad patvarų naminį milą šio žiauraus ir drėgno klimato sąlygomis išstūmė pigūs medvilniniai audiniai, o stipresnius gėrimus — «nominali» arbata… Po daugvalandinio darbo pučiant vėjui ir lyjant lietui žemdirbys grįžta į savo trobą, kad prisėstų prie ugnies, kūrenamos durpėmis arba grumstais, suplaktais iš molio ir akmens anglies atmatų, kurie degdami duoda debesis anglies ir sieros rūgšties. Trobos sienos padarytos iš molio ir akmenų, asla — plika žemė, kuri čia buvo ir prieš pastatant trobą, stogas — išdraikytų, nieku nesutvirtintų šiaudų masė. Kiekvienas plyšys užkamšytas šilumai išsaugoti, ir šioje pragariškos smarvės atmosferoje, purvinoje žemėje, būdamas dažnai priverstas ant savo kūno džiovinti savo vienintelį drabužį, jis vakarieniauja su žmona ir vaikais. Akušeriai, kurie turėjo dalį nakties išbūti tose trobose, aprašė, kaip jų kojos klimpo purvinoje asloje ir kaip jiems teko — dalykas nesunkus — gręžti skylę sienoje, kad nors truputį galėtų pakvėpuoti tyru oru. Gausūs liudytojai, užimantieji įvairiausią visuomeninę padėtį, parodo, kad nepakankamai besimaitinantį (underfed) valstietį kasnakt veikia šios ir kitokios sveikatai žalingos įtakos, ir nestinga įrodymų, kad šito rezultatas yra silpni ir skrofulingi gyventojai… Karmartenširo ir Kardiganširo parapijų tarnautojų pranešimai įtikinamai liudija apie tokią pat padėtį. Prie to prisideda dar didesnė blogybė — idiotizmo plitimas. Dabar keletą žodžių apie klimatines sąlygas. Smarkūs pietvakarių vėjai pučia visoje šalyje 8—9 mėnesius per metus, juos lydi liūtys, kurios ypač siaučia vakariniuose kalvų šlaituose. Medžių reta, jie pasitaiko tik apsaugotose vietose; jeigu jie neapsaugoti, juos vėjas visaip naikina. Trobos glaudžiasi po kuria nors kalnų terasa, dažnai dauboje arba akmens skaldykloje, ganyklose gali gyventi tik visai smulkios avys ir vietiniai raguočiai… Jauni vyrai išvyksta į rytines Glamorgeno ir Monmauto kalnų pramonės apygardas… Karmartenširas yra kasyklų darbininkų daigynas ir jų invalidų namai… Tik vargais negalais išlieka tas pats gyventojų skaičius. Antai, Kardiganšire buvo:

(Dr. Hanterio ataskaita, «Public Health, 7th Report 1864». London 1865, 498—502 psl., įvairiose vietose).

⁽¹⁶²⁾1865 metais šis įstatymas buvo šiek tiek pagerintas. Patyrimas greitai parodys, kad tokios rūšies lopymas nė kiek nepadeda.

⁽¹⁶³⁾Kad būtų galima suprasti tolesnį dėstymą: close villages (uždarais kaimais) vadinami tokie, kurių žemės savininkai yra vienas arba du stambūs lendlordai; open villages (atvirais kaimais) — tokie, kurių žemė priklauso daugeliui smulkiųjų savininkų. Kaip tik pastarosiose vietose statybos spekuliantai ir gali statyti kotedžus ir nakvynės namus.

⁽¹⁶⁴⁾Toks parodomasis kaimas labai gražiai atrodo, bet jis yra toks pat nerealus, kaip ir kaimai, kuriuos stebėjo Jekaterina II savo kelionės į Krymą metu. Paskutiniu laiku ir avigonis neretai išvaromas iš šių show-villages [parodomųjų kaimų]. Pavyzdžiui, netoli Market Harboro yra beveik 500 akrų užimanti avių ganykla; čia iš viso tereikia vieno žmogaus darbo. Kad būtų sumažinti ilgi žygiai per šias plačias lygumas, puikias Lesterio ir Northemptono ganyklas, piemeniui paprastai buvo duodamas kotedžas fermoje. Dabar jam duodamas tryliktas šilingas butui, kurio jis turi ieškotis kokiame nors toliau nuo ganyklos esančiame atvirame kaime.

⁽¹⁶⁵⁾«Darbininkų namai (atvirose gyvenvietėse, kurios, žinoma, visuomet perpildytos) paprastai pastatyti eilėmis ir jų užpakalinė siena atsiremia į kraštutinę ribą to žemės sklypelio, kurį statybos spekuliantas vadina savu. Todėl šviesa ir oras juos tegali pasiekti tik iš fasado pusės» (dr. Hanterio ataskaita, «Public Health 7th Report 1864». London 1865, 135 psl.). Labai dažnai kaimo smuklininkas arba krautuvininkas taip pat išnuomoja namus. Tokiais atvejais jis greta žemės nuomininko yra antras ponas žemės ūkio darbininkui. Kartu darbininkas turi būti ir jo pirkėjas. «Gaudamas 10 šil. per savaitę, minus 4 sv. st. buto nuomos per metus, jis privalo pirkti tam tikrą kiekį arbatos, cukraus, miltų, muilo, žvakių ir alaus tokiomis kainomis, kokias nustatys krautuvininkas savo nuožiūra» (ten pat, 132 psl.). Šie atviri kaimai iš tikrųjų yra Anglijos žemės ūkio proletariato «pataisos darbų kolonijos». Daugelis kotedžų yra tikri nakvynės namai, per kuriuos pereina visi apylinkės valkatos. Žemdirbys ir jo šeima, kurie biauriausiomis sąlygomis dažnai tikrai nuostabiai išsaugoja būdo tyrumą ir dorumą, čia neišvengiamai žūva. Kilmingųjų Šeilokų tarpe pasidarė mada fariziejiškai gūžčioti pečiais statybos spekuliantų, smulkiųjų savininkų ir atvirų gyvenviečių adresu. Suprantama, jiems yra puikiai žinoma, kad jų «uždari kaimai ir parodomieji kaimai» yra «atvirų gyvenviečių» gimtinė ir negalėtų be pastarųjų egzistuoti. «Jei nebūtų atvirų gyvenviečių smulkiųjų savininkų, tai didesnei žemės ūkio darbininkų daliai tektų miegoti po medžiais tų dvarų, kuriuose jie dirba» (ten pat, 135 psl.). «Atvirų» ir «uždarų» kaimų sistema viešpatauja visose vidurinės Anglijos grafystėse ir visoje rytinėje Anglijoje.

⁽¹⁶⁶⁾«Asmuo, kuris išnuomoja namus (žemės nuomininkas arba lendlordas), tiesiogiai ar netiesiogiai turtėja darbu žmogaus, kuriam jis moka 10 šil. per savaitę, o paskui vėl atima iš šio beturčio 4 ar 5 sv. st. metinės buto nuomos už namus, kurie laisvoje rinkoje neverti nė 20 sv. st., bet kurie tik dėl to išlaiko savo dirbtinę kainą, kad savininkui priklauso galia pasakyti: «Imk mano namus arba kraustykis su savo manta ir pamėgink be darbo liudijimo iš manęs susirasti kitą pastogę»… Jei žmogus nori pagerinti savo padėtį ir nuvyksta į geležinkelį dėti bėgių arba į akmens skaldyklą, ta pati galia nė žingsnio nesitraukia nuo jo: «Dirbk man už šį žemą darbo užmokestį arba kraustykis prieš savaitę įspėtas; pasiimk savo kiaulę, jei tokią turi, o paskui pažiūrėsime, ką tu gausi už bulves, kurios auga tavo darže». O jei interesas diktuoja savininkui imtis kitų priemonių, tai jis (atitinkamai žemės nuomininkas) tokiais atvejais dažnai verčiau pakelia buto nuomą, tarytum bausdamas darbininką už tai, kad jis, gal būt, pasitrauks iš darbo» (Dr. Hanteris, ten pat, 132 psl.).

⁽¹⁶⁷⁾«Jaunavedžiai neteikia nieko pamokomo suaugusiems broliams ir seserims, kurie miega tame pačiame kambaryje; ir nors šie pavyzdžiai negali būti suregistruoti, vis dėlto yra pakankamai duomenų, patvirtinančių teigimą, kad didelės kančios ir dažnai mirtis ištinka moteris, padariusias kraujomaišos nusikaltimą» (Dr. Hanteris, ten pat, 137 psl.). Vienas kaimo policijos valdininkas, kuris daugelį metų buvo seklys blogiausiuose Londono kvartaluose, apie savo kaimo merginas sakė štai ką: «Tokio biauraus ištvirkimo nuo ankstyvo amžiaus, tokio pasileidimo ir begėdiškumo aš niekad nesu matęs per visą savo policinį gyvenimą blogiausiose Londono dalyse… Jie gyvena, kaip kiaules, suaugę vaikinai ir merginos, motinos ir tėvai — visi miega kartu tame pačiame kambaryje» («Children’s Employment Commission. 6th Report». London 1867. Priedas, 77 psl., Nr. 155).

⁽¹⁶⁸⁾«Public Health. 7th Report 1864», 9—14 psl., įvairiose vietose.

^(168a)«Kunigas ir bajoras yra tarytum susitarę juos mirtinai nukamuoti».

⁽¹⁶⁹⁾«Dievo skirtas hind’o [žemės ūkio darbininko] užsiėmimas net jo padėčiai suteikia orumo. Jis ne vergas, bet taikos kareivis ir vertas to, kad lendlordas aprūpintų jį butu, pritinkančiu vedusiam žmogui, nes lendlordas iš jo reikalauja tokio pat priverčiamojo darbo, kaip šalis iš kareivio. Jis, lygiai kaip ir kareivis, negauna rinkos kainos už savo darbą. Panašiai kaip kareivį, jį ima jauną, tamsų, težinantį tik savo amatą ir savo gyvenamąją vietą. Ankstyvos santuokos ir įvairių sėslumo įstatymų veikimas jam yra tas pat, kas naujokų ėmimas ir karinis baudžiamasis kodeksas kareiviui» (dr. Hanteris, Public Health. 7th Report 1864». London 1865, 132 psl.). Kartais koks nors, kaip išimtis, minkštaširdis lendlordas nugrimzta į liūdnus apmąstymus, matydamas nusiaubimus, kuriuos jis pats padarė. «Labai liūdnas dalykas būti vienam savo valdose,— sakė Lesterio grafas, kai jį sveikino Holkhemo statybos užbaigimo proga.— Aš dairausi aplinkui ir nematau nė vieno namo, išskyrus savąjį. Aš — milžinų bokšto milžinas ir suėdžiau visus savo kaimynus».

⁽¹⁷⁰⁾Panašus reiškinys pastaraisiais dešimtmečiais pastebimas ir Prancūzijoje tuo mastu, kuriuo kapitalistinė gamyba ten įvaldo žemės ūkį ir varo «perteklinius» kaimo gyventojus į miestus. Čia taip pat pastebimas butų ir kitų sąlygų pablogėjimas ties pačiu «perteklinių» susidarymo šaltiniu. Apie savotišką «prolétariat foncier» [«žemės ūkio proletariatą»], kurį yra sukūrusi parcelinė sistema, žr., tarp kita ko, anksčiau cituotąjį Colins veikalą: «L’Économie Politique» ir Karl Marx: «Der Achtzehnte Brumaire des Louis Bonaparte». New York 1852, 56 ir sek. psl. [«Luji Bonaparto briumerio aštuonioliktoji». K. Marksas ir F. Engelsas, Rinktiniai raštai, I t., Vilnius, 1949, 276 ir sek. psl.]. 1846 metais Prancūzijos miesto gyventojai sudarė 24,42%, kaimo gyventojai — 75,58%; 1861 metais miesto gyventojai — 28,86%, kaimo gyventojai — 71,14%. Per pastaruosius 5 metus kaimo gyventojų procentinės dalies sumažėjimas yra dar didesnis. Jau 1846 metais Pjeras Diuponas dainuoja savo «Ouvriers»:

«Mal vêtus, logés dans des trous,
Sous les combles, dans les décombres,
Nous vivons avec les hiboux
Et les larrons, amis des ombres».

[«Blogai apsirengę, mes gyvename lūšnose, pastogėse, griuvėsiuose kartu su pelėdomis ir vagimis, tamsos draugais».]

⁽¹⁷¹⁾Šešta ir baigiamoji «Report of Children’s Employment Commission», paskelbta 1867 m. kovo pabaigoje, kalba apie gang-system [artelių sistemą] tik žemės ūkyje.

⁽¹⁷²⁾«Children’s Employment Commission. 6th Report». Parodymas, 37 psl., Nr. 173.

⁽¹⁷³⁾Tačiau kai kurie artelių seniūnai pavirsta žemės nuomininkais, nuomojančiais iki 500 akrų žemės, arba ištisos eilės namų savininkais.

⁽¹⁷⁴⁾«Pusę Liudfordo merginų pražudė artelės» (ten pat, priedas, 6 psl., Nr. 32).

⁽¹⁷⁵⁾«Ši sistema labai paplito pastaraisiais metais. Kai kuriose vietose ji tik ką įvesta, kitose, kur ji egzistuoja ilgiau, į arteles įtraukiama vis daugiau ir vis jaunesnių vaikų» (ten pat, 79 psl., Nr. 174).

⁽¹⁷⁶⁾«Smulkūs žemės nuomininkai nenaudoja artelinio darbo». «Jis nenaudojamas blogoje žemėje, o naudojamas tokioje, kuri duoda rentos nuo 2 sv. st. iki 2 sv. st. 10 šil. iš akro» (ten pat, 17 ir 14 psl.).

⁽¹⁷⁷⁾Vienam iš šių ponų jo rentos taip patinka, kad jis su pasipiktinimu pareiškė tyrimo komisijai, jog visas riksmas kilęs tik dėl sistemos pavadinimo. Jei artelės būtų vadinamos ne «gangs», o «pramoninėmis-žemdirbinėmis-kooperatinėmis jaunimo savarankiško uždarbio asociacijomis», tai viskas būtų kuo puikiausiai.

⁽¹⁷⁸⁾«Artelinis darbas yra pigesnis už bet kurį kitą darbą, kaip tik dėl to jis ir naudojamas»,— sako vienas buvęs artelės seniūnas (ten pat, 17 psl., Nr. 14). «Artelių sistema neabejotinai yra visų pigiausia žemės nuomininkui ir taip pat neabejotinai yra visų pražūtingiausia vaikams»,— sako vienas žemės nuomininkas (ten pat, 16 psl., Nr. 3).

⁽¹⁷⁹⁾«Be abejonės, daugelį darbų, kuriuos dabar artelėse atlieka vaikai, anksčiau atlikdavo vyrai ir moterys. Ten, kur naudojamas moterų ir vaikų darbas, bedarbių vyrų yra dabartiniu metu daugiau, negu buvo anksčiau (more men are out of work)» (ten pat, 43 psl., Nr. 202). Bet, iš antros pusės, tarp kitko: «Darbo klausimas (labour question) daugelyje žemdirbinių apygardų, ypač gaminančiose grūdus, įgauna tokį rimtą pobūdį dėl emigracijos ir dėl to kėlimosi į didelius miestus lengvumo, kurį užtikrina geležinkeliai, kad aš (tas «aš» yra vieno stambaus lendlordo kaimo agentas) vaikų darbą laikau absoliučiai būtinu» (ten pat, 80 psl., Nr. 180). The labour question (darbo klausimas) žemdirbinėse Anglijos apygardose, skirtingai nuo viso civilizuotojo pasaulio, yra the landlords’ and farmers’ question (lendlordų ir žemės nuomininkų klausimas), kokiu būdu, nepaisant kaimo gyventojų nuolat didėjančio atslūgimo, įamžinti kaime pakankamą «santykinį gyventojų perteklių» ir kartu žemės ūkio darbininko «darbo užmokesčio minimumą»?

⁽¹⁸⁰⁾Anksčiau mano cituotoji «Public Health Report», kurioje ryšium su vaikų mirtingumu tarp kita ko kalbama apie artelių sistemą, liko nežinoma spaudai, vadinasi, ir Anglijos publikai. Priešingai, paskutinė «Children’s Employment Commission» ataskaita davė spaudai pageidaujamo «sensacingo» maisto. Tuo metu, kai liberalinė spauda klausė, kokiu būdu kilmingieji džentelmenai bei ledi ir valstybinės bažnyčios dvasininkai, kurių Linkolnšire knibždėte knibžda, kokiu būdu šie personažai, siuntę pas antipodus savo specialias «misijas Pietų vandenyno laukinių papročiams sušvelninti»,— galėjo leisti išsivystyti tokiai sistemai savo dvaruose, savo akivaizdoje,— tuo pačiu metu aristokratinė spauda samprotavo vien tik apie biaurų sugedimą tų kaimo žmonių, kurie gali pardavinėti savo vaikus į tokią vergovę! Tačiau esant toms prakeiktoms sąlygoms, kurioms «kilmingieji» pasmerkė kaimo žmogų, būtų suprantama, net jeigu jis ėstų savo paties vaikus. Jei kuo nors ir tenka stebėtis, tai tik tuo būdo taurumu, kurį jis yra daugiausia išsaugojęs. Oficialių ataskaitų autoriai nurodo, kad net tose apygardose, kur naudojama artelių sistema, tėvai žiūri į ją su pasibiaurėjimu. «Mūsų surinktuose liudytojų parodymuose galima rasti gausių įrodymų, kad tėvai daugeliu atvejų būtų dėkingi už priverstinį įstatymą, kuris duotų jiems galimybę pasipriešinti toms pagundoms ir spaudimui, kuriuos jie dažnai patiria. Čia parapijos valdininkas, čia šeimininkas, grasindami jiems atleidimu, verčia juos siųsti vaikus uždarbiauti, užuot siuntus į mokyklą… Kiekvienas bergždžias laiko ir jėgų eikvojimas, visos kančios, kurias žemdirbiui ir jo šeimai sukelia nepaprastas ir bereikalingas nuovargis, kiekvienas atvejis, kai tėvai savo vaiko dorovinio žlugimo kaltininku gali laikyti kotedžų perpildymą arba tvirkinamąją artelių sistemos įtaką,— visa tai vargingųjų darbo žmonių krūtinėje sukelia jausmus, kuriuos lengva suprasti ir kurių nėra reikalo smulkiau aprašinėti. Jie supranta, kad daug fizinių ir dvasinių kančių jiems sukelia tos sąlygos, už kurias jie jokiu būdu neatsako, kurioms jie, jei tai būtų jų galioje, niekad nepritartų ir prieš kurias kovoti jie yra bejėgiai» (ten pat, XX psl., Nr. 82; XXIII psl., Nr. 96).

f) Airija

Turinys | Markso-Engelso archyvas