Karl Marx. Kapitalas. Pirmasis tomas. VII skyrius. XXIII skirsnis. VISUOTINIS KAPITALISTINIO KAUPIMO DĖSNIS

Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas

f) Airija

Baigdami šį skyrių, mes dar turime mesti žvilgsnį į Airiją, Pirmiausia pateiksime ją liečiančius faktus.

1841 metais Airijos gyventojų skaičius išaugo iki 8 222 664 žmonių, 1851 metais sumažėjo iki 6 623 985, 1861 metais — iki 5 850 309, 1866 metais — iki $5 \frac{1}{2}$ milijono, t. y. krito beveik iki 1801 m. lygio. Mažėjimas prasidėjo nuo 1846 bado metų ir vyko taip, kad mažiau kaip per 20 metų Airija neteko daugiau kaip $\frac{5}{16}$ savo gyventojų⁽¹⁸¹⁾. Bendras emigrantų skaičius nuo 1851 m. gegužės iki 1865 m. liepos mėnesio buvo 1 591 487 žmonės, per pastaruosius 5 metus, nuo 1861 iki 1865 metų, emigravo daugiau kaip pusė milijono žmonių. Apgyventų namų skaičius 1851—1861 metų laikotarpiu sumažėjo 52 990. Nuo 1851 iki 1861 metų 15—30 akrų dydžio nuomojamų valdų skaičius padidėjo 61 000, didesnių kaip 30 akrų nuomojamų valdų skaičius — 109 000, tuo tarpu kai bendras visų įvairaus dydžio nuomojamų valdų skaičius sumažėjo 120 000,— sumažėjimas, kurį sukėlė vien tik mažesnių kaip 15 akrų nuomojamų valdų panaikinimas, t. y. jų centralizacija.

Suprantama, gyventojų skaičiaus mažėjimą, aplamai ir ištisai imant, lydėjo produktų masės mažėjimas. Mūsų tikslui pakanka išnagrinėti 1861—1865 metų penkmetį, per kurį emigravo daugiau kaip pusė milijono žmonių ir absoliutus gyventojų skaičius sumažėjo daugiau kaip $\frac{1}{3}$ milijono (žr. lentelę A).

LENTELĖ A
GYVULIŲ SKAIČIUS
Metai	Arklių		Raguočių
Metai	Bendras skaičius	Sumažėjimas	Bendras skaičius	Sumažėjimas	Padidėjimas
1860	619 811	—	3 606 374	—	—
1861	614 232	5 579	3 471 688	134 686	—
1862	602 894	11 338	3 254 890	216 798	—
1863	579 978	22 916	3 144 231	110 659	—
1864	562 158	17 820	3 262 294	—	118 063
1865	547 867	14 291	3 493 414	—	231 120

Metai	Avių			Kiaulių
Metai	Bendras skaičius	Sumažėjimas	Padidėjimas	Bendras skaičius	Sumažėjimas	Padidėjimas
1860	3 542 080	—	—	1 271 072	—	—
1861	3 556 050	—	13 970	1 102 042	169 030	—
1862	3 456 132	99 918	—	1 154 324	—	52 282
1863	3 308 204	147 928	—	1 067 458	86 866	—
1864	3 366 941	—	58 737	1 058 480	8 978	—
1865	3 688 742	—	321 801	1 299 893	—	241 413

Iš pateiktosios lentelės išeina:

Arklių	Raguočių	Avių	Kiaulių
Absoliutus sumažėjimas	Absoliutus sumažėjimas	Absoliutus padidėjimas	Absoliutus padidėjimas
71 944	112 960	146 662	28 821⁽¹⁸²⁾

Pažvelkime dabar į žemdirbystę, kuri teikia pragyvenimo reikmenis gyvuliams ir žmonėms. Sekančioje lentelėje apskaičiuotas sumažėjimas arba padidėjimas kiekvieniems atskiriems metams palyginti su pernykščiais metais. Prie grūdinių javų priskirti: kviečiai, avižos, miežiai, rugiai, pupos ir žirniai, prie daržovių — bulvės, ropės, cukriniai runkeliai, kopūstai, morkos, pastarnokai, vikiai ir t. t.

LENTELĖ B
ARIMŲ IR PIEVŲ (ARBA GANYKLŲ) PLOTO DIDĖJIMAS ARBA MAŽĖJIMAS AKRAIS
Metai	Grūdiniai javai	Daržovės, šakniavaisiai bei gumbavaisiai ir žalieji pašarai		Pievos ir dobilai		Linai		Bendras žemdirbystei ir gyvulininkystei naudojamos žemės plotas
Metai	Sumažėjimas	Sumažėjimas	Padidėjimas	Sumažėjimas	Padidėjimas	Sumažėjimas	Padidėjimas	Sumažėjimas	Padidėjimas
1861	15 701	36 974	—	47 969	—	—	19 271	81 873	—
1862	72 734	74 785	—	—	6 623	—	2 055	138 841	—
1863	144 719	19 358	—	—	7 724	—	63 922	92 431	—
1864	122 437	2 317	—	—	47 486	—	87 761	—	10 493
1865	72 450	—	25 241	—	68 970	50 159	—	28 218	—
1861—1865	428 041	108 193	—	—	82 834	—	122 850	330 870	—

Prie to 1865 metais «pievų» rubrikoje prisidėjo 127 470 akrų, daugiausia dėl to, kad rubrikoje «nedirbamos dykvietės ir durpynai» plotas sumažėjo 101 543 akrais. Jei mes 1865 metus palyginsime su 1864 metais, tai grūdinių javų sumažėjo 246 667 kvarteriais, tame tarpe kviečių 48 999 kvarteriais, avižų 166 605 kvarteriais, miežių 29 892 kvarteriais ir t. t.; bulvių kiekis, nors 1865 metais jos buvo auginamos didesniame plote, sumažėjo 446 398 tonomis ir t. t. (žr. lentelę C, 627 psl.).

Nuo Airijos gyventojų ir žemės produktų gamybos judėjimo pereikime prie judėjimo jos lendlordų, stambiųjų žemes nuomininkų ir pramoninių kapitalistų piniginėse. Jis atsispindi pajamų mokesčio mažėjime ir didėjime. Toliau pateikiamai lentelei D suprasti reikia pažymėti, kad rubrika D (pelnas, išskyrus žemės nuomininkų pelną) apima ir vadinamąjį «profesinį» pelną, t. y. advokatų, gydytojų ir t. t. pajamas, o čia atskirai neišvardijamos rubrikos C ir E apima valdininkų, karininkų, valstybinių sinekūrų gavėjų, valstybės kreditorių ir t. t. pajamas.

LENTELĖ C
DIRBAMOS ŽEMĖS PLOTO, PRODUKTO KIEKIO AKRUI IR PRODUKTO BENDRO KIEKIO PADIDĖJIMAS ARBA SUMAŽĖJIMAS 1865 METAIS PALYGINTI SU 1864 METAIS
Produkto pavadinimas	Dirbamos žemės akrų kiekis		Padidėjimas arba sumaž. 1865 metais		Produkto kiekis vienam akrui				Padidėjimas arba sumažėjimas 1865 metais		Bendras produktų kiekis
Produkto pavadinimas	1864	1865	+	-			1864	1865	Padidėjimas arba sumažėjimas 1865 metais		1864		1865	Padid. 18	Sumaž. 65
Kviečiai	276 483	266 989	—	9 494	Kviečiai	cnt	13,3	13,0	—	0,3	875 782	kvart.	826 783	—	48 999 kvart.
Avižos	1 814 886	1 745 228	—	69 658	Avižos	„	12,1	12,3	0,2	—	7 826 332	„	7 659 727	—	166 605 „
Miežiai	172 700	177 102	4 402	—	Miežiai	„	15,9	14,9	—	1,0	761 909	„	732 017	—	29 892 „
Bere (miež.) Rugiai	8 894	10 091	1 197	—	Bere (miež.)	„	16,4	14,8	—	1,6	15 160	„	13 989	—	1 171 „
Bere (miež.) Rugiai	8 894	10 091	1 197	—	Rugiai	„	8,5	10,4	1,9	—	12 680	„	18 364	5 684 kvart.	—
Bulvės	1 039 724	1 066 260	26 536	—	Bulvės	t	4,1	3,6	—	0,5	4 312 388	tonos	3 865 990	—	446 398 t
Ropės	337 355	334 212	—	3 143	Ropės	„	10,3	9,9	—	0,4	3 467 659	„	3 301 683	—	165 976 „
Cukr. runkeliai	14 073	14 389	316	—	Cukr. runkeliai	„	10,5	13,3	2,8	—	147 284	„	191 937	44 653 t	—
Kopūstai	31 821	33 622	1 801	—	Kopūstai	„	9,3	10,4	1,1	—	297 375	„	350 252	52 877 „	—
Linai	301 693	251 433	—	50 260	Linai (stonų po 14 svarų)		34,2	25,2	—	9,0	64 506	„	39 561	—	24 945 t⁽¹⁸³⁾
Šienas	1 609 569	1 678 493	68 924	—	Šienas tonų		1,6	1,8	0,2	—	2 607 153	„	3 068 707	461 554 „	—

LENTELĖ D
PAJAMŲ MOKESČIU APMOKESTINAMOS PAJAMOS AIRIJOJE SVARAIS STERLINGŲ
	1860	1861	1862	1863	1864	1865
Rubrika A
Žemės renta	12 893 829	13 003 554	13 398 938	13 494 091	13 470 700	13 801 616
Rubrika B
Žemės nuomininkų pelnas	2 765 387	2 773 644	2 937 899	2 938 923	2 930 874	2 946 072
Rubrika D
Pramoninis ir pan. pelnas	4 891 652	4 836 203	4 858 800	4 846 497	4 546 147	4 850 199
Visų rubrikų nuo A iki E suma	22 962 885	22 998 394	23 597 574	23 658 631	23 236 298	23 930 340⁽¹⁸⁴⁾

Rubrikoje D pajamų padidėjimas per 1853—1864 metus vidutiniškai sudarė tik 0,93%, tuo tarpu kai Didžiojoje Britanijoje jis per tą patį laikotarpį buvo 4,58%. Sekanti lentelė parodo pelno (išskyrus žemės nuomininkų pelną) pasiskirstymą 1864 ir 1865 metais:

LENTELĖ E
RUBRIKA D. PELNO PAJAMOS (DIDESNĖS KAIP 60 SV. ST.) AIRIJOJE
	1864				1865
Bendros metinės pajamos	sv. st. 4 368 610	tenka	17 467	žm.	sv. st. 4 669 979	tenka	18 081	žm.
Metinės pajamos didesnės kaip 60 sv. st. ir mažesnės kaip 100 sv. st.	238 726	„	5 015	„	222 575	„	4 703	„
Iš bendrų metinių pajamų	1 979 066	„	11 321	„	2 028 471	„	12 184	„
Bendrų metinių pajamų likutis	2 150 818	„	1 131	„	2 418 933	„	1 194	„
Tame tarpe	1 073 906 1 076 912	„ „	1 010 121	„ „	1 098 027 1 320 906	„	1 044 150	„
Iš jų	923 397 646 377 262 819	„ „ „	75 26 3	„ „ „	1 034 881 736 448 274 528	„ „ „	72 28 3	„ „ „⁽¹⁸⁵⁾

Anglija, išsivysčiusios kapitalistinės gamybos šalis ir daugiausia pramoninė, paplūstų kraujais nuo kraujolaidos, panašios į tą, kurią patyrė Airijos tauta. Bet dabartiniu metu Airija tėra tik žemdirbinė Anglijos apygarda, atskirta nuo jos plačiu kanalu ir teikianti jai grūdų, vilnos, gyvulių, pramoninių ir karinių rekrutų.

Gyventojų skaičiaus sumažėjimo rezultatas yra tas, kad daug žemės lieka dirvonuoti, žemdirbystės produktų kiekis smarkiai sumažėjo⁽¹⁸⁶⁾ ir, nepaisant to, kad gyvulininkystei skirtas plotas padidėjo, jos kai kurios šakos absoliučiai mažėja, o kitose pastebimas vos paminėti vertas vystymasis, kurį nuolat nutraukia atgaliniai žingsniai. Tačiau kartu su gyventojų skaičiaus mažėjimu visą laiką kilo žemės renta ir žemės nuomininkų pelnas; beje, pastarasis ne taip pastoviai, kaip pirmoji. Priežastis visiškai suprantama. Iš vienos pusės, vykstant žemės nuomų centralizacijai ir ariamos žemės pavertimui ganyklomis, vis didesnė visuminio produkto dalis pavirsdavo pridedamuoju produktu. Pridedamasis produktas didėjo, nors visuminis produktas, kurio dalį jis sudaro, vis mažėjo. Iš antros pusės, šio pridedamojo produkto piniginė vertė augo dar sparčiau negu jo masė, nes Anglijos rinkos kainos mėsai, vilnai ir t. t. per pastaruosius 20, o ypač per pastaruosius 10 metų vis kilo.

Išskaidytos gamybos priemonės, kurios pačiam gamintojui yra darbo turėjimo priemonės ir pragyvenimo priemonės, jeigu jų vertė nepadidėja prijungiant prie jų svetimą darbą, lygiai taip pat nėra kapitalas, kaip produktas, kurį suvartoja pats jo gamintojas, nėra prekė. Nors žemdirbystėje panaudojamų gamybos priemonių masė ir sumažėjo kartu su gyventojų skaičiaus sumažėjimu, vis dėlto žemdirbystėje panaudojamo kapitalo masė padidėjo, nes anksčiau suskaidytų gamybos priemonių dalis buvo paversta kapitalu.

Visas Airijos kapitalas, įdėtas ne į žemės ūkį, bet į pramonę ir prekybą, per pastaruosius du dešimtmečius buvo kaupiamas lėtai ir su nuolatiniais dideliais svyravimais. Priešingai, tuo sparčiau vystėsi jo individualinių sudėtinių dalių koncentracija. Pagaliau, kad ir koks mažas būtų jo absoliutus augimas,— santykinai, palyginti su mažėjančiu gyventojų skaičiumi, jis didėjo.

Tuo būdu čia, mūsų akivaizdoje, stambiu mastu vystosi procesas, už kurį geresnio ortodoksinė politinė ekonomija nė pageidauti negali, norėdama paremti savo dogmą, kad skurdas kyląs iš absoliutaus gyventojų pertekliaus ir kad pusiausvyrą vėl atkuriąs gyventojų sumažėjimas. Tai yra kur kas įspūdingesnis eksperimentas negu maltuzianistų taip išgarsintas XIV šimtmečio vidurio maras. Ta proga pasakytina, kad XIX amžiaus gamybiniams santykiams ir atitinkamiems gyventojų skaičiaus santykiams taikyti XIV amžiaus matą savaime buvo pedantiškai naivu; bet tas naivumas išleisdavo iš akių dar ir tai, kad jei šiapus kanalo, Anglijoje, po maro ir jį lydėjusio gyventojų sumažėjimo vyko kaimo gyventojų išsilaisvinimas ir turtėjimas, tai anapus kanalo, Prancūzijoje, po jo sekė dar didesnis pavergimas ir skurdo didėjimas^(186a).

1846 m. badas Airijoje sunaikino daugiau kaip milijoną žmonių, bet tai buvo vien tik beturčiai. Jis nepadarė nė mažiausio nuostolio šalies turtui. Po to per dvidešimt metų vykęs ir vis didėjantis iškraustymas nesunaikino, priešingai Trisdešimties metų karui, kartu su žmonėmis ir jų gamybos priemonių. Airių genijus išrado visiškai naują metodą varguomenei tarytum burtais perkelti už tūkstančių mylių nuo jos skurdo vietos. Emigrantai, persikėlusieji į Jungtines Valstybes, kasmet siunčia namo pinigų — lėšų likusiems persikelti. Kiekviena partija, emigravusi šiais metais, sekančiais metais traukia paskui save naują partiją. Tuo būdu emigracija Airijai ne tik nieko nekainuoja, bet dar sudaro vieną iš pajamingiausių jos eksportinių operacijų straipsnių. Pagaliau ji yra sistemingas procesas, kuris ne vien sukelia laikiną tuštumą esamoje gyventojų masėje, bet kasmet atima daugiau gyventojų, negu kompensuoja kasmetinis prieauglis, ir tuo būdu veda į kasmetinį absoliutaus gyventojų skaičiaus mažėjimą^(186b).

Kokios gi buvo pasekmės likusiems Airijos darbininkams, atpalaiduotiems nuo gyventojų pertekliaus? Pasekmės tokios, kad dabartiniu metu santykinis gyventojų perteklius yra toks pat didelis, koks jis buvo iki 1846 metų, kad darbo užmokestis yra toks pat žemas, kad darbo sunkumas padidėjo, kad kaimo skurdas sudaro naujos krizės grėsmę. Priežastys labai paprastos. Žemdirbystės revoliucija vyksta lygia greta su emigracija. Santykinio gyventojų pertekliaus susidarymas vyksta sparčiau negu absoliutus gyventojų mažėjimas. Pažvelgę į lentelę C matome, kad ariamos žemės pavertimas ganyklomis Airijoje turi sukelti dar aštresnį poveikį negu Anglijoje. Pastarojoje kartu su gyvulininkyste plinta pašarinių žolių sėjimas, Airijoje jis mažėja. Kai stambūs laukų plotai, kurie anksčiau buvo dirbami, paliekami dirvonuoti arba paverčiami nuolatinėmis pievomis, žymi dalis anksčiau nenaudojamų dykviečių ir durpynų panaudojama gyvulininkystei plėsti. Smulkūs ir vidutiniai žemės nuomininkai,— prie jų aš priskiriu visus, kurie dirba ne daugiau kaip 100 akrų žemės,— dar vis tebesudaro beveik $\frac{8}{10}$ bendro jų skaičiaus^(186c). Kapitalistinės žemdirbystės konkurencija juos slegia smarkiau negu kada nors anksčiau, ir todėl jie nuolat teikia samdomųjų darbininkų klasei vis naujų papildomų rekrutų. Vienintelė stambi Airijos pramonė, linų apdirbimo pramonė, palyginti mažai reikalinga suaugusių darbininkų vyrų ir, nepaisant jos išsiplėtimo 1861—1866 metais pabrangus medvilnei, aplamai duoda darbo tik palyginti nedidelei gyventojų daliai. Kaip ir kiekviena kita stambi pramonė, ji nuolatiniais svyravimais, vykstančiais jos pačios sferoje, visą laiką gamina santykinį gyventojų perteklių, net tuo atveju, kai jos absorbuojama darbininkų masė absoliučiai didėja. Kaimo gyventojų skurdas yra pjedastalas milžiniškiems baltinių ir t. t. fabrikams, kurių darbininkų armija daugiausia yra išsklaidyta po kaimus. Čia mes vėl susiduriame su anksčiau aprašytąja darbo namie sistema, kuri turi priemones — nepakankamą apmokėjimą ir besaikį darbą — «pertekliniams» darbininkams sistemingai gaminti. Pagaliau, nors gyventojų mažėjimas čia neturi tokių griaunamųjų padarinių, kaip išsivysčiusios kapitalistinės gamybos šalyje, vis dėlto ir čia jis nevyksta be nuolatinio grįžtamo poveikio į vidaus rinką. Tos spragos, kurios čia atsiranda dėl emigracijos, mažina ne tik vietinę darbo paklausą, bet ir smulkiųjų krautuvininkų, amatininkų, aplamai smulkiųjų verslovininkų pajamas. Čia glūdi priežastis, dėl kurios lentelėje E mažėja 60—100 sv. st. pajamos.

Gana ryškų Airijos padienių žemės ūkio darbininkų padėties pavaizdavimą mes randame Airijos beturčių globos valdybų inspektorių ataskaitose (1870)^(186d). Valdininkai tokios vyriausybės, kuri laikosi tiktai durtuvų ir čia atviros, čia pridengtos apgulos padėties pagalba, privalo laikytis tokio atsargumo posakiuose, kurio jų kolegos Anglijoje gali nepaisyti; ir vis dėlto jie neleidžia savo vyriausybei gyventi iliuzijomis. Pagal jų duomenis darbo užmokesčio lygis, ir iki šiol kaime vis dar labai žemas, per pastaruosius 20 metų vis dėlto pakilo 50—60% ir dabar vidutiniškai sudaro 6—9 šil. per savaitę. Bet po šiuo tariamuoju pakilimu slepiasi tikrasis darbo užmokesčio sumažėjimas, nes jis dargi neišlygina per tą laiką įvykusio būtinų pragyvenimo reikmenų kainos pakilimo; įrodymas yra ši ištrauka iš vienų Airijos darbo namų pateiktų oficialių ataskaitų.

SAVAITINIS IŠLAIDŲ VIENAM ŽMOGUI IŠLAIKYTI VIDURKIS
Metai	Maistas	Drabužiai	Iš viso
1848 m. rugs. 29 d.— 1849 m. rugs. 29 d.	1 š. $3 \frac{1}{4}$ p.	0 š. 3 p.	1 š. $6 \frac{1}{4}$ p.
1868 m. rugs. 29 d.— 1869 m. rugs. 29 d.	2 „ $7 \frac{1}{4}$ „	0 „ 6 „	3 „ $1 \frac{1}{4}$ „

Taigi, būtinų pragyvenimo reikmenų kaina pakilo beveik dvigubai, o drabužių kaina — lygiai dvigubai palyginti su tuo, kas buvo prieš dvidešimt metų.

Tačiau net paliekant nuošalyje tokį neatitikimą, vien pinigais išreikšto darbo užmokesčio lygių palyginimas dar toli gražu neduoda teisingos išvados. Iki badmečio didžiulė darbo užmokesčio dalis kaime buvo išmokama in natura [natūra], pinigais buvo išmokama tik mažiausioji dalis; dabartiniu metu piniginis apmokėjimas yra bendra taisyklė. Jau iš to išplaukia, kad, koks bebūtų realiojo darbo užmokesčio judėjimas, jo piniginė išraiška turėjo pakilti. «Iki badmečio padienis žemės ūkio darbininkas turėjo sklypelį žemės, kuriame jis augino bulves ir laikė kiaules ir paukščius. Dabartiniu metu jis ne tiktai turi pirkti visus savo pragyvenimo reikmenis, bet jis taip pat netenka tų pajamų, kurias jis gaudavo parduodamas kiaules, paukščius ir kiaušinius»⁽¹⁸⁷⁾. Iš tikrųjų, anksčiau žemės ūkio darbininkai susiliedavo su smulkiaisiais nuomininkais ir paprastai sudarydavo tik tarytum ariergardą tų vidutinių ir stambiųjų nuomojamų valdų, kuriose jie rasdavo darbo. Tik nuo 1846 m. katastrofos jie pradėjo sudaryti grynai samdomųjų darbininkų klasės dalį, atskirą sluoksnį, kuris su savo samdytojais yra surištas vien tik piniginiais santykiais.

Mes jau žinome, kokios buvo jų butų sąlygos iki 1846 metų. Nuo to laiko jos dar labiau pablogėjo. Tam tikra žemės ūkio padienininkų dalis, beje, diena iš dienos mažėjanti, dar tebegyvena nuomininkų žemėje, perpildytose lūšnelėse, kurių pasibiaurėtina būklė toli pralenkia visa, ką šiuo atžvilgiu blogiausio teikia žemdirbinės Anglijos apygardos. Ir tokia padėtis yra visur, išskyrus kai kurias Ulsterio vietoves; tokia ji pietuose, Korko, Limeriko, Kilkenio ir kt. grafystėse; rytuose, Uiklove, Uoksforde ir t. t.; Airijos centre, Kings ir Kuins Kauntyje, Dublino grafystėje ir t. t.; šiaurėje, Daune, Entrime, Tirone ir t. t.; pagaliau vakaruose, Slaigo, Roskomone, Majo, Geluėjuje ir t. t. «Tai,— sušunka vienas iš inspektorių,— gėda krikščionybei ir mūsų šalies civilizacijai». Norint palengvinti padienių darbininkų gyvenimą jų urvuose, iš jų sistemingai atimami žemės sklypeliai, kurie nuo neatmenamų laikų priklausė prie jų butų. «Įsisąmoninimas tos paniekos, kurią jie patiria iš lendlordų ir jų valdytojų, sukėlė atitinkamą žemės ūkio darbininkų antagonizmo ir neapykantos jausmą tiems, kurie elgiasi su jais kaip su beteise rase»^(187a).

Pirmasis žemės ūkio revoliucijos aktas buvo tas, kad milžinišku mastu ir tarytum pagal iš viršaus duotą lozungą buvo nugriautos darbų vietose esančios lūšnelės. Tuo būdu daugelis darbininkų buvo priversti ieškoti prieglobsčio kaimuose ir miestuose. Ten juos, kaip kokį šlamštą, iškaišiojo blogiausiųjų kvartalų palėpėse, būdose, rūsiuose ir lindynėse. Tūkstančiai airių šeimų, kurioms, net kaip liudija nacionaliniais prietarais persisunkę anglai, yra būdingas nepaprastas prisirišimas prie namų židinio, rūpesčių nežinantis linksmumas ir šeimos papročių taurumas, buvo staiga perkelti į nedorybės židinius. Vyrams dabar teko ieškoti darbo pas kaimyninius žemės nuomininkus, kurie samdo juos tik padieniui, t. y. visų netvirčiausios darbo užmokesčio formos pagrindu; tuo būdu «jie dabar priversti eiti tolimą kelią iki nuomininko ūkio ir atgal, dažnai peršlapti po lietum ligi kaulų ir patirti kitas kančias, kurios neretai sukelia nusilpimą, ligą ir, vadinasi, skurdą»^(187b).

«Kasmet miestai turėdavo priimti tuos darbininkus, kurie pasirodydavo esą bereikalingi kaimiškose apygardose»^(187c), ir po to dar stebimasi, «kad miestuose ir kaimuose pasireiškia darbininkų perteklius, o žemės ūkyje — darbininkų trūkumas!»^(187d). Tiesa yra tai, kad šis trūkumas jaučiamas tik «skubių lauko darbų metu, pavasarį ir rudenį, o kitu metų laiku daugelis rankų lieka be darbo»^(187e), kad «nuėmus derlių, nuo spalio mėn. iki pavasario, vargu ar atsiras jiems koks nors darbas»^(187f) ir kad jie net tuo metu, kai turi darbo, «dažnai praranda ištisas dienas, ir jų darbą trikdo visokios pertraukos»^(187g).

Šiuos žemės ūkio revoliucijos, t. y. ariamos žemės pavertimo ganyklomis, mašinų panaudojimo, griežtos darbo ekonomijos ir t. t., padarinius dar labiau aštrina tie pavyzdingi lendlordai, kurie, užuot sunaudoję savo rentas užsienyje, teikiasi gyventi Airijoje savo valdose. Siekdami, kad paklausos ir pasiūlos dėsnio veikimas liktų nepažeistas, šie ponai išspaudžia «dabar beveik visą jiems reikalingą darbą iš savo smulkiųjų nuomininkų, kurie tuo būdu yra priversti dirbti savo lendlordams, bet kuriuo metu jiems pareikalavus, už tokį darbo užmokestį, kuris aplamai yra žemesnis už paprastų padienių darbininkų darbo užmokestį, ir visiškai neatsižvelgiant į nepatogumus ir nuostolius, kylančius dėl to, kad nuomininkas yra priverstas kritišku sėjos arba derliaus nuėmimo metu palikti savo laukus»^(187h).

Tuo būdu darbo netikrumas ir nepastovumas, dažnai pasikartojantis ir ilgai trunkantis nedarbas — visi šie santykinio gyventojų pertekliaus simptomai figūruoja beturčių globos valdybų inspektorių ataskaitose kaip sunkumai, slegiantieji Airijos žemės ūkio proletariatą. Mes prisimename, kad tokius pat reiškinius esame matę ir Anglijos žemės ūkio proletariato tarpe. Bet skirtumas yra tas, kad Anglijoje, pramoninėje šalyje, pramoninė rezervinė armija pasipildo iš kaimo, tuo tarpu Airijoje, žemdirbystės šalyje, rezervinė žemės ūkio armija pasipildo iš miestų, kurie yra išvarytų žemės ūkio darbininkų prieglobstis. Anglijoje pertekliniai žemės ūkio darbininkai pavirsta fabrikų darbininkais; Airijoje išvarytieji į miestus, nors jie ir daro spaudimą darbo užmokesčiui miestuose, vis dėlto lieka žemės ūkio darbininkais ir, beieškodami darbo, nuolat grįžta į kaimą.

Oficialių ataskaitų autoriai savo išvadas dėl materialinės žemės ūkio padienininkų padėties reziumuoja šitaip: «Nors jie gyvena nepaprastai taupiai, tačiau jų darbo užmokesčio vos pakanka jų pačių ir jų šeimų prasimaitinimui ir buto nuomai. Drabužiams pirkti jiems reikia papildomų pajamų… Jų butų atmosfera, drauge su kitais nepritekliais, padarė šią klasę ypatingai linkusią susirgti šiltine ir džiova»⁽¹⁸⁷ⁱ⁾. Po to nė kiek nenuostabu, kad, vieningu ataskaitų autorių parodymu, niūrus nepasitenkinimas apima šios klasės gretas, kad ji nori grąžinti praeitį, neapkenčia dabarties, nusimena dėl ateities, «pasiduoda pragaištingoms demagogų įtakoms» ir turi tik vieną viltį — emigruoti į Ameriką. Štai kokia pasakiška šalimi pavertė žaliąjį Eriną didžioji maltuzianistinė panacėja, gyventojų sumažėjimas!

Kaip puikiai gyvena Airijos pramonės darbininkai, pakankamai parodys vienas pavyzdys.

«Man neseniai inspektuojant Airijos šiaurę,— sako Anglijos fabrikų inspektorius Robertas Bekeris,— mane nustebino, kaip vienas įgudęs Airijos darbininkas, turėdamas nepaprastai skurdžius išteklius, stengėsi duoti savo vaikams mokslo. Aš pažodžiui pateikiu jo pasakojimą, kaip aš esu jį girdėjęs iš jo paties lūpų. Kad jis iš tikrųjų yra įgudęs fabriko darbininkas, matyti iš to, jog jis naudojamas gaminti prekėms Mančesterio rinkai. Džonsonas: Iš profesijos esu beetler [kedentojas] ir dirbu nuo 6 valandos ryto iki 11 valandos nakties, nuo pirmadienio iki penktadienio; šeštadieniais mes baigiame 6 valandą vakaro ir turime 3 valandas pietums ir poilsiui. Turiu penkis vaikus. Už šį darbą aš gaunu 10 šil. 6 pensus per savaitę; mano žmona taip pat dirba ir uždirba 5 šil. per savaitę. Vyriausioji mergaitė, dvylikos metų, prižiūri namus. Ji yra mūsų virėja ir vienintelė padėjėja. Ji išleidžia jaunesniuosius į mokyklą. Mano žmona keliasi kartu su manim ir išeina kartu su manim. Viena mergina, einanti pro mūsų namą, žadina mane pusė šešių ryto. Prieš eidami į darbą, mes nieko nevalgome. Per visą dieną dvylikametė prižiūri jaunesniuosius vaikus. Mes pusryčiaujame 8 valandą ir tam pareiname namo. Arbatą mes geriame vieną kartą per savaitę; o paprastai pas mus būna putra (stirabout), kartais iš avižinių miltų, kartais iš kukurūzinių miltų, žiūrint, ką mes pajėgiame pirkti. Žiemą mes prie kukurūzinių miltų pridedame truputį cukraus ir vandens. Vasarą mes nusikasame kiek bulvių, kurias patys sodiname žemės sklypelyje, o bulvėms pasibaigus, vėl grįžtame prie putros. Taip esti diena iš dienos, sekmadieniais ir šiokiadieniais, ištisus metus. Baigęs darbą, aš visuomet vakarais jaučiuosi labai pavargęs. Mėsos kąsnelį mes matome nepaprastais atvejais, labai retai. Trys mūsų vaikai eina į mokyklą, o už tai mes mokame po 1 pensą savaitei už kiekvieną. Mūsų buto nuoma yra 9 pensai savaitei, durpės kūrenimui kainuoja mažiausiai 1 šil. 6 pensus dviem savaitėms»⁽¹⁸⁸⁾. Štai koks airių darbo užmokestis, štai koks Airijos gyvenimas!

Iš tikrųjų, Airijos skurdas vėl pasidarė aktuali tema Anglijoje. 1866 metų pabaigoje ir 1867 metų pradžioje vienas Airijos žemės magnatų, lordas Deferinas, ėmėsi «Times» puslapiuose spręsti šį klausimą. «Wie menschlich von solch’ grossem Herrn!» [«Kaip humaniška iš tokio įžymaus pono pusės!» Gėtė, «Faustas», Mefistofelio žodžiai.]

Iš lentelės E mes matėme, kad 1864 metais iš bendro 4 368 610 sv. st. pelno trys pasipelnymo riteriai gavo tik 262 819 sv. st., o 1865 metais tie patys trys «išsižadėjimo» virtuozai iš bendro 4 669 979 sv. st. pelno įdėjo į savo kišenę jau 274 528 sv. st.; 1864 metais 26 kapitalistai gavo 646 377 sv. st., 1865 metais 28 kapitalistai — 736 448 sv. st.; 1864 metais 121 kapitalistas — 1 076 912 sv. st., 1865 metais 150 kapitalistų — 1 320 906 sv. st.; 1864 metais 1 131 kapitalistas — 2 150 818 sv. st., beveik pusę bendro metinio pelno; 1865 metais 1 194 kapitalistai — 2 418 933 sv. st., daugiau kaip pusę bendro metinio pelno. Bet ta metinių nacionalinių pajamų liūto dalis, kurią praryja labai maža Anglijos, Škotijos ir Airijos žemės magnatų saujelė, yra tokia didžiulė, kad Anglijos valstybinė išmintis laiko tikslingu neduoti apie žemės rentos pasiskirstymą tokios statistinės medžiagos, kokią ji duoda apie pelno pasiskirstymą. Lordas Deferinas — vienas iš tokių žemės magnatų. Kad renta ir pelnas gali kada nors būti «pertekliniai» arba kad jų gausumas yra kuriuo nors būdu susijęs su liaudies skurdo gausumu,— tai pažiūra, suprantama, tiek pat «irrespectable» [«nepagarbi»], kiek ir «nesveika» (unsound). Lordas remiasi faktais. O faktas yra toks, kad, Airijos gyventojų skaičiui mažėjant, Airijos žemės rentos auga, kad gyventojų mažėjimas yra «palankus» žemės savininkui, vadinasi, ir žemei, todėl ir liaudžiai, kuri yra tik žemės priklausinys. Taigi, jis pareiškia, kad Airija dar vis tebesanti perdaug apgyventa ir kad emigracijos srautas vis dar tebeteka perdaug lėtai. Kad pasiektų visišką laimę, Airija turinti atsisveikinti mažiausiai dar su $\frac{1}{3}$ milijono darbininkų. Nepamanykite, kad šis, be viso kito dar ir poetiškas, lordas yra Sangrados mokyklos gydytojas, kuris, nematydamas savo ligonio gerėjant, skirdavo kraujo nuleidimą, po to vėl kraujo nuleidimą, kol pagaliau ligoniui kartu su jo krauju išnykdavo ir liga. Lordas Deferinas reikalauja naujo kraujo nuleidimo, atsieinančio iš viso tik $\frac{1}{3}$ milijono gyventojų, vietoj beveik 2 milijonų, kurių nepašalinus Erine tikrai neįsiviešpataus tūkstantmečio laimės karalystė. Įrodymą nesunku pateikti.

NUOMŲ SKAIČIUS IR DYDIS AIRIJOJE 1864 METAIS
1 Nuomos iki 1 akro		2 Nuomos nuo 1 iki 5 akrų		3 Nuomos nuo 6 iki 15 akrų		4 Nuomos nuo 16 iki 30 akrų
Skaičius 48 653	Plotas 25 394	Skaičius 82 037	Plotas 288 916	Skaičius 176 368	Plotas 1 836 310	Skaičius 136 578	Plotas 3 051 343

5 Nuomos nuo 31 iki 50 akrų		6 Nuomos nuo 51 iki 100 akrų		7 Nuomos didesnės kaip 100 akrų		8 Bendras plotas
Skaičius 71 961	Plotas 2 906 274	Skaičius 54 247	Plotas 3 983 880	Skaičius 31 927	Plotas 8 227 807	20 319 924 akrai^(188a)

Centralizacija 1851—1861 metų laikotarpiu daugiausia panaikino pirmųjų trijų kategorijų nuomas, mažesnes kaip 1 ir ne didesnes kaip 15 akrų. Jos pirmos turi išnykti. Tai duoda 307 058 «perteklinius» žemės nuomininkus ir, skaitant šeimai pagal žemą vidurkį 4 žmones, iš viso 1 228 232 žmones. Net laikantis neįtikimos prielaidos, kad, pasibaigus žemės ūkio revoliucijai, $\frac{1}{4}$ iš jų vėl bus absorbuotas, vis dėlto lieka 921 174 žmonės, kurie turi emigruoti. 4, 5 ir 6 kategorijos nuomos, didesnės kaip 15 ir ne didesnės kaip 100 akrų, kaip labai seniai yra žinoma Anglijoje, kapitalistiniam grūdų ūkiui yra perdaug smulkios, o avininkystei jos yra visiškai menki dydžiai. Vadinasi, laikantis ankstesnės prielaidos, turėtų emigruoti dar 788 761 žmogus, o iš viso 1 709 532 žmonės. Bet kadangi l’appétit vient en mangeant [apetitas atsiranda bevalgant], tai žemvaldžių akys netrukus atras, kad Airija, ir $3 \frac{1}{2}$ milijono gyventojų turėdama, vis dar tebėra skurdi šalis, o skurdi ji dėl to, kad perdaug apgyventa, vadinasi, jos gyventojų skaičius turi mažėti dar kur kas daugiau, kad ji galėtų atlikti savo tikrąją paskirtį — būti Anglijai avių ir galvijų ganykla^(188b).

Šis pelningas metodas, kaip ir visa, kas gera šiame pasaulyje, turi savo blogąją pusę. Kartu su žemės rentos kaupimu Airijoje vyksta airių kaupimasis Amerikoje. Avių ir jaučių išstumtas airis prisikelia anapus vandenyno kaip fenijas. Ir prieš senąją jūrų valdovę vis grėsmingiau iškyla milžiniška jauna respublika.

Acerba fata Romanos agunt
Scelusque fratarnae necis.

[Žiaurus likimas ir piktadariška brolžudystė persekioja romėnus (Horacijus).]

Išnašos

⁽¹⁸¹⁾Airijos gyventojų skaičius: 1801 metais — 5 319 867 žmonės, 1811 metais — 6 084 996, 1821 metais — 6 869 544, 1831 metais — 7 828 347, 1841 metais — 8 222 664.

⁽¹⁸²⁾Rezultatas būtų dar nepalankesnis, jei mes grįžtume dar toliau atgal. Antai, avių 1865 metais — 3 688 742, o 1856 metais — 3 694 294; kiaulių 1865 metais — 1 299 893, o 1858 metais — 1 409 883.

⁽¹⁸³⁾Teksto duomenys sudaryti pagal šių leidinių medžiagą: «Agricultural Statistics. Ireland. General Abstracts, Dublin», 1860 ir sek. metai, ir «Agricultural Statistics. Ireland. Tables showing the Estimated Average Produce etc. Dublin 1866». Yra žinoma, kad tai yra oficiali statistika, kuri kasmet pateikiama parlamentui.

2-jo leid. priedas. Oficiali statistika 1872 metams parodo, kad dirbamos žemės plotas sumažėjo 134 915 akrų, palyginti su 1871 metais. «Padidėjimas» įvyko šakniavaisių — ropių, cukrinių runkelių ir pan. — plote; dirbamos žemės ploto «sumažėjimas»: kviečių pasėlių — 16 000 akrų, avižų — 14 000 akrų, miežių ir rugių —4 000 akrų, bulvių — 66 632 akrais, linų — 34 667 akrais ir pievų, dobilų, vikių ir rapso — 30 000 akrų. Kviečių pasėlių plotas per pastaruosius 5 metus mažėjo tokia eile: 1868 metais — 285 000 akrų, 1869 metais — 280 000 akrų, 1870 metais — 259 000 akrų, 1871 metais — 244 000 akrų, 1872 metais — 228 000 aktų. 1872 metais padidėjo apvaliais skaičiais: arklių — 2 600, raguočių — 80.000, avių — 68 609 ir sumažėjo — kiaulių — 236 000.

⁽¹⁸⁴⁾«Tenth Report of the Commissioners of Inland Revenue». London 1866.

⁽¹⁸⁵⁾Bendros metinės pajamos rubrikoje D čia nukrypsta nuo ankstesnės lentelės skaičių, nes įstatymas leidžia tam tikrus atskaitymus.

⁽¹⁸⁶⁾Jei produktų kiekis mažėja taip pat skaičiuojant vienam akrui, tai nereikia užmiršti kad Anglija per $1 \frac{1}{2}$ amžiaus netiesiogiai išveždavo Airijos dirvą, nepalikdama Airijos žemdirbiams net priemonių dirvos sudedamosioms dalims kompensuoti.

^(186a)Kadangi Airija yra laikoma «gyventojų skaičiaus principo» pažadėtąja žeme, tai T. Sedleris, prieš paskelbdamas savo veikalą apie gyventojų skaičių, išleido savo garsiąją knygą: «Ireland, its Evils and their Remedies», 2-sis leid., London 1829, kurioje jis, sugretindamas atskirų provincijų statistinius duomenis, o kiekvienai provincijai atskirų grafysčių statistinius duomenis, parodo, kad ten skurdas ne tiesiog proporcingas, kaip to norėjo Maltus, bet atvirkščiai proporcingas gyventojų skaičiui.

^(186b)1851—1874 metų laikotarpiu bendras emigrantų skaičius sudarė 2 325 922.

^(186c)2-jo leid. pastaba. Pagal vieną lentelę, pateiktą Murphy veikale: «Ireland, Industrial, Political and Social», 1870, 94,6% visos žemės užima nuomojamos valdos iki 100 akrų kiekviena ir 5,4% — didesnės kaip 100 akrų nuomojamos valdos.

^(186d)«Reports from the Poor Law Inspectors on the Wages of Agricultural Labourers in Ireland». Dublin 1870.— Plg. taip pat «Agricultural Labourers (Ireland) Return etc.», 8th March 1861.

⁽¹⁸⁷⁾Ten pat, 29, 1 psl.

^(187a)Ten pat, 12 psl.

^(187b)Ten pat, 25 psl.

^(187c)Ten pat, 27 psl.

^(187d)Ten pat, 26 psl.

^(187e)Ten pat, 1 psl.

^(187f)Ten pat, 32 psl.

^(187g)Ten pat, 25 psl.

^(187h)Ten pat, 30 psl.

⁽¹⁸⁷ⁱ⁾Ten pat, 21, 13 psl.

⁽¹⁸⁸⁾«Reports of Insp. of Fact. for 31st October 1866», 96 psl.

^(188a)Į bendrą plotą taip pat įeina «durpynai ir nedirbamos dykvietės».

^(188b)Trečiojoje šio veikalo knygoje, skyriuje apie žemės nuosavybę, aš smulkiau parodysiu, kaip atskiri žemės savininkai ir Anglijos įstatymai planingai panaudojo badą ir susijusias su juo aplinkybes, siekdami prievarta įvykdyti žemės ūkio revoliuciją ir sumažinti Airijos gyventojų skaičių ligi lendlordams naudingo dydžio. Ten aš taip pat sugrįšiu prie smulkiųjų žemės nuomininkų ir žemės ūkio darbininkų padėties. Čia pateiksiu tik vieną citatą. Nasau V. Senioras viename iš savo pomirtinių veikalų: «Journals, Conversations and Essays relating to Ireland», 2 tomai, London 1868, II t., 282 psl., tarp kita ko sako: «Dr. Dž yra teisingai pažymėjęs, kad mūsų beturčių įstatymas duoda mums stiprų įrankį tam, kad suteiktume pergalę lendlordams; kitas įrankis yra emigracija. Nė vienas Airijos bičiulis nepanorės, kad karas (tarp lendlordų ir smulkiųjų keltų žemės nuomininkų) užsitęstų,— ir tuo labiau nepanorės, kad jis pasibaigtų nuomininkų pergale… Kuo greičiau jis (šis karas) pasibaigs, kuo greičiau Airija pavirs ganykla (grazing country) su palyginti nedideliu gyventojų skaičiumi, kurio reikia ganykloms,— tuo geriau visoms klasėms». Anglijos 1815 m. grūdų įstatymai užtikrino Airijai laisvo grūdų įvežimo į Didžiąją Britaniją monopolį. Tuo būdu jie dirbtinai globojo grūdinių javų auginimą. 1846 metais, panaikinus grūdų įstatymus, šis monopolis staiga buvo likviduotas. Jau nekalbant apie visas kitas aplinkybes, vien šio įvykio užteko tam, kad būtų suteiktas galingas užmojis Airijos ariamos žemės pavertimui ganyklomis, nuomojamų valdų koncentracijai ir smulkiųjų valstiečių išvijimui. Po to, kai 1815—1846 metų laikotarpiu buvo išgarsintas Airijos dirvos derlingumas ir buvo viešai pareikšta, kad ji esanti pačios gamtos skirta vien tik kviečiams auginti — dabar Anglijos agronomai, ekonomistai, politikai staiga atrado, kad ji niekam kitam, išskyrus pašarinių žolių sėjimą, netinkanti! Ponas Leonsas de Lavernis paskubėjo tai pakartoti anapus kanalo. Tiktai toks «rimtas» žmogus, kaip Lavernis, gali leisti save apgauti tokiomis pasakomis.

Dvidešimt ketvirtasis skirsnis. Vadinamasis pradinis kaupimas