Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Mes esame matę, kaip pinigai pavirsta kapitalu, kaip kapitalas gamina pridedamąją vertę ir kaip pridedamosios vertės dėka didėja kapitalas. Tačiau kapitalo kaupimo prielaida yra pridedamoji vertė, pridedamosios vertės prielaida — kapitalistinė gamyba, o šios pastarosios prielaida — žymių kapitalo ir darbo jėgos masių buvimas prekių gamintojų rankose. Tuo būdu visas šis judėjimas, matyti, sukasi ydingajame rate, iš kurio mes negalime ištrūkti kitaip, kaip tik laikydamiesi prielaidos, kad iki kapitalistinio kaupimo vyko «pradinis» kaupimas (A. Smito «previous accumulation»),— kaupimas, kuris yra ne kapitalistinio gamybos būdo rezultatas, bet jo išeities taškas.
Šis pradinis kaupimas politinėje ekonomijoje vaidina maždaug tokį pat vaidmenį, kaip nusidėjimas teologijoje: Adomas paragavo obuolio, ir kartu į žmonių giminę įėjo nuodėmė. Šio kaupimo atsiradimas aiškinamas, pasakojant apie jį kaip apie senovės anekdotą. Neatmenamais laikais vienoje pusėje buvo saujelė darbščių, protingų ir pirmiausia taupių išrinktųjų, o kitoje pusėje — daugybė tinginių, driskių, pralėbaujančių visa, ką jie turėjo, ir net daugiau. Tiesa, teologinė nusidėjimo legenda pasakoja mums, kaip žmonės buvo pasmerkti valgyti duoną savo veido prakaite; o ekonominio nusidėjimo istorija mums atskleidžia, kaip galėjo atsirasti žmonės, kuriems to visiškai nereikia. Bet tai nesvarbu. Taip atsitiko, kad pirmieji sukaupė turtą, o pastariesiems galų gale nieko daugiau neliko parduoti kaip tik savąjį kailį. Ir nuo šio nusidėjimo laikų prasideda skurdas plačiųjų masių, kurios, nepaisant viso jų darbo, vis dar nebeturi nieko parduoti kaip tik pačios save, ir nedaugelio turtas, kuris nuolat auga, nors jie labai seniai nustojo dirbę. Pavyzdžiui, tokias banalias pasakas pateikia, ir dar su iškilmingu valstybinio veikėjo rimtumu, ponas Tjeras kadaise buvusiems tokiems sąmojingiems prancūzams, siekdamas pateisinti propriété [nuosavybę]. Bet jei reikalas liečia nuosavybės klausimą, šventa pareiga liepia remti vaikų elementoriaus požiūrį kaip vienintelį teisingą bet kurio amžiaus žmonėms ir visoms išsivystymo pakopoms. Kaip yra žinoma, tikrojoje istorijoje didžiausią vaidmenį vaidina užkariavimas, pavergimas, plėšikavimas,— žodžiu tariant, prievarta. Bet ramiojoje politinėje ekonomijoje nuo senų senovės viešpatavo idilė. Teisė ir «darbas» nuo senų senovės buvo vienintelės turtėjimo priemonės,— suprantama, išimtį visuomet sudarydavo «šie metai». O iš tikrųjų pradinio kaupimo metodai yra visa, ką tik norite, bet tik ne idilė.
Pinigai ir prekės patys savaime lygiai taip pat nėra kapitalas, kaip ir gamybos priemonės ir pragyvenimo reikmenys. Jie turi būti paversti kapitalu. Bet šis pavertimas galimas tiktai tam tikromis aplinkybėmis, kurios suvedamos į štai ką: dvi labai skirtingos prekių savininkų rūšys turi tarpusavyje susitikti ir sueiti į kontaktą — iš vienos pusės, pinigų, gamybos priemonių ir pragyvenimo reikmenų savininkai, kuriems reikia pirkti darbo jėgą, kad ji toliau didintų jų pasisavintą vertės sumą; iš antros pusės, laisvi darbininkai, savo pačių darbo jėgos pardavėjai ir, vadinasi, darbo pardavėjai. Darbininkai turi būti laisvi dvejopa prasme: jie patys neturi betarpiškai priklausyti prie gamybos priemonių, kaip kad vergai, baudžiauninkai ir t. t., bet ir gamybos priemonės neturi priklausyti jiems, kaip jos priklauso savarankiškai ūkininkaujantiems valstiečiams ir t. t.; priešingai, jie turi būti laisvi nuo gamybos priemonių, išlaisvinti nuo jų, jų neturėti. Drauge su šia prekių rinkos poliarizacija susidaro kapitalistinės gamybos pagrindinės sąlygos. Kapitalistinio santykio prielaida yra ta, kad darbo realizavimo sąlygų nuosavybė atskirta nuo darbininkų. Ir kai tik kapitalistinė gamyba atsistoja ant savo kojų, ji ne tiktai išlaiko šį atskyrimą, bet ir atgamina jį nuolat augančiu mastu. Tuo būdu kapitalistinį santykį sukuriantis procesas negali būti niekas kita, kaip procesas, kuris atskiria darbininką nuo jo darbo sąlygų nuosavybės, procesas, kuris paverčia, iš vienos pusės, visuomeninius pragyvenimo reikmenis ir gamybos priemones kapitalu, iš antros pusės — betarpiškus gamintojus samdomaisiais darbininkais. Taigi, vadinamasis pradinis kaupimas yra ne kas kita, kaip istorinis gamintojo atskyrimo nuo gamybos priemonių procesas. Jis atrodo esąs «pradinis» todėl, kad sudaro kapitalo ir jį atitinkančio gamybos būdo priešistorijį.
Ekonominė kapitalistinės visuomenės struktūra išaugo iš feodalinės visuomenės ekonominės struktūros. Feodalinės visuomenės suirimas išlaisvino kapitalistinės visuomenės elementus.
Betarpiškas gamintojas, darbininkas, tik tada gali disponuoti savo asmeniu, kai jis nustoja buvęs pririštas prie žemės ir nutrūksta jo baudžiavinis arba feodalinis priklausomumas nuo kito asmens. Toliau, kad jis galėtų tapti laisvu darbo jėgos pardavėju, kuris neša savo prekę visur, kur tik yra jos paklausa, darbininkas turėjo nusikratyti cechų viešpatavimu, cechiniais mokinių ir pameistrių statutais ir kitomis varžančiomis darbo taisyklėmis. Taigi, istorinis procesas, kuris gamintojus paverčia samdomaisiais darbininkais, pasirodo, iš vienos pusės, kaip jų išvadavimas iš baudžiavinių prievolių ir cechinės prievartos; ir tik ši viena pusė teegzistuoja mūsų buržuaziniams istorikams. Bet, iš antros pusės, tie išvaduotieji tik tuomet tampa pačių savęs pardavėjais, kai jiems atimamos visos jų gamybos priemonės ir visos jų egzistavimo garantijos, kurias anksčiau užtikrino senieji feodaliniai institutai. Ir šio jų eksproprijavimo istorija įrašyta į žmonijos metraščius liepsnojančia kraujo ir ugnies kalba.
Pramoniniai kapitalistai, šie naujieji valdovai, turėjo, iš savo pusės, išstumti ne tik cechinius meistrus, bet ir feodalus, kurie valdė turto šaltinius. Šia prasme pramoninių kapitalistų iškilimas atrodo kaip vaisius jų pergalingos kovos prieš feodalinę valdžią ir prieš jos pasipiktinimą keliančias privilegijas, lygiai kaip ir prieš cechus ir tuos pančius, kuriuos jie uždeda laisvam gamybos vystymuisi ir laisvam žmogaus išnaudojimui kito žmogaus. Tačiau pramonės riteriams pavyko išstumti kardo riterius tik dėl to, kad jie pasinaudojo įvykiais, kurie ne jų buvo sukelti. Jie iškilo naudodamiesi tomis pačiomis niekšiškomis priemonėmis, kurios kadaise Romos atleistiniams davė galimybę tapti savo patronų ponais.
Tiek samdomąjį darbininką, tiek ir kapitalistą sukūrusio vystymosi išeities taškas buvo darbininko vergovė. Šį vystymąsi sudarė jo pavergimo formos pakitimas, feodalinio išnaudojimo pavirtimas kapitalistiniu išnaudojimu. Kad suprastume šio proceso eigą, mums nėra reikalo gilintis į perdaug tolimą praeitį. Nors kapitalistinės gamybos pirmosios užuomazgos sporadiškai sutinkamos kai kuriuose Viduržemio jūros miestuose jau XIV ir XV amžiuje, vis dėlto kapitalistinė era yra prasidėjusi tik XVI amžiuje. Ten, kur ji prasideda, baudžiava jau seniai yra panaikinta ir jau žymiai yra nuvytusi skaisčiausia viduramžių gėlė — laisvieji miestai.
Pradinio kaupimo istorijoje epochą sudaro visi tie perversmai, kurie yra svertas besikuriančiai kapitalistų klasei, ir pirmiausia tie momentai, kada didžiulės žmonių masės staigiai ir prievartos būdu atplėšiamos nuo jų egzistavimo priemonių ir kaip įstatymo neginami proletarai išmetamos į darbo rinką. Žemės ūkio gamintojo eksproprijavimas, žemės atėmimas iš valstiečio sudaro viso proceso pagrindą. Jo istorija įvairiose šalyse įgavo skirtingą atspalvį, įvairias fazes ji išeina skirtinga tvarka ir skirtingose istorijos epochose. Klasikinę formą ji įgavo tik Anglijoje, kurią mes dėl to ir imame kaip pavyzdį(189).
(189)Italijoje, kur kapitalistinė gamyba išsivystė visų anksčiausiai, visų anksčiausiai suiro ir baudžiaviniai santykiai. Baudžiauninkas čia buvo išlaisvintas prieš suspėdamas užtikrinti sau kokią nors senaties teisę į žemę. Todėl išlaisvinimas tuojau paverčia jį įstatymo neginamu proletaru, kuris, be to, tuojau suranda naujų ponų miestuose, daugiausia išlikusiuose dar iš Romos epochos. Po to, kai pasaulinės rinkos revoliucija nuo XV šimtmečio pabaigos panaikino prekybinį Šiaurės Italijos vyravimą, prasidėjo judėjimas priešinga kryptimi. Miestų darbininkai buvo masiškai išstumiami į kaimą, ten padarydami pradžią iki tol nematytam suklestėjimui smulkiosios žemdirbystės, organizuotos pagal daržininkystės tipą.