Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Anglijoje baudžiava faktiškai išnyko XIV šimtmečio pabaigoje. Vyraujančią gyventojų daugumą(190) sudarė tuomet — ir dar daugiau XV amžiuje — laisvieji, savarankiškai ūkininkaujantieji valstiečiai, kad ir kokiomis feodalinėmis iškabomis būtų buvusi slepiama jų nuosavybė. Stambesniuosiuose ponų dvaruose bailiff [prievaizdą], kuris kadaise pats buvo baudžiauninkas, išstūmė laisvasis žemės nuomininkas. Samdomieji žemės ūkio darbininkai buvo iš dalies valstiečiai, kurie laisvu laiku dirbo pas stambiuosius žemės savininkus, iš dalies atskira, santykinai ir absoliučiai negausi samdomųjų darbininkų klasė tikrąja to žodžio prasme. Bet ir jie faktiškai tuo pačiu metu buvo savarankiškai ūkininkaujantieji valstiečiai, nes, be darbo užmokesčio, jie gaudavo 4 ir daugiau akrų ariamosios žemės, taip pat kotedžą. Be to, drauge su tikrais valstiečiais jie naudojosi bendruomeninėmis žemėmis, kuriose ganė savo gyvulius ir gaudavo kuro: malkų, durpių ir pan.(191). Visose Europos šalyse feodalinei gamybai buvo būdingas žemės padalijimas tarp kuo didesnio skaičiaus leninės priklausomybės valstiečių. Feodalinių ponų, kaip ir aplamai bet kokių suverenų, galybė rėmėsi ne jų rentos dydžiu, bet jų pavaldinių skaičiumi, o šis pastarasis priklausė nuo savarankiškai ūkininkaujančių valstiečių skaičiaus(192). Todėl, nors Anglijos žemė, normanams tą šalį užkariavus, buvo padalyta į milžiniškas baronystes, kurių kiekviena neretai apimdavo ligi 900 senųjų anglosaksų lordysčių, vis dėlto joje buvo pilna smulkiųjų valstiečių ūkių ir tik atskirose vietose tarp šių pastarųjų buvo įsiterpę stambesni ponų dvarai. Tokie santykiai, tuo pačiu metu klestint miestų gyvenimui, o tai buvo būdinga XV šimtmečiui, sudarė galimybę atsirasti tam tautos turtui, kurį taip iškalbingai aprašo kancleris Forteskju savo «Laudibus Legum Angliae», bet tie santykiai kapitalistinį turtą darė negalimą.
Kapitalistinio gamybos būdo pagrindą sudariusio perversmo prologas įvyko paskutiniame XV amžiaus trečdalyje ir pirmaisiais XVI amžiaus dešimtmečiais. Masė įstatymo neginamų proletarų buvo išmesta į darbo rinką dėl to, kad buvo paleisti feodaliniai ginkluotieji būriai, kurie, kaip teisingai pažymi seras Džemsas Stiuartas, «visur be jokios naudos buvo perpildę namus ir kiemus». Nors karaliaus valdžia, kuri pati buvo buržuazinio vystymosi produktas, siekdama absoliutizmo, prievarta spartino tų ginkluotųjų būrių paleidimą, bet ji anaiptol nebuvo vienintelė to paleidimo priežastis. Stambieji feodalai, kurie kuo antagonistiškiausiai buvo nusistatę karaliaus valdžios ir parlamento atžvilgiu, sukūrė nepalyginti gausesnį proletariatą, uzurpuodami bendruomenines žemes ir išvarydami valstiečius iš jų užimamų sklypų, kuriems valstiečiai turėjo tokį pat feodalinį teisinį titulą, kaip ir patys feodalai. Anglijoje betarpišką tam postūmį davė Flandrijos vilnos manufaktūros suklestėjimas ir su juo susijęs vilnos kainų pakilimas. Senąją feodalinę diduomenę prarijo didieji feodaliniai karai, o naujoji buvo savo meto kūdikis, kuriam pinigai buvo visų galių galia. Arimų pavertimas avių ganyklomis pasidarė feodalų lozungu. Harisonas savo veikale «Description of England. Prefixed to Holinshed’s Chronicles» aprašo, kokią griaunamąją įtaką šaliai daro šis smulkiųjų valstiečių eksproprijavimas. Bet, rašo jis, «what care our great incroachers!» («tai nė kiek nerūpi mūsų didiesiems uzurpatoriams!»). Valstiečių namai ir darbininkų kotedžai buvo per prievartą griaunami arba paliekami likimo valiai. «Jeigu mes,— sako Harisonas,— dabartinę kiekvieno riterių dvaro būklę palyginsime su senosiomis inventorizacijomis, tai pamatysime, kad išnyko be galo daug namų ir smulkiųjų valstiečių ūkių; kad žemė maitina žymiai mažesnį žmonių skaičių; kad daugelis miestų yra nusmukę, nors greta to suklestėjo keli nauji… Aš galėčiau kai ką papasakoti apie miestus ir kaimus, kurie buvo sugriauti ir paversti avių ganyklomis ir kuriuose išliko tiktai dvarininkų namai». Tokių senųjų metraščių nusiskundimai visuomet yra šiek tiek perdėti, bet jie tiksliai vaizduoja tą įspūdį, kurį tuo metu vykusi gamybinių santykių revoliucija darė to laiko žmonėms. Lygindami kanclerio Forteskju ir Tomo Moro veikalus, mes aiškiai matome tą prarają, kuri skiria XV amžių nuo XVI amžiaus. Kaip teisingai pastebi Torntonas, Anglijos darbininkų klasė iš savo aukso amžiaus be jokių pereinamųjų pakopų pateko į geležies amžių.
Įstatymų leidyba buvo išgąsdinta šio perversmo. Ji dar nebuvo tame civilizacijos lygyje, kuriame «wealth of the nation» [«nacijos turtas»], t. y. kapitalo kūrimas ir negailestingas liaudies masių išnaudojimas ir nuskurdinimas, laikomas bet kurios valstybinės išminties ultima Thule [paskutine riba]. Bekonas savo parašytoje Henriko VII istorijoje sako: «Apie tą laiką (1489 m.) pagausėjo nusiskundimų dėl ariamųjų žemių pavertimo ganyklomis (avių ganyklomis ir kt.), kurias lengvai gali prižiūrėti keli piemenys; žemės, išnuomojamos tam tikram laikui, iki gyvos galvos arba metams (taip gyveno didesnė «yeomen’ų» [laisvųjų žemdirbių] dalis), buvo paverstos ponų dvarais. Tai sukėlė liaudies nusmukimą, vadinasi, ir miestų, bažnyčių, dešimtinių… nusmukimą. Karalius ir parlamentas su nusistebėjimo verta išmintimi stengėsi gydyti šią negerovę… Jie ėmėsi priemonių prieš šį gyventojus naikinantį bendruomeninių žemių uzurpavimą (depopulating inclosures) ir prieš gyventojus naikinantį ganyklų ūkį (depopulating pasture) kaip betarpišką šio uzurpavimo išdavą». Henriko VII 1489 m. išleistas 19 aktas uždraudė griauti tuos valstiečių namus, prie kurių priklauso ne mažiau kaip 20 akrų žemės. 25-siais Henriko VIII viešpatavimo metais išleistas aktas atnaujina šį įstatymą. Ten tarp kita ko sakoma, kad «daugelis nuomojamųjų žemių ir didelės gyvulių, ypač avių, bandos susitelkė nedaugelio rankose, dėl to žemės rentos labai pakilo, o ariamos žemės (tillage) dirbimas labai sumenko, bažnyčios ir namai buvo sugriauti ir stebėtinai didelės žmonių masės neteko galimybės išlaikyti save ir savo šeimas». Todėl įstatymas liepia atkurti apleistus valstiečių kiemus, nustato ariamųjų plotų ir ganyklų santykį ir t. t. Vienas 1533 m. aktas pabrėžia tai, kad daugelis savininkų turi iki 24 000 avių, ir apriboja leidžiamą jų kiekį dviem tūkstančiais(193). Vienodai nevaisingi buvo ir liaudies nusiskundimai ir įstatymai prieš smulkiųjų žemės nuomininkų ir valstiečių eksproprijavimą, kurie buvo leidžiami per 150 metų, pradedant nuo Henriko VII laikų. Jų nevaisingumo paslaptį netyčia atskleidė mums pats Bekonas. «Henriko VII akte,— rašo jis savo veikale «Essays, civil and moral», 29 skyrius [plg. Бэкон, Собр. соч., II d., S. Peterburgas, 1874, 410 psl.]— gilus ir nusistebėjimo vertas dalykas buvo tai, kad jis sukūrė tam tikro normalaus dydžio žemdirbystės ūkius ir kiemus, t. y. išlaikė jiems tokį žemės kiekį, kuriam esant jie galėjo teikti pavaldinių, pakankamai aprūpintų, vergiško priklausomumo nepažemintų, ir iš antros pusės, kuriam esant plūgą valdė paties savininko, o ne samdinio ranka» («to keep the plough in the hand of the owners and not hirelings»)(193a). Bet kapitalistinė sistema, atvirkščiai, reikalavo, kad liaudies masių padėtis būtų kaip tik vergiška, kad jos pačios pavirstų samdiniais ir jų darbo priemonės pavirstų kapitalu. Šiuo pereinamuoju laikotarpiu įstatymų leidyba taip pat siekė užtvirtinti mažiausia 4 akrus žemės kiekvienam samdomojo žemės ūkio darbininko kotedžui ir draudė tam darbininkui priimti į savo kotedžą buto nuomininkus. Dar 1627 metais, Jokūbo I laikais, Rodžeris Krokeris iš Front-Milio buvo nuteistas už tai, kad savo Front-Milio manor [dvare] pastatė kotedžą, neišskirdamas prie jo visam laikui 4 akrų žemės; dar 1638 metais, Karolio I laikais, buvo paskirta karališkoji komisija, turėjusi tikslą pasiekti, kad būtų laikomasi senųjų įstatymų, ypač įstatymo dėl 4 akrų žemės; dar Kromvelis buvo uždraudęs toliau kaip 4 mylios nuo Londono statyti namus, prie kurių nebūtų 4 akrų žemės. Dar pirmojoje XVIII amžiaus pusėje žemės ūkio darbininkas skųsdavosi teismui, jei prie jo kotedžo nebuvo išskiriama nuo 1 iki 2 akrų žemės. O dabar jis yra laimingas, jei prie kotedžo yra mažas darželis arba jei jis toli nuo jo gali išsinuomoti keletą sieksnių žemės. «Žemvaldžiai ir nuomininkai čia veikia sutartinai,— sako dr. Hanteris.— Keli akrai prie kotedžo padarytų darbininkus perdaug nepriklausomus»(194).
Prievartinis liaudies masių eksproprijavimo procesas gavo naują baisingą postūmį XVI šimtmetyje dėl reformacijos ir ją lydėjusio milžiniško bažnyčių dvarų grobstymo. Prasidedant reformacijai, katalikų bažnyčia buvo feodalinė Anglijos žemės didžiulės dalies savininkė. Vienuolynų ir t. t. panaikinimas jų gyventojus pavertė proletariatu. Žymi pačių bažnytinių dvarų dalis buvo padovanota grobuoniškiems karaliaus favoritams arba pusdykiai parduota spekuliuojantiems žemės nuomininkams ir miestiečiams, kurie masiškai nuvarydavo nuo dvarų žemių jų senuosius paveldimus nuomininkus ir sujungdavo draugėn pastarųjų ūkius. Įstatymo garantuota nuskurdusių žemdirbių teisė į tam tikrą bažnytinės dešimtinės dalį patylomis buvo iš jų atimta(195). «Pauper ubique jacet» [«visur beturčiai»],— sušuko karalienė Elžbieta po vienos kelionės po Angliją. 43-siais jos viešpatavimo metais vyriausybė pagaliau buvo priversta oficialiai pripažinti pauperizmą, įvesdama mokestį beturčių naudai. «Šio įstatymo iniciatoriams buvo gėda atvirai išdėstyti jo motyvus, ir todėl jie, priešingai visiems papročiams, išleido jį be jokio «preamble» [įžanginio paaiškinimo]»(196). 16-jų Karolio I viešpatavimo metų 4-sis aktas paskelbė šį įstatymą pastoviu, ir tik 1834 metais jam buvo suteikta nauja griežtesnė forma(197). Tačiau šie betarpiški reformacijos padariniai nebuvo svarbiausias jos rezultatas. Bažnyčių turtai buvo tradicinių žemės nuosavybės santykių religinė tvirtovė. Sugriuvus šiai tvirtovei, negalėjo išlikti ir šie santykiai(198).
Dar paskutiniais XVII amžiaus dešimtmečiais yeomanry, nepriklausoma valstietija, buvo gausesnė už nuomininkų klasę. Ji buvo svarbiausioji Kromvelio jėga ir, paties Makolėjaus pripažinimu, sudarė teigiamą kontrastą palyginti su lėbautojais bajorėliais ir jų tarnais, kaimo kunigais, kurių pareiga buvo pridengti sutuoktuviniu vainiku ponų buvusių meilužių nuodėmes. Net ir samdomieji žemės ūkio darbininkai vis dar tebebuvo bendruomeninių žemių bendravaldžiai. Apie 1750 metus išnyksta yeomanry(199), o paskutiniais XVIII amžiaus dešimtmečiais išnyksta paskutiniai bendruomeninės valstiečių nuosavybės pėdsakai. Mes čia paliekame nuošalyje grynai ekonomines žemės ūkio revoliucijos varomąsias jėgas. Mus tedomina jos prievartiniai svertai.
Stiuartų restauracijos metu žemės savininkai įstatymiškai įvykdė tą uzurpavimą, kuris kontinente visur vyko be jokių įstatyminių išsisukinėjimų. Jie panaikino feodalinę agrarinių santykių santvarką, t. y. nusimetė bet kokias prievoles valstybės atžvilgiu, «atsilygino» valstybei užkraudami valstietijai ir likusiai liaudies masei mokesčius, pasisavino šiuolaikinę privatinės nuosavybės teisę į dvarus, kuriems jie turėjo tik feodalinį titulą, ir pagaliau oktroiravo Anglijos žemės ūkio darbininkams tuos sėslumo įstatymus («laws of settlement»), kurie, mutatis mutandis, padarė Anglijos žemdirbiams tokią pat įtaką, kaip totoriaus Boriso Godunovo įsakas Rusijos valstietijai.
«Glorious Revolution» (šlovingoji revoliucija) kartu su Vilhelmu III Oraniečiu(200) iškėlė į valdžią pelnininkus iš žemvaldžių ir kapitalistų tarpo. Jie pašventino naująją erą, ligi milžiniško masto išplėsdami tą valstybinių žemių grobstymą, kuris iki tol tebuvo kukliai praktikuojamas. Valstybinės žemės buvo dovanojamos, parduodamos pusdykiai arba tiesiog uzurpuojant buvo prijungiamos prie privačių dvarų(201). Visa tai buvo daroma nė kiek nesilaikant teisinio etiketo. Tokiu apgavikišku būdu pasisavintos valstybinės žemės kartu su žemėmis, prisiplėštomis iš bažnyčios, kiek jos vėl nebuvo prarastos respublikoniškosios revoliucijos metu, ir sudaro šiuolaikinių didžiulių Anglijos oligarchijos valdų pagrindą(202). Kapitalistai-buržua pritarė šiai operacijai, tarp kita ko, turėdami tikslą paversti žemę paprastu prekybos objektu, išplėsti stambiosios žemdirbystės sritį, padidinti įstatymo neginamų proletarų plaukimą iš kaimo ir t. t. Be to, naujoji žemės aristokratija buvo natūrali sąjungininkė naujosios bankokratijos, šios ką tik išriedėjusios iš kiaušinio finansinės diduomenės, ir stambiųjų manufaktūrų savininkų, kurie tuo metu rėmėsi apsauginiais muitais. Anglijos buržuazija čia gynė tik savo pačios interesus ir šiuo požiūriu elgėsi taip pat teisingai, kaip ir Švedijos miestiečiai, kurie siekė priešingo uždavinio ir, susijungę su savo ekonominiu ramsčiu — valstietija, rėmė karalius, prievarta atiminėjusius iš oligarchijos jos prisiplėštas karūnos žemes (pradedant nuo 1604 metų, o vėliau Karolio X ir Karolio XI laikais).
Bendruomeninė nuosavybė — visiškai skirtinga nuo valstybinės nuosavybės, apie kurią ką tik buvo kalbama,— buvo senovės germanų institutas, išlikęs feodalizmo priedangoje. Mes jau esame matę, kad prievartinis jos uzurpavimas, kurį paprastai lydėjo arimų pavertimas ganyklomis, prasidėjo XV amžiaus pabaigoje ir tęsėsi XVI amžiuje. Tačiau tais laikais tas procesas reiškėsi individualiais smurto veiksmais, prieš kuriuos įstatymai tuščiai kovojo 150 metų. XVIII šimtmetyje pažanga pasireiškia tuo, kad pats įstatymas dabar darosi liaudies žemės plėšimo įrankiu, nors nepriklausomai nuo to stambieji nuomininkai neatsisako panaudoti ir savo smulkių nepriklausomų privačių metodų(203). Parlamentinė šio plėšimo forma yra «Bills for Enclosures of Commons» (biliai dėl bendruomeninių žemių aptvėrimo), t. y. dekretai, kuriais lendlordai patys sau padovanojo liaudies žemę privatinės nuosavybės teisėmis,— dekretai, eksproprijuojantieji liaudį. Seras F. M. Idenas, mėgindamas vaizduoti bendruomeninę nuosavybę kaip feodalų vietą užėmusių stambiųjų žemvaldžių privatinę nuosavybę, pats paneigia savo gudriai sugalvotą advokatinę kalbą, reikalaudamas «bendro parlamentinio akto dėl bendruomeninių žemių aptvėrimo», vadinasi, pripažindamas, kad joms paversti privatine nuosavybe reikalingas parlamentinis valstybinis perversmas, ir, iš antros pusės, primygtinai reikalaudamas, kad eksproprijuotiems beturčiams būtų įstatymiškai «atlyginti nuostoliai»(204).
Kai nepriklausomų jomenų vieton stojo tenants-at-will, smulkieji nuomininkai, nuomojantieji žemę pamečiui, minia žmonių, vergiškai pažemintų, visiškai priklausančių nuo lendlordo savivalės,— sistemingas bendruomeninės nuosavybės grobstymas greta valstybinių žemių plėšimo ypač padėjo susikurti toms stambioms nuomoms, kurios XVIII amžiuje buvo vadinamos capital farms [kapitalistinėmis nuomomis](205) arba merchant farms [pirklinėmis nuomomis](206); tos pačios priežastys padėjo kaimo gyventojus paversti proletariatu, juos «išlaisvinti» pramonei.
XVIII amžiui dar nebuvo taip aišku, kaip XIX amžiui, kad nacionalinis turtas tolygus liaudies skurdui. Todėl ekonominėje to meto literatūroje vyko nepaprastai smarki polemika dėl «enclosure of commons» [bendruomeninių žemių aptvėrimo]. Iš gausios medžiagos, esančios prieš mano akis, aš pateiksiu tik nedaugelį vietų, ypač ryškiai iliustruojančių ano meto padėtį.
«Daugelyje Hartfordširo parapijų,— rašo viena pasipiktinusi plunksna,— 24 nuomos, turinčios kiekviena vidutiniškai po 50—150 akrų, yra sujungtos į 3 nuomas»(207). «Northemptonšire ir Lesteršire labai paplito bendruomeninių žemių aptvėrimas, ir dauguma naujų lordysčių, kurios atsirado dėl aptvėrimo, buvo paverstos ganyklomis; todėl daugelyje lordysčių dabar neariama nė 50 akrų, nors anksčiau buvo ariama ligi 1 500 akrų… Kadaise čia stovėjusių gyvenamųjų namų, daržinių, arklidžių ir t. t. griuvėsiai» yra vienintelės žymės, kurias paliko anksčiau buvusieji gyventojai. «Kai kuriose vietose iš šimto namų ir šeimų iš viso teliko… 8 arba 10… Daugumoje parapijų, kur aptvėrimas prasidėjo tik prieš 15 ar 20 metų, išliko labai nedaugelis iš tų žemės savininkų, kurie dirbo žemę anksčiau, kai laukai dar nebuvo aptverti. Labai nereti yra atvejai, kai 4 ar 5 turtingi gyvulių augintojai uzurpuoja dideles neseniai aptvertas lordystes, kurios anksčiau buvo 20—30 nuomininkų ir tiek pat smulkiųjų savininkų ir kitų gyventojų rankose. Visi šie žmonės su šeimomis yra išvaryti iš savo valdų, kartu su jais ir daug kitų šeimų, kurioms jie teikdavo darbo ir maisto»(208). Prisidengdami aptvėrimu, lendlordai pasisavindavo ne tiktai dirvonuojančias kaimynines žemes, bet dažnai ir žemes, kurias dirbo arba patys bendruomenininkai, arba žmonės, kurie išsinuomodavo jas iš bendruomenės už tam tikrą mokestį. «Aš čia kalbu apie aptvėrimą iki to laiko neaptvertų laukų ir žemių, kurios jau yra dirbamos. Net rašytojai, ginantieji enclosures [aptvėrimus], sutinka, kad dėl jų stiprėja stambiųjų nuomojamų valdų monopolinė padėtis, kyla pragyvenimo reikmenų kainos ir retėja gyventojai… net dykviečių aptvėrimas tuo pavidalu, kuriuo jis praktikuojamas dabartiniu metu, atima iš beturčių dalį jų pragyvenimo reikmenų ir didina nuomojamas valdas, kurios ir šiaip jau yra per didelės»(209). «Jei žemė,— rašo dr. Praisas,— patenka į nedaugelio stambiųjų nuomininkų rankas, tai smulkieji nuomininkai (kuriuos jis anksčiau apibūdino kaip «masę smulkiųjų savininkų ir nuomininkų, kartu su savo šeimomis gyvenančių iš jų dirbamos žemės produkto — avių, ganomų bendruomeninėje žemėje, paukščių, kiaulių ir t. t.,— ir tuo būdu jiems nedaug pragyvenimo reikmenų tenka pirktis rinkoje») pavirsta žmonėmis, kurie yra priversti gauti pragyvenimo išteklius dirbdami kitiems ir pirktis visa, ko jiems reikia, rinkoje… Atliekama, gal būt, daugiau darbo, nes labiau spiriama dirbti… Miestai ir manufaktūros augs, nes ten varoma vis daugiau žmonių, priverstų ieškoti sau darbo. Štai kokiu būdu savaime vyksta nuomų koncentracija; šitaip ji iš tikrųjų vyko mūsų karalystėje jau daug metų»(210). Bendrus enclosures [aptvėrimų] padarinius jis reziumuoja šitaip: «Aplamai imant, žemesniųjų tautos klasių padėtis pablogėjo beveik visais atžvilgiais, smulkieji žemės savininkai ir nuomininkai nusmukdyti iki padienių darbininkų ir samdinių lygio, o tuo pačiu metu pragyvenimo išteklių gavimas esantiems šioje padėtyje pasunkėjo»(211). Iš tikrųjų, bendruomeninės žemės užgrobimas ir jį lydėjusi žemės ūkio revoliucija taip smarkiai paveikė žemės ūkio darbininkų būklę, kad, anot paties Ideno, jų darbo užmokestis 1765—1780 metais pradėjo kristi žemiau minimumo, ir todėl jį teko papildyti iš oficialios labdarybės lėšų. Jų darbo užmokesčio, sako jis, «užtekdavo tik absoliučiai būtiniems gyvenimo poreikiams patenkinti».
Pasiklausykime dabar valandėlę vieno enclosures [aptvėrimų] gynėjo ir dr. Praiso priešininko. «Neteisinga yra išvada, jog šalis neteko gyventojų dėl to, kad gyventojai daugiau nebeeikvoja savo darbo atviruose laukuose… Jei, pavertus smulkiuosius valstiečius žmonėmis, priverstais dirbti kitiems, yra paleistas veikti didesnis darbo kiekis, tai tas reiškinys tik naudingas ir pageidaujamas nacijai (kuriai samdomaisiais darbininkais paverstieji valstiečiai, suprantama, nepriklauso)… Produkto gaunama daugiau, jeigu jų kombinuotas darbas panaudojamas vienoje nuomojamoje valdoje: tuo būdu sudaromas produkto perteklius manufaktūroms ir, vadinasi, manufaktūros — šie mūsų nacijos aukso klodai — kiekybiškai auga proporcingai gaminamųjų grūdų kiekiui»(212).
Seras F. M. Idenas, torių krypties žmogus ir, be to, «filantropas», tarp kita ko teikia mums pavyzdį to stoiško dvasios ramumo, su kuriuo politekonomas nagrinėja įžūliausius «šventos nuosavybės teisės» pažeidimus ir šiurkščiausią smurtą prieš asmenį, jeigu to reikia tam, kad būtų padėti kapitalistinio gamybos būdo pagrindai. Visa eilė plėšimų, žiaurumų ir tautos nelaimių, lydėjusių prievartinį liaudies eksproprijavimą nuo XV šimtmečio paskutinio trečdalio iki XVIII šimtmečio pabaigos, jam tesukelia tik šį «labai patogų» baigiamąjį samprotavimą: «Reikėjo nustatyti prideramą (due) proporciją tarp ariamosios žemės ir ganyklų. Dar per visą XIV šimtmetį ir didesnę XV šimtmečio dalį vienas akras ganyklų tekdavo 2, 3 ir net 4 akrams arimo. XVI šimtmečio viduryje ši proporcija pasikeitė taip, kad 2 akrai ganyklos tekdavo 2, vėliau 1 akrui arimo, kol pagaliau buvo pasiekta reikiama proporcija: 3 akrai ganyklos vienam akrui arimo».
XIX amžiuje išnyko, žinoma, net pats prisiminimas apie ryšį tarp žemdirbio ir bendruomeninės nuosavybės. Ar kaimo gyventojai gavo bent kapeiką atlyginimo už tuos 3 511 770 akrų bendruomeninės žemės, kurie buvo iš jų pagrobti tarp 1801 ir 1831 metų, jau nekalbant apie vėlesnį laiką, ir parlamento, susidedančio iš lendlordų, padovanoti lendlordams?
Pagaliau paskutinis stambus žemės eksproprijavimo iš žemdirbių procesas yra vadinamasis «clearing of estates» («dvarų išvalymas» — iš tikrųjų jų išvalymas nuo žmonių). «Išvalymas» yra visų aukščiau išnagrinėtų angliškųjų eksproprijavimo metodų kulminacinis taškas. Kaip mes matėme praeitame skyriuje, kur buvo nagrinėjami šiuolaikiniai santykiai, dabartiniu metu, kai jau nebeliko nepriklausomų valstiečių, kuriuos būtų galima iššluoti, imamasi žemės «išvalymo» nuo kotedžų ir todėl kaimo darbininkai jau nebesuranda sau reikalingos vietos apsigyventi jų dirbamoje žemėje. Bet kas yra «clearing of estates» tikrąja šio žodžio prasme, mes galime sužinoti tik šiuolaikinių romanų išsvajotoje šalyje, kalnų Škotijoje. Ten šis procesas pasižymi savo sistemingu pobūdžiu, masto, kuriuo jis iš karto vyksta, platumu (Airijoje lendlordai nugriauna po kelis kaimus iš karto; kalnų Škotijoje iš karto «išvalomi» žemės sklypai Vokietijos hercogysčių dydžio) ir, pagaliau, ypatinga eksproprijuojamos žemėvaldos forma.
Kalnų Škotijos keltai gyveno klanais, kurių kiekvienas buvo jo užimamos žemės savininkas. Klano atstovas, jo galva, arba «didysis žmogus», buvo tos žemės savininkas tik pagal jo turimą titulą visiškai taip pat, kaip Anglijos karalienė pagal jos turimą titulą yra visos nacionalinės teritorijos savininkė. Kai Anglijos vyriausybei pavyko nuslopinti vidinius karus tarp šių «didžiųjų žmonių» ir jų nuolatinius įsibrovimus į Škotijos lygumas, tada klanų galvos anaiptol neatsisakė nuo savo senojo plėšikiško amato; jie tik pakeitė formą. Savo pačių valdžia jie savo titulinę nuosavybės teisę pavertė privatinės nuosavybės teise, ir kadangi jie susidūrė su eilinių klano narių pasipriešinimu, tai nutarė nuvaryti juos nuo žemės atviru smurtu. «Su tokia pat teise Anglijos karalius galėtų pretenduoti išvaryti savo pavaldinius į jūrą»,— sako profesorius Niumenas(213). Šią revoliuciją, prasidėjusią Škotijoje tuojau po pretendento paskutinio sukilimo, galima pasekti jos pirmosiose fazėse iš sero Džemso Stiuarto(214) ir Džemso Andersono(215) veikalų. XVIII šimtmetyje nuo žemės nuvaromiems gelams buvo tuo pačiu metu draudžiama emigruoti, kad tuo būdu jie būtų prievarta suvaryti į Glazgovą ir į kitus fabrikų miestus(216). Kaip XIX šimtmetyje viešpatavusio metodo pavyzdį(217) mes čia pateiksime «valymus», kuriuos įvykdė Seterlendo hercogienė. Kai tik valdžios vairas atiteko šiai politinės ekonomijos srityje apsišvietusiai asmenybei, ji nutarė tuojau pat pradėti radikalų ekonominį gydymą ir paversti avių ganyklomis visą grafystę, kurios gyventojų skaičius ankstesnėmis analoginio pobūdžio priemonėmis jau buvo sumažintas ligi 15 000 žmonių. Nuo 1814 iki 1820 metų šie 15 000 gyventojų — apie 3 000 šeimų — buvo sistemingai išvaromi ir naikinami. Visi jų kaimai buvo sugriauti ir sudeginti, visi jų laukai paversti ganyklomis. Britų kareiviai buvo nusiųsti ekzekucijai, ir vyko tikros kautynės su vietiniais gyventojais. Viena senė buvo sudeginta kartu su savo troba, nes ji atsisakė iš jos išeiti. Tuo būdu ši ponia pasisavino 794 000 akrų žemės, kurie nuo neatmenamų laikų priklausė klanui. Išvytiems vietiniams gyventojams ji paskyrė jūros pakraštyje apie 6 000 akrų žemės, po 2 akrus šeimai. Šie 6 000 akrų iki tol buvo dykvietė ir savininkams neduodavo jokių pajamų. Hercogienė pasirodė esanti tokių nepaprastai kilnių jausmų, kad išnuomojo žemę vidutiniškai po 2 šil. 6 pensus už akrą tiems patiems klano nariams, kurie šimtmečius liejo kraują už jos giminę. Visą iš klano prisiplėštą žemę ji padalijo į 29 stambius avininkystei skirtus nuomojamus ūkius, kurių kiekviename gyveno viena vienintelė šeima, daugiausia anglai žemės nuomininkų bernai. 1825 metais 15 000 gelų jau buvo pakeisti 131 000 avių. Dalis čiabuvių, išvarytų į jūros pakraštį, mėgino prasimaitinti žvejyba. Jie pavirto amfibijomis ir gyveno, pasak vieno anglų rašytojo, pusiau žemėje, pusiau vandenyje, bet ir žemė ir vanduo kartu tik pusiau teužtikrino jų egzistavimą(218).
Tačiau šaunių gelų laukė naujas ir dar sunkesnis išmėginimas už jų kalnietiškai romantišką klano «didžiųjų žmonių» garbinimą. «Didieji žmonės» užuodė žuvų kvapą. Jie užuodė jame kažką pelningo ir išnuomojo jūros pakraštį stambiems Londono žuvų pirkliams. Gelai buvo antrą kartą išvyti(219).
Bet galų gale ir dalis avių ganyklų savo ruožtu paverčiama medžioklės parkais. Kaip yra žinoma, Anglijoje nėra tikrų miškų. Medžiojamieji žvėrys, gyvenantieji aristokratų parkuose, yra konstituciniai naminiai gyvuliai, jie riebūs, kaip Londono aldermenai [miesto tarybos nariai]. Škotija yra paskutinis šios «taurios aistros» prieglobstis. «Kalnų srityse,— rašo Somersas 1848 metais,— sodinto miško plotas žymiai išsiplėtė. Čia, vienoje Geiko pusėje, jūs matote naująjį Glenfešio mišką, ten, kitoje jo pusėje, naująjį Ardverikos mišką. Ten pat prieš jūsų akis driekiasi Blek-Mauntas, didžiulė dykvietė, taip pat neseniai apsodinta. Iš rytų į vakarus, nuo Eberdino apylinkių iki Obeno uolų, dabartiniu metu tęsiasi ištisinė miško juosta, o kitose kalnų šalies dalyse nauji miškai yra Lok Arkeige, Glengaryje, Glenmoristone ir t. t.… Jų žemės pavertimas avių ganyklomis… išvarė gelus į mažiau derlingas žemes. Dabar puikūs elniniai žvėrys pradeda išstumti avis, o tai varo gelus į dar labiau neišbrendamą skurdą… Medžioklės parkas(219a) ir liaudis negali gretimai egzistuoti. Vienas arba kitas turi pasitraukti iš vietos. Jei per artimiausią amžiaus ketvirtį medžioklės vietos skaičiaus ir dydžio atžvilgiu augs tokiu pat laipsniu, kaip jos augo praeitame amžiaus ketvirtyje, tai nė vieno gelo daugiau nebeliks gimtojoje žemėje. Šį judėjimą kalnų vietovių žemvaldžių tarpe sukėlė iš dalies mada, aristokratinis įnoris, medžioklės aistra ir pan., o iš dalies prekyba medžiojamaisiais žvėrimis, turint galvoje vien tik pelną. Nes faktiškai kalnų žemės sklypas, skirtas medžioklei, daugeliu atvejų yra nepalyginti pelningesnis negu tas pats sklypas, paverstas avių ganykla… Mėgėjas, ieškąs vietos medžioklei, yra pasiryžęs pasiūlyti tokią kainą, kokią tik leidžia jo piniginės dydis… Kalnų Škotiją ištikusios nelaimės yra ne mažiau baisios už tas, kurias patyrė Anglija dėl normanų karalių politikos. Elniniai žvėrys gavo daugiau erdvės, bet užtat žmonės sugrūdami į vis ankštesnį ir ankštesnį plotą… Liaudžiai atimama viena laisvė po kitos… Ir priespauda kasdien didėja. Gyventojų «išvalymą» ir išvarymą savininkai praktikuoja kaip tvirtai nustatytą principą, kaip žemdirbystės būtinybę; panašiai kaip Amerikos ir Australijos dykvietėse iškertami medžiai bei krūmai, taip čia elgiamasi su žmonėmis, atliekant šią operaciją ramiu, komerciniu būdu»(220).
Bažnyčios turtų plėšimas, apgavikiškas valstybinių žemių perleidimas, bendruomeninės nuosavybės grobstymas, uzurpacinis ir su negailestingu terorizmu vykdomas feodalinės nuosavybės ir klanų nuosavybės pavertimas šiuolaikine privatine nuosavybe — tokie buvo įvairūs idiliški pradinio kaupimo metodai. Jie užkariavo lauką kapitalistiniam žemės ūkiui, atidavė žemę kapitalo valdžion ir sudarė sąlygas, kad į miesto pramonę ėmė plaukti įstatymo neginamas proletariatas.
(190)«Smulkūs žemės savininkai, kurie savomis rankomis dirbo savus laukus ir kukliai gyveno,… tuomet sudarė žymiai didesnę nacijos dalį negu dabar… Ne mažiau kaip 160 000 žemės savininkų, sudariusių kartu su šeimomis, tur būt, daugiau kaip vieną septintadalį visų gyventojų, gyveno dirbdami savo smulkius freehold sklypelius (freehold reiškia visiškai laisvą nuosavybę). Šių smulkiųjų žemės savininkų vidutinės pajamos… vertinamos 60—70 sv. st. Apskaičiuota, kad savą žemę dirbusių žmonių buvo daugiau negu svetimos žemės nuomininkų» (Macaulay: «History of England», 10-sis leid., London 1854, I t., 333, 334 psl.). Dar paskutiniame XVII šimtmečio trečdalyje anglų tautos vertėsi žemės ūkiu (ten pat, 413 psl.).— Aš cituoju Makolėjų, nes jis, kaip sistemingas istorijos klastotojas, kiek galėdamas stengiasi «užtrinti» tokios rūšies faktus.
(191)Nereikia užmiršti, kad net baudžiauninkai buvo ne tiktai prie jų namų priklausančių nedidelių žemės sklypų savininkai,— tiesa, privalą mokėti duoklę,— bet ir bendruomeninės žemės bendrasavininkiai. «Valstietis ten (Silezijoje) — baudžiauninkas». Ir vis dėlto šie serfs [baudžiauninkai] valdo bendruomenines žemes. «Iki šiol nepavyko įkalbėti sileziečių, kad jie padalytų bendruomenines žemes, tuo tarpu kai Neumarke jau nebeliko kaimo, kur šis padalijimas nebūtų labai sėkmingai įvykdytas» (Mirabeau: «De la Monarchie prussienne». Londres 1788, II t., 125, 126 psl.).
(192)Japonija su savo grynai feodaline žemėvaldos organizacija ir su savo plačiai išsivysčiusiu smulkiųjų valstiečių ūkiu teikia kur kas teisingesnį Europos viduramžių vaizdą negu visos mūsų istorinės knygos, kurios daugiausia yra persunktos buržuazinių prietarų. Būti «liberaliam» viduramžių sąskaita yra nepaprastai patogu.
(193)Savo «Utopijoje» Tomas Moras kalba apie nuostabią šalį, kur «avys suėda žmones» («Utopia», Robinson vert., Arber leid., London 1869, 41 psl.). [Томас Мор: «Золотая книга, столь же полезная, как забавная, о наилучшем устройстве государства и о новом острове Утопии». Academia leidimas, 1935, 59 psl.]
(193a)Bekonas išaiškina ryšį tarp laisvos pasiturinčios valstietijos ir gerų pėstininkų. «Siekiant palaikyti karalystės galybę ir papročius, buvo nepaprastai svarbu išsaugoti pakankamo dydžio nuomą, kad būtų galima užtikrinti pasiturintį gyvenimą darbštiems šauniems žmonėms ir užtvirtinti didesnę karalystės žemės dalį valdyti yeomanry, t. y. žmonėms vidurinės padėties tarp kilmingųjų ir koterių (cottagers) ir bernų… Nes visi kompetentingiausi karo dalykų žinovai laikosi vienodos nuomonės,… kad svarbiausiąją armijos jėgą sudaro infanterija, arba pėstininkai. Bet norint sukurti gerą infanteriją, yra reikalingi žmonės, išaugę ne vergiškame pažeminime arba skurde, bet laisvėje ir tam tikroje gerovėje. Todėl jei valstybėje svarbiausią reikšmę turi bajorai ir aukštuomenė, o kaimo gyventojai ir artojai susideda tik iš darbininkų arba bernų, taip pat iš koterių, t. y. elgetų, turinčių lūšnas, tai tokiomis sąlygomis, gal būt, ir galima turėti gerų raitininkų, bet anaiptol ne gerų, tvirtų pėstininkų… Mes tai matome Prancūzijoje ir Italijoje ir kai kuriose kitose svetimose žemėse, kur iš tikrųjų visi gyventojai susideda iš bajorijos ir skurdžių valstiečių… tokiu mastu, kad savo pėstininkų batalionams jos yra priverstos panaudoti šveicarų samdinių gaujas ir pan., iš to kyla taip pat ir tai, kad tos nacijos turi daug gyventojų, bet maža kareivių» («The Reign of Henry VII etc. Verbatim Reprint from Kennet’s England», 1719 m. leid., London 1870, 308 psl.).
(194)Dr. Hanteris leidinyje «Public Health. 7th Report 1864». London 1865, 134 psl. «Žemės kiekis, kuris buvo nustatomas (senųjų įstatymų), dabar laikomas perdaug dideliu darbininkams, galinčiu juos paversti smulkiais žemės nuomininkais (farmers)» (George Roberts: «The Social History of the People of the Southern Counties of England in Past Centuries». London 1856, 184, 185 psl.).
(195)«Beturčių teisė į bažnytinės dešimtinės dalį tiesiog nustatyta senųjų statutų» (J. D. Tuckett: «A History of the Past and Present State of the Labouring Population». London 1846, II t., 804, 805 psl.).
(196)William Cobbett: «A History of the Protestant Reformation», 471 §.
(197)Kaip šiuo atveju reiškėsi protestantiškoji «dvasia», tarp kita ko matyti štai iš ko. Įvairūs Pietų Anglijos žemvaldžiai ir pasiturintieji žemės nuomininkai, kartu susirinkę, parengė dešimt klausimų apie tai, kaip visų teisingiausiai aiškinti Elžbietos beturčių įstatymą. Šiuos klausimus jie pateikė garsiajam ano meto teisininkui advokatui Snigiui (vėliau Jokūbo I laikais — teisėjas), kad jis pareikštų savo nuomonę. Devintasis klausimas: «Kai kurie turtingi parapijos žemės nuomininkai sugalvojo išmintingą planą, pagal kurį galima būtų pašalinti visą painiavą vykdant aktą. Jie siūlo pastatyti parapijoje kalėjimą. Kiekvienam beturčiui, kuris nesutiks būti įkalintas nurodytajame kalėjime, turi būti atsisakoma teikti paramą. Toliau, kaimyniniams kaimams turi būti pranešta, kad jei ten atsiras koks nors žmogus, linkęs pasamdyti šios parapijos beturčius, tai tegu jis tam tikrą dieną atsiunčia užantspauduotą pasiūlymą, nurodydamas žemiausią kainą, už kurią jis sutinka pasiimti ir išlaikyti mūsų beturčius. Šio plano autoriai mano, kad kaimyninėse grafystėse yra žmonių, nenorinčių dirbti ir neturinčių pakankamo turto arba kredito, kad galėtų išsinuomoti žemės arba laivą ir tuo būdu gyventi nedirbdami («so as to live without labour»). Tokie žmonės bus linkę pateikti parapijai labai naudingų pasiūlymų. O jei kartais ir atsitiks, kad tokio nuomininko globai atiduoti beturčiai žus, tai nuodėmė teks jam, nes parapija bus atlikusi savo pareigą šių beturčių atžvilgiu. Tačiau mes būkštaujame, kad šis aktas neleidžia tokios rūšies išmintingų priemonių (prudential measure); bet jūs turite žinoti, kad visi likusieji mūsų ir kaimyninių grafysčių freeholder’iai [laisvieji smulkūs žemvaldžiai] prisidės prie mūsų ir paskatins savo atstovus bendruomenių rūmuose pateikti įstatymo projektą, leidžiantį beturčius įkalinti ir pasiųsti priverčiamiesiems darbams, kad tuo būdu nė vienas žmogus, kuris nesutinka būti įkalintas, neturėtų teisės į pašalpą. Tai, mes tikimės, atgrasins žmones, patekusius į skurdą, prašyti pašalpos» («will prevent persons in distress from wanting relief») (R. Blakey: «The History of Political Literature from the Earliest Times». London 1855, II t., 84, 85 psl.).— Škotijoje baudžiava buvo panaikinta keliais šimtmečiais vėliau negu Anglijoje. Dar 1698 metais Fletčeris iš Saluno pareiškė Škotijos parlamente: «Elgetų Škotijoje yra ne mažiau kaip 200 000. Vienintelė priemonė, kurią aš, respublikonas iš principo, galiu prieš tai pasiūlyti, yra atkurti senąją baudžiavą ir paversti vergais visus tuos, kurie nesugeba savarankiškai užtikrinti savo egzistavimo». Antai, Idenas veikale «The State of the Poor» I t., I sk., 60, 61 psl., sako: «Pauperizmas prasidėjo išlaisvinus valstietį… Manufaktūros ir prekyba — štai tikrieji mūsų beturčių tėvai». Idenas, kaip ir aukščiau cituotasis Škotijos «respublikonas iš principo», klysta tik vienu atžvilgiu: žemdirbys pasidarė proletaru arba pauperiu ne dėl to, kad buvo panaikinta baudžiava, bet dėl to, kad buvo panaikinta jo žemės nuosavybė.— Prancūzijoje, kur eksproprijavimas įvyko kitokiu būdu, Anglijos beturčių įstatymą atitinka 1571 m. Muleno ordonansas ir 1656 m. ediktas.
(198)Ponas Rodžersas, nors jis tuo metu ir buvo politinės ekonomijos profesorius Oksfordo universitete, šiame protestantiškosios ortodoksijos centre, savo veikalo «History of Agriculture» pratarmėje pabrėžia reformacijos sukeltą liaudies masių pauperizavimą.
(199)«A Letter to Sir T. C. Bunbury, Brt.: On the High Price of Provisions. By a Suffolk Gentleman». Ipswich 1795, 4 psl. Net fanatiškas stambiųjų žemės nuomininkų gynėjas, autorius veikalo «Inquiry into the Connection between the Present Price of Provisions and the Size of Farms etc». London 1773, 139 psl., sako: «Aš daugiausia sielojuosi… dėl išnykimo mūsų yeomanry [jomenų], šios grupės žmonių, kurie iš tikrųjų palaikė mūsų nacijos nepriklausomybę; man liūdna matyti, kad jų žemės dabar yra monopolistų-lordų rankose ir jos išnuomojamos smulkiesiems nuomininkams, kurie savo sklypus gauna beveik tokiomis pat sunkiomis sąlygomis, kaip vasalai, ir kurie, ištikus pirmam nelaimingam atsitikimui, gali būti išvaryti».
(200)Apie moralinį šio buržuazinio didvyrio veidą byloja štai kas: «Didžiuliai Airijos žemės plotai, kurie 1695 metais buvo padovanoti ledi Orknei, yra visuotinai žinomas pavyzdys, kuris rodo, kokia stipri buvo karaliaus meilė ir kokia didelė buvo ledi įtaka… Vertingi ledi Orknei patarnavimai veikiausiai buvo — foeda labiorum ministeria» [nešvarūs meilės patarnavimai]. (Rinkinyje Sloane Manuscript Collection, Britanijos muziejuje, Nr. 4224. Manuskriptas pavadintas: «The Charakter and Behaviour of King William, Sunderland etc. as represented in Original Letters to the Duke of Shrewsbury from Somers, Halifax, Oxford, Secretary Vernon etc.». Jame gausu kuriozų.)
(201)«Neteisėtas karūnos žemių perleidimas, iš dalies parduodant, iš dalies dovanojant, sudaro skandalingą Anglijos istorijos skyrių… milžinišką tautos apgavimą (gigantic fraud on the nation)» (F. W. Newman: «Lectures on Political Economy». London 1851, 129, 130 psl.). {Smulkiau apie tai, kaip stambieji šiuolaikiniai Anglijos žemvaldžiai įsigijo savo nuosavybę, žr. leidinyje «Our old Nobility By Noblesse Oblige». London 1879.— F. E.}
(202)Žr., pvz., E. Berko pamfletą apie Bedfordo hercogų namus, kurių palikuonis yra lordas Džonas Raselis, «the tomtit of liberalism» [«liberalizmo žvirbliukas»].
(203)«Nuomininkai draudžia koteriams laikyti kokias nors gyvas būtybes, išskyrus save ir savo vaikus, neva dėl to, kad, turėdami gyvulių ir paukščių, jie pradės vogti pašarus iš daržinių. Jie taip pat sako: jei nori, kad koteris būtų darbštus, laikyk jį skurde. Iš tikrųjų reikalas yra tas, kad nuomininkai tuo būdu uzurpuoja visas teises į bendruomenines žemes» («A Political Inquiry into the Consequences of Enclosing Waste Lands». London 1785, 75 psl.).
(204)Eden: «The State of the Poor», pratarmė.
(205)«Capital Farms» («Two Letters on the Flour Trade and the Dearness of Corn. By a Person in Business». London 1767, 19, 20 psl.).
(206)«Merchant Farms» («An Inquiry into the Causes of the Present High Price of Provisions». London 1767, 11 psl., pastaba). Šio gero veikalo, išleisto anonimiškai, autorius yra dvasininkas Natenielis Forsteris.
(207)Thomas Wright: «A short Address to the Public on the Monopoly of Large Farms», 1779, 2, 3 psl.
(208)Dvasininkas Addington: «Inquiry into the Reasons for or against Enclosing Open Fields». London 1772, 37—43 psl., įvairiose vietose.
(209)Dr. R. Price: «Observations on Reversionary Payments», 6-sis leid. By W. Morgan. London 1805, II t., 155 psl. Paskaitykite Forsterį, Edingtoną, Kentą, Praisą ir Džemsą Andersoną ir palyginkite su jais niekingą sikofantinį Mak-Kulocho plepėjimą jo kataloge: «The Literature of Political Economy». London 1845.
(210)Dr. R. Price: «Observations etc.», 147 psl.
(211)Ten pat, 159 psl. Tai primena senovės Romą. «Turtingieji užvaldė didesnę dalį nepadalytųjų žemių. Pasikliaudami palankiai jiems susidėjusiomis ano meto sąlygomis, jie nebijojo, kad tos žemės galėtų būti iš jų atgal atimtos, ir dėl to pirko kaimynystėje esančius beturčių sklypus, iš dalies jiems sutikus, o iš dalies imdavo juos jėga, tuo būdu dabar jie pradėjo arti labai didelius plotus vietoj atskirų laukų. Be to, lauko darbams ir gyvulininkystei jie naudojo vergus, nes laisvieji žmonės būtų buvę paimti karinei tarnybai ir, vadinasi, nebūtų galėję pas juos dirbti; vergų turėjimas dar duodavo jiems tą didelę naudą, kad vergai, būdami atleisti nuo karinės tarnybos, galėjo ramiai daugintis, teikdami šeimininkams daugybę vaikų. Tuo būdu galingieji sutelkė savo rankose visus turtus, ir visoje šalyje knibždėte knibždėjo vergų. Tuo tarpu italikų darėsi vis mažiau dėl siautusio jų tarpe skurdo, dėl mokesčių ir karinės tarnybos. O taikos metui atėjus, jie buvo pasmerkiami visiškai dykinėti, nes turtingieji turėjo visą žemę ir jai dirbti vietoj laisvųjų žmonių naudojo vergus» (Appian: «Römische Bürgerkriege», I, 7). [Plg. Аппиан: «Гражданские войны», Огиз leid., 1935, 20 psl.] Ši vieta liečia epochą, buvusią prieš Licinijaus įstatymą. Karinė tarnyba, kuri taip smarkiai paspartino Romos plebėjų nuskurdimą, Karoliui Didžiajam buvo svarbiausia priemonė, kuria jis paspartino laisvųjų vokiečių valstiečių pavertimą feodališkai priklausomais ir baudžiauninkais.
(212)«An Inquiry into the Connection between the Present Price of Provisions etc.». 124, 129 psl. Panašių samprotavimų, bet su priešinga tendencija, mes randame kito autoriaus veikale: «Darbininkai išvaryti iš savo kotedžų ir priversti vykti į miestus ieškoti darbo;— bet tokiu atveju gaunama daugiau papildomo produkto, ir tuo būdu kapitalas auga» («The Perils of the Nation», 2-sis leid., London 1843, XIV psl.).
(213)«A king of England might as well claim to drive all his subjects into the sea» (F. W. Newman: «Lectures on Political Economy». London 1851, 132 psl.)
(214)Stiuartas sako: «Šių žemių rentos (prie šios ekonominės kategorijos jis klaidingai priskiria taskmen [vasalų] mokamas klano galvai duokles) yra, be abejonės, nežymios palyginti su sklypų dydžiu; kai dėl skaičiaus žmonių, gyvenančių iš nuomos, tai, gal būt, pasirodys, kad žemės sklypelis kalnuotose Škotijos vietovėse išmaitina dešimt kartų daugiau žmonių negu tokios pat vertės žemė turtingiausiose provincijose» (Works etc., ed. by General Sir James Steuart, his son. London 1801, I t., XVI sk., 104 psl.).
(215)James Anderson: «Observations on the Means of exciting a Spirit of National Industry etc.». Edinburgh 1777.
(216)1860 metais prievarta eksproprijuotieji buvo melagingais pažadais suvilioti ir išvežti į Kanadą. Kai kurie iš jų pabėgo į kalnus ir į kaimynines salas. Jų vytis buvo pasiųsti policininkai, nuo kurių pabėgusieji pasislėpė po grumtynių su jais.
(217)«Kalnų vietovėse,— rašo 1814 metais Biukenenas, A. Smito komentatorius,— senoji nuosavybės sistema kasdien prievarta parbloškiama… Lendlordas, nekreipdamas dėmesio į paveldimus nuomininkus (šiuo atveju ši kategorija taip pat klaidingai vartojama), atiduoda žemę tam, kas už ją siūlo aukščiausią nuomos mokestį, ir jei šis pastarasis gerina dirbimą, jis tuojau pat įveda naują žemės dirbimo sistemą. Žemė, kurioje anksčiau buvo gausu smulkiųjų valstiečių, buvo apgyventa sutinkamai su produkto kiekiu, kuris gaunamas iš jos; esant naujajai pagerinto žemės dirbimo sistemai ir didesnei rentai, siekiama gauti kiek galint daugiau produkto kiek galint mažesniais kaštais ir tuo tikslu šalinamos visos nebereikalingomis pasidariusios rankos… Nuo gimtosios žemės nuvarytieji žmonės ieško pragyvenimo išteklių fabrikų miestuose ir t. t.» (David Buchanan: «Observations on etc. A. Smith’s Wealth of Nations». Edinburgh 1814, IV t., 144 psl.). «Škotijos diduomenė eksproprijavo valstiečių šeimas, išmesdama jas kaip piktžoles; ji elgiasi su kaimais ir jų gyventojais, kaip keršto pagauti indėnai su laukinių žvėrių urvais… Žmogus parduodamas už avikailį, už avies koją, net dar pigiau… Užpuolant šiaurines Kinijos provincijas, mongolų taryboje buvo pasiūlyta išnaikinti gyventojus ir paversti jų žemę ganyklomis. Daugelis kalnų Škotijos lendlordų įgyvendino šį projektą savo šalyje prieš savo tėvynainius» (George Ensor: «An Inquiry concerning the Population of Nations». London 1818, 215, 216 psl.).
(218)Kai dabartinė Seterlendo hercogienė suruošė Londone puošnias sutiktuves misis Bičer-Stou, «Uncle Tom’s Cabin» [«Dėdės Tomo trobelės»] autorei, siekdama pademonstruoti savo simpatiją Amerikos respublikos negrams vergams,— apie šią simpatiją ji kartu su kitomis aristokratėmis protingai užmiršo pilietinio karo metu, kai visos «kilniosios» anglų širdys užjautė vergvaldžius,— aš papasakojau laikraštyje «New York Tribune» apie tai, kaip gyvena pačios Seterlendo hercogienės vergai [Соч. К. Маркса и Ф. Энгельса, IX t., 80 psl.] (dalis mano straipsnio cituota Kerio veikale «The Slave Trade». London 1853, 202, 203 psl.). Mano straipsnis buvo persispausdintas vieno Škotijos laikraščio ir sukėlė energingą polemiką tarp to laikraščio ir Seterlendo hercogienės sikofantų.
(219)Įdomių duomenų apie šią žuvų prekybą mes randame p. Dovydo Urkarto veikale: «Portfolio. New Series». Nasau V. Senioras savo aukščiau cituotajame pomirtiniame veikale «Journals, Conversations and Essays relating to Ireland», London 1868, kvalifikuoja «Seterlendšire įvykdytas priemones kaip vieną iš labiausiai labdaringų «valymų» (clearings), kokius tik bežino žmonija» (ten pat).
(219a)Škotijos «deer forests» [medžioklės parkuose] nėra nė vieno medžio. Avys išvaromos, o vietoj jų į plikus kalnus atvaromi elniai ir tai vadinama «deer forest». Tuo būdu čia nėra net miško želdymo.
(220)Robert Somers: «Letters from the Highlands; or the Famine of 1847». London 1848, 12—28 psl., įvairiose vietose. Šie laiškai iš pradžių pasirodė laikraštyje «Times». Anglijos ekonomistai, savaime suprantama, 1847 metais gelus ištikusį badą aiškino jų gyventojų pertekliumi. Šiaip ar taip, jie, matote, «slėgė» savo pragyvenimo reikmenis. Vokietijoje «clearing of estates» [dvarų išvalymas] arba, kaip, jis čia buvo vadinamas, «Bauernlegen» [«valstiečių eksproprijavimas»] ypač smarkiai išsivystė po Trisdešimties metų karo ir dar 1790 metais dėl to prasidėjo valstiečių sukilimai Saksonijos kurfiurstystėje. Jis daugiausia vyko rytų Vokietijoje. Daugumoje Prūsijos provincijų tik Fridrichas II užtikrino valstiečiams nuosavybės teisę. Užkariavęs Sileziją, jis privertė žemvaldžius atstatyti valstiečių trobas, svirnus ir pan. ir aprūpinti valstiečių ūkius gyvuliais bei padargais. Jam reikėjo kareivių savo armijai ir mokesčių mokėtojų savo valstybės iždui. Beje, koks malonus buvo valstiečio gyvenimas Fridricho II laikais dėl jo biaurios finansinės politikos ir jo valdymo sistemos, kurią sudarė despotizmo, biurokratizmo ir feodalizmo mišinys, rodo šie Mirabo, karšto Fridricho gerbėjo, žodžiai: «Tad linai sudaro vieną iš svarbiausiųjų šiaurės Vokietijos valstiečio turtų. Bet, žmonių giminės nelaimei, tai yra tik priemonė išsigelbėti nuo skurdo, o ne gerovės šaltinis. Tiesioginiai mokesčiai, lažas ir kitos įvairiausios prievolės nuskurdina Vokietijos valstietį, kuris, be to, turi mokėti dar netiesioginius mokesčius už visa, ką jis perka,… ir šį jo skurdinimą dar papildo tai, kad jis neturi teisės parduoti savo produktus ten, kur nori, ir už kiek nori; jis taip pat neturi teisės pirktis sau reikalingus produktus iš tų pirklių, kurie sutinka juos parduoti už pigesnę kainą. Visos šios aplinkybės pamažu jį nuskurdina, ir jis negalėtų nustatytu laiku sumokėti tiesioginių mokesčių, jei nesiverstų verpimu; šis verslas teikia jam paramos šaltinį, duodamas galimybę panaudoti jo žmonos, jo vaikų, tarnaičių bei tarnų ir jo paties jėgas. Tačiau koks vargingas gyvenimas net ir turint šį paramos šaltinį! Vasarą jis dirba kaip katorgininkas laukų dirbimo ir derliaus nuėmimo darbus; jis gula 9 valandą ir kelia antrą, kad galėtų susidoroti su savo darbais; žiemą jis turėtų ilgesniu poilsiu atgaivinti savo jėgas; bet jam pritrūktų grūdų duonai ir sėklai, jeigu reikėtų dalį derliaus parduoti mokesčiams sumokėti. Taigi, norėdamas užpildyti šią spragą, jis turi verpti… ir būtent nepaprastai įtemptai. Todėl valstietis žiemą gula vidunaktį arba pirmą valandą nakties ir kelia penktą ar šeštą valandą ryto arba gula devintą ir kelia antrą valandą,— ir taip kasdien visą gyvenimą, išskyrus sekmadienius… Šis didelis miego trūkumas ir besaikis darbas išsekina žmogaus organizmą; štai dėl ko kaime vyrai ir moterys sensta žymiai greičiau negu mieste» (Mirabeau: «De la Monarchie prussienne». Londres 1788, III t., 212 ir sek. psl.).
2-jo leid. priedas. 1866 m. balandžio mėn., praėjus 18 metų po to, kai buvo išleista aukščiau cituota Roberto Somerso knyga, profesorius Leonas Levis padarė Society of Arts draugijoje pranešimą apie avių ganyklų pavertimą medžioklės parkais, kuriame jis pavaizdavo, kaip toli nužengė kalnų Škotijos pavertimas dykuma. Jis tarp kita ko pasakė: «Gyventojų išvarymas ir žemės pavertimas avių ganyklomis buvo patogiausia priemonė pajamoms gauti, nedarant išlaidų… Avių ganyklų pakeitimas deer forest [medžioklės parkais] kalnų Škotijoje pasidarė įprastinis dalykas. Avis išvaro laukiniai žvėrys, panašiai kaip anksčiau buvo išvaromi žmonės, kad būtų išlaisvinta vieta avims… Forfaršire jūs galite nueiti nuo Delhusio grafo dvarų iki pat Džono o’Groto dvarų, neišeidamas iš miškų rajono.— Daugelyje (šių miškų) jau seniai gyvena lapės, laukinės katės, kiaunės, šeškai, žebenkštys ir Alpių zuikiai; o triušiai, voverės ir žiurkės ten tik paskutiniu metu tepasirodė. Didžiuliai žemės plotai, kurie Škotijos statistikoje dar neseniai figūravo kaip nepaprastai vešlios ir plačios pievos, dabartiniu metu visiškai nekultivuojami ir skirti vien tik nedaugelio žmonių medžioklinei pramogai, kuri trunka tik trumpą laikotarpį metuose».
Londono «Economist» 1866 m. birželio 2 d. numeryje rašo: «Vienas Škotijos laikraštis tarp kitų pastarosios savaitės naujienų praneša: «Vienas iš geriausiųjų Seterlendširo nuomojamų avininkystės ūkių, už kurį neseniai, pasibaigus nuomos sutarties terminui, buvo pasiūlyta 1 200 sv. st. metinės rentos, paverčiamas deer forest [medžioklės parku]!». Feodaliniai instinktai pasireiškia taip pat,… kaip normanų įvykdyto užkariavimo laikais,… kai buvo sugriauti 36 kaimai, kad jų vietoje būtų galima įkurti New Forest [Naująjį mišką]… Du milijonai akrų, tame tarpe keli derlingiausi Škotijos plotai, paversti visiška dykviete. Glen Tilto pievose auganti žolė buvo laikoma maistingiausiu Perto grafystės pašaru; Ben Olderio medžioklės parkas buvo geriausia ganykla plačiojoje Badenoko apygardoje; Blek Maunto miško dalis buvo geriausia Škotijos juodųjų avių ganykla. Koks didelis žemės plotas buvo paverstas dykviete medžioklės mėgėjams, galima susidaryti vaizdą iš to fakto, kad jis apima kur kas didesnę teritoriją negu visa Perto grafystė. Kiek daug gamybos šaltinių praranda šalis dėl šio prievartinio žemės pavertimo tyrlaukiais, matyti iš to, kad Ben Olderio miško žemė galėtų išmaitinti 15 000 avių ir kad šio miško plotas sudaro tik viso Škotijos medžioklės ploto… Visa ši medžioklės žemė visiškai pražūva gamybai;… rezultatas būtų lygiai toks pat, kaip ir tuo atveju, jeigu ji būtų nugrimzdusi į Šiaurės jūrą. Stipri įstatymų leidėjo ranka turėtų padaryti galą šiam savavališkam tyrlaukių ir dykviečių kūrimui».