Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Žmones, išvarytus dėl feodalinių ginkluotųjų būrių paleidimo ir dėl šuoliško, prievartinio jų žemių eksproprijavimo, šiuos įstatymo neginamus proletarus besivystanti manufaktūra absorbuodavo toli gražu ne taip sparčiai, kaip jie atsirasdavo. Iš antros pusės, žmonės, staiga išmesti iš įprastinių jų gyvenimo vėžių, negalėjo taip staigiai apsiprasti su savo naujos padėties drausme. Jie masiškai pavirsdavo elgetomis, plėšikais, valkatomis — iš dalies laisvanoriškai, o daugumoje atvejų aplinkybių verčiami. Todėl XV amžiaus pabaigoje ir per visą XVI amžių visoje Vakarų Europoje leidžiami kruvini įstatymai prieš valkatavimą. Dabartinės darbininkų klasės tėvai buvo pirmiausia nubausti už tai, kad jie prievarta buvo paversti valkatomis ir pauperiais. Įstatymai laikė juos «laisvanoriškais» nusikaltėliais, vadovaudamiesi ta prielaida, kad esant geram norui jie ir toliau galėtų dirbti senomis, jau nebeesančiomis sąlygomis.
Anglijoje šiuos įstatymus buvo pradėta leisti Henriko VII laikais.
Pagal Henriko VIII 1530 m. aktą seni ir nepajėgiantieji dirbti elgetos gauna leidimą elgetauti. Bet užtat darbingiems valkatoms gresia išplakimas ir įkalinimas. Įstatymas liepia pririšti juos prie karučio ir plakti tol, kol kraujas pradės sruventi kūnu, o paskui pareikalauti, kad jie prisiektų, jog sugrįš į tėviškę arba ten, kur jie yra praleidę paskutinius trejus metus, ir «imsis darbo» (to put himself to labour). Kokia žiauri ironija! 27-siais Henriko VIII viešpatavimo metais išleistas aktas patvirtina šį įstatymą, bet pagriežtina jį naujais nuostatais. Pagavus antrą kartą valkataujant, išplakimas pakartojamas ir, be to, nupiaunama pusė ausies; o jei valkata įkliūva trečią kartą, jis baudžiamas mirties bausme kaip sunkus nusikaltėlis ir visuomenės priešas.
Eduardas VI 1547 metais — pirmaisiais savo viešpatavimo metais — išleidžia įstatymą, pagal kurį kiekvienas, vengiąs darbo, atiduodamas kaip vergas tam žmogui, kuris įskųs jį kaip dykinėjantį. Šeimininkas turi maitinti savo vergą duona ir vandeniu, duoti jam silpnų gėrimų ir mėsgalių savo nuožiūra. Jis turi teisę, plakdamas ir surakindamas grandinėmis, priversti jį dirbti bet kokį, kad ir biauriausią darbą. Jei vergas savavališkai pasitraukia 2 savaitėms, tai jis pasmerkiamas vergovei iki gyvos galvos ir jo kaktoje arba skruoste išdeginama raidė «S»; jei jis pabėga trečią kartą, jis baudžiamas mirties bausme kaip valstybinis nusikaltėlis. Šeimininkas gali jį parduoti, testamentu palikti, išnuomoti kaip vergą, kaip bet kurį kilnojamą turtą arba gyvulį. Jei vergai ko nors griebsis prieš savo ponus, tai jie taip pat baudžiami mirties bausme. Taikos teisėjai turi ponų pareiškimu ieškoti pabėgusių vergų. Jei pasirodys, kad pabėgęs valkata tris dienas slankiojo be darbo, tai jis nugabenamas į tėviškę, įkaitinta geležimi jo krūtinėje išdeginamas ženklas «V» ir, surakintas grandinėmis, jis panaudojamas ten kelių bei kitiems darbams. Jei valkata neteisingai nurodo savo gimimo vietą, tai už bausmę jis paverčiamas atitinkamos gyvenvietės, jos gyventojų arba korporacijos, vergu iki gyvos galvos ir jam išdeginamas ženklas «S». Kiekvienas turi teisę atimti iš valkatos jo vaikus ir laikyti juos pas save kaip mokinius — jaunuolius ligi 24 metų, merginas ligi 20 metų. Jeigu jie pabėga, tai iki sukakus nurodytam amžiui jie paverčiami vergais, priklausančiais jų šeimininkams-auklėtojams, kurie gauna teisę savo nuožiūra juos surakinti grandinėmis, plakti rykštėmis ir pan. Kiekvienas šeimininkas gali uždėti geležinį žiedą ant savo vergo kaklo, rankų arba kojų, kad jis galėtų lengviau atskirti jį nuo kitų ir kad vergui būtų sunku pasislėpti(221). Paskutinė šio įstatymo dalis numato, kad tam tikri beturčiai turi dirbti tai apygardai arba tiems žmonėms, kurie apsiima juos maitinti, girdyti ir duoti jiems darbo. Tokie parapijų vergai Anglijoje buvo išlikę net XIX amžiuje roundsmen (parapininkų) pavadinimu.
Elžbietos 1572 m. įstatymas: vyresni kaip 14 metų elgetos, neturintieji leidimo elgetauti, yra žiauriai plakami ir kairioje ausyje jiems išdeginamas ženklas, jei niekas nesutinka imti jų tarnais dvejiems metams; pakartotinu atveju vyresni kaip 18 metų elgetos baudžiami mirties bausme, jei niekas nesutinka imti jų tarnais dvejiems metams; trečiojo recidyvo atveju jie be pasigailėjimo baudžiami mirties bausme kaip valstybiniai nusikaltėliai. Analoginių paliepimų yra 18-siais Elžbietos viešpatavimo metais išleistame 13-me įstatyme ir 1597 m. įstatyme(221a).
Pagal Jokūbo I įstatymą dykinėjantis ir elgetaujantis žmogus laikomas valkata ir bastūnu. Petty Sessions [vietos teismo] taikos teisėjai įgalioti tokius valkatas bausti viešu išplakimu ir įkalinti įkliuvusius pirmą kartą — 6 mėnesiams, įkliuvusius antrą kartą — 2 metams. Įkalinimo metu jie plakami taip dažnai ir tiek, kiek taikos teisėjams atrodo reikalinga… Nepataisomus ir pavojingus valkatas įsakoma paženklinti, išdeginant kairiame petyje raidę «R», ir panaudoti juos priverčiamiesiems darbams; o jeigu jie dar kartą pagaunami elgetaujant, jie be pasigailėjimo nubaudžiami mirties bausme. Šie įstatymo nuostatai galiojo iki pat XVIII amžiaus pradžios ir buvo panaikinti tik 12-siais Onos viešpatavimo metais išleistu 23 aktu.
Tokie pat įstatymai veikė ir Prancūzijoje, kur XVII amžiaus viduryje Paryžiaus valkatos įsteigė vadinamąją «valkatų karalystę» (royaume des truands). Dar Liudviko XVI viešpatavimo pradžioje buvo išleistas ordonansas (1777 m. liepos 13 d.), kuriuo buvo įsakoma kiekvieną sveiką žmogų nuo 16 iki 60 metų amžiaus, jeigu jis neturi pragyvenimo išteklių ir nedirba kurioje nors profesijoje, tremti į galeras. Analoginis yra Karolio V 1537 m. spalio mėn. įstatymas Niderlandams, pirmasis Olandijos štatų ir miestų 1614 m. kovo 19 d. ediktas, Jungtinių provincijų 1649 m. birželio 25 d. ediktas ir t. t.
Tuo būdu, remiantis pasibaisėtinais teroristiniais įstatymais, prievarta eksproprijuotus, nuo žemės nuvarytus ir valkatomis paverstus kaimo gyventojus buvo siekiama plakimais, ženklinimais, kankinimais pripratinti prie būtinos samdomojo darbo drausmės.
Maža to, kad viename poliuje iškyla darbo sąlygos kaip kapitalas, antrame poliuje — žmonės, kurie, išskyrus savo pačių darbo jėgą, neturi ko parduoti. Taip pat nepakanka priversti šiuos žmones laisvanoriškai pardavinėti save. Augant toliau kapitalistinei gamybai, vystosi darbininkų klasė, kuri dėl savo auklėjimo, tradicijų, įpročių pripažįsta kapitalistinio gamybos būdo sąlygas savaime suprantamais natūraliniais dėsniais. Išsivysčiusio kapitalistinio gamybos proceso organizacija palaužia kiekvieną pasipriešinimą; nuolatinis santykinio gyventojų pertekliaus gaminimas darbo paklausos ir darbo pasiūlos dėsnį, vadinasi, ir darbo užmokestį laiko tokiose ribose, kurios atitinka kapitalo savaiminio augimo poreikius; akla ekonominių santykių priespauda stiprina kapitalistų viešpatavimą darbininkams. Tiesa, neekonominė, betarpiška prievarta dar tebetaikoma, bet tiktai kaip išimtis. Esant normaliai padėčiai, darbininką galima palikti «natūralinių gamybos dėsnių» valdžiai, t. y. priklausomybei nuo kapitalo, kurią pačios gamybos sąlygos sudaro, ją užtikrina ir įamžina. Ką kita mes matome istorinėje kapitalistinės gamybos atsiradimo epochoje. Atsirandančiai buržuazijai reikalinga valstybinė valdžia, ir ji panaudoja ją tam, kad galėtų «reguliuoti» darbo užmokestį, t. y. priverstinai laikyti jį tokiose ribose, kurios yra palankios pridedamajai vertei išspausti, kad galėtų ilginti darbo dieną ir tuo būdu patį darbininką laikyti normalioje priklausomybėje nuo kapitalo. Tai sudaro esminį vadinamojo pradinio kaupimo momentą.
Samdomųjų darbininkų klasė, atsiradusi antrojoje XIV šimtmečio pusėje, tuo metu ir sekančiame šimtmetyje sudarė tik labai menką tautos dalį; šios klasės padėtį tvirtai apsaugojo savarankiškas valstiečių ūkis kaime ir cechinė organizacija mieste. Kaime ir mieste šeimininkai ir darbininkai socialiniu atžvilgiu buvo vieni kitiems artimi. Darbo pajungimas kapitalui buvo tik formalus, t. y. pats gamybos būdas dar neturėjo specifinio kapitalistinio pobūdžio. Kintamasis kapitalo elementas smarkiai vyravo prieš pastovųjį jo elementą. Todėl samdomojo darbo paklausa sparčiai augo kiekvieną kartą, kai buvo kaupiamas kapitalas, o samdomojo darbo pasiūla tik lėtai sekė paskui jo paklausą. Žymi dalis nacionalinio produkto, vėliau pavirtusi kapitalo kaupimo fondu, tuo metu dar įėjo į darbininko vartojimo fondą.
Samdomojo darbo įstatymų leidimas, iš pat pradžių turėjęs galvoje darbininko išnaudojimą ir savo tolesniame vystymesi visada priešiškas darbininkų klasei(222), Anglijoje prasideda Eduardo III Statute of Labourers [Darbininkų statutu], išleistu 1349 metais. Prancūzijoje jį atitinka 1350 m. ordonansas, išleistas karaliaus Žano vardu. Anglijos ir Prancūzijos įstatymai vystosi lygiagrečiai ir savo turiniu yra identiški. Kiek darbininkų statutai siekia prailginti darbo dieną, aš jų neliesiu, nes šis momentas jau anksčiau buvo išnagrinėtas (aštuntasis skirsnis, 5 poskyris).
Statute of Labourers [Darbininkų statutas] buvo išleistas atkakliai reikalaujant bendruomenių rūmams. «Anksčiau,— naiviai sako vienas toris,— beturčiai reikalavo tokio aukšto darbo užmokesčio, kad tai sudarė pavojų pramonei ir turtui. Dabar jų darbo užmokestis yra toks žemas, kad jis taip pat sudaro pavojų pramonei ir turtui, bet kitokį, ir, gal būt, dar didesnį negu tada»(223). Įstatymas nustatė darbo užmokesčio tarifą miestui ir kaimui, vienetiniam ir padieniam darbui. Žemės ūkio darbininkai turi parsisamdyti metams, o miesto darbininkai — «laisvoje rinkoje». Grasinant įkalinimu, draudžiama mokėti aukštesnį darbo užmokestį, negu nurodyta statute, bet asmenys, gavusieji tokį aukštesnį darbo užmokestį, baudžiami smarkiau negu jį sumokėjusieji. Antai, dar Elžbietos mokinių statuto 18 ir 19 straipsniai numato dešimties dienų įkalinimą tam, kuris sumokėjo didesnį darbo užmokestį, ir trijų savaičių įkalinimą tam, kuris jį priėmė. 1360 m. statutas nustatė dar griežtesnes bausmes ir net įgalino šeimininkus fizine prievarta versti darbininkus dirbti pagal įstatymo nustatytą darbo užmokesčio tarifą. Visos sąjungos, sutartys, priesaikos ir pan., kuriomis mūrininkai ir dailidės susirišdavo tarpusavyje, buvo paskelbtos negaliojančiomis. Darbininkų koalicijos buvo laikomos sunkiu nusikaltimu pradedant nuo XIV amžiaus ir iki pat 1825 metų, kai buvo panaikinti įstatymai prieš koalicijas. 1349 m. Darbininkų statuto ir visų po jo sekusių įstatymų dvasia aiškiai pasireiškia tuo, kad valstybė nustato tik darbo užmokesčio maksimumą, bet anaiptol ne jo minimumą.
Kaip yra žinoma, XVI šimtmetyje darbininkų padėtis labai pablogėjo. Piniginis darbo užmokestis pakilo, bet toli gražu ne tuo santykiu, kuriuo krito pinigų vertė ir atitinkamai pakilo prekių kainos. Vadinasi, faktiškai darbo užmokestis krito. Vis dėlto įstatymai, kuriais buvo siekiama mažinti darbo užmokestį, ir toliau tebeveikė; vis taip pat buvo nupiaunamos ausys ir išdeginami ženklai tiems, «kurių niekas nenorėdavo priimti tarnauti». 5-siais Elžbietos viešpatavimo metais išleistas 3-sis aktas — mokinių statutas įgalioja taikos teisėjus nustatyti tam tikrus darbo užmokesčius ir keisti juos pagal metų laikus ir prekių kainas. Jokūbo I laikais šį darbo reguliavimą pradėta taikyti taip pat audėjams, verpėjams ir aplamai visoms darbininkų kategorijoms(224). Jurgio II laikais įstatymus prieš darbininkų koalicijas pradėta taikyti visoms manufaktūroms.
Tikruoju manufaktūriniu laikotarpiu kapitalistinis gamybos būdas pakankamai sustiprėjo, kad įstatyminį darbo užmokesčio reguliavimą padarytų ir neįvykdomą ir nereikalingą, bet vis dėlto norėta kiekvienu atveju išlaikyti šį senojo arsenalo ginklą. Dar 8-siais Jurgio II viešpatavimo metais išleistas aktas draudė mokėti Londono ir apylinkių siuvėjų pameistriams daugiau kaip 2 šil. penso dienai, išskyrus visos tautos gedulo atvejus; dar 13-siais Jurgio III viešpatavimo metais išleistas 68-sis aktas pavedė taikos teisėjams reguliuoti šilko audėjų darbo užmokestį; dar 1796 metais prireikė aukštesniųjų teismo instancijų dviejų sprendimų, kad būtų galima nustatyti, ar taikos teisėjų potvarkiai dėl darbo užmokesčio normos galioja ir nežemdirbystės darbininkų atžvilgiu; dar 1799 metais parlamento aktas patvirtino, kad Škotijos kalnakasių darbo užmokestį reguliuoja Elžbietos statutas ir du Škotijos 1661 ir 1671 metų aktai. Kaip radikaliai per tą laiką pasikeitė sąlygos, parodo vienas Anglijos bendruomenių rūmuose negirdėtas atsitikimas. Čia, kur daugiau kaip per 400 metų buvo fabrikuojami įstatymai, nustatantieji vien tik tą maksimumą, kurio darbo užmokestis jokiu atveju neturi viršyti, Uitbredas 1796 metais pasiūlė įstatymu nustatyti žemės ūkio padienių darbininkų darbo užmokesčio minimumą. Pitas tam pasipriešino, tačiau sutikdamas, kad «vargingųjų padėtis baisi (cruel)». Pagaliau 1813 metais darbo užmokesčio reguliavimo įstatymai buvo panaikinti. Jie pasidarė juokinga anomalija toje epochoje, kai kapitalistas darbą savo fabrike reguliavo savo privatiniais įstatymais ir mokesčiu beturčių naudai papildydavo ligi būtino minimumo žemės ūkio darbininkų užmokestį. Bet ir iki šiol išliko visiškai nepaliesti darbininkų statutų nuostatai, liečiantieji sutartis tarp šeimininko ir samdomųjų darbininkų, įspėjimo terminus ir t. t.,— nuostatai, kurie šeimininkui, sulaužiusiam sutartį, nustato tik civilinę atsakomybę, bet darbininką, sulaužiusį sutartį, leidžia traukti baudžiamojon atsakomybėn.
Žiaurūs įstatymai prieš koalicijas buvo panaikinti 1825 metais, kai proletariato elgesys pasidarė grėsmingas. Vis dėlto jie tik iš dalies tebuvo panaikinti. Kai kurios malonios senųjų statutų liekanos išnyko tik 1859 metais. Pagaliau 1871 m. birželio 29 d. buvo išleistas parlamento aktas, kuris, matyti, siekė panaikinti paskutinius šių klasinių įstatymų pėdsakus, įstatymiškai pripažindamas tredjunionus. Tačiau kitas parlamento aktas, išleistas tą pačią dieną (an act to amend the criminal law relating to violence, threats and molestation) [aktas papildyti baudžiamiesiems įstatymams dėl prievartos, grasinimų ir apsunkinimų] faktiškai atkūrė senąją padėtį nauja forma. Tokiu parlamentiniu fokusu visos priemonės, kuriomis darbininkai galėtų pasinaudoti streiko arba lokauto (taip vadinamas streikas susivienijusių fabrikantų, kurie kartu uždaro savo fabrikus) metu, buvo išimtos iš bendrosios teisės ir joms pradėta taikyti ypatinguosius baudžiamuosius įstatymus, kurių aiškinimas priklausė nuo pačių fabrikantų kaip taikos teisėjų. Dvejais metais anksčiau tuose pačiuose žemuosiuose rūmuose ir tas pats ponas Gladstonas, rodydamas tam tikrą kilnumą, pateikė įstatymo projektą dėl panaikinimo visų ypatingųjų baudžiamųjų įstatymų, nukreiptų prieš darbininkų klasę. Bet šis įstatymo projektas tebuvo svarstomas tik iki antrojo skaitymo; reikalas buvo vilkinamas tol, kol pagaliau «didžioji liberalų partija», padariusi sąjungą su toriais, įsidrąsino ryžtingai stoti prieš tą patį proletariatą, kuris davė jai valdžią. Nesitenkindama šia išdavyste, «didžioji liberalų partija» leido Anglijos teisėjams, visada šliaužiojusiems prieš viešpataujančias klases, ištraukti galios netekusius įstatymus prieš «konspiracijas» [sąmokslus] ir pritaikyti juos darbininkų koalicijoms. Kaip mes matome, Anglijos parlamentas tik prieš savo norą ir tik masių spaudžiamas atsisakė nuo įstatymų prieš streikus ir tredjunionus, po to, kai jis pats su begėdišku egoizmu per ištisus penkis šimtus metų buvo užėmęs padėtį nuolatinio kapitalistų tredjuniono, nukreipto prieš darbininkus.
Lygiai taip pat Prancūzijos buržuazija pačioje revoliucinės audros pradžioje ryžosi atimti iš darbininkų ką tik išsikovotą asociacijų teisę. 1791 m. birželio 14 d. dekretu ji paskelbė visas darbininkų koalicijas «nusikaltimu prieš laisvę ir žmogaus teisių deklaraciją», baudžiamu 500 livrų pabauda ir aktyviųjų piliečio teisių atėmimų vieneriems metams(225). Šis įstatymas, kuris valstybinėmis-policinėmis priemonėmis įspraudžia konkurenciją tarp kapitalo ir darbo į kapitalui patogius rėmus, pergyveno revoliucijas ir dinastijų pasikeitimus. Net teroro vyriausybė paliko jį nepaliestą. Tik visiškai neseniai jis buvo išbrauktas iš Code Pénal [Baudžiamojo kodekso]. Nepaprastai būdingas yra šio buržuazinio valstybės perversmo motyvavimas. «Nors ir pageidaujama,— kalbėjo Šapeljė, darydamas pranešimą,— kad darbo užmokestis pakiltų aukščiau dabartinio lygio, kad tuo būdu tas, kas jį gauna, išsilaisvintų iš absoliučios, beveik vergovinės priklausomybės, sąlygojamos būtinų pragyvenimo išteklių trūkumo», vis dėlto darbininkai neturi tarpusavyje tartis dėl savo interesų, neturi veikti išvien, siekdami sušvelninti savo «absoliučią, beveik vergovinę priklausomybę», kadangi tuo «jie pažeistų savo ci-devant maîtres [buvusiųjų šeimininkų], dabartinių įmonininkų laisvę» (laisvę laikyti darbininkus vergovėje!) ir kadangi koalicija prieš buvusiųjų cechinių šeimininkų despotiją yra — ką jūs manytumėt? — yra Prancūzijos konstitucijos panaikintų cechų atkūrimas(226).
(221)«Essay on Trade etc.» autorius pažymi: «Viešpataujant Eduardui VI, anglai, matyti, visiškai rimtai pradėjo skatinti manufaktūras ir aprūpinti beturčius darbu. Tai matyti iš vieno įstabaus įstatymo, kuriame sakoma, kad visiems valkatoms turi būti išdegintas ženklas» ir t. t. («An Essay on Trade and Commerce». London 1770, 5 psl.).
(221a)Tomas Moras savo «Utopijoje» sako: «Taip ir atsitinka, kad gobšus ir nepasotinamas rijūnas, tikras savo tėvynės maras, suima į savo rankas tūkstančius akrų žemės ir aptveria juos pinučiais arba tvora, arba smurtu ir priespauda taip paveikia jų savininkus, kad jie yra priversti parduoti visą savo turtą. Vienaip ar kitaip, apgaulės ar prievartos būdu, jie — šie vargingi, paprasti, nelaimingi žmonės — pagaliau iškraustomi! Vyrai ir moterys, vyrai ir žmonos, našlaičiai ir našlės, aimanuojančios motinos su žindomais vaikais, visas ūkis, stokojantis pragyvenimo išteklių, bet gausus žmonių, nes žemdirbystė reikalavo daug rankų. Jie traukiasi, aš sakau, iš jiems žinomų ir įprastų gimtųjų vietų, niekur nesusirasdami prieglaudos. Pardavimas visų jų naminių rakandų, kad ir neturinčių didelės vertės, kitokiomis sąlygomis galėtų suteikti jiems tam tikrą paramą, bet, būdami staiga išmesti į gatvę, jie yra priversti parduoti turtą pusdykiai. Ir kai šie nelaimingi klajūnai yra viską iki paskutinio skatiko išleidę, tai sakykite, dėl dievo meilės, ką jiems belieka daryti, jei ne vogti? Bet tada jie kariami pagal visas įstatymo taisykles. Arba prašyti išmaldos? Bet ir tada jie įkalinami kaip valkatos, nes jie slampinėja ir nedirba;— jie, kurių joks žmogus nenori priimti į darbą, kad ir kaip uoliai jie to darbo siektų». [Plg. Томас Мор: «Золотая книга, столь же полезная, как забавная, о наилучшем устройстве государства и о новом острове Утопии», Academia leid., 1935, 60 psl.] Iš tų vargšų tremtinių tarpo, kurie, pasak Tomo Moro, buvo tiesiog verčiami vogti, «Henrikui VIII viešpataujant buvo nubausta mirties bausme 72 000 didelių ir smulkių vagių» (Holinshed: «Description of England», I t., 186 psl.). Elžbietos laikais «valkatos buvo kariami ištisomis eilėmis, ir paprastai nepraeidavo nė metai, kad vienoje arba kitoje vietoje jų nebūtų pakarta 300 arba 400 žmonių» (Strype: «Annals of the Reformation and Establishment of Religion, and other Various Occurrences in the Church of England during Queen Elisabeth’s Happy Reign», 2-sis leid., 1725, II t.). Pasak to paties Straipo, Somersetšire tik per vienerius metus 40 žmonių buvo nubausti mirties bausme, 35-iems išdeginti ženklai, 37 buvo išplakti ir 183 «nepataisomi niekšai» buvo paleisti į laisvę. Vis dėlto, sako jis, «dėl taikos teisėjų nuolaidžiavimo ir kvailo liaudies gailesčio šis žymus kaltinamųjų skaičius nesudaro nė visų baustinų nusikaltėlių». Jis priduria: «Kitų Anglijos grafysčių padėtis buvo ne geresnė už Somersetširo, o daugelio net ir blogesnė».
(222)«Kiekvieną kartą, kai įstatymų leidyba mėgina reguliuoti ginčus tarp įmonininkų (masters) ir jų darbininkų, jos patarėjai yra įmonininkai»,— sako A. Smitas. «L’esprit des lois, c’est la propriété» [«Nuosavybė — štai įstatymų dvasia»] — sako Lengė.
(223)«Sophisms of Free Trade by a Barrister». London 1850, 206 psl. Jis sarkastiškai priduria: «Mes visada buvome pasiruošę daryti žygius įmonininkų naudai; argi mes nieko negalime padaryti darbininkų naudai?» [236 psl.].
(224)Iš 2-siais Jokūbo I viešpatavimo metais išleisto 6-jo įstatymo vieno punkto matyti, kad kai kurie gelumbininkai, kurie tuo metu buvo taikos teisėjais, oficialiai nustatė darbo užmokesčio tarifą savo pačių dirbtuvėse.— Vokietijoje labai dažnai, ypač po Trisdešimties metų karo, buvo leidžiami statutai darbo užmokesčiui sumažinti. «Dvarininkams sukeldavo didelių sunkumų tarnų ir darbininkų trūkumas ištuštėjusiose vietose. Visiems kaimo gyventojams buvo draudžiama nuomoti kambarius nevedusiems vyrams ir netekėjusioms moterims, apie visus tokius kambarių nuomininkus buvo įsakyta pranešti vyresnybei, ir jie turėjo būti įkalinami, jei nepanorėtų parsisamdyti tarnais, net ir tuo atveju, kai jie vertėsi kitais verslais, pavyzdžiui, dirbo pas valstiečius už padienį užmokestį arba net prekiavo pinigais ir grūdais» («Kaiserliche Privilegien und Sanctionen für Schlesien», I, 125). Per visą šimtmetį šalies valdovų potvarkiuose nesiliauja graudūs skundai dėl sugedusių ir pasileidusių tarnų, kurie nesilaiko griežto režimo, nenori tenkintis įstatymo nustatytu darbo užmokesčiu; atskiram dvarininkui draudžiama mokėti aukštesnį darbo užmokestį, negu nustato visai apylinkei parengta taksa. Ir vis dėlto po karo tarnų sąlygos buvo kartais geresnės negu praėjus šimtui metų; Silezijoje tarnai dar 1652 metais mėsos gaudavo du kartus per savaitę, tuo tarpu kai šiame šimtmetyje toje pačioje Silezijoje esti vietų, kur tarnai mėsos gauna tik tris kartus per metus. Ir dienos darbo užmokestis po karo buvo aukštesnis negu vėlesniais šimtmečiais» (G. Freitag: [«Neue Bilder aus dem Leben des deutschen Volkes». Leipzig 1862, 34, 35 psl.]).
(225)Pirmasis šio įstatymo straipsnis sako: «Kadangi vienos padėties arba vienos profesijos asmenų bet kokios rūšies korporacijų panaikinimas yra vienas iš svarbiausiųjų Prancūzijos konstitucijos pagrindų, tai draudžiama atkurti tokias korporacijas bet kuria priedanga ir bet kuria forma». IV straipsnis pareiškia, kad «jei piliečiai, kurie verčiasi ta pačia profesija, tuo pačiu verslu arba amatu, kartu apsvarstys ir sudarys susitarimą, kuriuo bus siekiama kartu atsisakyti teikti patarnavimus savo versline veikla ir savo darbais arba teikti juos tik už tam tikrą užmokestį, tai aukščiau išvardytieji suokalbiai ir susitarimai turi būti paskelbti… prieškonstituciniais, pasikėsinimu į laisvę ir žmogaus teisių deklaraciją ir t. t.», t. y. valstybiniu nusikaltimu, visiškai taip pat, kaip ir senuosiuose darbininkų statutuose («Révolutions de Paris». Paris 1791, III t., 523 psl.).
(226)Buchez et Roux: «Histoire Parlementaire», X t., 193—195 psl., įvairiose vietose.