Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Mes išnagrinėjome tuos smurto metodus, kuriais buvo sukurti įstatymo neginami proletarai, tą kruvinąjį režimą, kuris pavertė juos samdomaisiais darbininkais, tas šlykščias valstybinės valdžios priemones, kurios, didindamos darbo išnaudojimo laipsnį, policiniais būdais didino kapitalo kaupimą. Dabar kyla klausimas: iš kur atsirado pirmieji kapitalistai? Juk kaimo gyventojų eksproprijavimas betarpiškai sukuria tik stambiuosius žemės savininkus. Kai dėl žemės nuomininkų genezės, tai mes ją galime pasekti žingsnis po žingsnio, nes tai yra lėtas procesas, kuris vystėsi daugelį šimtmečių. Turtiniai santykiai tarp pačių baudžiauninkų, jau nekalbant apie greta jų egzistavusius laisvuosius smulkius žemės savininkus, buvo labai įvairūs, dėl to ir jų emancipacija įvyko labai skirtingomis ekonominėmis sąlygomis.
Anglijoje pirmoji žemės nuomininko forma buvo bailiff [dvaro prievaizdas], kuris pats likdavo baudžiauninku. Savo padėtimi jis primena senovės Romos villicus’ą, tik su siauresne veiklos sfera. Antrojoje XIV šimtmečio pusėje į bailiff’o vietą stoja žemės nuomininkas, kurį lendlordas aprūpina sėkla, gyvuliais ir žemdirbystės padargais. Jo padėtis maža kuo tesiskiria nuo valstiečio padėties. Jis tik išnaudoja daugiau samdomojo darbo. Jis greitai pasidaro «métayer», nuomininkas iš pusės. Jis pateikia vieną žemdirbystei reikalingo kapitalo dalį, lendlordas — kitą. Visą produktą jie pasiskirsto sutarties nustatoma proporcija. Anglijoje ši nuomos forma greitai išnyksta, užleisdama vietą žemės nuomininkui tikrąja šio žodžio prasme, kuris įdeda nuosavą kapitalą, ūkininkauja naudodamas samdomuosius darbininkus ir atiduoda lendlordui pinigais ar natūra dalį pridedamojo produkto kaip žemės rentą.
XV amžiuje, kol nepriklausomi valstiečiai ir žemės ūkio darbininkai, kurie greta samdomojo darbo vertėsi taip pat ir savarankišku ūkiu, dirbo patys sau, žemės nuomininko gyvenimo lygis buvo toks pat kuklus, kaip ir jo gamybos sfera. Žemės ūkio revoliucija, prasidėjusi paskutiniame XV amžiaus trečdalyje ir trukusi beveik visą XVI šimtmetį (tiesa, išskyrus paskutinius jo dešimtmečius), turtino nuomininką taip pat sparčiai, kaip kad skurdino kaimo gyventojus(227). Bendruomeninių ganyklų ir pan. uzurpavimas leidžia nuomininkui žymiai padidinti savo gyvulių skaičių beveik be jokių kaštų, tuo tarpu kai gyvuliai teikia daug trąšų jo žemei.
XVI šimtmetyje prie to prisideda dar vienas lemiamos svarbos momentas. Tais laikais nuomos sutartys buvo sudaromos ilgam laikui, dažnai 99 metams. Nenutrūkstamas tauriųjų metalų, vadinasi, ir pinigų vertės kritimas buvo nuomininkams labai naudingas. Jis, jau nekalbant apie visas kitas aukščiau išnagrinėtas aplinkybes, mažino darbo užmokestį. Dalis tos sumos, kuria sumažėdavo užmokestis, pavirsdavo nuomininko pelnu. Nenutrūkstamas grūdų, vilnos, mėsos,— žodžiu tariant, visų žemės ūkio produktų kainų kilimas, nuomininkui nė kiek neprisidedant, didino jo piniginį kapitalą, tuo tarpu kai žemės rentą jis mokėdavo pagal senąsias sutartis, sudarytas esant ankstesnei pinigų vertei(228). Tuo būdu jis turtėjo kartu ir savo samdomųjų darbininkų ir savo lendlordo sąskaita. Todėl nėra nieko nuostabaus, kad Anglija į XVI šimtmečio pabaigą turėjo aniems laikams turtingų «kapitalistinių žemės nuomininkų» klasę(229).
(227)«Žemės nuomininkai,— sako Harisonas savo veikale «Description of England»,— kuriems anksčiau buvo sunku mokėti 4 sv. st. rentą, dabar moka 40, 50, 100 sv. st. ir vis dėlto laiko savo operaciją nepelninga, jei, nuomos terminui pasibaigus, jie nėra atidėję 6—7 metų rentos».
(228)Apie pinigų nuvertėjimo XVI šimtmetyje įtaką įvairioms visuomenės klasėms žr. «A Compendious or Briefe Examination of Certayne Ordinary Complaints of Diverse of our Countrymen in these our Days. By W. S., Gentleman» (London 1581). Dialoginė šio veikalo forma prisidėjo prie to, kad jis ilgą laiką buvo priskiriamas Šekspyrui ir net 1751 metais jis iš naujo buvo išleistas jo vardu. Jo autorius yra Viljamas Stafordas. Vienoje vietoje riteris (knight) samprotauja šitaip:
Riteris: «Jūs, mano kaimyne, žemdirby, jūs, pone prekybininke, ir jūs, mano gerasis varininke, kaip ir kiti amatininkai, jūs labai gerai galite apginti savo interesus. Nes kuo didesnė darosi visų daiktų kaina palyginti su tuo, kiek jie kainavo anksčiau, tuo labiau jūs keliate kainas savo prekėms ir savo darbo produktams, kuriuos jūs parduodate. Bet mes neturime nieko, ką galėtume parduoti aukštesne kaina ir tuo būdu išlyginti tą nuostolį, kurį mes turime pirkdami produktus». Kitoje vietoje riteris klausia daktarą: «Sakykite, prašau, kokias grupes žmonių jūs turite galvoje? Ir, pirmiausia, kas, jūsų nuomone, tokiu atveju neturi jokių nuostolių?» — Daktaras: «Aš turiu galvoje visus tuos, kurie gyvena iš pirkimo ir pardavimo ir, jei brangiai perka, tai taip pat brangiai ir parduoda».— Riteris: «O kas sudaro tą žmonių kategoriją, kuri, pasak jūsų, iš to laimi?» — Daktaras: «Na, žinoma, tai vis nuomininkai arba fermeriai, kurie už jų dirbamą žemę moka senąją rentą, nes jie moka pagal senąją normą, o parduoda pagal naująją, t. y. moka už savo žemę labai pigiai, o visa, kas joje išauga, parduoda brangiai…» — Riteris: «Na, o kas yra tie, kurie, pasak jūsų, iš to pralaimi daugiau, negu laimi šie žmonės?» — Daktaras: «Tai visi bajorai, džentelmenai ir aplamai visi žmonės, kurie gyvena iš tvirtai nustatytos rentos arba algos, arba ne patys dirba savo žemę, arba nesiverčia pirkimu ir pardavimu».
(229)Prancūzijoje régisseur, viduramžių pradžioje buvęs valdytoju ir feodalinių duoklių rinkėju feodalui, greitai pavirsta homme d’affaires [verteiva], kuris prievartos, apgaulės ir pan. būdu išauga į kapitalistą. Šie régisseurs kartais patys priklausė kilmingųjų luomui. Pavyzdžiui: «Šią ataskaitą pateikia p. Žakas de Toresas, Bezansono riteris kaštelionas, savo patronui, atsiskaitančiam Dižone ponui Burgundijos hercogui ir grafui, dėl rentų, priklausančių iš minėtos kaštelionystės nuo 1359 m. gruodžio 25 d. iki 1360 m. gruodžio 28 d.» (Alexis Monteil: «Traité des matériaux manuscrits etc.», 234 psl.). Jau čia matyti, kad visose visuomeninio gyvenimo srityse didžiausia dalis tenka tarpininkams. Antai, ekonominėje srityje grietinėlę nuo įmonių nugriebia finansistai, biržos spekuliantai, pirkliai, krautuvininkai; civilinės teisės srityje advokatas apraizgo besibylinėjančias puses; politikoje deputatas reiškia daugiau negu jo rinkėjai, ministras — daugiau negu valdovas; religijoje dievą nustumia į antraeilę vietą jo «vietininkas žemėje», o šį pastarąjį — kunigai, kurie savo ruožtu yra neišvengiami tarpininkai tarp «gerojo ganytojo» ir jo avelių. Kaip ir Anglijoje, Prancūzijoje stambios feodalinės teritorijos buvo suskirstytos į begalinę daugybę smulkių ūkių, bet žymiai mažiau palankiomis sąlygomis kaimo gyventojams. XIV amžiuje smarkiai išsivystė nuomos, fermos arba vadinamieji terriers. Jų skaičius nuolat augo ir žymiai prašoko 100 000. Jie žemės rentos pavidalu sumoka nuo iki produkto pinigais arba natūra. Terriers buvo vadinami lenais, paleniais (fiefs, arrière-fiefs) ir t. t., priklausomai nuo to, kokios vertės ir kokio didumo buvo tas plotas, kurį kartais sudarydavo vos keli arpanai [morgenai]. Visi šie terriers turėjo vieno arba kito laipsnio teisminę valdžią savo sklypų gyventojų atžvilgiu; tokių laipsnių buvo keturi. Galima įsivaizduoti, kokią priespaudą patyrė kaimo gyventojai nuo visų šių smulkių tironų. Monteilis sako, kad tais laikais Prancūzijoje buvo 160 000 teismų ten, kur dabar iš viso yra tik 4 000 teismo įstaigų (kartu su taikos teismais).
5. Žemės ūkio revoliucijos grįžtama įtaka pramonei. Vidaus rinkos pramoniniam kapitalui sukūrimas