Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Šuoliais vykdomas ir nuolat atnaujinamas kaimo gyventojų eksproprijavimas ir jų nuvarymas nuo žemės, kaip mes matėme, teikė miesto pramonei vis naujas ir naujas mases proletarų, kurie visiškai nebuvo saistomi jokių cechinių santykių,— aplinkybė, privertusi senį A. Andersoną (nepainioti su Džemsu Andersonu) jo prekybos istorijoje patikėti betarpišku apvaizdos įsikišimu. Mes dar valandėlę turime sustoti ties šiuo pradinio kaupimo elementu. Nepriklausomų, savarankiškai ūkininkaujančių kaimo gyventojų praretėjimą atitiko ne tiktai pramoninio proletariato sutirštėjimas, panašiai kaip kosminės materijos sutirštėjimas pagal Žofrua Sent-Ilerą paaiškinamas jos praretėjimu kitoje vietoje(230). Nepaisant ją dirbančių žmonių skaičiaus sumažėjimo, žemė dabar duodavo tiek pat arba net dar daugiau produkto negu anksčiau todėl, kad žemės nuosavybės santykių revoliuciją lydėjo pagerinti dirbimo metodai, platesnė kooperacija, gamybos priemonių koncentracija ir t. t. ir todėl, kad samdomieji žemės ūkio darbininkai ne tik buvo verčiami intensyviau dirbti(231), bet ir vis labiau ir labiau mažėjo ta gamybos sritis, kurioje jie dirbo patys sau. Tuo būdu, išlaisvinant dalį kaimo gyventojų, taip pat išlaisvinami ankstesnieji jų pragyvenimo reikmenys. Jie dabar pavirsta medžiaginiais kintamojo kapitalo elementais. Atsidūręs tarp dangaus ir žemės valstietis turi uždirbti jų vertę pas savo naują poną, pramoninį kapitalistą, darbo užmokesčio forma. Tėvyninę žaliavą, kurią pramonei teikia žemės ūkis, ištiko tas pats likimas, kaip ir pragyvenimo reikmenis. Ji pavirto pastoviojo kapitalo elementu.
Įsivaizduokime, pvz., kad dalis Vestfalijos valstiečių, kurie Fridricho II laikais visi vertėsi linų verpimu[A], yra prievarta eksproprijuota ir nuvaryta nuo žemės, tuo tarpu kai likusioji jų dalis paversta stambiųjų žemės nuomininkų samdiniais. Lygia greta auga stambios linų verpyklos ir audimo įmonės, kuriose «išlaisvintieji» dabar dirba kaip samdomieji darbininkai. Linai atrodo visiškai taip pat kaip anksčiau. Nė vienas jų pluoštelis nepasikeitė, bet į jų kūną dabar įsiskverbė nauja socialinė siela. Jie dabar sudaro manufaktūros savininko pastoviojo kapitalo dalį. Jei anksčiau jie buvo paskirstyti tarp daugybės smulkiųjų gamintojų, kurie patys juos augindavo ir suverpdavo mažomis porcijomis, dirbdami kartu su savo šeimomis, tai dabar jie sutelkti rankose vieno kapitalisto, kuris verčia kitus žmones jam verpti ir austi. Linų verpykloje sunaudojamas papildomas darbas anksčiau realizuodavosi nesuskaitomų valstiečių šeimų papildomų pajamų pavidalu, taip pat — Fridricho II laikais — pavidalu mokesčių, imamų pour le roi de Prusse [pažodžiui — «Prūsijos karaliui», perkeltine prasme — «tuščiai»]. Dabar jis realizuojasi nedaugelio kapitalistų pelno pavidalu. Verptuvai ir audimo staklės, kurios anksčiau buvo išmėtytos po kaimus, dabar yra sutelktos nedaugelyje didelių darbo kazarmių, panašiai kaip patys darbininkai ir žaliava. Ir verptuvai, ir audimo staklės, ir žaliava iš priemonių, užtikrinančių nepriklausomą verpėjų ir audėjų egzistavimą, yra paversti priemonėmis, užtikrinančiomis komandavimą(232) verpėjams ir audėjams ir siurbimą iš jų neapmokėto darbo. Sprendžiant iš stambiųjų manufaktūrų, lygiai kaip ir iš stambiųjų nuomojamų valdų, išorinės išvaizdos, anaiptol negalima pasakyti, kad jos susidarė iš daugelio smulkių gamybinių vienetų sujungimo eksproprijuojant daugelį smulkių nepriklausomų gamintojų. Tačiau bešališko stebėtojo ši išorinė išvaizda neapgaus. Mirabo, revoliucijos liūto, laikais stambiosios manufaktūros dar buvo vadinamos manufactures réunies, jungtinėmis dirbtuvėmis, panašiai kaip mes kalbame apie jungtinius laukus. «Dėmesys kreipiamas,— sako Mirabo,— tik į stambiąsias manufaktūras, kuriose šimtai žmonių dirba valdant vienam direktoriui ir kurios paprastai vadinamos jungtinėmis manufaktūromis (manufactures réunies). Priešingai, nė nepažvelgiama į tas dirbtuves, kuriose suskaidytai dirba didelis skaičius darbininkų, kiekvienas savo paties rizika. Jos visiškai nustumiamos į antraeilę vietą. Ir tai — didelė klaida, nes tik jos sudaro tikrai svarbią liaudies turto sudėtinę dalį… Jungtinis fabrikas (fabrique réunie) gali nepaprastai smarkiai praturtinti vieną arba du įmonininkus, bet darbininkai yra tik geriau ar blogiau apmokami padienininkai, ir jie nedalyvauja įmonininko gerovėje. Priešingai, suskaidytas fabrikas (fabrique séparée) nieko nepraturtina, bet užtat palaiko daugybės darbininkų gerovę… Stropių ir taupių darbininkų skaičius augs, nes protingą gyvenimo būdą, darbštumą jie laiko priemone savo padėčiai iš esmės pagerinti, užuot siekus darbo užmokesčio mažo pakėlimo, kuris niekad negali turėti svarbių padarinių ateičiai ir palankiausiu atveju leidžia darbininkams šiek tiek geriau gyventi šiuo metu. Atskiros individualinės manufaktūros, paprastai sujungtos su smulkiuoju žemės ūkiu, užtikrina laisvę»(233). Dalies kaimo gyventojų eksproprijavimas ir išvijimas iš kaimo ne tik išlaisvina pramoniniam kapitalui darbininkus, jų pragyvenimo reikmenis, jų darbo medžiagą, bet ir sukuria vidaus rinką.
Iš tikrųjų, tie įvykiai, kurie smulkiuosius valstiečius paverčia samdomaisiais darbininkais, o pragyvenimo reikmenis ir darbo priemones daiktiniais kapitalo elementais, tuo pačiu metu pastarajam sukuria jo vidaus rinką. Anksčiau valstiečio šeima pati gamindavo ir perdirbdavo pragyvenimo reikmenis ir žaliavas, kurias ji daugiausia pati ir suvartodavo. Dabar šios žaliavos ir pragyvenimo reikmenys pavirto prekėmis. Stambus žemės nuomininkas juos parduoda; manufaktūros yra jo rinka. Verpalai, drobė, šiurkštūs vilnoniai gaminiai — daiktai, kuriems žaliavų turėjo kiekviena valstiečio šeima ir kuriuos ji verpė ir audė savam vartojimui,— dabar pavirto manufaktūriniais gaminiais, kuriems realizuoti rinką sudaro kaip tik žemdirbystės apygardos. Gausūs išskaidyti vartotojai, kuriuos iki šiol aptarnaudavo daugybė smulkiųjų savo rizika dirbančių gamintojų, dabar koncentruojasi ir sudaro stambią, pramoninio kapitalo aprūpinamą rinką(234). Taip lygia greta su anksčiau savarankiškai ūkininkavusių valstiečių eksproprijavimu ir jų atskyrimu nuo jiems priklausančių gamybos priemonių vyksta šalutinių kaimo verslų naikinimas, manufaktūros ir žemės ūkio atsiskyrimo procesas. Ir tiktai naminės kaimo gamybos panaikinimas tegali tam tikros šalies vidaus rinkai suteikti tą dydį ir tą pastovumą, kurie yra reikalingi kapitalistiniam gamybos būdui.
Tačiau manufaktūrų tikrąja šio žodžio prasme laikotarpis dar nesukelia radikalaus pertvarkymo. Priminsime, kad manufaktūra užvaldo nacionalinę gamybą tiktai labai palaipsniui, visada remdamasi miesto amatais ir naminiais šalutiniais kaimo verslais, kaip plačia baze [Hintergrund]. Naikindama šiuos šalutinius verslus ir miesto amatus viena jų forma, tam tikrose pramonės šakose, tam tikruose punktuose, ji vėl atgaivina juos kituose, nes jie tam tikru laipsniu yra reikalingi jos žaliavoms apdirbti. Todėl ji sukuria naują klasę smulkiųjų žemdirbių, kuriems žemės dirbimas yra tik šalutinė šaka, o svarbiausias užsiėmimas yra pramoninis darbas, gaminimas produktų, kurie — betarpiškai ar tarpininkaujant pirkliui — parduodami manufaktūrai. Tai viena iš priežasčių, nors ir ne svarbiausioji, to reiškinio, kuris pirmiausia gali supainioti Anglijos istorijos tyrinėtoją. Nuo XV amžiaus paskutinio trečdalio jis ten susiduria su nesiliaujančiais, tik retkarčiais pritilstančiais nusiskundimais tuo, kad kaime auga kapitalistinis ūkis ir progresuoja valstietijos naikinimas. Bet, iš antros pusės, tyrinėtojas mato, kad valstietija egzistuoja visą laiką, tiesa, ji mažėja ir jos sąlygos vis blogėja(235). Svarbiausioji to priežastis yra štai kas: Anglijoje pakaitomis vyrauja čia grūdų ūkis, čia gyvulininkystė, ir priklausomai nuo to svyruoja valstiečių gamybos dydis. Tik stambioji pramonė su savo mašinomis teikia pastovų pagrindą kapitalistiniam žemės ūkiui, radikaliai eksproprijuoja didžiulę kaimo gyventojų daugumą ir užbaigia žemės ūkio atskyrimą nuo naminių kaimo verslų, išraudama jų šaknis — verpimą ir audimą(236). Vadinasi, tiktai ji užkariauja pramoniniam kapitalui visą vidaus rinką(237).
(230)Žr. jo «Notions de Philosophie Naturelle». Paris 1838.
(231)Šį momentą pabrėžia seras Džemsas Stiuartas.
[A]Originale yra neišverčiamas žodžių žaismas: «Bauern, die… alle Flachs, wenn auch keine Seide spannen»,— «valstiečiai, kurie… visi vertėsi linų, nors ir ne šilko verpimu»; «keine Seide spinnen» pažodžiui — «neverpti šilko», perkeltine prasme — «gyventi ne puikiai».
(232)«Aš suteiksiu jums», sako kapitalistas, «garbę tarnauti man ta sąlyga, kad už mano prisiimamą darbą jums komanduoti jūs atiduosite man tą truputį, kurį jūs dar tebeturite» (J. J. Rousseau: «Discours sur l’Économie Politique» [Genève 1756, 70 psl.]).
(233)Mirabeau: «De la Monarchie prussienne». Londres 1788, III t., 20—109 psl., įvairiose vietose. Jei Mirabo išskaidytas dirbtuves laiko ekonomiškesnėmis ir našesnėmis už «jungtines» ir pastarosiose temato tik dirbtinius šiltadaržio augalus, išaugintus vyriausybės rūpinimusi, tai tokia pažiūra paaiškinama tuometine daugumos kontinentinių manufaktūrų būkle.
(234)«Jei dvidešimt svarų vilnos pačios darbininko šeimos darbu, kuris atliekamas protarpiais tarp kitų jos darbų, pamažu paverčiama drabužiais, kuriais ta šeima dėvi ištisus metus, tai čia nėra nieko nepaprasto. Bet nugabenkite tą vilną į rinką, nusiųskite ją į fabriką, paskui fabriko produktą — makleriui, paskui pirkliui, ir jūs gausite stambias prekybines operacijas, kurių nominalusis kapitalas bus dvidešimt kartų didesnis už tos vilnos vertę… Tuo būdu darbininkų klasė išnaudojama tam, kad būtų galima palaikyti skurdžius fabrikų žmones, parazitinę krautuvininkų klasę ir fiktyvią komercinę, piniginę ir finansinę sistemą» (David Urquhart: «Familiar Words». London 1855, 120 psl.).
(235)Išimtį sudaro Kromvelio laikai. Kol laikėsi respublika, visi Anglijos liaudies masių sluoksniai atsigavo nuo to nusmukimo, kurio auka jie buvo tapę valdant Tiudorams.
(236)Teketas žino, kad iš manufaktūrų tikrąja šio žodžio prasme ir iš kaimo arba naminių manufaktūrų suirimo atsirado, įvedus mašinas, stambioji vilnos pramonė (Tuckett: «A History of the Past and Present State of the Labouring Population». London 1846, I t., 144 psl.). «Plūgas, jungas buvo dievų išradimas ir didvyrių užsiėmimas — argi audimo staklės, verpstė ir ratelis yra prastesnės kilmės? Jūs atskiriate ratelį nuo plūgo, verpstę nuo jungo ir gaunate fabrikus ir prieglaudas, kreditą ir krizes, dvi priešiškas nacijas, žemdirbinę ir komercinę» (David Urquhart: «Familiar Words». London 1855, 122 psl.). Bet štai ateina Keris ir kaltina Angliją, žinoma, ne be pagrindo, tuo, kad ji siekia paversti visas kitas šalis išimtinai žemdirbinėmis ir pasidaryti jų fabrikantu. Jis teigia, kad šitaip yra nuniokota Turkija, nes ten «žemvaldžiams ir žemdirbiams niekad neleido (Anglija) patiems sutvirtėti, sudarant natūralią plūgo ir audimo staklių, kūjo ir akėčių sąjungą» («The Slave Trade», 125 psl.). Jo nuomone, Urkartas pats yra vienas iš svarbiausiųjų Turkijos nuniokojimo kaltininkų, nes, Anglijos interesais, jis ten propagavo prekybos laisvę. Bet geriausia yra tai, kad Keris — tarp kita ko, didelis Rusijos pakalikas — šį atsiskyrimo procesą nori sutrukdyti protekcionizmo sistema, kuri iš tikrųjų jį spartina.
(237)Filantropiniai anglų ekonomistai, kaip Milis, Rodžersas, Goldvinas Smitas, Fausetas ir t. t., ir liberalieji fabrikantai, kaip Džonas Braitas ir Ko, klausia Anglijos žemės aristokratus, kaip dievas klausė Kainą apie jo brolį Abelį,— kur dingo tūkstančiai mūsų freeholders [valstiečių]? — Bet iš kurgi jūs esate kilę? Iš šitų valstiečių sunaikinimo. Ir kodėl jūs neklausiate, kur dingo savarankiški audėjai, verpėjai, amatininkai?