Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Pramoninio(238) kapitalisto genezei nėra būdingas tas laipsniškumas, kuris yra būdingas žemės nuomininko genezei. Be abejonės, kai kurie smulkūs cechiniai meistrai ir dar daugiau savarankiškų smulkiųjų amatininkų arba net samdomųjų darbininkų iš pradžių pavirto smulkiais kapitalistais, o paskui, palaipsniui plėsdami samdomojo darbo išnaudojimą ir atitinkamai didindami kapitalo kaupimą, pavirto kapitalistais sans phrase [be išlygų]. Kapitalistinės gamybos kūdikystės laikotarpiu, lygiai kaip ir viduramžių miestinio gyvenimo kūdikystės laikotarpiu, klausimas, kas iš bėglių baudžiauninkų turi būti šeimininkas ir kas tarnas, paprastai buvo sprendžiamas priklausomai nuo to, kas iš jų anksčiau buvo pabėgęs nuo savo ponų. Bet nepaprastas šio metodo lėtumas anaiptol neatitiko prekybinių poreikių tos naujosios pasaulinės rinkos, kurią sukūrė didieji XV amžiaus pabaigos atradimai. Iš viduramžių buvo paveldėtos dvi skirtingos kapitalo formos, kurios brendo įvairiausiose visuomeninėse-ekonominėse formacijose ir iki kapitalistinio gamybos būdo eros buvo laikomos kapitalu quand même [aplamai]: lupikiškasis kapitalas ir pirklinis kapitalas. «Dabartiniu metu visas visuomenės turtas pirmiausia patenka į kapitalisto rankas… jis moka rentą žemės savininkui, darbo užmokestį — darbininkui, mokesčių ir dešimtinės rinkėjui — tai, kas jiems priklauso, ir didelę, iš tikrųjų - didžiausią ir kiekvieną dieną vis augančią darbo metinio produkto dalį jis palieka sau. Dabartiniu metu kapitalistas gali būti laikomas savininku, į kurio rankas pirmiausia patenka visas visuomenės turtas, nors nė vienas įstatymas jam teisės į šią nuosavybę nėra suteikęs… Šį pasikeitimą nuosavybės sferoje sukėlė tai, kad buvo imamos palūkanos už kapitalą… ir nemažiau reikšminga, kad visos Europos įstatymų leidėjai siekė tai sutrukdyti įstatymais prieš lupikavimą… Kapitalistų valdžia visam šalies turtui yra visiška nuosavybės teisės revoliucija, o kokio įstatymo arba eilės įstatymų pagrindu buvo įvykdyta ši revoliucija?»(239). Autorius turėtų atminti, kad revoliucijos vykdomos ne įstatymų pagrindu.
Iš lupikavimo ir prekybos susikūrusiam piniginiam kapitalui pavirsti pramoniniu kapitalu trukdė feodalinė santvarka kaime, cechinė santvarka mieste(240). Šie suvaržymai išnyko, kai buvo paleisti feodaliniai ginkluotieji būriai, kai kaimo gyventojai buvo eksproprijuoti ir iš dalies nuvaryti nuo žemės. Naujoji manufaktūra atsirado eksportiniuose jūros uostuose arba tokiose šalies kaimiškose vietose, kurių nesiekė senųjų miestų santvarkos ir jos cechinių nuostatų kontrolė. Todėl Anglijoje buvo kilusi įnirtinga corporate towns [senųjų miestų su cechine korporacine santvarka] kova prieš šiuos naujus pramonės daigynus.
Aukso ir sidabro telkinių atradimas Amerikoje, čiabuvių gyventojų naikinimas, pavergimas ir gyvųjų laidojimas rūdynuose, pirmieji žygiai Ost-Indijai užkariauti ir išgrobstyti, Afrikos pavertimas juodaodžių prekybinės medžioklės rezervatu — tokia buvo kapitalistinės gamybos eros aušra. Šie idiliški procesai sudaro svarbiausius pradinio kaupimo momentus. Po to seka Europos nacijų prekybinis karas, kurio arena buvo žemės rutulys. Šis karas prasideda Niderlandų atsiskyrimu nuo Ispanijos, įgauna milžinišką mastą Anglijos antijakobininiame kare ir dar tebevyksta opijaus karuose su Kinija ir t. t.
Įvairūs pradinio kaupimo momentai pasiskirsto, daugiau ar mažiau chronologine tvarka, tarp įvairių šalių, būtent: tarp Ispanijos, Portugalijos, Olandijos, Prancūzijos ir Anglijos. Anglijoje į XVII amžiaus pabaigą jie nuosekliai sujungiami į sistemą, apimančią kolonizavimą, valstybines skolas, šiuolaikinius mokesčius ir protekcionizmą. Šie metodai iš dalies remiasi brutaliausia prievarta, kaip, pvz., kolonijinė sistema. Bet visi jie naudojasi valstybine valdžia, t. y. koncentruota ir organizuota visuomenine prievarta, kad paspartintų feodalinio gamybos būdo pavertimo kapitalistiniu procesą ir sutrumpintų jo pereinamąsias stadijas. Prievarta yra kiekvienos senosios visuomenės pribuvėja, kai ji yra nėščia nauja visuomene. Pati prievarta yra ekonominė potencija.
Apie krikščioniškąją kolonijinę sistemą V. Hauitas, žmogus, kuris krikščionybę yra padaręs savo specialybę, sako: «Vadinamųjų krikščioniškųjų rasių barbariškumas ir begėdiški žiaurumai, įvykdyti visose pasaulio dalyse ir prieš visas tautas, kurias joms pavykdavo pavergti sau, pralenkia visus baisumus, kuriuos bet kurioje istorinėje epochoje vykdė bet kuri rasė, neišskiriant nė labiausiai laukinių ir tamsių, negailestingiausių ir begėdiškiausių»(241). Olandijos kolonijinio ūkio istorija — o Olandija buvo pavyzdinė XVII šimtmečio kapitalistinė šalis — «atskleidžia nepalyginamą išdavysčių, papirkimų, nužudymų ir niekšybių vaizdą»(242). Nėra nieko būdingesnio, kaip olandų praktikuota sistema — vogti žmones Celebese, siekiant papildyti vergų skaičių Javos saloje. Tuo tikslu buvo ruošiami specialūs žmonių vagys. Vagis, vertėjas ir pardavėjas buvo svarbiausieji šios prekybos agentai, čiabuvių princai — svarbiausieji pardavėjai. Pavogtasis jaunimas buvo uždaromas į slaptus Celebeso kalėjimus, kol pakankamai subręsdavo, kad galėtų būti išvežamas vergus gabenančiais laivais. Viena oficiali ataskaita sako: «Pavyzdžiui, šiame Makasaro mieste gausu slaptų kalėjimų, vienas už kitą baisesnių, kurie yra prikimšti nelaimingų gobšumo ir tironijos aukų, surakintų grandinėmis, prievarta išplėštų iš savo šeimų». Siekdami užvaldyti Malaką, olandai papirko portugalų gubernatorių. 1641 metais jis juos įsileido į miestą. Jie tuojau pat nuskubėjo į jo namus ir užmušė jį, kad galėtų «atsisakyti» sumokėti sutartą papirkimo sumą, 21 875 sv. st. Kur tik jie įkeldavo koją, visur prasidėdavo nusiaubimas ir gyventojų naikinimas. Banjuvangi, Javos provincija, 1750 metais turėjo daugiau kaip 80 000 gyventojų, o 1811 metais tiktai 8 000. Štai kas yra doux commerce [švelnioji prekyba]!.
Kaip yra žinoma, Anglijos — Ost-Indijos kompanija, šalia politinės valdžios Ost-Indijoje, gavo išimtinį arbatos prekybos ir aplamai prekybos su Kinija monopolį, ir, be to, jos rankose taip pat buvo sutelktas krovinių transportavimo iš Europos ir į Europą monopolis. Bet laivininkystė tarp Indijos pakrantės vietovių ir tarp salų, taip pat ir prekyba Indijos viduje pasidarė aukštųjų kompanijos pareigūnų monopoliu. Druskos, opijaus, betelio ir kitų prekių monopolis buvo neišsenkami turto šaltiniai. Pareigūnai patys nustatydavo kainas ir pagal savo norą lupdavo iš nelaimingų indų. Generalgubernatorius dalyvavo šioje privačioje prekyboje. Jo favoritai sudarydavo sutartis tokiomis sąlygomis, kurios leido jiems, geriau negu alchemikams, daryti auksą iš nieko. Stambūs turtai dygo kaip grybai po lietaus ir pradinis kaupimas vyko iš anksto neįdedant nė vieno šilingo. Uoreno Heistingso bylos teisminiame tyrime gausu tokios rūšies pavyzdžių. Štai vienas iš jų. Viena sutartis opijui pristatyti buvo sudaryta su kažkokiu Salivenu tuo momentu, kai jis — tarnybiniu pavedimu — buvo beišvykstąs į Indijos vietovę, esančią gana toli nuo opijaus gamybos rajono. Salivenas parduoda savo sutartį už 40 000 sv. st. kažkokiam Binui, o Binas tą pačią dieną ją perparduoda už 60 000 sv. st. Paskutinis sutarties pirkėjas ir jos vykdytojas pareiškė dar gavęs iš jos nepaprastai didelį pelną. Pagal vieną dokumentą, kuris buvo pateiktas parlamentui, nuo 1757 iki 1766 metų kompanija ir jos pareigūnai privertė indus padovanoti jiems 6 milijonus sv. st. 1769—1770 metais anglai dirbtinai sukėlė badą, supirkdami visus ryžius ir atsisakydami parduoti juos kitaip, kaip tik pasakiškai aukštomis kainomis(243).
Žinoma, visų baisiausiai su čiabuviais buvo elgiamasi išimtinai eksportinei prekybai skirtose plantacijose, kaip, pvz., Vest-Indijoje, o taip pat plėšti ir grobti atiduotose turtingose ir tankiai apgyventose šalyse, kaip Meksika ir Ost-Indija. Tačiau ir tikrosiose kolonijose neišvengiamai pasireiškė krikščioniškasis pradinio kaupimo pobūdis. Naujosios Anglijos puritonai — šie blaiviojo protestantizmo virtuozai — 1703 metais nutarė savo Assembly [įstatymų leidžiamajame susirinkime] mokėti 40 sv. st. premiją už kiekvieną indėnų skalpą ir už kiekvieną raudonodį belaisvį; 1720 metais premija už kiekvieną skalpą buvo padidinta iki 100 sv. st., 1744 metais, Masačuzets-Bėjui vieną gentį paskelbus maištinga, buvo nustatytos šios kainos: už 12 ir daugiau metų vyro skalpą 100 sv. st. naująja valiuta, už vyriškos lyties belaisvį 105 sv. st., už belaisvę moterį arba vaiką 55 sv. st., už moters arba vaiko skalpą 50 sv. st.! Keliais dešimtmečiais vėliau kolonijinė sistema atkeršijo šių dievobaimingų pilgrim fathers [tėvų piligrimų] palikuonims, kurie savo ruožtu tapo maištininkais. Anglų papirkimų ir kurstymo dėka jie buvo tomahawked [išžudyti tomahaukais]. Britanijos parlamentas paskelbė kruvinuosius šunis ir skalpavimą «dievo ir gamtos jam duotomis priemonėmis».
Kolonijinė sistema padėjo sparčiai augti prekybai ir laivininkystei. «Gesellschaften Monopolia» [«bendrovės-monopolijos»] (Liuteris) buvo galingi kapitalo koncentracijos svertai. Kolonijos užtikrino realizavimo rinką sparčiai besivystančioms manufaktūroms, o monopolinis šios rinkos valdymas užtikrino smarkų kaupimą. Lobiai, kurie už Europos ribų buvo įgyjami tiesiog plėšiant, pavergiant čiabuvius, žudant, plaukė į metropoliją ir čia pavirsdavo kapitalu. Olandija, kuri pirmutinė pilnutinai išvystė kolonijinę sistemą, jau 1648 metais pasiekė aukščiausią savo prekybinės galybės tašką. «Ji beveik nedalomai valdė Ost-Indijos prekybą ir prekybinius santykius tarp Europos pietvakarių ir šiaurės rytų. Jos žvejybos verslovės, laivininkystė, manufaktūros neturėjo sau lygių jokioje kitoje šalyje. Šios respublikos kapitalai buvo, gal būt, didesni už visos likusios Europos kapitalus, kartu paėmus». [G. Gülich: «Geschichtliche Darstellung etc.». Jena 1830, I t., 371 psl.] Giulichas tik užmiršta pridurti: Olandijos liaudies masės jau 1648 metais daugiau kentėjo nuo besaikio darbo, labiau skurdo ir buvo engiamos žiauriau negu visos likusios Europos liaudies masės.
Dabartiniu laiku pramoninė hegemonija sukelia prekybinę hegemoniją. Priešingai, tikruoju manufaktūriniu laikotarpiu prekybinė hegemonija užtikrina pramoninį vyravimą. Iš to atsiranda tas nepaprastas vaidmuo, kurį anuo metu vaidino kolonijinė sistema. Tai buvo tas «svetimasis dievas», kuris sėdo į altorių greta senųjų Europos dievų ir vieną gražią dieną vienu pastūmėjimu visus juos išmetė iš šventovės. Kolonijinė sistema turtėjimą paskelbė paskutiniu ir vieninteliu žmonijos tikslu.
Viešojo kredito, t. y. valstybinių skolų, sistema, kurios užuomazgų mes dar viduramžiais randame Genujoje ir Venecijoje, manufaktūriniu laikotarpiu paplito visoje Europoje. Kolonijinė sistema su jos jūros prekyba ir prekybiniais karais buvo jai šiltadaržis. Taip ji pirmiausia įleido šaknis Olandijoje. Valstybinė skola, t. y. valstybės — despotinės, konstitucinės ar respublikinės — perleidimas, deda savo antspaudą kapitalistinei erai. Vienintelė vadinamojo nacionalinio turto dalis, kuri iš tikrųjų yra bendrame kiekvienos šiuolaikinės tautos valdyme, tai — jos valstybinė skola(243a). Todėl visiškai nuosekli yra šiuolaikinė doktrina, kad tauta esanti tuo turtingesnė, kuo didesnis yra jos įsiskolinimas. Viešasis kreditas pasidaro kapitalo tikėjimo simboliu. Ir, atsirandant valstybiniam įsiskolinimui, mirštama nuodėme, kuriai nėra atleidimo, pasidaro jau nebe šventosios dvasios niekinimas, o pasitikėjimo valstybine skola sulaužymas.
Valstybinė skola pasidaro vienu iš stipriausiųjų pradinio kaupimo svertų. Tartum burtų lazdelės prisilietimu ji apdovanoja neproduktyvius pinigus gamybine galia ir tuo būdu paverčia juos kapitalu, o pinigams čia nėra reikalo įveikti sunkumus arba statyti save į pavojų, kuris yra neatskiriamai susijęs su pinigų dėjimu į pramonę ir net į lupikiškas operacijas. Valstybės kreditoriai iš tikrųjų neduoda nieko, nes jų paskolintos sumos pavirsta valstybiniais lengvai perleidžiamais skoliniais pasižadėjimais, kurie funkcionuoja jų rankose visiškai taip pat, kaip ir tų pačių sumų grynieji pinigai. Bet šalia tuo būdu sukurtos dykaduonių rentininkų klasės ir improvizuoto turto finansistų, kurie vaidina tarpininkų tarp vyriausybės ir nacijos vaidmenį, šalia mokesčių atpirkėjų, pirklių ir privačių fabrikantų, į kurių rankas patenka geroka kiekvienos valstybinės paskolos dalis kaip iš dangaus nukritęs kapitalas, valstybinė skola sukūrė akcines bendroves, visokios rūšies vertybinių popierių prekybą, ažiotažą, žodžiu tariant — lošimą biržoje ir šiuolaikinę bankokratiją.
Nuo pat savo atsiradimo stambūs bankai, papuošti nacionaliniais titulais, buvo tik privačių spekuliantų bendrovės, kurios rėmė vyriausybes ir, gautų privilegijų dėka, galėjo skolinti joms pinigų. Todėl tikriausias valstybinės skolos augimo matas yra progresyvus kilimas akcijų tų bankų, kurių klestėjimas prasideda nuo Anglijos banko įsteigimo (1694 m.). Anglijos bankas pradėjo savo veiklą, skolindamas vyriausybei pinigų iš 8%; kartu jis buvo parlamento įgaliotas kalti pinigus iš to paties kapitalo, kurį jis tuo būdu dar kartą skolino publikai banknotų forma. Šiais banknotais jis galėjo diskontuoti vekselius, skolinti laiduojant prekėmis, supirkinėti tauriuosius metalus. Praėjo nedaug laiko, ir šie paties banko fabrikuojami kreditiniai pinigai pradėjo funkcionuoti kaip metaliniai pinigai, kuriais Anglijos bankas duodavo paskolų valstybei ir valstybės sąskaita sumokėdavo valstybinių paskolų palūkanas. Negana to, kad jis viena ranka duodavo, siekdamas kita ranka daugiau atsiimti; jis ir gaudamas likdavo amžinas nacijos kreditorius iki paskutinio duoto skatiko. Pamažu jis pasidarė būtina šalies metalinių lobių saugykla ir traukos centru visam prekybiniam kreditui. Tuo pačiu metu, kai anglai liovėsi deginę ant laužo raganas, jie pradėjo karti banknotų klastotojus. Kokį įspūdį to meto žmonėms padarė staigus šios bankokratų, finansistų, rentininkų, maklerių, spekuliantų ir biržos vilkų gaujos atsiradimas, parodo anų laikų literatūra, pvz., Bolinbroko veikalai(243b).
Kartu su valstybinėmis skolomis atsirado tarptautinio kredito sistema, kuri dažnai vienai arba kitai tautai yra vienas iš slaptų pradinio kaupimo šaltinių. Antai, Venecijos vykdytos plėšimo sistemos niekšybės sudarė tokį slaptą kapitalistinio turto pagrindą Olandijai, kuriai nusmukusi Venecija skolino stambias pinigų sumas. Tokie pat santykiai buvo tarp Olandijos ir Anglijos. Jau XVIII amžiaus pradžioje Olandijos manufaktūras toli pralenkė angliškosios, ir olandai nustojo buvę viešpataujanti prekybinė ir pramoninė nacija. Todėl 1701—1776 metų laikotarpiu vienu iš svarbiausiųjų olandų verslų darosi didžiulių kapitalų skolinimas, ypač savo galingai konkurentei Anglijai. Panašūs yra dabartiniu metu santykiai tarp Anglijos ir Jungtinių Valstybių. Daugelis kapitalų, kurie, nežinodami savo kilmės, šiandien funkcionuoja Jungtinėse Valstybėse, yra dar tik vakar Anglijoje kapitalizuotas vaikų kraujas.
Kadangi valstybinės skolos remiasi valstybės pajamomis, iš kurių turi būti padengiamos metinės palūkanos ir panašūs mokėjimai, tai šiuolaikinė mokesčių sistema pasidarė būtinu valstybinių paskolų sistemos papildymu. Paskolos leidžia vyriausybei taip padengti nepaprastas išlaidas, kad mokesčių mokėtojas iš karto nepajunta visos pastarųjų naštos, bet vėliau tos pačios paskolos reikalauja pakelti mokesčius. Iš antros pusės, mokesčių pakėlimas, kurį sukelia viena po kitos užtraukiamos paskolos, verčia vyriausybę, atsiradus naujoms nepaprastoms išlaidoms, užtraukti vis naujas paskolas. Tuo būdu pačioje šiuolaikinėje fiskalinėje sistemoje, kurios ašį sudaro mokesčiai būtiniausiems pragyvenimo reikmenims (vadinasi, jų pabrangimas), glūdi automatinio mokesčių augimo užuomazga. Per didelis apmokestinimas yra ne atsitiktinis nukrypimas, bet veikiau principas. Olandijoje, kur ši sistema buvo pirmiausia įsitvirtinusi, didysis patriotas de Vitas garbina ją savo «Maksimose» todėl, kad ji yra geriausias būdas išugdyti samdomojo darbininko nuolankumą, saikingumą, stropumą ir… pasiryžimą pakelti besaikį darbą. Tačiau griaunamoji įtaka, kurią šiuolaikinė fiskalinė sistema daro samdomųjų darbininkų būklei, mus čia domina mažiau negu jos sąlygotas valstiečių, amatininkų, žodžiu tariant, visų smulkiosios buržuazijos sudėtinių dalių prievartinis eksproprijavimas. Šiuo klausimu nėra dviejų nuomonių, net buržuazinių ekonomistų tarpe. Eksproprijuojamasis fiskalinės sistemos poveikis dar padidėja dėl protekcionizmo, kuris pats yra viena iš neatimamų fiskalinės sistemos sudėtinių dalių.
Tas stambus vaidmuo, kurį valstybinės skolos ir jas atitinkanti fiskalinė sistema vaidina kapitalizuojant turtą ir eksproprijuojant mases, suklaidino eilę rašytojų: Kobetą, Dabldėjų ir kitus, kuriems atrodė, kad svarbiausia šiuolaikinių tautų skurdo priežastis yra valstybinės skolos ir fiskalinė sistema.
Protekcionizmo sistema buvo dirbtinė priemonė fabrikuoti fabrikantams, eksproprijuoti nepriklausomiems darbininkams, kapitalizuoti nacionalinėms gamybos priemonėms ir pragyvenimo reikmenims, prievarta trumpinti perėjimą iš senojo gamybos būdo į šiuolaikinį. Europos valstybės pešėsi dėl patento šiam išradimui ir, kartą patekusios į tarnybą pasipelnymo riteriams, jau nebesitenkino tuo, kad apkraudavo tuo tikslu duokle savo tautas, netiesiogiai — apsauginiais muitais, tiesiogiai — eksportinėmis premijomis ir pan. Jos prievarta naikino bet kurią pramonę nuo jų priklausomose antraeilėse šalyse, kaip kad, pvz., anglai išnaikino vilnos manufaktūrą Airijoj. Europos kontinente Kolbero dėka šis procesas buvo dar labiau supaprastintas. Pradinis kapitalas čia plaukia pramonininkams tam tikra dalimi tiesiog iš valstybės iždo. «Kam,— sušunka Mirabo,— taip toli ieškoti priežasčių, dėl kurių suklestėjo Saksonijos manufaktūros prieš Septynerių metų karą? Pakanka atkreipti dėmesį į 180 milijonų valstybinę skolą!»(244).
Kolonijinė sistema, valstybinės skolos, mokesčių našta, protekcionizmas, prekybiniai karai ir t. t.— visos šios tikrojo manufaktūrinio laikotarpio atžalos milžiniškai išauga stambiosios pramonės kūdikystės laikotarpiu. Šios pramonės atsiradimas pažymėtas milžinišku erodišku kūdikių žudymu. Fabrikai rekrutuoja savo darbininkus, kaip ir karališkasis laivynas savo jūreivius,— smurtu. Kad ir kaip abejingai seras F. M. Idenas žiūri į tas baisybes, kurios lydėjo žemės eksproprijavimą iš kaimo gyventojų nuo XV šimtmečio paskutinio trečdalio ir iki pat jo laikų, iki XVIII šimtmečio pabaigos, kad ir su kokiu pasitenkinimu jis sveikina šį procesą, kuris yra «būtinas» kapitalistiniam žemės ūkiui sukurti ir «teisingam ariamosios žemės ir ganyklų santykiui nustatyti», bet ir jis neįrodo, kad ekonominiu atžvilgiu yra būtina grobti ir pavergti vaikus, siekiant manufaktūrines įmones paversti fabrikinėmis ir nustatyti teisingą kapitalo ir darbo jėgos santykį. Jis sako: «Gal būt, publikai vertėtų susidomėti, ar kokia nors manufaktūra, kuri gali sėkmingai funkcionuoti tik grobdama iš kotedžų ir darbo namų vargingus vaikus, siekdama, kad jie, keisdamiesi grupėmis, dirbtų didesnę dalį nakties, atimant iš jų poilsį; ar tokia manufaktūra, kuri, be to, taip sumaišo į bendrą krūvą abiejų lyčių, įvairaus amžiaus ir palinkimų asmenis, kad tai dėl blogo pavyzdžio neišvengiamai turi sukelti sugedimą ir ištvirkimą,— ar begali tokia manufaktūra didinti nacionalinės ir individualinės laimės sumą?»(245). «Derbišire, Notingemšire ir ypač Lankašire,— rašo Fildenas,— neseniai išrastos mašinos buvo panaudotos stambiuosiuose fabrikuose, pastatytuose prie upių, kurios pajėgia sukti vandens ratą. Šiose vietose, esančiose toli nuo miestų, staiga prireikė tūkstančių darbo rankų; ir kaip tik Lankaširui, nederlingam ir iki to laiko palyginti retai apgyventam, dabar labai prireikė daugiau gyventojų. Labiausiai buvo reikalingi maži, vikrūs vaikų pirštai. Tuojau pat įsigalėjo įprotis rinkti mokinius (!) iš įvairių Londono, Birmingamo ir kitų parapijų darbo namų. Labai daug tūkstančių šių mažų bejėgių būtybių nuo 7 iki 13 arba 14 metų amžiaus buvo tada išgabenta į šiaurę. Šeimininkų (t. y. vaikų vagių) įprotis buvo savo mokinius rengti, maitinti ir talpinti «mokinių namuose», esančiuose netoli fabrikų. Buvo pasamdyti prižiūrėtojai jų darbui prižiūrėti. Šie vergų prižiūrėtojai buvo suinteresuoti versti vaikus dirbti kiek galint daugiau, nes jų apmokėjimas priklausė nuo produkto kiekio, išspausto iš kiekvieno vaiko. Žiaurumas buvo natūralus padarinys… Daugelyje fabrikų apygardų, ypač Lankašire, šios nekaltos bejėgės būtybės, atiduotos fabrikantų valdžion, buvo nepaprastai žiauriai kankinamos. Jas mirtinai nukamuodavo besaikiu darbu… mušdavo, surakindavo grandinėmis, kuo žvėriškiausiai ir žiauriausiai kankindavo; leisgyves nuo bado, pavirtusias skeletais, jas dažnai rimbais versdavo dirbti… Kartais jas privesdavo iki savižudybės!.. Puikūs romantiški Derbiširo, Notingemširo ir Lankaširo slėniai, paslėpti nuo bet kurios viešosios kontrolės, pasidarė niūriu kankinimų ir dažnai nužudymų prieglobsčiu!.. Fabrikantų pelnas buvo didžiulis. Tai tik kurstė jų vilkišką gobšumą. Jie ėmė praktikuoti naktinį darbą, t. y. atėjus nakčiai, kai grupė darbininkų, išvargintų dieninio darbo, eidavo gulti, jos vietą fabrike užimdavo kita naktinių darbininkų grupė; dieninė grupė guldavo į lovas, kurias tik ką paliko naktinė grupė, ir vice versa [atvirkščiai]. Liaudies padavimas Lankašire pasakoja, kad lovos niekad neatvėsdavo»(246).
Besivystant kapitalistinei gamybai manufaktūriniu laikotarpiu, Europos viešoji nuomonė prarado paskutinius gėdos ir sąžinės likučius. Nacijos ciniškai gyrėsi kiekviena niekšybe, jei tik ji buvo priemonė kapitalui kaupti. Paskaitykite, pvz., naivų prekybos metraštį, kurį surašė filisteris A. Andersonas. Kaip angliškosios valstybinės išminties triumfas, čia liaupsinamas tas faktas, kad Anglija, sudarydama Utrechto taiką, priverčiamai išgavo iš Ispanijos pagal asiento sutartį [sutartis dėl vergų prekybos] privilegiją, leidžiančią jai ispanų Amerikoje prekiauti negrais, nupirktais Afrikoje, o ligi šiol prekiauti negrais buvo leidžiama tik tarp Afrikos ir angliškosios Vest-Indijos. Anglija gavo teisę iki 1743 metų kasmet pristatyti į ispanų Ameriką 4 800 negrų. Kartu tai buvo oficiali priedanga Britanijos kontrabandai. Liverpulis išaugo vergų prekybos pagrindu. Ši prekyba yra Liverpulio pradinio kaupimo metodas. Ir ligi šiol Liverpulio aukštuomenė liko vergų prekybos Pindaru, prekybos, kuri — plg. anksčiau cituotąjį dr. Eikino 1795 metais išėjusį veikalą — «komercinio verslumo dvasią paverčia aistra, išugdo šaunius jūreivius ir duoda milžiniškus pinigus». 1730 metais vergų prekyba vertėsi 15 Liverpulio laivų, 1751 metais — 53 laivai, 1760 metais — 74, 1770 metais — 96 ir 1792 metais — 132 laivai.
Įvesdama Anglijoje vaikų vergovę, medvilnės pramonė tuo pačiu metu davė postūmį Jungtinių Valstybių vergoviniam ūkiui, kuris iki to laiko buvo daugiau ar mažiau patriarchalinis, paversti komercine išnaudojimo sistema. Aplamai imant, pridengtai Europos samdomųjų darbininkų vergovei kaip pagrindo reikėjo sans phrase [nepridengtos] vergovės Naujajame Pasaulyje(247).
Tantae molis erat [štai kaip sunku buvo] atpalaiduoti kapitalistinio gamybos būdo «amžinuosius natūralinius dėsnius», įvykdyti darbininkų atskyrimo nuo darbo sąlygų procesą, viename poliuje visuomenines gamybos priemones ir pragyvenimo reikmenis paversti kapitalu, priešingame poliuje liaudies mases paversti samdomaisiais darbininkais, laisvais «dirbančiais beturčiais» — šiuolaikinės istorijos šedevru(248). Jei pinigai, anot Ožjės, «gimsta su kruvina dėme viename skruoste»(249), tai iš naujagimio kapitalo trykšta kraujas ir purvas iš visų jo porų, nuo galvos ligi kojų(250).
(238)«Pramoninis» čia pavartotas priešingai «žemdirbiniam». Ekonominės «kategorijos» prasme žemės nuomininkas yra toks pat pramoninis kapitalistas, kaip ir fabrikantas.
(239)«The Natural and Artificial Rights of Property Contrasted». London 1832, 98, 99 psl. Šio anoniminio veikalo autorius yra T. Hodskinas.
(240)Dar 1794 metais smulkieji Lidso meistrai-gelumbininkai siuntė į parlamentą deputaciją su peticija išleisti įstatymą, kuris uždraustų pirkliams pasidaryti fabrikantais (Dr. Aikin: «Description of the Country from thirty to forty miles round Manchester». London 1795).
(241)William Howitt: «Colonization and Christianity. A Popular History of the Treatment of the Natives by the Europeans in all their Colonies». London 1838, 9 psl. Kaip buvo elgiamasi su vergais, gera duomenų santrauka duodamą Charles Comte veikale: «Traité de la Législation», 3-sis leid., Bruxelles 1837. Reikia detaliai išstudijuoti šį veikalą, norint pamatyti, kuo pavirsta pats buržua, ir kuo jis paverčia savo darbininkus ten, kur jis nesivaržydamas gali pertvarkyti pasaulį pagal savo pavidalą.
(242)Thomas Stamford Raffles, buvęs Javos salos leitenantas-gubernatorius: «History of Java and its dependencies». London 1817 [II t., priedas, CXC—CXCI psl.].
(243)1866 metais vien tik Orisos provincijoje daugiau kaip milijonas indų mirė bado mirtimi. Vis dėlto visomis priemonėmis buvo siekiama praturtinti Indijos valstybės iždą, parduodant badaujantiems pragyvenimo reikmenis padidintomis kainomis.
(243a)Viljamas Kobetas pažymi, kad Anglijoje visos viešosios įstaigos vadinamos «karališkomis», bet užtat ten esti «nacionalinė» skola (national debt).
(243b)«Jei totoriai mūsų laikais užplūstų Europą, būtų labai sunku jiems išaiškinti tą reikšmę, kuri mūsų tarpe priklauso finansistui» (Montesquieu: «Esprit des lois», išl. Londres 1769, IV t., 33 psl.). [Монтескьё: «О духе законов», Kovalevskio red. vertimas, S. Peterburgas, 1900, 607 psl.].
(244)«Pourquoi aller chercher si loin la cause de l’éclat manufacturier de la Saxe avant la guerre? Cent quatre-vingt millions de dettes faites par les souverains!» Mirabeau: «De la Monarchie prussienne». Londres 1788, VI t., 101 psl.
(245)Eden: «The State of the Poor», II kn., I sk., 421 psl.
(246)John Fielden: «The Curse of the Factory System». London 1836, 5, 6 psl. Apie biaurius dalykus, kurie pradžioje buvo praktikuojami fabrikuose, plg. Dr. Aikin: «Description of the Country from thirty to forty miles round Manchester», London 1795, 219 psl., ir Gisborne: «Inquiry into the Duties of Men», 1795, II t.— Kai garo mašina perkėlė fabrikus nuo nuošalių kaimo krioklių į miestų centrus, vaikų darbininkų medžiaga atsidūrė po ranka į «susilaikymą» linkusiam kapitalistui, ir prievartinis vergų gabenimas iš darbo namų pasirodė esąs nebereikalingas.— Kai seras Robertas Pilis («plausibility [padorumo] ministro» tėvas) 1815 metais pateikė parlamentui vaikų gynimo bilį, Frensis Horneris (Bullion-Committee [Lydinių komiteto] korifėjus ir intymus Rikardo draugas) pareiškė žemuosiuose rūmuose: «Neabejotinai nustatyta, kad kartu su vieno bankrotininko vertybiniais popieriais buvo skirta parduoti iš viešų varžytynių ir iš tikrųjų parduota, kaip turto dalis, partija, jei leistina taip išsireikšti, fabrikinių vaikų. Prieš dvejus metus (1813 m.) King’s Bench [karališkojo suolo teismas — aukščiausioji teismo įstaiga] nagrinėjo vieną skandalingą atsitikimą. Byloje figūravo grupė berniukų. Viena Londono parapija atidavė juos vienam fabrikantui, kuris savo ruožtu perleido juos kitam. Galų gale keli filantropai rado juos visiškai išbadėjusius (absolute famine). Su kitu atsitikimu, dar biauresniu, jis susipažino kaip parlamentinės tyrimo komisijos narys. Prieš kelerius metus viena Londono parapija sudarė sutartį su Lankaširo fabrikantu, kuris įsipareigojo su kiekviena jo perkama 20 sveikų vaikų partija paimti vieną idiotą».
(247)1790 metais anglų Vest-Indijoje 10 vergų teko 1 laisvajam, prancūzų Vest-Indijoje — 14 vienam, olandų Vest-Indijoje — 23 vienam laisvajam (Henry Brougham: «An Inquiry into the Colonial Policy of the European Powers». Edinburgh 1803, II t., 74 psl.).
(248)Išsireiškimas «labouring poor» [«dirbantis beturtis»] sutinkamas Anglijos įstatymuose nuo to laiko, kai samdomųjų darbininkų klasė žymiai išaugo. «Labouring poor» [«dirbantis beturtis»] priešpastatomas, iš vienos pusės, «idle poor» [«dykinėjantiems beturčiams»], elgetoms ir pan., iš antros pusės, tiems darbininkams, iš kurių dar ne visiškai atimta nuosavybė, kurie dar tebėra savo darbo priemonių savininkai. Išsireiškimas «labouring poor» perėjo iš įstatymų į politinę ekonomiją, kur jis vartojamas pradedant nuo Kelpeperio, D. Čaildo ir t. t. iki pat A. Smito ir Ideno. Iš to galima spręsti, koks yra Edmundo Berko, šio «execrable political cantmonger» [«niekšiškos politinės veidmainystės skleidėjo»] bonne foi [sąžiningumas], kai jis išsireiškimą «labouring poor» [«dirbantis beturtis»] vadina «execrable political cant» [«niekšiška politine veidmainyste»]. Šis Anglijos oligarchijos išlaikomas sikofantas dėjosi romantiku Prancūzijos revoliucijos atžvilgiu, o prasidėjus komplikacijoms Amerikoje, būdamas Šiaurės Amerikos kolonijų išlaikomas, taip pat vaidino liberalą prieš Anglijos oligarchiją; iš tikrųjų jis buvo paprasčiausias buržua: «Prekybos įstatymai yra gamtos dėsniai, vadinasi, paties dievo įstatymai» (E. Burke: «Thoughts and Details on Scarcity», London 1800 leid., 31, 32 psl.). Nėra nieko nuostabaus, kad jis, ištikimas dievo ir gamtos įstatymams, visuomet parduodavo save pelningiausioje rinkoje! Labai gerą šito Edmundo Berko kaip liberalo charakteristiką galima rasti Tekerio veikaluose. Tekeris buvo kunigas ir toris, bet šiaip jau padorus žmogus ir geras politekonomas. Atsižvelgiant į tą gėdingą beprincipiškumą, kuris viešpatauja mūsų laikais ir kuo nuolankiausiai tiki «prekybos įstatymais», yra būtina nuolat smerkti tokius Berkus, kurie nuo savo pasekėjų skiriasi tik vienu dalyku — talentu!
(249)Marie Augier: «Du Crédit Public».
(250)«Kapitalas,— sako «Quarterly Reviewer»,— vengia triukšmo ir barnių ir yra bailios prigimties. Tai labai teisinga, bet tai dar ne visa tiesa. Kapitalas bijo pelno nebuvimo ar labai mažo pelno, kaip kad gamta bijo tuštumos. Bet jei yra atitinkamas pelnas, kapitalas darosi drąsus. Užtikrinkite 10 procentų, ir kapitalas sutinka būti visaip panaudojamas; esant 20 procentų, jis darosi judrus; esant 50 procentų, jis stačiai pasiryžęs nusisukti sau sprandą; esant 100 procentų, jis sutrypia po kojomis visus žmonių įstatymus; esant 300 procentų, nėra tokio nusikaltimo, kurio jis nerizikuotų padaryti, nors ir grėstų kartuvės. Jei triukšmas ir barniai duoda pelno, kapitalas prisidės ir prie vieno ir prie kito. Įrodymas: kontrabanda ir vergų prekyba» (T. J. Dunning: «Trades’ Unions and Strikes». London 1860, 35, 36 psl.).