Karl Marx
Kapitalas. Pirmasis tomas
Taigi, į ką suvedamas pradinis kapitalo kaupimas, t. y. jo istorinė genezė? Kiek jis nėra tiesioginis vergų ir baudžiauninkų pavertimas samdomaisiais darbininkais, vadinasi, nėra vien formos pakeitimas, jis reiškia tik betarpiškų gamintojų eksproprijavimą, t. y. panaikinimą privatinės nuosavybės, kuri remiasi savo darbu.
Privatinė nuosavybė, kaip visuomeninės, kolektyvinės nuosavybės priešybė, esti tik tenai, kur darbo priemonės ir išorinės darbo sąlygos priklauso privatiems žmonėms. Bet priklausomai nuo to, ar tie privatūs žmonės yra darbininkai ar nedarbininkai, kinta ir privatinės nuosavybės pobūdis. Nesuskaitomi privatinės nuosavybės atspalviai, kuriais ji iš pirmo žvilgsnio pasireiškia, atspindi tik tarp šių abiejų kraštutinumų esančius tarpinius būvius.
Darbininko privatinė savų gamybos priemonių nuosavybė yra smulkiosios gamybos pagrindas, o smulkioji gamyba yra būtina visuomeninės gamybos ir laisvos paties darbininko individualybės vystymosi sąlyga. Tiesa, šis gamybos būdas egzistuoja ir vergovinėje, ir baudžiavinėje santvarkoje, ir esant kitiems asmeninio priklausomumo santykiams. Tačiau jis klesti, parodo visą savo energiją, įgauna adekvatinę klasikinę formą tik ten, kur darbininkas yra laisvas privatus savo paties panaudojamų darbo sąlygų savininkas, kur valstietis yra privatus savo dirbamo lauko savininkas, amatininkas — įrankių, kuriuos jis virtuoziškai valdo, savininkas.
Šio gamybos būdo prielaida yra žemės ir kitų gamybos priemonių suskaidymas. Jis daro negalimą tiek šių pastarųjų koncentraciją, tiek ir kooperaciją, darbo pasidalijimą to paties gamybos proceso viduje, visuomeninį gamtos valdymą ir tvarkymą, laisvą visuomeninių gamybinių jėgų vystymąsi. Jis suderinamas tik su siauromis tradicinėmis gamybos ir visuomenės ribomis. Norėti jį įamžinti reikštų, kaip teisingai sako Pekeras, «dekretuoti visuotinį vidutiniškumą». Bet pasiekęs tam tikrą išsivystymo lygį, jis pats sukuria materialines priemones sau pačiam sunaikinti. Nuo to momento visuomenės gelmėse sujuda jėgos ir aistros, kurios jaučiasi to gamybos būdo sukaustytos. Jis turi būti sunaikintas ir jis sunaikinamas. Jo sunaikinimas, individualinių ir suskaidytų gamybos priemonių pavertimas visuomeniškai koncentruotomis, vadinasi, nykštukinės daugelio nuosavybės pavertimas milžiniška nedaugelio nuosavybe žemės, pragyvenimo reikmenų, darbo įrankių eksproprijavimas i plačiųjų liaudies masių,— šis baisus ir sunkus liaudies masių eksproprijavimas sudaro kapitalo istorijos prologą. Jis apima ištisą eilę prievartos metodų, iš kurių mes peržvelgėme tik tuos kapitalo pradinio kaupimo metodus, kurie turėjo epochinę reikšmę. Betarpiškų gamintojų eksproprijavimas vykdomas su negailestingiausiu vandalizmu, skatinamas niekšiškiausių, biauriausių, smulkmeniškiausių ir pasiučiausių aistrų. Savininko savo darbu užsidirbta, besiremianti, taip sakant, atskiro, nepriklausomo darbo žmogaus suaugimu su savo darbo įrankiais ir priemonėmis privatinė nuosavybė išstumiama kapitalistinės privatinės nuosavybės, kuri remiasi svetimos, bet formaliai laisvos darbo jėgos išnaudojimu(251).
Kai šis daugelio nuosavybės pavertimo į nedaugelio nuosavybę procesas pakankamai suskaldė senąją visuomenę į gylį ir į plotį, kai darbininkai jau paversti proletarais, o jų darbo sąlygos — kapitalu, kai kapitalistinis gamybos būdas atsistoja ant savo kojų, tuomet tolesnis darbo suvisuomeninimas, tolesnis žemės ir kitų gamybos priemonių pavertimas visuomeniškai eksploatuojamomis ir, vadinasi, bendromis gamybos priemonėmis, o dėl to ir tolesnis privatinių savininkų eksproprijavimas įgauna naują formą. Dabar tenka eksproprijuoti jau ne savarankiškai šeimininkaujantį darbininką, bet daugelį darbininkų išnaudojantį kapitalistą.
Šis eksproprijavimas vyksta veikiant imanentiniams pačios kapitalistinės gamybos dėsniams, būtent kapitalų centralizacijos keliu. Vienas kapitalistas sunaikina daugelį. Lygia greta su šia centralizacija, arba nedaugelio kapitalistų vykdomu daugelio kapitalistų eksproprijavimu, vis didėjančiu mastu vystosi kooperatinė darbo proceso forma, vystosi sąmoningas mokslo panaudojimas technikoje, planingas žemės eksploatavimas, darbo priemonių pavertimas vien tik bendrai naudoti tinkamomis darbo priemonėmis, gavimas ekonomijos iš visų gamybos priemonių naudojant jas kaip kombinuoto, visuomeninio darbo gamybos priemones, visų tautų įpynimas į pasaulinės rinkos tinklą, o tuo pačiu tarptautinis kapitalistinio režimo pobūdis. Kartu su nuolat mažėjančiu skaičiumi kapitalo magnatų, kurie uzurpuoja ir monopolizuoja visą šio kitimo proceso naudą, masiškai auga skurdas, priespauda, pavergimas, išsigimimas, išnaudojimas, bet kartu auga ir pasipiktinimas vis gausėjančios darbininkų klasės, kurią moko, vienija ir organizuoja pats kapitalistinės gamybos proceso mechanizmas. Kapitalo monopolis virsta pančiais tam gamybos būdui, kuris suklestėjo kartu su juo ir jo prieglobstyje. Gamybos priemonių centralizacija ir darbo suvisuomeninimas pasiekia tokį tašką, kada jie pasidaro nebesuderinami su savo kapitalistiniu kevalu. Jis susprogdinamas. Išmuša paskutinė kapitalistinės privatinės nuosavybės valanda. Ekspropriatoriai eksproprijuojami.
Iš kapitalistinio gamybos būdo išplaukiantis kapitalistinis pasisavinimo būdas, taigi, ir kapitalistinė privatinė nuosavybė, yra pirmutinis individualinės, savo darbu pagrįstos privatinės nuosavybės neigimas. Bet kapitalistinė gamyba natūralaus-istorinio proceso būtinumu paneigia pati save. Tai yra neigimo neigimas. Jis iš naujo sukuria individualinę nuosavybę, bet besiremiančią kapitalistinės eros laimėjimais — laisvų darbo žmonių kooperacija ir jų bendru žemės ir jų pagamintų gamybos priemonių valdymu.
Savu darbu besiremiančios susiskaidžiusios privatinės atskirų asmenų nuosavybės pavertimas kapitalistine, žinoma, yra kur kas ilgesnis, sunkesnis ir vargingesnis procesas, negu kapitalistinės privatinės nuosavybės, faktiškai jau besiremiančios visuomeniniu gamybos procesu, pavertimas visuomenine nuosavybe. Ten nedaugelis uzurpatorių eksproprijavo liaudies masę, o čia liaudies masei tenka eksproprijuoti nedaugelį uzurpatorių(252).
(251)«Mes įžengėme į visiškai naują visuomeninę santvarką… mes siekiame bet kurią nuosavybės rūšį atskirti nuo bet kurios darbo rūšies» (Sismondi: «Nouveaux Principes d’Économie Politique», II t., 434 psl.).
(252)«Pramonės pažanga, kurios priverstinis atstovas yra nepajėgianti jai priešintis buržuazija, į vietą darbininkų susiskaldymo dėl konkurencijos stato jų revoliucinį susivienijimą su asociacijos pagalba. Tuo būdu, stambiajai pramonei besivystant, iš po buržuazijos kojų išmušamas pats pagrindas, kuriuo ji gamina ir pasisavina gaminius. Pirmiausia ji gamina savo pačios duobkasius. Jos žlugimas ir proletariato pergalė yra lygiai neišvengiami… Iš visų klasių, kurios šiandien stovi priešais buržuaziją, tik proletariatas tėra tikrai revoliucinė klasė. Visos kitos klasės smunka ir nyksta stambiajai pramonei besivystant, o proletariatas yra jos pačios produktas. Viduriniai luomai: smulkusis pramonininkas, smulkusis prekybininkas, amatininkas ir valstietis — visi jie kovoja prieš buržuaziją, norėdami išgelbėti nuo žlugimo savo, kaip vidurinių luomų, egzistavimą. Taigi, jie nėra revoliuciniai, bet konservatyvūs. Dar daugiau, jie yra reakciniai: jie stengiasi pasukti atgal istorijos ratą» (K. Marx und F. Engels: «Manifest der Kommunistischen Partei». London 1848, 11, 9 psl.). [Plg. K. Marksas ir F. Engelsas: «Komunistų partijos manifestas». Rinktiniai raštai, I t., Vilnius, 1949, 19, 17—18 psl.].
Dvidešimt penktasis skirsnis. Šiuolaikinė kolonizacijos teorija