Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Kapitalo apytakos procesas(1) vyksta trimis stadijomis, kurios, kaip išdėstyta pirmajame tome, sudaro tokią eilę:
Pirmoji stadija: Kapitalistas pasirodo prekių rinkoje ir darbo rinkoje kaip pirkėjas, jo pinigai paverčiami preke, arba atlieka cirkuliacijos aktą P—Pr.
Antroji stadija: Kapitalistas gamybiškai vartoja pirktąsias prekes. Jis veikia kaip kapitalistinis prekių gamintojas; jo kapitalas atlieka gamybos procesą. Rezultatas yra didesnės vertės prekė negu jos gamybos elementų vertė.
Trečioji stadija: Kapitalistas sugrįžta į rinką kaip pardavėjas; jo prekė paverčiama pinigais, arba atlieka cirkuliacijos aktą Pr—P.
Vadinasi, piniginio kapitalo apytakos formulė yra tokia: P—Pr…G…Pr′—P′, kur taškai rodo, kad cirkuliacijos procesas yra nutrūkęs, o Pr′ ir P′ reiškia pridedamąja verte padidėjusius Pr ir P.
Pirmajame tome pirmoji ir trečioji stadijos buvo nagrinėjamos tik tiek, kiek tai reikalinga, norint suprasti antrąją stadiją — kapitalo gaminimo procesą. Todėl ten nebuvo atsižvelgta į tas įvairias formas, kurias įvairiose savo stadijose įgauna kapitalas ir kurias, kartojantis apytakai, jis čia prisiima, čia nusimeta. Dabar jos sudaro artimiausią nagrinėjimo objektą.
Norint suprasti tas formas jų grynu pavidalu, pirmiausia reikia abstrahuoti visus momentus, kurie neturi nieko bendro su pačiu formos kitimu ir susidarymu. Todėl čia imama kaip prielaida ne vien tai, kad prekės parduodamos pagal jų vertes, bet ir tai, kad tai vyksta nekintamomis aplinkybėmis. Vadinasi, paliekami nuošalyje tie vertės kitimai, kurie galėjo įvykti apytakos proceso metu.
P—Pr yra tam tikros pinigų sumos pavirtimas tam tikra prekių suma: pirkėjui — jo pinigų pavirtimas preke, pardavėjams — jų prekių pavirtimas pinigais. Šis bendrosios prekinės cirkuliacijos aktas kartu pasidaro funkcionaliai apibrėžta dalimi savarankiškoje individualinio kapitalo apytakoje pirmiausia ne dėl savo formos, bet dėl savo medžiaginio turinio, dėl specifinio vartojimo pobūdžio tų prekių, kurios pasikeičia savo vieta su pinigais. Tai, iš vienos pusės, yra gamybos priemonės, iš antros pusės — darbo jėga: daiktiniai ir asmeniniai prekinės gamybos veiksniai, kurių ypatingas pobūdis, žinoma, turi atitikti pagamintino gaminio rūšį. Jei mes darbo jėgą pavadinsime D, gamybos priemones — Gp, tai kapitalisto perkama prekių suma Pr=D+Gp, arba, trumpiau, . Vadinasi, nagrinėjamas pagal savo turinį, aktas P—Pr yra , t. y. P—Pr susiskaido į P—D ir P—Gp; pinigų suma P pasidalija į dvi dalis, iš kurių viena perka darbo jėgą, o antra — gamybos priemones. Šios dvi pirkinių rūšys priklauso visiškai skirtingoms rinkoms: viena — tikrąja šio žodžio prasme prekių rinkai, antra — darbo rinkai.
Tačiau be šio kokybinio susiskaidymo tos prekių sumos, į kurią paverčiamas P, aktas reiškia ir nepaprastai būdingą kiekybinį santykį.
Mes žinome, kad darbo jėgos vertė, atitinkamai jos kaina, darbo jėgos savininkui, parduodančiam ją kaip prekę, sumokama darbo užmokesčio forma, t. y. kaip kaina tam tikros darbo sumos, kurioje yra ir pridedamasis darbas; tuo būdu, jei, pvz., darbo jėgos vienos dienos vertė = 3 markėms, penkių valandų darbo produktui, tai sutartyje tarp pirkėjo ir pardavėjo ši suma figūruoja kaip kaina arba užmokestis, sakysim, už dešimties valandų darbą. Jei tokia sutartis sudaryta, pvz., su 50 darbininkų, tai jie per vieną dieną turi pateikti pirkėjui iš viso 500 darbo valandų, iš kurių pusę, 250 darbo valandų = 25 dešimties valandų darbo dienas, sudaro vien pridedamasis darbas. Pirktinų gamybos priemonių kiekis ir apimtis turi būti pakankami šiai darbo masei panaudoti.
Vadinasi, išreiškia ne tik kokybinį santykį, ne tik tai, kad tam tikra pinigų suma, pvz., 422 sv. st., paverčiama viena kitą atitinkančiomis gamybos priemonėmis ir darbo jėga, bet išreiškia ir kiekybinį santykį tarp pinigų dalies, sunaudotos darbo jėgai D, ir dalies, sunaudotos gamybos priemonėms Gp,— santykį, kurį pirmiausia apsprendžia tam tikro darbininkų skaičiaus sunaudojamo perteklinio pridedamojo darbo suma.
Vadinasi, jei, pvz., kurioje nors verpykloje 50-ties darbininkų savaitinis darbo užmokestis sudaro 50 sv. st., tai gamybos priemonėms turi būti sunaudota 372 sv. st., tariant, kad tai yra vertė gamybos priemonių, kurias paverčia verpalais 3 000 valandų savaitinis darbas, iš kurių 1 500 valandų yra pridedamasis darbas.
Čia visai neturi reikšmės, kuriuo mastu įvairiose pramonės šakose papildomam darbui naudoti turi būti papildomai sunaudojama vertė gamybos priemonių pavidalu. Čia kalbama tik apie tai, kad visais atvejais gamybos priemonėms sunaudojama pinigų dalis — akte P—Gp pirktos gamybos priemonės turi būti pakankamos, vadinasi, iš anksto tam apskaičiuotos, parūpintos atitinkama proporcija. Kitaip sakant, gamybos priemonių kiekis turi būti pakankamas, kad absorbuotų visą darbo kiekį, kad su jo pagalba pavirstų produktu. Jei nebūtų pakankamai gamybos priemonių, tai perteklinis darbas, kurį gauna savo žinion pirkėjas, negalėtų būti panaudotas; jo teisė disponuoti tuo darbu nieko neduotų. Jei būtų daugiau gamybos priemonių negu pirkėjo žinioje turimo darbo, tai jos liktų neprisotintos darbo, nepavirstų produktu.
Kai aktas įvykdytas, pirkėjas turi savo žinioje ne tik gamybos priemones ir darbo jėgą, būtinas tam tikram naudingam daiktui pagaminti: jis turi savo žinioje didesnį paleidžiamos veikti darbo jėgos kiekį, arba didesnį darbo kiekį, negu reikia darbo jėgos vertei padengti, ir tuo pačiu metu turi savo žinioje gamybos priemones, kurios reikalingos šiai darbo sumai realizuoti arba sudaiktinti; vadinasi, jis turi savo žinioje veiksnius, įgalinančius gaminti didesnės vertės gaminius negu jų gamybos elementų vertė, arba tokį prekių kiekį, kuriame bus ir pridedamoji vertė. Vadinasi, vertė, jo avansuota pinigine forma, dabar yra įgavusi tokią natūralinę formą, kuria ji gali būti realizuojama kaip vertė, sukurianti pridedamąją vertę (prekių pavidalu). Kitaip tariant: ji yra gamybinio kapitalo būvyje arba turi jo formą,— gamybinio kapitalo, kuris turi savybę funkcionuoti kaip kuriantis vertę ir pridedamąją vertę. Pažymėkime šios formos kapitalą raide G.
Bet G vertė = D+Gp vertei = P, paverstam į D ir Gp. P yra ta pati kapitalo vertė, kaip ir G, tik jos egzistavimo forma yra kitokia; būtent — tai yra kapitalo vertė, esanti piniginiame būvyje arba turinti piniginę formą: tai yra piniginis kapitalas.
Todėl aktas , arba, bendrąja jo forma, P—Pr, kuris yra visų prekių pirkimo aktų suma, būdamas bendrosios prekinės cirkuliacijos aktas, tuo pačiu metu, kaip kapitalo apytakos savarankiško proceso stadija, yra kapitalo vertės pavirtimas iš jos piniginės formos į jos gamybinę formą, arba, trumpai tariant, piniginio kapitalo pavirtimas gamybiniu kapitalu. Vadinasi, toje apytakos figūroje, kuri čia pirmiausia nagrinėjama, pinigai yra pirmas kapitalo vertės reiškėjas, todėl piniginis kapitalas yra ta forma, kuria avansuojamas kapitalas.
Kaip piniginis kapitalas, jis yra tokiame būvyje, kuriame jis gali vykdyti pinigų funkcijas, pvz., šiuo atveju visuotinės pirkimo priemonės ir visuotinės mokėjimo priemonės funkcijas (pastarąją tiek, kiek darbo jėga, nors ji ir perkama anksčiau, yra apmokama tik po to, kai ji veikė; jei rinkoje nėra gatavų gamybos priemonių ir jas tenka užsakyti, akte P—Gp pinigai taip pat veikia kaip mokėjimo priemonė). Ši savybė kyla ne iš to, kad piniginis kapitalas yra kapitalas, bet iš to, kad jis yra pinigai.
Iš antros pusės, kapitalo vertė piniginiame būvyje taip pat gali atlikti tik pinigų funkcijas ir jokių kitų. Kapitalo funkcijomis jas daro tam tikras jų vaidmuo kapitalo judėjime, vadinasi, ir stadijos, kurioje jos pasirodo, sąryšis su kitomis kapitalo apytakos stadijomis. Pavyzdžiui, atveju, kuris pirmiausia domina mus, pinigai paverčiami prekėmis, kurios, būdamos sujungtos, sudaro natūralinę gamybinio kapitalo formą, tad paslėptiniu pavidalu, pagal galimumą, šioje formoje jau glūdi kapitalistinio gamybos proceso rezultatas.
Dalis pinigų, atliekančių akte piniginio kapitalo funkciją, išeidami šią cirkuliaciją, kartu patys ima vykdyti funkciją, kurioje dingsta jų kaip kapitalo pobūdis ir lieka jų kaip pinigų pobūdis. Piniginio kapitalo P cirkuliacija susiskaido į P—Gp ir P—D, gamybos priemonių pirkimą ir darbo jėgos pirkimą. Išnagrinėkime pastarąjį aktą skyrium. P—D iš kapitalisto pusės yra darbo jėgos pirkimas; iš darbininko, darbo jėgos savininko, pusės tai yra darbo jėgos pardavimas,— darbo pardavimas, galime čia pasakyti, nes darbo užmokesčio forma jau numatoma. Tai, kas pirkėjui yra P—Pr (=P—D), čia, kaip ir vykstant kiekvienam pirkimui, pardavėjui (darbininkui) yra D—P (=Pr—P), jo darbo jėgos pardavimas. Tai yra pirmoji prekės cirkuliacijos stadija arba pirmoji jos metamorfozė (I knyga, III skirsnis, 2a poskyris); iš darbo pardavėjo pusės tai yra jo prekės pavertimas į piniginę formą. Gautus tokiu būdu pinigus darbininkas pamažu išleidžia tam tikrai sumai prekių, kurios patenkina jo poreikius, vartojimo reikmenims. Taigi, visa jo prekės cirkuliacija reiškiasi kaip D—P—Pr, t. y., pirma, D—P (=Pr—P) ir, antra, P—Pr, vadinasi, bendrąja paprastosios prekinės cirkuliacijos Pr—P—Pr forma, kur pinigai figūruoja vien tik kaip trumpalaikė cirkuliacijos priemonė, vien tik kaip tarpininkas mainant prekę į prekę.
P—D yra būdingas piniginio kapitalo pavirtimo gamybiniu kapitalu momentas, nes tai yra esminė sąlyga, kad pinigine forma avansuota vertė tikrai pavirstų kapitalu, pridedamąją vertę gaminančia verte. P—Gp yra reikalingas tik tam, kad realizuotų tą darbo kiekį, kuris nupirktas aktu P—D. Todėl P—D buvo išnagrinėtas šiuo požiūriu I knygos II skyriuje: «Pinigų virtimas kapitalu». O čia reikia išnagrinėti dalyką dar ir kitu požiūriu,— būtent specialiai piniginio kapitalo, kaip kapitalo pasireiškimo formos, atžvilgiu.
Aktas P—D aplamai pripažįstamas būdingu kapitalistiniam gamybos būdui. Bet anaiptol ne dėl tos jau nurodytos priežasties, kad darbo jėgos pirkimas yra tokia pirkimo sutartis, kuri sąlygoja tiekimą didesnio darbo kiekio, negu reikia darbo jėgos kainai, darbo užmokesčiui, padengti, kuri, vadinasi, sąlygoja tiekimą pridedamojo darbo, kuris yra pagrindinė sąlyga avansuotajai vertei kapitalizuoti, arba — tai yra tas pat — pridedamajai vertei gaminti. Ne, jis pripažįstamas būdingu veikiau dėl savo formos, nes darbo užmokesčio forma darbas perkamas už pinigus, o tai yra piniginio ūkio požymis.
Čia vėl būdingu laikomas ne formos iracionalumas,— priešingai, iracionalumo nepastebima. Iracionalumą sudaro tai, kad pats darbas, kaip vertę kuriantis elementas, negali turėti vertės, todėl ir tam tikras darbo kiekis negali turėti vertės, kuri reikštųsi jo kaina, jo ekvivalentiškumu tam tikram pinigų kiekiui. Bet mes žinome, kad darbo užmokestis tėra tik užmaskuota forma, forma, kurią turėdama, pvz., darbo jėgos vienos dienos kaina atrodo esanti kaina darbo, kuris šios darbo jėgos per dieną yra paverčiamas į tekamąjį būvį, ir kad tuo būdu vertė, šios darbo jėgos pagaminta, pvz., per 6 darbo valandas, pasidaro jos dvylikos valandų funkcionavimo, arba dvylikos valandų darbo, vertės išraiška.
P—D laikomas būdingu vadinamojo piniginio ūkio bruožu, jo požymiu, nes darbas čia yra jo savininko prekė, todėl pinigai yra pirkėjas; vadinasi, P—D laikomas būdingu piniginio ūkio bruožu dėl šio santykio (t. y. žmogaus veiklos pirkimo ir pardavimo) piniginio pobūdžio. Bet pinigai jau labai anksti pasireiškė kaip vadinamųjų patarnavimų pirkėjas,— ir, nepaisant to, nei P nepavirto piniginiu kapitalu, nei bendrasis ūkio pobūdis iš pagrindų nepasikeitė.
Pinigams visai neturi reikšmės, kuria prekių rūšimi jie paverčiami. Jie yra visuotinė ekvivalento forma visų prekių, kurios jau savo kainomis parodo, kad jos ideališkai yra tam tikra pinigų suma, laukia, kada jos bus paverstos pinigais, ir, tik pasikeisdamos savo vieta su pinigais, jos įgauna formą, kurią turėdamos gali būti paverstos vartojamosiomis vertėmis savo savininkams. Jei rinkoje jau yra darbo jėga kaip jos savininko prekė, kurios pardavimas vyksta mokėjimo už darbą forma, darbo užmokesčio pavidalu, tai jos pirkimas ir pardavimas nesudaro nieko nuostabaus, lyginant su bet kurios kitos prekės pirkimu ir pardavimu. Būdinga yra ne tai, kad prekė — darbo jėga — gali būti nupirkta, bet tai, kad darbo jėga yra prekė.
Per aktą , paversdamas piniginį kapitalą gamybiniu kapitalu, kapitalistas sujungia daiktinius ir asmeninius gamybos veiksnius, kiek šiuos veiksnius sudaro prekės. Jei pinigai pirmą kartą paverčiami gamybiniu kapitalu arba pirmą kartą jų savininkui funkcionuoja kaip piniginis kapitalas, tai jis, prieš pirkdamas darbo jėgą, turi iš pradžių nupirkti gamybos priemones, darbo pastatus, mašinas ir t. t.; prieš darbo jėgai pereinant jo žinion, jis turi turėti gamybos priemones, kad ją būtų galima panaudoti kaip darbo jėgą.
Taip reikalas atrodo iš kapitalisto pusės.
Iš darbininko pusės: jo darbo jėgos gamybinis pasireiškimas tėra galimas tik nuo to momento, kai ji dėl jos pardavimo sujungiama su gamybos priemonėmis. Vadinasi, iki pardavimo ji egzistuoja atskirai nuo gamybos priemonių, nuo daiktinių savo pasireiškimo sąlygų. Šioje atskirumo būklėje ji negali būti tiesiogiai panaudota nei gaminti vartojamosioms vertėms jos savininkui, nei gaminti prekėms, kurias parduodamas jis galėtų gyventi. Bet kai tik ji, būdama parduota, yra sujungiama su gamybos priemonėmis, ji lygiai taip pat, kaip ir gamybos priemonės, pasidaro jos pirkėjo gamybinio kapitalo sudėtine dalimi.
Todėl, nors akte P—D pinigų savininkas ir darbo jėgos savininkas santykiauja vienas su kitu tik kaip pirkėjas ir pardavėjas, stovi vienas priešais kitą kaip pinigų savininkas ir prekės savininkas, vadinasi, šiuo požiūriu yra paprastame piniginiame santykyje vienas su kitu,— vis dėlto pirkėjas nuo pat pradžios pasirodo ir kaip savininkas gamybos priemonių, kurios sudaro daiktines sąlygas darbo jėgos savininkui gamybiškai sunaudoti darbo jėgą. Kitaip tariant, šios gamybos priemonės stovi priešais darbo jėgos savininką kaip svetima nuosavybė. Iš antros pusės, darbo pardavėjas stovi priešais pirkėją kaip svetima darbo jėga, kuri turi pereiti jo žinion, turi būti įjungta į jo kapitalą, kad jis tikrai galėtų funkcionuoti kaip gamybinis kapitalas. Vadinasi, tuo momentu, kai kapitalistas ir samdomasis darbininkas stovi vienas priešais kitą akte P—D (D—P iš darbininko pusės), klasinis santykis tarp kapitalisto ir samdomojo darbininko jau yra akivaizdoje, jau yra duotas. Nagrinėjamasis aktas yra pirkimas ir pardavimas, piniginis santykis, bet toks pirkimas ir pardavimas, kur numatoma, kad pirkėjas yra kapitalistas, o pardavėjas — samdomasis darbininkas; vadinasi, šis santykis išplaukia iš to, kad sąlygos darbo jėgai realizuoti — pragyvenimo reikmenys ir gamybos priemonės — yra nuo darbo jėgos savininko atskirtos kaip svetima nuosavybė.
Čia mūsų nedomina, kaip atsiranda šis atskyrimas. Jis egzistuoja, jei vykdomas aktas P—D. Mus čia domina štai kas: jei P—D yra piniginio kapitalo funkcija arba jei pinigai čia yra kapitalo egzistavimo forma, tai anaiptol ne vien dėl to, kad pinigai čia pasireiškia kaip mokėjimo priemonė atlyginti už žmogaus veiklą, turinčią naudingą efektą,— už patarnavimą; vadinasi, anaiptol ne dėl pinigų kaip mokėjimo priemonės funkcijos. Pinigai gali būti sunaudoti tokia forma tik dėl to, kad darbo jėga yra atskirta nuo gamybos priemonių (įskaitant čia ir pragyvenimo reikmenis kaip pačios darbo jėgos gamybos priemones), dėl to, kad šis atskyrimas gali būti pašalintas tik tokiu būdu, kad darbo jėga parduodama gamybos priemonių savininkui ir kad, vadinasi, pirkėjui priklauso ir darbo jėgos funkcionavimas, kurio ribos anaiptol nesutampa su ribomis darbo kiekio, reikalingo jos pačios kainai atgaminti. Kapitalistinis santykis pasireiškia gamybos procese tik dėl to, kad jis jau egzistuoja pats savaime cirkuliacijos akte, skirtingose pagrindinėse ekonominėse sąlygose, kurioms esant pardavėjas ir pirkėjas stovi vienas priešais kitą, jų klasiniame santykyje. Šis santykis išplaukia ne iš pinigų prigimties; priešingai, tik šio santykio buvimas gali paprastą pinigų funkciją paversti kapitalo funkcija.
Aiškinant piniginį kapitalą (tik su juo mes tuo tarpu ir turime reikalą tam tikros funkcijos, kuria jis čia mums pasirodo, ribose), paprastai daromos dvi klaidos viena greta kitos arba tarpusavyje susipynusios. Pirma, funkcijos, kurias atlieka kapitalo vertė kaip piniginis kapitalas ir kurias ji gali atlikti kaip tik dėl to, kad ji turi piniginę formą, klaidingai kildinamos iš jos, kaip kapitalo, pobūdžio, tuo tarpu kai jos išplaukia tik iš kapitalo vertės piniginio būvio, iš jos pasireiškimo pinigų forma. Ir, antra, atvirkščiai: tas specifinis pinigų funkcijos turinys, kuris kartu paverčia ją kapitalo funkcija, kildinamas iš pinigų prigimties (todėl pinigai painiojami su kapitalu), tuo tarpu kai piniginio kapitalo funkcija numato, kaip čia vykdant aktą P—D, visuomenines sąlygas, kurių visai nėra paprastojoje prekinėje ir atitinkamoje piniginėje cirkuliacijoje.
Vergų pirkimas ir pardavimas savo forma taip pat yra prekių pirkimas ir pardavimas. Tačiau nesant vergovės pinigai negali vykdyti šios funkcijos. Jeigu yra vergovė, tai ir pinigai gali būti sunaudoti vergams pirkti. Priešingai, pinigų buvimas pirkėjo rankose dar toli gražu nėra pakankamas, kad vergovė būtų padaryta galima.
Ta aplinkybė, kad savosios darbo jėgos pardavimas (savojo darbo pardavimo forma arba darbo užmokesčio forma) yra ne izoliuotas reiškinys, bet prekinės gamybos prielaida, dedanti savo antspaudą visai visuomenei, kad, vadinasi, piniginis kapitalas atlieka čia nagrinėjamą funkciją visuomeniniu mastu,— ši aplinkybė numato buvus tokius istorinius procesus, kurie suardė pradinį gamybos priemonių ir darbo jėgos sujungimą: procesus, dėl kurių liaudies masė, darbininkai, kaip beturčiai, stovi priešais nedirbančiuosius, kaip gamybos priemonių savininkus. Ir čia nesvarbu, ar tas gamybos priemonių ir darbo jėgos sujungimas, prieš jį suardant, turėjo tokią formą, kad darbininkas pats, kaip gamybos priemonė, priklausė prie kitų gamybos priemonių, ar jis buvo jų savininkas.
Taigi, dalyko esmė, sudaranti akto pagrindą, yra paskirstymas; ne paskirstymas įprastine vartojimo reikmenų paskirstymo prasme, bet pačios gamybos elementų paskirstymas, kai daiktiniai veiksniai yra sukoncentruoti vienoje pusėje, o nuo jų izoliuota darbo jėga — kitoje.
Vadinasi, kad aktas P—D galėtų pasidaryti visuotiniu visuomeniniu aktu, gamybos priemonės, daiktinė gamybinio kapitalo dalis, jau turi stovėti priešais darbininką kaip tokios, kaip kapitalas.
Anksčiau mes esame matę, kad kapitalistinė gamyba, kartą atsiradusi, besivystydama ne tik atgamina šį atskyrimą, bet ir plečia jį nuolat augančiu mastu, kol jis pasidaro universaliai viešpataujančiu visuomeniniu būviu. Bet dalykas turi dar ir kitą pusę. Kad kapitalas galėtų susikurti ir pajungti sau gamybą, to prielaida yra tam tikras prekybos išsivystymo laipsnis, dėl to ir prekinės cirkuliacijos, taigi, ir prekinės gamybos išsivystymo laipsnis: gaminiai negali kaip prekės įeiti į cirkuliaciją, jeigu jie gaminami ne pardavimui, vadinasi, ne kaip prekės. Bet tik kapitalistinės gamybos pagrindų prekinė gamyba yra normalus, viešpataujantis gamybos tipas.
Rusijos žemvaldžiai, kurie po vadinamojo valstiečių išlaisvinimo dabar tvarko savo žemės ūkį naudodami samdomuosius darbininkus vietoj nelaisvų baudžiauninkų, skundžiasi dviem dalykais: pirma, kad trūksta piniginio kapitalo. Pavyzdžiui, jie sako: prieš parduodant derlių, tenka sumokėti samdomiesiems darbininkams palyginti stambiu mastu, ir čia trūksta pirmosios sąlygos, grynųjų pinigų. Norint vykdyti gamybą kapitalistiškai, reikia, kad nuolatos būtų kapitalas pinigų forma, būtent — darbo užmokesčiui mokėti. Tačiau žemvaldžiai gali dėl to nenusiminti. Laikas moko, ir pramoninis kapitalistas jau turi savo žinioje ne tik savo paties pinigus, bet ir l’argent des autres [kitų pinigus].
Tačiau būdingesnis yra antrasis nusiskundimas, būtent: nors ir būtų pinigų, bet vis dėlto nėra pakankamo kiekio darbo jėgų, kurias būtų galima nupirkti bet kuriuo metu: dėl kaimo bendruomenės žemės bendruomeninės nuosavybės Rusijos žemės ūkio darbininkas dar nėra visiškai atskirtas nuo savo gamybos priemonių, todėl jis dar toli gražu nėra «laisvas samdomasis darbininkas» pilna šio žodžio prasme. Bet tokio darbininko buvimas visuomeniniu mastu yra būtina sąlyga, kad P—Pr, pinigų virtimas preke, galėtų būti piniginio kapitalo virtimas gamybiniu kapitalu.
Todėl visiškai aišku, kad piniginio kapitalo apytakos formulė: P—Pr…G…Pr′—P′ yra savaime suprantama kapitalo apytakos forma tik jau išsivysčiusios kapitalistinės gamybos pagrindu, nes jos prielaida yra samdomųjų darbininkų klasės buvimas visuomeniniu mastu. Kapitalistinė gamyba, kaip mes esame matę, gamina ne tik prekę ir pridedamąją vertę: ji atgamina, ir vis besiplečiančiu mastu, samdomųjų darbininkų klasę ir paverčia samdomaisiais darbininkais milžinišką betarpiškų gamintojų daugumą. Todėl aktai P—Pr…G…Pr′—P′, kadangi pirmoji jų realizavimosi prielaida yra nuolatinis samdomųjų darbininkų klasės buvimas, jau numato kapitalą gamybinio kapitalo forma, vadinasi, numato ir gamybinio kapitalo apytakos formą.
(1)Iš VII rankraščio.
(2)Nuo čia VII rankraštis, pradėtas 1878 m. liepos 2 d.