Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Čia nagrinėjamoji kapitalo apytaka prasideda cirkuliacijos aktu P—Pr, pinigų virtimu į prekę, pirkimu. Vadinasi, cirkuliacija turi būti papildyta priešinga metamorfoze Pr—P, prekės virtimu į pinigus, pardavimu. Tačiau betarpiškas akto rezultatas yra pinigine forma avansuotos kapitalo vertės cirkuliacijos nutrūkimas. Piniginiam kapitalui pavirtus gamybiniu kapitalu, kapitalo vertė įgavo tokią natūralinę formą, kuria ji nebegali toliau cirkuliuoti ir turi įeiti į vartojimą, būtent — į gamybinį vartojimą. Darbo jėgos vartojimas, darbas, tegali būti realizuotas tik darbo procese. Kapitalistas negali parduoti darbininką kaip prekę, kadangi tasai nėra jo vergas ir kadangi jis nupirko tik jo darbo jėgos naudojimą tam tikram laikui. Iš antros pusės, jis gali naudoti darbo jėgą tik priversdamas ją naudoti gamybos priemones kaip prekių kūrimo veiksnius. Vadinasi, pirmosios stadijos rezultatas yra stojimas į antrąją, į gamybinę kapitalo stadiją.
Judėjimas vyksta …G pavidalu, kur taškai reiškia, kad kapitalo cirkuliacija yra nutrūkusi, bet jo apytakos procesas vyksta toliau, nes iš prekinės cirkuliacijos sferos jis stoja į gamybos sferą. Vadinasi, pirmoji stadija, piniginio kapitalo virtimas gamybiniu kapitalu, tėra tik antrosios stadijos, gamybinio kapitalo funkcionavimo, pirmtakė ir įžanginė fazė.
numato, kad individas, vykdąs šį aktą, ne tik turi savo žinioje vertes viena ar kita vartojamąja forma, bet kad jis turi šias vertes pinigine forma, kad jis yra pinigų savininkas. O kadangi aktą sudaro kaip tik pinigų atidavimas, tai individas gali likti pinigų savininku tik tiek, kiek pinigai implicite [tai numanoma] jam sugrįžta per patį pinigų sunaudojimo aktą. Tačiau pinigai jam gali sugrįžti tik parduodant prekes. Vadinasi, aktas nuo pat pradžios numato, kad tas individas yra prekių gamintojas.
P—D. Samdomasis darbininkas gyvena tik iš darbo jėgos pardavimo. Jos išlaikymas — jo išsilaikymas — reikalauja kasdieninio vartojimo. Vadinasi, darbininko apmokėjimas turi būti nuolat kartojamas trumpais laiko tarpais, kad jis galėtų kartoti savo išsilaikymui reikalingus pirkimus — aktą D—P—Pr, arba Pr—P—Pr. Todėl kapitalistas nuolat turi stovėti priešais jį kaip piniginis kapitalistas, o jo kapitalas — kaip piniginis kapitalas. Bet, iš antros pusės, kad betarpiškų gamintojų, samdomųjų darbininkų, masė galėtų vykdyti aktą D—P—Pr, būtinieji pragyvenimo reikmenys nuolat turi stovėti priešais juos tokia forma, kuria jie gali būti nupirkti, t. y. prekių forma. Tuo būdu ši padėtis reikalauja jau aukšto produktų kaip prekių cirkuliacijos išsivystymo, todėl ir plataus prekinės gamybos masto. Kai gamyba, naudojant samdomąjį darbą, įgauna visuotinį pobūdį, prekinė gamyba turi pasidaryti visuotine gamybos forma. Prekinė gamyba,— tariant, kad ji yra visuotinio pobūdžio,— savo ruožtu sąlygoja nuolat augantį visuomeninio darbo pasidalijimą, t. y. nuolat didėjantį atsiskyrimą produkto, kurį tam tikras kapitalistas gamina kaip prekę, vis didesnį vienas kitą papildančių gamybos procesų susiskaidymą į savarankiškus procesus. Todėl tuo pačiu laipsniu, kuriuo vystosi P—D, vystosi ir P—Gp, t. y. tuo pačiu mastu gamybos priemonių gamyba atsiskiria nuo prekių gamybos, prekių, kurių atžvilgiu jos yra gamybos priemonės, ir pastarosios pačios stovi priešais kiekvieną prekių gamintoją kaip prekės, kurių jis negamina, bet kurias jis perka savo tam tikram gamybos procesui. Jos kyla iš gamybos šakų, kurios yra visiškai atskirtos nuo jo paties gamybos šakos ir yra tvarkomos savarankiškai,— jos įeina į jo gamybos šaką kaip prekės; todėl jas tenka pirkti. Prekinės gamybos daiktinės sąlygos vis didesniu mastu stovi priešais prekių gamintoją kaip kitų prekių gamintojų produktai, kaip prekės. Ir tuo pačiu mastu kapitalistas turi pasireikšti kaip piniginis kapitalistas, kitaip sakant — plečiasi tas mastas, kuriuo jo kapitalas turi funkcionuoti kaip piniginis kapitalas.
Iš antros pusės, tos pačios aplinkybės, kurios sukuria pagrindinę kapitalistinės gamybos sąlygą — samdomųjų darbininkų klasės buvimą,— skatina visos prekinės gamybos perėjimą į kapitalistinę prekinę gamybą. Tuo mastu, kuriuo pastaroji vystosi, ji veikia griaunamai ir ardomai bet kurią senesnę gamybos formą, kuri, naudojama daugiausia betarpiškai savajam vartojimui, paverčia preke tik produkto perteklių. Produkto pardavimą ji daro svarbiausiu interesu, iš pradžių lyg ir nepaliesdama paties gamybos būdo,— toks buvo, pvz., pirmas kapitalistinės pasaulinės prekybos poveikis tokioms tautoms, kaip kinai, indai, arabai ir t. t. Bet ten, kur kapitalistinė prekinė gamyba įleidžia šaknis, ji sugriauna visas prekinės gamybos formas, kurių pagrindas buvo arba savasis gamintojų darbas, arba vien tik atliekamo produkto kaip prekės pardavimas. Iš pradžių ji prekinę gamybą daro visuotine gamybos forma ir paskui palaipsniui visą prekinę gamybą paverčia į kapitalistinę(3).
Kokios bebūtų gamybos visuomeninės formos, darbininkai ir gamybos priemonės visuomet lieka jos veiksniai. Bet, būdami atskirti vieni nuo kitų, ir vieni ir kitos yra jos veiksniai tik galimybėje. Kad aplamai galima būtų gaminti, jie turi susijungti. Tas ypatingas pobūdis ir būdas, kuriuo įvykdomas šis sujungimas, skiria įvairias visuomeninės santvarkos ekonomines epochas. Nagrinėjamuoju atveju laisvo darbininko atskyrimas nuo jo gamybos priemonių yra iš anksto duotas išeities taškas, ir mes jau esame matę, kaip ir kuriomis sąlygomis darbininkas ir gamybos priemonės sujungiami kapitalisto rankose,— būtent, sujungiami kaip gamybinė jo kapitalo egzistavimo forma. Todėl tas realus procesas, į kurį sueina tokiu būdu sujungti asmeniniai ir daiktiniai prekės kūrimo veiksniai, pats gamybos procesas pasidaro kapitalo funkcija,— kapitalistiniu gamybos procesu, kurio prigimtis smulkiai aprašyta pirmojoje šio veikalo knygoje. Kiekviena įmonė, gaminanti prekės, kartu pasidaro įmone darbo jėgai išnaudoti; bet tik kapitalistinė prekinė gamyba pasidaro tokiu naują epochą sudarančiu išnaudojimo būdu, kuris, istoriškai vystydamasis, organizuodamas darbo procesą ir galingai vystydamas techniką, padaro perversmą visoje ekonominėje visuomenės struktūroje ir toli pralenkia visas iki tol buvusias epochas.
Dėl tų skirtingų vaidmenų, kuriuos gamybos priemonės ir darbo jėga gamybos proceso metu vaidina kuriant vertę, vadinasi, ir gaminant pridedamąją vertę, jos skiriasi kaip pastovusis ir kintamasis kapitalas, kiek jos yra avansuotos kapitalo vertės egzistavimo formos. Kaip skirtingos gamybinio kapitalo sudėtinės dalys, jos, toliau, skiriasi tuo, kad pirmosios, jeigu jas turi kapitalistas, lieka jo kapitalas ir už gamybos proceso ribų, tuo tarpu kai darbo jėga tik gamybos procese pasidaro individualinio kapitalo egzistavimo forma. Jei darbo jėga yra prekė tik jos pardavėjo, samdomojo darbininko, rankose, tai, priešingai, kapitalu ji pasidaro tik jos pirkėjo, kapitalisto, rankose, kuris ją gauna laikinai vartoti. Pačios gamybos priemonės pasidaro daiktiniu gamybinio kapitalo įsikūnijimu, arba gamybiniu kapitalu, tik nuo to momento, kai darbo jėga, kaip asmeninė to paties kapitalo egzistavimo forma, įgalinama jose įsikūnyti. Vadinasi, kaip žmogaus darbo jėga iš prigimties nėra kapitalas, lygiai taip pat gamybos priemonės iš prigimties nėra kapitalas. Jos įgauna šį specifinį visuomeninį pobūdį tik tam tikromis istoriškai išsivysčiusiomis sąlygomis, panašiai kaip tik tokiomis pat sąlygomis taurieji metalai įgauna pinigų pobūdį arba pinigai — piniginio kapitalo pobūdį.
Funkcionuodamas gamybinis kapitalas suvartoja savo paties sudėtines dalis, kad paverstų jas didesnės vertės produktų mase. Kadangi darbo jėga veikia tik kaip vienas iš jo organų, tai ir jos pridedamuoju darbu sukurtas produkto vertės perteklius virš jį sudarančių elementų vertės yra kapitalo vaisius. Darbo jėgos pridedamasis darbas yra neapmokamas darbas kapitalui ir todėl kapitalistui sukuria pridedamąją vertę, vertę, už kurią jis nemoka ekvivalento. Todėl produktas yra ne tik prekė, bet prekė, apvaisinta pridedamąja verte. Jos vertė = G+M, lygi jai pagaminti suvartoto gamybinio kapitalo G vertei plius jo pagaminta pridedamoji vertė M. Tarkime, kad šią prekę sudaro 10 000 svarų verpalų, kuriems pagaminti suvartotos 372 sv. st. vertės gamybos priemonės ir 50 sv. st. vertės darbo jėga. Verpimo procese verpėjai perkėlė į verpalus savo darbu suvartotų gamybos priemonių vertę 372 sv. st. dydžio ir tuo pačiu metu, sutinkamai su savo darbo sunaudojimu, patiekė naują vertę, sakysim, 128 sv. st. dydžio. Todėl 10 000 svarų verpalų atstovauja 500 sv. st. vertei.
(3)Iki čia VII rankraštis. Nuo čia VI rankraštis.