Karl Marx
Kapitalas. Antrasis tomas
Prekė pasidaro prekiniu kapitalu kaip betarpiškai iš paties gamybos proceso išėjusi pridedamąją vertę jau davusios kapitalo vertės egzistavimo funkcionalinė forma. Jei prekinė gamyba visu jos visuomeniniu mastu būtų vykdoma kapitalistiškai, tai bet kuri prekė nuo pat pradžios būtų prekinio kapitalo elementas, vis tiek ar šią prekę sudaro ketus ar Briuselio nėriniai, sieros rūgštis ar cigarai. Problema, kurioms prekių rūšims dėl jų savybės yra lemtas kapitalo rangas ir kurioms — eilinė prekių tarnyba, yra vienas iš tų nekaltų sunkumų, kuriuos sukūrė sau pati scholastinė ekonomija.
Kapitalas, turėdamas prekinę formą, turi vykdyti prekės funkciją ⟨ir jis tegali vykdyti tik šią funkciją⟩. Daiktai, iš kurių jis susideda, pagaminti kaip tik rinkai, turi būti parduoti, paversti pinigais, vadinasi, turi atlikti judėjimą Pr—P.
Tarkime, kad kapitalisto prekę sudaro 10 000 svarų medvilnės verpalų. Jei verpimo procese suvartota 372 sv. st. vertės gamybos priemonių ir sukurta nauja 128 sv. st. vertė, tai verpalų vertė yra 500 sv. st., ką ir išreiškia jų tokio pat pavadinimo kaina. Ši kaina realizuojama pardavimu Pr—P. Kas daro šį paprastą bet kurios prekinės cirkuliacijos aktą kartu ir kapitalo funkcija? Anaiptol ne koks nors pakitimas, įvykstąs šio akto metu: ne prekės vartojamojo pobūdžio pakitimas, nes kaip vartojimo reikmuo prekė ir pereina pirkėjui, ir ne jos vertės pakitimas, nes pastarosios dydis visiškai nekinta, o kinta tik jos forma. Iš pradžių vertė egzistavo verpaluose, dabar ji egzistuoja piniguose. Čia pasirodo esminis skirtumas tarp pirmosios stadijos P—Pr ir paskutinės stadijos Pr—P. Pirmojoje stadijoje avansuotieji pinigai funkcionuoja kaip piniginis kapitalas, nes per cirkuliaciją jie pavirsta specifinės vartojamosios vertės prekėmis. Paskutinėje stadijoje Pr—P prekė tegali funkcionuoti kaip kapitalas tik tiek, kiek ji šį kapitalo pobūdį atsineša jau gatavą iš gamybos proceso, prieš prasidedant jos cirkuliacijai. Verpimo proceso metu verpėjai sukuria 128 sv. st. verpalų vertę. Iš jų, sakysim, 50 sv. st. kapitalistui sudaro tik jo sąnaudų darbo jėgai ekvivalentą, o 78 sv. st.— esant 156% darbo jėgos išnaudojimo laipsniui — sudaro pridedamąją vertę. Vadinasi, 10 000 svarų verpalų vertėje yra, pirma, suvartoto gamybinio kapitalo G vertė, kurios pastovioji dalis = 372 sv. st., kintamoji = 50 sv. st., jų suma = 422 sv. st. = 8 440 svarų verpalų. O gamybinio kapitalo G vertė = Pr, vertei jį sudarančių elementų, kurie stadijoje P—Pr stovėjo priešais kapitalistą kaip prekės jų pardavėjų rankose. Bet, antra, verpalų vertėje yra ir 78 sv. st. pridedamoji vertė = 1 560 svarų verpalų. Vadinasi, Pr, kaip 10 000 svarų verpalų vertės išraiška, yra = Pr+ΔPr, Pr plius Pr prieauglis (=78 sv. st.), kurį mes pavadinsime pr, nes šiuo metu jis egzistuoja ta pačia prekine forma, kaip ir pradinė vertė Pr. 10 000 svarų verpalų vertė = 500 sv. st., vadinasi, = Pr+pr=Pr′. Ne absoliutus vertės dydis (500 sv. st.) paverčia Pr, kaip 10 000 svarų verpalų vertės išraišką, į Pr′. Juk absoliutų vertės dydį tiekybei Pr′, taip pat kaip ir visiems kitiems Pr, kadangi jie yra kurios nors kitos prekių sumos vertės išraiška, apsprendžia jame sudaiktinto darbo dydis. Pr pavirsta į Pr′ dėl santykinio jo vertės dydžio — dėl jo vertės dydžio palyginti su verte kapitalo G, kuris suvartotas jį gaminant. Pr′ apima šią vertę plius gamybinio kapitalo patiekta pridedamoji vertė. Jo vertė yra didesnė, viršija šią kapitalo vertę šia pridedamąja verte pr. 10 000 svarų verpalų išreiškia padidėjusią, pridedamąja verte praturtintą kapitalo vertę ir jie vaidina tokį vaidmenį kaip kapitalistinio gamybos proceso produktas. Pr′ išreiškia verčių santykį — prekinio produkto vertės santykį su verte kapitalo, kuris sunaudotas jam pagaminti; vadinasi, Pr′ išreiškia, kad jo vertę sudaro kapitalo vertė ir pridedamoji vertė. 10 000 svarų verpalų yra prekinis kapitalas, Pr′, tik kaip pakeistinė gamybinio kapitalo G forma, vadinasi, tik sąryšyje, kuris pirmiausia egzistuoja tik šio individualinio kapitalo apytakoje arba egzistuoja tik tam kapitalistui, kuris savo kapitalu pagamino verpalus. Tik, taip sakant, vidinis, bet anaiptol ne koks nors išorinis santykis daro šiuos 10 000 svarų verpalų, kaip vertės reiškėją, prekiniu kapitalu; kapitalistinį šių 10 000 svarų apgamą sudaro ne absoliutus jų vertės dydis, bet santykinis dydis, jų vertės dydis palyginti su tuo, kurį turėjo juose esantis gamybinis kapitalas, prieš pavirsdamas preke. Todėl, jei 10 000 svarų verpalų bus parduoti pagal jų vertę, už 500 sv. st., tai šis cirkuliacijos aktas, nagrinėjamas kaip toks, = Pr—P, tėra paprastas vertės, kuri lieka nekintama, pavertimas iš prekinės formos į piniginę formą. Bet, kaip atskira individualinio kapitalo apytakos stadija, tas pats aktas yra realizavimas 422 sv. st. kapitalo vertės, esančios prekėje,+78 sv. st. pridedamoji vertė, esanti toje pačioje prekėje, vadinasi, yra Pr′—P′, prekinio kapitalo pavertimas iš jo prekinės formos į piniginę formą(4).
Pr′ funkcija dabar yra tokia pat, kaip ir bet kurio prekinio produkto: pavirsti pinigais, būti parduotam, išeiti cirkuliacijos fazę Pr—P. Kol dabar savo verte padidėjęs kapitalas tebeturi prekinio kapitalo formą, nejudėdamas guli rinkoje, gamybos procesas sustoja. Kapitalas neveikia nei kaip produkto kūrėjas, nei kaip vertės kūrėjas. Priklausomai nuo skirtingo greitumo laipsnio, kuriuo kapitalas nusimeta prekinę formą ir įgauna piniginę formą, arba priklausomai nuo pardavimo greitumo, ta pati kapitalo vertė labai nevienodu laipsniu bus ir produkto kūrėjas ir vertės kūrėjas, ir reprodukcijos mastas priklausomai nuo to plėsis arba mažės. Pirmojoje knygoje buvo parodyta, kad tam tikro kapitalo veikimo laipsnį sąlygoja gamybos proceso savybės, kurios tam tikru mastu yra nepriklausomos nuo kapitalo vertės dydžio. Dabar pasirodo, kad cirkuliacijos procesas išjudina naujas jėgas, kurios sąlygoja kapitalo veikimo laipsnį, šio veikimo plėtimąsi ir mažėjimą, ir kurios yra nepriklausomos nuo kapitalo vertės dydžio.
Prekių masė Pr′, kaip savo verte padidėjusio kapitalo reiškėjas, toliau visa savo apimtimi turi atlikti metamorfozę Pr′—P′. Kiekis to, kas parduota, čia pasidaro esminė aplinkybė. Atskira prekė figūruoja tik kaip integralinė visos masės dalis. 500 sv. st. vertės egzistuoja dešimtyje tūkstančių svarų verpalų. Jei kapitalistui pavyks parduoti tik 7 440 svarų pagal jų 372 sv. st. vertę, tai jis tokiu būdu padengs tik savo pastoviojo kapitalo vertę, sunaudotų gamybos priemonių vertę; jei 8 440 svarų,— tai tik viso avansuotojo kapitalo vertės dydį. Kad realizuotų pridedamąją vertę, jis turi parduoti daugiau, o kad realizuotų visą 78 sv. st. pridedamąją vertę (=1 560 svarų verpalų), jis turi parduoti visus 10 000 svarų verpalų. Vadinasi, 500-uose sv. st. pinigų jis gauna tik lygią vertę už parduotą prekę; jo santoris cirkuliacijos ribose yra paprastas Pr—P. Jeigu jis būtų sumokėjęs savo darbininkams 64 sv. st. vietoj 50 sv. st. užmokesčio, tai jo pridedamoji vertė būtų tik 64 sv. st. vietoj 78 sv. st., ir išnaudojimo laipsnis būtų tik 100% vietoj 156%; bet jo verpalų vertė liktų tokia pat, kokia buvo pirmiau, pasikeistų tik įvairių jos dalių santykis; cirkuliacijos aktas Pr—P dabar, kaip ir pirmiau, būtų 10 000 svarų verpalų pardavimas už 500 sv. st., už jų vertę.
Pr′=Pr+pr (=422 sv. st.+78 sv. st.).— Pr lygus G vertei, arba gamybiniam kapitalui, o pastarasis lygus vertei P, kuris avansuotas akte P—Pr, perkant gamybos elementus; mūsų pavyzdyje=422 sv. st. Jei prekės masė parduodama pagal jos vertę, tai Pr=422 sv. st. ir pr=78 sv. st., 1 560 svarų verpalų pridedamojo produkto vertei. Jei pr, išreikštą pinigais, mes žymėsime raide p, tai Pr′—P′=(Pr+pr)—(P+p), o apytaka P—Pr…G…Pr′—P′ jos platesniąja forma tuo būdu bus žymima …G…(Pr+pr)—(P+p).
Pirmojoje stadijoje kapitalistas paima vartojimo reikmenis iš tikrąja šio žodžio prasme prekių rinkos ir iš darbo rinkos; trečiojoje stadijoje jis meta prekes atgal, bet tik į vieną rinką, į tikrąja šio žodžio prasme prekių rinką. Bet jei paskui, panaudodamas savo prekę, jis paima iš rinkos daugiau vertės, negu metė į ją iš pradžių, tai tik todėl, kad meta į ją didesnę prekės vertę, negu iš pradžių paėmė. Jis metė į rinką vertę P ir paėmė tokią pat vertę Pr; jis meta į rinką Pr+pr ir paima tokią pat vertę P+p. — Mūsų pavyzdyje P buvo lygus 8 440 svarų verpalų vertei; bet jis meta į rinką 10 000 svarų, vadinasi, duoda jai didesnę vertę, negu pats paėmė iš rinkos. Iš antros pusės, jis metė į rinką šią padidėjusią vertę tik todėl, kad, išnaudodamas darbo jėgą, gamybos procese pagamino pridedamąją vertę (išreikštą pridedamuoju produktu kaip tam tikra produkto dalimi). Tik kaip gamybos proceso produktas prekių masė yra prekinis kapitalas, padidėjusios kapitalo vertės reiškėjas. Aktu Pr′—P′ realizuojama tiek avansuotoji kapitalo vertė, tiek ir pridedamoji vertė. Viena ir kita realizuojama kartu per eilę pardavimų arba vienu metu iš karto parduodant visą prekių masę, ką ir išreiškia Pr′—P′. Bet tas pats cirkuliacijos aktas Pr′—P′ yra skirtingas kapitalo vertei ir pridedamajai vertei tiek, kiek kiekvienai iš jų jis reiškia skirtingą jų cirkuliacijos stadiją, nevienodą skyrių toje metamorfozių eilėje, kurią jos išeina cirkuliacijos sferoje. Pridedamoji vertė pr tik gamybos procese ir atsirado. Vadinasi, ji pirmą kartą pasirodo prekių rinkoje, ir pasirodo kaip tik prekine forma; tai — pirmoji jos cirkuliacijos forma, todėl ir aktas pr—p yra pirmasis jos cirkuliacijos aktas, arba jos pirmoji metamorfozė, kurią, vadinasi, dar lieka papildyti priešingu cirkuliacijos aktu, arba priešinga metamorfoze p—pr(5).
Kitaip yra su cirkuliacija, kurią atlieka kapitalo vertė Pr tame pačiame cirkuliacijos akte Pr′—P′, kuris jai yra cirkuliacijos aktas Pr—P, kur Pr=G, lygus iš pradžių avansuotam P. Kapitalo vertė pradėjo pirmąjį savo cirkuliacijos aktą kaip P, kaip piniginis kapitalas, ir aktu Pr—P sugrįžta į tą pačią formą; vadinasi, ji išėjo abi priešingas cirkuliacijos fazes: 1) P—Pr ir 2) Pr—P ir vėl turi tokią formą, kuria ji iš naujo gali pradėti tą patį apytakos procesą. Tai, kas pridedamajai vertei yra pirmasis prekinės formos pavirtimas pinigine forma, kapitalo vertei yra sugrįžimas, arba pavirtimas atgal į jos pradinę piniginę formą.
Vykstant aktui , piniginis kapitalas buvo paverstas prekių D ir Gp suma, turinčia tokią pat vertę. Šios prekės nebefunkcionuoja kaip prekės, kaip pardavimo objektai. Jų vertė nuo šiol egzistuoja jų pirkėjo, kapitalisto, rankose kaip jo gamybinio kapitalo G vertė. Funkcijoje G, gamybiniame vartojime, jos paverčiamos nauja prekės rūšimi, kuri savo natūraline forma skiriasi nuo gamybos priemonių, jos paverčiamos verpalais, kuriuose jų vertė ne tik kad išlieka, bet ir padidėja nuo 422 sv. st. iki 500 sv. st. Vykstant šiai realiai metamorfozei, prekės, paimtos iš rinkos pirmojoje stadijoje P—Pr, pakeičiamos preke, kuri skiriasi nuo jų ir savo natūraline forma ir savo verte ir kuri dabar turi funkcionuoti kaip prekė, turi būti paversta pinigais ir parduota. Todėl gamybos procesas atrodo esąs tik pertrauka kapitalo vertės cirkuliacijos procese, kuriame ligi šiol tebuvo išeita tik pirmoji fazė P—Pr. Kapitalo vertė išeina antrąją ir baigiamąją fazę Pr—P po to, kai pasikeitė Pr natūralinė forma ir jo vertė. Bet jei nagrinėjama kapitalo vertė, paimta kaip tokia, tai pasirodo, kad gamybos procese pasikeitė tik jos vartojamoji forma. Ji egzistavo kaip 422 sv. st. vertė elementuose D ir Gp, dabar ji egzistuoja kaip 422 sv. st. vertė 8 440-yje svarų verpalų. Vadinasi, jei mes nagrinėsime tik abi fazes cirkuliacijos proceso, kurį atlieka atskirai nuo savo pridedamosios vertės paimta kapitalo vertė, tai pasirodys, kad pastaroji išeina 1) P—Pr ir 2) Pr—P, kur antrasis Pr turi pasikeitusią vartojamąją formą, bet vertę turi tą pačią kaip pirmasis Pr; tuo būdu kapitalo vertė išeina P—Pr—P,— cirkuliacijos formą, kuri, prekei dukart keičiant savo vietą priešinga kryptimi, pinigams pavirstant preke ir prekei — pinigais, būtinai sąlygoja pinigų forma avansuotos vertės sugrįžimą į jos piniginę formą: jos pavirtimą atgal į pinigus.
Tas pats cirkuliacijos aktas Pr′—P′, kuris pinigų forma avansuotai kapitalo vertei yra antroji, baigiamoji metamorfozė, sugrįžimas į piniginę formą, pridedamajai vertei, kuri yra tame pačiame prekiniame kapitale ir kuri realizuojama jį paverčiant į piniginę formą, yra pirmoji metamorfozė, pavirtimas iš prekinės formos į piniginę formą, Pr—P, pirmoji cirkuliacijos fazė.
Taigi, čia reikia pažymėti dvi aplinkybes. Pirma: baigiamasis kapitalo vertės pavirtimas atgal į savo pradinę piniginę formą yra prekinio kapitalo funkcija. Antra: ši funkcija apima pirmąjį pridedamosios vertės pavirtimą iš jos pradinės prekinės formos į piniginę formą. Tuo būdu piniginė forma čia vaidina dvejopą vaidmenį: iš vienos pusės, ji yra ta forma, į kurią sugrįžta vertė, iš pradžių avansuota pinigais,— vadinasi, sugrįžimas į tą vertės formą, kuria procesas buvo pradėtas; iš antros pusės, ji yra pirmoji pakeistinė forma vertės, kuri iš pradžių stoja į cirkuliaciją prekine forma. Jei prekės, iš kurių susideda prekinis kapitalas, parduodamos pagal jų vertę, kaip čia numatoma, tai Pr+pr paverčiamas į lygios vertės P+p. Šia forma P+p (422 sv. st. + 78 sv. st. = 500 sv. st.) realizuotasis prekinis kapitalas dabar yra kapitalisto rankose. Kapitalo vertė ir pridedamoji vertė dabar egzistuoja kaip pinigai, vadinasi, visuotine ekvivalentine forma.
Taigi, proceso pabaigoje kapitalo vertė vėl turi tą pačią formą, kuria ji įstojo į jį, ir, vadinasi, vėl kaip piniginis kapitalas gali pradėti ir išeiti šį procesą. Kaip tik dėl to, kad pradinė ir baigiamoji proceso forma yra piniginis kapitalas (P), šios formos apytakos procesas mūsų pavadintas piniginio kapitalo apytaka. Proceso pabaigoje pasikeitusi yra ne avansuotosios vertės forma, bet tik jos dydis.
P+p yra ne kas kita, kaip tam tikro dydžio pinigų suma, mūsų atveju 500 sv. st. Bet kaip kapitalo apytakos rezultatas, kaip realizuotasis prekinis kapitalas, ši pinigų suma apima kapitalo vertę ir pridedamąją vertę; be to, jos jau nebėra suaugusios drauge, kaip kad verpaluose; dabar jos guli viena šalia kitos. Jų realizavimas davė kiekvienai iš jų savarankišką piniginę formą. šios sumos yra kapitalo vertė, 422 sv. st., ir — 78 sv. st. pridedamoji vertė. Šis prekinio kapitalo realizacijos įvykdytas atskyrimas yra ne tiktai formalaus turinio,— apie tai mes tuojau pakalbėsime; jis įgyja svarbią reikšmę kapitalo reprodukcijos procese, priklausomai nuo to, ar p prijungiamas prie P ištisai, iš dalies ar visai neprijungiamas, vadinasi, ar jis toliau funkcionuoja kaip avansuotos kapitalo vertės sudėtinė dalis, ar ne. p ir P cirkuliacija taip pat gali būti visiškai skirtinga.
P′ pavidalu kapitalas yra vėl sugrįžęs į savo pradinę formą P, į savo piniginę formą; bet sugrįžęs tokia forma, kad šis sugrįžimas yra jo, kaip kapitalo, realizacija.
Pirma, čia yra kiekybinis skirtumas. Buvo P, 422 sv. st.; dabar yra P′, 500 sv. st., ir šį skirtumą išreiškia P…P′, kiekybiškai skirtingi kraštutiniai apytakos nariai, o pati tos apytakos eiga yra tik taškais… pažymėta. P′>P, P′—P=M, pridedamajai vertei.— Bet, kaip šios apytakos P…P′ rezultatas, dabar egzistuoja tik P′; tai yra rezultatas, kuriame yra užgesęs jo susidarymo procesas. P′ dabar egzistuoja savarankiškai kaip toks, nepriklausomai nuo judėjimo, kuris jį sukūrė. Judėjimas praėjo, jo vietoje yra P′.
Bet P′ kaip P+p, 500 sv. st. kaip 422 sv. st. avansuotas kapitalas plius jo 78 sv. st. prieauglis, tuo pačiu metu yra kokybinis santykis, nors pats šis kokybinis santykis egzistuoja tik kaip tos pačios sumos dalių santykis, vadinasi, kaip kiekybinis santykis. P, avansuotasis kapitalas, kuris dabar vėl turi savo pradinę formą (422 sv. st.), dabar egzistuoja kaip realizuotasis kapitalas. Jis ne tik išliko,— jis ir realizavosi kaip kapitalas, nes jis, būtent kaip kapitalas, skiriasi nuo p (78 sv. st.), su kuriuo jis santykiauja kaip su savo padidėjimu, su savo vaisiumi, su savo paties sukurtu prieaugliu. Jis realizavosi kaip kapitalas, nes realizavosi kaip vertė, sukūrusi vertę. P′ egzistuoja kaip kapitalistinis santykis; P yra jau ne vien pinigai,— jis tiesiog pasirodo kaip piniginis kapitalas, pasireiškia kaip savaime padidėjusi vertė, vadinasi, kaip vertė, kuri turi savybę didėti, sukurti daugiau vertės, negu ji pati turi. P pasidarė kapitalu dėl savo santykio su kita P′ dalimi (t. y. su p), kuri yra jo sąlygota, jo kaip priežasties sukurta, jis pasidarė kapitalu dėl savo santykio su šia dalimi kaip su padariniu, kurio pagrindas jis yra. Tuo būdu P′ yra vertės suma, diferencijuota pati savyje, turinti funkcionaliai (suvokiant) skirtingas dalis ir išreiškianti kapitalistinį santykį.
Bet šis santykis yra išreikštas tik kaip rezultatas, be to tarpininkaujančio proceso, kuris šį rezultatą sukūrė.
Vertės dalys, kaip tokios, kokybiškai nesiskiria viena nuo kitos, išskyrus tai, kad jos pasireiškia kaip skirtingų objektų, konkrečių daiktų vertės, skirtingomis vartojamosiomis formomis, vadinasi, kaip skirtingų prekių kūnų vertės,— skirtumas, kuris išplaukia ne iš jų pačių kaip paprastų vertės dalių. Piniguose išnyksta bet koks prekių skirtumas, nes jie yra kaip tik bendra visoms prekėms ekvivalentinė forma. 500 sv. st. pinigų suma susideda iš visiškai vienalyčių 1 sv. st. elementų. Kadangi paprastame šios pinigų sumos buvime yra išnykusi tarpininkaujamoji jos kilmės grandis ir išnykęs bet kuris pėdsakas specifinio skirtumo, kurį turi įvairios kapitalo sudėtinės dalys gamybos procese, tai skirtumas egzistuoja tik tarp sąvokos: pagrindinė suma (angliškai principal) = avansuotajam 422 sv. st. kapitalui ir sąvokos: vertės perteklinė suma = 78 sv. st. Tarkime, pvz., kad P′=110 sv. st., iš kurių 100=P, pagrindinei sumai, ir 10=M, pridedamajai vertei. Abi 110 sv. st. sumos sudėtinės dalys yra absoliučiai vienalytės, vadinasi, suvokiant neatskiriamos. Bet kurie 10 sv. st. visuomet sudaro bendrosios 110 sv. st. sumos, ar jie yra avansuotos pagrindinės 100 sv. st. sumos ar 10 sv. st. perteklius virš jos. Todėl pagrindinė suma ir sumos prieauglis, kapitalas ir pridedamoji suma, gali būti išreikšti kaip visos sumos trupmenos; mūsų pavyzdyje sudaro pagrindinę sumą, arba kapitalą, — pridedamąją sumą. Tuo būdu ta piniginė išraiška, kurią realizuotasis kapitalas čia įgauna savo proceso pabaigoje, yra iracionali kapitalistinio santykio išraiška.
Tai, tarp kitko, galioja ir Pr′ (=Pr+pr) atžvilgiu. Bet su tuo skirtumu, kad Pr′, kuriame Pr ir pr taip pat sudaro tik proporcingas tos pačios vienalytės prekių masės vertės dalis, nurodo esąs kilęs iš G, kurio betarpiškas produktas jis yra, tuo tarpu kai formoje P′, kilusioje betarpiškai iš cirkuliacijos, yra išnykęs tiesioginis santykis su G.
Iracionalus skirtumas tarp pagrindinės ir priaugusios sumos, kurį turi savyje P′, kiek jis išreiškia judėjimo P…P′ rezultatą, tučtuojau išnyksta, jei P′ vėl pradeda aktyviai funkcionuoti kaip piniginis kapitalas, vadinasi, jeigu jis nėra fiksuojamas kaip savo verte padidėjusio pramoninio kapitalo piniginė išraiška. Piniginio kapitalo apytaka gali prasidėti tik nuo P (nors kaip P dabar funkcionuoja P′), bet jokiu būdu ne nuo P′, t. y. tik kaip kapitalo vertės avansavimo forma, bet jokiu būdu ne kaip kapitalistinio santykio išraiška. Kai tik 500 sv. st. vėl avansuojami kaip kapitalas naujam savaiminiam augimui, jie yra pradinis taškas, tuo tarpu kai pirmiau jie buvo sugrįžimo taškas. Vietoj 422 sv. st. kapitalo dabar yra avansuotas 500 sv. st. kapitalas — daugiau pinigų negu pirma, daugiau kapitalo vertės,— bet santykis tarp dviejų sudėtinių dalių yra atkritęs; visiškai taip pat ir iš pradžių būtų galėjusi funkcionuoti kaip kapitalas 500 sv. st. suma vietoj 422 sv. st.
Būti P′ pavidalu nėra aktyvi piniginio kapitalo funkcija; jo paties pasirodymas P′ pavidalu, priešingai, yra Pr′ funkcija. Jau paprastojoje prekinėje cirkuliacijoje: 1) Pr1—P; 2) P—Pr2, P aktyviai funkcionuoja tik antrajame akte P—Pr2; jo pasirodymas P pavidalu tėra tik rezultatas pirmojo akto, kurio dėka jis pasireiškia kaip pakeistinė Pr1 forma. Žinoma, kapitalistinis santykis, kurį turi savyje P′, vienos jo dalies, kaip kapitalo vertės, santykis su kita jo dalimi, kaip šios vertės prieaugliu, įgyja ir funkcionalinę reikšmę, jei, nuolat kartojantis apytakai P…P′, P′ susiskaido į dvi cirkuliacijas,— kapitalo cirkuliaciją ir pridedamosios vertės cirkuliaciją, vadinasi, jeigu abi dalys ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai atlieka skirtingas funkcijas,— P kitokias negu p. Bet, nagrinėjama kaip tokia, forma P…P′ neapima kapitalisto vartojimo, o vien tik savaiminį vertės augimą ir kaupimą, kiek pastarasis pirmiausia reiškiasi periodiniu vis naujai avansuojamo piniginio kapitalo didėjimu.
Nors P′=P+p ir yra iracionali kapitalo forma, bet tuo pačiu metu tai yra piniginis kapitalas jo realizuota forma, kaip pinigai, kurie pagamino pinigus. Čia reikia matyti skirtumą nuo piniginio kapitalo funkcijos pirmojoje stadijoje . Šioje pirmojoje stadijoje P cirkuliuoja kaip pinigai. P funkcionuoja kaip piniginis kapitalas vien dėl to, kad tik piniginiame būvyje jis gali atlikti pinigų funkciją, pavirsti į G elementus, į D ir Gp, stovinčius priešais jį kaip prekės. Šiame cirkuliacijos akte P funkcionuoja tik kaip pinigai; bet kadangi šis aktas yra pirmoji kapitalo vertės judėjimo proceso stadija, tai jis, dėl čia perkamų prekių D ir Gp specifinės vartojamosios formos, kartu yra ir piniginio kapitalo funkcija. Priešingai, P′, susidedantis iš P, kapitalo vertės, ir p, jos pagamintos pridedamosios vertės, išreiškia padidėjusią kapitalo vertę,— visos kapitalo apytakos proceso tikslą ir rezultatą, jo funkciją. Kad jis išreiškia šį rezultatą pinigine forma, kaip realizuotas piniginis kapitalas, tai išplaukia ne iš to, kad jis yra kapitalo piniginė forma, piniginis kapitalas, bet, atvirkščiai, iš to, kad jis yra piniginis kapitalas, kapitalas pinigine forma, iš to, kad kapitalas šia forma pradėjo procesą, buvo avansuotas pinigine forma. Kaip mes matėme, pavirtimas atgal į piniginę formą yra prekinio kapitalo Pr′, o ne piniginio kapitalo funkcija. O kai dėl skirtumo tarp P′ ir P, tai jis (p) tėra tik pr, Pr prieauglio, piniginė forma; P′ tik todėl yra =P+p, kad Pr′ buvo =Pr+pr. Vadinasi, Pr′ šį skirtumą ir kapitalo vertės santykį su jos sukurta pridedamąja verte turėjo savyje ir išreiškė jau anksčiau, negu viena ir kita vertė pavirto į P′, į vieną pinigų sumą, kurioje abi vertės dalys savarankiškai stovi viena priešais kitą ir todėl gali būti panaudotos savarankiškoms, viena nuo kitos besiskiriančioms funkcijoms.
P′ tėra Pr′ realizavimo rezultatas. Ir viena ir kita — Pr′ kaip ir P′ — tėra padidėjusios kapitalo vertės skirtingos formos, prekinė forma ir piniginė forma, jos abi turi bendra tai, kad jos yra padidėjusi kapitalo vertė. Abi yra pasireiškęs veikime kapitalas, nes čia kapitalo vertė kaip tokia egzistuoja drauge su pridedamąja verte kaip nuo jos skirtingu, jos dėka gautu vaisium, nors šis santykis ir reiškiasi tik tokia iracionalia forma, kaip tos pačios pinigų sumos arba tos pačios prekių vertės dviejų dalių santykis. Bet kaip kapitalo santykio su jo pagaminta pridedamąja verte ir jo skirtumo nuo pridedamosios vertės išraiška, vadinasi, kaip padidėjusios vertės išraiška, P′ ir Pr′ yra tas pat ir išreiškia jie tą patį dalyką, tik skirtinga forma; jie skiriasi vienas nuo kito ne kaip piniginis kapitalas ir prekinis kapitalas, bet kaip pinigai ir prekė. Kiek jie yra padidėjusi vertė, kapitalas, pasireiškęs veikime kaip kapitalas, jie išreiškia tik gamybinio kapitalo funkcionavimo rezultatą, vienintelio funkcionavimo, kuriuo kapitalo vertė sukuria vertę. Bendra jiems yra tai, kad jie abu, piniginis kapitalas ir prekinis kapitalas, yra kapitalo egzistavimo būdai. ⟨Skirtumas tarp jų yra tas, kad jie yra skirtingi kapitalo egzistavimo būdai.⟩ Vienas yra piniginės formos kapitalas, kitas — prekinės formos. Todėl juos skiriantieji specifinių funkcijų skirtumai negali būti kas nors kita, kaip tik skirtumai tarp pinigų funkcijos ir prekės funkcijos. Prekinis kapitalas, kaip betarpiškas kapitalistinio gamybos proceso produktas, turi žymių, rodančių, kad jis yra kilęs iš gamybos proceso, ir todėl savo forma jis yra racionalesnis, ne tiek nesuvokiamas, kaip piniginis kapitalas, kuriame yra išnykusi bet kokia gamybos proceso žymė, kaip ir aplamai piniguose išnyksta bet koks prekės vartojamosios formos ypatingumas. Todėl toks piniginės kapitalo formos savotiškumas išnyksta tik ten, kur pats P′ funkcionuoja kaip prekinis kapitalas, kur jis yra betarpiškas gamybos proceso produktas, o ne pakeistinė šio produkto forma,— vadinasi, pačios piniginės medžiagos gamyboje. Aukso gamybai, pvz., formulė būtų tokia: …G…P′ (P+p), kur P′ figūruoja kaip prekinis produktas, nes G tiekia daugiau aukso, negu buvo avansuota pirmajame P, piniginiame kapitale, aukso gamybos elementams. Vadinasi, čia dingsta iracionalumas reiškinio P…P′ (P+p), kur viena pinigų sumos dalis yra tos pačios pinigų sumos kitos dalies motina.
(4)Iki čia VI rankraštis. Nuo čia V rankraštis.
(5)Tai lieka teisinga, kad ir kuriuo būdu mes skirstytume kapitalo vertę ir pridedamąją vertę. 10 000 svarų verpalų kiekyje yra 1 560 svarų = 78 sv. st. pridedamosios vertės, bet 1 svare verpalų = 1 šilingui taip pat yra 2,496 uncijos = 1,872 penso pridedamosios vertės.